Jei banalios ekskursijos ir lankytinų objektų aprašai pabodę iki gyvo kaulo, naują šalį arba net mūsų Lietuvą galima pažinti visai kitaip – keliaujant pagal lobių koordinates.

Lobiai – žodis, kurį ištarus, sužimba akys ir vaikui, ir suaugusiajam. Juk į šį žodį telpa tiek daug – nuotykis, netikėtumas, užuominų sprendimas ir, svarbiausia, paslaptis. Ne veltui filmai apie pradingusių tamplierių turtų, inkų brangenybių, pamirštų miestų džiunglėse lobynų, paslėpto ar nuskendusio piratų aukso paieškas pritraukia daugybę žiūrovų. Bene kiekvieno vaiko ar paauglio knygų lentynoje puikuojasi ir suskaityta Roberto L.Stevensono „Lobių sala“, kaip spėjama, parašyta pagal kelis tikrus XVII a. jūrose siautusio pirato Henrio Morgano gyvenimo faktus.

Vertė – 900 mlrd. dolerių
Mokslininkai vis bando įkainoti paslėptas ir užmirštas ar dėl civilizacijų ir gamtos kataklizmų prapuolusias vertybes. Įvairių šaltinių teigimu, tiesa, kelis kartus primygtinai pakartojus, kad tai tik preliminarus spėjimas, visoje planetoje esantys neatrasti lobiai įkainojami nuo 600 iki 900 mlrd. JAV dolerių (1,5–2,25 trln. Lt).
Priminsime, vien tik istoriniais faktais patvirtintų vertybių per karus prašapo ne viena, pavyzdžiui, per revoliuciją Rusijoje pradingo caro auksas; per Antrąjį pasaulinį karą – Gintaro kambarys, kurio atkaklūs ieškotojai ir dabar naršo Karaliaučiaus požemiuose; lyg skradžiai prasmego nacių prisiplėštos brangenybės, kurios, kaip spėjama, nuskandintos Austrijos Toplico ežere ar nugulusios kartu su povandeniniu laivu kurio nors vandenyno dugne. Beje, šių lobių karštligiškas paieškas vis atnaujina pranešimai apie neįkainojamus radinius, tokius kaip Pierre’o Auguste’o Renoiro, Claude’o Monet ir Pablo Piccaso paveikslai, kaip spėjama, pagrobti per karą, ir atrasti vokiečių kolekcininko Corneliuso Gurlitto, kurio tėvas perpardavinėjo nacių pavogtas vertybes, namuose.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 242014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2014-m

Italijos sala Sardinija turi tikrai daug išskirtinumų, dėl kurių ją renkasi ne tik būriai užsienio turistų, bet ir tuntai žemyninių italų.

„Taigi jie itališki žemaičiai“, – skrendant iš lietuviško rudens Sardinijos link mestelėjo bendrakeleivis. Iš tiesų, panašumų esama.
Lietuviai į antrą pagal dydį Viduržemio jūros salą Sardiniją patekti gali keliais būdais: skristi į vieną iš trijų jos tarptautinių oro uostų (ar tiesiogiai, ar su persėdimu), plaukti keltais iš žemyninės Italijos dalies arba keltis iš Korsikos salos. Šiuo atveju patarti nėra kaip, nes kiekvienas turėtų rinktis pagal tai, kurioje šio regiono dalyje apsistos, kiek nori mokėti ir kiek laiko gali skirti kelionei tikslo link.
Tiesą sakant, tas kelionės būdas nėra svarbus, svarbu ten apskritai nuvykti, nes tai tikrai verta: ir dėl gamtos, ir dėl kalnų, ir dėl jūros, ir dėl kitokios kultūros, ir dėl tam tikrų specifinių požymių, kurių nerasite žemyninėje Italijos dalyje, ir dėl žmonių.
Jei grįšime prie mano bendrakeleivio palyginimo su žemaičiais, bendraujant su Sardinijos mažų miestelių gyventojais galima pajusti, kad sardams (taip vadinami vietiniai gyventojai) taip pat netrūksta užsispyrimo ir savotiško, mažiems, bet savarankiškiems regionams būdingo išdidumo, pabrėžiamo savito „tokie mes esame“ principo.
Tas išdidumas turi pagrindo: pamatyti įspūdingos gamtos, kultūros ir istorijos palikimo čia atvažiuoja ne tik turistai iš viso pasaulio, bet ir patys italai.
Yra ir antras argumentas mano bendrakeleivio palyginimui su žemaičiais pagrįsti: tie patys žemyniniai italai kai kuriuose salos miesteliuose vargiai susikalba itališkai, nes senieji sardai kalba tik vietos kalba. Net daugelyje užrašų matomos dvi informacijos versijos: vietos ir italų kalba.
Dar įdomiau, kad turbūt labiausiai turistų pamėgtame Algero mieste kalbama dar ir katalonų kalba. Tai nebūtų nuostabu, jei pažvelgtume į šio miesto istoriją, kuriai didelę įtaką padarė katalonų kolonistai.
Na, šioje vietoje visi bandymai lyginti sardus su žemaičiais, ko gero, ir baigiasi.

Tik vasara ir beveik vasara

Atkreiptinas dėmesys, kad Sardinijoje yra tik du sezonai – vasara ir žiema. Tiesa, pastaroji šiluma tikriausiai pralenktų mūsiškę vasarą, būtent todėl net spalį, iš dalies ir lapkritį, tai yra lyg ir pasibaigus turistiniam sezonui, čia galima vykti šilumos mėgėjams ir netgi tikėtis įdegti. Be to, rudenį čia mažiau turistų, taigi ir poilsis bus ramesnis, ir kainos mažesnės.
Nuvykus į Sardiniją spalį ar lapkritį ir mėgaujantis šiluma, lietuvio dėmesį turbūt patrauks parduotuvėse jau iškabinti šilti žieminiai drabužiai ir avalynė. Vietiniams jau laikas ruoštis kartkartėmis dulkes nuplaunančiam lietui.
Galbūt paradoksalu, tačiau žiemos sezonas nėra išimtis šventam sardų reikalui – siestai. Nuvykę į Sardiniją susitaikykite su tuo, kad nuo maždaug 13 valandos popiet iki pavakarės dauguma parduotuvių ir kavinaičių nedirbs. Ekonominė logika čia tarsi lieka amžino atostogų ritmo šešėlyje.

Ekonomija įmanoma?

Apžvelgiant parduotuvių, kavinių ir lankytinų vietų kainas galima teigti, kad jos nėra itin didelės, bet šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. Skaniai sukirsti sultingą picą (tikrąja to žodžio prasme) eilinėje picerijoje gali kainuoti apie devynis eurus, pavalgyti pietus iš keleto patiekalų atsieis apie 15 eurų. Patarimas: išmokite paklausti, ar produktai yra švieži, nes turistinio sezono pabaigoje kai kurios picerijos ir kavinės naudoja šaldytus gaminius. Užtenka tiesiog pasidomėti ir žengti keletą žingsnių toliau.
Vynas čia tikrai pigus ir jo itin daug rūšių – butelis vyno gali kainuoti nuo pusantro euro iki jūsų vyno pažinimo ir finansinių lubų.
Daugelyje lankytinų vietų, esančių po atviru dangumi, įėjimo kainos neperžengia dviejų trijų eurų slenksčio. Tokios kainodaros pavyzdys būtų vienintelis saloje viduramžių siaurų gatvelių ir ilgaamžių pilių dvasia kvėpuojantis pakrantės miestelis Kastelsardas (~Casteddu Sardu~), iš kurio parsivežtų įspūdžių užteks iki kito apsilankymo Sardinijoje.
Ten, kur turistų srautai didesni, o ir pati vieta saugoma labiau, bilietų kainos nepasirodys per mažos ir svyruos tarp 10–15 eurų. Ši taisyklė galioja salos vakarinėje dalyje esančiam nuostabiam Neptūno urvui (~Grotta di Nettuno~), kuriame tarpsta milijonus metų skaičiuojantys stalagmitai bei stalaktitai. Tačiau pagailėti pinigų bilietui į šią vietą būtų absurdiška.
Atskiro aptarimo būtų verta Azinaros sala – buvęs kalėjimas, nuo Sardinijos krantų nutolusi atstumu, kurį vietiniai keltai įveikia mažiau nei per pusantros valandos. Tai itin valstybės saugoma, gamtos draustiniu virtusi sala, kurios simboliu yra tapę asilai albinosai. Be nuostabios laukinės gamtos, turistai čia gali susipažinti su, regis, tikru visos Italijos simboliu virtusios mafijos istorija. Šioje saloje veikia muziejumi paverstas buvęs itin griežtos apsaugos kalėjimas, jo kalinių ir mafijos galvų istorijas vietiniai pasakoja taip detaliai, kad gali pamanyti, jog yra jų giminės ar bent artimi pažįstami.
Apibrėžti, kurias vietas šioje saloje būtina aplankyti, tiesiog neįmanoma. Vienos lankytinos vietos galbūt labiau orientuotos į pelną ir neturi tokio įspūdžių svorio, tačiau kitos – visiškai nemokamos, ir reikia tik noro netingėti pavažiuoti keliasdešimt kilometrų.

Korsika – ketvirta pagal dydį Viduržemio jūros sala, tačiau įdomybių ir veiklos joje tiek, kad panorus apžiūrėti visus turistinius objektus, išbandyti visas aktyvias pramogas ir dar tingiai atsipūsti paplūdimyje tektų čia grįžti ne kartą.

„Vos iškėlęs koją iš lėktuvo supranti, kodėl Korsika vadinama Viduržemio jūros perlu. Čia iš tiesų daug savo grožiu bei pasakišku paslaptingumu užburiančių įlankų, saulėtų paplūdimių, visoje saloje stūksančių kalnų. Savotiškai traukia sunkiai apsakomas naktinis salos jaukumas su jūros toliuose plaukiančiais laivais, kurių šviesos nuo kranto primena mirksinčias žvaigždes. Šios salos tiesiog neįmanoma neįsimylėti“, – įspūdžiais iš kelionės po Korsiką dalijasi keliautoja Jevgenija Ignatovič.
Jai pritaria bendrakeleivis alpinistas Gintaras Čepas: „Salos gamta nuostabi: įdomūs miškai, nemaži kalnai.“
Iš tiesų šioje vulkaninės kilmės saloje yra kur akis paganyti. Peizažui rūstumo suteikia kalnai – aukščiausia Monte Činto kalno viršūnė kyla į daugiau nei 2,7 tūkst. metrų aukštį, o apie 20 viršukalnių siekia daugiau nei 2 tūkst. metrų. Saloje daug slėnių, kanjonų ir krioklių. Akį traukia ir paplūdimiai, kurių dauguma uolėti, padabinti gamtos ir laiko suformuotomis grakščiomis akmeninėmis arkomis ar aštriomis it milžiniškos mitinės pabaisos dantys uolomis. Tokiuose paplūdimiuose dauguma ne tik tingiai drybso, bet ir pasičiupę fotoaparatą traukia pasivaikščioti. Na, o turintieji laipiojimo uolomis įgūdžių gali išbandyti šią ekstremalią pramogą. „Viename paplūdimyje radome uolose įrengtą trasą ir laipiojome ten su virvėmis“, – sako Gintaras.
Negalima nepaminėti ir kitų gamtos objektų, pavyzdžiui, Korsikos spygliuočių miškų, stebinančių 500 metų amžiaus pušimis. Iš šio miško atsiveria puiki Spelunkos kanjono panorama, įdomu pasivaikščioti ir Agriatės dykuma – uolėta dykra. Ir, aišku, reikėtų neaplenkti Skandolos gamtos rezervato, saugomo UNESCO ir garsėjančio uolomis, kurias erozija pavertė įvairiausiomis skulptūromis, – net neįgudusi akis atpažins kaukolę ar žmonių figūras.

Gimtasis Napoleono miestas, menhyrai ir tvirtovės

Jevgenija ir Gintaras, Korsikoje praleidę beveik 12 dienų, daugiausiai dėmesio skyrė kanjonams, mat būtent dėl jų ir rinkosi kelionę į šią salą. Tačiau alpinistai neaplenkė ir sostinės Ajačo, vaikštinėjo bene gražiausio salos miesto Bonifacijaus gatvėmis, o važiuodami nuo vieno kanjono prie kito užsukdavo ir į pakeliui pasitaikiusius miestelius ar kaimus. Tokiai įspūdžių pilnai kelionei keliautojai išleido maždaug po pusantro tūkstančio litų.
Verta paminėti, kad viešbučio keliautojai dažnai net neieškodavo, o įsitaisydavo kur nors kalnuose, miegmaišiuose tiesiog po žvaigždėtu dangumi, ir puikiai išsimiegodavo. Nors naktimis keliautojus kartais išbudindavo didžiuliai, mėsingi, švytinčiomis žibintuvėlio šviesoje akimis vorai, užropoję ant patiesto kilimo.
Ir nors mūsų kalbinti keliautojai pirmenybę teikė gamtai, tačiau, pasak Gintaro, miestai jiems taip pat buvo įdomūs. Štai sostinėje keliautojai rugpjūčio 15 dieną netikėtai pateko į Napoleono gimtadienio minėjimą ir grožėjosi įspūdingais fejerverkais bei iškilmingomis procesijomis. Ajačas garsėja ir kaip Napoleono Bonaparto gimtasis miestas, tad buvusio Prancūzijos imperatoriaus statulų gausu visame mieste. Nemažai turistų užsuka į namą, kuriame gimė Napoleonas, katedrą, kurioje jis pakrikštytas, taip pat į genujiečių statytą XVI a. citadelę bei kitus įtvirtinimus.
Netoli sostinės yra unikali archeologinė vietovė – Filitosa. Pokario metais čia buvo aptikta priešistorinių statulų, vaizduojančių karius. Manoma, kad šie dviejų trijų metrų aukščio menhyrai pastatyti maždaug prieš 4 tūkst. metų. Skulptūros vaizduoja rūstokų bruožų karius, žvelgiant į juos galima atpažinti šarvų detales, ginklus. Mokslininkai spėlioja, kad šių menhyrų paskirtis greičiausiai buvo atbaidyti priešiškai nusiteikusias gentis.
Ne mažiau įdomūs ir apvalūs, iš akmenų sukrauti statiniai, pastatyti kiek vėliau nei akmeniniai kariai. Jie greičiausiai skirti sakralinėms apeigoms. Netoliese stūkso ir keli pilkapiai (tumulus).
Populiariausiuose kelionių giduose skelbiama, kad pats gražiausias Korsikos miestas – Bonifacijus. Tokiai nuomonei pritaria ir Gintaras. „Bonifacijus labai gražus ir prabangus miestas. Šalimais stūkso vaizdingos uolos, ant jų – galinga XII a tvirtovė, uostas pilnas prabangių jachtų“, – pasakoja keliautojas ir priduria, kad šiame mieste tvyro ypatinga laisvės dvasia. Beje, jo senamiestis pakibęs virš jūros ant 70–80 metrų aukštyje esančios uolos.
Dėmesio verti ir kiti miestai: ant uolų it kregždžių sulipdytas Sartene, vynuogynais viliojantis Saint Florent, įspūdingais viduramžiškais įtvirtinimais garsėjantis Calvi, nuo uolų kaskadomis besileidžianti buvusi Korsikos sostinė Corti ir daugelis kitų.

Danijos Bornholmo salos valdžia antradienį paprašė padėti valyti užsnigtus Baltijos jūroje esančios 43 tūkstančius gyventojų turinčios salos kelius, kadangi saloje imta trūkti medikamentų ir kuro.

“Negalite net įsivaizduoti, kokia bloga padėtis. Keliai uždaryti, vis valomi ir valomi, tačiau niekaip neišvalomi iki galo”, – sakė viena salos gyventojų Helle Skov Olesen (Helė Skou Olesen).

“Jie net nežino, kur dėti tą sniegą”, – sakė ji dienraščiui “Politiken”.

Danijos meteorologijos instituto (DMI) duomenimis, Bornholme sniego danga siekia 140 cm; tai “prilygsta sniego kiekiui slidinėjimo kurortuose”, – sakė instituto darbuotojas Steenas Rasmussenas (Stenas Rasmusenas).

Televizija praneša, jog saloje gausiai sninga nuo ketvirtadienio. Vietomis sniego sluoksnis siekia iki 6 metrų.

Bornholmo policija paprašė keliams valyti papildomai atsiųsti 200 transporto priemonių: sunkvežimių, traktorių ir sniego valymo mašinų, rašo “Politiken”.

Sniego saloje šiemet yra tiek daug, kad valdžios pareigūnai leido jį versti į jūrą, nors paprastai tai daryti draudžiama.

Pagrindinėje salos savivaldybėje, Rionėje, Bornholmo policija įsteigė greitojo reagavimo centrą.

Policijos pareigūnai antradienį sakė neturintys laiko atsakinėti į žurnalistų klausimus, tačiau, kaip galima spręsti iš jų internetinės svetainės, dažniausiai vietos gyventojai jų prašo medikamentų, kuro ir pašaro gyvuliams.

Salos keliai pravažiuojami tik keliems Danijos kariuomenės sunkvežimiams, nors ir šie klimpsta sniege.

DMI prognozuoja, kad antradienį ir trečiadienį saloje toliau snyguriuos, pūs nestiprus vėjas.

Oro temperatūra iki penktadienio laikysis ties keliais laipsniais žemiau nulio.