Dar visai neseniai technofilų ir anarchistiškai nusiteikusių idealistų eksperimentu laikyti skaitmeniniai pinigai pastaruoju metu vis labiau braunasi į pasaulinę monetarinę sistemą. Tačiau ekspertai tikina, kad jie vis dar pernelyg pavojingi.

Lapkričio pradžioje milžiniškos elektroninės prekybos ir internetinių varžytynių svetainės „eBbay” generalinis direktorius Johnas Donahoe pareiškė, kad jų kompanija planuoja išplėsti atsiskaitymus skaitmeninėmis valiutomis, ir gali būti, jog ateityje vartotojai už prekes galės atsiskaityti bitkoinais bei kitais elektroniniais pinigais. Kitaip tariant, „eBbay” pripažįsta, kad šioje srityje slypi didelis potencialas.
Jei taip iš tikrųjų nutiks, tai bus svarbus postūmis tokio tipo valiutoms išsivaduojant iš atsiskaitymų periferijos.
Tiesa, tai būtų toli gražu ne vienintelis reikšmingas pastarojo meto įvykis, žadantis entuziastų ilgai lauktą persilaužimą. Jeigu skaitmeninės valiutos taptų plačiai pripažįstamos ir pradėtos naudoti masiškai, tai reikštų revoliucinius mums žinomos pinigų sistemos pokyčius.

Skaitmeninės valiutos – kas tai?

Bitkoinai (angl. ~bitcoin~), laitkoinai (~litecoin~), PPkoinai (~PPcoin~), neimkoinai (~namecoin~), e. auksas (~e-gold~) ir kitos elektroninės valiutos jau ne vienus metus egzistuoja greta nacionalinių valstybių valiutų, suteikdamos jų vartotojams alternatyvią galimybę atsiskaityti už įvairias prekes bei paslaugas.
Visos jos turi savų ypatumų, tačiau pagrindiniai jų veikimo principai tokie patys: tokio tipo elektroniniai pinigai cirkuliuoja internete tarp elektroninių vartotojų „piniginių” ir egzistuoja vien skaitmenine forma. Tokie pinigai turi realią perkamąją galią, bet su viena sąlyga – pardavėjai turi sutikti priimti tokius pinigus ir pripažinti, kad jie turi vertę. Kadangi tai dirbtiniai, programuotojų savavališkai sukurti pinigai, jie nėra pagrįsti niekuo daugiau, kaip tik vartotojų pasitikėjimu. Be šito jie būtų visiškai beverčiai ir mažai kuo skirtųsi nuo žaislinių „Monopolio” pinigų.
Nors tai iš tiesų atrodo panašiau į žaidimą, o ne į patikimą atsiskaitymo priemonę, besinaudojančiųjų jais daugėja. Elektroniniai pinigai domina ne tik technologijomis besižavinčius ar į anarchizmą linkusius jaunuolius, bet patraukia ir daugybę tiesiog pragmatiškai mąstančių žmonių.
Tai logiška pasekmė: vis populiarėjant internetinei prekybai bei daugėjant pinigų pervedimų internetu, vartotojai ieško patogesnių ir, svarbiausia, pigesnių būdų, kaip tai atlikti. O skaitmeniniai pinigai leidžia išvengti tarpininkų ir palyginti didelių mokesčių: vieno asmens kitam siunčiami pinigai pasiekia jį tiesiogiai, kad ir kur abu būtų, ir tai beveik arba apskritai nieko nekainuoja (priklauso nuo valiutos).
Pati perspektyviausia tokia valiuta yra bitkoinai, kuriuos 2009 m. sukūrė programišius (arba jų grupė), prisidengusi Satoši Nakamoto slapyvardžiu. Vienas didžiausių bitkoinų ir kitų decentralizuotų valiutų pranašumų nacionalinių valiutų atžvilgiu – kad jos sukurtos taip, jog čia beveik negalima infliacija (arba tik labai minimali). Kadangi jų niekas nereguliuoja, jų vertės niekaip nepaveikia vyriausybių sprendimai, lemiantys įprastų valiutų nuvertėjimą. Taigi didėjant infliacijai viena iš galimybių apsaugoti savo turtą – tiesiog, kol nevėlu, nusipirkti bitkoinų ar tais pačiais principais veikiančių elektroninių pinigų. Be to, bitkoinai netgi turi papildomą apsaugos priemonę: nustatyta riba, kiek jų apskritai gali cirkuliuoti (21 mln. vienetų). Šiuo metu jų tėra apie 11 mln.
Kaip tai veikia? Šia valiuta prekiaujant arba atsiskaitant išsiunčiamos gerai užšifruotos bylos, kurias esą gali atidaryti tik tie vartotojai, kuriems jos ir yra skirtos, nes tik siuntėjas ir gavėjas turi tinkamą „raktą” (tam tikrą šifrą). Iš esmės daug kitų valiutų buvo sukurtos pagal tuos pačius technologinius principus. Tarkim, kita iš populiariausių valiutų – laitkoinai yra labai panašūs į bitkoinus ir pristatomi kaip patobulinti bitkoinai (pavyzdžiui, galima atlikti didesnius pervedimus ir greičiau).
Taigi elektroniniai pinigai kritikuotini, tačiau jiems netrūksta ir savų pranašumų. O ir daugumą jų įsigyti paprasta net ir mažai apie kompiuterius suprantantiesiems: jų galima tiesiog nusipirkti už realius pinigus iš kitų vartotojų ar iš internete egzistuojančių įvairių keityklų. Beje, praėjusios savaitės pabaigoje vieno bitkoino kaina buvo perkopusi 400 JAV dolerių (300 eurų).

Artėja persilaužimas?

Pastebima tendencija, kad verslo požiūris į skaitmenines valiutas tampa vis palankesnis. Visame pasaulyje atsiranda vis daugiau prekybininkų, virtualias valiutas pripažįstančių tinkama atsiskaitymo priemone.
Be to, lapkričio pradžioje pranešta, kad Kanadoje, Vankuveryje, pradėjo veikti pirmasis pasaulyje bitkoinų bankomatas, leidžiantis keisti bitkoinus į grynuosius, ir atvirkščiai. Netrukus turėtų pradėti veikti dar keturi. Nors tai naujas etapas, bet, tiesą sakant, ne toks, kokio laukė bitkoinų entuziastai, nes dar vasarą buvo kalbama apie planus, kad greitai tokie bankomatai pradės veikti trisdešimtyje skirtingų šalių. Vis dėlto galiausiai šios revoliucingos idėjos buvo atsisakyta.
Vis rimčiau skaitmenines valiutas traktuoja ir valstybės. Daug vertas įtakingiausios Europos ekonomikos Vokietijos finansų ministerijos pripažinimas, kad bitkoinas yra legali mokėjimo priemonė, tai yra apskaitos vienetas, tinkamas asmeniniams atsiskaitymams (aišku, be pripažinimo, yra ir ne tokia smagi pusė – juos norima ir apmokestinti), ar stipriai padidėjęs bitkoinų naudojimas Kinijoje.
Beje, Kinijoje leista jais atsiskaityti net ir perkant itin brangius pirkinius: spalį IT milžinas „Shanda Group”, drauge plėtojantis ir statybos verslą, pardavė 300 naujų butų, ir visiems norintiesiems leido atsiskaityti bitkoinais. Tai vienas pirmųjų atvejų, kai atsiskaitymai šia valiuta buvo galimi tokiu dideliu mastu.

Per 11 praėjusių metų mėnesių mėgėjiškų skaitmeninių fotoaparatų, dar vadinamų kompaktiniais, paklausa pasaulyje smuko penktadaliu. Šiuos duomenis pateikusios JAV rinkos tyrimų bendrovės “NPD Group” analitikai aiškina, kad tokius fotoaparatus išstumia išmanieji telefonai, kuriuose įmontuotos fotokameros daugeliu parametrų ne tik prilygsta mėgėjiškiems skaitmeniniams fotoaparatams, bet dažnai juos ir lenkia.
Tiesa, išmaniųjų telefonų fotokamerų raiška paprastai siekia iki 8 megapikselių, o skaitmeniniuose fotoaparatuose megapikselių vidurkis – apie 12. Tačiau šis skirtumas visiškai neesminis, nes tiek 8, tiek 12 megapikselių kamera darytos nuotraukos savo kokybe iš esmės nesiskiria. “Keletas megapikselių kokybei buvo reikšmingi tuomet, kai telefono kameroje jų buvo 2, o skaitmeniniame fotoaparate – 6. Dabar, kai šis skaičius viršijo 8 megapikselius, skirtumas išnyko ir megapikselių skaičius prarado reikšmę”, – aiškina rinkos analitikai.
Užtat išmaniųjų telefonų populiarėjimas bei mėgėjiškų fotoaparatų paklausos mažėjimas lemia dar vieną reiškinį – profesionalios fotografavimo technikos rinkos plėtrą. Skaičiuojama, kad pernai veidrodinių fotoaparatų (DSLR) pasaulyje buvo parduota 15 proc. daugiau nei 2010-aisiais, o šiemet prognozuojamas dar maždaug 10 proc. augimas.
Lietuvoje tendencijos panašios: išmaniuosius telefonus pernai įsigijo apie 200 tūkst. pirkėjų (tai net keturis kartus daugiau nei 2010 m.), kompaktinių fotoaparatų paklausa, pardavėjų duomenimis, smuko maždaug 30–40 proc., o štai veidrodinių (DSLR) fotoaparatų parduota apie 15 proc. daugiau.

„Canon“ pristato du naujus fotoaparatų serijos IXUS modelius –  IXUS 500 HS ir IXUS 125 HS. Šiuose modeliuose pažangios funkcijos dera su išskirtiniu, kompaktišku dizainu ir pirmaujančia „Canon“ objektyvo technologija.

Raudonos, mėlynos, juodos ir sidabrinės spalvų IXUS 500 HS patiks mėgstantiems solidumą, o rožinės, žalios, sidabrinės, raudonos ir mėlynos atspalvių IXUS 125 HS rinksis tie, kurie mėgsta išsiskirti iš minios.
Kokybė kiekviename kadre
Abu modeliai turi „Canon“ HS sistemą ir naujausią DIGIC 5 vaizdo procesorių, tad net ir esant prastam apšvietimui ir nenaudojant blykstės galima užfiksuoti aukštos raiškos nuotraukas. Be to, fotoaparatai turi 3,5 žingsnių optinį vaizdo stabilizatorių, kuris užtikrina ryškias ir aiškias nuotraukas. Naujoji išmanioji vaizdo stabilizavimo sistema tiek fotografuojant, tiek ir filmuojant analizuoja objektus ir automatiškai pritaiko vieną iš septynių[1] skirtingų režimų, kad nuotraukos būtų  kokybiškos ir gražios.

Puikūs rezultatai be didelių pastangų
Patobulintas „Canon“ režimas „Smart Auto“ aptinka 58 skirtingus aplinkos vaizdus ir pritaiko situacijai geriausiai tinkantį nuostatų derinį. Naujuose modeliuose „Smart Auto“ papildė naujas režimas  „Face ID“ (veido atpažinimas). Fotoaparato atmintyje užregistravus žmogų ir nurodžius jo amžių, fotoaparatas atpažįsta jo veidą, o režimas „Smart Auto“ automatiškai taiko tas nuostatas, kurios geriausiai tinka pagal užregistruoto žmogaus amžių, jo veiklą ir aplinką, kurioje jis yra fotografuojamas.
Baltos spalvos balanso nustatymo funkcija „Multi-area White Balance“ užtikrina, kad nuotraukos, užfiksuotos esant keliems skirtingiems apšvietimo šaltiniams, atrodo natūraliai ir pašalina visus netinkamus atspalvius.
Kūrybiškumą skatinančios funkcijos
Sparčiojo fotografavimo funkcijos suteikia naujų kūrybinių erdvių. Fotografavimo serijomis didele raiška funkcija leidžia „įšaldyti“ greitai vykstantį veiksmą, o šuolį į vandenį arba dramatiškas lenktynes galima įamžinti veiksmą lėtinančiu režimu „Super Slow Motion Movie“.