J. Petronio nuotr.

Ugdymas. Prieš daugiau kaip dvidešimtmetį amerikiečių mokslininkai W.Straussas ir N.Howe’as pristatė kartų teoriją. Dabartiniai ir būsimi moksleiviai (gimę nuo 2003 iki 2023 m.) priklauso Z kartai – taip vadinama interneto karta, kuri informaciją priima ir apdoroja greičiau nei kiti, bet tik nedidelius jos kiekius. Kiekvienos kartos atstovai turi savo mokymosi ypatumų, todėl nepaprastai svarbus tampa mokytojo uždavinys – atsižvelgti, su kokiais mokiniais dirbama ir kaip jiems perduoti žinias, kurios ne tik sudomintų, būtų suprastos, bet ir įsimintų.

„Keičiantis mokinių kartoms turi keistis ir tobulėti mokymosi metodikos. Atsižvelgiant į šiandieninės kartos specifiką, į mokymo programą turi būti įtrauktos naujos mokymo aplinkos: e. mokymas, e. knygos, atvirieji mokymosi ištekliai, žaidimai ir t. t.“, – įsitikinusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Edukologijos katedros vedėja Lina Kaminskienė.

Jos teigimu, Z karta puikiai įvaldo naujausias informacines ir komunikacines technologijas, tačiau tuo pačiu metu susiduria su dėmesio išlaikymo ir susikoncentravimo stoka. Visi šie pokyčiai ir specifika kelia iššūkių mokytojams bei mokslininkams.

Patraukti ir išlaikyti dėmesį – vienas sunkiausių uždavinių

„Z kartos atstovai nemėgsta apribojimų – jie nori visada turėti teisę rinktis, pavyzdžiui, nurodymas spręsti konkretų uždavinį iš tikimybių teorijos gali sulaukti pasipriešinimo, tačiau „leidimas“ rinktis, kokį uždavinį spręsti tarp analogiškų tikimybės uždavinių, bus priimtas palankiai“, – teigia VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytoja doc. dr. Eglė Stonkutė.

Pasak jos, šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai nemėgsta prievartos, griežtų taisyklių ar įsakmaus tono, jie nori, kad su jais būtų bendraujama liberaliai.

Šiuolaikinė karta iš visų kitų išsiskiria tuo, kad yra novatoriškų mąstytojų karta, kuriai šiuolaikinės technologijos yra neatsiejama kasdienybė. Kompiuteriu, išmaniuoju telefonu ir internetu vaikai nori naudotis ne tik laisvalaikiu, bet ir pamokose. Ir į tai reikėtų atkreipti dėmesį.

Tačiau dėl to, kad didžiąją savo laiko dalį įprato būti įbedę akis į kompiuterio ekraną, jie nesugeba išlaikyti žvilgsnio, kai kalba gyvai. Didžiausią stresą šios kartos atstovai patiria tada, kai reikia ką nors pasakoti ir pristatyti prieš auditoriją, diskutuoti, todėl komunikaciniai gebėjimai bendrauti tiesiogiai turi būti lavinami. Priešingu atveju viešas kalbėjimas ar konstruktyvūs debatai visada išliks silpniausia Z kartos sritimi.

Pedagogai ypatingą dėmesį turėtų atkreipti į tai, kad dabartiniai mokiniai ilgam negali sukoncentruoti dėmesio, tai yra jiems lengviau sekasi greitai atlikti trumpas, skirtingas užduotis, nei prie vienos dirbti visą pamoką ar ilgiau. „Informaciją mokiniai ar studentai nori gauti ir atlikti taip, kaip socialiniame tinkle „Facebook“: štai viena informacija iš vienos srities, štai iš kitos, štai nuotrauka, štai ir vaizdo įrašas. Ir tokių trumpų tekstinių ar vizualių žinučių – begalė. Nepaisant to, kad vyresniems toks informacijos gavimo būdas atrodo padrikas ir netvarkingas, Z kartai tai tinka geriausiai“, – pasakoja ekonomistė E.Stonkutė.

Lietuvių moksleiviai atsilieka

Dėl nesugebėjimo ilgai susikoncentruoti ties vienu darbu knygų skaitymas taip pat nėra mėgstamas moksleivių užsiėmimas, vis dėlto skaitymo procesas turėtų būti skatinamas. Pagal Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (angl. ~Programme for International Student Assessment~) tyrimą, kuris pradėtas nuo 2000 m. ir atliekamas kas trejus metus, Lietuvoje vidutinis 15-mečių skaitymo lygis siekia 477 taškus – tai yra mažiau už Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ( EBPO) šalių vidurkį (496 taškai).

Remiantis to paties tyrimo išvadomis, Lietuvoje pastebimas ryškus mergaičių pranašumas pagal vidutinį mokslinį raštingumą (vidutiniškai 15 taškų daugiau už berniukus) ir skaitymo užduočių atlikimą (55 taškais daugiau už berniukus). O iš matematikos 15-mečiai Lietuvoje surenka vidutiniškai 479 taškus, kai EBPO vidurkis – 494 taškai.

Mokslininkai lietuvių mokinių atsilikimą nuo bendro vidurkio aiškina tuo, kad kitose valstybėse per pamokas būna kur kas daugiau kūrybiškumo, kuris padeda labiau sudominti dėstomu dalyku ir geriau jį suprasti. Lietuvoje dėl keičiamos ir iki galo nebaigtos mokslo reformos vis dar nėra aiškios vizijos, kaip turėtų vykti mokymosi procesas. Aišku tik viena – šiuolaikinei kartai seni mokymo metodai nebeveiksmingi.

Mokytojai taip pat turi išmokti mokyti

VDU Edukologijos katedros vedėjos teigimu, nereikia kalbėti vien tik apie technologijų pritaikymą mokymuisi. Naujausios metodikos pagrįstos interaktyvumu, tarpdiscipliniškumu, aukščiausio mąstymo lygmens gebėjimų stiprinimu. Tokie metodai, kaip probleminis mokymas, patirtiniai mokymosi metodai, integruotas (pvz., kalbų) mokymas, šiandienos mokyklose yra taikomi ir plėtojami. „Vienas naujųjų uždavinių mokslininkams ir praktikams yra kurti, tobulinti ir diegti formaliojo ugdymo ir neformaliojo švietimo interaktyvias, patirtines edukacines sistemas bei technologijas, taip mažinant skaitmeninę atskirtį – novatorišku, technologijomis grindžiamu švietimu besinaudojančių asmenų ir tokios galimybės neturinčių asmenų atotrūkį“, – įžvalgomis dalijasi ekspertė.

„Nors mokytojai gauna įvairių mokymų, tačiau jų nėra pakankamai apie tai, kaip išnaudoti gausybę e. šaltinių ir aplinkų, kurias būtų galima sėkmingai integruoti į ugdymo procesą. Taip pat trūksta mokymų, kaip naudoti atviruosius mokymo išteklius, kaip kurti e. priemones, kaip apsaugoti sukurtų mokymosi išteklių intelektinę nuosavybę ir pan.“, – teigia L.Kaminskienė.

Ji siūlo mokyklose skatinti virtualų mobilumą – tai būtų puiki galimybė moksleiviams ir mokytojams plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, ugdyti kalbų, technologijų taikymo, problemų sprendimo ir tarpkultūrinius gebėjimus.

Rimgailė Dikšaitė

Lietuvos universitetai sparčiai mokosi iš kitų ES šalių pavyzdžio ir planuoja studentus mokyti verslumo. Pasak Mykolo Romerio universiteto plėtros ir tarptautinių ryšių prorektoriaus dr. Stasio Vaitkevičiaus, jau nuo rugsėjo pirmosios visų specialybių studentai įgis specialų verslumui skatinti skirtą žinių ir gebėjimų paketą, į kurį bus įtrauktos tokios disciplinos, kaip finansai, valdymas, psichologija ir teisė.
“Tokį mokymo metodą jau yra įdiegę Švedijos universitetai, o mes pritaikėme jį ir Lietuvoje. Naujosios su visomis specialybėmis suderintos programos tikslas – kad baigusieji bakalauro studijas galėtų tapti visaverčiais rinkos dalyviais, o baigusieji magistrantūrą išmanytų, kaip pradėti savo verslą, susikurti darbo vietą sau ar artimiesiems bei draugams”, – aiškina prorektorius.
Tokią iniciatyvą labai palaiko ir verslo atstovai. “Tikimės, kad universitetams atkreipus dėmesį į studentų verslumą didės specialistų savarankiškumas ir kompetencija, o kartu augs ir šalies ekonomika”, – viliasi Lietuvos pramonininkų konfederacijos e. p. prezidentas Gediminas Rainys.
Beje, apklausos liudija, kad jauni žmonės Lietuvoje linkę svajoti apie nuosavą verslą. UAB “Investicijų ir verslo garantijos” (“Invega”) vadovas Audrius Zabotka, remdamasis sociologiniais tyrimais, sako, kad labai didelis procentas Lietuvos studentų norėtų tapti verslininkais, nors tarp vyresnių žmonių tokio entuziazmo gerokai mažiau.
Priminsime, jog rinkos tyrimų bendrovės “Rait” praėjusį rugsėjį atliktas tyrimas atskleidė, kad net 83 proc. 16–25 metų jaunuolių ateityje norėtų turėti savo verslą: sau darbo vietą susikurti pageidauja 89 proc. apklaustų vaikinų ir 79 proc. merginų.
A.Zabotkos teigimu, norą kurti savo verslą liudija ir statistika. “Pastaruoju metu daugėja naujai įsteigiamų įmonių, be to, apie 30 proc. “Invegos” paskolų garantijų suteikiama įmonėms iki trejų metų, vadinasi, jaunų, naujų idėjų yra daug, ir verslumo skatinimas universitetuose prie to tik dar labiau prisidės”, – neabejoja A.Zabotka.

Vytenis_Gurstis

Daugeliui jaunuolių profesijos pasirinkimas tampa nemažu galvos skausmu, o kai kurie savo sprendimu abejoja net ir pradėję studijuoti. Vyteniui niekada nereikėjo spręsti dilemos, kokį kelią rinktis. Vidurinėje mokykloje vaikinui puikiai sekėsi ir tikslieji, ir humanitariniai mokslai, tačiau jis jau nuo keturiolikos metų žinojo, kad nori tapti geru fleitininku. Ir šiandien tai svarbiausias jo tikslas. O tarptautinis pripažinimas Vyteniui lieka antrame plane, kaip, beje, ir konkursų rezultatai.
Pirmąsias vietas jis laimėjo ne viename Lietuvos ir tarptautiniame konkurse, tačiau bene svarbiausiu muzikanto darbo įvertinimu tapo vieno žymiausių fleitos pedagogų profesoriaus Williamo Bennetto kvietimas studijuoti Londono karališkosios muzikos akademijoje. Kaip Vytenis groja, W.Bennetas išgirdo meistriškumo kursuose, kuriuos vedė Lietuvoje, ir pasiūlė jam tapti vienu iš savo studentų. Laimė mokytis muzikos paslapčių pas šį profesorių nusišypso vos šešiems studentams per metus.

Muzika, kurioje dera logika ir emocijos

Šiandien Vytenis daug koncertuoja užsienio šalyse – Norvegijoje, Šveicarijoje, JAV, Ukrainoje, Latvijoje, Baltarusijoje. Anglijoje groja ne tik kaip solistas, bet ir įvairiuose ansambliuose bei akademijos orkestruose. Lietuvoje dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, tokiuose koncertuose, kaip “Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu”, “Musica sacra”, “Visai šeimai” Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Kongresų rūmuose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos renginiuose, vasarą koncertuoja Nidoje. Yra grojęs su Šv. Kristoforo kameriniu, Lietuvos kameriniu bei Valstybiniu simfoniniu orkestrais.
Beje, gabus vaikinas neapsiriboja vien tik fleita. Šiais metais jis improvizavo su freestyle atlikėjais, pritaikė hiphopo kūrinius nedideliam ansambliui. “Šiuo metu mano pastangos nukreiptos į įvairiapusį savęs ir muzikos pažinimą, todėl nežiūriu į kitus fleitininkus kaip į konkurentus, o iš jų mokausi. Taip pat ir iš stygininkų, iš kurių semiuosi artikuliacijos žinių, iš grojančiųjų variniais instrumentais – energijos, ekspresijos, iš vokalistų – spalvingumo, kūno ir instrumento vienybės pajutimo. Muzika tokia neišsemiama, kad joje slypinčios gelmės mane ir skatina nuolatos ieškoti, gilintis ir tobulėti”, – dėsto Vytenis, šiemet baigęs trečią Londono karališkosios muzikos akademijos kursą.
Jo mama, pianistė ir vargonininkė, Lietuvos muzikos ir teatro docentė Virginija Survilaitė sako, kad Vytenis nuo pat mažų dienų mėgo giliai nerti. Jam svarbu kiekvieną dalyką iškapstyti iki pačių gelmių, suprasti, kodėl tam tikri procesai vyksta vienaip, o ne kitaip. “Nurimsta tik išsiaiškinęs. Jis ne emocinio tipo muzikantas. Vytenio grojime galima dėti lygybės ženklą tarp logikos ir emocijos. Kiekviena jo išreikšta emocija yra tikslinga”, – sūnaus grojimo stilių apibūdina V.Survilaitė.
Vytenio mokytojas Nacionalinio simfoninio orkestro pirmasis fleitininkas Valentinas Gelgotas taip pat pastebi, kad vaikino darbštumas ir neapsakomas noras mokytis, viską iki smulkmenų išsiaiškinti, išsiklausinėti yra išskirtinis jo bruožas. “Vytenis ne tik viską padarydavo, ką sakydavau, bet ir klausinėdavo apie pojūčius. Mano pastabas įsirašydavo, o grįžęs namo perklausydavo. Jo talentas, darbštumas ir smalsumas padeda siekti užsibrėžtų tikslų”, – teigia V.Gelgotas. Pedagogas priduria, kad dirbdamas su Vyteniu net nepastebėdavo, kaip 45 minučių pamoka užsitęsdavo dvi valandas.

Pasuko senelio pėdomis

Pasak V.Survilaitės, Vyteniui niekada nereikėjo dėti daug pastangų ar ilgas valandas kankintis prie instrumento, kad pasiektų rezultatą. Kūrinius jis išmokdavo lengvai ir greitai, todėl jau dvylikametis berniukas koncertuodavo kartu su mama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. “Tai, kad groja rimtuose koncertuose, jam darė didesnį įspūdį, nei konkursuose laimėtos pirmos vietos. Nors kai pirmą kartą būdamas vienuolikos metų užėmė pirmą vietą J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse, sakė, kad net saldu, kaip gera”, – prisimena Vytenio mama.
V.Gelgotas, kuris Vytenį groti fleita mokė nuo penkiolikos metų, prisimena niekada nekeldavęs mokiniui tikslo laimėti konkurse, tačiau šiam pavykdavo sugroti geriau net už kur kas vyresnius muzikantus. Tėvai vaikinui taip pat sakydavo, kad prizinės vietos ne tokios reikšmingos, svarbiau pagroti taip, kaip tuo metu gali.
O pats Vytenis pasakoja, kad tėvai jo niekada nevertė ir imti į rankas instrumento, tik paskatindavo groti. “Muzika mane supo nuolatos, todėl net negaliu pasakyti, kada ja susidomėjau. Mano ne tik mama muzikantė, bet ir tėtis – choro dirigentas, o senelis – žymus Lietuvos fleitininkas ir pedagogas Liudvikas Survila. Jis man buvo didelis autoritetas, nes labai mylėjo gyvenimą ir žmones, buvo visų mėgstamas ir gerbiamas ne tik kaip profesionalas, bet ir kaip artimas draugas”, – pasakoja vaikinas.
Kai Vyteniui buvo devyneri, senelis jam atidavė savo fleitą, kuria daug metų grojo Operos ir baleto teatre. Taip gabus vaikas pasuko savo senelio pėdomis, nors pirmasis jo instrumentas buvo fortepijonas. “Šešerių metų pradėjęs lankyti “Ąžuoliuko” vaikų muzikos mokyklą, Vytenis gerai grojo ir fortepijonu, tačiau pastebėjome, kad geru pianistu bus sunku tapti, nes jo ranka neplati, nors pirštai ir ilgi”, – atskleidžia V.Survilaitė ir priduria, jog sūnus, gavęs iš senelio dovanų fleitą, niekieno neskatinamas pradėjo labai daug dirbti, kad pasiektų kuo geresnių rezultatų.
“Muzikantui labai svarbūs du dalykai: muzikos suvokimas ir turėjimas daug gerų priemonių jai išreikšti. Vaikystėje priemonių trūkumą bandydavau kompensuoti nuoširdžiu muzikavimu, bet vėliau supratau, kad be gerų įgūdžių tai pasiekti darosi vis sunkiau”, – sako Vytenis.
Jis įsitikinęs, kad tik V.Gelgoto dėka suprato svarbiausius grojimo fleita principus ir buvo priimtas į Londono karališkąją muzikos akademiją. Mat mokytojas, negailėdamas savo laiko, nuosekliai kėlė vis didesnius reikalavimus dėl garso kokybės, muzikos suvokimo, virtuoziškumo.

Grojimas – vienas iš daugelio mėgstamų užsiėmimų

Ar į muzikos paslaptis nuo mažų dienų panirusiam Vyteniui likdavo laiko pagainioti kamuolį ar pašėlti su draugais? “Pradėjęs groti fortepijonu, o vėliau išilgine fleita, nenujaučiau, kiek pastangų ir darbo tai pareikalaus, todėl man tai buvo tik vienas iš daugelio mėgstamų užsiėmimų. Tėvai stebėjosi, kad mėgau skaityti įvairias enciklopedijas. Aš taip norėjau pažinti pasaulį. Taip pat draugai ir futbolas užimdavo didelę laiko dalį”, – pasakoja jaunasis fleitininkas.
Jo mama prisimena, kad Vytenis, sulaukęs vos dvejų metų, jau pažino visas raides, o būdamas trejų jau puikiai skaitė. Tad visą vaikystę buvo pasinėręs į knygų pasaulį, vėliau domėjosi psichologija, Rytų filosofija. “Būdamas paauglys nusprendė, kad nevalgys mėsos, tačiau aš tam priešinausi, iki kol sulaukė devyniolikos. Nuo tada jis atsisakė mėsos, žuvies produktų, nes laikosi principo, kad negalima žudyti, jei nesi alkanas”, – sūnaus pažiūras atskleidžia V.Survilaitė.
Šiandien Vytenis taip pat domisi ne vien tik muzika. “Nuotykiai, kelionės, nauji žmonės, įvairiausios patirtys – tai ne tik įdomu, bet ir skatina mane nesustoti. Mano geriausi draugai – ne muzikantai, todėl tarpusavyje bendraudami mes praturtiname vieni kitus. O iš vaikystės likęs sporto ir aktyvaus gyvenimo būdo potraukis išliko ir dabar”, – dėsto perspektyvus fleitininkas.
Jis jau šiais metais planuoja dalyvauti keliose perklausose laisvai fleitininko vietai orkestre užimti, turi tikslą sukaupti platų fleitos repertuarą. Taip pat jį traukia naujos fleitos – nuo mikrotoninės skersinės iki kontrabosinės. O ateityje Vytenis svajoja dirbti gerame orkestre, groti kaip solistas ir su įvairiais ansambliais.

Box
Vytenio Gursčio laimėjimai

2000 m. I vieta VIII J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurse Kaune
2003 m. II vieta IV tarptautiniame konkurse “Jaunais flautists” Latvijpje
2006 m. Personalinė William Bennett stipendija į jo vasaros mokyklą Anglijoje
2007 m. I vieta I tarptautiniame “European Competition” fleitininkų konkurse Graikijoje
2007 m. II vieta tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse “Muzika be sienų” Druskininkuose
2008 m. III vieta tarptautiniame BFS “Performance Plus” konkurse Londone
2008 m. “Highly Commended” vieta Londono karališkosios muzikos akademijos “All flutes plus” konkurse Londone
2009 m. “Very Highly Commended” vieta Londono karališkosios muzikos akademijos “J.J. Brough prize” konkurse Londone
2010 m. “Highly Commended” vieta Londono karališkosios muzikos akademijos “All flutes plus” konkurse Londone