Profilis. Biomedicinos mokslų daktaras, VU MF Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovas, VUL Santariškių klinikų Neurologijos centro direktorius Valmantas Budrys visuomenės atmintyje išliks kaip mokslininkas eruditas, kilstelėjęs Lietuvos neurologijos mokslą į tarptautinį lygmenį.

„Žinia apie profesoriaus netektį sukrėtė visą Lietuvos neurologijos bendruomenę. Kasdien mėginame susitaikyti su šia mintimi. Tai didžiulis praradimas visai šaliai“, – mintimis apie sunkios onkologinės ligos pakirstą, tačiau iki paskutinės gyvenimo dienos šių metų vasarį darbų neapleidusį 56 metų Lietuvos neurologų asociacijos prezidentą Valmantą Budrį dalijasi Kauno medicinos universiteto Neurologijos klinikos profesorė Nerija Vaičienė-Magistris.

Jos bei daugelio kitų profesoriaus mokinių, kolegų ir bendradarbių atmintyje V.Budrys išliks kaip išskirtinė asmenybė dėl mokslinio indėlio į visuomeninį šalies gyvenimą, savo charizmos, gebėjimo sutelkti bendraminčius vienam tikslui ir ypatingo atsidavimo profesinei veiklai.

Nuo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto baigimo iki pat savo gyvenimo pabaigos V.Budrys perėjo visus gydytojui mokslininkui būtinus etapus: nuo Vidaus ligų klinikos aspiranto, asistento iki profesoriaus, jungtinės Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovo.

„Jo publikacijos buvo vienos skaitomiausių Europos neurologų žurnaluose. Jis buvo be galo darbštus, atkaklus ir gebantis žvelgti giliau nei daugelis mūsų“, – tikina N.Vaičienė-Magistris.

Daugelis „Veido“ kalbintų pašnekovų sutaria, kad neurologija buvo ir liko neatsiejama profesoriaus gyvenimo dalimi, jo nuopelnai šiai medicinos sričiai itin reikšmingi ir sunkiai išmatuojami.

Pasak Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytojos, Išsėtinės sklerozės koordinacinio centro vadovės dr. Rasos Kizlaitienės, buvusios profesoriaus studentės, jo pastangomis Lietuvoje per porą dešimtmečių susikūrė labai kokybiška, specializuota, daugiadisciplinė, Vakarų Europos šalių diagnostikos ir gydymo standartus atitinkanti neurologinė pagalba ligoniams.

Su tuo linkęs sutikti ir Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Kęstutis Strupas: „Nepažįstu kito taip patriotiškai ir visuomeniškai nusiteikusio žmogaus, kuris visą save atiduotų universitetui ir mokslui.“

Žvelgiant iš šalies sunkoka suvokti, kada eidamas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovo pareigas V.Budrys dar rado laiko vadovauti Lietuvos neurologų asociacijai, konsultuoti Sveikatos apsaugos ministerijos specialistus (dalyvavo rengiant ir tobulinant visus su neurologijos specialybe susijusius teisės aktus), dalyvauti Pasaulio neurologų federacijos ir Europos neurologijos akademijos veikloje. Matyt, šio žmogaus visuomeniškumas, gebėjimas pažvelgti į pasaulį plačiau už savo profesijos ribų buvo tas raktas, leidęs nuolat justi pasaulinių naujienų pulsą ir formuoti itin plačią neurologo erudiciją.

Ilgametė V.Budrio kolegė Lietuvos vaikų neurologų asociacijos pirmininkė Milda Endzinienė svarsto, kad šis mokslininkas įprasmino savo būtį nuveiktais darbais. Nė vienas kitas iš Lietuvos neurologų nepasiekė tokių visuomenei reikšmingų aukštumų. Nepaisydamas didžiulio savo užimtumo ir intensyvios šviečiamosios veiklos, V.Budrys stengėsi padėti ligoniams. Ne kartą jis ir pats kolegei R.Kizlaitienei yra prasitaręs, kad visi darbai ir pareigos yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. Aplinkiniams mokslininkas leido suprasti, kad dirba niekieno neverčiamas, negalvodamas apie uždarbį ir tikėdamas tuo, ką daro.

Jis buvo iš tų žmonių, kurie matydami prasmę sugeba įveikti visas kliūtis ir pasiekti užsibrėžtą rezultatą. Tačiau bene reikšmingiausiu mokslininko nuopelnu Lietuvai vadinamas šalies neurologijos mokslo išvadavimas iš sovietinės sistemos.

Savo idėjomis ir darbais V.Budrys išlaisvino Lietuvos neurologiją nuo sovietinės pasaulėžiūros ir pasenusios neurologinių ligų klasifikacijos, priartino šį mokslą prie vakarietiško modelio ir atvėrė naują požiūrį į šią medicinos discipliną. Profesoriaus pavyzdžiu pasekė daugelis jo kolegų ir mokinių, o tai lėmė pakitusį požiūrį į neurologiją šalyje. Jo pastangomis užsimezgė bendradarbiavimas su pasaulinio lygio neurochirurgais, neurologais, radiologais, reabilitologais, oftalmologais, šeimos medicinos ir kitų specialybių gydytojais. Galiausiai gimė nepalyginti gilesnis požiūris į atskiras neurologines ligas (insultą, epilepsiją, išsėtinę sklerozę, Alzheimerio, Parkinsono ligą ir kt.).

Vienu geriausių šalies neurologų šiandien pelnytai vadinamas mokslininkas buvo keturių medicininių žurnalų redakcinių kolegijų bei Europos išsėtinės sklerozės tyrimo ir gydymo tarybos narys, prisidėjo prie Lietuvos insulto asociacijos įkūrimo, tačiau, kaip teigia jo žmona Rasa Budrienė, jis niekuomet nesinešdavo darbo į namus. „Šeima jį matė kaip mylintį ir atsidavusį tėtį, dėmesingą sutuoktinį, o ne moksliniais darbais užsivertusį praktiką“, – sako trisdešimt metų santuokoje su V.Budriu pragyvenusi moteris.

Viešojoje erdvėje gana dažnai kalbinamas neurologas gebėjo savo patarimais vadovautis ir pats. Dar 2014 m. rudenį „Veido“ kalbinamas profesorius minėjo, kad esminė šiandienos žmonių nelaimių priežastis – stresas. Jo teigimu, tai ne laikmečio, o tautos problema. „Laikmetis išryškina žmogaus polinkius. Tačiau jei polinkio stresui nėra, šis negali sukelti didelių problemų. Deja, dažnas šiandien nori ir siekia gerokai daugiau, nei pajėgia aprėpti. Tada ir imama nervintis, kad visko nespėjama, kenkiama savo sveikatai. Todėl labai svarbu nekelti sau ir kitiems per didelių tikslų“, – tąkart patarė mokslininkas.

Gal būtent todėl, kad tai suvokė pats, pravėręs namų duris sugebėdavo panirti į artimą ir mielą savo pasaulį: kolekcionavo paveikslus, mėgo Lietuvių literatūros dailės klasikus (galėdavo apie juos kalbėti valandų valandas), rašė mokslines publikacijas. Svarbią vietą jo veikloje užėmė medicinos istorijos bei meno tyrinėjimai. Sukauptą patirtį V.Budrys stengėsi perduoti medicinos studentams ir rezidentams.

120 mokslinių publikacijų autorius ir bendraautoris, tradicinių Lietuvos neurologų vasaros mokyklų, rengiamų nuo 2003 m., įkvėpėjas ir organizatorius neabejotiną pėdsaką paliko ir mokslo bendruomenėje. V.Budrio sudaryti vadovėliai „Klinikinė neurologija“, „Urgentinė neurologija“, „Neurologijos vadovas gydytojui praktikui“ – aktualūs ir nepakeičiami į šią sritį besigilinantiems specialistams.

Savo įžvalgumu, pavydėtina erudicija ir atvirumu pagarsėjęs V.Budrys buvo „prieinamas“ ne tik profesoriams ar mokslininkams, bet kiekvienam norinčiajam su juo padiskutuoti ar pasikonsultuoti. Aplinkinius tai savotiškai ugdė ir skatino pasitempti. Taigi, galima sakyti, šio žmogaus dėka Lietuvos neurologų bendruomenė keitėsi, tobulėjo, augo, tapo aktyvi ir visapusiška. Profesoriaus pavyzdžiu pasekę asociacijos nariai atsiskleidė kaip puikūs savo srities specialistai.

Ne ką mažesnę įtaką V.Budrys darė ir savo sūnums – Tomui ir Mindaugui. Gal tai ir buvo viena priežasčių, kodėl vyresnėlis pasuko tėvo pėdomis:  Kaune baigęs medicinos studijas tapo radiologu.

Sektinas pavyzdys vaikams, jautrus sūnus mamai, mylintis ir atidus antrajai pusei ir aplinkiniams – būtent tokį reikėtų tapyti profesoriaus paveikslą atminimui. Jo kolegės M.Endzinienės teigimu, per visus savo vadovaujamo darbo metus V.Budrys išugdė labai visapusišką komandą.

Neurologas jį supantiems žmonėms vis mėgdavo priminti, kad mintis visada turi tęsinį. Šiandien, matyt, telieka pridurti, kad vidine ramybe, kryptingumu ir darbštumu pasižymėjęs V.Budrys savo nuopelnais medicinai tai įrodė.

„Neurologijos srityje šio žmogaus dėka šiandien dirba ne vienas jaunas ekspertas. Daugeliui jų V.Budrys vadovavo tiesiogiai, daliai – netiesiogiai. Tikėtina, kad kažkuris iš jų ir pratęs profesoriaus inicijuoto žurnalo „Neurologijos seminarai“ leidybą“, – svarsto M.Endzinienė.

Nors sunki onkologinė liga paveikė mokslininko kūną, jo dvasios nepalaužė: iki paskutinių gyvenimo dienų jis tęsė klinikinį ir pedagoginį darbą, rūpinosi Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos, Neurologijos centro reikalais. Prieš pat 2015 metus jo rūpesčiu duris atvėrė moderni VUL Santariškių klinikų auditorija.

„Valmantas mirė taip elegantiškai ir lengvai, kaip ir gyveno: namie, mums ant rankų“, – apie sutuoktinio apsisprendimą paskutines gyvenimo dienas praleisti ne ligoninėje, o jam įprastoje aplinkoje pasakoja profesoriaus žmona. Savo vyrą ji apibūdina kaip itin jautrų, rūpestingą, mylintį, o kartu darbui ir komandai itin atsidavusį profesionalą. R.Budrienė neabejoja, kad jos vyro darbai neliks pamiršti: juos tęs jo kolegos ir buvę mokiniai.

Ištikimais profesoriaus bendražygiais R.Budrienė vadina Vilniaus universiteto MF Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos docentą Gintarą Kaubrį ir neurologijos profesorių mokslų daktarą Dalių Jatužį. Matyt, su jais ir siejamos didžiausios viltys, kad V.Budrio darbai bus tęsiami.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Valmantas Budrys

1983 m. baigė Vilniaus universitetą.

1992 m. stažavosi Geteborgo ir Linčiopingo universitetų ligoninėse (Švedija).

1995–1996 m. stažavosi Lojolos universiteto medicinos mokykloje (Čikaga).

Nuo 1988 m. dėstė Vilniaus universitete.

Nuo 1997 m. – žurnalo „Neurologijos seminarai“ steigėjas ir vyr. redaktorius.

1997–2001 m. tapo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos klinikos vadovu.

2001 m. tapo Pasaulinės neurologų federacijos ir Europos neurologų draugijų federacijos atstovu Lietuvai.

2002 m. tapo Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos Neurologijos centro direktoriumi ir buvo išrinktas Lietuvos neurologų asociacijos prezidentu.

2003 m. tapo Europos išsėtinės sklerozės tyrimo ir gydymo tarybos nariu.

2007 m. tapo Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovu ir profesoriumi.

Paveldas. Prieš 180 metų Aukštaitijoje, Anykščių miestelyje, gimė poetas, mokslininkas, aukštas Bažnyčios pareigūnas Antanas Baranauskas.

Per visą XIX amžių virš mūsų tautos kybojo Damoklo kardas. Dėl intensyvios polonizacijos ir rusinimo, dėl tautos elito – bajorų sulenkėjimo neišvengiamą pražūtį mums pranašavo ir draugai, ir priešai. Toks pavojus tikrai buvo. Reikėjo gintis, ir visų pirma kultūros, raštijos srityje – tik taip buvo galima pasauliui įrodyti, kad mūsų tauta gyva, kad ji niekuo ne blogesnė už kitas.

Tačiau mūsų pozicijos tada buvo gana silpnos, nors Europa, daugiausia vokiečių mokslininkų (Johanno Gottfriedo Herderio ir kitų) dėka, žinojo mūsų liaudies dainas, žavėjosi jomis. Ir dar Kristijono Donelaičio kūryba. Bet po jo gana ilgą laikotarpį nieko ryškaus nebeturėjome. O reikėjo, ypač poetų – tautos žadintojų, nes jie geriausiai reprezentuoja tautas ir labiausiai veikia žmonių, net beraščių, jausmus, kai jų eilės tampa liaudies dainomis! Ir pagaliau XIX a. antroje pusėje tokių poetų pas mus atsirado, pirmasis tarp jų buvo Antanas Baranauskas.

Būsimasis poetas ir vyskupas pasaulį išvydo 1835 m. sausio 17 d. Kaip ir jo bendraamžiai, ne vieną vasarą ganė bandą, bet jau valsčiaus mokykloje, žinoma, rusiškoje, kurią lankė 1845–1848 m., išsiskyrė savo gabumais. Mokytojas taip ir pasakė tėvui: „Tavo sūnus bus arba didelis žmogus, arba eis į Sibirą.“ Pagyrimas, aišku, buvo savotiškas, ir visiškai atitiko to meto padėtį Rusijoje. Bet jam pritarė ir vietos klebonas, paraginęs tėvus leisti Antaną į mokslus.

Šie nebuvo tamsuoliai, bet neturtingi, todėl jų sūnaus, kad ir gabaus, kelias į mokslus gerokai užsitęsė. Iš pradžių keturiolikmetį jaunuolį pasiuntė pas Gelvonų kleboną – padirbėti metus liokajumi ir patikrinti gabumų. Rezultatai buvo prasti: klebonas pareiškė, kad Antanas mokslui netinka… Tačiau jis, pasirodo, netiko ir ūkio darbams, todėl 1851 m. tėvai vis dėlto ryžosi leisti jį Rumšiškes, į valsčiaus raštininkų  mokyklą, kurioje nereikėjo mokėti nei už mokslą, nei už išlaikymą.

1853 m. ją baigęs A.Baranauskas trejus metus dirbo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode – vis toli nuo gimtinės. Tie metai nebuvo praleisti visai veltui – jie suteikė žinių apie žmones, apie gyvenimą. Bet tik 1856 m., jau subrendęs, jaunuolis pagaliau rado savo tikrąjį gyvenimo kelią – nusprendė būti dvasininku, įstojo į Varnių kunigų seminariją.

Mokslai jam sekėsi labai gerai, todėl nuo 1858 m. A. Baranauskas – jau Peterburgo dvasinės akademijos klausytojas. O 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio leistame kalendoriuje pasirodė jo poema „Anykščių šilelis“, tiesa, valdžios cenzūros apgadinta: visur išbrauktas pavojingas žodis „tėvynė“.

Tai nebuvo pirmasis ir vienintelis poeto kūrinys. Pasirodo, eiliuoti jis bandė jau būdamas pas Gelvonų kleboną, 1857 m. parašė „Dainų dainelę“, o po „Šilelio“ dar buvo 14 eilėraščių ciklas „Kelionė Peterburkan“, „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“. Tai ryškūs, lyriniai ir itin patriotiniai kūriniai, pasakojantys apie sunkią mūsų tautos padėtį Rusijoje, tame tautų kalėjime, kviečiantys nepasiduoti:

Anei rašto, anei druko

Mums turėt neduoda.

Tegul, sako, bus Lietuva

Ir tamsi, ir juoda!

Kaip rašė Vaižgantas, šie posmai „tapo tautos himnu ir per 40 metų žadino protestuojančią dvasią“.

Tačiau mes A.Baranauską visų pirma žinome kaip „Anykščių šilelio“, kurio pirmoji dalis parašyta 1858 m. vasarą, o antroji – 1859 m. vasarą Anykščiuose, autorių. Labai charakteringos ir aplinkybės, kurios paskatino imtis poemos tokia tema.

Poetas iki tol jau buvo neblogai susipažinęs su lenkų romantikų, ypač Adomo Mickevičiaus, kūryba, su istoriniais Simono Daukanto darbais, kurio Lietuvos girių aprašymą „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ literatūros istorikai vertina kaip nuostabų, neprilygstamą grožinės prozos kūrinį. Vis dėlto svarbiausias, lemiamas impulsas imtis šio darbo, kaip pats autorius yra pasakojęs, jam buvo „žodžiai, lyg peiliu smigę“ vieno dėstytojo mokantis Varnių seminarijoje. Šis įrodinėjo, kad lietuvių kalba tetinkanti piemenims ir prastuoliams, o gerą poeziją galima rašyti tik lenkų kalba.

Taip gimė tikras šedevras, kuris parodė ir mūsų kalbos, ir Lietuvos gamtos grožį. Maža to, tai ir nesunkiai įspėjama alegorija, iš tiesų pasakojanti apie tragišką mūsų tautos likimą XIX amžiuje, rusams valdant:

… toj pati galybė, kuri miškus sugriaužė,

Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė!

Poema ne tik buvo skaitoma, bet ir dainuojama (tebedainuojama iki šiol!) – o ar bereikia geresnio įrodymo, kad poeto kūryba pasiekė žmonių širdis ir protus? Kad ji padėjo laisvės kovoje?

Dar reikia pridurti, kad A.Baranausko kūryba, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „pažadino ir uždegė būsimąjį Maironį savo poetiškumo liepsna, didelio poeto pavyzdžiu, sukeldama norą ir pasiryžimą tęsti jo darbą, užbaigti jo misiją“.

Pats Maironis, kurio indėlis mūsų išsilaisvinimo kovoje ne mažesnis nei Jono Basanavičiaus ir Vinco Kurdirkos, taip rašė apie A.Baranauską: „Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.“

Iš tiesų „Anykščių šilelio“ autoriaus įtaką patyrė dauguma XIX a. antrosios pusės mūsų poetų, nes tai buvo toli matoma poetinės kūrybos viršūnė. 1909 m. poema išversta į lenkų kalbą, vėliau, 1947 m., – į rusų.

Gana dažnai pačios gražiausios eilės poetams gimsta jaunystėje. Ir A.Baranauskui kūrybingiausi metai buvo 1858–1859-ieji, kai jam tebuvo 23–25-eri. Tada jis patyrė ir gerąją savo talentingo draugo, taip pat poeto, kunigo, taip pat anykštėno, anksti džiovos nuvaryto į kapus Sibiro tremtyje, įtaką, tada jam nebuvo abejonių dėl savosios tautos ateities…

Tiesa, patriotinių eilėraščių poetas buvo parašęs ir vėliau, bet visus juos 1863 m. sukilimui prasidėjus sudegino.

O gyvenimo ratas sukosi toliau. 1862 m. dvasinės akademijos vadovybė pasiuntė A.Baranauską, vos baigusį studijas magistro laipsniu, į Vakarus, į Miuncheno, Insbruko, Romos, Liuveno universitetus, – žinių gilinti, ruoštis profesūrai. Labai galimas daiktas, kad ši komandiruotė išgelbėjo būsimąjį vyskupą nuo Klemenso Kairio likimo – kelionės į Sibirą. Iš Vakarų sugrįžęs dėstė akademijoje, bet neilgai: nesutarė su jos rektoriumi – rusofilu ir pasiprašė tarnybos Kaune.

Čia jo, kaip dvasininko, karjera susiklostė puikiai: dėstė kunigų seminarijoje, 1884 m. buvo pakeltas vyskupu – užėmė Žemaičių pavyskupio pareigas. Tada, pasipuošęs vyskupo regalijomis, gražia karieta aplankė savo gimines Anykščiuose, suteikdamas daug pasididžiavimo, džiaugsmo ir jiems, ir kaimynams. Šią viešnagę žmonės po to minėjo dešimtmečius. 1887 m. paskirtas Seinų vyskupu.

Tačiau jo pažiūros, atrodo, pamažu pasikeitė, nors apie tai istorikai, amžininkai rašo skirtingai. Daugelis jų tvirtina A.Baranauską tapus polonofilu, bandžiusiu paneigti, kad Bažnyčia padėjo polonizuoti lietuvius: esą jie patys dėl to kalti… Ir net viešai lietuviškai kalbėti vengusiu. J.Basanavičius kaltino vyskupą iš dalies prisidėjus prie „Aušros“ sužlugdymo: mat ji be autoriaus žinios išspausdino „Dainu dainelę“ ir dar ją gerokai sudarkė.

Vėliau garsus uteniškis mokytojas Rapolas Šaltenis yra parašęs, kad jo gana artimas giminaitis „visą gyvenimą atkakliai dirbo patį fantastiškiausią ir tragiškiausią jam pačiam darbą – bandė įgyvendinti subankrutavusios Lietuvos-Lenkijos unijos idėją lyg šventą moterystės sakramentą“…

O štai rašytojas kunigas Stasys Yla, Štuthofo kalinys, teigė: kaltinimai vyskupui, kad jis išsižadėjo lietuvybės, kad Seinuose dirbdamas, dideles galimybes turėdamas nepadėjo stiprinti jos šiame krašte, yra visai nepagrįsti.

Tai kas teisus? Kai vertinimai tokie prieštaringi, tiesos turbūt tenka ieškoti kažkur apie vidurį…

Kylant karjeros laiptais pasikeitė ir A.Baranausko interesai: jam rūpėjo jau nebe poezija, o mokslinis darbas, visų pirma gimtosios kalbos tyrimai. Sąlygas tam turėjo neblogas: dėstė seminarijoje lietuvių kalbą, tyrinėjo mūsų tarmes, kirčiavimą, net bandė sukurti literatūrinę (raštų) kalbą – bendrą visai Lietuvai. Tada mūsų kalbos reikalus geriausiai, deja, išmanė vokiečių mokslininkai, todėl jau 1860 m. A.Baranauskui pavyko užmegzti ryšius su prof. Augustu Schleicheriu. Vėliau jis dažnai susirašinėjo su Hugo Veberiu, kuris paskelbė kai kuriuos jo tyrimų rezultatus Vokietijoje, – juk pas mus spauda tebebuvo draudžiama.

Kalbotyrai A.Baranauskas paskyrė net 25-erius savo gyvenimo metus, 1875 m. parengė vadovėlį „Mokslas lietuviškos kalbos“, išspausdintą Tilžėje 1898 m. Palaikė ryšius su Fridrichu Kuršaičiu, Baudouinu de Courtenay, Jonu Jablonskiu, Petru Kriaučiūnu ir kitais.

Po to ėmėsi matematikos, kuriai jautė silpnybę nuo pat vaikystės, bet šioje srityje jam sekėsi mažiau.

Paskutinė vyskupo aistra, apėmusi jį 1901 m. rugsėjį, – išversti į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą. Vertė labai skubėdamas, dirbdamas po 12–15 valandų kasdien, bet suspėjo atlikti tik kiek daugiau nei pusę darbo – taip ir mirė prie rašomojo stalo 1902 m. lapkričio 26 dieną. Palaidotas, kaip ir dera, Seinų katedroje, toli nuo gimtinės. Prireikė kelių dešimtmečių atkaklių seiniškių lietuvių pastangų, kad greta lenkiškos memorialinės lentos atsirastų ir lietuviška…

Jonas Rudokas

Trisdešimtmetis mokslininkas Tomas Vaiseta literatūroje debiutavo istorinių ir erotinių sąsajų pritvinkusiu apsakymų rinkiniu.

Renata Baltrušaitytė

Profesionalūs istorikai retokai suka prozos keliu: gerokai rečiau negu kolegos žurnalistai. Ir jau vien tuo šįmet pasirodęs trisdešimtmečio vilniečio Tomo Vaisetos „Paukščių miegas“ galėtų būti išskirtinis.

Tačiau teisybės dėlei verta paminėti, kad šis autorius į istorikus persikvalifikavo būtent iš žurnalistų luomo: baigęs VU žurnalistikos bakalauro studijas, dirbo „Atgimime“, „Verslo žiniose“ (interneto tinklalapyje ~www.vz.lt~), „Respublikoje“, portale ~omni.lt~, o ilgiausiai, daugiau nei penkerius metus, – portale ~lrytas.lt~.

2012 m. T.Vaiseta VU Istorijos fakultete apsigynė disertaciją, kurios pagrindu šįmet išleido monografiją „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“. Dėsto kursą apie sovietologijos teorijas VU studentams istorikams.

Šiuo metu vykdo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą podoktorantūrinės stažuotės projektą „Sovietinė psichiatrija Lietuvoje: vienos ligoninės atvejo tyrimas (1944–1990)“ VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikoje.

VEIDAS: Apsakymai – žanras, kuris, leidėjų požiūriu, šiandien tetinka chrestomatijoms ir pirmosioms knygoms (nebent jų autoriai būtų tiek pat literatūrai nusipelnę, kiek amžinatilsį Bitė Vilimaitė ir Romualdas Granauskas). Ar trumpoji proza jums – tik starto aikštelė, ar sąmoningas pasirinkimas ateičiai?

T.V.: Sąmoningo apsisprendimo nebuvo. Tiesą sakant, ir pats nustebau supratęs, kad į galvą atėjusioms idėjoms įgyvendinti tinkamiausias žanras yra apsakymas. Ko gero, žanro pasirinkimą lemia konkretaus žmogaus mąstymo būdas ir rašymo patirtis. Kartais svarbiausiu veiksniu tampa rašymo patirtis, tada po kurio laiko pereinama nuo trumposios prozos prie romano. Kiti autoriai, matyt, tiesiog linkę mąstyti apsakymais. Man pačiam norisi išbandyti ir romano žanrą, turiu sumanymų, tačiau vėl su šiokia tokia nuostaba turiu pripažinti, kad į galvą lenda idėjos, kurios tinka tik apsakymui. Tad neabejoju, kad ir jų parašysiu.

O trumposios prozos nepopuliarumo ar romano populiarumo fenomenas man yra mįslė. Mat jei iš tikrųjų gyvename „labai greitame pasaulyje“ ir „neturime laiko“, kaip mėgstame apie save galvoti ir kalbėti, kodėl nesirenkame šią dvasią atitinkančio literatūros žanro, o vis tiek trokštame pasinerti į rezgamą ilgą istoriją? Ar tai kažkoks kompensacijos mechanizmas?

Kai 2013 m. literatūros Nobelio premija buvo įteikta kanadietei Alice Munro, kuri visą gyvenimą rašo trumpųjų žanrų kūrinius, šį sprendimą supratau kaip šiek tiek ironišką, bet tikrai retorinį Nobelio premijos komiteto suformuluotą klausimą: pažiūrėkite, kokių puikių trumposios prozos autorių turime, tai kodėl į juos nekreipiame dėmesio?

Lietuvoje šis klausimas skamba dar paradoksaliau, nes būtent trumpoji proza turi tvirčiausią ir, sakyčiau, profesionaliausią tradiciją lietuvių literatūroje: Jurgis Savickis, Antanas Škėma, Vytautė Žilinskaitė, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Undinė Radzevičiūtė ir t.t.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mūsų visuomenėje vis dar nustembama išgirdus mokslininką, aiškinantį Dievo Kūrėjo darbus. Būtent toks mokslininkas yra kardiochirurgas Arimantas Dumčius.

Žymus Lietuvos kardiochirurgas profesorius Arimantas Dumčius sulaukė daug sveikinimų ir turbūt ne mažiau skeptiškų vertinimų, kai ėmėsi rengti konferenciją Seime, kurioje Lietuvos mokslininkai, tyrėjai, Seimo nariai skaitė pranešimus ir diskutavo visatos atsiradimo, gyvybės kilmės, naujausių mokslo laimėjimų ir tikėjimo dermės klausimais.
Konferencijoje skaitytų pranešimų pagrindu šiais metais išleista knyga „Mokslo pažanga ir dvasingumas“. Tai apčiuopiamas apibendrinimas, ką ir kaip Lietuvos mokslininkai mąsto apie Kūrėjo ir mokslo santykį, ar įmanoma jį įrodyti remiantis mokslo teorijomis.
„Mokslininkai gyvosios ir negyvosios gamtos reiškiniuose randa ne chaosą, bet lyg Kūrėjo ranka ir protu genialiai įkūnytą visuotinės kūrinijos tvarką“, – sako profesorius. Kas toji tvarka? Kokiu būdu ji liudija Kūrėją?
„Reikėtų atsakyti į klausimą, nuo ko viskas prasidėjo. Kas sukūrė visatą, gyvybę ir žmogų, kaip mąstančią protingą asmenybę, kuri skiriasi nuo kitų gyvosios gamtos kūrinių, – aiškina A.Dumčius, pridurdamas, jog materializmo idėją skelbiantiems mokslininkams iki šiol taip ir nepavyko įrodyti savo teiginio, kad viskas įvyko savaime. – Medžiaga ir energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, tai skelbia tvarumo dėsnis. Tad ir gyvybė iš niekur negali atsirasti, ji gali atsirasti tik iš kitos gyvybės.“
Mokslininkai kosmologai, fizikai, chemikai, biologai surado daug duomenų, apibendrinančių tokį mąstymą, kai mokslas negali paaiškinti esminių dalykų ir užleidžia jų vietą Kūrėjui. Didžiojo sprogimo teorija, po kurios visata perėjo į formavimosi fazę ir čia veikė keturios sąveikos jėgos, pasak A.Dumčiaus, – tai tarsi iš anksto numatytas projektas, kad viskas vyktų idealia tvarka, sudarant sąlygas atsirasti gyvybei.
„Visatos judėjimas vyksta taip, kad Žemė ir gyvybė joje būtų nesunaikinta. Jeigu nuotolis nuo Žemės iki Saulės būtų bent 5 proc. mažesnis, Žemė sudegtų, o jeigu bent procentu didesnis – užšaltų amžinu ledu. Jeigu Žemės būtų 20 proc. arčiau Mėnulio, kasdien kiltų klaikūs potvyniai. Kas visa tai valdo? Tai antropinis principas, kuris buvo iš anksto numatytas gyvybei užsimegzti ir sudaryti palankioms sąlygoms“, – teigia profesorius.
Vilniaus universiteto profesorius emeritas Jonas Grigas, kurio straipsnis „Mokslo pažanga ir tikėjimas“ išspausdintas minėtoje knygoje, cituoja Masačusetso technologijos instituto rektorių, Nobelio premijos laureatą fiziką Charlesą Hardą Townesą, po Antrojo pasaulinio karo sukūrusį pirmąjį kvantinį mikrobangų generatorių mazerį, vėliau lazerį, ir sakiusį, kad šių istorinių atradimų įkvėpimo šaltinis jam buvo Dievas, kuris neleido kilti abejonėms.
Vis dėlto, pasak A.Dumčiaus, ne visi mokslo tyrėjai, pasiekę tokio supratimo ribą, linkę apie ją daug kalbėti, vengdami neigiamų kolegų ir net teologų atsiliepimų. „Materialistinė ir idealistinė pasaulėžiūra kovoja tūkstančius metų, ir ši priešprieša išlieka. Tačiau mokslo ir tikėjimo tiesos suderinamos, jos vienos kitas papildo. Tai ypač aktualu, kai kalbama apie minėtus visatos atsiradimo, gyvybės kilmės ir žmogaus prigimties bei paskirties klausimus“, – mano kardiochirurgas.

Užsienio mokslininkai kalba atviriau

Priešingai nei pokomunistinėse valstybėse, Vakarų šalyse iškilūs mokslo vyrai ir moterys neslepia savo dvasinių įsitikinimų, vyksta konstruktyvus, ramus dialogas tarp Bažnyčios ir mokslo atstovų. JAV žymiausiuose universitetuose renkami profesoriai, atsakingi už tikėjimo ir mokslo ryšio palaikymą bei propagavimą. JAV apie 3 tūkst. mokslininkų yra susibūrę į sąjungą, skatinančią mokslo ir tikėjimo dermę. Pasak A.Dumčiaus, net 40 proc. Džordžijos universiteto fizikų, biologų yra tikintieji, Kembridžo ir Prinstono universitetuose kuriami projektai ir renkami profesoriai mokslo ir tikėjimo studijoms suderinti.
A.Dumčiaus tvirtinimu, šiuo metu mokslininkai, fizikai, chemikai, biologai itin aktyviai siekia apibendrinti mąstymą, kad patvirtintų neišaiškintas hipotezės, ir daug ką priskiria Kūrėjui.
Didelę įtaką mokslo pasauliui turėjo žymaus amerikiečių genetiko Francio Collinso darbai ir nuoširdus pripažinimas: „Kai kažką naujo atrandame apie žmogaus genomą, aš pajuntu pagarbią baimę suprasdamas, kad žmonija tik dabar sužino, ką Dievas seniai žinojo.“ Lietuvoje išleista šio mokslininko knyga „Dievo kalba“, kurioje jis atvirai prisipažįsta, kad jo kelias vingiavo nuo ateizmo iki tikėjimo. Jį nukeliavęs F.Collinsas kolegoms mokslininkams sako, kad ateizmas, palyginti su visomis galimomis pasaulėžiūromis, yra mažiausiai racionalus, tad nereikėtų nuogąstauti, jog tikint Dievą teks nusiristi iki iracionalumo ar netgi įvykdyti intelektinę savižudybę.

Ch.Darwino evoliucijos teorija suabejojo pats autorius

Lietuvos mokslo pasaulis taip pat kalba apie esminę temą: šį rudenį įvyko minėtos knygos pristatymas Kauno arkivyskupijos kurijoje. Prof. J.Grigo, prof. A.Dumčiaus, kunigo A.Narbekovo, kunigo Roberto Grigo ir kitų pasisakiusiųjų Kūrėjo ir mokslo tema klausėsi daugiausia dorinio ugdymo ir biologijos mokytojai.
Pusę amžiaus draustas tikėjimas ir Charleso Darwino evoliucijos teorijos, kaip vienintelės ir neginčijamos žmogaus atsiradimo istorijos, kalimas į galvas visiems Lietuvos mokiniams, atrodo, turės atsvarą. Nes pagaliau nebijoma būti išjuoktam pareiškus, kad žmogus neišsivystė iš beždžionės, kaip teigė anglų mokslininkas Ch.Darwinas. Tai šių laikų mokslas įrodė bei pagrindė.
„Niekada nebuvo rasta pereinamųjų fosilijų, kurios patvirtintų evoliucijos teoriją. Pereinamųjų formų iš roplių į žuvis, paukščius ar beždžionės į žmogų – nerasta. Protingas homo sapiens yra sukurtas visiškai atskirai nuo beždžionių, mes nesame šių gyvūnų palikuonys“, – aiškina A.Dumčius, primindamas, kad gyvybė vystosi ir evoliucijos būdu, kai veikia aplinka, bet ji keičiasi tik toje rūšyje.
Todėl yra aukštų, žemų, įvairių odos tipų žmonių, yra įvairių beždžionių, tačiau susijungimas įmanomas tarp vienos rūšies gyvybių. „Žmogaus genotipas yra unikalus ir būdingas tik žmogui“, – neabejoja profesorius.
Vis dėlto žvelgiant į patį žmogų, iš ko jis sukurtas, ypač medikui matomas konkretus materialus kūnas. Todėl ir klausiame profesorių: jūs kasdien matėte, iš ko sudarytas žmogus, kaip teka kraujas, plaka arba sustoja širdis. Tai materija. Nejaugi ji nesugebėjo per tiek metų jūsų įtikinti, kad esame mirtingi ir Kūrėjui vietos ligoninės palatoje nepalikta?
„Operavau daugybę kartų. Ir negalėjau studentams išsamiai atsakyti, kas sukelia pirmą judesį, pirmą širdies sinusinio mazgo, kuris vadovauja širdies ritmingiems susitraukimams, užtikrina širdies funkcionavimą, išstūmimą ir priėmimą kraujo, judesį. Jis pradeda greitai funkcionuoti užsimezgus gyvybei ir veikia iki pat žmogaus išėjimo. Tai tarsi amžinasis variklis – perpetuum mobile, kurio mokslo ir technikos pasauliui nepavyko sukurti. O visa kita – mechanika: prapjovei, įdėjai vožtuvą, pašalinai randą, susiaurėjusią kraujagyslę praplėtei ir pan. Kažką panašaus mes sukūrėme – kardiostimuliatorių, generuojantį mikroimpulsus, tačiau jo energijos šaltinis yra baterija. Tad širdies ritmas – dieviškas elementas, energiją jis gauna iš Ten. Mes visi turime savo energinį mikropasaulį, o tas sinusinio ritmo vadovas yra atsakas į energiją, gaunamą iš Aukščiau.“
O ką apie tai pasakytų Ch.Darwinas? Pasirodo, gyvenimo pabaigoje jis suabejojo savo evoliucijos teorija ir užrašė: „… sunku suvokti tai kaip aklo atsitiktinumo vaisių… niekaip negaliu apsieiti be Pirminės Priežasties.“

Nežemiška gyvenimo dovana

Mokslui ir dvasingumui ieškant sąlyčio taškų, tikėjimo kilmė vis dėlto lieka paslaptimi – nei sociologijos, nei psichologijos, nei logikos, nei kitais dėsniais jos nepaaiškinsi. Protas atsiduria prieš nežinomybę, tačiau tikėjimas visuomet įrodo tikrovę, kurios nematome. Tai liudija ir tam tikri A.Dumčiaus gyvenimo momentai.
Vienų metų vaikas su mama 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremtas į Sibirą. Jis neturėjo išlikti – tokiomis sąlygomis tai buvo neįmanoma. Tačiau jis tapo vieninteliu vaiku, kuris trėmimo vietoje išliko gyvas. Iš Sibiro su mama pabėgo traukiniu, slėpdamasis dideliame lagamine. Profesoriaus tėvas Stasys Dumčius buvo atskirtas nuo šeimos, žuvo Archangelsko srities lageryje.
Gyvenime tremties paženklintam dažnai teko jėga grumtis prieš jėgą, vaikystėje išgyventi, kai aplink buvo šaudoma, iškęsti badą bei tremtinio nevisavertiškumo jausmą ir pasiekti aukščiausią mokslo pakopą – tapti vienu žymiausių Lietuvos kardiochirurgų, mokslininku. Profesorius prisipažįsta jaunystėje buvęs laisvamanis ir tik vėliau pajutęs, kad yra didesnė jėga, valdanti žmonių gyvenimus.
Apibendrindamas A.Dumčius cituoja prancūzų mokslininko Louis Pasteuro žodžius: tikras mokslininkas artėja Kūrėjo link.

Loreta Jastramskienė

Trumpai apie prof. A.Dumčių

Profesorius Arimantas Dumčius, 1979–2004 m. – Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijos vadovas. 1993–1994 m. – Kauno medicinos universiteto Išeminės širdies ligos chirurgijos klinikos vadovas. Aktyvus dalyvis Kaune kuriant šiuolaikišką kardiochirurgijos mokyklą ir jos materialinę bazę. Atliko per 2,5 tūkst. širdies bei kraujagyslių ir daugelį kitų operacijų.
Mokslo tyrimų kryptys – išeminės širdies ligos chirurginis gydymas, širdies elektrinė stimuliacija, dirbtinės širdies kūrimas. Parengė penkis profesorius, 20 mokslo daktarų, yra per 500 mokslinių medicinos publikacijų, 18 išradimų, trijų knygų autorius ir bendraautoris.
1980 m. su bendraminčiais gavo respublikinę premiją už širdies stimuliacijos įdiegimą Lietuvoje. 2003 m. pelnė JAV Lietuvių fondo premiją už medicinos mokslo laimėjimus ir gautas lėšas (25 tūkst. dolerių) paskyrė eksperimentinei operacinei Kardiologijos institute įrengti.
Šiuo metu – Lietuvos Seimo narys.