BFL

Nepaskelbtas karas. Lietuvoje kone kiekvieną savaitę išgirstame apie girtų ar nedrausmingų vairuotojų sukeltas avarijas, per kurias žūva žmonės. Statistika rodo, kad tragiškų eismo įvykių po truputį mažėja. Visuomenės tolerancija pažeidėjams – taip pat.

Dar neseniai žurnalistai nesibodėdavo vadinti net ir mirtinas nelaimes sukėlusių vairuotojų gana skambiu kelių erelio titulu, vėliau susigriebta, kad labiau tiktų kelių gaidelio pravardė. Galbūt netoli laikas, kai imsime kalbėti apie nusikaltimus teisiniais, o ne gamtiniais terminais; kai žmogžudystės ir teisėsaugos institucijų, ir žiniasklaidos bei visuomenės bus vertinamos kaip žmogžudystės – neišskiriant nė tų, kurios įvykdytos naudojant ne tik ginklą ar tuščią butelį, bet ir automobilį.

Juolab kad pirmasis precedentas jau yra. 2014 m. kovo 29 d. Utenos mieste girtutėlis vairuotojas sukėlė avariją, pražudydamas tris žmones, dar dviem nesunkiai sutrikdydamas sveikatą. Pirmą kartą Lietuvos teismų praktikoje girto vairuotojo sukeltas eismo įvykis, per kurį žuvo ir buvo sužeisti žmonės, buvo perkvalifikuotas į tyčinį nužudymą bei tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjęs bylą paliko tokią pat kaltinamojo veiksmų kvalifikaciją ir skyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę.

Iki tol Lietuvos teismų praktikoje keliuose žmones pražudę girti ar leistiną greitį kelis kartus viršiję vairuotojai atsipirkdavo mažesnėmis bausmėmis, nes jiems kažkodėl buvo taikomas kitas Baudžiamojo kodekso straipsnis – 281 (buvo kvalifikuojama kaip veikla dėl neatsargumo transporto eismo saugumui ir grėsdavo maksimali 10 metų bausmė).

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Donatas Skrebiškis, paprašytas prisiminti beprecedentį sprendimą nulėmusias aplinkybes, pasakoja: „Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, įvykis buvo kvalifikuotas kaip nusikaltimas transporto eismo saugumui, tačiau netrukus, įvertinusi byloje esančias faktines aplinkybes, Panevėžio apygardos prokuratūra įtariamojo veiką perkvalifikavo į tyčinį asmenų nužudymą bei sveikatos sutrikdymą esant kvalifikuojančioms aplinkybėmis. O būtent: įtariamasis, apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo automobilį, sąmoningai nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustoti, priešingai, padidinęs greitį kirto net dvi šalutines miesto centrinės dalies gatves, nepaisydamas nei kelio ženklų, nei šviesoforo signalų, kol galiausiai trečioje sankryžoje, lėkdamas beveik 130 km/h greičiu, įvažiavo į pagrindinį kelią, susidūrė su taksi automobiliu. Trys žmonės žuvo, du nesunkiai sužeisti. Galima tik papildyti, kad ši tragedija buvo sukelta šeštadienio rytą, netoli centrinės miesto turgavietės, būtent tada, kai eismas mieste intensyvus. Pabrėžtina, kad šio įvykio kaltininkas ne kartą buvo baustas administracine tvarka už kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą.“

D.Skrebiškis svarsto, kad visuomenėje šis atvejis didžiulio atgarsio sulaukė galbūt ne tik todėl, kad buvo pražudyti trys niekuo dėti žmonės, bet ir dėl to, kad ši veika buvo perkvalifikuota į tyčinį nužudymą bei tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Esant tokiems kaltinimams baudžiamoji byla buvo perduota teisminiam nagrinėjimui į Panevėžio apygardos teismą, kuris išnagrinėjęs bylą paliko tokią pat kaltinamojo veiksmų kvalifikaciją ir, kaip minėta, skyrė 14 metų laisvės atėmimo bausmę. Tai pirmas toks atvejis Lietuvos teismų praktikoje.

Pasak prokuroro, esant tiek nusikalstamoms veikoms, padarytoms žmogaus sveikatai, gyvybei (tyčiniai bei neatsargūs sveikatos sutrikdymai, nužudymai), tiek nusikalstamoms veikoms, padarytoms pažeidžiant kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles (eismo įvykiai), visais atvejais rezultatas tas pats: sveikatos sutrikdymas arba skaudžiausia pasekmė – atimama žmogaus gyvybė.

„Dažnai išgirstame, kad žmogaus sveikata tyčia sutrikdoma ar gyvybė atimama įvairių konfliktų metu panaudojant pačius įvairiausius įrankius – peilius, šaunamuosius ginklus ir pan. Maksimali bausmė už tokius nusikaltimus gali būti įkalinimas iki 20 metų ar net iki gyvos galvos. Atvejai, kada asmenims sveikata sutrikdoma ar gyvybė atimama dėl neatsargumo pažeidžiant kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles, paprastai kvalifikuojama kaip veika, padaryta transporto eismo saugumui, tai yra tokia įtariamojo asmens veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. Šiame straipsnyje numatyta, kad asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai veika padaryta dėl neatsargumo, ir jeigu būna skiriama laisvės atėmimo bausmė, ji paprastai būna mažesnė nei 10 metų, nes taikant baudžiamąją atsakomybę pagal minėtą straipsnį maksimali laisvės atėmimo bausmė yra 10 metų“, – atkreipia dėmesį D.Skrebiškis.

Jis pabrėžia, kad ne visi eismo įvykiai, per kuriuos žūva žmonės, sukeliami dėl neatsargumo: „Atskirais atvejais tai galėtų būti traktuojama kaip tyčinis nusikaltimas. Kokios rūšies bausmė bei kokio dydžio ji bus skirta, sprendžia tik teismas, išsamiai įvertinęs visas bylos aplinkybes, nes kiekvienas atvejis yra skirtingas bei individualus.“

Kas verčia žmones sąmoningai rizikuoti savo bei kitų gyvybe ir sveikata, aiškinasi ir psichologai. Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Antanas Kairys sako, kad netyčinės klaidos dažniausiai daromos, kai vairuotojams tiesiog pristinga dėmesingumo arba jie neteisingai įvertina situaciją: „Dėl tyčinių pažeidimų – sudėtingiau, priežasčių gali būti ne viena. Pavyzdžiui, agresyvus, pavojingas vairavimas sietinas su noru pasirodyti drąsiam, ryžtingam, pasididžiuoti – aš kietesnis už visus, lenkiu kiekvieną ir užkertu kelią.“

Kita priežastis – prasta emocijų, pirmiausia pykčio, kontrolė. Tokie žmonės nusižengia kelyje būdami supykę, įsiutę. Net yra vartojimas terminas „kelių įsiūtis“, –  aiškina psichologas. – Kelių eismo taisyklės pažeidinėjamos ir todėl, kad tikimasi, jog nieko nenutiks. Pavyzdžiui, būdingas įsitikinimas, kad nedaug viršijęs greitį liksi nenubaustas, arba – visi čia kerta ištisinę liniją, tad kodėl ir man negalima?“

Vytauto Didžiojo universiteto psichologės Auksė Endriulaitienė, Laura Šeibokaitė, Rasa Markšaitytė, Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė, Aistė Pranckevičienė daugiau nei dešimtmečio tyrimų rezultatus publikavo monografijoje „Lietuvių rizikingas vairavimas. Ką gali paaiškinti psichologiniai veiksniai“.

Pasak vienos iš bendraautorių, psichologės dr. L.Šeibokaitės, rizikingai vairuojančio (rizikingas vairavimas – tai bet koks veiksmas, kuris padidina eismo įvykio tikimybę) žmogaus elgesį lemia skirtingos priežastys ar jų visuma. „Mokslininkai sutaria, kad sąmoningai eismo taisykles pažeidžiantys vairuotojai pasižymi tam tikromis asmenybės ypatybėmis. Dažniausiai tai agresyvios asmenybės, kurios tam tikrose konfliktinėse situacijose trokšta pakenkti kitiems. Impulsyvus žmogus sudėtingose situacijose reaguoja greitai, nespėja apgalvoti savo veiksmų, elgiasi taip, kaip jį pastūmėja pirmasis impulsas. Rizikingu vairavimu yra linkę mėgautis aštrių pojūčių, rizikos gerbėjai – tai didina adrenalino kiekį organizme, žmogus išgyvena jaudulį ir juo mėgaujasi“, – aiškina specialistė.

Be asmenybės ypatumų, yra daugybė kitų priežasčių, kodėl žmonės sąmoningai nusižengia kelyje. „Daugiausiai žalos padaro ne tie, kurie pažeidžia taisykles netyčia, bet tie, kurie žino, kad jų elgesys netinkamas, prieštarauja eismo taisyklėms, tačiau vis dėlto taip elgiasi. Kodėl? Motyvų esama įvairių“, – aiškina L.Šeibokaitė.

Ji atkreipia dėmesį, jog kai kurie pažeidėjai jaučia nepagarbą kelių eismo taisyklėms, manydami, kad jos sukurtos „kvailiams“, kurie nesugeba susidoroti su sudėtingomis situacijomis.  Kiti, ypač jauni vairuotojai, siekia pasipuikuoti savo įgūdžiais – nebūtinai prieš šalia sėdinčiuosius, bet ir prieš kitus vairuotojus.

Pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis – dar viena rizikingo vairavimo priežastis. „Aš pernelyg gerai vairuoju, kad tų taisyklių man reiktų laikytis“, – mano dažnas pažeidėjas. Kai kurie žmonės vairavimu stengiasi „susireguliuoti“ emocijas: būdami susinervinę ar supykę vairuoja, kol nurimsta. Beje, L.Šeibokaitės teigimu, net ir pernelyg didelis džiaugsmas nėra pati geriausia būsena sėsti prie vairo.

Ar garsios muzikos klausymasis gali mažinti saugumą kelyje? „Užsienio mokslininkai nustatė, kad jei vairuotojas klausosi muzikos, kuri jam kelia malonias emocijas, jis ima elgtis rizikingiau – pradeda niūniuoti, dainuoti, o tai jį blaško, jis gali neišgirsti kitų garsų“, – sako psichologė ir priduria, kad yra tyrimų, atskleidžiančių, jog žmonės, pasižymintys depresyvumu – nuolatiniu liūdesiu, susikoncentruoja tik į savo problemas, o ne į veiklą – vairavimą. Jie taip pat dažniau sukelia eismo įvykius.

„Tai bene pagrindinės priežastys. Kuri iš jų svarbiausia, atsakyti sudėtinga, įvairialypis jų derinys ir lemia netinkamą vairuotojo elgesį kelyje“, – sako specialistė.

Paprastai rizikingai vairuojantiesiems stinga ypatybių, kuriomis pasižymi geri vairuotojai. L.Šeibokaitė išskiria dvi svarbias psichologines savybes: tai sąmoningumas – polinkis laikytis tvarkos ir taisyklių, apgalvoti savo veiksmus; ir sutarumas – noras, kad ir kitiems būtų gera įvairiose situacijose, siekis sutarti su kitais žmonėmis, gebėjimas atsižvelgti į jų poreikius.

Nors ir labai nesinorėtų didinti priešpriešos tarp vairuotojų vyrų ir moterų, tačiau faktas, kad vyrai dažniau patiria ar sukelia tragiškas avarijas, sąmoningai pažeidžia eismo taisykles. Kodėl?

Pasak L.Šeibokaitės, vairavimas vis dar priskiriamas tipiškam vyriškam socialiniam vaidmeniui – tikras vyras turi vairuoti. Nors tikrovė šiandien pasikeitusi – vairuoja dauguma moterų. „Kai kurie tyrėjai mano, kad vyrai sąmoningai rizikuoja būtent dėl su vyrišku vaidmeniu sietinų priežasčių: tai konkurencija su kitais vairuojančiais vyrais – tikras vyras turi geriau nei kiti atlikti šį specifinį vaidmenį. Toks siekis paprastai ir veda prie nereikalingos rizikos. Kita priežastis – noras įtvirtinti tam tikrą statusą. Neva tikram vyrui privalu vairuoti labai gerai – taip, kad net galima nepaisyti eismo taisyklių. Rizikingas vyrų vairavimas atitinka stereotipinius jiems keliamus visuomenės lūkesčius. Paplitęs požiūris, kad moterys nemoka vairuoti, o vyrai moka gerai, todėl gali sau daugiau leisti kelyje. Tačiau dauguma mūsų atliktų ar pasaulinių tyrimų nerodo didelių skirtumų tarp vyrų ir moterų gebėjimų šioje srityje“, – pabrėžia psichologė.

Nelengva rasti atsakymą ir į klausimą, kodėl būtent Lietuvoje tiek daug skaudžių eismo nelaimių. Pasak L.Šeibokaitės, tokių tarpkultūrinių tyrimų nėra, tiesiog konstatuota, kad mūsų vairuotojai vairuoja palyginti rizikingai. „Galima samprotauti, kad saugus eismas priklauso nuo trijų dalykų: tai geras kelias, padedantis išvengti netyčinių nelaimių, svarbu techniškai tvarkingas automobilis, kuris nesulūžta ir nestringa, ir vairuotojas, kuris tinkamai elgiasi. Norint padidinti saugumą keliuose reikėtų tobulinti visus tris veiksnius. Lietuvoje gerėja pirmi du. Nors daugelis vairuotojų nėra patenkinti kelių būkle, ypač miestuose, tačiau pažvelgus dešimt metų atgal pagerėjimas akivaizdus. Automobilių parkas irgi jaunėja. Dažnai automobiliai turi visas reikiamas charakteristikas ar bent artėja jų link. Labiausiai „pamirštas“ yra vairuotojas. Lietuvoje nėra institucijos, kuri reikalautų ir tikrintų, kad eismo saugumo nuostatų bei elgesio būtų mokoma su tokiu pačiu stropumu, kaip ir vairavimo, manevravimo įgūdžių, nors akivaizdu, jog vairuotojus reikia mokyti ir saugaus elgesio kelyje“, – neabejoja pašnekovė.

Šiuos teiginius patvirtina Lietuvos automobilių kelių direkcijos darbuotojas Evaldas Tamariūnas: „Eismo saugumo užtikrinimas galimas tik tada, kai visa sistema – kelias, automobilis, eismo dalyvis – veikia darnai. Jei viena kuri grandis yra silpnesnė, nukenčia visa sistema.“

Pasak jo, yra efektyvių inžinerinių eismo saugą keliuose gerinančių priemonių: tai avaringų sankryžų rekonstrukcija į žiedines, pėsčiųjų ir dviračių takų tiesimas, šalikelių saugumo didinimas, greičio mažinimo priemonių diegimas, avaringų kelio ruožų apšvietimas, stacionarių greičio matavimo prietaisų sistemos veikimas ir kt. Tačiau ne mažiau svarbi ir gera automobilio techninė būklė bei tinkamas vairuotojo elgesys.

L.Šeibokaitė kalbėdama apie vairavimo kultūros gerinimą pastebi, kad eismo situacija per visus nepriklausomybės metus kito greitai – gana staiga atsirado daugiau automobilių ir vairuotojų, todėl labai greitų pokyčių nieko neveikiant tikėtis nereikia. Tačiau gerųjų požymių esama. Juk anksčiau niekas nepranešdavo apie keistai manevruojančius automobilius, galbūt išgėrusius vairuotojus, o dabar policija tokių pranešimų sulaukia. Visuomenėje randasi tam tikro nepakantumo rizikingai vairuojančiųjų atžvilgiu.

„Supratimas apie tai, kas leidžiama, o kas ne, klostosi kiekvienoje kultūroje. Pavyzdžiui, neseniai mažame Graikijos provincijos miestelyje teko porą valandų stebėti, kaip vairuoja vietos ūkininkai. Per dvi valandas pastebėjau tik tris mašinas, kurios parodė posūkius. Visi automobiliai daugiau ar mažiau aplankstyti. Ten – tokios vairavimo normos“, – pasakoja A.Kairys.

Jis atkreipia dėmesį, kad net Lietuvos miestuose nemaža skirtumų. Pavyzdžiui, Vilniuje pėsčiajam priėjus prie perėjos dažnas automobilis sustoja. „Klaipėdoje gali stovėti pusvalandį – tavo bėda. Tik žengus į perėją vairuotojai sustoja. Neformalios vairavimo normos Lietuvoje klostėsi veikiamos daugybės priežasčių: sovietinio paveldo, kuriam būdinga didelė bendra nepagarba taisyklėms, baudų specifikos, policijos veiksmų“, – vardija psichologas.

Šiuo metu labai populiarėja nedrausmingų vairuotojų gaudymas viešinant vaizdo registratoriais nufilmuotus vaizdus. „Lietuvoje nėra duomenų, kad vaizdo registratorių naudojimas gali skatinti kultūringesnį vairuotojų elgesį, tačiau panagrinėjus užsienio šalių patirtį galima teigti, kad tai pakankamai efektyvi priemonė“, – mano E.Tamariūnas.

Tačiau visai priešingą rezultatą duoda tragiškų avarijų vaizdų rodymas internete ar per televiziją. L.Šeibokaitė pasakoja: „Užsienio patirtis rodo, kad rizikingo vairavimo prevencijos priemonės, taikytos siekiant padėti pažeidėjams suvokti savo veiksmų pasekmes, kai jiems buvo demonstruojama medžiaga su kraupiomis avarijų pasekmėmis, rodomi artimųjų netekusiųjų interviu apie jų išgyvenimus, nepasiteisino. Tos strategijos buvo atsisakyta, nes paaiškėjo, kad ji duoda priešingą efektą arba jokio.“

Priežastis gana paprasta. „Tokios situacijos žmogui kelia siaubą, nekontroliuojamumo pojūtį. Kadangi žmogus pasijunta negalįs nieko paveikti, tai neskatina keisti ir savo elgesio vairuojant, o neigiamos emocijos, beviltiškumas skatina elgtis dar rizikingiau, pavyzdžiui, greičiau važiuoti“, – aiškina psichologė.

Be to, taip labai žeidžiami žuvusiųjų artimųjų jausmai. L.Šeibokaitė siūlo prieš skelbiant tokius vaizdus savęs paklausti: o kaip mane tai paveiktų? Turbūt nė vienas nenorėtų matyti per žinias rodomo brangaus žmogaus sumaitoto automobilio, išmėtytų jo asmeninių daiktų… „Ne visi žmonės gali matyti kraupius vaizdus, kai kuriems nuo jų darosi negera, silpna. Įsivaizduokime, kaip jaustis, jeigu dar turi ryšį su tuo žmogumi? Pagalvokime, koks jausmų spektras turėtų įsijungti. Kokį siaubą, pažeminimą, bejėgiškumą turėtų patirti tuo metu žmogus“, – suprasti kito skausmą ragina psichologė.

Žmogiškas smalsumas, pasak jos, suprantamas, tai, kas nekasdieniška, būna įdomu – ne kiekvienas savo akimis yra matęs avariją, per kurią žuvo žmonės, tačiau to smalsumo tenkinimas be galo įskaudina žuvusiųjų artimuosius, neduodamas jokios naudos stebėtojui. „Sąmoningi internetinių tinklaraščių ar televizijų savininkai bei redaktoriai tokią informaciją turėtų labiau blokuoti, o ne, priešingai, jos prašyti“, – įsitikinusi L.Šeibokaitė.

Jos kolega A.Kairys papildo, esą neabejotina, jog kai kurie „Farų“ laidos herojai didžiuojasi tuo, kad buvo sulaikyti per muštynes girti ir juos parodė per televiziją. „Kol dalis visuomenės reaguos į greitį ir taisyklių pažeidinėjimą kaip į šaunius dalykus, tol ir „kelių erelis“ bus komplimentas. Žiniasklaida galbūt šiek tiek prisideda prie tokio požiūrio ir romantizuoto agresyvaus vairuotojo įvaizdžio, tačiau, manau, daug svarbesnis veiksnys yra filmai, tokie kaip „Greiti ir įsiutę“, „Transporteris“ ar panašūs. Juose pagrindinis herojus vairuoja tikrai meistriškai, bet kartu – ypač pavojingai. Ir yra žavus. Tad kai kam tai tampa siektinu elgesio modeliu“, – teigia psichologas.

Svarstydama galimus avaringumo mažinimo būdus L.Šeibokaitė siūlo kelyje galvoti tik apie save. „Esame atsakingi tik už savo elgesį. Atsitikus nelaimei negalėsime pasiteisinti, kad kitas eismo dalyvis mus suerzino. Teisinės ir psichologinės pasekmės teks eismo įvykio sukėlėjui. Mano rekomendacija – nesivelti į jokį rungtyniavimą: ne tik važiuojant, kas greičiau, ne tik aplenkiant ir pristabdant, bet absoliučiai į jokį, kad ir į gestų konfliktą. Jeigu esu tikras, kad vairuoju gerai ir taisyklingai, nieko niekam nereikia įrodinėti. Pravartu prisiminti tokią taisyklę: kuo mažiau jausmų ir minčių investuojame į situaciją, tuo greičiau ją pamirštame, tuo mažiau ji paveikia mūsų manevravimo galimybes. Jei neįsivelsite į konfliktinę situaciją, neabejotina, kad maždaug po penkių minučių jau galvosite apie kažką kita“, – pataria psichologė.

Kone sutartinai visi pašnekovai tikina, kad situacijos keliuose pagerėjimo galima tikėtis tik tada, kai išmoksime paisyti taisyklių ir įstatymų, kai netoleruosime pažeidėjų visose gyvenimo srityse, kai imsime gerbti šalia esančiuosius, rūpintis vieni kitais, paisyti elementaraus mandagumo. Tačiau svarbiausia – visa tai pritaikysime sau, o ne kitiems.

Regina Statkuvienė

3 KLAUSIMAI Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento Saugaus eismo skyriaus vedėjui Vidmantui Pumpučiui

VEIDAS: Kokios priežastys lemia tai, kad Lietuvos visuomenėje niekaip nepavyksta išvengti girtų vairuotojų prie vairo?

V.P.: 2014 m. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva yra tarp daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių pasaulyje, mus aplenkė Baltarusija ir Moldova. Tokia statistika ir lemia, jog ir prie vairo pasitaiko asmenų, nekreipiančių dėmesio į draudimą vairuoti išgėrus.

Skandinavijos šalyse ar Vakarų Europoje prie vairo sulaikytas neblaivus asmuo, kuriam nustatytas vidutinis arba sunkus girtumo laipsnis, įvardinamas kaip alkoholikas ir nusikaltėlis. Neatsakingu savo elgesiu jis kelia didžiulę grėsmę sau ir aplinkiniams. Tuo metu Lietuvoje prie vairo sėdamasi tikintis, jog pavyks išvengti susidūrimo su policijos pareigūnais. Gana dažnai vairuotojas įsivaizduoja, jei bus pričiuptas, su policija susitars. Retas jų yra pasidomėjęs gresiančiomis sankcijomis bei tuo, kiek kainuos vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimas. Tačiau bene didžiausia problema kovojant su neblaiviais vairuotojais – visuomenės abejingumas. Jis turi savo kainą: vien 2014 m. dėl neblaivių vairuotojų kaltės netekome 45 gyvybių, o tai yra 13 žmonių daugiau nei 2013 m. Nesuprantama, kodėl neblaivių asmenų nesustabdo aplinkiniai. Tačiau sąmoningumo palengva daugėja.

VEIDAS: Kokios šalies pavyzdys galėtų pagelbėti Lietuvai, siekiančiai išbristi iš alkoholizmo liūno?
V.P.: Suomiai ir švedai prieš 40 metų taip pat suvartodavo gana daug alkoholio. Bet jie aiškiai įvardijo tokio elgesio padarinius: sužalota žmonių sveikata, ankstyvas mirštamumas, dažnos traumos buityje, darbe, kelyje… Taigi supratę, kokia didelė alkoholio vartojimo kaina, skandinavai ėmėsi radikalių permainų siekdami pakeisti ydingus visuomenės įpročius. Tris mėnesius organizavo milžiniško masto švietėjišką kampaniją (jos metu visuomenei aiškino apie alkoholio žalą sveikatai, apie tai, kokias ligas sukelia ilgalaikis jo vartojimas, apie suluošintų žmonių likimus ir pan.). Po to sekė švietėjiškos kampanijos apie sveiką gyvenseną,  žmonės buvo skatinami daugiau judėti. Miestuose ir užmiesčiuose investavus į dviračių takų infrastruktūrą ir apribojus alkoholio prieinamumą situacija pakito: skandinavai pakeitė savo įpročius.

VEIDAS: Kokios priemonės, jūsų nuomone, padėtų efektyviai sumažinti atvejų, kai girti vairuotojai sėda prie vairo?
V.P.: Norint pakeisti situaciją iš esmės, turėtume spręsti alkoholio vartojimo problemas, o ne kovoti su jo padariniais. Visų pirma reikėtų mažinti alkoholio prieinamumą (degalinės nėra tinkamiausia vieta jo prekybai), šviesti gyventojus apie jo daromą žalą, skatinti aktyvesnį žmonių laisvalaikį. Skandinavų patirtis rodo, jog šis kelias būtų tinkamas.  Manau už sunkų girtumo laipsnį prie vairo būtina numatyti laisvės atėmimą bent iki vienerių metų (šie siūlymai jau aptariami Seime). Taip pat patvirtinti praktiką, jog policijos pareigūnai, sustabdę vairuotoją, privalomai tikrintų jo blaivumą.

Rugsėjo mėnesis Lietuvos policijos pareigūnams – padidėjusio rūpesčio dėl saugaus eismo laikotarpis. Po vasaros atostogų į mokyklas sugrįžta moksleiviai, o didmiesčius užplūsta iš visos Lietuvos atvykstantys studentai, todėl gatvės tampa judrios, o pavojai juose – didesni.

Rugsėjo 6-ąją prie sostinės Baltojo tilto Vilniaus policijos pareigūnai pamokas apie saugų eismą teiks ne vien vaikams, bet ir visai šeimai. Renginyje „Eismo kiškiai“, kurį ves Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato Prevencijos poskyrio pareigūnai, vaikai savo žinias galės pasitikrinti saugaus eismo viktorinoje, o jų tėvai –  prisiminti kelių eismo taisykles ir skatinti savo atžalas jų laikytis, atsakingai elgtis kelyje. Vaikai taip pat bus supažindinami su kelio ženklais, jiems bus siūloma nupiešti savo kasdienį kelią į mokyklą, parodoma, kaip pasirinkti saugiausią maršrutą. Renginyje taip pat bus dovanojami svarbūs saugaus eismo aksesuarai – atšvaitai.

Šis renginys – tik dalis rugpjūčio pabaigoje ir visą rugsėjį vykdomų saugiam eismui skirtų priemonių ir prevencinių renginių, kuriuose dalyvaus šalies policijos pareigūnai.

Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradeda naują akciją ir moko jauniausius eismo dalyvius saugaus elgesio kelyje. Policijos pareigūnai norėdami atkreipti vaikų dėmesį, į pamokas pasikviečia policijos bičiulį „Amsį“ ir limonado vaikams personažą „Limpa“.

Anot vaikų ir paauglių gydytojos psichiatrės Sigitos Lesinskienės, kai mokymo procese atsiranda herojų, simbolinių personažų, vaikai daug geriau įsimena informaciją. Jeigu personažas vaikui patiko, jis su juo savo vaizduotėje sukuria ypatingą ryšį. „Ikimokyklinukai ir pradinių klasių moksleiviai daug greičiau įsimena tai, ką mato, nei tai, ką girdi. Todėl kitų žmonių ilgoki pamokymai ar patarimai, perteikti vien tik žodžiais, jiems nedaro tokio poveikio, kokio kartais tikisi suaugusieji. Viskas, ko vaikai yra mokomi, turi būti pateikta trumpai, aiškiai, žaismingai ir vaizdžiai. Tuo remiantis kuriamos visos prevencinės ir intervencinės programos vaikams. Net psichoterapinis darbas su vaikais šiame amžiuje yra grindžiamas vaizdiniais, piešiniais, žaidimais,“ – tvirtino docentė S. Lesinskienė.

Vaikų lopšelį-darželį „Pušaitė“, „Atžalyno“, Juozo Urbšio vidurines ir Žaliakalnio pagrindinę mokyklas jau aplankė „Amsio“ ir „Limpos“ atlydėti policijos pareigūnai. Šiuose susitikimuose vaikai buvo mokomi, kaip teisingai pereiti gatvę per perėją, kas padeda būti matomiems tamsiu paros metu ir kad dėmesingumas yra itin svarbus visiems eismo dalyviams. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos specialistė Gražina Lekavičienė teigia, kad tokios akcijos turi vykti nuolat: „Atsakingus eismo dalyvius turime ugdyti nuo mažens ir tai turi būti nepertraukiamas mokymo procesas. Kaskart ieškome naujų ir vaikams įdomesnių būdų informacijai perduoti. Taip prieš kelis metus atsirado „Amsis“, o dabar į mūsų akcijas įtraukiame ir kitus, vaikams puikiai žinomus personažus. Kaune „Amsiui“ talkina personažas „Limpa“, kuris vaikams dalina žaismingus atšvaitus su savo atvaizdu.“ Anot G. Lekavičienės, vaikai atpažįsta mylimus personažus ir daug geriau įsimena personažų pateikiamą informaciją. Akcijai talkinančios įmonės „Volfas Engelman“ generalinio direktoriaus Vytauto Meišto teigimu, vaikų saugaus eismo švietimo pamokos yra neįkainojamos. „Jeigu vaikas stovėdamas prie perėjos atsimins tai, ką jam pasakojo policijos ir mūsų personažai, visos įdėtos pastangos bus atsipirkusios,“ – teigia V. Meištas.

Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir tradicinių skonių limonado be konservantų, skirtų vaikams, personažas „Limpa“ ketina aplankyti dar daug Kauno miesto mokyklų. Artimiausiu metu saugaus eismo pamokos bus vedamos Kauno Juozo Grušo meno vidurinės, „Paparčio“, Panemunės pradinių mokyklų pirmokams ir lopšelio-darželio „Pušinėlis“ darželinukams. Rugsėjo pirmosiomis dienomis policijos pareigūnai išdalino vaikams tūkstančius žaismingų ir linksmų atšvaitų.

Padidėjus žuvusiųjų keliuose skaičiui, iškilo abejonių dėl lėšų panaudojimo šviečiamajai veiklai efektyvumo ir skaidrumo.

“Lietuvos policija rengia reidus, įvairias akcijas, tačiau akivaizdu, kad to nepakanka, jog žuvusiųjų avarijose skaičius bent jau nedidėtų. Policijos departamento duomenimis, liepos 15–17 dienomis, pareigūnai šalies keliuose vėl tikrino transporto priemonių vairuotojų blaivumą. Išaiškinti 165 neblaivūs vairuotojai. Tai yra nemažas skaičius – vairuotojams vis dar trūksta atsakomybės sėdant prie vairo. Jei mums iš tiesų rūpi padėtis keliuose, negalime laukti, būtina imtis skubių priemonių, kad situacija keistųsi. Būtina nuolat ugdyti vairuotojų atsakomybę ne tik už save, bet ir aplinkinius, jie privalo suvokti, kad sėdint prie vairo išgėrus, reakcija toli gražu nėra greitesnė, žmogus nėra energingesnis. Tai, kas šiandien ir ežiukui atrodo aišku, neretai pamirštama, kai įsėdama į automobilį. Taigi propaguoti saugų eismą yra būtina, tačiau ar šiandien tam skiriamos lėšos naudojamos efektyviai, jei rezultatai demonstruoja ką kita”, – svarsto LSDP frakcijos seniūnas.

A. Butkevičius primena, jog dar vadovaujant Gedimino Kirkilo Vyriausybei, imtasi griežtesnių ir įvairesnių priemonių siekiant užtikrinti saugų eismą šalies keliuose. Įvestos ne tik griežtesnės baudos, bet ir prievolė vairuotojams, gavusiems vairavimo teises, po dviejų metų dar kartą laikyti egzaminą. Dėl viso šių priemonių paketo per kelerius metus eismo įvykiuose nukentėjusiųjų skaičius buvo sumažėjęs. Dabar žuvusiųjų keliuose skaičius vėl ėmė didėti, ir tai greičiausiai vyksta dėl to, kad kai kurios priemonės tiesiog nėra vykdomos, kalbama ne apie bausmės dydį, o būtent apie jos neišvengiamumą.

“Kita problema – prevencinės priemonės. Vis mažiau pastebime socialinių reklamų saugaus eismo tema per televiziją ar išgirstame per radiją. Ar tikrai veiksmingas yra internetinis puslapis, jei jo neskaito tie, kurie pažeidžia kelių eismo taisykles ir sukelia pavojų eismo dalyviams? Susisiekimo ministerija šiemet šviečiamajai veiklai skyrė net 5 mln. litų. Kam tiksliai buvo panaudota dalis šių pinigų, ar skaidriai ir efektyviai? Kreipėmės į susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį, tikimės gauti atsakymus, kokios programos finansuojamos ir planuojamos finansuoti iš Susisiekimo ministerijos biudžeto 2010–2011 m., kiek kiekviena jų kainavo, kas įgyvendina. Žinodami tikslius atsakymus, galėsime išsklaidyti iškilusias abejones”, – mano A. Butkevičius.