Tag Archive | "Kinas"

Vasarą išlydės pirmą kartą rengiama Irano filmų savaitė

Tags: , ,


Irano kinui tampant vis dažnesniu svečiu šalies kino teatruose, Vilniuje rengiama pirmoji Irano filmų savaitė. Paskutinėmis vasaros dienomis, rugpjūčio 24-30 d., „Skalvijos“ kino centre bus parodyti 7 įvairaus žanro iraniečių filmai. Jų pristatyti ir pabendrauti su „Skalvijos“ kino centro žiūrovais atvyksta filmų autoriai bei Irano Vizualiųjų medijų instituto (VMI) atstovai. Irano kino savaitę rengia „Skalvijos“ kino centras, bendradarbiaudamas su Irano ambasada Lenkijoje ir VMI.

Lietuvoje jau bemaž kiekvienas nekomerciniu kinu besidomintis žiūrovas yra matęs filmų iš Irano ar bent girdėjęs žymiausių šiuolaikinių jo režisierų – Abbaso Kiarostami, Jafaro Panahi, Asgharo Farhadi – pavardes. Irano filmų savaitės programoje pristatysime Lietuvoje dar nematytus iraniečių darbus, pakviesime žiūrovus susidaryti pilnesnį įspūdį apie Irano kiną, tiesiogiai pabendrauti su pačiais kūrėjais“, – sakė Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro vadovė.

Rugpjūčio 24 d. Irano kino savaitę atvers rež. Mojtaba‘o Raie poema simboliniu pavadinimu „Drugelio gimimas“ (“Birth of a Butterfly“, 1998 m.). Vaizdinguose šiaurės Irano ir Azerbaidžano kalnuose nufilmuota juosta per antrosios sutuoktinės netekusio vyro, luošo berniuko ir dvasiniu kaimo lyderiu tapusio Shahboddino patirtis nagrinėja tikėjimo išbandymo klausimus. Bandomas ir mulá planuojantis tapti jaunuolis filme „Mėnesiena“ (rež. Seyed Reza Mirkarimi, “Under The Moonlight“, 2000 m.).

Dauguma Vilnių paskutinėmis vasaros dienomis pasieksiančių filmų dėlioja šeimyninių konfliktų, netikėtai kylančių tarpusavio nesusipratimų istorijas. Į artimųjų nesutarimus po mįslingos poeto mirties gilinasi rež. Hadi Karimi filme „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“ (“Snow on a Hot Tin Roof“, 2011 m.), netekties ir asmeninės kaltės jausmo susietus šeimų gyvenimus rodo rež. Mohammad Ahmadi „Prarastoje tiesoje“ (“The Lost Truth“, 2008 m.), tėvo ir dukters santykių rebusą narplioja rež. Ali Rafii „Aga Josefe“ (“Agha Yousef“, 2011 m.). Per dukters ir tėvo santykių siužetinę liniją karo poveikį Irano visuomenei tyrinėja Ebrahim‘as Hatamikia filme „Vardan Tėvo“ (“In the Name of Father“, 2006 m.). Amerikiečių dramaturgo Tenesio Viljamso gerbėjai turėtų nepraleisti rež. Bahram‘o Tavakolio filmo „Čia be manęs“ (“Here Without Me“, 2011 m.). Tai laisva T. Viljamso pjesės „Stiklinis žvėrynas“ interpretacija.

Žiūrovai, vertinantys pašnekesius su filmų autoriais, kviečiami atkreipti dėmesį į susitikimus su Irano kino kūrėjais ir aktoriais. Rugpjūčio 27-30 d. savo darbus pristatys filmų „Prarasta tiesa“, „Sniegas ant įkaitusio skardinio stogo“, „Aga Josefas“ režisieriai bei aktoriai, taip pat filmo „Vardan Tėvo“ prodiuseris.

„Vilniaus kino šortai“: kaip taškui nestovėti vietoje?

Tags: ,


Dinozauro-kiausiniai-svetaineje-Rez.-Rafael-Urban-Brazilija

„Linija – tai pasivaikščioti išėjęs taškas“, – pastebi vienas iš trumpų filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“ filmų. „Trumpametražiai filmai pastebi dalykus, apie kuriuos dažnai nė nesusimąstome. Pavyzdžiui, ištisinę juostą gatvėje. Norime, kad po tas „juostas“ ir pasivaikščiotų žiūrovai“, – sako festivalio direktorė Rimantė Daugėlaitė.

Jau rugsėjo 6-ąją sostinėje prasidėsiančio festivalio konkursinėje programoje – daugiau nei 60 filmų iš viso pasaulio. Festivalio organizatoriai sulaukė milžiniško tarptautinio susidomėjimo. Atrankai į konkursines programas buvo atsiųsta net 900 filmų. Festivalio komanda atrinko 60.

„Programos sudarytojai nesileido į jokius kompromisus, peržiūrėję filmus atmetė visus, dėl kurių kilo bent menka dvejonė. Vidutiniškai vos septyni iš šimto pateiktų filmų bus parodyti festivalyje“, – ilgą atrankos procesą prisiminė R. Daugėlaitė.

Filmai iš Kolumbijos, Indijos, Brazilijos, Kanados ir beveik visų Europos šalių jau apkeliavo svarbiausius trumpų formų kino festivalius – Berlyno, Oberhauzeno, Hamburgo, Clermont-Ferrando. „Vilniaus kino šortai“ taip pat tampa svarbia stotele trumpametražių filmų kūrėjams. Septintą kartą vyksiantis festivalis vadinamas svarbiausiu ir didžiausiu trumpametražių filmų festivaliu Baltijos šalyse.

Konkursinėms programoms festivalyje akomponuos ir specialūs seansai. Juose – animaciniai ir šokio filmai, staigmena laukia Jono Meko kūrybos gerbėjų.

Auga ne tik festivalio programa ir svarba pasaulyje. Vis daugiau ploto „Vilniaus kino šortai“ užima ir Lietuvoje. Šiemet programa bus pristatyta ne tik kino teatruose „Skalvija“ ir „Pasaka“, bet ir „Forum Cinemas Vingis“ (rugsėjo 6–9 d.). Festivalio filmus bus galima pamatyti ir kituose miestuose: Kaune – rugsėjo 11–14 d., Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Nidoje – 12–15 d.

Paskutinį vasaros mėnesį platintojai pasiūlys tris kokybiškus kino filmus

Tags: , ,



Žvelgiant į filmų pasiūlą, peršasi viena išvada – paskutinį vasaros mėnesį kino platintojai ir rodytojai neturėtų skųstis lankomumu.

Auksinius 2008-ųjų rezultatus besivejančioje Lietuvos kino rinkoje šiemet užtikrintai ir tradiciškai pirmauja lietuviškai dubliuoti filmai. Net keturi apie  šeimyninius nuotykius saugiai įsitaisė pačiose aukščiausiose vietose. O rugpjūtį žiūrimiausią animacijos penketuką stengsis sulipdyti škotiškos dvasios persmelktas studijos “Pixar” filmas “Karališka drąsa”.
“Ledynmetis 4″, “Madagaskaras 3″, “Batuotas katinas Pūkis” ir “Loraksas” sukaupė beveik ketvirtadalį bendrų Lietuvos kino rinkos pajamų. Animacinių nuotykių paklausa priklauso nuo jų žinomumo – kuo daugiau tęsinių, tuo didesnis populiarumas.
Studijos “Pixar” dailininkai su senų idėjų nuvalkiojimu kovoja originalumu. “Karališka drąsa” primena dar vieną pasaką apie princesę, kuri pabėgo iš rūmų laimės ieškoti, pasikinkė duotą likimą ir išmoko suvaldyti savo savanaudiškumą, tačiau čia nugali “Pixar” gebėjimas daug kartų regėtas istorijas pavaizduoti išradingai.
Galbūt šiame filme trūksta jautresnių akimirkų vyresniems žiūrovams ir juokingesnių pokštų suaugusiesiems, bet į vaikiškam skoniui pritaikytus nuotykius bilietai Lietuvoje parduodami geriausiai.
Nuostabiai nupieštose Škotijos aukštikalnėse charizmatiškoji Merida atstumia karalienės peršamus jaunikius ir pabėga pagalbos prašytis pas raganą, kuri paverčia narsiąją mergaitę lokiu. Ji turi tik dvi dienas, kad atliktų užduotis ir panaikintų užkeikimą.
“Karališka drąsa” yra smagiausias ir įdomiausias šių metų animacinis filmas, nors “Pixar” lygoje jis pralaimi nepamirštamiems hitams “Aukštyn”, “Wall-E” ir trilogijai “Žaislų istorija”. Pažiūrėsime, kaip Lietuvos vaikai įvertins Johno Lasseterio komandos pastangas nustebinti paprastumu ir kiek tėvelių jie atves į kiną.
O bent metus vėluojančiam prancūziškam animaciniam filmui “Monstras Paryžiuje” gresia garantuotas pralaimėjimas Holivudo pramonės legionieriui. Siaubo, miuziklo ir retronostalgijos nuotykiai apie Paryžiaus fantastišką praeitį labiau tinka vyresniems “sinefilams” ir keliaujantiems turistams, bet drąsus ir originalus “Ronalas Barbaras” neseniai įrodė, kad Lietuvoje su animacija draugauja tik vaikai.

Trys Bruce’ai
Jeigu nestokojate pagarbos kietam riešutėliui Bruce’ui Willisui, tai rugpjūtį pasijausite lyg devintame danguje. Tris savaites iš eilės trys filmai su honorarus itin susimažinusiu, bet populiarumo neprarandančiu Holivudo vyruku. Ir visi jie kardinaliai skirtingi, atskleidžiantys aktoriaus gebėjimą ne tik lengvai užsidirbti, bet ir pademonstruoti senokai matytą aktorinį meistriškumą.
Kanų festivalio atidarymą nušvietusioje “Mėnesienos karalystėje” pagrindinius vaidmenis atlieka kine debiutuojantys vaikai, kurie dėl abipusės meilės nuo tėvų pabėga į mišką. Dingusios mergaitės mamytę paslapčia mylintį vienišą ir jausmingą miestelio šerifą vaidinantis Bruce’as iš solidžios suaugusiųjų komandos filme gauna daugiausia laiko ir režisieriaus Weso Andersono nenuvilia.
Jo filmai nepaliauja stebinti išskirtiniu originalumu ir precizišku meniškumu. Kiekviename kūrinyje jis moka sukurti savotišką pasaulį, išgalvoti specifines pasakojimo taisykles, nusipiešti informatyvius žemėlapius, tinkamai išnaudoti aktorius ir užburti magišku realizmu. Režisierius tiksliai apskaičiuoja kiekvieną kadrą, meistriškai sustato kompoziciją, pedantiškai nepraleidžia nė menkiausios smulkmenos, dailiai žaidžia su spalvų palete ir susiformuluoja sudėtingas užduotis – filmuoti ilgas scenas vienu kameros įjungimu, dalyvaujant būriui aktorių ir vaikų. Tokiomis akimirkomis stulbina veiksmų ir poelgių choreografija, kai vienas klaidingas žingsnis gali sugriauti sumanymą.
Žavinga, šviesi, džiaugsminga, vizuali, linksma ir ekscentriška “Mėnesienos karalystė” pasakoja apie pirmąją meilę, paauglišką maištą, artėjantį uraganą, brandos džiaugsmus, atsakingumą ir liūdesį, nesusikalbėjimą su tėvais ir antruosius šansus.
Džiugu, kad platintojai nepabijojo į repertuarą įtraukti W.Andersono, kuris įprastai paliekamas už borto. Oficialiai pamatysime tik trečią šio režisieriaus filmą iš septynių. “Mėnesienos karalystė” – tai protingas kinas skaitantiems knygas, kantriems, pastabiems ir išprususiems žiūrovams, kuris kupinas staigmenų ir puikiai subalansuoto humoro.
Sandanso kino festivalio nekonkursinėje programoje debiutavusiai britų meistro Stepheno Frearso pernelyg protingai ir daug sakančiai satyrinei komedijai “Statyk už meilę Las Vegase” (“Lay the Favorite”) nepasisekė dėl sulietuvinto pavadinimo. Mat mūsų platintojai bet kuriam veiksmui azartinių lošimų sostinėje lipdo Las Vegaso etiketę ir kopijuoja “pagirių” pamokas, nors originalioje versijoje šis miestas nė neminimas.
Striptizo šokėjos, boksininkės ir žurnalistės Beth Raymer prisiminimais papasakota istorija apie gražuolę vėjavaikę moterį, atvykusią į svajonių Las Vegasą laimėti viską arba prasilošti iki cento. Ji įsimyli du vyrus, žaidžia kazino ir įsipainioja į nelegalų verslą. Tai yra tas atvejis, kai filmas įdomesnis atrodo ant popieriaus, nes “Karalienės” ir “Tamaros Driu” režisieriui nepasisekė sėkmingai suvaldyti gan komplikuoto scenarijaus.
Pilna žvaigždžių (Catherine Zeta Jones, Vince’as Vaughnas, Rebecca Hall), bet nuobodu. Ekscentriškas, įnoringas, geraširdis, žmonos pavydo persekiojamas donžuanas-lošėjas Bruce’as negadina filmo ir retkarčiais prajuokina, bet nieko įsimintino nevyksta.
Kiečiausias Bruce’as pasirodys berniukiškame veiksmo trileryje “Nesunaikinami 2″. Iš anksto aišku, kad tai bus tuščias, greitas, nuspėjamas, nelogiškas, kaulus laužantis, sienas griaunantis ir priešus sprogdinantis atrakcionas, bet šio ideologinio veiksmo trilerio turinys niekam pernelyg neturėtų rūpėti. Į seansą trauks geniali idėja (kas gi nesvajojo pamatyti visus raumeningai “tiuninguotus” pensininkus viename filme), plakatuose išvardytos pavardės (anekdotų personažu tapęs Chuckas Norrisas į ekranus grįžta po septynerių metų pertraukos) ir Sylvesterio Stallone’s pažadas atidirbti už įsigyjant bilietą sumokėtus pinigus.
Šis filmas tikriausiai nepateisins jį lydinčių milžiniškų lūkesčių, tačiau per pirmas dvi–tris savaites išsilaikys nesunaikinamas ir atsparus bet kokiai kritikai. Bet kuriuo atveju, kai pamatai vadinamąjį špagatą ore atliekantį Jeaną-Claude’ą Van Damme’ą, “aš sugrįžau” tariantį Arnoldą Schwarzeneggerį ir užpuolikų kulkoms atsparų barzdotą šaulį Ch.Norrisą, tai pirmiausia norisi ironiškai ir nostalgiškai pasijuokti.

Argi tai juokinga?
“Auksinių aviečių” čempionas Adamas Sandleris toliau tęsia prasto skonio ir tualetinio humoro juokelių varžybas. Mat užjūrio kritikai sumaitojo komedijas “Džekas ir Džilė” ir “Suvaidink mano žmoną”, kurios nuskynė 11-os aviečių derlių. Tačiau Lietuvoje abu filmai mėgavosi puikia paklausa ir suviliojo tiek pat žiūrovų – po 21 tūkst.
Neįsižeidęs dėl blogiausio metų aktoriaus titulo, komikas tiesiai šviesiai išrėžė: jei nepatinka, tai nežiūrėkite, o aš darysiu, ką geriausiai moku, ir bandysiu sukurti dar blogesnį filmą.
Naujausioje sandleriomedijoje “Pakvaišęs tėtis” jis atlaisvino cenzūros apynasrį šėlionėms, ištvirkavimams, keiksmams, vulgariems anekdotams, trikdančiam humorui, įžeidimais plūstančioms situacijoms ir uždraustiems meilės romanams, o šalia įdarbino savo mokinį Andy Sambergą.
Pliušiniais meškiukais žaidžiančius vaikus saugokite nuo vulgarios, ekstremalios ir chuliganiškos komedijos “Tedis”. Televizijos serialo “Šeimos bičas” kūrėjas Sethas MacFarlane’as stengiasi juokinti nešvankybes krečiančiu ir padorumo ribas peržengiančiu žaislu, bet jam nesiseka. Humoras pernelyg amerikietiškas, homofobiškas, specifinis, idiotiškas, nors pas mus tikriausiai yra nemažai žiūrovų, kurie kvatos linksniuojant žodžius “fuck”, “suck” ir “dick”.

Pramoginė politika
Naujo kandidato į rūmus S.Daukanto aikštėje ieškantis Artūras Zuokas turėtų vienas pirmųjų rezervuoti vietą į dviejų patrakėlių istorinį siaubo trilerį “Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas”. Režisierius Timuras Bekmambetovas ir prodiuseris Timas Burtonas fantazuoja, kad valstybės vadovui būtina mokėti nukalti vampyrus, zombius ir kitokius tamsos priešus.
Vasariškomis nuotaikomis gundanti zombiada paslepia istorijos vadovėlius ir išsitraukia sprogstantį pramoginių žanrų mišrainės, karo, kraujo, gaudynių mechanizmą. T.Bekmambetovas nejuokauja ir ekraną pripildo adrenalino, “Matricos” sulėtinimų, superherojiškų komiksų ir netikrų 3D efektų (taip taip, filmas yra beviltiškai konvertuotas į trimatį formatą, tad verčiau taupykite pinigus ir rinkitės tradicinę versiją be akinių).
Profesionaliai sustyguota atrakcija tinka laisvalaikiui nusiteikus “pažiūrėsiu, sužiaumosiu spragėsius, nieko negalvosiu ir tuoj pat pamiršiu”, bet žinant autorių pavardes ir anksčiau jų nuveiktus darbus, “Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas” yra didelis žingsnis atgal į nuviliančius “Van Helsingo” laikus.
Nieko daugiau, išskyrus efektingą, nuspėjamą ir triukšmingą pramogą, neverta laukti ir pasirinkus fantastinį veiksmo trilerį “Viską prisiminti”.

Rugpjūčio tvarkaraštis
Rugpjūčio 3 d.

“Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas”
“Pakvaišęs tėtis”
“Statyk už meilę Las Vegase”

Rugpjūčio 10 d.
“Karališka drąsa”
“Mėnesienos karalystė”
“Viską prisiminti”

Rugpjūčio 17 d.
“Tedis”
“Nesunaikinami 2″
“Gyvenimas”

Rugpjūčio 24 d.
“Kartu iki pasaulio pabaigos”
“Monstras Paryžiuje”

Rugpjūčio 31 d.
“Patrulių zona”
“The Possession”

Kas šiemet juokina kino pasaulį

Tags: , ,



Per sunkesnius, liūdnesnius ir krizinius gyvenimo laikotarpius žmonės mėgsta pabėgti nuo realybės į kino komedijas ir bent trumpam užmiršti žemiškas problemas. Linksmi filmai grąžina polėkį, pakelia nuotaiką ir papildo juoko vitaminų atsargas.

Nenuostabu, kad pastaruoju metu ypač išaugo komedijų poreikis, tarptautiniai investuotojai mieliau skiria lėšų nuotaikingiems filmams kurti, festivalių salėse dažniau girdimas juokas, o Holivudo studijos skubina senųjų nostalgiškų komedijų atgimimą. Komerciniuose repertuaruose pavydėtinai sėkmingai ateivius gaudė fantastinė komedija “Vyrai juodais drabužiais 3″, kuri daugiau nei 70 proc. pajamų (577,5 mln. dolerių) surinko už JAV ribų ir įsitvirtino visų pasaulio šalių dešimtukuose. Vasaros pradžioje tik reti išimtiniai atvejai neleidžia užtikrintai pirmauti spalvingam animacinio cirko šou “Madagaskaras 3″ (jau 365,5 mln. dolerių ir kasdien gausėja), pranokęs planuotus finansinius lūkesčius Rusijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Argentinoje ir Pietų Korėjoje.
Berlyno ir Kanų kino mugėse pasitvirtino prognozės, kad filmus perkantys platintojai pirmiausia domisi komedijomis, nes jas šiandien daug lengviau parduoti. Tačiau žiūrovų juokinimo tradicijos ir režisierių naudojami metodai kiekvienoje pasaulio šalyje kardinaliai skiriasi. Specifinis humoro stilius ar vietinės kultūros niuansai vienus filmus uždaro į siaurus rėmus, o kitiems subtilios anekdotinės situacijos padeda griauti sienas ir įtikina prodiuserius gaminti anglakalbius perdirbinius.
Bet reikia pripažinti lengvai pastebimą tendenciją, kad daugelio komedijų turinys supaprastėjo. Autoriai nori įtikti platesniam žiūrovų ratui, siekia tikslo pigiausiais būdais, aukoja kokybę ir pasitelkia naivius stereotipus.

Lietuvius prajuokina holivudinės formulės
Humoro supratimas Lietuvoje unikalus ir dažnai stebina neprognozuojamais rezultatais. Pas mus “praeina” net tokie filmai, kurie didesnėse rinkose nesugeba nieko nuveikti. Štai 2010 m. rudenį “Viasat” komedijų festivalyje parodyta britų kriminalinė komedija “Pataikyk kulką į mane” juokino Vilniaus publiką iki nukritimo, bet Didžiojoje Britanijoje buvo nurašyta į nuostolius, o JAV liko absoliučiai nepastebėta. Sachos Barono Coheno vulgariai provokuojanti politinė satyra “Diktatorius” pas mus šiemet laikosi lyderių penketuke (jau peršokta 700 tūkst. Lt pajamų kartelė), o JAV pasirodė itin kukliai (vos 59 mln. dolerių ir 24 vieta) ir nesulaukė draugiškos malonės kitose užsienio šalyse (83 mln. dolerių). Nuo fiasko populiarųjį komiką išgelbėjo tik palyginti nedidelis gamybos biudžetas (65 mln. dolerių).
Aišku, gaila, kad lietuviškas humoro skonis brandinamas ir puoselėjamas vien holivudinėmis komedijomis, o kitų tautų komedijas galime patikrinti tik festivaliuose. Taip gimsta visai nelinksmi paradoksai, kad niekam neįdomus ir keistis nesugebantis Adamas Sandleris Lietuvoje nuolat demonstruoja stebuklus ištvirkėlišku humoru, o visą Europą sužavėję ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” publikos simpatijų prizą užtarnavę “Neliečiamieji” tampa viena kopija atsargiai rodomais statistais ir pasitenkinę 20 tūkst. Lt ramiai pradingsta iš lietuviško repertuaro.

Pirmauja regioninės komedijos
Pageidaujate žinoti, kas veiksmingiausiai prajuokina skirtingose pasaulio pusėse gyvenančius žmones? Pakanka peržvelgti kino teatrų lankomumo statistiką, nes komedijos dažniausiai šauna į pirmas penkias topų vietas, tačiau labai retai iškeliauja į gastroles užsienyje.
Štai visų laikų prancūziškame tope pirmaujanti komedija “Sveiki atvykę pas šti” 2008 m. namų teritorijoje sukaupė tiesiog fantastiškas 190 mln. dolerių pajamas, bet specifinį regioninį humorą, vietinės tarmės lingvistinius pokštus, Provanso ir Bretanės kultūrinių skirtumų satyrą geriausiai suprato tik kaimynai belgai, italai ir ispanai.
Būtent Italija prancūzišką idėją, kai vieno regiono pilietis priverčiamas gyventi jam svetimomis sąlygomis, pavertė nacionaliniu hitu “Sveiki atvykę į Pietus”. Tačiau 98 proc. filmo pajamų komedija susikrovė Italijoje (42,7 mln. dolerių), kai prancūzai išdidžiai ignoravo bandymus perdarinėti jų komercinio kino vertybes (124,7 tūkst. dolerių). Kaip ir reikėjo tikėtis, skandalingojo ministro pirmininko Silvio Berlusconi prodiusuota komedija neišvengė politikos konteksto, kuris kitoms tautoms taip ir liko neperkandamas. Užtat prodiuseriai džiūgavo dėl rezultatų ir nepagailėjo investicijų mikliai sugalvotam tęsiniui “Sveiki atvykę į Šiaurę” su tais pačiais aktoriais, kurie šiemet beveik pakartojo pirmosios serijos finansinius pasiekimus (35,7 mln. dolerių), bet šis filmas ir vėl visiškai nesudomino užsienio pirkėjų.
Italų komedijos dažnai pasižymi tik jiems patiems juokingomis karikatūromis, kurios atrodo nuobodžios bet kuriam statistiniam užsieniečiui.

Prancūzai uždarbiauja nuvalkiotomis idėjomis
Pasiteisinusių idėjų pratęsimai byloja apie scenaristų nenorą galvoti ko nors originalaus ir nesibaigiančius bandymus melžti lengvų pinigų pieną, kol karvė dar duoda. Prancūzijos kino pramonė viltingai laukia spalio mėnesį startuosiančios jau ketvirtosios “Asterikso ir Obelikso” serijos. Net 50 mln. eurų kainavusioje fantastinėje komiksų komedijoje įsidarbino etatinis dalyvis Gerard’as Depardieu, pakvietęs į porą partnerę iš daug rimtesnių filmų Catherine Deneuve, kuri taip pat nespjauna į solidžius honorarus. Tikimasi, kad grandiozinis komiškas epas apie imperatoriaus Julijaus Cezario gaudynes lengvai atsipirks, nes prancūzai mieliau išlaidauja saviems filmams.
Pagal šių metų rezultatus prancūziškame tope pirmauja dvi nacionalinės komedijos: aktoriaus Alaino Chabat režisuoti vaikiškam skoniui pritaikyti šeimyniniai nuotykiai “Marsupilamių pėdsakais” ir kvaila situacijų komedija “Melagiai 3″. Į “Gremlinus” panašių ir retomis orchidėjomis mintančių monstriukų paieškos Palombijos džiunglėse su žinomais komikais sukrovė jau 44,6 mln. dolerių lobį, o laiką gaišinantys apsimelavusių nevykėlių vyrukų verslininkai įsigudrino praturtėti 40 mln. dolerių. Prodiuseriai tikriausiai tikisi trečią kartą tiražuojamą lengvai nuspėjamą komediją parduoti azijiečiams ir arabams, nes žydų kilmės prancūzai nešvankiai siaučia Šanchajuje ir rasistiškai pokštauja iš seniai nuvalkiotų Kinijos klišių.

Romantinių komedijų sėkmė Kinijoje
Nieko keista, kad ir kinai pirmenybę teikia vietinėms komedijoms. Tokioms kaip 2012 m. Honkongo tarptautinį kino festivalį atidariusi romantinė komedija “Meilės kablys”, kurioje režisierius Pangas Ho-Cheungas išmintingai derina smagią pramogą, ironišką pasimatymų satyrą ir jautrų žvilgsnį į žmonių santykių komplikacijas.
Prieš dvejus metus tarptautiniuose festivaliuose rodyta pirmoji filmo dalis “Meilės dūmai” užsitarnavo puikią reputaciją, tad linksmas tęsinys apie kasdienius sunkumus išsaugoti meilę ir nepasiduoti stiuardesių pagundoms turėtų sulaukti dar solidesnio dėmesio. 3,6 mln. dolerių Honkonge ir 14,4 mln. dolerių kitose Azijos šalyse surinkusio filmo Europos platintojai prisibijo, nes Azijoje populiarūs veidai suvilios tik pasikausčiusius gerbėjus, garso takelyje skambančių dainų čia niekas negroja, o moderniai nufilmuotų Honkongo ir Pekino nepardavinėsi vien kelionių gerbėjams.
Pas mus dažnai mėgstama sakyti, kad azijietiškas humoras neatitinka lietuviško mentaliteto, tačiau niekas iki šiol dorai nemėgino rodyti turtingomis idėjomis stebinančio regiono linksmų filmų. Platintojų nedomina net saugiu komiškų nesusipratimų stiliumi nufilmuota neįkainojamos meno vertybės vagystė “Dviguba bėda”, kurioje senstelėjusį Jackie Chaną šauniai pavaduoja jo akrobatas sūnus Jaycee.

Skandinavijoje linksmiausiai nusiteikę suomiai
Pastarąjį pusmetį juokauti bando muzikaliai nusiteikę suomiai. Žiemą jie kvatojo romantinėje komedijoje “Meilė ir kitos bėdos” apie viename bute gyvenančius ir tą pačią šokių mokytoją iš Amerikos įsimylinčius rokerį tėtušį ir žvaigždūną sūnelį, o pavasarį masiškai patraukė parodijuoti asmenybės susidvejinimo problemų šeimyninėje komedijoje “Reperis Rikis ir kietoji Vendė”, kuri aplenkė visus šiemet rodytus holivudinius filmus, surinkdama 3,1 mln. dolerių.
Berlyno kino festivalyje debiutavusi suomių režisieriaus Timo Vuorensolos anglakalbė fantastinė parodijų komedija “Geležinis dangus”, kurios 10 proc. biudžeto sudaro internetu paaukoti gerbėjų pinigai, namų orbitoje už parduotus bilietus surinko 2,1 mln. dolerių ir dar 4,4 milijono gavo iš vokiečių. Prodiuseriai laukė masiškesnio ažiotažo, bet daug žadėjęs stilingas ir vizualiai pribloškiantis filmas tiesiog nepateisino įkaitusių lūkesčių. Idiotiškas humoras apie nacių slaptąją bazę tamsiojoje Mėnulio pusėje ir taikią invaziją į Saros Palin valdomą išmaniųjų mobiliųjų telefonų Ameriką tik retkarčiais kėlė šelmiško juoko bangas.

Lietuviškos komedijos viltis
Marijos žemėje juokingiausiai žydi gilias šaknis suleidusios Holivudo studijų komedijos, o mes viltingai laukiame tautinės lietuviškos komedijos. Kol kas linksmojo žanro pavyzdžius galėtume suskaičiuoti vienos rankos pirštais, bet ledus turėtų pralaužti provokuojantį, pramoginį ir juokingą scenarijų parašęs Emilis Vėlyvis. Jis gudriai galvoja ne tik apie Lietuvos žiūrovus, rimtai planuodamas pasirodyti įdomus europiečiams ir amerikiečiams. Veiksmo komedija darbiniu pavadinimu “Londonas–Bankokas. Skrydis atidėtas” anglų vagišius nutupdys itin svetingoje užsieniečiams Lietuvoje. Paskui juos atlėks ir mūsų kaimo tradicijų atrakcione įsisuks turtų netekęs gangsteris Vinnie Jonesas. Jau antrus metus kruopščiai brandinamas karavanas į filmavimus pajudės liepos 23 d.

Viršytas nuostolingiausio kino filmo rekordas

Tags: , ,



Kovo mėnesį kino teatruose pasirodęs fantastinis epas „Džonas Karteris“ tapo vienu nuostolingiausių filmų per pastaruosius dvidešimt metų. Nepaisant to, kad kinuose šis filmas surinko apie 280 mln. JAV dolerių, jį prodiusavusi „Walt Disney“ kino studija paskelbė apie didžiulius nuostolius, siekiančius beveik 200 mln. dolerių. Dėl to turėjo atsistatydinti „Walt Disney Studios“ vadovas Richas Rossas.
Filmas pasakoja apie JAV pilietinio karo veterano Džono Karterio nuotykius Marse, kuriuos dar 1917-aisiais aprašė žymusis „Tarzano“ ir „Konano Barbaro“ autorius E.R.Burroughsas. Tiesa, Lietuvoje šis filmas ypatingos nesėkmės nepatyrė – jį pamatė apie 25 tūkst. žiūrovų, kurie sunešė beveik 395 tūkst. Lt.
Vis dėlto „Džonas Karteris“, ko gero, taps nuostolingų filmų rekordininku ir užims 1995-aisiais sukurto nuotykių filmo „Galvažudžių sala“ sostą. Pastarasis kūrinys patyrė apie 147,2 mln. dolerių nuostolį ir sužlugdė jį prodiusavusią studiją „Carolco Pictures“, kuri po premjeros bakrutavo.
Panašias pinigų sumas prarado ir keli naujesni filmai. Tarkim, antroje nuostolingiausių filmų sąrašo vietoje puikuojasi Lietuvoje net nerodytas 2004-ųjų vesternas apie Teksaso ir Meksikos karinį konfliktą „The Alamo“, kuris studijai pridarė beveik 147 mln. dolerių nuostolių. O štai apie lobių ieškotojų nuotykius pasakojanti 2005-ųjų „Sachara“ „nukraujavo“ 145 mln. dolerių – Lietuvoje šis filmas taip pat rodytas ir iš 13,5 tūkst. žiūrovų surinko apie 142 tūkst. Lt.

Liepa kine: Betmenas ir Žmogus-voras prieš ledynmečio gyvūnijos pasaulį

Tags: , ,


Antrąjį vasaros mėnesį krepšinio aistras malšins neeiliniai Holivudo studijų filmai, kuriuos drąsiai galime vadinti laukiamiausiais komercinio kino reginiais.

 

Dėl sporto renginių olimpinei liepai planuojamos tik aštuonios kino filmų premjeros. Be to, niekam nesinori rizikuoti ir pulti po ketvirtojo “Ledynmečio” ledkalniu. Šio prognozuojamo 2012 m. lyderio ir būsimo čempiono dominavimui intriguojančią alternatyvą pasiūlys tik komiksų milžinų Žmogaus-voro ir Žmogaus-šikšnosparnio mūšis.

 

Daugiau meilės komiksams

Lietuviškai realybei sėkmingas “Keršytojų” skrydis virš 400 tūkst. Lt vėl skatina pagalvoti, ką mums reiškia amerikietiški komiksai. Tas pats “Keršytojų” ansamblis pasaulyje surinko 1,42 mlrd. JAV dolerių (daugiau nei trečdalį sunešė amerikiečiai) ir visų laikų lentelėse saugiai įsitaisė trečioje vietoje po “Įsikūnijimo” ir “Titaniko”. Solidžių lietuviškų pajamų vos pakako užsikabinti ant 200-uko uodegos, nors tiek daug litų neįstengė pakelti nė vienas komiksų superherojus.

Amerika jau ruošiasi naujai revoliucijai ir gegužės rekordų šturmui. Interneto erdvėje ir socialiniuose tinkluose Lietuvos kinomanai neslepia pageidavimų pamatyti “Nepaprastą Žmogų-vorą” ir “Tamsos riterio sugrįžimą”, kurių reklama išsiskiria originalumu ir pribloškia užmojais. Galbūt jau atėjo metas atsikratyti žodžio “komiksas” baimės ir pasimėgauti nerealiais įspūdžiais. Labai gaila, jog Lietuva pernelyg maža, kad kino pramonė pajėgtų išlaikyti bent vieną IMAX kino salę, nes būtent maksimalaus dydžio ekranuose atsiskleis šių superfilmų grožis ir galia.

 

Šiuolaikinio Betmeno eros pabaiga

Kadaise Betmenas mėgavosi populiarumu ir pripildydavo šiandien jau uždarytų kino teatrų sales. Gudrus režisieriaus Christopherio Nolano bandymas sužmoginti komiksų didvyrį Lietuvoje startavo katastrofiškai prastai, nepaisant tarptautinių pagyrų ir šlovės (“Betmenas: pradžia” sudomino vos 7,8 tūkst. žiūrovų).

Nepamirštamas aktoriaus Heatho Ledgerio benefisas pašėlusio Džokerio kailyje “Tamsos riterį” trūktelėjo net iki 29,8 tūkst. parduotų bilietų. Nenuostabu, kad fantastinis veiksmo trileris “Tamsos riterio sugrįžimas” užsitarnavo laukiamiausio 2012 m. filmo reputaciją. Lūkesčių kartelė iškelta į neįmanomą aukštį, bet genialusis Ch.Nolanas jau įrodė, ką gali.

Ch.Nolanas skolinasi iš komiksų puslapių tik herojus ir neesmines detales, o jų likimus rašo savarankiškai, nesilaikydamas nustatytų taisyklių ar autorių reikalavimų. Todėl visi jo filmai apsiginkluoja nenuspėjamumu ir skatina diskutuoti. Tik “Tamsos riterio sugrįžimo” finale išaiškės, ar morališkai ir fiziškai sužlugdytam Betmenui užteks jėgų išsigelbėti iš brutalaus teroristo Beino spąstų.

Bet svarbiausias filmo pranašumas – ambicingi režisieriaus užmojai, žadantys didingą spektaklį. Jis vengė naudoti vizualiuosius efektus kiekviename kadre, ragino aktorius nebijoti sudėtingiausių kaskadinių triukų ir pats pasirinko kur kas sunkesnį kelią, kategoriškai atmesdamas studijos “Warner Bros.” siūlymus filmuoti 3D technologijomis. Kai veiksmo scenai prireikė minios, režisierius nutarė neapgaudinėti žiūrovų ir pakviesti 11 tūkst. statistų.

Ch.Nolanas sėmėsi įkvėpimo ir iš nebyliųjų filmų, siekė išbandyti legendinio Fritzo Lango (“Metropolis”) filmavimo stilių ir svarbiausią dėmesį sutelkė į autentiškumą, kad žiūrovai nedrįstų abejoti, jog viskas atlikta iš tikrųjų, o ne sugeneruota kompiuteriais. “Tamsos riterio sugrįžimas” bus panašus jau ne į komiksinius pasiskraidymus, o į revoliucinį epą ir karinį trilerį.

 

Naujas voras, senas priešininkas driežas

Samo Raimi “Žmogui-vorui 3″ priklauso lietuviškas filmų pagal komiksus lankomumo rekordas (36,7 tūkst. žiūrovų) ir geriausias žinomumas. Ištikimiausių gerbėjų bendruomenė nepatikliai įvertino prieštaringą Holivudo studijos “Sony” sumanymą iš naujo perkrauti Žmogaus-voro mitologiją ir patobulėjusiais įrankiais papasakoti tą pačią istoriją, kurią dar prisimena kone visi komercinio repertuaro lankytojai. Kas gi pageidaus pirkti bilietą į 2002–2007 m. matytas tobulo gėrio kovas su niekšingu blogiu? Fantastinio veiksmo trilerio “Nepaprastas Žmogus-voras” sumanytojams teko verstis kūlversčio, kad maloniai stebindami prisiviliotų jaunesnių žiūrovų.

Didžiausias filmo netikėtumas – režisierius Marcas Webbas labiau pabrėžia romantišką siužetą ir daug laiko skiria meilės istorijai plėtoti. Tai reiškia, kad “Žmogaus-voro” prodiuseriai tikisi “Saulėlydžio” auditorijos paramos ir nelaukia vyresnių žiūrovų dėmesio. Finansiškai sėkmingą trilogiją režisavęs S.Raimi niekuomet nebandė į Žmogaus-voro nuotykių tinklą vilioti merginas, kurių akims sąmoningai parinktas karštas ir žavus aktorius Andrew Garfieldas. Jau paskelbti filmo rėmus sulaužę tikri jausmai partnerei Emmai Stone taip pat primena Roberto Pattissono ir Kristen Stewart porą.

“Nepaprasto Žmogaus-voro” atgimime nesunku įžvelgti Ch.Nolano filmo “Betmenas: pradžia” šešėlį, nes dvigubos asmenybės krizės kamuojamą Peterį Parkerį stengiamasi įtikinamiau paversti realiu žmogumi, kuriam net voratinklio siūlus reikia pasigaminti ir užtaisyti pačiam. Tačiau specialiaisiais efektais ir naujoviška 3D kamerų sistema nufilmuoti nuotykiai vis tiek lieka priklausomi nuo komiksų ir laikosi prisirišę prie Žmogaus-voro legendos. Daugiau reikalaujantiems žiūrovams to bus per mažai, nes esminė filmo ašis kardinaliai nepasikeis ir reklamose linksniuojamas “nepapasakotos istorijos” pažadas neišsipildys. Pačioje pradžioje žinosime, kad Peteris Parkeris įveiks negandas ir išgelbės Niujorką nuo žaliojo monstro teroro.

 

Vėl su Skratu, bet jau be Bako

Lietuviški kino vartojimo papročiai nesikeičia ir neblėstanti mūsų meilė animaciniams nuotykiams neleidžia abejoti šeimyninio filmo “Ledynmetis 4: žemynų atsiradimas” garantuota sėkme. Net neverta gilintis į siužeto turinį, nes pirmoji žiūrovų banga šluos bilietus aklo pasimatymo principu, pasitikėdama anksčiau matytų serijų prisiminimais. Trys režisieriai vaizdingai, ironiškai ir pamokomai dėstys šeimos vertybes, kai puikiai pažįstami ledynmečio eros bičiuliai rūpinsis saviškiais, ieškos meilės giminei pratęsti ir stengsis apsaugoti vaikus nuo piratiškų pavojų.

Belieka vienintelė įdomesnė intriga: ar ketvirtajam “Ledynmečiui” pavyks nuplaukti iki trečiojo aukštumų ir bent kiek pagerinti įspūdingus finansinius rezultatus. Patekti į 3 mln. Lt lygą ir pasivyti “Tado Blindos” užfiksuotus rekordus bus įmanoma su sąlyga, kad ažiotažinio filmo žiūrovai sugrįš po du tris kartus, rekomenduos jį artimiesiems, draugams ir kolegoms. Galutinį rezultatą ryškiai paveiks lietuviškas įgarsinimas ir mūsų aktorių atlikti namų darbai.

Keista žinoti, kad naujausiame tęsinyje nematysime padūkusio vienaakio žebenkšties Bako, neabejotinai įsimintiniausio ir ryškiausio “Ledynmečio 3″ personažo. Jį nepriekaištingai įgarsinęs ir linksmomis improvizacijomis patobulinęs Vytautas Šapranauskas pavertė vaikams skirtą filmuką asmeniniu Šapro šou, kurį gausiai lankė smagių komedijų ištroškę vyresni žiūrovai. Britų komiko Simono Peggo pastangos neįtikino prodiuserių ir scenarijaus autorių, kad lietuviškam skoniui svarbus Bakas nusipelno vietos ant ledkalnio, skrodžiančio jūrų bangas žemyno link.

Iš tiesų norėtųsi, kad dubliažo režisieriui Andriui Rožickui pavyktų įžiebti naują žvaigždę tarp “Ledynmečio” vojažą papildžiusių nematytų begėdžių personažų. Būtų nerealu susipažinti su pirataujančiu godžiuoju orangutanu, turinčiu lietuvišką charakterį.

 

Tie patys uždegantys šokiai

O štai pasirinkus filmą “Šokis hiphopo ritmu. Revoliucija” jokių naujovių laukti neverta. Išmintingi prodiuseriai pavadinime neskaičiuoja pratęsimų kiekio ir vengia žiūrovams priminti, kad šie ketvirtą sykį pirks bilietą į tą patį šou. Identiškai skystas siužetas, vienodi personažai, tradiciniai jausmų testai, nutiražuoti pavojai ir maištingas iššūkis. Šio filmo turinys neturi prasmės ir scenarijaus autoriai nesivargina perrašinėti anksčiau sugalvoto motyvo.

Tiesmukiškus įvykius retušuos neįmanomi šokiai, kūnų plastika, akrobatika, romantiška aistra, uždegantis muzikos ritmas, nepriekaištingai profesionali choreografija ir pagal paskirtį išnaudojami 3D efektai. Neverta kabinėtis prie neprofesionalių aktorių statiškos vaidybos, nes jie buvo atrinkti tik dėl talento šokti ir gebėjimo išpildyti sudėtingas choreografų užduotis.

 

R.Pattisonas prieš R.Pattisoną

Birželio mėnesiui žadėta Davido Cronenbergo vairuojama ekskursija baltuoju limuzinu neįvyko, o platintojai kažkodėl įtikėjo, kad bus smagiau konkuruoti dėl tos pačios auditorijos dviem R.Pattissono vaidmenimis. Atrodo, kad iš “Kosmopolio” ir “Mielo draugo” dvikovos nieko gero nebus. Abu filmai žadėjo atskleisti brandesnį “Saulėlydžio” vampyro talentą, tačiau nedavė aktoriui normaliai atsiskleisti ir įkalino butaforijose. Išgarsintos premjeros Kanuose ir Berlyne tik dar stipriau pablogino padėtį, nes prasti festivaliniai atsiliepimai nepadės siekti trokštamų rezultatų.

Mikliai užgesusius filmus suvienodina nuobodumas, tad Lietuvoje neverta tikėtis gerų atsiliepimų, rekomendacijų ar pageidavimų pamatyti antrą kartą. “Kosmopolio” ir “Mielo draugo” laukia panaši lemtis – dvi savaitės repertuare ir tylus pasitraukimas į seansams nepatogiausią laiką.

 

Tvarkaraštis

Liepos 4 d.

“Ledynmetis 4: žemynų atsiradimas”

Liepos 6 d.

“Tyla sniege”

 

Liepos 13 d.

“Nepaprastas Žmogus-voras”

“Mielas draugas”

 

Liepos 20 d.

“Kosmopolis”

“MS1: kalėjimo griūtis”

“Red Lights”

 

Liepos 27 d.

“Tamsos riterio sugrįžimas”

“Šokis hiphopo ritmu. Revoliucija”

 

Birželis kine: krepšinio tūzas prieš futbolo karalių ir kitos vasaros gėrybės

Tags: , , ,



Vasaros pradžioje platintojams, rodytojams ir prodiuseriams teks konkuruoti ne tik su atostogų nuotaikomis bei saulės pagundomis, bet ir su Europos futbolo čempionatu.

Per svarbiausias futbolo varžybas dauguma vyrų liks namie įmerkę akis į televizorių. Vis dėlto kino teatrai vilios karštomis premjeromis, kurios tikrai gali nustumti Jo Didenybę Futbolą. Džiugu, kad prie didžiųjų ir laukiamiausių filmų puikuosis ypatingas lietuviškas reginys, skirtas aistringiausiems krepšinio gerbėjams.
Asmeninėmis lėšomis finansuotas dokumentinis filmas “Mes už… Lietuvą!” sieks pagerinti Arūnui Mateliui priklausantį žanro lankomumo rekordą (“Prieš parskrendant į Žemę” pardavė 22,1 tūkst. bilietų). Publikos simpatijomis apgaubtas “Madagaskaras 3″ gastroliuos 2 mln. Lt link, o Tomo Cruise’o autoritetas, populiarumas ir atsidavimas vaidmeniui kartu su neišblėsusia nostalgija devintojo dešimtmečio roko klasikos dainoms ragins išbandyti miuziklą “Roko amžius”.

Mūsų komandos portretas
Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė į pirmąją treniruočių stovyklą šiemet bus palydėta filmu “Mes už… Lietuvą!”. Pasirengimą mūsų šalyje vykusiam Europos krepšinio čempionatui ir lemiamas varžybas paslapčia stebėjo dvi kameros. Vertingą idėją įgyvendinęs režisierius Andrius Lekavičius ir du jo prodiuseriai per daug nesigyrė apie intriguojančius sumanymus, tad niekas, be Krepšinio federacijos vadovų, vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros ir žaidėjų, nežinojo apie naujo dokumentinio filmo gimimą. “Mes už… Lietuvą!” – tai kapitono Roberto Javtoko įgarsinamas rinktinės šūkis, įkvepiantis atiduoti visas jėgas per treniruotes ir aikštelėje.
Daug unikalios medžiagos sukaupusiems kūrėjams išėjo ne čempionato metraštis, bet atviras, emocingas ir žaismingas rinktinės portretas. Režisierius pasistengė išnaudoti dokumentikos žanrui būdingus pasakojimo metodus ir įmantriai eksperimentuoti kamerų galimybėmis. Viską pastebinčios akys žvalgėsi ant atsarginių suolelio, po krepšiais, persirengimo kambaryje, susirinkimų salėje, gydytojų priimamajame, autobuse, treniruočių salėse, ant lėktuvo sparno ir t.t. Nufilmuotų kadrų gausa leido nesilaikyti “kalbančių galvų” formato ir nuplėšti paslapties šydą, kad rinktinės gerbėjai išgirstų vyriausiojo trenerio motyvacines kalbas, artimiau susipažintų su žaidėjais, pamatytų komandos ritualus ir pagaliau suprastų, ką reiškia kovoti už Lietuvą.
Gyviausiai ir originaliausiai filmas atrodo, kada operatoriams pavyksta išgauti savotišką “aš čia esu” efektą, kai energingai judanti kamera suteikia žiūrovui iliuziją, kad jis bėga krosą su vyrais, atlieka kitus fizinius pratimus ar laukia keitimo tarp atsarginių…

Trys kraujo lašai ant sniego
Jie kartu šaukia žiūrovus į “Saulėlydį” ir vampyriškus tęsinius. Kol dar laukiame “Brėkštančios aušros” finalo, Kristen Stewart ir Robertas Pattisonas surengs vasarišką savarankišką dvikovą. Gausesnio susidomėjimo sulauks gladiatoriška pasaka “Snieguolė ir medžiotojas”. Pribloškiančių vaizdų, neribotos vaizduotės kompiuterinių efektų ir įspūdingų batalijų filme žvaigždingos komandos aktoriams beveik nieko nereikia daryti. Jie tik atlieka režisūros srityje debiutuojančio Ruperto Sanderso užduotis ir įsilieja į magišką kino spektaklį pagal visiems žinomą brolių Grimmų veikalą “Snieguolė ir septyni nykštukai”.
Pradžia, intriga, obuolio mįslė ir finalas nieko neturėtų nustebinti, bet lengvai nuspėjamą siužetą režisierius gudriai paslepia po vizualių stebuklų ir spalvų simbolizmo lavina: galingai pikta ragana čia skrajoja juodomis varnomis, o užnuodyta strėle pakirstas baltas elnias išsiskraido drugeliais. K.Stewart neišvengiamai brutali dvikova su Charlize Theron tikrai neprimena vaikiškų pasakų. Didžiajam ekranui skirtas reginys, aišku, netempia iki “Gladiatoriaus” ir “Žiedų valdovo”, bet pažeria nemažai intrigos.
Tuoj po 65-ojo Kanų festivalio finišo lietuvišką repertuarą užpildys iš anksto nupirkti oficialios programos filmai. Katės maiše sindromas šį kartą turėtų pasiteisinti, nes lietuvių kilmės kanadietis Davidas Cronenbergas yra savotiškas kokybės garantas, kol iš jo filmų platintojai nelaukia aukso kalnų. Kino meistrų elitui priklausantis režisierius pagrindinį vaidmenį patikėjo R.Pattisonui, kuriam tai bus galimybė pakilti į aukštesnę lygą ir rimčiau pasirodyti ne vien paaugliško amžiaus mergaitėms.
Klaustrofobiniame trileryje “Kosmopolis” D.Cronenbergas grąžina sielai artimiausius publikos užbūrimo instrumentus – seksą, aistrą, maištą, beprotybę, stilizuotą smurtą. Niujorką niokojančios finansų apokalipsės fone jaunas milijardierius sėda į limuziną ir važiuoja… kirptis į kitame Manhatano salos gale esantį mėgstamiausią grožio saloną. Pakeliui jo laukia geismingi pasimatymai su įvairiais keistuoliais, žinia apie išgaravusius turtus ir gandai apie atsidūrimą samdomų žudikų taikinyje. 24 valandos automobilyje bus kupinos nenuspėjamų pavojų.
Ne mažiau, tik jau visiškai kitokių pavojų suspaudė mokslinės fantastikos ir siaubo trileris “Prometėjas”. TV serialo “Dingę” guru Damono Lindelofo parašytas “Prometėjas” nugabens į atokią planetą, kurioje kadaise gyveno Žemę aplankiusių svečių civilizacija ir paliko įrodymų apie egzistenciją. Gyvybės šaknų ieškoti išskridę astronautai archeologai atrado daug šiurpesnių dalykų. Nesunku nuspėti, kad kruopščiai suplanuota misija įstrigs kraupiuose spąstuose.

Animacijos mūšis
Tiesiai nuo Kanų festivalio raudonojo kilimo – į Lietuvos žmonių glėbius. Afrikoje pasiklydusių gyvūnų cirkas atvyko į Prancūziją ir beprotiškomis gastrolėmis trumpina maršrutą iš Rivjeros Paryžiaus link. Kai į repertuarą įsibrauna lietuviškai dubliuota animacinė 3D magijos komedija “Madagaskaras 3″, tai daug klausimų nelieka. Čia viskas paprasta ir aišku, kad 90 minučių pralėks smagiai.
Juk 153,2 tūkst. bilietų pardavęs “Madagaskaras 2″ triukšmingai pataikė į lankomiausių animacijos žanro reginių trejetuką ir lietuviškais rezultatais pralaimėjo tik “Ledynmečiui 3″ bei “Simpsonų filmui”. Vienintelė įdomesnė intriga – ar Niujorko zoologijos sodo keliautojams, jų bičiuliams ir priešams iš tiesų užteks dviejų trijų savaičių iki ketvirtojo “Ledynmečio” įsiveržimo. Anksčiau platintojai strategavo premjerų datas, kad du dideli filmai nekonkuruotų, nes juos bet kokiu atveju lanko tie patys vaikai.
Į daug sudėtingesnę padėtį pateko daniškos animacijos šėlsmas “Barbaras Ronalas”, kuriam platintojai parinko visiškai netinkamą datą. Jie tikriausiai mėgins gelbėtis skirdami filmą pilnametystės sulaukusių paauglių ir suaugusiųjų auditorijai, bet šioje amžiaus grupėje tik mažuma domisi animacija. Vaikams bus draudžiama žiūrėti į menkai apsirengusias moteris glamžantį ir priešus vikingus žiauriai mušantį nepraustaburnį keikūną. Netipiškai originalus, bet lietuviškam mentalitetui svetimas ir seksualiai angažuotas animacinis epas gali gelbėtis nebent iliuzijomis į “Žiedų valdovo” ar “Konano Barbaro” parodijas.

Tegyvuoja rokas
1987 m. Niujorko mažesniuose teatruose lėtai, bet užtikrintai išgarsėjusio miuziklo “Rock of Ages” autorius Chrisas D’Arenzio sumanė adaptuoti kūrinį kino magijos instrumentais. Šį kelią jau išbandė daugybė Brodvėjaus miuziklų, bet Lietuvoje jiems sekėsi nevienodai. “Mamma Mia!”, “Čikaga” ir “Operos fantomas” triumfavo, “Svajonių merginos” ir “Lakas plaukams” sunkiai kovojo su dėmesio stoka, o “Nuoma” ir “Prodiuseriai” net nepasiekė repertuarų.
Choreografo ir režisieriaus Adamo Shankmano “Roko amžius” plėtos panašią siužetinę liniją (netikėtą meilę įžiebia aistringos dainos), bet ažiotažą kaitins chameleoniškai pasikeitusio ir “Oskaro” nominacijai paraišką atiduodančio T.Cruise’o ugningu šou ir originaliai aranžuotais roko klasikos šedevriukais (“Def Leppard”, “Bon Jovi”, “Whitesnake”, “Scorpions”, “Guns N’ Roses”, “Poison” ir kiti). Juos atlieka žvaigždingas pagalbinių aktorių ansamblis ir nežinomų lyderių bei įsimylėjusių balandėlių duetas (Julianne Hough ir Diego Boneta). XX a. aštuntojo dešimtmečio nostalgija, svajonės apie šlovę, pirmosios meilės išbandymai, svaiginantis populiarumas, ugningos pirotechnikos efektai, aprangos retrostilius, ilgaplaukių mada, girgždančios gitaros, širdis virpinančios baladės ir uraganiškas rokenrolas.

Frankofoniški juokai
Jeigu nesusidomėsite tikrais įvykiais Lenkijos ir Ukrainos stadionuose net per lemiamų varžybų maratoną, tai dar vieną dozę sekso, išblėsusios romantikos ir neištikimybių teorijos šliūkštelės tipinė prancūziška komedija “Lošėjai”. Sausį debiutavęs Prancūzijos kino teatruose filmas smagiai pasipelnė iš įvairiausių organizacijų protestų dėl moterų negerbimo. “Artistas” Jeanas Dujardinas elegantiškai atsiėmė “Oskarą”, nusprendė šelmiškai atsipalaiduoti, nusimovė kelnes ir parodė visiems žiūrovams užpakalį.
Daug kalbanti ir provokuojančiais vaizdais intriguojanti komedija pasirinko šiais laikais madingą bendros idėjos siejamų trumpametražių istorijų formatą. Į N-16 auditoriją nusitaikiusiuose “Lošėjuose” šeši filmukai neturi itin konkrečių sąsajų. Juos sulieja tik tie patys aktorių veidai ir bendras sumanymas ironizuoti liguistai neištikimų vyrų svetimoteriavimą Paryžiuje ir, žinoma, Las Vegase. Geriausiai pavykusią dalį režisavo lietuviško kraujo turintis “Oskaro” premijos laureatas Michelis Hazanavichius.

Tvarkaraštis
Birželio 1 d.
“Mes už… Lietuvą!”
“Snieguolė ir medžiotojas”
“Bernvakaris Australijoje”

Birželio 8 d.
“Prometėjas”
“2 dienos Niujorke”

Birželio 15 d.
“Madagaskaras”
“Trys vėplos”

Birželio 22 d.
“Roko amžius”
“Barbaras Ronalas”

Birželio 29 d.
“Lošėjai”
“Kosmopolis”
“Magiškas Maikas”

Šmaikščios, nostalgiškos ir efektingos gegužės kino premjeros

Tags: , ,



Saulėtos gegužės linksmybės su supermenų olimpiada, ironiška diktatūra, stilinga vampyriada ir meksikietiško kalėjimo spartakiada.

Kalendorinis pavasaris lietuviškame repertuare baigsis šmaikščiai, nostalgiškai ir efektingai. Didžiausią paklausą spinduliuojantys žanrai turės bent po vieną atstovą. Žiūrovus linksmins, šokiruos ir stebins ateiviai, vampyrai, vikingai, vaiduokliai, superherojai, nėščios mamytės, žemiški stipruoliai ir tironiškiausius prezidentus parodijuojantis linksmuolis. Populiarieji aktoriai drąsiai kaitalios įvaizdį ir painiosis netikėčiausiose situacijose. Gegužės finansinių rezultatų kreives viltingai koreguos repertuare iškilsiantys trys keturi vienodo galingumo lyderiai.
Tuo pačiu metu Kanų festivalis parodys elitinių režisierių kūrinius, pristatys ryškiausius naujokus ir kvies patikrinti, kokius filmus žiūrėsime vasarą ir rudenį. Kanų mugėje debiutuos auksinių bilietų į oficialią programą negavusios dvi naujausios lietuviškos premjeros – Kristinos Buožytės “Aurora” ir Dovilės Gasiūnaitės “Narcizas”. Šio filmo vieninteliai proginiai seansai Vilniuje ir Kaune suplanuoti tik gegužės 10–11 d., o komerciniame repertuare trejus metus filmuotam kūriniui kol kas neatsirado vietos.
Tuoj po to geriausius metų lietuviškus filmus ir jų autorius pagerbs “Sidabrinės gervės”, atplasnosiančios į gegužės 13 d. renginį.

Be provokacijų ir improvizacijų
Ali G, Borato ir Bruno alter ego Sacha Baronas Cohenas ilgiau nei metus įmantriai reklamuoja Vadijos Respublikos amžinąjį prezidentą Aladiną, kurio pasirodymas “Oskaruose” prisijaukino, ko gero, daugiau viešumo ir apkalbų negu “Artistas”. Reikia pripažinti, kad aktorius ir scenaristas fantastiškai padirbėjo kurdamas gudraus politikos veikėjo asmenybę ir išgalvotą biografiją. Dar linksmesnius kuriozinius sąmojus jis beria socialiniuose tinkluose. Apgalvoti rinkodaros triukai skatina būtinai pamatyti pasaulio tironus ir valdovus pašiepiančią satyrinę komediją “Diktatorius”, tačiau milžiniški lūkesčiai jam gali pakenkti.
Svarbu žinoti, kad filmą kontroliavo pinigus investavusi Holivudo studija. Akivaizdu ir tai, kad niekas neleido panaudoti genialiausių S.B.Coheno triukų – radikalių improvizacijų, nesuplanuotų pokštų ir protingų provokacijų, išpopuliarinusių Kazachstano žurnalistą Boratą. Taigi “Diktatoriaus” humoras bus uždarytas į scenarijaus rėmus. Nepamatysime kažko panašaus į nerealų generolo Aladino šou su Kim Jong-Ilo pelenų pabarstymu ant raudono “Oskarų” kilimo.

Grynas vampyras
“Šiandien visi kuria filmus apie vampyrus, bet niekas jau neatrodo kaip tikras vampyras”, – ištarė Johnny Deppas, tada pasikvietė geriausią bičiulį Timą Burtoną ir investavo asmenines lėšas į ironišką gotikinę komediją “Nakties šešėliai”. Etatinis Karibų piratas geidė chameleoniškai pasikeisti, laikėsi griežtos dietos, kentėjo grimo procedūras ir įgyvendino savo svajonę. Dėl meilės ir pavydo nukentėjusio vampyro Barnabio įvaizdis intriguoja ir baugina. T.Burtonas visuomet sugeba garsius aktorius paversti neatpažįstamais monstriukais ir skatina atskleisti nematytus talentus.
Su finansiškai sėkminga “Alisa Stebuklų šalyje” išradingasis režisierius šoko tango pagal Holivudo studijos pučiamą dūdelę, o dabar paleido lakią fantaziją pagal pačiam patinkančias melodijas. “Nakties šešėlių” stilius bus artimesnis “Svyniui Todui” ir “Raiteliui be galvos”, o intelektualus humoras painiosis su šiurpiais siaubukais, lengvais pasmurtavimais ir raganiškais užkeikimais. Smagiausia, kad aistras ir emocijas čia valdys ne vienas J.Deppas, bet ir kiti spalvingus personažus įkūniję aktoriai. Pirmosios peržiūros jau paskleidė gerą gandą, kad Michelle Pfeiffer labai seniai nevaidino taip užburiančiai.

Visi viename
Lietuvos kinomanai neskuba susidraugauti su superherojais ir nešėlsta dėl spalvingų komiksų kaip amerikiečiai. Visais įmanomais skanėstais pagardintas ir pardavimo rekordus gerinti pasišovęs fantastinis veiksmo trileris “Keršytojai” mėgins įtikinti abejojančius ir neapsisprendusius žiūrovus. Režisieriaus Josso Whedono (jo siaubo trileris “Namas girios glūdumoj” vis dar sukinėjasi repertuare) sumąstyta 3D komiksinė atrakcija siūlo viską, ko galėtų geisti supermenų kautynes mėgstantys žiūrovai.
Už vieno bilieto kainą dinamiškame vaizdo efektų reginyje pamatysite beveik visus stipriausius ir įsimintiniausius galiūnus: sarkastišką egoistą Geležinį žmogų, pykčio agresijos nesuvaldantį žaliąjį milžiną Halką, narsųjį kapitoną Ameriką, hamletiškas problemas kedenantį Torą, akrobatišką Juodąją našlę.
220 mln. JAV dolerių vertės filmas, be jokių abejonių, išlaiko pribloškiamo įspūdingumo testą, nes bataliniai mūšiai pagal Michaelo Bay’aus transformeriškas vizijas nenusileidžia pramoginio kino pirmūnams. Režisieriui pavyko išspręsti sudėtingiausią rebusą ir teisingai paskirstyti laiką kiekvienam superherojui pagal nuopelnus. Vis dėlto jis neįtikina, kodėl reikėjo tiek daug komiksinių serialų surišti į vieną didžiulį tęsinį, kuris išėjo per ilgas (beveik 2 val. 30 min.), nors ir nenuobodus.

Trys skirtingo pajėgumo vyrai
Po dešimties metų užmaršties grįžtantys “Vyrai juodais drabužiais 3″ tikisi, kad jų gerbėjai nepamiršo, ką režisierius Barry Sonnenfeldas rodė 1997 ir 2002 m. Privalu žinoti bent jau esmę, nes kai kurios tęstinės scenaristų idėjos nepasiduoda logiškiems paaiškinimams. Vykdomasis prodiuseris Stevenas Spielbergas neabejojo, kad stilingas, energingas ir gana linksmas ateivių gaudymo šou atspariai atmušinės bet kokią kritiką. Filmo tema groja nostalgijos natomis, “Titaniko” ir “Amerikietiško pyrago” paklausa įrodo, kad lietuviai mėgsta atsigręžti atgal.
Sugrįžimai į praeities laikotarpį paskatino scenaristus prisigalvoti smagių retro stiliaus pokštų. Ar jie skambės veiksmingai, priklausys nuo priklausomybės skystam holivudiniam humorui. Žiūrėti nebūtina, bet tikriausiai seniems įpročiams bus neįmanoma atsispirti.
2011 m. rudenį sveikinome “Profesionalus”, o dabar pasitinkame “Profą”. Nors galime ir nepasitikti. Bėk, šaudyk, daužyk ir niekam nesakyk stiliumi lekiantis kriminalinis veiksmo trileris nenustebins originaliomis idėjomis. Viskas jau matyta ir atkartota ankstesniuose Jasono Stathamo filmuose.
Daug labiau intriguoja skandalingojo Melo Gibsono prisikėlimas komiškame kriminaliniame trileryje “Sumautos atostogos Meksikoje”, kurį kino teatruose nuspręsta rodyti tik rinktinėse šalyse. Neapykantą pagrindiniam aktoriui liejantys amerikiečiai filmą pamatys per kabelines televizijas. Jeigu 1999 m. nepraleidote progos įvertinti vieno stipriausių M.Gibsono vaidmenų stilingame keršto trileryje “Sumokėti viską”, tai JAV ir Meksikos pasienyje įkliuvusio klouno nuotykiuose atrasite tęstinių panašumų, pažįstamų charakterio bruožų ir prisiminimuose gvildenamų užuominų.
Įgrūstas į meksikietišką kalėjimą amerikietis be menkiausios sąžinės maištauja prieš tokius pačius korumpuotus nusikaltėlius, gangsterio atsiųstus smogikus, vietinės mafijos bosus. Pašėlusiam ir brutaliam filmui tikrai prireiks stiprių nervų. Nuo vaikiškų akių būtų geriau nuslėpti.

Mamoms, tėčiams ir vaikučiams
Ko laukti iš filmo, kurio nekantriai laukia mamytės ir tėveliai? Puikaus finansinio rezultato! Pilna klišių ir trafaretų šeimyninė romantinė dramedija “Ko laukti, kai laukiesi” atsidarys su sėkmės garantija. Lietuviškais skaičiais tai reiškia mažiausiai 25 tūkst. parduotų bilietų. Ne grožinės literatūros patarimų knygą tuo pačiu pavadinimu perskaitę, šeimos pagausėjimo ir naujos gyvybės stebuklo laukiantys būsimieji tėvai norės pažiūrėti į save apykvailės komedijos veidrodyje. Žymių ir geidžiamų aktorių kolektyvas ištrins paskutines abejones dėl prasmingumo praleisti dvi valandas kine. Juokinantis, graudinantis ir provokuojantis filmas pasiūlys su nėštumu, laukimu, gimdymu, kūdikių priežiūra susijusių įvairiausių situacijų ir anekdotų. Tik iš tikrųjų tai patyrusios ir išgyvenusios poros galės pakomentuoti, kiek autentiškumo liko režisieriaus vizijoje. Bet kiek merginų panorės pastoti, kai pamatys Cameron Diaz su balionu pilve?
Dauguma lietuviškai dubliuotų animacinių nuotykių (“Loraksas”, “Piratai”) jau nusilpo ir Lietuvos kino rinka laukia išganingojo “Madagaskaro” atėjimo po pasaulinės premjeros Kanų festivalyje. Islandų animatorių patraukliai ir gražiai nupieštas “Legendinis vikingas Toras” privalės pademonstruoti savo galią per dvi savaites, nes po to jį negailestingai suvalgys liūtas, zebras, žirafa ir begemotė.

Niekaliukai
Kai visą mėnesį bus rodoma tiek daug savotiškai nepajudinamų filmų, tai labai lengva įžvelgti silpniausius ir pažeidžiamiausius.
Taigi mistinė detektyvinė fantazija “Varnas” nevykusiai kopijuoja Davido Fincherio kultinį trilerį “Septyni” ir naiviai bando įsivaizduoti, ką paskutiniais gyvenimo mėnesiais veikė legendinis rašytojas Edgaras Allanas Poe (miręs 1849 m. mistinėmis aplinkybėmis).
Ir dar vienas filmas, kurį galima pavadinti beviltiška nesąmone, – tai “Černobylio dienoraščiai”, kurio kūrėjai visai nusivažiavo ir kerštingais vaiduokliais pavertė… Černobylio atominės elektrinės sprogimo be žinios nublokštus žmones. Nesąžininga, baisu ir neskoninga.

Edvinas Pukšta

Mėnesio kalendorius
Gegužės 4 d.
“Keršytojai”
“Sumautos atostogos Meksikoje”
“Varnas”

Gegužės 11 d.
“Nakties šešėliai”
“Profas”

Gegužės 18 d.
“Diktatorius”
“Ko laukti, kai laukiesi”
“Legendinis vikingas Toras”

Gegužės 25 d.
“Vyrai juodais drabužiais 3″
“Tyla sniege”
“Černobylio dienoraščiai”

Ar Lietuvos kino centras išgelbės lietuvišką kiną

Tags: , ,



Vieni regi korupcijos vėžį, kiti tikisi, kad pavyks į Lietuvą susigrąžinti užsienio kino kūrėjus.

Praėjusią savaitę pasiektas vienas ministro Arūno Gelūno užsibrėžtų tikslų – Vyriausybė pritarė Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos steigimui. Toks centras formaliai pradės funkcionuoti nuo gegužės 1 dienos. Kabinetai Z.Sierakausko ir V.Kudirkos gatvių kampiniame name jau laukia būsimų darbuotojų.
Tačiau realiai naujojo centro veikla įsibėgės tuomet, kai konkurso būdu bus išrinktas Lietuvos kino centro direktorius, kuris pradės formuoti savąją komandą. Konkursą eiti direktoriaus pareigas, kurio nuostatai šiuo metu rengiami, ketinama skelbti gegužės mėnesį.
Lietuvos kino prodiuseriai nėra vienos nuomonės, kokį žmogų norėtų regėti einantį šias pareigas. „Būtų labai gerai, jeigu tai būtų kino visuomenę vienijanti asmenybė, reginti pasaulines tendencijas ir neužsisklendusi vietiniuose interesuose. Aišku, labiausiai norėtųsi specialisto, turinčio kino patirties, bet tokių didelio pasirinkimo nėra. Vyresnioji karta patirties sėmėsi dar sovietmečio sistemoje, kuri buvo visiškai kitokia. O jaunesnieji turi įkūrę savo kompanijas ir nenorės jų palikti. Užsienio kolegos mus įspėjo, kad kino aikštelėje nesisukiojęs žmogus (teisininkas, kino kritikas ar šiaip vadybininkas) paskirtas vadovauti dažniausiai nesugeba perprasti visų vykstančių procesų“, – svarsto Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkė Rasa Miškinytė.
„Pats Kino centras savaime visų problemų neišspręs. Viskas priklausys nuo jame dirbsiančių žmonių kvalifikacijos, padorumo ir sugebėjimo skaidriai vykdyti kino politiką. Reikia suburti stiprų kolektyvą, kuris išmanytų tiek meninę, tiek finansinę kino pusę. O direktorius nebūtinai privalo būti kino kūrėjas – valstybinės institucijos vadovas galėtų būti ir teisininkas arba administratorius. Juk jeigu patys režisieriai sugebėtų tvarkyti finansus, jiems prodiuserių nereikėtų“, – primena „Baltijos filmų paslaugų“ vykdomoji prodiuserė Lineta Mišeikytė.
„Jeigu tai bus kino atstovas, turės pasikeisti jo gyvenimas. Bet manau, kad turėtų vadovauti kultūros žmogus. Nes dabar neaišku, ar kinas lieka mūsų kultūros dalimi, nes Kultūros ministerija remia filmus, kurie turi mažai ką bendra su kultūra. Kultūrinę misiją Lietuvos kinas kuo toliau, tuo mažiau atlieka“, – tvirtina režisierius ir prodiuseris Saulius Beržinis.

Susigrąžinti užsieniečius – apsimoka

Kultūros ministerija siūlo Kino centrui nustatyti 15 pareigybių. „Į šį skaičių įeis tiek poros planuojamų steigti skyrių specialistai, tiek administracijos darbuotojai. Be buhalterių neišsiversime – juk Lietuvos kino centras skirstys paramą kino projektams“, – pasakoja Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyresnioji specialistė Irma Pužauskaitė. Centrui įsteigti ir išlaikyti šiais metais Kultūros ministerijos biudžete numatyta pusė milijono litų.
Kultūros ministerijoje teliks vienas specialistas, kuruojantis kino politikos strategiją. R.Miškinytė tikisi, kad „kaklu“, kuris sukios šalies kino politiką, vis dėlto taps Lietuvos kino centras.
Šiuo metu Lietuvos kino pramonėje darbuojasi apie tūkstantį žmonių. Deja, savoje šalyje jiems darbo trūksta. L.Mišeikytė, neseniai išrinkta Lietuvos kino metų moterimi, tvirtina, kad nemažai mūsų specialistų jau porą metų dirba Latvijoje, kuri, pasitelkusi mokesčių skatinimo sistemą, iš Lietuvos persiviliojo didžiąją dalį užsieniečių kino kūrėjų grupių. Vos bespėjanti suktis kaimynų kino pramonė jau stokoja pajėgų, o Lietuva, neperžiūrėjusi pelno mokesčių įstatymų, praranda solidžias lėšas. „Tačiau latviams greitai tapsime nebereikalingi, nes intensyviai dirbdami jie netruks užsiauginti savų aukštos kvalifikacijos specialistų. Juk mes nepriklausomybės pradžioje irgi mokėmės dirbti iš čia atvykstančių filmuoti amerikiečių grupių“, – primena L.Mišeikytė.
„Sistema veikia taip: atvykusių kino grupių šalyje išleisti pinigai audituojami, o baigus darbus sutarta jų dalis grąžinama. Grąžindami tą nedidelę dalį, kuri privilioja užsienio kino prodiuserius, sukuriame darbo vietų saviems kino specialistams. Ir ne tik jiems: klientų gauna viešbučiai, maitinimo paslaugų, transporto įmonės. O neturėdami skatinimo sistemos ir nacionaliniam kinui skirdami itin menkas lėšas, tiesiog iškrintame iš pasaulio kino žemėlapio“, – aiškina R.Miškinytė.
Pernai Lietuvos kino prodiuserių asociacija suskaičiavo, kad per penketą metų valstybė į kino pramonę investavo 35 mln. Lt, o čia atvykę filmuoti užsieniečiai – kone trigubai daugiau: 93 mln. Lt. Prodiuserių įsitikinimu, priėmus tinkamus įstatymus iš užsieniečių filmavimo grupių Lietuvos kino pramonė 35 mln. Lt galėtų surinkti ir per vienus „derlingus“ metus. Pernai valstybė (kartu su Kultūros rėmimo fondo parama kino projektams) skyrė nepilnus penkis milijonus litų: tiek šiais laikais atsieina vieno dviejų (nelygu žanras) ilgo metražo vaidybinių filmų gamyba.
Prieš dešimtmetį vos spėdavusių atvykstančius užsieniečius aptarnauti Lietuvos kino studijų klientus pirmiausia paviliojo Vengrija, Bulgarija ir Rumunija. Jau tuomet pradėta kalbėti, kad siekiant juos išlaikyti būtina imtis atsakomųjų žingsnių. Rygiečiai taip ir padarė: įvedė iš pradžių 15 proc., o dabar – ir 20 proc. jų mieste išleistų lėšų grąžinimo taisyklę. Lietuviai diskutavo, kaip įprasta, ilgai, tačiau reikalai taip ir nepajudėjo iš vietos.
Prie to veikiausiai prisidėjo ir nacionalinės kino institucijos nebuvimas: Latvijos kino centras ir Estijos kino fondas veikia jau dešimtmetį. Lietuvoje panašaus centro iniciatyva buvo gludinama nuo pat tų laikų, kai savo veiklą nutraukė iš sovietmečio likęs Valstybinis kinematografijos komitetas. Nuolat buvo kartojama, kad vienas ar du kino specialistai Kultūros ministerijoje negali aprėpti visų kine susikaupusių problemų.
„Buvom visi išsimėtę kas sau. O kai finansavimas menkas – neišvengiama tarpusavio konkurencija. Bendri interesai likdavo paminti dėl asmeninių interesų“, – pripažįsta R.Miškinytė.
„Esu įsitikinusi, kad Lietuvos kino centras, kurio seniai laukėme, efektyviau gins kino visuomenės interesus valstybinėse institucijose ir taip pagerins kino pramonės padėtį šalyje. Štai Vilniaus savivaldybė šįmet įsteigė Vilniaus kino biurą, reklamuojantį sostinę kaip patrauklų miestą filmavimams. Panašų biurą ketina steigti kauniečiai. Bet sutvarkyti įstatymų bazę taip, kad patrauktume filmų lėšas skaičiuojančius prodiuserius – jau ne prodiuserių jėgoms. Tam reikia nacionalinės institucijos“, – aiškina L.Mišeikytė.

Trūksta ne pinigų, o skaidrumo

Praėjusių metų pabaigoje Seimo priimtoje naujoje Kino įstatymo redakcijoje numatoma, kad tarp kitų šaltinių kinas finansuojamas 60 proc. praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir rodymą kino teatruose. Valstybinis finansavimas negali viršyti 50 proc. filmo gamybos biudžeto ir 75 proc. mažo biudžeto filmo arba eksperimentinio filmo biudžeto, neviršijant kultūros ministro nustatytų valstybinio finansavimo sričių kvotų.
„Kai įstatyme neįrašoma fiksuota suma, kurią valstybė įsipareigoja skirti kinui, negalime būti garantuoti, kad, tarkim, padidėjus iš kino bilietų pridedamosios vertės mokesčio surenkamai daliai nebus sumažinta įprastinė valstybės parama. Juk kiekviena nauja Vyriausybė priimtus sprendimus linkusi peržiūrėti sau naudinga linkme“, – neabejoja R.Miškinytė.
„Pirmiausia reikėtų įveikti tą korupciją, kuri šiuo metu apėmusi paramą kino projektams. Šiuo metu valstybės lėšos skirstomos korumpuotai, neteisingai ir neskaidriai. Kino ir valstybės santykius yra pakirtęs vėžys, ir mūsų ateitis priklauso nuo to, ar mes įveiksim šitą korupcijos vėžį. Juk viskas priklauso ne tiek nuo lėšų kiekio, kiek nuo sistemos. Ar jūs žinote, kaip svarstomi kino projektai ir kaip jiems skirstomos lėšos? Jeigu projektai yra nevieši, balsavimas – irgi neviešas, tai yra lėšos skirstomos po stalu. Mes nežinome, kaip jie balsuoja, ir jie gerai žino, kad mes to nežinome. Todėl skirsto taip, kaip jiems naudinga. Tai ir yra korupcija. Esame pasiekę neskaidrumo dugną, bet savaime Lietuvos kino centro atsiradimas šios problemos neišspręs“, – įsitikinęs S.Beržinis.

2012 m. repertuaro filmai, tapę Lietuvos kino rinkos lyderiais

Tags: , , ,



Per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos kino rinka bendromis pajėgomis jau perkopė 10 mln. Lt pajamas. Tai nuostabiai geras ir viltingas rezultatas, kurį padėjo pasiekti uždavinius įvykdę mėgstamiausių žanrų filmai ir netikėtai sužydėję kūriniai.

Palyginti su pernai, komerciniame repertuare rodytų premjerų bilietų pardavimas ūgtelėjo 25,10 proc., o žiūrovų lankomumas pagerėjo 17,31 proc. Lankomiausių filmų penketuke tarp animacinių ir nuotykinių reginių įsitvirtino lietuviška premjera “Miegančių drugelių tvirtovė”.

Animacijos alkis

Nebuvo lygių lietuviškai įgarsintam animaciniam nuotykiui “Batuotas katinas Pūkis”, kuris šauniai startavo per 2011 m. Kalėdų atostogas ir stipriai atlaikė konkurenciją visą sausio mėnesį. Jeigu filmui užteko parako tokiam ilgam laikotarpiui, tai reiškia, kad Lietuvos tikslinė auditorija puikiai įvertino jo vertybes ir dalijosi pozityviais atsiliepimais. Pramoginiam ir komiškam filmui pavyko surinkti net 2,17 mln. Lt pajamas, sudominti 156,6 tūkst. žiūrovus ir įsitvirtinti tarp šešių galingiausių Lietuvos rinkos lyderių. Tai visai netoli legendinio “Titaniko”.
Tautiškai dubliuotos holivudinės animacijos alkį numalšino ekologinio “Lorakso” premjera, per dvi kovo mėnesio savaites surinkusi 566 tūkst. Lt pajamų ir pradžiuginusi 42,8 tūkst. žiūrovus. Įvairaus amžiaus vaikams skirtas žaismingas filmas bus rodomas visą balandį ir mėgins krapštyti kelią milijono link, nors ši užduotis sunkiai įveikiama.
Vasario mėnesį lietuviškas repertuaras neturėjo smagių pasiūlymų bent du tris bilietus vienu sykiu nuperkančiai šeimos auditorijai, tad vaikai draugiškai patraukė į trimačių nuotykių trilerį “Kelionė į paslaptingąją salą” ir tris savaites graibstė brangiau kainuojančius bilietus. Žiūrovai užkibo nuo pat išankstinių seansų, ir jokių menininių vertybių neturintis filmas tapo neįveikiamas (surinkta 722 tūkst. Lt). Niekas nesitikėjo ir nelaukė, kad “Kelionė į paslaptingąją salą” sukels tokį galingą uraganą: dvigubai pagerins pirmosios dalies laimėjimus (2008 m. rugpjūtį “Kelionė į Žemės centrą” surinko 366 tūkst. Lt) ir nukenksmins teoriškai stipresnius 3D žanro konkurentus.

N.Cage’o ir A.Sandlerio bėdos

Darbštusis aktorius Nicolas Cage’as mėgsta girtis, kad jo vaidmenys atsparūs bet kokiai kritikai, tačiau fantastinis veiksmo trileris “Tamsos baikeris: keršto demonas” užgeso per dvi savaites, įstengęs suvilioti vos pusę auditorijos, stebėjusios pirmąją velniškų nuotykių seriją (14,5 tūkst. parduotų bilietų, 216 tūkst. Lt pajamų).
Beje, filmas buvo nupirktas iš godžiųjų Rusijos verslininkų, kurie N.Cage’ą vis dar laiko paklausą turinčią preke, o konkurencinėse derybose aktyviai dalyvauja bent trys Lietuvos kompanijos. Žinant šiuos niuansus galima tik spėti, kokio dydžio riziką prisiėmė laimėtojai, bet tikriausiai jie planavo bent 350 tūkst. Lt pajamas. Maždaug tiek surinko “Tamsos baikeriui” kelią užstojęs Holivudo pramonės gaminys “Džonas Karteris” (22,2 tūkst. parduotų bilietų), sudominęs mūsų žiūrovus kokybiškesniais ir įspūdingesniais 3D efektais.
Amerikiečių komiko Adamo Sandlerio aura Lietuvoje vis dar spindi, nepaisant sodrios kritikos užsienyje ir solidaus “Auksinių aviečių” derliaus. Nejuokinga komedija “Džekas ir Džilė” kažkaip sudomino 20,6 tūkst. lietuvių, bet suskambėjo pavojaus signalais, kad tais pačiais pokštais ir pasimaivymais važiuojanti „sandleriomedija“ sparčiai praranda paklausą.

Tęsinių magija ne visuomet veikia

Lietuvišką repertuarą gausiai užplūdusioje tęsinių gvardijoje sėkmė palankiausiai šypsojosi ironiškajam detektyvui Šerlokui Holmsui. Režisieriaus Guy’aus Ritchie veiksmo, nuotykių ir gaudynių trileris “Šešėlių žaidimas” surinko 676,8 tūkst. Lt (50,3 tūkst. žiūrovų), įskaitant 2011 m. finalinę savaitę surengtus išankstinius rodymus, ir aplenkė dvejų metų senumo pirmąją pažintį su tuo pačiu charizmatiškų aktorių duetu.
O vaikiškas animacinis miuziklas “Alvinas ir burundukai 3″ per trijų mėnesių seansus (retas filmas gauna tokią privilegiją) gal ir atpirko į lietuvišką įgarsinimą investuotus pinigus, bet tikrai nepatenkino nei rodytojų, nei žiūrovų lūkesčių. Kone 20 tūkst. mažiau parduotų bilietų už antrąjį burundukų koncertą signalizuoja, kad suvienodėjęs filmas regresuoja. Būtų geriau, kad idėjų neturintys Holivudo scenaristai daugiau nebekankintų burundukų trijulės.
Iš užfiksuotų rezultatų galima daryti išvadą, kad tamsiam siaubo ir veiksmo trileriui “Kitas pasaulis. Pabudimas” (15,5 tūkst. žiūrovų) nepasisekė suleisti šaknų. Tačiau kraugerišką vampyrų ir vilkolakių mūšį vaizduojantis atrakcionas pasivijo savo aukštybių ribą ir pakartojo prieš trejus metus pristatyto filmo “Kitas pasaulis. Vilkolakių prisikėlimas” rezultatus (15,3 tūkst. žiūrovų). Tai reiškia, kad devintus metus bauginantis serialas tiesiog nesudomina naujų žiūrovų.
Pasimatymams dažniausiai pasirenkami romantinių intrigų žanro viliotiniai mūsų šalyje taip pat turi gan aiškiai apibrėžtą auditoriją. Jei filmas patenkina lūkesčius, jis surenka apie 350 tūkst. Lt pajamas. Sukomercintos Valentino dienos iškilmių laikotarpiu konkuravo dvi romantinės komedijos su mėgstamais aktoriais. Abiem pavyko pasiekti įprastą normą ir sugundyti beveik po lygiai žiūrovų: meilės trikampis su šnipais “Tai reiškia karą” ir jausmų prisiminimų po avarijos kronika “Meilės priesaika” pardavė maždaug po 26,8 tūkst. bilietų.

Nacionalinis čempionas

Antrą vietą pagal žiūrovų lankomumą Lietuvoje šiemet kol kas garbingai užima Algimanto Puipos drama “Miegančių drugelių tvirtovė” (55,4 tūkst. bilietų). Tinkamai parinkta premjeros data ir sąžiningas “Tado Blindos” išakėtos dirvos išnaudojimas plačiai atvėrė duris į sėkmę nacionaliniam filmui. Naujausia premjera nenuvylė žiūrovų ir sulaukė palankių įvertinimų, kurių pakako, kad apie “Miegančių drugelių tvirtovę” būtų daug kalbama. Režisierius išlaikė egzaminą ir parodė stebėtiną stabilumą: tai trečias jo filmas iš eilės, patenkantis į lankomiausių penketuką per nepriklausomybės laikotarpį.
Prisimename, kad “Dievų mišką” būtinai pamatyti agitavo Švietimo ir mokslo ministerija, leisdama mokykloms keisti pamokas į pigesnius seansus. “Nuodėmės užkalbėjimas” išėjo tuoj po atsisveikinimo su šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaite, ir plačiai aprašyta netektis davė impulsą bilietų prekybai. “Miegančių drugelių tvirtovė” labai solidų rezultatą (676 tūkst. Lt) pasiekė savarankiškai, be jokių papildomų veiksnių, o pagal pajamas sugebėjo aplenkti “Dievų mišką” (643,5 tūkst. Lt) ir visai nedaug atsiliko nuo “Nuodėmės užkalbėjimo” (697,1 tūkst. Lt).
Džiugu žinoti, kad lietuviškas filmas sudomino tiek pat žmonių, kiek išliaupsinto “Šerloko Holmso” tęsinys. Maestro A.Puipa bei puikus aktorių kolektyvas įrodė, kad mes galime konkuruoti su daugeliu Holivudo legionierių.

“Artisto” rebusas

Lietuvos kino rinka jau išsiugdė tradiciją, kad pirmieji metų mėnesiai skiriami rimtesnių filmų bandymams. Platintojai juos sąmoningai marinuoja ir laukia nominacijų, o tada išmeta beveik visus geriausius lobius vienu metu, kad pasinaudotų “Oskarų” medaliais. Išlieka tik patys stipriausi, o kitiems tenka mikliai pasitraukti iš repertuaro. Šiemet labiausiai pasisekė “Merginai su drakono tatuiruote” (16,7 tūkst. žiūrovų), kurią traukė kultinis režisierius Davidas Fincheris, populiarus aktorius Danielis Craigas ir skaitoma Stiego Larssono knyga.
Holivudo deivės Marilyn Monroe nostalgija, virtuoziškas aktorės Michelle Williams vaidmuo ir gudriai sustyguota reklamos kampanija leido biografinei dramai “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” (16,5 tūkst. žiūrovų) pakelti daugiau, negu galėjo akivaizdžių trūkumų turintis filmas. Šiuo atžvilgiu biografinė drama “Geležinė ledi” išėjo identiškai panaši: neprilygstamas pagrindinės aktorės Meryl Streep pasirodymas ir silpnas turinys. Per patį “Oskarų” nominacijų įkarštį išleistas filmas buvo reklamuojamas mąstančiai ne “popkorninei” auditorijai ir sulaukė visai neblogo rezultato (10,1 tūkst. žiūrovų), tačiau “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” įrodė, kad buvo įmanoma svajoti apie gražesnius skaičius.
100 tūkst. Lt pajamų normą peršoko Steveno Spielbergo “Karo žirgas” (9,4 tūkst. žiūrovų) ir “Paveldėtojai” su George’u Clooney (8,9 tūkst. žiūrovų), tačiau iš jų buvo tikimasi geresnio bilietų pardavimo.
Na, o keisčiausia, kad Lietuvos kino rinkos dalyviams šiemet nepavyko nukalti aukso iš penkias “Oskaro” statulėles laimėjusio prancūziško “Artisto”. Nuo premjeros Kanų festivalyje giriamas nebylusis filmas Marijos žemėje neprigijo, bet dalį atsakomybės turėtų prisiimti platintojai. Jų pasirinkta starto data buvo visiškai netinkama ir logiškai nepaaiškinama: “Artistas” iššoko į repertuarą finalinėmis 2011 m. dienomis be adekvataus reklaminio palaikymo. Tuo metu tik “Scanoramoje” apsilankę žiūrovai ir festivalių naujienas sekantys kinomanai žinojo, kas toks yra “Artistas”. Rodytojai jam suteikė išskirtines sąlygas ir laikė iki kovo vidurio, bet pačiu svarbiausiu metu filmas turėjo vos po vieną seansą pačiu nedėkingiausiu laiku ir jau nebegalėjo lygiai konkuruoti su repertuaro naujovėmis. Vos 75 tūkst. Lt surinkęs “Artistas” sudomino tik per 6 tūkst. Lietuvos žiūrovų.

Edvinas Pukšta

Populiariausių šiemet Lietuvos kino teatruose rodytų filmų penketukas
Vieta     Filmas    Žiūrovų skaičius

1. “Batuotas katinas Pūkis“     90 307
2. “Miegančių drugelių tvirtovė“     55 402
3. “Kelionė į paslaptingąją salą“     46 690
4. “Loraksas“     42 758
5. “Šerlokas Holmsas 2: šešėlių žaidimas“     38 214

Maestro A.Puipa bei puikus aktorių kolektyvas įrodė, kad mes galime konkuruoti su daugeliu Holivudo legionierių.

Balandį kino filmai turės galimybių įrodyti savo pranašumus

Tags: , , ,



Kino balandis atskrieja tęsiniais, praeities prisiminimais ir moderniomis interpretacijomis.

Su ištikimais žiūrovais atsisveikinantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” užleidžia sales įniršusiems titanams, Rolando Kazlo balsu kalbančio pirato šutvei ir medžiojamų paauglių būriui. Antro pavasario mėnesio komercinis repertuaras vilios nostalgijos magija, nebūtinais tęsiniais, vaikiškomis pramogomis, laivų sprogdinimais, vyrus spardančia gražuole ir sensacingiausia kino pramonės naujiena.

Tiesioginė transliacija
“Bado žaidynės” šį pavasarį yra neabejotinai dažniausiai cituojamas filmo pavadinimas. Režisieriaus Gary Rosso futuristinė veiksmo drama sukėlė neregėtą ažiotažą visame pasaulyje, bet tik ne Lietuvoje. Atrodo, kad visi trokšta pamatyti dinamiškus nuotykius mirtinai pavojingame realybės šou, tačiau pas mus filmas atidaro medžioklės sezoną beveik nepažįstamas. Likus savaitei iki premjeros beveik nematyti rašytojos Suzanne Collins romano “Bado žaidynės” ekranizacijos reklamos. Vos keturis mėnesius dirbanti platinimo bendrovė turi kortų kaladėje nenuginčijamą kozirį, bet nesistengia jo viešinti.
Vos per premjerinį savaitgalį atsipirkęs ir surinkęs dvigubai daugiau pajamų, negu buvo išleista gamybai, filmas (157 mln. JAV dolerių per tris dienas) paleidžia 12 paauglių kovoti vienas prieš kitą miško teritorijoje, kurioje jų veiksmus stebi slaptos kameros. Akivaizdu, kad efektingos “Bado žaidynės” sieks pasinaudoti vampyriško “Saulėlydžio” ir jo tęsinių populiarumu. Bet kol kas sudėtinga prognozuoti, ar tinkamai neparengti Lietuvos žiūrovai pageidaus patikrinti karščiausią sensaciją.

Po pavasario
Konkurencinę kovą repertuare pradės ir “Kino pavasario” pašventinti filmai. Lietuviškų giminystės šaknų turinčio kanadiečio režisieriaus Davido Cronenbergo psichologinė drama “Pavojingas metodas” pardavė beveik visus bilietus į nepatogiu laiku suplanuotus festivalio seansus. Tai reiškia, kad Lietuvos žmonės laukė išliaupsinto filmo ir būtinai norėjo jį patikrinti. Aktorių trijulės vardai savaime traukia, o dar stipriau vilioja dviejų psichoanalizės genijų protų mūšis. Tačiau edukaciniam aistrų ir geismo nuotykiui reikia specialaus pasirengimo. Nepakanka žinoti, kas tokie buvo Sigmundas Freudas ir Carlas Gustavas Jungas. Tai vienas tų filmų, kuriuose forma ir idealus atlikimas šiek tiek užgožia turinį ir neduoda trokštamų rezultatų. Tikriausiai todėl “Pavojingas metodas” buvo įvertintas nevienodai.
Romano Polanskio gudri trumpa komedija “Kivirčas” taip pat sulaukė  prieštaringų atsiliepimų “Kino pavasaryje”, bet sėkmingai ir beveik sausakimšai užpildė po iškilmingo atidarymo vykusius tris seansus. Keturių puikių aktorių šou beriamų vaisių skonis pirmiausia priklausys nuo žiūrovų nusiteikimo ir lūkesčių, nes elitinio režisieriaus pavardė įgalina tikėtis ir reikalauti daugiau. Bet kokiu atveju smagūs suaugusių intelektualų konfliktai per 1 val. 20 min. turėtų prajuokinti dažniau už holivudines tuštybes iš pyragų kepimo cecho.
Romantinės komedijos “Meilė trunka trejus metus” aritmetinės formulės buvo skaičiuojamos tik kviestinių svečių akivaizdoje, tad repertuarinių rodymų sėkmę pirmiausia lems lietuvių publikos troškulys patikrinti prancūzų rašytojo Frederico Beigbeder režisūrinius gebėjimus. Pasimatymų žanro filmai pas mus vis dar turi paklausą, bet kaip suveiks prancūziška versija be ryškių žvaigždžių?

Pasakų laikas
Balandžio repertuaras nėra stipriai perkrautas, tad visi suplanuoti filmai gaus bent tris savaites savo pranašumams įrodyti. Mėnesio pradžioje lankomumo vežimą lengvai trauks idėjiškai tuščias fantastinis mitologinis veiksmo trileris “Titanų įniršis 3D”, kuris milžinų batalijomis suvilios pramoginio kino efektų gerbėjus.
Žaismingai ambicingas ir genialiomis rankomis nulipdytas plastelininės animacijos nuotykis “Piratai! Nevykėlių kompanija” masins galimybe patikrinti, kaip sodrų britišką humorą interpretavo lietuvių vertėjai ir dialogų adaptuotojai. Sklando legendos, kad retai kam pavyksta prisiskambinti R.Kazlui, bet dar sunkiau būna įtikinti kruopščiai pasiūlymus svarstantį aktorių. Jeigu jis sutiko dar sykį įgarsinti charizmatišką ir komišką personažą (prisimename balso spektaklius filmuose “Medžioklės sezonas atidarytas” ir “Hortonas”), tai reiškia, kad britų animatorių atliktas darbas pagrindiniam įgarsintojui patiko.
Lietuviško dubliažo stebuklai bandys gelbėti indų kilmės vizionieriaus Tarsemo Singho filmą “Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija”, kuriame susimaišė tradicinis pasakų siužetas, romantinės meilės sakmė, juodosios raganiškos magijos prakeikimai, septynių nykštukų keršto akcija, vaizdo efektai, prabangūs kostiumai ir stipriai gerbiami aktoriai. Dar neteko matyti, kaip graži ir gera moteris Julia Roberts jausis niekšingos piktadarės kailyje. Vyresniems žiūrovams nevertėtų tikėtis šedevro, nes, be įspūdingo apipavidalinimo, nieko ypatingo čia nebus. Jaunesniųjų auditorija gaus dar vieną pamokėlę, kad savanaudiškumą, godumą ir tuštybę įmanoma įveikti tik bebaime drąsa ir meilės galia.

Senos idėjos, modernios interpretacijos
Stevenas Soderberghas nuo pat pirmos minutės užvaldo dėmesį ir išlaiko galingą intrigą, kol mišriąsias kovas ringe praktikuojanti žavioji Gina Carano išspardo ir suluošina garsiųjų vyrų grupuotę. Filme nėra ypač gudrių paslapčių, nes režisieriui paprasčiausi siužeto įrankiai (užverbavimas, išdavystė, bandymai nutildyti ir kerštas) reikalingi tik naujai dvikovai inicijuoti. Veiksmo trileriui “Prarasta kontrolė” netrūksta energijos ir adrenalino, tačiau jį gerokai susilpnino Lietuvos platintojų neapsisprendimas, nuolatinis premjeros atidėliojimas ir pavadinimo kaitaliojimas. Panašaus stiliaus reginius būtina leisti reikiamu laiku, kai iš užsienio ateina pagyrimų banga. Dabar filmas pasiekė mūsų ekranus jai nuslūgus, kai dauguma interesantų jau parsisiuntė nelegalias kopijas.
Siaubo trileris “Namas girios glūdumoj” taip pat glumina pažįstama ir daug kartų girdėta užuomazga. Penki keisti bičiuliai savaitgalio pobūviui išsirenka apleistą namą kažkur miške, o ten kaip tik veisiasi siaubingiausi monstriukai, ir niekas nebūna toks, kokiu dedasi per pirmą susitikimą. Atrodo, viskas aišku, tačiau būtent čia scenaristų duetas Jossas Whedonas ir Drew Goddardas pagauna gudriais netikėtumais. Kovo mėnesį JAV Ostino mieste vykusiame kino festivalyje “South by Southwest” filmas užsitikrino žanro gerbėjų simpatijas ir geras rekomendacijas. Apsisprendus nueiti į intriguojančią siaubo pramogą patartina kuo mažiau žinoti, nes įspūdis kaip tik glūdi suregztose staigmenose ir meistriškai surežisuotuose gąsdinimų atrakcionuose.
Sudėtingiau nuspėti, kam šiais laikais gali būti įdomus “Amerikietiškas pyragas: klasės susitikimas”. Tai totaliai beprasmiškas laiko gaišimas. Trys anksčiau rodyti švelniai erotizuoto moksleiviškų ir studentiškų pokštų serialo filmai absoliučiai išsisėmė. Prodiuseriai pasirinko laiko patikrintą formulę ir sukvietė visas pigiai kainuojančias riboto talento pirmojo filmo “žvaigždes”, kurių dauguma lyg tyčia nesugebėjo nieko ypatingo nuveikti. Tiesmukiški juokeliai ir striptiziniai pokštai “pyraguose” taip ir liko jų talento viršūne.

Mėnesio tvarkaraštis
Kovo 30 d.
“Titanų įniršis 3D”
“Meilė trunka trejus metus”
“Piratai! Nevykėlių kompanija”

Balandžio 6 d.
“Amerikietiškas pyragas: klasės susitikimas”
“Bado žaidynės”
“Pavojingas metodas”
“Kivirčas”

Balandžio 12 d.
“Titanikas 3D”

Balandžio 13 d.
“Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija”
“Namas girios glūdumoj”

Balandžio 20 d.
“Laivų mūšis”
“Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis”

Balandžio 27 d.
“Prarasta kontrolė”
“Amžinai tavo”

Atjaunėjusi legenda
Gryną pinigą iš oro kalti gebančio Jameso Camerono “Titanikas 3D” išplauks dar vienam lemtingam reisui kardinaliai priešingomis sąlygomis. Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris dar nematė ar negirdėjo legendinio filmo (nepriklausomoje Lietuvoje tik “Tadas Blinda” sukvietė daugiau žiūrovų). Garsusis režisierius nenorėjo daryti nieko naujo, tačiau apsisprendė numelžti seną karvutę. Jis investavo mažiausiai 20 mln. JAV dolerių į 1997 m. nufilmuotos medžiagos restauravimą ir konversiją 3D formatu. Indijos vunderkindai ilgiau nei metus kantriai dirbo prie kiekvieno kadro. Dideliame ekrane “Titanikas” atrodo lyg naujas. Jeigu nežinotumėte, kaip šiandien atrodo Kate Winslet ir Leonardo DiCaprio, tai galėtumėte lengvai apsigauti.
Didžiausio pasaulyje laivo katastrofą visi žino mintinai. Tai jau tapo klasika. Pagrindinis klausimas – ar verta dar sykį leistis į trijų valandų kelionę? Tikrai taip. J.Cameronas neleidžia sau meluoti. Trimačių efektų nesinori vadinti itin revoliuciniais, tačiau jie suteikia filmui kitokių atspalvių ir talkina pamatyti intriguojančias smulkmenas. 3D galingumas pasireiškia iliustruojant “Titaniko” dydį, nes giluminiai efektai sukuria savotiškai įspūdingą atmosferą, kai akimis pradedi jausti aukštį nuo laivo denio iki vandenyno bangų. Daugiau kalbančiose stambių veidų scenose nieko novatoriško nematyti.

“Kino pavasaris”: ką žiūrėti ir kaip išsirinkti

Tags: ,



Dvi kovo mėnesio savaites šeimininkausiantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” užmena žiūrovams tą pačią mįslę: kaip teisingai pasirinkti iš tokios gausybės, kad suspėtum į prasmingiausius ir geriausius filmus. Rekomendacijomis ir patarimais įmanoma tik užvesti ant teisingo kelio, bet galutinį įspūdį vis tiek nulems nuojauta, lūkesčiai ir skonis.

“Kino pavasaris” visuomet stebi, ką veikia Vilniuje jau rodyti ir gerai pažįstami režisieriai. Štai turkas Nuri Bilge Ceylanas sugrįžta jau ketvirtą kartą, šįsyk su detektyviniu vesternu nakties apgaubtoje stepėje “Vieną kartą Anatolijoje”, kuriam prireiks daugiau kantrybės, įsiklausymo į žodžius ir pastabumo detalėms. Prieš dvejus metus konkursinėje programoje “Nauja Europa – nauji vardai” laimėjęs bulgaras Kamenas Kalevas (“Rytų pjesės”) intriguoja kardinaliai kitokiu ir ambicingesniu filmu “Sala” apie žmogaus charakterio sandarą ir savanorišką izoliaciją.
Festivalis sunkiai įsivaizduojamas be Kim Ki-Duko, kuris pernai spėjo sukurti du filmus. San Sebastiane išpeikto eksperimento “Amen” pats režisierius nusprendė niekam daugiau neberodyti. O tautinės giesmės pavadinimą “Arirang” pasiskolinęs kūrinys pasiūlys išsamią pažintį su madinguoju korėjiečiu, kuris trejus metus gyveno atsiskyręs nuo žmonių ir nufilmavo spalvingą savo portretą.
Dėl teisės parodyti lietuvių kilmės brito Mike’o Leigh ironišką dramą “Dar vieneri metai” reikėjo kovoti beveik dvejus metus, kol pavyko susitarti su Baltijos šalių festivalius ignoravusia amerikiečių kompanija “Focus Features”. Per keturis metų laikus improvizuotą komišką ir karčiai liūdną istoriją apie laimingos šeimos bendravimą su vienišais draugais vertėtų įsirašyti į privalomų pamatyti filmų sąrašą.

Jausmai ir knygos
Jei prisimenate stilingą kanadietišką dramediją “C.R.A.Z.Y”, tai būtinai patikrinkite režisieriaus Jeano Marco Vallee muzikalią dramą “Café de Flore” apie gryną meilę, kurią kartais reikia išmokti paleisti. Dviem skirtingomis interpretacijomis intriguojantis filmas turėtų sudominti jausmingų filmų gerbėjus ir mėgstančiuosius paspėlioti kino rebusus. O argentiniečių debiutanto Gustavo Taretto romantinėje dramoje “Gyvenimo sienos” išskiriamas lemtingo susitikimo atsitiktinumas, didžiųjų miestų architektūros poveikis žmonių santykiams ir nesugebėjimas pastebėti, kad tikroji meilė laukia visai šalia.
Iš Čilės atkeliavusioje dramedijoje “Bonsai” festivalyje jau matyto režisieriaus Cristiano Jimenezo diriguojamas rašytojas simpatiją merginoms įrodinėja meile knygoms ir pats mėgina perrašyti asmeniškai išgyventas pirmosios meilės nesėkmes, kad pasinaudotų patirtimi tolesniuose santykiuose. Originali ir jautri rašytojo Alejandro Zambros romano ekranizacija pabrėžia, kad dažnas “Kino pavasario” filmas bus glaudžiai ir netiesiogiai susijęs su knygomis.
Atkreiptinas dėmesys, kad “Kino pavasario” atranka neatitolsta nuo svarbių įvykių ir Lietuvai aktualių temų. Viena jų – mūsų spaudos eskaluojama pedofilija. Taigi, čekas Janas Hrebejkas aštriame kriminaliniame trileryje “Nekaltybė” pažvelgė, kaip greitai įmanoma sužlugdyti visuomenės gerbiamo chirurgo reputaciją, apkaltinus jį seksualiniu priekabiavimu prie nepilnametės pacientės.
O nepriklausomų kino teatrų tinklo “Europa Cinemas” premiją Venecijoje gavęs prancūzas Vincentas Garenq’as dramoje “(Ne)kaltas” apnuogino skandalingiausią bylą šalies teisėsaugoje, kai verslininkas buvo apkaltintas pedofilija ir melu pagrįstais parodymais pūdomas kalėjime.
Tikrai neprašaus ir apsilankusieji filme “Neliečiamieji”. Kolumbietiškame “Porfirio” policininko kulkos sužeistas ir iki juosmens paralyžiuotas vyras ryžtasi atsikeršyti užgrobdamas keleivinį lėktuvą. Tačiau įdomiausia intriga – režisieriaus sprendimas pagrindiniam vaidmeniui pasikviesti iš kalėjimo paleistą tikrų įvykių iniciatorių Porfirio Ramirezą, kuris įtaigiai vaidina pats save. Realiame gyvenime užsimezgusi paralyžiuoto aristokrato ir neturtingo pagalbininko draugystė išsirutuliojo į unikalią juodojo humoro komediją “Neliečiamieji”, kuri atranda nuoširdaus juoko ir optimizmo harmoniją nelinksmai skambančiose situacijose.
Lietuvoje itin aktualiai suskambės ir Berlyno kino festivalio publikos simpatijų prizą priglaudusi komedija “Paradas” apie Serbijos gėjų pastangas surengti draugiškas eitynes Belgrado gatvėmis ir netolerantiškus konfliktus su pankuojančių “skinų” grupuotėmis. Būtų smagu, jei panašaus sukirpimo renginyje Vilniuje pasižymėję parlamento klounai Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka atrastų drąsos ateiti į kino salę.

Nauji balsai
Šalia pasimatymų su pripažintais meistrais, kuriems nereikia gausesnės reklamos, “Kino pavasaris” stengiasi atrasti ir nuraškyti ryškiausius metų debiutus. Venecijos ir Busano laurus laimėjusi italo Guido Lombardi drama “Kriminalinis auklėjimas” vėl primins Kamoros mafijos klano mokytojus, ieškančius naujokų nusikaltimams daryti.
O “Cezario” premija už geriausią debiutą ir Tokijo kino festivalio publikos simpatijų prizu apdovanotas prancūzų rašytojas Sylvainas Estibalis gudrioje komedijoje su dvigubu dugnu “Gazos paršiukas” sugeba sodriai ir kurioziškai pajuokauti iš rimtų dalykų: politinės situacijos Palestinoje, žydų tautybės žmonių iškeldinimo iš Gazos ruožo, religinių papročių ir kultūros skirtumų.

Ryškios žvaigždės
Jeigu lemiamu pasirinkimo kriterijumi vis dėlto liks žymių ir patikimų aktorių ar režisierių vardai, tai “Kino pavasaris” nenuvils plačiu kino žvaigždynu. Eva Green ir Ewanas McGregoras tikrins aistrą pasaulio pabaigos akivaizdoje (“Tikri jausmai”), pirmą kartą legionieriaus karjerą Kinijoje pradėjęs Kevinas Spacey šmaikščiai parodijuos superherojų nuotykius (“Draugeliai”), Tilda Swinton meistriškai vaidins sielvarto, kančios ir atgailos už sūnaus poelgius prislėgtą motiną (“Pasikalbėkime apie Keviną”).
Meksikietis Gaelis Garcia Bernalis ir ispanas Luisas Tosaras mėgins įdarbinti Bolivijos varguolius vaidmenims filme apie Kristupą Kolumbą, bet patys pateks į civilinio karo dėl vandens sūkurį dramoje “Jie parduoda net lietų”. Europos kino šviesulių kvartetas Mathieu Amalricas, Chiara Mastroianni, Maria de Medeiros, Isabella Rossellini grieš emocijų smuikais vizualioje ir spalvingoje “Persepolio” autorių dramoje “Vištiena su slyvomis”.
Gausus Azijos žvaigždynas (aktorius Sammo Hungas, režisierius Tsui Harkas ir kiti) ironiškai parodijuoja kino verslą Roterdamo kino festivalio publikos simpatijas pavergusioje sentimentalioje dramoje “Paprastas gyvenimas”, kurios jautriausi momentai glūdi Honkongo veiksmo trilerių pažibos Andy Lau suvaidinto aktoriaus santykiuose su vaikystėje jį užauginusia aukle (už šį vaidmenį Deanie Yip pripažinta geriausia aktore Venecijos kino festivalyje).

Seksas
28 metų serbų debiutantė Maja Miloš pribloškia drąsa ir autentiškumu. Roterdamo kino festivalyje ji prisijaukino “Tigro” apdovanojimą. “Klipas” pernelyg taikliai ir nemaloniai atskleidžia, kaip šiandien gyvena šiuolaikiniai paaugliai, kuriems dažniausiai rūpi tik sekso žaidimai, virtuali erdvė ir mobiliojo telefono filmavimo kamera. Finaliniai titrai nuramina dorovės sergėtojus, kad keturiolikmečius aktorius intymiausiose ir atviriausiose scenose pakeitė kūnų dubleriai ir vaizdo efektai, bet panašaus amžiaus vaikus auginantiems tėvams šis filmas turėtų atverti akis.
Į Julią Roberts stulbinamai panaši Hagar Ben-Asher debiutinėje dramoje “Kekšė” atliko tai, ko negautų iš kitų aktorių. Tarp kelių vyrų besiblaškančios kaimo mergelės geismingos egzistencijos atvaizdavimui reikėjo tyro ir atviro sekso scenų, tad ji pati ryžosi suvaidinti be jokių slėpynių ir pagražinimų. Šiam vaidybiniam filmui ideliai oponuoja austrų dokumentininko Michaelio Glawoggerio “Šlovė prostitutėms” – kelioninė pažintis su laisvo elgesio merginomis Tailande, Bangladeše ir Meksikoje, kai parsidavinėti vyrams už pinigus priverčia skirtingos gyvenimo situacijos.
Liguista priklausomybė nuo sekso, pornografijos ir atsitiktinių vienos nakties santykių pirmiausia patraukia fenomenaliu, nepamirštamu ir drąsiu airio Michaelo Fassbinderio vaidmeniu. Britų režisieriaus Steve’o McQeeno drama “Gėda” tikrai nėra malonus filmas, bet jis paliks daug minčių apmąstymams ir diskusijoms.
Aštrių emocijų laukiantiems žiūrovams reikėtų pasižymėti FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizu San Sebastiane apdovanotą portugališką ekstremalią erotinę dramą “Mano kraujas”, kuri pareikalaus ištvermės ir stiprių nervų, bet atsipirks virtuoziška, tikroviška ir pasiaukojančia moterų aktorių ansamblio vaidyba. Režisieriaus Joao Canijo taiko britui M.Leigh būdingą kino be scenarijaus metodiką, kai užduotis gavę aktoriai per intensyvias repeticijas kuria filmą savo personažų improvizacijomis.

Šeima
Vienas “Kino pavasario” tikslų – paskatinti susidomėti festivalio filmais tokius žiūrovus, kurie niekuomet jame nedalyvavo. Ugdyti naujos kartos auditoriją pagelbės egzotiškas, šiltas animacinis nuotykis “Vištukė”, skirtas paties įvairiausio amžiaus vaikams. Jis tiesiog užprogramuotas patikti visiems.
Vyresniems moksleiviams norisi rekomenduoti nuostabiais gamtovaizdžiais viliojančią nuoširdžią dramą “Veidrodis nemeluoja” iš tolimosios Indonezijos. Mergaitė viltingai laukia iš žvejybos negrįžtančio tėčio, o debiutuojanti režisierė Kamila Andini lyriškai stebi kertinį paaugliškos brandos etapą. Jau tris kartus “Kino pavasaryje” matytas japonų maestro Hirokazu Kore-eda prikalbino populiarius brolius komikus suvaidinti dramoje “Stebuklas”, kurią vertėtų pamatyti išsiskyrusioms šeimoms. Skirtinguose Japonijos miestuose gyvenantys broliai trokšta susitikti ir svajoja vėl sulipdyti tėvų santykius. Jie įtiki, kad stebuklai pildosi priešingomis kryptimis lekiančių greitųjų traukinių susitikimo vietoje.
Su Lietuva artimai susijęs britų aktorius Dexteris Fletcheris atvyks į Vilnių vos kelioms dienoms, kad pristatytų San Sebastiane pašlovintą debiutinę dramą “Pašėlęs Bilas”, kurioje žaismingai ir jautriai dera gansterinės intrigos, tėvo santykiai su vaikais ir begalinis noras, kad obuoliai nusiridentų toliau nuo obels ir nekartotų tų pačių lemtingų klaidų.

Edvinas Pukšta

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Lietuvos gimnazijų reitingas 2014
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT dienos klausimas

  • Kaip vertinate A. Butkevičiaus vyriausybę?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...