2015 Vasario 23

Du Antano Baranausko gyvenimai

veidas.lt

Paveldas. Prieš 180 metų Aukštaitijoje, Anykščių miestelyje, gimė poetas, mokslininkas, aukštas Bažnyčios pareigūnas Antanas Baranauskas.

Per visą XIX amžių virš mūsų tautos kybojo Damoklo kardas. Dėl intensyvios polonizacijos ir rusinimo, dėl tautos elito – bajorų sulenkėjimo neišvengiamą pražūtį mums pranašavo ir draugai, ir priešai. Toks pavojus tikrai buvo. Reikėjo gintis, ir visų pirma kultūros, raštijos srityje – tik taip buvo galima pasauliui įrodyti, kad mūsų tauta gyva, kad ji niekuo ne blogesnė už kitas.

Tačiau mūsų pozicijos tada buvo gana silpnos, nors Europa, daugiausia vokiečių mokslininkų (Johanno Gottfriedo Herderio ir kitų) dėka, žinojo mūsų liaudies dainas, žavėjosi jomis. Ir dar Kristijono Donelaičio kūryba. Bet po jo gana ilgą laikotarpį nieko ryškaus nebeturėjome. O reikėjo, ypač poetų – tautos žadintojų, nes jie geriausiai reprezentuoja tautas ir labiausiai veikia žmonių, net beraščių, jausmus, kai jų eilės tampa liaudies dainomis! Ir pagaliau XIX a. antroje pusėje tokių poetų pas mus atsirado, pirmasis tarp jų buvo Antanas Baranauskas.

Būsimasis poetas ir vyskupas pasaulį išvydo 1835 m. sausio 17 d. Kaip ir jo bendraamžiai, ne vieną vasarą ganė bandą, bet jau valsčiaus mokykloje, žinoma, rusiškoje, kurią lankė 1845–1848 m., išsiskyrė savo gabumais. Mokytojas taip ir pasakė tėvui: „Tavo sūnus bus arba didelis žmogus, arba eis į Sibirą.“ Pagyrimas, aišku, buvo savotiškas, ir visiškai atitiko to meto padėtį Rusijoje. Bet jam pritarė ir vietos klebonas, paraginęs tėvus leisti Antaną į mokslus.

Šie nebuvo tamsuoliai, bet neturtingi, todėl jų sūnaus, kad ir gabaus, kelias į mokslus gerokai užsitęsė. Iš pradžių keturiolikmetį jaunuolį pasiuntė pas Gelvonų kleboną – padirbėti metus liokajumi ir patikrinti gabumų. Rezultatai buvo prasti: klebonas pareiškė, kad Antanas mokslui netinka… Tačiau jis, pasirodo, netiko ir ūkio darbams, todėl 1851 m. tėvai vis dėlto ryžosi leisti jį Rumšiškes, į valsčiaus raštininkų  mokyklą, kurioje nereikėjo mokėti nei už mokslą, nei už išlaikymą.

1853 m. ją baigęs A.Baranauskas trejus metus dirbo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode – vis toli nuo gimtinės. Tie metai nebuvo praleisti visai veltui – jie suteikė žinių apie žmones, apie gyvenimą. Bet tik 1856 m., jau subrendęs, jaunuolis pagaliau rado savo tikrąjį gyvenimo kelią – nusprendė būti dvasininku, įstojo į Varnių kunigų seminariją.

Mokslai jam sekėsi labai gerai, todėl nuo 1858 m. A. Baranauskas – jau Peterburgo dvasinės akademijos klausytojas. O 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio leistame kalendoriuje pasirodė jo poema „Anykščių šilelis“, tiesa, valdžios cenzūros apgadinta: visur išbrauktas pavojingas žodis „tėvynė“.

Tai nebuvo pirmasis ir vienintelis poeto kūrinys. Pasirodo, eiliuoti jis bandė jau būdamas pas Gelvonų kleboną, 1857 m. parašė „Dainų dainelę“, o po „Šilelio“ dar buvo 14 eilėraščių ciklas „Kelionė Peterburkan“, „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“. Tai ryškūs, lyriniai ir itin patriotiniai kūriniai, pasakojantys apie sunkią mūsų tautos padėtį Rusijoje, tame tautų kalėjime, kviečiantys nepasiduoti:

Anei rašto, anei druko

Mums turėt neduoda.

Tegul, sako, bus Lietuva

Ir tamsi, ir juoda!

Kaip rašė Vaižgantas, šie posmai „tapo tautos himnu ir per 40 metų žadino protestuojančią dvasią“.

Tačiau mes A.Baranauską visų pirma žinome kaip „Anykščių šilelio“, kurio pirmoji dalis parašyta 1858 m. vasarą, o antroji – 1859 m. vasarą Anykščiuose, autorių. Labai charakteringos ir aplinkybės, kurios paskatino imtis poemos tokia tema.

Poetas iki tol jau buvo neblogai susipažinęs su lenkų romantikų, ypač Adomo Mickevičiaus, kūryba, su istoriniais Simono Daukanto darbais, kurio Lietuvos girių aprašymą „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ literatūros istorikai vertina kaip nuostabų, neprilygstamą grožinės prozos kūrinį. Vis dėlto svarbiausias, lemiamas impulsas imtis šio darbo, kaip pats autorius yra pasakojęs, jam buvo „žodžiai, lyg peiliu smigę“ vieno dėstytojo mokantis Varnių seminarijoje. Šis įrodinėjo, kad lietuvių kalba tetinkanti piemenims ir prastuoliams, o gerą poeziją galima rašyti tik lenkų kalba.

Taip gimė tikras šedevras, kuris parodė ir mūsų kalbos, ir Lietuvos gamtos grožį. Maža to, tai ir nesunkiai įspėjama alegorija, iš tiesų pasakojanti apie tragišką mūsų tautos likimą XIX amžiuje, rusams valdant:

… toj pati galybė, kuri miškus sugriaužė,

Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė!

Poema ne tik buvo skaitoma, bet ir dainuojama (tebedainuojama iki šiol!) – o ar bereikia geresnio įrodymo, kad poeto kūryba pasiekė žmonių širdis ir protus? Kad ji padėjo laisvės kovoje?

Dar reikia pridurti, kad A.Baranausko kūryba, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „pažadino ir uždegė būsimąjį Maironį savo poetiškumo liepsna, didelio poeto pavyzdžiu, sukeldama norą ir pasiryžimą tęsti jo darbą, užbaigti jo misiją“.

Pats Maironis, kurio indėlis mūsų išsilaisvinimo kovoje ne mažesnis nei Jono Basanavičiaus ir Vinco Kurdirkos, taip rašė apie A.Baranauską: „Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.“

Iš tiesų „Anykščių šilelio“ autoriaus įtaką patyrė dauguma XIX a. antrosios pusės mūsų poetų, nes tai buvo toli matoma poetinės kūrybos viršūnė. 1909 m. poema išversta į lenkų kalbą, vėliau, 1947 m., – į rusų.

Gana dažnai pačios gražiausios eilės poetams gimsta jaunystėje. Ir A.Baranauskui kūrybingiausi metai buvo 1858–1859-ieji, kai jam tebuvo 23–25-eri. Tada jis patyrė ir gerąją savo talentingo draugo, taip pat poeto, kunigo, taip pat anykštėno, anksti džiovos nuvaryto į kapus Sibiro tremtyje, įtaką, tada jam nebuvo abejonių dėl savosios tautos ateities…

Tiesa, patriotinių eilėraščių poetas buvo parašęs ir vėliau, bet visus juos 1863 m. sukilimui prasidėjus sudegino.

O gyvenimo ratas sukosi toliau. 1862 m. dvasinės akademijos vadovybė pasiuntė A.Baranauską, vos baigusį studijas magistro laipsniu, į Vakarus, į Miuncheno, Insbruko, Romos, Liuveno universitetus, – žinių gilinti, ruoštis profesūrai. Labai galimas daiktas, kad ši komandiruotė išgelbėjo būsimąjį vyskupą nuo Klemenso Kairio likimo – kelionės į Sibirą. Iš Vakarų sugrįžęs dėstė akademijoje, bet neilgai: nesutarė su jos rektoriumi – rusofilu ir pasiprašė tarnybos Kaune.

Čia jo, kaip dvasininko, karjera susiklostė puikiai: dėstė kunigų seminarijoje, 1884 m. buvo pakeltas vyskupu – užėmė Žemaičių pavyskupio pareigas. Tada, pasipuošęs vyskupo regalijomis, gražia karieta aplankė savo gimines Anykščiuose, suteikdamas daug pasididžiavimo, džiaugsmo ir jiems, ir kaimynams. Šią viešnagę žmonės po to minėjo dešimtmečius. 1887 m. paskirtas Seinų vyskupu.

Tačiau jo pažiūros, atrodo, pamažu pasikeitė, nors apie tai istorikai, amžininkai rašo skirtingai. Daugelis jų tvirtina A.Baranauską tapus polonofilu, bandžiusiu paneigti, kad Bažnyčia padėjo polonizuoti lietuvius: esą jie patys dėl to kalti… Ir net viešai lietuviškai kalbėti vengusiu. J.Basanavičius kaltino vyskupą iš dalies prisidėjus prie „Aušros“ sužlugdymo: mat ji be autoriaus žinios išspausdino „Dainu dainelę“ ir dar ją gerokai sudarkė.

Vėliau garsus uteniškis mokytojas Rapolas Šaltenis yra parašęs, kad jo gana artimas giminaitis „visą gyvenimą atkakliai dirbo patį fantastiškiausią ir tragiškiausią jam pačiam darbą – bandė įgyvendinti subankrutavusios Lietuvos-Lenkijos unijos idėją lyg šventą moterystės sakramentą“…

O štai rašytojas kunigas Stasys Yla, Štuthofo kalinys, teigė: kaltinimai vyskupui, kad jis išsižadėjo lietuvybės, kad Seinuose dirbdamas, dideles galimybes turėdamas nepadėjo stiprinti jos šiame krašte, yra visai nepagrįsti.

Tai kas teisus? Kai vertinimai tokie prieštaringi, tiesos turbūt tenka ieškoti kažkur apie vidurį…

Kylant karjeros laiptais pasikeitė ir A.Baranausko interesai: jam rūpėjo jau nebe poezija, o mokslinis darbas, visų pirma gimtosios kalbos tyrimai. Sąlygas tam turėjo neblogas: dėstė seminarijoje lietuvių kalbą, tyrinėjo mūsų tarmes, kirčiavimą, net bandė sukurti literatūrinę (raštų) kalbą – bendrą visai Lietuvai. Tada mūsų kalbos reikalus geriausiai, deja, išmanė vokiečių mokslininkai, todėl jau 1860 m. A.Baranauskui pavyko užmegzti ryšius su prof. Augustu Schleicheriu. Vėliau jis dažnai susirašinėjo su Hugo Veberiu, kuris paskelbė kai kuriuos jo tyrimų rezultatus Vokietijoje, – juk pas mus spauda tebebuvo draudžiama.

Kalbotyrai A.Baranauskas paskyrė net 25-erius savo gyvenimo metus, 1875 m. parengė vadovėlį „Mokslas lietuviškos kalbos“, išspausdintą Tilžėje 1898 m. Palaikė ryšius su Fridrichu Kuršaičiu, Baudouinu de Courtenay, Jonu Jablonskiu, Petru Kriaučiūnu ir kitais.

Po to ėmėsi matematikos, kuriai jautė silpnybę nuo pat vaikystės, bet šioje srityje jam sekėsi mažiau.

Paskutinė vyskupo aistra, apėmusi jį 1901 m. rugsėjį, – išversti į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą. Vertė labai skubėdamas, dirbdamas po 12–15 valandų kasdien, bet suspėjo atlikti tik kiek daugiau nei pusę darbo – taip ir mirė prie rašomojo stalo 1902 m. lapkričio 26 dieną. Palaidotas, kaip ir dera, Seinų katedroje, toli nuo gimtinės. Prireikė kelių dešimtmečių atkaklių seiniškių lietuvių pastangų, kad greta lenkiškos memorialinės lentos atsirastų ir lietuviška…

Jonas Rudokas

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...