2012 Rugpjūčio 19

Lietuva – piktų žmonių šalis

veidas.lt


Didelis sergamumas širdies ligomis, didžiausias savižudybių skaičius pasaulyje, skurdas, paplitęs alkoholio vartojimas bei nusikalstamumo rodikliai byloja, kad pykčio savo šalyje turime daug. Ką tai reiškia ir ką reikėtų daryti?

Mokykloje su peiliu siautėjantis moksleivis, girtas tėvas, savo devynmetį sūnų trankantis į grindis, šuniui akis išbadę paaugliai, vairuotojai, vieni kitus plūstantys keliuose, galų gale masinis Seimo langų daužymas 2009-ųjų sausį… Pykčio proveržių tiek visoje visuomenėje, tiek artimiausioje savo aplinkoje matome kasdien ir jų, regis, vis daugėja.
Pasak psichiatro psichoterapeuto Raimundo Aleknos, pykti yra normalu, o bent retsykiais supyksta visi be išimties žmonės. Pyktis laikomas viena dažniausių žmogaus emocijų. Tačiau svarbu mokėti savo pyktį valdyti. Deja, specialistai teigia, kad tai pavyksta toli gražu ne visiems, todėl nežabojamo pykčio kirminas vis labiau graužia mūsų visuomenę.

Tokioje Lietuvoje, kokia ji šiandien, pykčio negali nebūti

Anderso Behringo Breiviko kruvini išpuoliai Norvegijoje, per kuriuos jis pernai liepą nužudė 77 žmones, ar siaubingos vaikų žudynės šių metų kovą Tulūzoje (Prancūzija), kai islamistas Mohamedas Merah nušovė tris vaikus ir mokytoją, o per kitus išpuolius – tris karius, – tiek užsienio, tiek Lietuvos psichiatrų teigimu, šios kraupios istorijos yra ne kas kita, kaip nuolatinio nevaldomo pykčio, išaugusio į žiaurias agresijos ir smurto atakas, padarinys.
Siaubą keliančių pykčio apraiškų daug matome ir Lietuvoje: vos prieš kelias savaites Vilniaus rajono Vėliučionių kaimo smėlio karjere buvo rastas nužudytas penkiolikmetis – jį akmenimis užmėtę keturi nepilnamečiai draugai, kaip įtariama, vaikiną po žeme užkasė dar gyvą, o pernai vasarą šalį sukrėtė itin žiaurus nužudymas Šiauliuose – septyniolikmetę gimnazistę į gabalus supjaustė dvi vos vyresnės merginos. Paauglių ir jaunuolių smurto proveržiai Lietuvoje tampa kone kasdienybe, o mokytojai nebesusitvarko su agresyviais ir piktais savo mokiniais.
Tad ar iš tiesų pykčio mūsų visuomenėje daugėja ir kokios priežastys tai lemia?
Komentuodami pastaruosius žiaurius įvykius psichiatrai primena, kad Lietuvos vaikai, remiantis tarptautiniais tyrimais, yra vieni nelaimingiausių, nes stokoja tėvų dėmesio. Tai ir gimdo pyktį, o sykiu – agresiją bei smurtą. “Vaikai yra tarsi supaprastintas mūsų visuomenės modelis. Tai, kad mūsų mokykloje taip paplitusios patyčios ir itin dažni agresijos proveržiai tik patvirtina, jog mūsų visuomenė turi didelių problemų. Vaikai pykčio potencialą atsineša iš namų”, – teigia psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas.
Jam pritaria ir R.Alekna: jei vaikai jaustųsi saugūs ir būtų artimesni su tėvais, tada ir pykčio būtų mažiau.
Apie tai, kad mūsų visuomenėje daug pykčio, liudija ne tik vaikų elgesys ir didėjanti jų agresija. Kad pyktis – lietuviams itin būdingas bruožas, byloja ir kitas šalis lenkiantis savižudybių bei mirčių dėl išorinių priežasčių skaičius, didelis alkoholio vartojimas, paplitęs smurtas šeimose, aukštas gyventojų skurdo rodiklis.
“O ir kaip gali pykčio nebūti, jei esame visuotinio girtavimo apimta (vienam gyventojui per metus tenka didžiausias suvartoto alkoholio kiekis Europoje) tauta? Alkoholio vartojimas ir pyktis yra glaudžiai susiję – gėrimas skatina pyktį, nes slopina žmogaus savikontrolės mechanizmus, – sako Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis. – Tokioje visuomenėje, kuri jau daug metų pirmauja ir pagal savižudybių skaičių (beje, net apie 80 proc. nusižudo būdami neblaivūs), pykčio bus visada. Mūsų tauta yra liguistai agresyvi ir kol politikai nesiims esminės sveikatos sistemos pertvarkos, nesumažins girtavimo, tol padėtis nesikeis.”
R.Milašiūnas patvirtina, kad savižudybės yra pykčio, nukreipto į save, išraiška. Mat žmogus, kuris nesugeba tvarkytis su savo pykčiu, pradeda žaloti arba save, arba kitus.
Psichoanalitiko nuomone, pykčio jausmas dažniausiai yra žmogaus reakcija į savo bejėgiškumą, tai yra savotiška gynyba. “Jei sakome, kad daugėja pykčio, tai turėtume pripažinti, kad daugėja bejėgiškumo. Ir aš su tuo tikrai sutinku”, –  teigė R.Milašiūnas.
Bejėgiškumą, pasak psichoanalitiko, sėja žmonių susvetimėjimas, vis labiau įsivyraujantis rūpinimasis tik savimi, palaikymo nebuvimas tiek iš artimiausių žmonių, tiek iš valdžios. Tai pastaruoju metu Lietuvoje esą ypač juntama. “Valdžia neturėtų visko duoti, kaip įsivaizduojama komunizmo. Ji privalo suteikti žmonėms viltį, tam tikrą pagalbą, o ne vien smaugti mokesčiais, kaip antai verslininkus. Ypač svarbi ir artimųjų parama. Deja, dabar žmonės dažnai yra paskendę savyje, nebeturi nei laiko, nei nori ko nors duoti kitiems. Taip išeina užburtas ratas: jie nei kitiems duoda, nei patys gauna”, – pokyčius visuomenėje įvardija psichoanalitikas.

Pyktis ne visada žalingas

Kad bejėgiškumas išties skatina pykti, savo darbe kasdien susiduria ir Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono, teikiančio pagalbą nuo smurto šeimoje nukentėjusioms moterims ir jų vaikams, direktorė Nijolė Dirsienė. Maždaug aštuonios šeimos iš dešimties, kuriose smurtaujama, turi finansinių sunkumų, o skurdas, kaip sako N.Dirsienė, niekada nebūna besišypsantis: nuolatiniai jo palydovai yra nerimas, pyktis, apsižodžiavimai ir konfliktai, vaikų nepriežiūra, o galiausiai – ir kumščiai. Nors ir sakoma, kad laimė – ne piniguose, dauguma buitinių konfliktų kyla būtent dėl lėšų stygiaus: kai nėra pinigų vaiko batams, išleistuvėms mokykloje ar net maistui, pykčiai ir nesutarimai šeimose – beveik neišvengiami.
Smurto šeimose statistika Lietuvoje iš tiesų kelia šiurpą: nuo 2011 m. gruodžio 15 d., kai įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, numatantis smurtautojui baudžiamąją atsakomybę, iki šių metų liepos 25 d. policijos įstaigose jau registruoti 13 895 tokie pranešimai, pradėta daugiau nei 5000 ikiteisminių tyrimų.
“Skurdas ir vertybės yra du pagrindiniai dalykai, ant kurių laikosi pyktis”, –  daro išvadą pagalbą mušamoms moterims teikiančios organizacijos vadovė.
Ji daug bejėgiškumo, apie kurį, kaip apie pagrindinę pykčio priežastį, kalba R.Milašiūnas, įžvelgia ne tik smurtaujančiuose, bet ir jų aukose: moterys neretai vis tiek grįžta pas savo smurtautojus, meldžia pareigūnų jiems švelnesnės bausmės, net jei šie paskui dar ne kartą pakelia prieš jas ranką, nes neturi kur išeiti, neturi nei išsilavinimo, nei pajamų.
Tiesa, specialistai pažbrėžia, kad ne visada pyktis reiškia vien tik blogį. Jei du sutuoktiniai audringai rėkia vienas ant kito, pasak psichiatro Mindaugo Šablevičiaus, tai toli gražu nereiškia, kad jiems reikalinga specialisto pagalba. “Visiškai išvengti pykčio šeimoje yra neįmanoma: jei sutuoktiniai visai nesipyksta, man, kaip psichiatrui, kyla klausimas, ar tarp jų apskritai yra ryšys. Susirūpinti reikėtų, jei pyktis tampa kasdienybe, jei dėl to pradedama atitolti ar… smurtauti”, – kalbėjo psichiatras.
Dažnas reiškinys mūsų visuomenėje yra ne tik besivaidijantys sutuoktiniai ar įtūžį ant atžalų liejantys tėvai – pykčio žaibais bent retsykiais pasisvaidoma ir ne vienoje darbovietėje. Tiesa, darbe emocijų, priešingai nei šeimoje, M.Šablevičius pataria vengti: “Kai įsivyrauja emocijos, žmogaus intelektas jau nebedirba.”
Taigi pykčio išraiškos gali būti įvairiausios, bet skiriasi ir žmonių gebėjimas savo pyktį valdyti. Pasak psichologės doc. Aistės Diržytės, vieni, stipraus pykčio apimti, tiesiog rėkia, kiti svaido kas papuola po ranka, treti paleidžia į darbą kumščius. Kai kurių žmonių įniršį, pasak jos, sukelia net smulkmena: pavyzdžiui, viena moteris kreipėsi į psichoterapeutą po to, kai sumušė savo mažylę, ant kurios labai supyko, nes ši nesiliovė verkusi, o vienas vairuotojas pateko į policiją po to, kai primušė kitą vairuotoją, įžūliai aplenkusį jį gatvėje.
Vis dėlto A.Diržytei vienas dalykas nekelia jokių abejonių: pykdamas ne tik nepasieksi savo tikslų, bet ir būsi nemėgstamas aplinkinių.
Tad ką gi daryti supykus, kaip “išlieti garą” padarant mažiausiai žalos? M.Šablevičius sako, kad geriausia išeitis – dialogas. Su pyktį keliančiu asmeniu reikia paprasčiausia pasikalbėti, nesutarimus išsiaiškinti, o ne mėginti užgniaužti, nes galop jie gali išsiveržti su dviguba jėga.
Pykčio neigimas ir slopinimas gali būti netgi pavojingas, nes jis ilgainiui ims reikštis fiziniais negalavimais – hipertenzija, skrandžio opa ar galvos skausmais. Na, o jei šis būdas nepadeda, galima “išsikrauti” per fizinę veiklą: pavyzdžiui, pasak M.Šablevičiaus, pabėgioti ar nueiti kasti griovio. Beje, kraštutiniu atveju skiriama vaistų – raminamųjų ar antidepresantų.
“Yra žmonių, kurie labai greitai supyksta, bet geba šimtą kartų greičiau ir atleisti. Tai svarbiausia”, – apibendrino psichiatras.

Ką apie pyktį sako mokslininkų tyrimai

Remiantis moksliniais tyrimais, kiekvieną dieną pyktį patiria apie trečdalis žmonių. 75 proc. įpyksta keletą kartų per savaitę. Nuolatinis pyktis pastūmėja į agresiją bei smurtą;
Pyktį dažniau patiria jauni žmonės. JAV Toronto universiteto prof. Scotto Schiemano tyrinėjimai rodo, kad taip yra todėl, kad jie patiria daugiau streso;
Pastebėta, kad pykčio proveržiai būdingesni žemesnio išsilavinimo žmonėms. Finansinių sunkumų turintys asmenys taip pat yra piktesni;
Tamperės universiteto (Suomija) psichologijos prof. Martti Tuomisto pyktį įvardija kaip nuodingiausią emociją. Tokie tradiciniai rizikos veiksniai, kaip aukštas kraujospūdis, viršytas cholesterolio kiekis ir rūkymas, yra tik maždaug pusės visų širdies smūgio atvejų priežastis: mat ypač svarbus širdies ligas sukeliantis veiksnys yra mūsų elgesys bei patiriamos emocijos, iš kurių pyktis atlieka patį svarbiausią vaidmenį.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...