Pasišaipymai iš kuriozų Sočio olimpiadoje tapo Vakarų žiniasklaidos kasdienybe, tačiau perdėtas kartais nepagrįstų faktų eskalavimas ne tik neturės jokio teigiamo efekto, bet ir gali tapti papildomu Kremliaus propagandos meistrų įrankiu.

Vasario mėnesį viso pasaulio akys nukrypo į Sočį – vos už kelių šimtų kilometrų nuo Čečėnijos įsikūrusį kurortinį Rusijos miestą, kuriame savo vasarnamį buvo įsirengęs Josifas Stalinas. Iš pradžių diskusijų centre buvo protu sunkiai suvokiamos išlaidos sporto šventei organizuoti bei Vakarų politikų atsisakymas vykti į žaidynes, taip simboliškai protestuojant prieš žmogaus teisių bei demokratijos pažeidimus, tačiau netrukus dėmesys nukrypo į kuriozus, virtusius pašaipomis iš rusų negebėjimo organizuoti tokio masto renginių.

Dilema politikams

Olimpiada tapo savotišku išbandymu ir viso pasaulio politikams: simbolinis jų dalyvavimas žaidynių atidarymo ceremonijoje laikomas tam tikro prielankumo arba bent jau neutralumo šeimininkų atžvilgiu ženklu. Todėl dėl įvairių politinių aplinkybių Sočyje nebuvo nei JAV prezidento Baracko Obamos, nei Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono, nei Vokietijos kanclerės Angelos Merkel.
Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė taip pat buvo viena pirmųjų, pranešusių apie sprendimą nevykti į Rusiją, todėl aukščiausio rango šalies atstovas šiame renginyje buvo ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Jis ne tik dalyvavo atidaryme, bet ir pasveikino Lietuvos sportininkus bei sprendė politinius rebusus su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu ir dujų koncerno „Gazprom“ atstovais.
„Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nebuvo bendros Europos Sąjungos pozicijos dalyvauti ar nedalyvauti žiemos olimpinėse žaidynėse. Šiame renginyje dalyvavo ir kaimyninių šalių vadovai, pavyzdžiui, aš pats skridau į Sočį su Latvijos prezidentu Andriu Bėrziniu. Kaip ministras pirmininkas jaučiau pareigą palaikyti mūsų šalies sportininkus svarbiame tarptautiniame renginyje“, – „Veidui“ sakė Vyriausybės vadovas.
Jis taip pat pabrėžė, kad tokios kelionės nėra rengiamos turistiniais tikslais. „Politikai Sočyje vykstančiose olimpinėse žaidynėse, kaip ir kituose tarptautinio lygio renginiuose kitose šalyse – parodose, viršūnių susitikimuose, elgiasi pragmatiškai, sugeba suderinti to renginio funkcijas ir dvišalius pokalbius. Visos šalys, kurios siekia surengti aukšto lygio tarptautinius renginius, kartu siekia atkreipti į save dėmesį, užmegzti santykius, pritraukti investuotojų, ir Rusija šiame kontekste nėra išimtis. Tai, kad Sočyje greta varžybų vyko ir dvišaliai politinio lygio susitikimai, pavadinčiau normalia praktika“, – teigia A.Butkevičius.
Su tuo, kad Lietuvos vadovams šiuo atveju pavyko rasti aukso vidurį tarp griežtesnės pozicijos atsisakant dalyvauti bei racionalaus išskaičiavimo, sutinka ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius: „Politinis sprendimas buvo labai subalansuotas – prezidentė į olimpiadą nevyko ir viešai argumentavo priežastis; tuo metu premjero vizitas tokiomis aplinkybėmis yra priimtinas žingsnis, užtikrinantis atstovavimą šaliai.“

Kuriozai ir išankstinė nuostata

Vis dėlto šie Vakarų politikų sprendimai beveik visą laiką tebuvo antrame plane: prieš olimpiadą žiniasklaidos dėmesys krypo į Rusijoje priimtą informacijos sklaidą apie seksualines mažumas nepilnamečiams ribojantį įstatymą bei milijardines sumas, išleistas žaidynėms surengti. Sočio olimpiada kainuos dvigubai daugiau nei antros brangiausios istorijoje žiemos žaidynės Nagane, Japonijoje. Be to, prieš pat renginio pradžią žurnalistų taikinyje atsidūrė kurioziniai Sočio kasdienybės vaizdai. Tarp sukėlusių daugiausiai šypsenų – tualeto kambariai su dviem neatskirtais unitazais, apgriuvę viešbučiai ir valgiaraščiai, kuriuose darkyta anglų kalba siūloma pasmaguriauti „ledais užpakalyje“.
„Tokie svarstymai prasidėjo dar ruošiantis olimpiadai. Kartais susidarydavo įspūdis, kad daugiau kalbama ne apie sporto renginį, o apie politiką – terorizmo grėsmę, seksualinių mažumų teises ir kitus dalykus. Bet argumentai prieš Rusiją yra suprantami, nes, pavyzdžiui, kai Kinija rengė vasaros olimpiadą, taip pat plačiai buvo eskaluojamos žmogaus teisių, nedemokratiško režimo problemos“, – svarsto politologas dr. Vadimas Volovojus.
Pasak N.Maliukevičiaus, kitko ir nebuvo galima tikėtis, žinant Rusijos specifiką ir milžiniškas, per 50 mlrd. JAV dolerių siekiančias investicijas. „Svarbūs du veiksniai. Visų pirma tai išlaidos, nes našumo stoka ir neefektyvumas sukėlė daug abejonių ne tik Vakarams, bet ir Rusijos opozicijai. Antra, reikėtų išskirti pirminę reakciją, nulemtą psichologinio fono. Ankstesni Rusijos organizuotų didelių renginių pavyzdžiai, tokie kaip politikos lyderių susitikimas Vladivostoke, parodė, kad specialiai tam nutiesti keliai ir įrengta infrastruktūra tuoj po to ėmė griūti. Todėl ir dabar išlikusi automatinė psichologinė reakcija bei stereotipinis mąstymas, kurį bandoma pagrįsti pavyzdžiais. Tarkim, žurnalistai, nuvykę į Rusiją dar prieš prasidedant varžyboms, nelabai turėjo ką veikti, todėl ieškojo kabliukų ir jų, be abejo, surado“, – aiškina politologas.