2014 Vasario 10

Sportas dažnai tampa politikos tarnu

veidas.lt


Skamba paradoksaliai, bet sportas yra viena politikos formų. Pasirodo, olimpinės žaidynės keičia valstybių raidą, tarptautinius santykius ir galių balansą.

Praėjusį penktadienį Sočyje, Rusijoje, prasidėjo 22-osios žiemos olimpinės žaidynės. Atrodo, kad kol kas pasaulis daugiau žino, ką apie jas mano vienos ar kitos valstybės politikai, nei apie pačius besirungiančius sportininkus. Tačiau stebėtis nederėtų – tai tik iliustruoja seną tiesą, kad didysis sportas yra vienas politikos instrumentų.
Olimpinės žaidynės ar kiti didieji sporto renginiai yra gana tikslus tarptautinių santykių ir nuotaikų veidrodis, o kartu – ir efektyvus įrankis jiems paveikti. Kaip aiškina Richardas Epsy, knygos „Politika olimpinėse žaidynėse“ autorius, iš tiesų sportas – tai diplomatija: pasiuntusios atletų delegacijas į užsienį, šalys gali sukurti pamatą diplomatiniams ryšiams ar juos efektyviau plėtoti. Ir, priešingai, sportinio apsilankymo kitoje šalyje atšaukimas valstybės gali būti panaudojamas kaip priemonė nepasitenkinimui tam tikra vyriausybe ar jos vykdoma politika išreikšti. Kartais tai gali padėti sušvelninti dvišalius santykius, padėti gauti nuolaidų ar išsiderėti geresnes sąlygas.

Olimpinių žaidynių istorija persismelkusi politika
Atkreiptinas dėmesys, kad modernios olimpinės žaidynės imtos rengti pirmiausia turint politinę motyvaciją, tai yra viliantis, jog sportas pagerins santykius tarp valstybių ir padės kurti taikingesnę pasaulio bendruomenę. Laikui bėgant šie aspektai tik ryškėjo – olimpinės žaidynės, prikaustančios viso pasaulio dėmesį, greitai pradėtos naudoti tarsi scena, leidžianti plačiai paskleisti tam tikrą ideologiją ar pasaulėžiūrą.
Dar per 1906 m. Graikijoje surengtas Atėnų vasaros olimpines žaidynes airių sportininkas Peteris O’Connoras, kovojęs kaip Didžiosios Britanijos atletas, trišuolio rungtyje pelnė medalį. Jis norėjo pabrėžti savo kilmę, tad ant apdovanojimų pakylos užlipo nešinas Airijos vėliava. Šis poelgis atspindėjo tuometę situaciją, kai Airija siekė vis didesnio savarankiškumo, o galiausiai ir nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Taigi toks P.O’Connoro gestas turėjo stiprų simbolinį nacionalistinį užtaisą.
Vėliau irgi netrūko tarpvalstybinių santykių aiškinimosi. Tarkime, 1908 m. Londono olimpinėse žaidynėse įtampa kilo tarp Rusijos ir Suomijos, kada pirmoji paprieštaravo, kad suomiai eitynėse pasirodytų su savo vėliavomis. Kadangi Suomija dar 1809 m. po Švedijos ir Rusijos karo buvo prijungta prie Rusijos, suomių sportininkams buvo nurodyta žygiuoti su Rusijos vėliava. Protestuodami suomiai pasirodė apskritai be jokios vėliavos, tuo pabrėždami, kad yra atskira tauta.
Nestigo čia įtampos ir tarp olimpiados rengėjų britų bei amerikiečių: kai pastarieji pastebėjo, kad jų vėliavos nėra tarp nacionalinių, puošiančių olimpinį stadioną per atidarymo ceremoniją, JAV vėliavos nešėjas nesutiko nuleisti vėliavos prieš karalių Edvardą VII (čia reikėtų prisiminti, kad JAV būtent su Didžiosios Britanijos monarchija kariavo JAV nepriklausomybės kovose).
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1920 m. Belgijoje, Antverpene, po pertraukos vėl surengtos olimpinės žaidynės. Jose varžytis nebuvo leista Pirmojo pasaulinio karo pralaimėtojų – Vokietijos, Austrijos, Bulgarijos, Turkijos ir Vengrijos sportininkams. Be to, pasauliui išgyvenus tokį siaubingą konfliktą, taika tapo dar svarbesniu vasaros olimpinių žaidynių akcentu: tais metais pirmą kartą oficialia atidarymo ceremonijos dalimi tapo taikos balandžių paleidimas.

Olimpinės žaidynės pasitelkiamos ir ideologijai skleisti
1936 m. Vokietijos sostinėje Berlyne vykusios vasaros olimpinės žaidynės – ryškus pavyzdys, kaip žaidynėmis siekiama pasinaudoti ideologijai skleisti. Tuo metu valdžioje jau buvo įsitvirtinęs Adolfas Hitleris (teisė rengti olimpiadą Vokietijai buvo suteikta dar prieš nacionalsocialistams ateinant į valdžią). Jiems tai buvo proga ne tik pademonstruoti, koks efektyvus yra nacių režimas, bet ir pasaulio publikai iliustruoti nacių puoselėtos rasių teorijos, pagal kurią vokiečiams arijams, be abejo, teko aukščiausias hierarchijos laiptelis, „teisingumą“. Vis dėlto iš to išėjo šnipštas, kai afroamerikietis atletas Jesse Owensas (esą žemesnės rasės atstovas) laimėjo keturis olimpinius aukso medalius, pagerino vienuolika olimpinių rekordų ir įveikė vokiečių blondiną, mėlynakį ariją, Vokietijos sporto žvaigždę Lutzą Langą. Žinoma, sukeldamas didelį vokiečių nepasitenkinimą.
Kita olimpiada buvo surengta tik po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m., Didžiojoje Britanijoje, Londone. Joje nebuvo pageidaujamos svarbiausios vadinamosios ašies valstybės Japonija ir Vokietija (jos nebuvo pageidaujamos ir Sankt Morice, Šveicarijoje, vykusiose žiemos olimpinėse žaidynėse). Įsibėgėjant šaltajam karui, olimpinėse žaidynėse vis labiau ėmė ryškėti varžymasis tarp vieno ir kito bloko šalių. Būtent ši ideologinė kova iš dalies ir lėmė išaugusį pasaulio bendruomenės susidomėjimą žaidynėmis, ir tai veikė kaip tam tikras garo nuleidimas.
1956 m. Melburne, Australijoje, vykusiose olimpinėse žaidynėse pirmąkart buvo panaudotas tikras boikotas, tai yra Kinija boikotavo olimpiadą dėl Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimo tarp dalyvių įtraukti Taivaną. Kinijos nacionalistinei Gomindano vyriausybei pralaimėjus kovą su Kinijos komunistų partija, pirmajai teko pasitraukti į Taivano salą, kur ji toliau formavo Kinijos Respublikos vyriausybę. Taivanas save nuo 1950-ųjų laikė nepriklausoma valstybe, o Kinija į salą žiūrėjo kaip į maištininkų regioną, kurį vėl reikia prijungti prie Kinijos.
Negana to, Egiptas, Irakas ir Libanas boikotavo žaidynes dėl Izraelio įžengimo į Sinajaus pusiasalį ir dėl Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos veiksmų Egipte dėl Sueco kanalo. Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukė Sovietų Rusijos įsiveržimas į Vengriją po to, kai ši pasitraukė iš Varšuvos pakto. Trys Europos šalys (Nyderlandai, Šveicarija ir Ispanija) palaikydamos Vengriją taip pat atsisakė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Blogus šių valstybių santykius atspindėjo ir sportininkų santykiai – netrūko konfliktų (net muštynių) tarp rusų ir vengrų.
Minėta Kinijos ir Taivano santykių problema aktuali išliko ir vėliau. Kitose olimpinėse žaidynėse Taivanui vėlgi nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, o siūlyta dalyvauti kaip Kinijos Taipėjaus komandai. Tada taivaniečiai dalyvavo, bet siekdami pabrėžti atskirumą nuo Kinijos nutarė dalyvauti be pavadinimo ant sportinės aprangos. O 1976 m. Monrealio olimpiadoje, kai vėl nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, Taivanas dalyvauti atsisakė. Galiausiai 1984 m. Los Andželo olimpiadoje Taivanas dalyvavo vadindamasis Kinijos Taipėjumi. Šiose žaidynėse daugiau nei po trijų dešimtmečių vėl dalyvavo Kinija.

Daugiausiai gyvybių kainavusios olimpinės žaidynės
1968 m. Meksikos olimpiada – pirmoji surengta trečiojo pasaulio šalyje. Prieš žaidynių pradžią Meksike sustiprėjo antivyriausybiniai pilietiniai neramumai. Likus dešimčiai dienų iki olimpiados pradžios policijos ir kariuomenės pajėgos apšaudė neginkluotų savo piliečių, daugiausia studentų, minią, kuri protestavo  prieš autoritarinio režimo prievartą. Kiek tada žuvo žmonių, tiksliai nėra aišku: Meksikos vyriausybė paskelbė, kad žuvo apie dvi dešimtis studentų, tačiau įvykio liudininkų teigimu, aukų buvo šimtai. Be to, daugybė studentų dar  buvo sumušti, įkalinti arba tiesiog dingo.
Ši olimpiada garsi ir dėl juodaodžių emancipacinių nuotaikų. JAV tuomet buvo labai stiprūs dėl juodaodžių teisių kovojantys judėjimai, taigi du JAV atletai, laimėję pirmą ir trečią vietą 200 metrų bėgimo rungtyje, skambant JAV himnui ant pakylos stovėjo iškėlę ranką, rodydami, kad sveikina šiuos judėjimus.
Aukų neišvengta ir 1972 m. Miunchene vykusiose olimpinėse žaidynėse. Tuomet Vokietijos grįžimą į tarptautinę areną aptemdė Palestinos judėjimo „Juodasis rugsėjis“ teroristinis išpuolis: teroristai įsiveržė į Izraelio atletų gyvenamąsias patalpas, du sportininkus nužudė iš karto, o devynis paėmė įkaitais. Teroristai siekė iš Izraelio vyriausybės išsiderėti, kad būtų paleista kuo daugiau palestiniečių kalinių, tačiau Izraelis bet kokias derybas atmetė. Tada įkaitai buvo nužudyti, kartu žuvo ir vokiečių policininkas.
1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės sutapo su nesenu Sovietų Sąjungos įsiveržimu į Afganistaną. Tuometis JAV prezidentas Jimmy Carteris inicijavo žaidynių boikoto kampaniją. Prie šio protesto prisidėjo apie 60 šalių, o dar 15 valstybių sportininkai žygiavo ne su savo šalių nacionalinėmis, bet su olimpinėmis vėliavomis, esą taip protestuodami švelniau. Maskvai tai buvo didelis smūgis, todėl atsilygindama Sovietų Sąjunga (kaip ir dauguma kitų Varšuvos pakto valstybių) atsisakė dalyvauti kitoje olimpiadoje, 1984 m. vykusioje Los Andžele.
Svarbu paminėti ir 1988 m. Pietų Korėjos sostinėje Seule vykusias vasaros olimpines žaidynes. Jos laikomos viena svarbiausių priežasčių, padėjusių įsitvirtinti demokratijai šalyje. Seului gavus teisę rengti olimpines žaidynes, šalį dar valdė diktatoriškas režimas, ir žaidynės buvo vertinamos kaip galimybė gauti jam daugiau paramos. Bet olimpiada vis dėlto tapo pirmaisiais Pietų Korėjos žingsniais demokratijos link. Tai suteikė daugiau galimybių visuomenei, siekusiai šalyje įvesti konstitucinį valdymą.
Kadangi Pietų Korėjos valdžiai buvo labai svarbu, kad tik olimpiada nebūtų atšaukta, stengtasi neperžengti ribų. 1987 m. šalyje vyko daug protestų – žmonės įgavo drąsos, žinodami, kad režimas prieš juos nedrįs panaudoti ginklų, nes tai reikštų olimpinių žaidynių atšaukimą. O kai vis dėlto vienas protestuojantis studentas buvo nukankintas, režimo vadovas generolas Chun Doo-hwanas turėjo atsistatydinti ir perleisti valdžią bendražygiui, galiausiai priverstam nusileisti protestuotojams ir įvykdyti konstitucinę reformą. Taigi dar prieš prasidedant olimpinėms žaidynėms Pietų Korėja tapo parlamentine demokratija.
Kažko panašaus tikėtasi ir suteikus šansą Kinijai 2008 m. Pekine surengti vasaros olimpines žaidynes. Nors toks sprendimas buvo vertinamas prieštaringai, tai iš tikrųjų suteikė puikią progą spausti Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, aplinkosaugos, politikos Afrikos žemyne, etninių ir religinių mažumų diskriminacijos, ypač Tibete. Deja, šiuo atveju tokių ryškių pokyčių kaip Pietų Korėjoje pasiekta nebuvo.
O Sovietų Sąjungos subyrėjimo pasekmės iš karto pasimatė ir 1992 m. olimpinėse žaidynėse, vykusiose Barselonoje. Būtent šioje olimpiadoje Lietuva, Latvija, Estija dalyvavo jau kaip atskiros komandos, o susivienijusi Vokietija ėjo su viena vėliava. Čia taip pat aiškiai pasijuto ir Balkanuose kilusi įtampa: Jugoslavijos, panaudojusios karinius veiksmus prieš Bosniją ir Hercegoviną bei Kroatiją, komandoms dalyvauti leista nebuvo.
Na, o baigiant aukų pareikalavusių olimpiadų temą negalima nepaminėti dar ir 1996 m. Atlantos vasaros olimpinių žaidynių. Jų metu sprogusi bomba nusinešė dviejų žmonių gyvybes, o daugiau nei šimtas buvo sužeista. Aukų galėjo būtų kur kas daugiau, bet, laimei, apsaugos darbuotojas bombą pastebėjo dar prieš sprogimą. Dėl to pavyko evakuoti daugybę į renginį susirinkusių žiūrovų.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...