Dar visai neseniai technofilų ir anarchistiškai nusiteikusių idealistų eksperimentu laikyti skaitmeniniai pinigai pastaruoju metu vis labiau braunasi į pasaulinę monetarinę sistemą. Tačiau ekspertai tikina, kad jie vis dar pernelyg pavojingi.

Lapkričio pradžioje milžiniškos elektroninės prekybos ir internetinių varžytynių svetainės „eBbay” generalinis direktorius Johnas Donahoe pareiškė, kad jų kompanija planuoja išplėsti atsiskaitymus skaitmeninėmis valiutomis, ir gali būti, jog ateityje vartotojai už prekes galės atsiskaityti bitkoinais bei kitais elektroniniais pinigais. Kitaip tariant, „eBbay” pripažįsta, kad šioje srityje slypi didelis potencialas.
Jei taip iš tikrųjų nutiks, tai bus svarbus postūmis tokio tipo valiutoms išsivaduojant iš atsiskaitymų periferijos.
Tiesa, tai būtų toli gražu ne vienintelis reikšmingas pastarojo meto įvykis, žadantis entuziastų ilgai lauktą persilaužimą. Jeigu skaitmeninės valiutos taptų plačiai pripažįstamos ir pradėtos naudoti masiškai, tai reikštų revoliucinius mums žinomos pinigų sistemos pokyčius.

Skaitmeninės valiutos – kas tai?

Bitkoinai (angl. ~bitcoin~), laitkoinai (~litecoin~), PPkoinai (~PPcoin~), neimkoinai (~namecoin~), e. auksas (~e-gold~) ir kitos elektroninės valiutos jau ne vienus metus egzistuoja greta nacionalinių valstybių valiutų, suteikdamos jų vartotojams alternatyvią galimybę atsiskaityti už įvairias prekes bei paslaugas.
Visos jos turi savų ypatumų, tačiau pagrindiniai jų veikimo principai tokie patys: tokio tipo elektroniniai pinigai cirkuliuoja internete tarp elektroninių vartotojų „piniginių” ir egzistuoja vien skaitmenine forma. Tokie pinigai turi realią perkamąją galią, bet su viena sąlyga – pardavėjai turi sutikti priimti tokius pinigus ir pripažinti, kad jie turi vertę. Kadangi tai dirbtiniai, programuotojų savavališkai sukurti pinigai, jie nėra pagrįsti niekuo daugiau, kaip tik vartotojų pasitikėjimu. Be šito jie būtų visiškai beverčiai ir mažai kuo skirtųsi nuo žaislinių „Monopolio” pinigų.
Nors tai iš tiesų atrodo panašiau į žaidimą, o ne į patikimą atsiskaitymo priemonę, besinaudojančiųjų jais daugėja. Elektroniniai pinigai domina ne tik technologijomis besižavinčius ar į anarchizmą linkusius jaunuolius, bet patraukia ir daugybę tiesiog pragmatiškai mąstančių žmonių.
Tai logiška pasekmė: vis populiarėjant internetinei prekybai bei daugėjant pinigų pervedimų internetu, vartotojai ieško patogesnių ir, svarbiausia, pigesnių būdų, kaip tai atlikti. O skaitmeniniai pinigai leidžia išvengti tarpininkų ir palyginti didelių mokesčių: vieno asmens kitam siunčiami pinigai pasiekia jį tiesiogiai, kad ir kur abu būtų, ir tai beveik arba apskritai nieko nekainuoja (priklauso nuo valiutos).
Pati perspektyviausia tokia valiuta yra bitkoinai, kuriuos 2009 m. sukūrė programišius (arba jų grupė), prisidengusi Satoši Nakamoto slapyvardžiu. Vienas didžiausių bitkoinų ir kitų decentralizuotų valiutų pranašumų nacionalinių valiutų atžvilgiu – kad jos sukurtos taip, jog čia beveik negalima infliacija (arba tik labai minimali). Kadangi jų niekas nereguliuoja, jų vertės niekaip nepaveikia vyriausybių sprendimai, lemiantys įprastų valiutų nuvertėjimą. Taigi didėjant infliacijai viena iš galimybių apsaugoti savo turtą – tiesiog, kol nevėlu, nusipirkti bitkoinų ar tais pačiais principais veikiančių elektroninių pinigų. Be to, bitkoinai netgi turi papildomą apsaugos priemonę: nustatyta riba, kiek jų apskritai gali cirkuliuoti (21 mln. vienetų). Šiuo metu jų tėra apie 11 mln.
Kaip tai veikia? Šia valiuta prekiaujant arba atsiskaitant išsiunčiamos gerai užšifruotos bylos, kurias esą gali atidaryti tik tie vartotojai, kuriems jos ir yra skirtos, nes tik siuntėjas ir gavėjas turi tinkamą „raktą” (tam tikrą šifrą). Iš esmės daug kitų valiutų buvo sukurtos pagal tuos pačius technologinius principus. Tarkim, kita iš populiariausių valiutų – laitkoinai yra labai panašūs į bitkoinus ir pristatomi kaip patobulinti bitkoinai (pavyzdžiui, galima atlikti didesnius pervedimus ir greičiau).
Taigi elektroniniai pinigai kritikuotini, tačiau jiems netrūksta ir savų pranašumų. O ir daugumą jų įsigyti paprasta net ir mažai apie kompiuterius suprantantiesiems: jų galima tiesiog nusipirkti už realius pinigus iš kitų vartotojų ar iš internete egzistuojančių įvairių keityklų. Beje, praėjusios savaitės pabaigoje vieno bitkoino kaina buvo perkopusi 400 JAV dolerių (300 eurų).

Artėja persilaužimas?

Pastebima tendencija, kad verslo požiūris į skaitmenines valiutas tampa vis palankesnis. Visame pasaulyje atsiranda vis daugiau prekybininkų, virtualias valiutas pripažįstančių tinkama atsiskaitymo priemone.
Be to, lapkričio pradžioje pranešta, kad Kanadoje, Vankuveryje, pradėjo veikti pirmasis pasaulyje bitkoinų bankomatas, leidžiantis keisti bitkoinus į grynuosius, ir atvirkščiai. Netrukus turėtų pradėti veikti dar keturi. Nors tai naujas etapas, bet, tiesą sakant, ne toks, kokio laukė bitkoinų entuziastai, nes dar vasarą buvo kalbama apie planus, kad greitai tokie bankomatai pradės veikti trisdešimtyje skirtingų šalių. Vis dėlto galiausiai šios revoliucingos idėjos buvo atsisakyta.
Vis rimčiau skaitmenines valiutas traktuoja ir valstybės. Daug vertas įtakingiausios Europos ekonomikos Vokietijos finansų ministerijos pripažinimas, kad bitkoinas yra legali mokėjimo priemonė, tai yra apskaitos vienetas, tinkamas asmeniniams atsiskaitymams (aišku, be pripažinimo, yra ir ne tokia smagi pusė – juos norima ir apmokestinti), ar stipriai padidėjęs bitkoinų naudojimas Kinijoje.
Beje, Kinijoje leista jais atsiskaityti net ir perkant itin brangius pirkinius: spalį IT milžinas „Shanda Group”, drauge plėtojantis ir statybos verslą, pardavė 300 naujų butų, ir visiems norintiesiems leido atsiskaityti bitkoinais. Tai vienas pirmųjų atvejų, kai atsiskaitymai šia valiuta buvo galimi tokiu dideliu mastu.