Tag Archive | "Kinas"

Rusų kino naujienos

Tags: ,



Šį pirmadienį „Skalvijos“ kino centre prasideda Rusijos kino savaitė. Matysime penkias juostas: Konstantino Buslovo kriminalinę komediją „Pinigai“, Aleksandros Strelianajos dramą „Suchodolas“, Bakuro Bakuradzės „Medžiotoją“, Aleksejaus Učitelio „Pakraštį“ ir kone labiausiai Lietuvoje laukiamą Sergejaus Snežkino filmą „Palaidokite mane už grindjuostės“. Režisieriai K.Buslovas ir S.Snežkinas žada apsilankyti Vilniuje ir susitikti su žiūrovais.

Nuo Venecijos iki Busano: gausus festivalių derlius

Tags: , , ,



Rudenį tarptautiniais kino festivaliais lyja ne tik Lietuvoje. Pats svarbiausias industrijai ir verslui renginys vyko Toronte. Bet filmų kokybe ir ambicijomis kanadiečiams nepralaimėjo Venecija, San Sebastianas ir Busanas. Skirtinguose pasaulio kraštuose organizuojami festivaliai viliojo specifine atmosfera ir naujais vėjais.

Mažiausiai naujovių šiemet teko išvysti Venecijoje, nes miestui niekaip nepavyksta pakviesti į senokai pažadėtus ir dar nepastatytus festivalio rūmus. Tiesą sakant, jų statyba sustojo vos pradėjus lieti pamatus, kai statybininkai iškasė asbesto lobį ir pareikalavo solidžios finansinės injekcijos, kad būtų pašalintos sveikatai kenksmingos medžiagos. Kadangi valdžia ir investuotojai neskubėjo kone dvigubai padidinti planuoto statybų biudžeto, Lido saloje vietoj rūmų liko tvoromis apjuosta masyvi duobė.
Galbūt todėl festivalio dienomis tarp filmų seansų daugiausiai kalbų sukosi apie artimiausią Venecijos ateitį. Ar antrą ketverių metų kadenciją baigęs meno vadovas Marco Muelleris sutiks toliau atrinkinėti filmus? Kas laukia festivalio, jeigu Venecijos veidą neatpažįstamai pakeitęs ekspertas nuspręs grįžti prie pagrindinės profesijos – filmų prodiusavimo? Kas galėtų lygiai taip pat sėkmingai pakeisti nepriekaištingos reputacijos M.Muellerį? Kol kas atsakymų į šiuos klausimus negirdėti, bet esminiai sprendimai turėtų paaiškėti dar šiemet.
Oficiali Venecijos programa išsiskyrė knygų, pjesių, spektaklių ekranizacijomis, įdomiais bandymais vizualizuoti tikrus realaus gyvenimo įvykius ir žmogaus asmenybės pokyčiais esant neprognozuojamoms situacijoms. M.Muelleris nemėgsta prisirišti prie vienos temos, tad jo komandos atrinkti filmai gundo įvairove ir aprėpia beveik visus pasaulio regionus, nors vis dėlto juntamas stiprus prioritetas spalvingajai Azijai.
Dėl M.Muellerio sumanymų Venecija atkreipia išskirtinį dėmesį į eksperimentinį, nestandartinį, netelpantį į rėmus, plaukiantį prieš srovę, netradicinės trukmės kiną. Kardinaliai perfomuotas “Horizontų” konkursas sudeda savo mozaiką iš trumpametražių, vidutinio formato, trimačių, dokumentinių ir neįsivaizduojamai ilgų filmų, kuriems tiesiog pritrūksta vietos kituose festivaliuose.

San Sebastiano pokyčiai
O štai dieviško grožio San Sebastiane pasikeitė festivalio vadovas. Ilgametis diretorius Mikelis Olaciregui užleido kėdę organizacinės komandos nariui Jose Luisui Rebordinosui, kuris pirmaisiais kadencijos metais neskubėjo daryti revoliucijos ir paliko panašią festivalio struktūrą, bet sėkmingai įvedė kelias smulkias naujoves. Filmų programą papildė nemiegoti skatinantys vidurnakčio seansai ir ypač skanūs kulinarinio kino renginiai, kai po specifiškai parinkto filmo apie maisto gamybą ar vartojimą peržiūros žiūrovai kviečiami vakarienės baskų virtuvės restorane kartu su režisieriumi.
Draugiška atmosfera garsėjančio San Sebastiano misija liko ta pati – skirti deramą dėmesį ispanakalbių šalių kinui, ieškoti talentingų naujokų, stebinti turtingomis retrospektyvomis ir reklamuoti Ispanijos platintojų įsigytus kitų festivalių perlus. Svetingajam San Sebastianui visuomet rūpėjo kokybė ir gera nuotaika, o ne kiekybė ir statistikos rekordai. Šiemet į baskų kraštą Atlanto bangos atplukdė daug garsiausių filmų iš kitame vandenyno krante stūksančio Toronto, bet nuo to renginys tikrai nesuprastėjo.
Filmų atranką reguliuojantis ir visus pasiūlytus kandidatus asmeniškai peržiūrintis J.L.Rebordinosas per trumpą laiką spėjo nuveikti apčiuopiamų ir naudingų darbų kino industrijos atstovų reikmėms. Koprodukcijos forumai, platintojų ir rodytojų susitikimai, nebaigtų projektų peržiūros ir žiūrimumo potencialą spinduliuojantys filmai suviliojo atvykti gerokai daugiau kino verslo veikėjų. Mugės teritorijoje šiemet iš tiesų buvo juntamas ypatingas pagyvėjimas, o filmų pardavėjai džiaugėsi pasirašytomis sutartimis.

Busano novatoriškumas
Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje susirangiusio Busano kino festivalis 16-ąjį gimtadienį atšventė su esminiais ir pavydėtinais pokyčiais. Galima sakyti, kad brandos sulaukęs svarbiausias Azijos kino renginys gimė iš naujo, nes šiemet absoliučiai viskas čia atrodė nauja. 15 metų festivaliui vadovavusį garbaus amžiaus profesorių Kimą Dong-ho pakeitė nuo susikūrimo komandoje dirbęs ir reikalingos patirties pasisėmęs direktorius Lee Yong Kwanas. Būtent šiemet festivalis persikėlė į ką tik atidarytus futuristinės išvaizdos kino rūmus, kokių neturi nei Kanai, nei Berlynas, nei Venecija.
Daugiau nei 300 filmų rinkiniu Busanas nenusileido kitiems rudens festivaliams ir netgi sugebėjo atrasti pranašumų. Programos sudarytojai savo gėrybių tinklą užmetė daug plačiau, išsitraukė skirtingiausių filmų ir pirmenybę skyrė mažesniems / egzotiškesniems kūriniams, kuriuos Torontas ar Venecija galbūt praleido dėl žvaigždiškumo stokos. Jeigu kažkas priekaištautų Busanui dėl programos, tai tikriausiai kabinėtųsi tik dėl to, kad festivalyje neliko vietos nė vienam holivudiniam filmui ir visai nebuvo amerikiečių aktorių bei režisierių. Užtat Busanas galėtų argumentuoti, kad Europos festivaliai ypač retais atvejais žvalgosi į Indijos, Indonezijos, Filipinų, Taivano filmus.
Dar vienas svarbus momentas: visų Azijos šalių kino industriją sukviečiantis Busanas filmams atidaro duris į didžiulį regioną ir milijoninę auditoriją. Todėl į talpius parodų rūmus “Bexco” iš viešbučių persikėlusią Azijos kino mugę šiemet šturmavo gausi Europos studijų, kino organizacijų ir platinimo bendrovių delegacija, o “European Film Promotion” pasistengė rasti lėšų, kad Busaną aplankytų ir su vietiniais žiūrovais susitiktų visi į oficialią programą pakviesti Europos šalių režisieriai. Šaunioje kompanijoje buvo ir lietuvis Mantas Kvedaravičius, vežiojantis aplink pasaulį sensacingą dokumentinį filmą “Barzakh”.

Svarbiausi ir įsimintiniausi filmai

Venecija

“Gėda”
Jautri ir drąsi drama apie liguistą vienišo vyro priklausomybę nuo sekso ir pornografijos turėtų nusipelnyti bent jau “Oskaro” nominacijos geriausiam aktoriui, bet prieštaringas Michaelo Fassbenderio vaidmuo tikriausiai pasirodys pernelyg šokiruojantis vyresniems Akademijos balsuotojams.

“Faustas”
Žiauriai vizualus, išsunkiantis jėgas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir įsiklausymo, sunkiai perkandamas, filosofinis rusų meistro Aleksandro Sokurovo filmas pelnytai gavo “Auksinį liūtą”, bet padalijo mačiusiųjų auditoriją į skirtingų nuomonių stovyklas. Šį kūrinį tikrai rekomenduotina pamatyti.

“Pjautynės”
Lengva, teatrališka, satyriškai linksma, žmonių ydas išjuokianti Romano Polanskio komedija, kurios veiksmas realiu laiku vyksta viename bute su keturiais fantastiškai vaidinančiais aktoriais.

“Nusikalstamas išsilavinimas”
Stipriausias Venecijos atradimas, teisingai apdovanotas už geriausią debiutą. Nelegaliai į Italiją prasibrovę imigrantai iš Afrikos atranda prieglobstį Kamoros mafijos gretose ir brenda į nusikalstamą veiklą. Nepaklūstantys gangsterių įstatymams ir raginimams gerai užsidirbti negailestingai sušaudomi.

“Tegyvuoja antipodai!”
Europos kino meno akademijos prizui nominuota rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio nuostabaus grožio dokumentinė kelionė per lygiai priešingose pasaulio pusėse esančias vietoves. Jis fiksuoja užburiančius vaizdus ir žmonių gyvenimo ypatumus keturiose giminingai diametraliai priešingose vietose: Kinijos megapolyje Šanchajuje ir ramiame Argentinos Patagonijos kaime, Horno rage Pietų Amerikoje ir prie Baikalo ežero Rusijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Ispanijoje, Botsvanoje ir Havajuose.

San Sebastianas

“Neliečiamieji”
Festivalio uždarymo ceremonijoje parodyta gudri dramedija apie paralyžiuoto ir prie invalido vėžimėlio prikaustyto turtuolio prancūzo nepaprastomis aplinkybėmis užsimezgusią draugystę su jokios moralės nepripažįstančiu juoduku prižiūrėtoju. Aktoriai Francois Cluzet ir Omaras Sy vaidina virtuoziškai ir juokina iki ašarų.

“Pašėlęs Bilas”
Dalios Ibelhauptaitės sutuoktinio Dexterio Fletcherio nuotaikingas, prasmingas ir įtaigus režisūrinis debiutas apie titaniškas tėvo pastangas apsaugoti vaikus nuo gatvės chuliganų įtakos.

“George’as Harrisonas: materialaus pasaulio gyventojas”
Per 3 val. 26 min. neatsibostantis, informatyvus, smagus muzikinis dokumentinis filmas apie neva neįdomiausią ir mažiausiai žinomą “The Beatles” ketvertuko narį. Džiugu, kad maestro Martinas Scorsese randa laiko išliekamąją vertę turintiems nekomerciniams kūriniams.

Busanas

“Stebėkite Indijos cirką”
20 tūkst. JAV dolerių įvertintu publikos simpatijų prizu apdovanotame indų filme nėra nė kruopelytės Bolivudo, bet pilna spalvų, emocijų, autentikos ir netikėtumų. Tai kaime gimusio ir angliškai nesuprantančio indų režisieriaus “Lūšnynų milijonieriaus” versija.

“Gedulas”
“Naujosios srovės” konkurse nugalėjusi drama iš Irano sulaukė daugybės liaupsių. Jaunųjų autorių komanda atrado naują kino kalbos būdą, kaip vizualizuoti kurčnebylių žmonių bendravimą.

“Veidrodis niekuomet nemeluoja”
Labai gražus, jautrus ir vizualus epas apie neblėstančią viltį ir skausmingus praradimus. Jauna mergina bando susitaikyti su tėvo mirtimi žvejų kaimelyje, bet dvasingi išgyvenimai filme užslapstomi lyriškomis metaforomis, spalvingais simboliais ir po vandeniu stulbinamai užfiksuotais vaizdais.

“Kiaulių karalius”
Tris prizus festivalyje nugvelbęs įstabus, efektingas ir žiaurus korėjietiškas animacinis trileris apie patyčias mokykloje ir brutalų nuskriaustų moksleivių kerštą užpuolikų lyderiui.

Galvok, ką nori. Žiūrėk, kas patinka

Tags: , ,



Ketvirtadienį prasidedančios „Scanoramos“ devizas tolerantiškas: „Galvok, ką nori“.

„Kino festivalis yra daugiau nei filmų rodymas“, – „Veidui“ tvirtino Europos šalių kino forumo vadovė Gražina Arlickaitė. Ir devynerių metų „Scanoramos“, pradėjusios savo kelią nuo skandinaviškų filmų, evoliucija tai atspindi. Šįmet kino programoje bus rodoma daugiau nei šimtas filmų, atkeliavusių iš 25 Europos šalių.

Forumas ir konkursas

Į šį skaičių patenka ir dokumentinės, ir vaidybinės trumpo metražo juostos, dalyvausiančios konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Bus parodyta po vieną iš trijų filmų susidedančią Estijos ir Latvijos jaunųjų kino kūrėjų programą, o Lietuva, kaip konkurso šeimininkė, pasiliko teisę sudaryti dvi kino programas, kuriose iš viso bus pristatytos aštuonios juostos. „Naujojo Baltijos kino“ programą vertins tarptautinė žiuri, kurioje nebus Baltijos šalių atstovų.
Festivalio pradžioje tris dienas vyks Baltijos jūros regiono šalių – Japonijos kino forumas, kuriame dalyvaus dešimt jaunų japonų kūrėjų ir tiek pat Baltijos regiono šalių atstovų su savo projektais. Jų tarpe bus ir du jaunieji Lietuvos menininkai. Pasak G.Arlickaitės, lietuvių kūrėjams toks forumas yra unikali galimybė rasti partnerių labai galingos kino industrijos šalyje. Forumą papildys speciali kino programa, kurioje netrūks japoniškų akcentų. Bus parodytas bene įdomiausias Europos ir Japonijos bendros gamybos pavyzdys – „Oskaru“ ir BAFTA apdovanota juosta „Žiaurus žaidimas“, kurią prodiusavo N.Powellas ir Michyo Toshizaki.

Programos staigmenos

Kino gerbėjams vargiai bereikia pristatinėti Larso van Triero „Melancholiją“ ar Aleksandro Sokurovo „Faustą“ – juos jau išgarsino tarptautiniai festivaliai.
O štai į Wimo Wenderso filmą „Pina“ turėtų veržtis visi, kurie matė vokiečių choreografės Pinos Bausch statytus šokio spektaklius. Vienas jų prieš dešimtį metų buvo rodomas ir per Wuppertalio šokio teatro gastroles Vilniuje. 3D kino galimybės šiame estetiškame filme leidžia  šiuolaikinį šokį įamžinti.
Numatoma ir lietuviško filmo premjera: tai Giedrės Žickytės dokumentinis pasakojimas apie „Anties“ ansamblio muzikantus „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.
Nemažiau svarbūs yra Kanų, Sandanso ir kitų festivalių favoritai – filmai, kurie kėlė gyvas diskusijas. Tai „Scanoramos“ rodomos Europos panoramos perlai: austro Karlo Markovičiaus „Kvėpavimas“, islando Runaro Runarssono „Vulkanas“, lenko Jano Komasos „Savižudžių kambarys“, belgo Gusto van den Berghe‘s „Žydroji paukštė“, brito Paddy Considine‘o „Tiranozauras“, Argyrio Papadimitropolouso ir Jano Vogelio „Trūkusi jaunystė“, prancūzės Celine Sciamma „Berniokė“.

Specialiai “Veido” skaitytojams „Scanorama“ rekomenduoja filmą “Ministras”
(rež. Pierras Schoelleris, Prancūzija, Belgija, 2011)
“Ministras” – tai aukšto Prancūzijos pareigūno portretas iš arti su žiupsneliu erotikos ir gera doze prancūziško sarkazmo, šių metų Kanų kino festivalyje palydėtas bent 10 minučių trukusiais plojimais.
Istorija prasideda, kai Prancūzijos susisiekimo ministrą Bertraną Sen-Žaną iš sapno pažadina sekretoriaus skambutis. Kelio posūkyje nuo kalno nugarmėjo tarpmiestinis autobusas. Jis turi nedelsdamas vykti į nelaimės vietą. Duoti interviu. Pasinaudoję proga jį puls kritikai, konkurentai ir nesąžiningi kolegos. Gyvenimą įkyriai reguliuoja spaudos atstovė. Dienotvarkė įtempta, permainos politiniame žaidime vyksta žaibiškai, kovos dėl galios žiaurios ir suktos. Šalyje ekonominė krizė, streikai ir visuotinis priešiškumas. Lyg tyčia vienas nelaimingas įvykis seka kitą. Niekas nežino, kada valstybė, kuriai tarnauji, tave praris.
Režisierius Pierre’as Schoelleris apie šį savo filmą sako: „Pradinis mano sumanymas buvo kalbėti apie galią, kuri yra nematoma, ir parodyti žmones vyriausybės užkulisiuose, nes virveles tampo jie, bet lieka nematomi. Taip pat man buvo svarbu parodyti, kad, nors politinius sprendimus galiausiai patvirtina vienas žmogus, juos priima žmonių grupė. Taigi pagrindinė filmo tema yra ministro ir jo asmeninio sekretoriaus santykiai. Sekretorius įkūnija žmogų, kuriam nekliūna spaudos dėmesio, tačiau nešvarius darbus atlieka būtent jis. Taigi šis filmas ne apie „prezidento žmones“, bet apie „ministro žmones”.

Nekomercinio kino – kiekvieno skoniui

Tags: , ,


BFL

Šią savaitę vien Vilniuje vyksta trys kino festivaliai: animacininkų „Tindirindis“, „Nepatogus kinas“ ir Lotynų Amerikos kultūros dienų filmų programa.

„Rugsėjį ir spalį Lietuvoje vyksta beprotiškai daug kino festivalių – po keletą vienu metu“, – konstatuoja Lina Užkuraitytė, Vilniaus tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio rengėja.
Ko gero, tą patį pastebėjo visi aktyvesni nekomercinio kino gerbėjai, kiekvieną savaitę atakuojami pranešimų apie naujus festivalius. Visai neseniai su žiūrovais atsisveikino Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, keturiuose miestuose vykęs tarptautinis Kauno kino festivalis, „Vilniaus kino šortai“.
Šią savaitę vyksta Lotynų Amerikos kultūros dienos Lietuvoje (jų kino programą kuruoja „Kino pavasaris“), nepatogaus kino festivalis „Ad hoc“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“, Kaune ir Ukmergėje savo programą teberodo Vaikų ir jaunimo filmų festivalis. Ir vos pora savaičių beliko iki kito svarbaus šalies kino įvykio – „Scanoramos“ festivalio pradžios.
O jei dar priskaičiuotume atskirų valstybių kino dienas, kurių „Scanoramos“ direktorė Gražina Arlickaitė nuolankiai prašo festivaliais nevadinti (nors, tarkim, Lenkų kino savaitė žiūrovų skaičiumi pranoksta ne vieną smulkesnį festivalį), – paaiškėtų, kad nekomercinio kino centrai rudenį tiesiog verda nuo renginių gausos.

Festivaliai gimė iš bado

Taigi kodėl festivalių organizatoriai taip pamėgo rudenį? „Todėl, kad supranta, jog šaltomis žiemos dienomis žiūrovus iš namų išvilioti taps gerokai sunkiau“, – svarsto L.Užkuraitytė. Antra vertus, pripažįstama, kad dabartinė festivalių gausa Lietuvoje radosi iš aštraus nekomercinio kino bado, viešpatavusio šalyje maždaug prieš dešimtį metų.
„Pati prisimenu, kad alternatyvų holivudiniam repertuarui naujojo tūkstantmečio pradžioje Kaune praktiškai nebuvo. Buvo uždarinėjami senieji kino teatrai, brendo ištisa karta, nepažįstanti kitokio kino. Būrelis entuziastų, nenorinčių taikstytis su tokia padėtimi, susibūrėme į Kino klubą, kurį maloniai priglaudė Architektų namai. Rūpinomės, kad Vilniuje vienas po kito atsirandantys festivaliai savo programas parodytų ir mums. Galiausiai pasijutom subrendę ir Kauno kino festivaliui“, – pasakoja jo direktorė Ilona Jurkonytė.
Dabar šis festivalis jau pajėgus grąžinti Vilniui skolą: jo programos perlai užsuka ir į sostinės nekomercinio kino teatrus, kurių, beje, vilniečiams ligi šiol pavydima. O geriausias darbo įvertinimas, pasak festivalio vadovės, būna tuomet, kai po filmo peržiūros dalyvauti susitikime su jo kūrėjais salėje lieka beveik visi žiūrovai.

Sudėtingiausia – Klaipėdoje

Kad Kaune subrandinta nekomercinio kino gerbėjų auditorija, neneigia ir sostinės festivalių organizatoriai. „Jaučiame, kad ten galėtume rodyti dar daugiau seansų: salės būna pilnos. Gaila, jog festivalio svečiai, kurių šįmet turėsim daugiau nei trisdešimt, nevieši Lietuvoje taip ilgai, kad galėtų aplankyti ir kitus miestus“, – teigia Birutė Sabatauskaitė, festivalio „Ad hoc: nepatogus kinas“ koordinatorė. Šis festivalis šįmet pristato 44 filmus. Ir nors vieną jų, pasakojantį apie rusų oligarchą Michailą Chodorkovskį, neseniai rodė LTV, dabar žiūrovai turės progą susitikti su jo režisieriumi Cyrilu Tuschi ir išgirsti, kokių persekiojimų teko patirti filmo kūrėjui.
G.Arlickaitė priduria, kad kinu Kaune domisi ne vien akademinis jaunimas: „Matau salėse įvairaus amžiaus ir išsilavinimo kauniečių. Ir kukurūzų spragėsių maišų į nekomercinio kino seansus šiame mieste, kaip ir Vilniuje, niekas nebesineša: dabar tuo tepasižymi klaipėdiečiai. Uostamiestyje gero kino auditorijos stoka kaip buvo, taip ir liko pati aštriausia.“
Beje, „Scanorama“, viliojanti žiūrovus Larso von Triero „Melancholija“ ir specialia japonų kino programa, šįmet ketina pirmąkart žengti į Šiaulius. Iš viso lapkričio 10–27 d. vyksiančiame festivalyje (įskaičiuojant konkurse „Naujasis Baltijos kinas“ dalyvaujančias trijų šalių trumpo metražo juostas) bus parodyta daugiau nei šimtas filmų.

Ko niekada nedrįsote paklausti muziejaus gido?

Tags: , , ,



Bažnytinio paveldo muziejuje vyksta akcija „Klausk drąsiai apie krikščioniškąjį meną!“ Iki lapkričio 16 d., apsilankę muziejuje, rasite meno istoriką, kuris trumpai pristatys muziejaus ekspoziciją ir atsakys į Jums rūpimus klausimus.

Ar žinai, kas yra relikvijorius? Kokio aukščio yra didžiausia Lietuvos monstrancija? Ką simbolizuoja kaukolė po kryžiumi? Ką reiškia kalavijas, įsmeigtas į Švč. Mergelės Marijos širdį? Kuo skiriasi arnotas nuo dalmatikos? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus galite atrasti apsilankę Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame Bažnytinio paveldo muziejuje nuo spalio 20 d. iki lapkričio 16 d.

Inicijuodamas šį projektą, muziejus siekia supažindinti visuomenę su vertingiausiais bažnytinio meno dirbiniais ir paskatinti domėtis krikščioniškąja ikonografija. Kartu muziejaus darbuotojai tikisi išgirsti, kas domina lankytojus, atgaivinti pamirštus ar „savaime suprantamais“ laikomus dalykus, kurie į muziejų užsukusiam žmogui nėra akivaizdūs. Akcijos organizatoriai viliasi, kad projektas bus naudingas visiems: ir ieškantiems, ir kuriantiems, ir bažnytinį paveldą saugantiems.

Akcijai pasibaigus įdomiausi, aktualiausi klausimai bus paskelbti Bažnytinio paveldo muziejaus socialiniame tinkle ir baigiamojoje akcijos ekskursijoje lapkričio 19 d. 14 val.

Jei drąsiau klausti ne vienam – atsivesk draugų!

Muziejaus darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

Muziejaus adresas: Šv. Mykolo g. 9, Vilnius

Spalio kino premjeros: visi turės ką žiūrėti

Tags: , ,


Spalio lyderiu turėtų išsilaikyti nacionalinio kino rekordą per premjerinį savaitgalį perrašęs nuotykių epas “Tadas Blinda. Pradžia”. Donato Ulvydo režisuotas filmas neketina sustoti ties pirmuoju lietuvišku milijonu ir mėgins pasivyti “Įsikūnijimą” su “Ledynmečiu 3″. Tik mėnesio pabaigoje skaitmeninių salių prireiks ypatingam nuotykiui, kurį galime vadinti rudens sezono įvykiu Nr. 2.

Nauja 3D ir animacijos revoliucija
Praėjusią vasarą aplankėme tris Steveno Spielbergo prodiusuotus filmus (“Super 8″, “Transformeriai 3″, “Kaubojai ir ateiviai”), o dabar turėsime gražią progą įvertinti jo paties diriguojamą magišką naujieną. Režisuodamas išradingąjį nuotykių epą “Tintino nuotykiai. Vienaragio paslaptis” jis pirmą kartą išbandė 3D įrankius, judesių fiksavimo technologijos galimybes ir kompiuterinės animacijos pieštukus.
Magiškų fantazijų ir nuotykių filme vaidmenis išsidalijo garsių aktorių kolektyvas, bet jų veidų ekrane nematysime. Jie tapo ateiviais, piratais, robotais, kapitonais, policininkais, kurie pagelbės ir trukdys nepaprastų gabumų berniukui Tintinui ieškoti paskandinto laivo su paslaptingais lobiais. Kažką panašaus darė Robertas Zemeckis (“Svajonių traukinys”, “Beovulfas”, “Kalėdų giesmė”), bet patobulėjusios technologijos ir trimačių kamerų įrenginiai suteikė S.Spielbergui kur kas daugiau galimybių. Jis pasinaudojo Jameso Camerono sukaupta patirtimi ir draugiškomis konsultacijomis, tad dabar mėgins nuversti nuo sosto trenerį ir jo čempionišką “Įsikūnijimą”. Pats S.Spielbergas žada revoliucinį reginį su efektingais pojūčiais.
Kipro Mašanausko lietuviškai dubliuoti “Tintino nuotykiai” vilios į kiną skirtingo amžiaus publiką ir skatins įsitraukti į nenuspėjamą sūkurį po kelis kartus, todėl iš jo tikimasi pajamų su šešiais nuliais.

Ir vėl apie meilę

O štai tradicinė romantinė komedija “Vedybų ceremonija” bandys skleisti jungtuvių prie altoriaus magiją. Weso Andersono filmuose išbandytas idėjas išnaudojusio ir garsaus tėvo Henry Winklerio patirtį įprasminusio Maxo Winklerio debiutas režisūros srityje buvo ištremtas tiesiai į DVD rinką. Bet mūsų krašte nuspėjamiems pasimatymų žanro kūriniams puikiai sekasi siekti rezultato, nes lengvi, paprasti ir stilingi filmai apie meilę leidžia publikai atsipalaiduoti romantiškoje aplinkoje. Be to, žavioji Uma Thurman atrodo kerinti, tad aktorės populiarumas turėtų garantuoti papildomų dividendų.
Kol kas neišreklamuota “Vedybų ceremonija” papildė repertuarą paskutinę minutę. Platintojai tikriausiai taip reagavo į sėkmingą “Beprotiškos, kvailos meilės” pasirodymą ir iš filmų kaladės išsitraukė dar vieną kortą.
Tiesa, šiam filmui bus sudėtinga konkuruoti su seksualaus dueto Milos Kunis ir Justino Timberlake’o žaidžiamu “Draugišku seksu”. Pastarasis filmas turi daug didesnį potencialą, nors siužetas nėra originalus: susitinka du jauni, gražūs ir jausmais nusivylę žmonės, susitaria mylėtis be įsipareigojimų, kažkiek laiko džiaugiasi aistringa laisve, kol pagaliau neišvengiamai pradeda rūpintis ir stipriai mylėti.
Kitokią, maniakišką meilę vaizduoja Lietuvoje visuomet laukiamo ispanų maestro Pedro Almodovaro gudrus ir provokuojantis trileris “Oda, kurioje gyvenu”. Kanų festivalio konkurse garbingai dalyvavęs filmas mūsų repertuare bus rodomas su “Kino pavasario” saulutės ženklu. Tai reiškia, kad “Oda, kurioje gyvenu” visiškai atitinka Vilniaus tarptautinio kino festivalio atrankos kriterijus ir jo programuotojai rekomenduoja apsilankyti pašėlusio chirurgo operacijų teatre. Platintojams neapsimokėjo dar ilgiau laukti ir marinuoti filmo, kurį ypač svarbu išleisti šviežią ir be detalesnių nagrinėjimų. Lietuvos recenzentai dažnai mėgsta išsipasakoti daugiau nei reikia, tad prieš seansą būtų geriau neskaityti jokių recenzijų.
Jeigu mėgstate P.Almodovarą, tai tikrai nenusivilsite ir įsitrauksite į genialią, erotizuotą, smuikais griežiančią, fantastišką, aštrios įtampos detektyvinę pramogą. Holivude užsibuvęs Antonio Banderas gavo progą pasireikšti nuostabiu ir turtingu vaidmeniu. Plastinių operacijų specialistą gena troškimas susikurti per automobilio avariją apdegusią žmoną ir nuožmiai atkeršyti dukters prievartautojui. Pirmą kartą siaubo trilerio žanre pabandęs eksperimentuoti ispanų režisierius vilioja hičkokiška ir frankenšteiniška intriga, bet pernelyg anksti pasiekia kulminaciją ir finalui nepalieka jokių paslapčių.
Komerciškiausias P.Almodovaro kūrinys padės pakiliai įžengti į “Kino pavasario” organizuojamą Lotynų Amerikos kultūros savaitę, kurios programoje susikaupė niekur nerodyti, egzotiški, nauji filmai iš Argentinos, Paragvajaus, Čilės, Dominikos Respublikos, Meksikos. Ypatingos rekomendacijos nusipelno Roterdamo kino festivalyje pastebėta garsaus dailininko ir fotografo Enrique’s Collaro melancholiška ir autentiška drama “Devynios dienos” apie religines tradicijas Paragvajaus provincijos kaime.

Neišgliaudytas mėnesio perliukas
Nepriklausomo amerikiečių kino deimantas “Tarnaitė” neabejotinai papuoštų “Kino pavasarį” ar bet kurį kitą festivalį. Tik keista, kad rinkodarai tinkamesnius pavadinimus keisti įpratę platintojai šį kartą pasirinko ne patį geriausią variantą. Vos prieš šešis mėnesius “Kino pavasaris” rodė korėjietišką erotizuotą šeimos dramą “Tarnaitė”, ir ją matę žiūrovai gali lengvai susipainioti. Bet kokiu atveju tokie filmai retai pelno Lietuvos platintojų pasitikėjimą, tad prasmingų dramų gerbėjams reikėtų susivienyti, nupirkti kuo daugiau bilietų ir įrodyti, kad mes mėgstame ne tik Holivudą.
Daugelio pasaulio šalių skaitytojus sužavėjęs rašytojos Kathryn Stockett romanas pamažu atranda savo vietą Lietuvoje, o po peržiūros neabejotinai atsiras dar daugiau norinčiųjų perskaityti knygą. Pozityviai nuteikiančio, emocijomis šildančio ir sentimentalaus filmo tema skamba visai nelietuviškai, tačiau debiutuojanti režisierė Tate Taylor pasistengė padaryti jį aktualų, universalų ir labai žiūrovišką.
Universitetą baigusi ir rasistiniais konfliktais pasipiktinusi jauna mergina nusprendžia aprašyti juodaodžių tarnaičių patiriamą nepagarbą, įžeidimus ir nehumaniškus poelgius. Afroamerikietės moterys atiduoda širdį prižiūrėdamos ir augindamos baltųjų vaikus, tačiau iš mamyčių dažniausiai sulaukia tik patyčių.

Vienas už visus ir visi už Holivudą
Reikėtų aptarti ir dar vieną premjerinį filmą. “Absoliutaus blogio”, “Mirties lenktynių”, “Svetimo prieš grobuonį” autorius Paulas W.S.Andersonas laisvamaniškai adaptavo daug kartų ekranizuotą populiarųjį romaną “Trys muškietininkai”. Išvada tokia: efektingas, stilingas, gražus, bet nelogiškas ir tuščias fantastinis veiksmo trileris papiktins prancūzų rašytojo Alexandre’o Dumas literatūros skaitytojus, bet nudžiugins paaugliško amžiaus žiūrovus. Filme pilna muštynių, dvikovų su špagomis, šaudynių sviediniais, melagingų intrigų, kerinčių vaizdų, bet beveik neliko istorinių niuansų, laikmečio atmosferos ir pagaliau keturių muškietininkų. Atrodo, kad personažų charakteriai, nuotaikos ir tarpusavio ryšiai mažai rūpėjo režisieriui, žaidžiančiam su 3D kameromis, sulėtintais kadrais ir animaciniais efektais.
Dar vienas niekam nereikalingas, bet dosniai parsiduosiantis filmas vadinasi “Super Džonio prisikėlimas”. Vienodus pokštus ir atsibodusias mimikas kartojančio Rowano Atkinsono gerbėjai neatsispirs pagundai pamatyti dar vieną tokią pačią veiksmo komediją apie Poną Byną, patenkantį į idiotiškas situacijas šnipų trilerių parodijoje. Nejuokinga, kvaila, neįdomu ir keista, kad kažkam visa tai gali būti aktualu. Bet gal ir nereikia stebėtis, kai kiną valdo pinigai, o R.Atkinsono humoro arsenalas lengvai uždirba pinigus.

Brangios ir prasmingos sekundės
Laikas yra pinigai. Nuo kiekvienos sekundės priklauso žmogaus egzistencijos trukmė. Kiekvienas pilietis genetiškai užprogramuotas gyventi 25 metus, o specialus laikrodis ant rankos informuoja, kiek liko neišnaudotų minučių, kurių niekas neparduoda ir nekeičia banke. Kažkas galingesnis moka pasipildyti minučių sąskaitą ar perimti kito sukauptas laiko atsargas, kad išliktų amžinai jaunas. Vertingesnes už orą minutes nuožmiai medžioja turtingi gangsteriai ir jiems tarnaujantys korumpuoti įstatymų sargai. Nepamirštamos dramos “Trumeno šou” scenarijaus autorius ir trilerio “Karo dievas” režisierius Andrew Niccolas sumąstė genialią mokslinės fantastikos iliuziją, kaip XXI amžiuje išlikti nesenstantiems ir nemirtingiems be gyvybės medžio, fontano ir eliksyro.
Trileris “Įkalinti laike” turėtų pateisinti lūkesčius tų žiūrovų, kurie ateis į kiną ne vien dėl eilinės pramogos, bet pageidaus pamąstyti tarp energingų gaudynių, pagrobimų, susišaudymų ir pamėgins išspręsti režisieriaus mįsles.

Box
Spalio tvarkaraštis
Spalio 7 d.
“Oda, kurioje gyvenu”
“Draugiškas seksas”

Spalio 14 d.
“Tarnaitė”
“Trys muškietininkai”
“Klastingi namai”

Spalio 21 d.
“Super Džonio prisikėlimas”
“Kolumbiana”
“Vedybų ceremonija”
“Gyvenimo medis”

Spalio 28 d.
“Įkalinti laike”
“Tintino nuotykiai. Vienaragio paslaptis”

Festivalio žiūrovams – nemokama paskaita apie eksperimentinį kiną

Tags: , ,



8-ojo Tarptautinio Vilniaus dokumentinio festivalio (VDFF) organizatoriai į kūrybines dirbtuves kviečia ne tik kino profesionalus, bet ir festivalio žiūrovus. Trečiadienį „Skalvijos“ kino centre rengiama nemokama atvira eksperimentinio kino kūrėjo Pipo Chodorovo paskaita „Laiko ir erdvės architektai“.

Pasak festivalio organizatorių, ji bus įdomi tiems, kurie domisi eksperimentiniu kinu ir nori daugiau sužinoti apie laiko panaudojimą kine. Pirmąją eksperimentinio kino galeriją ,,The Film Gallery“ įkūręs P. Chodorovas atskleis įvairius manipuliavimo laiku aspektus, kuriuos išrado ir pastaraisiais dešimtmečiais tobulino eksperimentuojantys menininkai.

Kino režisieriaus teigimu, kinas buvo pirmasis menas, leidęs menininkui suvaldyti laiką ir juo manipuliuoti taip, kaip skulptorius manipuliuoja formuodamas molį. Kamera jam leido suspausti arba ištęsti laiką, supinti skirtingas sekas, įvykius rodyti nuo pradžios arba atvirkščiai, pagreitinti arba sulėtinti, leido įvairių elementų koliažą sujungti į vientisą judesį arba kiekvieną veiksmą suskaidyti į fragmentiškus 24 kadrus per sekundę.

„P.Chodorovas labai dega tuo, ką daro. Galėčiau jį pavadinti tikruoju eksperimentinio kino šaukliu. Jis daug dėmesio skiria edukacijai: organizuoja kūrybines dirbtuves tiek profesionaliems menininkams, tiek filmuojantiems skaitmeninėmis technologijomis kūrėjams, norintiems pradėti dirbti su kino juosta. Jo steigiamose laboratorijos netrukdomai gali dirbti nepriklausomi menininkai, stažuotis studentai“, – apie festivalio svečią kalba Jurga Zabukaitė, atlikusi praktiką P. Chodorovo įkurtoje studijoje „Re:Voir Video“ Paryžiuje.

Paskaitos „Laiko ir erdvės architektai“ metu bus rodomi ir aptarinėjami trumpo metro eksperimentiniai JAV filmai „Choreografijos studija kamerai” (A Study in Choreography for the Camera, 1944), “Fliuksfilmas #9: akies mirksnis“ (Fluxfilm #9: Eyeblink, 1966), “Įsikibusių rankų diena” (Hand Held Day, 1974), “Analogijos” (Analogies, 1977), Vestibiulis (Vestibule, 1978) ir kiti. Juos pasitelkęs VDFF svečias aptars istorinius, k techninius, meninius ir metafizinius manipuliavimo laiku aspektus. Dalis filmų bus rodoma iš 16 mm kino juostos.

Savaitgalį pabendrauti festivalio žiūrovus P. Chodorovas kvies ir po savo naujausio filmo „Laisvieji radikalai: eksperimentinio kino istorija“ seansų. Šiame filme režisierius dalinasi keliais mėgstamais eksperimentinio kino darbais ir pristato jų autorius – laisvus, radikalius menininkus, tarp kurių – avangardinio kino mėgėjams gerai žinomas Jonas Mekas, Stan Brakhage, Ken Jacobs, Hans Richter, Peter Kubelka, Maurice Lemaitre ir kiti.

P. Chodorovas, dažnai prisiimantis ne tik režisieriaus, bet ir operatoriaus ir scenaristo vaidmenis, filmus ir muzikos kompozicijas kuria nuo 1972 m. Jis studijavo kognityvistiką Ročesterio universitete Niujorke ir kino semiotiką Paryžiaus universitete. Šiuo metu kūrėjas dirba savo įkurtoje studijoje „Re:Voir Video“ Paryžiuje.

P. Chodorovas yra vienas iš ,,pasidaryk pats“ kino laboratorijos „L’Abominable“ Paryžiuje įkūrėjų, taip pat internetinio forumo apie eksperimentinį kiną moderatorius.

Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje www.vdff.lt

Kino ekspedicija Vilnius – Kanai

Tags: , ,


Režisierius Donatas Vaišnoras baigė kurti naują savo filmą „Rožinė suknelė“. Tai kelio filmas, pasakojantis apie klajojančius po Europą ir bandančius susukti mažabiudžetinį filmą lietuvių kinematografistus.

 

Geriausias visų laikų kino režisierius Orson Welles Kanų festivalio metu filmavo šalia raudonojo kilimo su tuščia kamera(be kino juostelės), kad taip atkreipti į save kino magnatų dėmesį. Beprarandantis viltį išgarsėti režisierius Ričardas nutaria pasekti dievinamo Welles pavyzdžiu – jis parašo meilės istoriją apie porelę sinefilų, keliaujančią į Kanus, o filmo kulminaciją planuoja nufilmuoti ant raudonojo kilimo.

 

Ričardas įsitikinęs, kad tokia akiplėšiška manipuliacija nuginkluos Kanų festivalio komisiją ir „Palmės šakelė“ atiteks filmo autoriams. Atrodytų, filmas tiesiog pasmerktas sėkmei, bet Ričardas neturi nė cento kišenėje. Kinoavantiūristas nepasiduoda ir sugalvoja filmo finansavimo schemą – kiekvienas, norintis dalyvauti „amžiaus projekte“, turi išsipirkti „bilietą į sėkmę“. Toks „suneštinis“ finansavimo modelis leidžia surinkti reikiamą sumą, bet į komandą susirenka žmonės be jokių moralinių stabdžių ir skrupulų.

 

Didysis nuotykis prasideda ir laimingi avantiūristai pajuda Kanų link. Tačiau jau pirmosios kelionės valandos parodo, kad ekspedicija nebus iš lengvųjų – kiekvienas jaučiasi filmo prodiuseriu ir nori, kad projektas vyktų pagal jo įsivaizdavimą. Prasideda konfliktai, pretenzijos, skandalai… – žodžiu, vienas vaikas dešimt auklių.

 

Įtampa didėja kiekvieną akimirką, aistros verda dėl kiekvienos mizanscenos, dėl kiekvienos replikos ir, galiausiai… – komanda sukyla bei nuverčia „manipuliatorių“ režisierių, nors Kanai jau ranka pasiekiami…

 

Kinematografistai be tikslo klaidžioja po Provansą, o laikas spaudžia – festivalis tuoj tuoj pasibaigs ir vartai į išsvajotą kino olimpą užsitrenks. Maištininkai ir režisierius bando rasti bendrą kalbą, tačiau, kad susitarti tarpusavyje, visų pirmą reikia susitarti su savimi…

 

„Šiandien žmogus vertinamas ne pagal darbus ir net ne pagal rūbą, o pagal ambicijas. Svarbu, kad žmogus būtų ambicingas, o visa kita kažkaip savaime atsiras. Natūralu, kad dėl tokio simpatizuojančio požiūrio visuomenėje vis dažniau iškyla įvairaus plauko ambicingų avantiūristų. „Rožinė suknelė“ – tai bandymas parodyti kaip perdėti užmojai sudarko žmogaus vidų, bandymas pažvelgti į ambicijos pasaulį iš vidaus – avantiūristų akimis.“ – teigia režisierius ir prodiuseris Donatas Vaišnoras.

“The More Real Things Get, The More Like Myths They Become. ” R.W. Fassbinder

Pridedame vaizdo medžiagą iš kelionės:

http://www.youtube.com/watch?v=O4cw1RXXx8E

Vilniaus kino ekranuose – rinktiniai dokumentiniai filmai iš viso pasaulio

Tags: , ,


Jau 8-ąjį kartą į sostinės kino ekranus užsuks rinktiniai dokumentiniai filmai iš viso pasaulio – rugsėjo 22 d. – spalio 2 d. „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“ vyks Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), didžiausias ir seniausias Baltijos šalyse dokumentinio kino festivalis.

Festivalio programoje – per 30 filmų dokumentinio kino gerbėjams, susitikimai su svečiais, kino meistriškumo dirbtuvės.

Šiemet šūkį „Mes esame dokumentika“ pasirinkęs festivalis ragins globaliai pasižiūrėti į dokumentinį kiną ir įsitikinti, kad mes visi esame dokumentinio kino kūrėjai ir herojai, nepriklausomai nuo to, ar labiau esame linkę būti pasyviais gyvenimo stebėtojais, ar aktyviais dalyviais.

„Dokumentinio kino akiratis yra labai platus – tai atskiri mūsų gyvenimai, pavieniai pasakojimai apie mus ir mūsų pasakojimai apie kitus, sudarantys universalų gyvenimo suvokimą. Ir nesvarbu, ar mes aktyviai reiškiamės kaip filmų kūrėjai, herojai, situacijų ir reiškinių tyrinėtojai, ar atpažįstame save filmo personažuose, ar tiesiog norime likti pasyviais stebėtojais, visi tampame šios dokumentikos dalyviais ir turime tam tikrus vaidmenis. Nesvarbu, ar sąmoningai pasirinktus, ar nejučiomis“, – kalba Vilma Levickaitė, VDFF programos sudarytoja.

Pagrindinėje festivalio programoje – 9 istorijos, papasakotos talentingų gyvenimo stebėtojų iš JAV, Nyderlandų, Prancūzijos, Čekijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Gruzijos. Nors programa pasižymi temų, žanrų ir stilių įvairove, jos centre – Žmogus.

Pagrindinėje VDFF programoje žiūrovai išvys vieną iškiliausių mados metraščių figūrų – Yves Saint Laurent‘ą (Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, 2010), du dešimtmečius dokumentinio kino kūrėjos Jennifer Fox su kamera stebėtą didįjį Tibeto mokytoją Namkhai Norbu Rinpochę („Mano reinkarnacija“, 2010 m.), beveik du dešimtmečius filmuotą Katką, bandančią atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų („Katka“, 2010), Indonezijos šeimos trijų kartų gyvenimą globalizacijos akivaizdoje („Tarp žvaigždžių“ 2010), muzikos galią atskleidžiančią „Kinšasos simfoniją“ („Kinshasa Symphony“, 2010), pelniusią daugiausiai publikos simpatijų prizų festivaliuose, amerikietiškojo „maišymosi katilo“ (melting pot) metaforą – „Bokso salę“ („Boxing Gym“, 2010).

Filmas „Labanakt niekam“ („Goodnight Nobody“, 2010) pasakos skirtinguose žemynuose gyvenančių herojų, siejamų „negalios“ užmigti, istorijas, o gruzinų kilmės režisierė Nino Kirtadzé ragins prisiminti žmogišką ir politinę Gruzijos dramą („Šis tas apie Gruziją“, 2010). Rizikingu eksperimentu pavadintas „Gyvenimas per vieną dieną” („Life in a Day“, 2011) vers susimąstyti apie kitokias formas įgyjantį dokumentinį kiną. „Gyvenimas per vieną dieną“– tai bendras „Youtube” vartotojų darbas, nufilmuotas per vieną dieną – 2010-ųjų liepos 24-ąją ir sumontuotas iš 80 tūkst. atsiųstų įrašų.

Specialioji festivalio programa, skirta kasmet išryškinti vieną ar kitą dokumentinio kino tendenciją, šiemet vadinsis „(Ne)realybės dokumentika“. Ją sudarys 5 filmai, nagrinėjantys įvairias žmogaus sukurtų pasaulių zonas: televizijos produkciją („Kaip televizija sujaukia mums protą“, 2010), utopinę uždarą bendruomenę („Komunos vaikai“, 2009), virtualų pasaulį („Mano avataras ir aš“, 2010), meilės romanų istorijas („Kalti malonumai“, 2010), rinkodaros strategijas („Geriausiai parduotas filmas“, 2011).

Ketvirtą kartą konkursinėje Baltijos šalių dokumentinių filmų programoje varžysis po 4 filmus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kam atiteks prizai už geriausią Baltijos šalių dokumentinį filmą, spalio 1 d. per VDFF uždarymą paskelbs tarptautinė žiuri, vadovaujama kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio iš Danijos.

Šių metų VDFF retrospektyva bus skirta šmaikštumu ir daugiaprasmiškumu pasižyminčiam bulgarų režisieriui Andrejui Paunovui, dar Lietuvoje neatrastam dokumentinio kino kūrėjui. VDFF žiūrovams bus parodyti visi jauno režisieriaus sukurti filmai, tarp jų ir pats naujausias, tačiau tarptautiniuose festivaliuose jau pelnęs pripažinimą, darbas „Berniukas, kuris buvo karalium“ („The Boy Who Was a King“, 2011), pasakojantis apie vieną žavingiausių šiuolaikinės istorijos monarchų – Simeoną II-ąjį.

VDFF‘11 pristatymas

http://www.youtube.com/watch?v=bEqkb0qp4hA

Dokumentinio kino profesionalams ir studentams bendradarbiaujant su „MEDIA Desk Lietuva“ bus surengtos trys meistriškumo dirbtuvės, kurias ves festivalio svečiai. Besidomintiems eksperimentinio kino istorija, režisierius Pipas Chodorovas rugsėjo 28 d. 13 val. skaitys paskaitą „Laiko ir erdvės architektai“, o konkursinės programos žiuri pirmininkas Tue Steenas Mülleris rugsėjo 30 d. ves jauniems kino prodiuseriams skirtas meistriškumo dirbtuves apie dokumentinio kino finansavimą. Žiuri narė, prodiuserė ir dokumentinių filmų agentė Irena Taskovski spalio 1 d. pristatys dokumentikos ir arthauzinio kino platinimo dirbtuves.

Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje www.vdff.lt

Kino rugsėjis: laimėkime krepšinio auksą ir iškovokime du lietuviškus milijonus su Blinda

Tags: , ,


Rugsėjį pagaliau bus parodytas laukiamas lietuviškas filmas “Tadas Blinda. Pradžia”. Tai svarbiausias ne tik rudens sezono, bet 2011 metų kino įvykis.

Lietuvos kino industrijos žaidėjai kuo puikiausiai supranta, kad Europos krepšinio čempionato dienomis neverta žiūrovų vilioti į kiną. Beveik visus rugsėjo vakarus šalyje siautės masinė psichozė dėl antrosios nacionalinės religijos, kai arenas užpildys ir aplink televizorius nutūps net krepšiniu mažiau besidomintys piliečiai. Jeigu dar Lietuvos rinktinė sužais taip didvyriškai, kaip tikimasi, tai iki rugsėjo 18 d. nauji filmai niekam nerūpės. O po finalinio ir viltingai medalinio savaitgalio lietuviškų rekordų mušti išjos milžiniškais lūkesčiais pabalnotas Tadas Blinda.

Filmai, kurių visai negaila
Per tris pirmąsias rugsėjo savaites nesulauksime skambių premjerų, nes niekas nenori rizikuoti ir konkuruoti stipriais koziriais su krepšiniu. Tai bus palankus laikotarpis, kai platintojai galės išleisti filmus, kurių visai negaila, kuriems kitokiomis aplinkybėmis repertuare neatsirastų vietos arba kuriuos parodyti įpareigoja sutartys su Holivudo studijomis. Vienas tokių iš anksto nurašytų stebuklų yra komiksų trileris “Žaliasis žibintas”, kaitaliojęs starto datą bent tris kartus.
Užsienio kino kritikai negailestingai sumalė ir kitą rugsėjo premjerinį filmą “Laris Kraunas”, tiksliau, įtakingojo aktoriaus Tomo Hankso pastangas surežisuoti saldžią romantinę komediją apie kvalifikuoto bedarbio bandymą atrasti naują save… mokyklos suole.
Nenuostabu, kad rugsėjis Lietuvoje tiesiog nusėtas moteriškais filmais. O kas belieka? Romantinė komedija “Ir kaip ji viską suspėja?” akivaizdžiai baksnoja į sensacingo populiarumo TV serialą ir iš jo išmelžtą prabangią dilogiją “Seksas ir miestas”. Vėl Sarah Jessica Parker kitame mieste, su naujais vyrais ir kitu pavadinimu, bet vienodomis intrigomis, neblėstančiomis mintimis apie seksą, bandymais subalansuoti karjerą ir atsidavimą šeimai su kūniškais geismais. Pavadinę šią komediją “Seksas ir miestas 3″ tikrai nesuklysite, nes pamatysite tą patį.

Drąsūs ir romantiški Kanų gražumynai
Gegužę vykusio Kanų festivalio atgarsius skleis du ypatingi filmai. Darbščiam neurotiškam bambekliui Woody Allenui pasisekė sukurti, ko gero, smagiausią ir protingiausią komediją. Intelektualaus humoro, romantiškų jausmų ir bohemiškų nuotykių ekskursija “Vidurnaktis Paryžiuje” visais aspektais lenkia vasarį parodytą nevykusią dramediją “Kai tu sutiksi aukštą tamsiaplaukį” ir daugelį kitų jo kelioninių filmų. Režisierius tikisi, kad į seansus ateis ne tik meilės miestu susižavėję žmonės, bet ir literatūros, kino, dailės, muzikos, istorijos srityse pasikaustę žiūrovai. Norint pagauti W.Alleno subtilius paryžietiškus pokštus, naudinga žinoti kompozitoriaus Cole’o Porterio, režisieriaus Luiso Bunuelio, rašytojų Ernesto Hemingway’aus, F.Scotto Fitzgeraldo, dailininkų Salvadoro Dali, Pablo Picasso, poetės Gertrude Stein, kitų Paryžiuje gyvenusių menininkų asmeninio gyvenimo ir kūrybinės biografijos faktus.
Australų rašytojos Julios Leigh režisūrinis debiutas “Miegančioji gražuolė” daug sudėtingesnis, tamsesnis, šiurpesnis. Nepatogiai provokuojančioje erotinėje dramoje pinigų pritrūkusi žavi studentė sutinka dalyvauti iškrypėliškuose turtuolių ritualuose ir užmigti nuoga kelioms valandoms. Per tą laiką kambaryje užsidariusiems senukams leidžiama daryti, ką širdis geidžia, išskyrus lytinius santykius. Australė Emily Browning stebina drąsiu ir meditaciniu vaidmeniu. Šiame filme savotiškai susipina Davido Lyncho, Larso von Triero, Stanley Kubricko, Piero Paolo Pasolini, Gasparo Noe idėjos, bet režisierė palieka laisvę pačiam žiūrovui įsivaizduoti neparodytus (galbūt dar nepadoresnius) momentus.

Dovanos iš Venecijos ir Toronto
Smagu žinoti, kad Lietuvą taip greitai pasieks 2011 m. Venecijos ir Toronto kino festivaliuose debiutuosiantys filmai. Po krepšinio aistrų į kino teatrus laukiama sugrįžtant bebaimių, užgrūdintų ir sprogimų, šaudynių, gaudynių, kumštynių išsiilgusių vyrų. Būtent jiems skirtas nuožmus veiksmo trileris “Profesionalai” pagal britų kario, keliautojo, atradėjo, rašytojo sero Ranulpho Fienneso prieštaringą romaną “Plunksnuoti vyrai”. Autorius tvirtina, kad bestseleriu tapusioje 1991 m. knygoje pasakojama istorija paremta tikrais įvykiais ir asmeniniais išgyvenimais. Už sūnų mirtį keršijantis Arabijos šeichas pasamdo žudikus, kad šie nukautų keturis anglų specialiojo būrio karius. Penktoji auka neva turėjęs būti pats R.Fiennesas.
Galingi vyrukai Jasonas Stathamas, Robertas De Niro, Clive’as Owenas, stiprus ir skandalingas literatūrinis pagrindas, pliūpsnis adrenalino ir bondiško stiliaus klajonės per Australiją, Artimuosius Rytus bei Europą. Karinę karjerą baigęs jūrų pėstininkas grįžta iš užtarnautos pensijos, kad išgelbėtų savo mokytoją nuo naftos magnato keršto.
O štai pernai rimtai grasinęs baigti karjerą režisierius Stevenas Soderberghas pasigavo įkvėpimą ir atrado novatorišką žiūrovų gąsdinimo metodą. Fantastiniame trileryje “Užkratas” jis paskleidė mirtiną pandeminio gripo infekciją, kurios nepajėgia sustabdyti geriausi pasaulio medikai. Informacijos trūkumas, klaidingos išvados, baimė užsikrėsti, plintantis chaosas, masinė panika, vaistų pramonės bandymai pasipelnyti primins aktualias ir neseniai patirtas situacijas. Siekdamas autentiškumo režisierius konsultavosi su epidemijų kontrolės specialistais ir gydytojais, kad sustyguotų itin tikrovišką įvykių scenarijų pagal formulę “kas būtų, jeigu”.

Visi vaikai – pirmyn į kino aikštę
Jis komerciškai trumpas (vos 67 minutės), nuoširdus, linksmas, gražiai nupieštas, šauniai įgarsintas, pamokantis skaityti ir teisingai elgtis su raidėmis. Mažesniems vaikams skirta animacinė pasaka “Mikė Pūkuotukas” pradžiugins smagiu ir saldžiu nuotykiu šimtamylėje girioje, kurioje švelnaus proto meškiukas guodžia nuo ankstyvo ryto gurgiantį pilvą, ieško draugo asiliuko nulėpausio pamestos uodegos ir gelbėja paslaptingo miško monstriuko Grįšiaus pagrobtą berniuką Jonuką. Lietuviškų dialogų režisierius Andrius Rožickas leido sau laisvai perrašyti angliškus tekstus, įpūsti nostalgiškai prisimenamiems personažams tautiškumo (pavyzdžiui, drąsus tigras kalba švepluodamas) ir sąmojingai aranžuoti skambančias daineles. Girios bičiulių pokalbiai dažnai pereina į vieną surimuotą posmą arba ilgesnes dainas, kurias atlieka ne tik nematoma pasakotoja, bet ir visi herojai (paršiukas, pelėda, kengūra su kengūriuku, kiškis). Jeigu krepšiniu perkrautoje dienotvarkė vaikai reikalaus daugiau dėmesio, tai patartina išleisti juos į svečius pas Mikę Pūkuotuką (jį puikiai įgarsina Sigitas Jačėnas) su gardaus medaus aukso puodu.
Negalia – ne kliūtis, norėtų pasakyti įkvepiančio, optimistinio filmo visai šeimai “Bangų medžiotoja” kūrėjai. Banglenčių sportu rimčiau besidominčiai kruopelytei žmonių girdėtą tikrą istoriją nufilmavę prodiuseriai nė nesitikėjo, kad kūrinys sulauks didelio populiarumo. 18 mln. JAV dolerių kainavusi Bethany Hamilton išsigelbėjimo iš mirties gniaužtų drama lėtai, bet užtikrintai užšoko ant bangos ir vien JAV vandenyse atplukdė 44 mln. dolerių. Banglentininkų šeimoje užaugusi mergaitė puoselėjo gražias svajones gaudyti vėją banglente, kai ranką nukandęs ryklys pavertė jos pastangas kruvinu košmaru. Vis dėlto sužeista drąsuolė nepalūžo, išmoko laikyti lygsvarą viena ranka ir grįžo į vandenyną. Režisieriaus ir scenaristo filme ypač ryški religijos įtaka, nes neprarasti vilties, nepasiduoti tragedijomis ir remtis tikėjimu raginanti mergina nuolat pabrėžia artimą ryšį su Dievu.

Metų įvykis Nr. 1
Auksinis rugsėjis bus svarbus ne tik olimpinės svajonės siekiančiai Lietuvos rinktinei, bet ir permainų laukiančiam lietuviškam kinui. Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje sulauksime gryno lietuviško komercinio reginio, kuris lygiai konkuruos su Holivudo statytiniais ir pretenduos į pelningiausio metų filmo titulą. Istorinis nuotykių epas “Tadas Blinda. Pradžia” išradingai anonsuojamas nuo pat sumanymo.
Visi privalome bent sykį nuo rugsėjo 23 d. ateiti palaikyti nacionalinio kino premjeros ir deramai įvertinti, ką pavyko padaryti ilgo metražo filmu debiutuojančiam režisieriui Donatui Ulvydui, pirmą kartą prodiusavusiam Žilvinui Naujokui, kruopščiai parašytiems vaidmenims taikliai atrinktų aktorių rinktinei, praėjusią vasarą draugiškai dirbusių ir ekrane nematomų talentingiausių kūrėjų kolektyvui, beveik metus prie garso montažo ir muzikos kompozicijų triūsiantiems Artūrui Pugačiauskui ir Kiprui Mašanauskui.
Filmas pasižymės naują kino žvaigždę įžiebiančiu Manto Jankavičiaus vaidmeniu, į savanaudiško niekdario mergišiaus kailį įsijautusio Dainiaus Kazlausko benefisu, pirmąsyk kartu vaidinusių mamos ir dukters Tatjanos Liutajevos ir Agnės Ditkovskytės duetu, stipriu Vilniaus mažojo teatro aktoriaus Jokūbo Bareikio pasirodymu.
Jie stengėsi sukurti geriausią įmanomą pramoginį filmą visai Lietuvai, kad žiūrovai ir sirgaliai turėtų kuo didžiuotis po Europos krepšinio čempionato, tikėtų tautinio kino stiprybe ir lauktų naujų lietuviškų premjerų. Nepabijokime išdidžiai pasakyti, kad “Tadas Blinda. Pradžia” yra ne tik rudens sezono, bet visų 2011 metų svarbiausias kino įvykis.

Tvarkaraštis
Rugsėjo 2 d.
“Zoologijos sodo prižiūrėtojas”
“Laris Kraunas”
“Mano liūdna meilės istorija”

Rugsėjo 9 d.
“Vidurnaktis Paryžiuje”
“Mikė Pūkuotukas”
“Draugo kailyje”
“Laimingasis Lukas”

Rugsėjo 16 d.
“Žaliasis žibintas 3D”
“Bangų medžiotoja”
“Ir kaip ji viską suspėja?”

Rugsėjo 23 d.
“Tadas Blinda. Pradžia”

Rugsėjo 30 d.
“Užkratas”
“Profesionalai”
“Miegančioji gražuolė”

Kinijos gyventojas pasigamino rusiško tanko kopiją

Tags: , , ,


Kinas daugiau nei 7 mėnesius konstravo, išleido krūvas pinigų – apie 320000 litų, – kad galėtų pasigirti namuose pasigaminęs tanką.

Hao Jinxi iš Hangdžou, pietų Kinijoje esančios Džedziango provincijos sostinės, didžiuojasi savo rankomis pasigaminęs autentišką rusiško tanko T62 kopiją, rašo orange.co.uk.

Ištapytas kamufliažo raštais, su itin į tikroviškus panašiais pabūklais, didžiuliais vikšrais, šis kino pagamintas milžinas gali išvystyti 16 km per valandą greitį.

Beje, pagrindinis tanko pabūklas iš tikrųjų veikia, tačiau jis užtaisytas ne sviediniais, o etano dujų bei deguonies mišiniu. Tanko autorius tikina, kad šūviai nėra pavojingi, o skirti tik pramogai.

Gyvenimui kinas užsidirba dirbdamas kompanijai, gaminančiai traukinius, skirtus turistinėms apžvalgoms rengti. Tad neatsitiktinai pirmasis jo paties pagamintas tankas atlieka panašią funkciją - tuoj po pagaminimo jis buvo parduotas ir džiugina parko, įsikūrusio Vidinės Mongolijos dykumoje, lankytojus.

Pasivažinėjimas po dykumą su tanku tapo nauja išskirtine pramoga turistams, norintiems pasižvalgyti į dykumos peizažus pro neįprastos transporto priemonės liukus. Kadangi pasisekimas ir turistų susidomėjimas šiuo nauju pasiūlymu pranoko lūkesčius, parkas užsakė pagaminti dar 30 tokių mašinų gigantų.

„Anksčiau aš niekad nesu pagaminęs tanko, bet man labai patiko šis iššūkis. Dabar turiu dar vieną naują sumanymą – pačiam sukonstruoti iš tikrųjų skraidantį lėktuvą“, – savo vis įspūdingesnius planus atskleidžia nagingasis kinų meistrelis.

technologijos.lt

Nidoje prasidės tarptautinis kino festivalis ,,Baltijos banga“

Tags: , ,


Šių metų festivalio programoje – 17 Lietuvos, Latvijos ir Estijos įvairių žanrų pastarųjų metų filmų, kūrybiniai susitikimai, edukacinės popietės, taip pat animacijos mokykla vaikams. Festivalio atidarymas – rugpjūčio 23 d. 19 val. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ (Taikos g. 4, Nida).

Renginys skirtas kino mėgėjams ir profesionalams. „Užaugo nauja, jau nepriklausomų šalių kino kūrėjų karta, kuri menkai pažįsta vieni kitų kūrybą, todėl tokie susitikimai yra gyvybiškai svarbūs“, – tvirtina Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Be Lietuvoje populiarių filmų (pvz., ,,Kai apkabinsiu tave“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas), šiemet laimėjusio net 8 ,,Sidabrines gerves“, ar „Barzakh“ (rež. Mantas Kvedaravičius), kuris pripažintas ne tik Lietuvoje, bet ir Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje), festivalio žiūrovai pamatys ir naujausius kaimynų kūrinius. Nidoje bus galima pasižiūrėti estų vaidybinį filmą ,,Mano draugas“ (Uks mu sober, rež. Mart Kivastik, Estija). Tai istorija apie vienatvę ir draugystę, perteikta per dviejų keistų senukų bendravimą knygų aplinkoje. Besidomintys dokumentiniais filmais galės pasižiūrėti ,,Šokiai Paukščių takui. Lennart Meri filmų kelionės“ (Tansud Linnuteele. Pildistusi Lennart Meri Filmirannakutelt, rež. Jaak Lohmus, Estija). Filmo kūrėjai pasakoja apie Lennart Meri, rašytoją ir režisierių, du kartus išrinktą Estijos prezidentu. ,‚Rudolfo palikimą“ (Rudolfa mantojums) pristatys į festivalį atvykstantis pats režisierius – latvių kino klasikas Jānis Streičs. O dokumentinis pilnametražis ,,Šeimos instinktas“ (Gimines Lietas, rež. Andris Gauja, Latvija), pasakojantis kontraversišką istoriją apie kraujomaišą, socialinio tabu ir religinių normų laužymą, jau pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – pagrindinį prizą (Best World Feature) Silverdocs dokumentinių filmų festivalyje Los Andžele (JAV).

Šiemet vėl veiks didelio populiarumo sulaukusi vaikų ir jaunimo animacijos mokyklėlė, kurioje vaikai kartu su profesionaliais animatoriais iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kurs animacinį filmą. Vaikų sukurto filmuko premjera įvyks festivalio „Baltijos banga“ uždarymo metu.

,,Kūrybinio meistriškumo dirbtuvėse vaikai galės susipažinti su įvairomis animacijos technikomis, sukurti filmuko įdomius ir patrauklius personažus, juos nupiešti, nulipdyti, iškarpyti, po to juos animuoti. Vienas iš mokytojų – latvis N. Skapans – yra lėlinės animacijos atstovas, tad daug dėmesio skirsime šiai technikai“, – teigė vienas iš kūrybinių dirbtuvių vadovų Valentas Aškinis,

2009 metais vaikai sukūrė animacinį filmą ,,1000 Nidos akimirkų“, 2010-aisiais – ,,Baltija jungia (arba Nauji Jūratės ir Kastyčio nuotykiai. Vamzdžio nugalėjimas)“.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Geriausi 2014 m. merai
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT dienos klausimas

  • Kaip vertinate naująją A. Butkevičiaus vyriausybę?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...