Italijos sala Sardinija turi tikrai daug išskirtinumų, dėl kurių ją renkasi ne tik būriai užsienio turistų, bet ir tuntai žemyninių italų.

„Taigi jie itališki žemaičiai“, – skrendant iš lietuviško rudens Sardinijos link mestelėjo bendrakeleivis. Iš tiesų, panašumų esama.
Lietuviai į antrą pagal dydį Viduržemio jūros salą Sardiniją patekti gali keliais būdais: skristi į vieną iš trijų jos tarptautinių oro uostų (ar tiesiogiai, ar su persėdimu), plaukti keltais iš žemyninės Italijos dalies arba keltis iš Korsikos salos. Šiuo atveju patarti nėra kaip, nes kiekvienas turėtų rinktis pagal tai, kurioje šio regiono dalyje apsistos, kiek nori mokėti ir kiek laiko gali skirti kelionei tikslo link.
Tiesą sakant, tas kelionės būdas nėra svarbus, svarbu ten apskritai nuvykti, nes tai tikrai verta: ir dėl gamtos, ir dėl kalnų, ir dėl jūros, ir dėl kitokios kultūros, ir dėl tam tikrų specifinių požymių, kurių nerasite žemyninėje Italijos dalyje, ir dėl žmonių.
Jei grįšime prie mano bendrakeleivio palyginimo su žemaičiais, bendraujant su Sardinijos mažų miestelių gyventojais galima pajusti, kad sardams (taip vadinami vietiniai gyventojai) taip pat netrūksta užsispyrimo ir savotiško, mažiems, bet savarankiškiems regionams būdingo išdidumo, pabrėžiamo savito „tokie mes esame“ principo.
Tas išdidumas turi pagrindo: pamatyti įspūdingos gamtos, kultūros ir istorijos palikimo čia atvažiuoja ne tik turistai iš viso pasaulio, bet ir patys italai.
Yra ir antras argumentas mano bendrakeleivio palyginimui su žemaičiais pagrįsti: tie patys žemyniniai italai kai kuriuose salos miesteliuose vargiai susikalba itališkai, nes senieji sardai kalba tik vietos kalba. Net daugelyje užrašų matomos dvi informacijos versijos: vietos ir italų kalba.
Dar įdomiau, kad turbūt labiausiai turistų pamėgtame Algero mieste kalbama dar ir katalonų kalba. Tai nebūtų nuostabu, jei pažvelgtume į šio miesto istoriją, kuriai didelę įtaką padarė katalonų kolonistai.
Na, šioje vietoje visi bandymai lyginti sardus su žemaičiais, ko gero, ir baigiasi.

Tik vasara ir beveik vasara

Atkreiptinas dėmesys, kad Sardinijoje yra tik du sezonai – vasara ir žiema. Tiesa, pastaroji šiluma tikriausiai pralenktų mūsiškę vasarą, būtent todėl net spalį, iš dalies ir lapkritį, tai yra lyg ir pasibaigus turistiniam sezonui, čia galima vykti šilumos mėgėjams ir netgi tikėtis įdegti. Be to, rudenį čia mažiau turistų, taigi ir poilsis bus ramesnis, ir kainos mažesnės.
Nuvykus į Sardiniją spalį ar lapkritį ir mėgaujantis šiluma, lietuvio dėmesį turbūt patrauks parduotuvėse jau iškabinti šilti žieminiai drabužiai ir avalynė. Vietiniams jau laikas ruoštis kartkartėmis dulkes nuplaunančiam lietui.
Galbūt paradoksalu, tačiau žiemos sezonas nėra išimtis šventam sardų reikalui – siestai. Nuvykę į Sardiniją susitaikykite su tuo, kad nuo maždaug 13 valandos popiet iki pavakarės dauguma parduotuvių ir kavinaičių nedirbs. Ekonominė logika čia tarsi lieka amžino atostogų ritmo šešėlyje.

Ekonomija įmanoma?

Apžvelgiant parduotuvių, kavinių ir lankytinų vietų kainas galima teigti, kad jos nėra itin didelės, bet šiek tiek didesnės nei Lietuvoje. Skaniai sukirsti sultingą picą (tikrąja to žodžio prasme) eilinėje picerijoje gali kainuoti apie devynis eurus, pavalgyti pietus iš keleto patiekalų atsieis apie 15 eurų. Patarimas: išmokite paklausti, ar produktai yra švieži, nes turistinio sezono pabaigoje kai kurios picerijos ir kavinės naudoja šaldytus gaminius. Užtenka tiesiog pasidomėti ir žengti keletą žingsnių toliau.
Vynas čia tikrai pigus ir jo itin daug rūšių – butelis vyno gali kainuoti nuo pusantro euro iki jūsų vyno pažinimo ir finansinių lubų.
Daugelyje lankytinų vietų, esančių po atviru dangumi, įėjimo kainos neperžengia dviejų trijų eurų slenksčio. Tokios kainodaros pavyzdys būtų vienintelis saloje viduramžių siaurų gatvelių ir ilgaamžių pilių dvasia kvėpuojantis pakrantės miestelis Kastelsardas (~Casteddu Sardu~), iš kurio parsivežtų įspūdžių užteks iki kito apsilankymo Sardinijoje.
Ten, kur turistų srautai didesni, o ir pati vieta saugoma labiau, bilietų kainos nepasirodys per mažos ir svyruos tarp 10–15 eurų. Ši taisyklė galioja salos vakarinėje dalyje esančiam nuostabiam Neptūno urvui (~Grotta di Nettuno~), kuriame tarpsta milijonus metų skaičiuojantys stalagmitai bei stalaktitai. Tačiau pagailėti pinigų bilietui į šią vietą būtų absurdiška.
Atskiro aptarimo būtų verta Azinaros sala – buvęs kalėjimas, nuo Sardinijos krantų nutolusi atstumu, kurį vietiniai keltai įveikia mažiau nei per pusantros valandos. Tai itin valstybės saugoma, gamtos draustiniu virtusi sala, kurios simboliu yra tapę asilai albinosai. Be nuostabios laukinės gamtos, turistai čia gali susipažinti su, regis, tikru visos Italijos simboliu virtusios mafijos istorija. Šioje saloje veikia muziejumi paverstas buvęs itin griežtos apsaugos kalėjimas, jo kalinių ir mafijos galvų istorijas vietiniai pasakoja taip detaliai, kad gali pamanyti, jog yra jų giminės ar bent artimi pažįstami.
Apibrėžti, kurias vietas šioje saloje būtina aplankyti, tiesiog neįmanoma. Vienos lankytinos vietos galbūt labiau orientuotos į pelną ir neturi tokio įspūdžių svorio, tačiau kitos – visiškai nemokamos, ir reikia tik noro netingėti pavažiuoti keliasdešimt kilometrų.