2014 Gruodžio 17

Literatūrinis istoriko debiutas – iš siaubo ir pykčio

veidas.lt

Trisdešimtmetis mokslininkas Tomas Vaiseta literatūroje debiutavo istorinių ir erotinių sąsajų pritvinkusiu apsakymų rinkiniu.

 

Renata Baltrušaitytė

 

Profesionalūs istorikai retokai suka prozos keliu: gerokai rečiau negu kolegos žurnalistai. Ir jau vien tuo šįmet pasirodęs trisdešimtmečio vilniečio Tomo Vaisetos „Paukščių miegas“ galėtų būti išskirtinis.

Tačiau teisybės dėlei verta paminėti, kad šis autorius į istorikus persikvalifikavo būtent iš žurnalistų luomo: baigęs VU žurnalistikos bakalauro studijas, dirbo „Atgimime“, „Verslo žiniose“ (interneto tinklalapyje ~www.vz.lt~), „Respublikoje“, portale ~omni.lt~, o ilgiausiai, daugiau nei penkerius metus, – portale ~lrytas.lt~.

2012 m. T.Vaiseta VU Istorijos fakultete apsigynė disertaciją, kurios pagrindu šįmet išleido monografiją „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“. Dėsto kursą apie sovietologijos teorijas VU studentams istorikams.

Šiuo metu vykdo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą podoktorantūrinės stažuotės projektą „Sovietinė psichiatrija Lietuvoje: vienos ligoninės atvejo tyrimas (1944–1990)“ VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikoje.

 

VEIDAS: Apsakymai – žanras, kuris, leidėjų požiūriu, šiandien tetinka chrestomatijoms ir pirmosioms knygoms (nebent jų autoriai būtų tiek pat literatūrai nusipelnę, kiek amžinatilsį Bitė Vilimaitė ir Romualdas Granauskas). Ar trumpoji proza jums – tik starto aikštelė, ar sąmoningas pasirinkimas ateičiai?

T.V.: Sąmoningo apsisprendimo nebuvo. Tiesą sakant, ir pats nustebau supratęs, kad į galvą atėjusioms idėjoms įgyvendinti tinkamiausias žanras yra apsakymas. Ko gero, žanro pasirinkimą lemia konkretaus žmogaus mąstymo būdas ir rašymo patirtis. Kartais svarbiausiu veiksniu tampa rašymo patirtis, tada po kurio laiko pereinama nuo trumposios prozos prie romano. Kiti autoriai, matyt, tiesiog linkę mąstyti apsakymais. Man pačiam norisi išbandyti ir romano žanrą, turiu sumanymų, tačiau vėl su šiokia tokia nuostaba turiu pripažinti, kad į galvą lenda idėjos, kurios tinka tik apsakymui. Tad neabejoju, kad ir jų parašysiu.

O trumposios prozos nepopuliarumo ar romano populiarumo fenomenas man yra mįslė. Mat jei iš tikrųjų gyvename „labai greitame pasaulyje“ ir „neturime laiko“, kaip mėgstame apie save galvoti ir kalbėti, kodėl nesirenkame šią dvasią atitinkančio literatūros žanro, o vis tiek trokštame pasinerti į rezgamą ilgą istoriją? Ar tai kažkoks kompensacijos mechanizmas?

Kai 2013 m. literatūros Nobelio premija buvo įteikta kanadietei Alice Munro, kuri visą gyvenimą rašo trumpųjų žanrų kūrinius, šį sprendimą supratau kaip šiek tiek ironišką, bet tikrai retorinį Nobelio premijos komiteto suformuluotą klausimą: pažiūrėkite, kokių puikių trumposios prozos autorių turime, tai kodėl į juos nekreipiame dėmesio?

Lietuvoje šis klausimas skamba dar paradoksaliau, nes būtent trumpoji proza turi tvirčiausią ir, sakyčiau, profesionaliausią tradiciją lietuvių literatūroje: Jurgis Savickis, Antanas Škėma, Vytautė Žilinskaitė, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Undinė Radzevičiūtė ir t.t.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...