Tag Archive | "Kinas"

Kauno pedagogai drąsiai improvizavo, kurdami pirmuosius filmus

Tags: , ,



Praeitą savaitę Kaune nemokamuose „Mokausi iš kino“ mokymuose dalyvavę pedagogai labiausiai įvertino jų praktinę naudą ir galimybę pritaikyti gautas žinias, patariant filmuojantiems moksleiviams.

Trijų dienų trukmės filmų analizės ir kūrimo mokymuose dalyvavo daugiau nei 40 įvairių sričių pedagogų iš Kauno miesto bei rajono. Juos organizavo projekto „Mokausi iš kino“ partneris Tarptautinis Kauno kino festivalis, padedant Vytauto Didžiojo universitetui.
Gavę teorinius filmų analizės ir kūrimo pagrindus pedagogai mokymų metu pasidalino į dvi kūrybines filmavimo komandas, vadovaujamas profesionalių kino režisierių, ir noriai prisiėmė filmų aktorių, režisierių, jų asistentų bei kitų įprastų filmo kūrybinės komandos narių vaidmenis. Kurdami filmus mokymų dalyviai perėjo pagrindinius kino kūrimo etapus – nuo scenarijaus planuotės ir filmavimo aikštelės bei aktorių paieškos iki apšvietimo ir vaizdo bei garso efektų. Baigę filmavimo darbus jie  dalyvavo filmų montažo procese ir dalijosi pastebėjimais, ką kito filmavimo metu reikėtų daryti kitaip.
„Džiugino mokytojų išradingumas ir įsijautimas į vaidmenis, kolegialumas. Jie drąsiai improvizavo, galvojo, kaip scenarijui suteikti naujų spalvų, ir daug dėmesio skyrė pasiruošimui: viena mokytoja prisipažino, kad pusę nakties neužmigo, nes kūrė kadruotes filmui“, – kalbėjo ilona Jurkonytė Lūkošiutė, Tarptautinio Kauno kino festivalio vadovė.
Nors mokymuose dalyvavę pedagogai įvertino ir gautus teorinius kino analizės bei kūrimo pagrindus, tačiau didžioji jų dalis išskyrė praktinę mokymų vertę. Pasak Rūtos Jackūnienės iš Garliavos vidurinės mokyklos, kiekvienas kinu besidomintis pedagogas gali susirasti teorijos, tačiau įgyti praktikos yra sudėtinga.
„Mums labai pasisekė, kad mokymų metu gavome daug praktikos, kad mus supažindino su visu kino kūrimo procesu ir pasiūlė jį išbandyti praktiškai. Jaunimas labai domisi filmavimu, kuria įvairius epizodus mokyklos šventėms, tačiau kai jis klausia profesionalesnio patarimo, mums, pedagogams, pritrūksta paprasčiausių žinių“, – prisipažįsta R. Jackūnienė.
Mokymų metu pedagogai sukūrė du trumpametražius filmus pagal iš anksto paruoštus profesionalaus scenaristo Raimundo Paškevičiaus scenarijus. Filmai greitu metu bus patalpinti projekto svetainėje www.mokausiiskino.lt.
Artimiausi „Mokausi iš kino“ mokymai pedagogams numatomi balandžio mėnesį per moksleivių pavasario atostogas Vilniuje bei Pasvalyje.
Daugiau informacijos apie projektą rasite svetainėje www.mokausiiskino.lt

Kultūros pinigus dalins naujos institucijos

Tags: , , ,


2012-aisiais galime sulaukti perversmų kultūros valdymo sistemoje: finansų skirstymo funkciją iš Kultūros ministerijos bei Kultūros rėmimo fondo žada perimti daugiau autonomijos turėsianti Kultūros taryba ir Lietuvos kino centras.

 

„Svarbu, kad struktūrinės permainos, kurias pradėjome, pagaliau realizuotųsi. Pirmiausia turiu omenyje Kultūros tarybą, kuri pagerintų šios srities finansų administravimą ir galbūt ateityje – pačių kultūros finansų būklę“, – „Prognozėms“ tvirtino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak jo, užsienyje patys menininkai, reikalaudami įkurti panašias tarybas, prie ministerijų su šakėmis stovėdavo, o Lietuvoje atvirkščiai: ministras turi eiti su šakėmis, norėdamas įkurti menininkams demokratišką tarybą.

Tačiau minėtos tarybos oponentai, išnagrinėję siūlomą Kultūros tarybos modelį, įžvelgia, kad būtent demokratijos jai ir gali pristigti. „Faktiškai visas tarybos narių rinkimo grandis kontroliuoja ministras, vadinasi, įmanoma bus prastumti jo pageidaujamus asmenis. Jau matėme, kas nutiko su Aukštojo mokslo taryba: ką Švietimo ir mokslo ministerija norėjo, tą jon ir pasiėmė. Tarsi sudaroma autonomiškų sprendimų regimybė, o iš tiesų – sukuriamos sąlygos veikti klaneliui“, – įtaria filosofas Krescencijus Stoškus.

„Kultūros tarybos steigimo idėja buvo suformuluota dar pernai Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse. Jau tuomet Valstybės kontrolės audito išvadose rekomenduota išgryninti tam tikras ministerijos atliekamas funkcijas, atskiriant politikos formavimą nuo projektų administravimo ir jų kontrolės, nes šiuo metu viskas sutelkta vienose rankose. Todėl tikėtina, kad Seimas Kultūros tarybos įsteigimui netrukus pritars“, – gruodžio viduryje prognozavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

Kultūros taryboje turėtų darbuotis dvidešimt narių, o tarybos „šerdyje“ – valdyboje – vienuolika kruopščiai atrinktų išminčių. Žinoma, bus pasitelktos ir ekspertų komisijos.

 

Kino autonomijos lūkesčiai

2012-aisiais duris turėtų atverti ir Lietuvos kino centras. Toks buvo numatytas dar 2002 m. priimtame Kino įstatyme, kurio pataisoms jau pritarta Seime – tetrūksta galutinio patvirtinimo. „Prisiminkime, kad daugelis Europos šalių kinui arba audiovizualiniams menams turi atskiras ministerijas. ES audiovizualinių menų ir kultūros reikalus taip pat kuruoja atskiri komisarai“, – primena kultūros ministras A.Gelūnas.

„Nežinau kitos valstybės, iki šiol neturinčios savo įgaliotos institucijos, kuriai kinas būtų vienintelis ir pats svarbiausias rūpestis. Juk kinas yra ne vien menas: tai ir didžiulė industrija, ir milžiniškas paveldas, jo sklaida bei edukacija. Visa tai – per sunki našta keliems kino reikalus kuruojantiems ministerijos darbuotojams. Galėtume palyginti, kad lietuviai paskutiniai Europoje apsikrikštijo ir paskutiniai įsteigė savo kino instituciją“, – pritaria Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Kone dar svarbiau, kad patvirtinus minėtas įstatymo pataisas ne tik įsikurs Lietuvos kino centras, bet ir 60 proc. kino platintojų mokamo pridėtinės vertės mokesčio bus nukreipiama tiesiai į nacionalinio kino fondą. Pasak G.Lukšo, per metus tai padės sukaupti maždaug 3 mln. Lt. „Maždaug tiek dabar kainuoja sukurti vieną kokybišką ilgo metražo vaidybinį filmą, bet mums tokia parama labai daug reiškia“, – tvirtina G.Lukšas.

Kultūros ministras irgi pabrėžia, kad neteisinga tokią didelę pramonės šaką administruoti šalia tapytojų ir poetų – pernelyg skirtingi poreikių masteliai. „Po „Tado Blindos“ komercinės sėkmės panašių filmų rasis daugiau, todėl galima prognozuoti, kad diskusijos, ką verta remti Kultūros, o ką – Ūkio ministerijai, tik aštrės“, – prognozuoja A.Gelūnas.

Centras, kuriame dirbs kino specifiką pažįstantys žmonės, perims rūpinimąsi kino vadyba, jo prezentacija, sklaida ir, žinoma, kino finansų skirstymu, nuimdamas šią naštą nuo būsimos Kultūros tarybos.

Ir nors Lietuvos kino centras taip pat bus pavaldus Kultūros ministerijai, G.Lukšo manymu, tai nėra problema: „Net Prancūzijos CNC, milžiniškas nacionalinis kino centras, kuriame triūsia keli šimtai darbuotojų, irgi veikia prie atitinkamos ministerijos. Tokia tvarka yra daugelyje Europos šalių.“

Gerų filmų už vakarienę nebūna

Tags: ,


BFL

Savo įkurtą skandinaviško kino festivalį Gražina Arlickaitė nuosekliu darbu išplėtojo iki reikšmingo europietiško kino forumo.

Koks reliatyvus gali būti tas pats vienas dešimtmetis! Lietuvos kino įstatymas, priimtas 2002-aisiais, iki šiol niekaip nevirsta kūnu. O štai kino festivalis „Scanorama“, prasidėjęs 2003-iaisiais, smarkiai išaugęs 2012-aisiais jau švęs rimtą jubiliejų.
„Na, man tas dešimtmetis irgi nebuvo pats lengviausias, – šypsosi ponia Gražina, prisiminusi ligi tol rengto festivalio „Kino pavasaris“ vardo patentavimo peripetijas. – Kai supratau, kad niekam nieko neįrodysiu – tiesiog ėmiau ir įkūriau „Scanoramą“. Jos niekas nebegalės iš manęs atimti.“
„Scanorama“ startavo kaip Šiaurės šalių kino forumas. Jo vadovė nepamiršo tuomet sklandžiusių nuogąstavimų, neva Šiaurės šalys negamina tiek tarptautinio dėmesio vertų filmų, kad jų užtektų kino festivaliui. „Tarsi analogiškų Liubeko (Vokietija), Ruano (Prancūzija), Los Andželo (JAV) festivalių nė nebūtų buvę… Šiandien be Šiaurės šalių filmų neapsieina nė vienas ryškesnis kino festivalis. Ten šiuo metu vyksta įdomiausi europietiško kino procesai“, – tvirtina G.Arlickaitė.
„Scanorama“ savo akiratį pamažu išplėtė iki Europos kino produkcijos apžvalgos, o vėliau žengė dar toliau. Tarkim, šįmet festivalyje buvo pristatyta japonų filmų programa. Pasak forumo organizatorės, bendradarbiavimas su japonų kūrėjais buvo išties ypatinga patirtis: „Specialiai įspėjome būsimus svečius, kad Vilniuje temperatūra – penki laipsniai šilumos, o jie atskrido plonais drabužėliais ir pasiteisino neįsivaizdavę, ką Lietuvoje reiškia „plius penki“. Matyt, penki laipsniai Japonijoje ir Lietuvoje – labai skirtingi. Taigi teko skubiai organizuoti japonų aprengimą.“

Be raudonų kilimų

Nelaukdama jubiliejinės progos, „Scanorama“ jau šį rudenį užvertė lietuvius prestižinėmis kino naujienomis. Apokaliptinė Larso von Triero „Melancholija“, memuarinė Wimo Wenderso „Pina“, Mishelio Hazanaviciaus „Artisto“ retrostilizacija ir pagaliau fatalistinis Aleksandro Sokurovo „Faustas“ su naujutėliu Venecijos kino festivalio „Auksiniu liūtu“ – argi ne solidus rinkinys Lietuvoje vykstančiam festivaliui?
„Tiesiog šie metai Europos kinui buvo labai sėkmingi: daug garsių režisierių pateikė žiūrovų teismui naujus darbus, ir jų filmai buvo puikūs. Suprantu, kad jie publiką traukia labiausiai, bet festivalio misija – nauji atradimai. Anksčiau Lietuvoje tebuvo garsūs keli skandinavų režisieriai: Ingmaras Bergmanas, Larsas von Trieras ir Aki Kaurismaki. O dabar – pažiūrėkite, kiek jų“, – primena G.Arlickaitė.
Kiekvienų metų gruodį teikiami Europos kino akademijos apdovanojimai kino kūrėjams. Tarp laureatų visuomet atsiduria ir „Scanoramoje“ ką tik rodytos naujienos. Atvežti tokių filmų kopijas Lietuvon nėra pigus malonumas. „Mane labiausiai siutina provincialus lietuvių verslininkų įsivaizdavimas, kad teisę rodyti geriausius festivalio filmus jų privačiuose klubuose įmanoma gauti, pavyzdžiui, mainais už vakarienę. Jie net neįsivaizduoja, kad egzistuoja filmo kūrėjų autorių teisės ar techniniai reikalavimai viešam filmų demonstravimui“, – piktinasi „Scanoramos“ direktorė.
Beje, „Scanorama“ niekad nerodo filmų iš DVD, nes G.Arlickaitė tai laiko skandalinga praktika. Ir netiesia raudonų kilimų, kopijuodami šią tradiciją pradėjusį Kanų kino festivalį. „Toks kilimas turi prasmę tuomet, kai kino kūrėjai juo žengia laiptais aukštyn – tikrų žvaigždžių link. O šiaip raudonų kilimų būdavo pilna ir komunistų partijos centro komitetuose“, – ironizuoja festivalio vadovė.

Daužymas galva į sieną

Iš 2012-ųjų G.Arlickaitė pirmiausia tikisi Lietuvos kino centro įsteigimo: „Lietuva – vienintelė Baltijos valstybė, iki šiol jo neturinti. Latviai tokį įsteigė prieš dvidešimt metų, vėliau tai padarė estai. Nemanau, kad ten ekonominė padėtis tuomet spindėjo – tiesiog buvo priimti tinkami politiniai sprendimai. Šiandien matome rezultatus. Mūsų kino raida palikta savieigai. Žinoma, ir tokiu atveju niekas nedraudžia talentingam žmogui galva daužyti sienos. O kai muši muši – tai ir pramuši. Tik štai gyvenimo gaila, nes labai daug laiko prireikia, kad kas nors įvyktų.“
Pašnekovė primena, kad kinas Lietuvoje niekada nebuvo „mūsų“. Sovietiniais metais jis finansuotas iš Maskvos, bet finansuotas stabiliai: kasmet Lietuvos kino studija privalėjo pagaminti tris ilgo metražo vaidybinius ir keturis Centrinei televizijai skirtus filmus. O iš kiekybės gimsta kokybė: taip radosi lietuvių kino aukso fondas. Ir nors Marijono Giedrio „Amerikoniškoji tragedija“ ar Arūno Žebriūno „Turtuolis, vargšas“ buvo kurti „Ostankino“ užsakymu, šiandien ne gėda juos rodyti.
Kokios staigmenos žiūrovų lauks jubiliejinėje ateinančių metų „Scanoramoje“? „Palaukit, leiskite šių metų festivalio ataskaitas užbaigti“, – juokiasi G.Arlickaitė.
Pasak jos, kokie Europos kinui bus 2012-ieji, geriausiai parodys vasario mėnesį prasidėsianti festivalių plejada. Kieno filmų galima laukti, daugmaž žinoma: pagrindinę intrigą kels vokiečių, prancūzų ir tų pačių skandinavų režisierių kūriniai. Bet kokie bus patys filmai – pamatysime.

Mažas balto sausio festivalis ir tipiškos komercijos vaišės

Tags: ,



Jau išsiugdėme tradiciją, kad naujų metų pradžioje iš dovanų maišo pasipila rimtų filmų girlianda.

Mūsų platintojai tiesiog nemato kitos galimybės išleisti įvertintus ir apdovanojimų siekiančius kūrinius laikotarpiu tarp “Auksinių gaublių” nominacijų paskelbimo ir “Oskarų” teikimo ceremonijos. Jie kažkodėl įsitikinę, kad kitokiomis aplinkybėmis į festivalinius filmus niekas neis, o dažnas linksniavimas pretendentų sąrašuose paskatins greičiau apsispręsti.
Todėl repertuaras pergrūdamas ilgai lauktais, intelektualiais ir stipriais filmais, bet juk juos pamatyti norinčių žmonių nepadaugėja ir kažkuriam iš gerųjų vis tiek tenka nukentėti. Panašiai nutiko pernai, šiemet situacija pasidarė gerokai tirštesnė, o dar įdomiau bus vasarį. Jeigu atsirinktume aštuonis filmus iš 14 suplanuotų, tai išeitų visai solidus festivaliukas: karšta lietuviška premjera su Algimanto Puipos sugrįžimu tarp Jurgos Ivanauskaitės romano eilučių “Miegančių drugelių tvirtovėje”, “Auksinių gaublių” nominacijomis sužibėjęs George’o Clooney politinis trileris, “Oskaro” nominacijos vertas Michelle Williams pasirodymas, intriguojanti švedų rašytojo Stiego Larssono romano amerikietiška adaptacija, užjūrio kritikus pravirkdęs Steveno Spielbergo šuolis su žirgu.
Prie būtinų filmų sąrašo dar reikėtų pridėti paskutinėmis gruodžio dienomis startuojančius – itališką kardinolų konklavos satyrą “Turime Popiežių!” su neprilygstamuoju veteranu Micheliu Piccolli ir vieną prizą po kito skinantį prancūzišką “Artistą”, kuriam beveik sutartinai prognozuojama užtikrinta pergalė per “Oskarų” rinkimus.

Kita mergina
Dar 2010 m. rugpjūtį galėjome pamatyti danų režisieriaus Nielso Ardeno Oplevo kriminališkai mistifikuotą trilerį “Mergina su drakono tatuiruote”, kurį lydėjo lietuviškai išversta S.Larssono sensacingoji knygų trilogija. Amerikiečių režisierius Davidas Fincheris garsėja savitu stiliumi, aštria energija, legendiniu atidumu smulkiausioms detalėms ir gebėjimu tobulai pasirinkti aktorius, kurie po to verčiami dirbti ties nervinio ir fizinio išsekimo riba. Galite būti tikri, kad dvi su puse valandos neteks nuobodžiauti net tiksliai prisimenant esminius siužeto posūkius. Vien Trento Reznoro ir Atticuso Rosso sukurta muzika panardins į nenuspėjamų pavojų kupiną, brutaliai gąsdinančią atmosferą. Abu giminingi filmai panašūs ir pagal trukmę, bet scenarijaus autorius Stevenas Zaillianas sugalvojo kardinaliai pakeisti finalinį epilogą.
O štai amerikiečių kritikų liaupsinamame filme visai šeimai “Karo žirgas” nieko ypač naujo nepamatysite. S.Spielbergas naudojasi žmonių noru kapstytis po praeities nostalgiją, didaktiškai dėsto istorijos pamoką ir meistriškai kontroliuoja emocijas, prašydamas dažniausiai jam talkinančio kompozitoriaus Johno Williamso užgroti tokią melodiją, kuri tiksliai diktuotų žiūrovui, kaip tą minutę reikia jaustis. Į šią dramą galima laisvai risnoti su vaikais, nes finale lauks pati laimingiausia įmanoma pabaiga, kad ir kaip grėsmingai skambėtų istorijos užuomazga. Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose žuvo apie 6 mln. žirgų, bet nuo jaunuolio atskirtam žinduoliui liūdniausias likimas negresia.
Iš užjūrio sklinda gandas, kad bent keliuose epizoduose neįmanoma sulaikyti ašarų, bet dar nežinia, ar sąmoningai virkdantis sentimentalumas susidraugaus su lietuvišku mentalitetu. S.Spielbergas yra populistinės režisūros profesorius, žinantis, ko reikia šiuolaikiniam žiūrovui, ir mokantis pateikti techniškai nepriekaištingą reginį.

Lovoje su žvaigžde
Biografinė drama “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” apie XX a. viduryje geismingiausios moters idealą suformavusią Holivudo aktorę Marilyn Monroe, kuri labiau garsėjo savo išvaizda, poelgiais, asmeninio gyvenimo intrigomis, aistringais meilės romanais negu talentingais vaidmenimis. Stilingo anglų filmo sėkmė neatsiejama nuo aktorės M.Williams pavydėtinai išpuoselėtos ir smulkmeniškai sustyguotos vaidybos. Tai pergalei užkoduotas pasirodymas, pelnytai įvertintas “Auksinio gaublio” nominacija ir neabejotinai pateksiantis į “Oskarų” finalinį penketuką.
M.Williams dovanoja stulbinančią iliuziją, kad lengviau įsivaizduotume, kokia galėjo būti M.Monroe asmeniniame gyvenime, viešuose renginiuose ir filmavimo aikštelėje, kai praktiškai visi vyrai jos geidė. Rašytojas Colinas Clarkas prisiminimus apie 1956 m. vasaros savaitę trukusį meilės nuotykį sudėjo į dvi knygas, kuriose aprašomos ne tik skrupulingo perfekcionisto režisieriaus sero Laurence’o Olivier (Holivudo legendą vaidina “Auksinio gaublio” nominacija pagerbtas Kennethas Brannagh) filmo gamybos peripetijos.

Keturios aukos
Dar trys prestižinių festivalių perliukai pretenduoja pasimesti lietuviškuose sniegynuose. Minimalistinė graikiška drama “Atenbergas” jau stipriai vėluoja po pasaulinės premjeros 2010 m. Venecijos kino festivalyje. Niekas nė nepastebėjo, kad provokuojamai erotizuotas filmas buvo rodomas Kauno kino festivalio apytuštėse salėse, o dabar patys organizatoriai bandys laimę repertuare tikrai ne pačiu palankiausiu momentu.
Puikaus aktoriaus Ralpho Fienneso režisūrinis debiutas “Kariolanas” švytėjo 2011 m. vasarį Berlyne, bet Lietuvoje kol kas rado prieglobstį tik kino centro “Multikino” salėse. Jeigu tik turėsite progą, nepraleiskite galimybės pamatyti, ką vaidybos genijus R.Fiennesas padarė su Williamo Shakespeare’o tragedija ir kaip įdomiai perkėlė veiksmą iš angliškos senų senovės į karingą šiandieninę sumaištį Belgrade.
Liūdna prognozuoti, kad daug gausiau bus lankomas pavasarį į repertuarą atskriesiantis “Titanų įniršis”, kuriame R.Fiennesas kentėdamas atidirbinėja honorarą, kad po to galėtų finansuoti rimtesnius žygdarbius ir demonstruoti tikrąjį savo pašaukimą.
Lygiai taip pat liūdna stebėti, kai platintojai stumdo vertingą filmą iš vienos datos į kitą lyg nereikalingą vaiką ir neapsisprendžia, ką su juo daryti. Australiška “Miegančioji gražuolė” turėjo savo gerbėjų ir priešų Kanų festivalyje, bet Lietuvoje niekaip neranda sau vietos. Provokuojantis filmas apie iškrypusias orgijas ir sadistinius sekso žaidimus mūsų repertuarui iš tiesų atrodo pernelyg drąsus, sunkus ir komplikuotas.
Po gruodį ištikusio animacinių komedijų bumo mūsų lauks tik viena spalvingojo žanro naujiena iš Rusijos. Rinkos legionieriai iš Latvijos “Smartway Systems” tikriausiai dar nesuprato, kaip rizikinga čia leisti animaciją be lietuviško įgarsinimo. Prie aukštesnio lygio įpratę žiūrovai tiesiog ignoruos senamadiškais pieštukais atgaivintą pasakų mišrainę “Ivanas Carevičius ir pilkas vilkas”. Simpatiškai nupieštų žinomų personažų neišgelbės net 3D efektai, slaviška ironija ir pagirtinas siekis šmaikščiai parodijuoti šimtą kartų regėtas istorijas.

Tipiška komercija
Vengiantiems mąstyti, mėgstantiems kramsnoti ir ketinantiems atsipalaiduoti po šventinio šurmulio žiūrovams idealiausiai tiks fantastinis siaubo trileris “Kitas pasaulis. Pabudimas”, kuris perims pramogų pardavimo estafetę iš detektyvo Šerloko Holmso gaudynių. Tai vienintelis akivaizdžiai komercinis sausio mėnesio atrakcionas, turintis aiškų tikslą kuo sparčiau susirinkti pinigus.
Tamsybių karalystė, vampyrai, vilkolakiai, mutavusių monstrų hibridai, įmantriai šaudantys ginklai, Kate Beckinsale kūno paraboles išryškinantis odinis kostiumas, novatoriška kamerų sistema gautas 3D vaizdas, energingi mūšiai prieš sukilusią žmoniją, pergalvota mitologija su galimybe toliau tęsti šį serialą. Ko daugiau reikia kompiuterinių žaidimų gerbėjams?
Originalumu tikrai neblizgės du trileriai, mėginantys apakinti žiūrovų budrumą daug žadančiais anonsais ir paslėpti nutiražuotus siužetus vizualiniais triukais arba nervus kutenančia įtampa. Holivudinio pasaulio griovėjai pavargo visaip niokoti Niujorką, Los Andželą, Čikagą ir atskrido trypti Maskvos, nes rusiškų produktų reklama leidžia prisivilioti verslo investicijų. Kremliaus bokštus jau susprogdino veiksmo trilerio “Misija neįmanoma” niekšai, o naują madą tęsia “Tamsiausia valanda”, kurioje sunku įžvelgti ką nors daugiau už siaubo trilerio “28 dienos po” ir ateivių invazijos “Horizontas” mišinį.
Prodiuseris Timuras Bekmambetovas supranta, kad filmo turiniu nustebins nebent mokyklinio amžiaus vaikus, todėl pamėgins žiūrovams kompensuoti sugaištą laiką specialiaisiais efektais ir pritempta 3D grafika. Nematomo priešo naikinami žmonės prapuola įspūdingai, o ištuštėjusios megapolio gatvės baugina pasaulio pabaigos fantazija, bet kokia prasmė žiūrėti kompiuterine animacija perkrautą trilerį?
Kriminalinio trilerio “Ant briaunos” užuomazga traukia mieliau, bet ir čia matyti scenaristų nusirašytos idėjos iš “Taikinio telefono tinkle”, “Derybininko” ir dar kelių filmų. “Įsikūnijimo” sudievintas australas Samas Worthingtonas išlips per langą ant dangoraižio briaunos ir pagrasins nušokti žemyn, kad drąstišku poelgiu atkreiptų policijos dėmesį į nematomas blogybes. Jis slepia paslaptį, kuri sulaiko nuo gudriai suplanuotos savižudybės. Į psichologinį pokerį įsitraukia sąžininga derybininkė, netikėtas pagalbininkas ir vienintelį liudininką nutildyti trokštantis turtuolis. Pakankamai lengva nuspėti tolesnę įvykių raidą, tad filmo vertinimus lems debiutuojančio režisieriaus gebėjimas išlaikyti aštrią įtampą aukščiausiame taške ir išvengti būdingų žanro klišių.

Mėnesio kalendorius
Sausio 6 d.
“Mergina su drakono tatuiruote”
“Miegančioji gražuolė”
“Tamsiausia valanda”

Sausio 13 d.
“Miegančių drugelių tvirtovė”
“Džekas ir Džilė”
“Atenbergas”

Sausio 20 d.
“Purvini žaidimai”
“7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe”
“Kitas pasaulis. Pabudimas”
“Ivanas Carevičius ir pilkas vilkas”

Sausio 27 d.
“Karo žirgas”
“Ant ribos”
“Kariolanas”
“Sena gera orgija”

Europos kino planetoje nušvito „Melancholijos“ žvaigždės

Tags: , ,



2011 m. Europos kino apdovanojimų verdiktus stipriausiai lėmė nuspėjamas ir populistinis balsavimas, o Akademijos narių dauguma neatsispyrė norui pagerbti garsesnius autoritetus.

Po ketverius metus trukusių gastrolių per kitus miestus Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija sugrįžo namo į Berlyną. Į 24-ą kartą vykstančią europietiško kino šventę įdomaus architektūrinio dizaino koncertų salėje „Tempodrom“ susirinko Europos kino elitas, kurį papildė įtakingi Vokietijos politikai, Europos Parlamento nariai ir aistrigiausiai kiną mėgstantys kultūros ministrai iš Austrijos, Estijos, Gruzijos bei Kosovo.
Ceremonijoje draugiškai triumfavo Danijos ir Didžiosios Britanijos kūrėjai. Renginio vedėja Anke Engelke pastebėjo, kad Kopenhagoje tą vakarą ištuštėjo gatvės, nes dauguma Danijos kino pramonės atstovų atvyko į Berlyną. Apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus atsiėmęs anglų režisierius Stephenas Frearsas sėkmingai pasirodžiusius kolegas šmaikščiai apšaukė „prakeiktais danais“ ir stebėjosi, kaip tokia maža šalis sugeba išleisti tiek daug vertingų filmų ir gauna gamybai pakankamai pinigų.
Po Akademijos narių balsavimo Danijai ir Didžiajai Britanijai atiteko po lygiai statulėlių (po penkias), bet galutinę britų pergalę lėmė kino teatruose geriausią europietišką filmą nepriklausomai išrinkę ir „Karaliaus kalbai“ atsidėkoję žiūrovai.

Visi ruošėsi pasaulio pabaigai

Niekas nenustebo, kai pagrindinis apdovanojimas už geriausią 2011 m. Europos filmą atiteko psichologinei apokaliptinei dramai „Melancholija“, kuri turėjo daugiausiai nominacijų (net aštuonias) ir nusipelnė dar dviejų statulėlių už geriausią operatoriaus darbą (Manuelis Alberto Claro) bei meninį apipavidalinimą (dizainerė Jette Lehmann). Ceremonijos organizatoriai ir Akademijos vadovai viešai tikino, kad galutinių rezultatų nežino net prezidentas Wimas Wendersas, bet kažkodėl „Melancholijos“ temos labiausiai vyravo spalvingame šou, kurį A.Engelke pradėjo pasipuošusi nuotakos suknele, imituodama sulėtintą vaikščiojimą (kaip filmo prologe) ir stebėdama svečius per išlankstytą metalinę Europos apdovanojimo figūrą.
Kai šeši vokiečių aktoriai finale išėjo į sceną atplėšti vokų, tai beveik visi nujautė, kas taps laimingiausiu nugalėtoju. „Melancholijos“ laimėjimas turėjo stipriai nudžiuginti Lietuvos platintojus, nes Larso von Triero filmas tą patį savaitgalį debiutavo Lietuvos kino teatruose, o pirmų dienų startas nebuvo sėkmingas. Vos 25 tūkst. Lt pajamos, įskaitant Europos šalių kino forumo „Scanorama“ parduotus bilietus, yra pernelyg kuklus rezultatas. Reikia tikėtis, kad geriausio Europos filmo titulas paskatins mūsų žiūrovus neignoruoti vertingo, gražaus ir prasmingo kūrinio apie neišvengiamą pasaulio pabaigą.
Pats L.von Trieras liko namie, patingėdamas atvažiuoti į Berlyną, bet atsiuntė savo žmoną Bente Froge, kuri pirmą kartą atsidūrė dėmesio centre ir atrodė tuo itin patenkinta. „Jis liko namie prižiūrėti vaikų ir gaminti maisto. Dabar atėjo mano laikas pasirodyti viešumoje. Būti Larso žmona nuostabu, nes jis yra absoliučiai kitoks žmogus, negu bandoma vaizduoti spaudoje. Jis turi keistų asmeninių charakterio savybių ir patiria nuotaikos svyravimų, bet mes nugyvenome kartu beveik 20 metų be jokių barnių. Norėčiau pasinaudoti proga ir paneigti prirašytas nesąmones, kad Larsas mėgsta kankinti moteris. Jis yra mylintis, nuoširdus ir mielas vyras. Visus savo filmus pirmiausia jis patikrino ir išbandė, rodydamas man. Aš esu didžiausia jo kritikė“, – pasakojo B.Froge.

Kiek europiečių balsavimą lemia „Oskarai“
Gruodžio 3 d. apdovanotų kino kūrėjų sąrašas skatina daryti išvadą, kad Europos kino akademijoje surinkto 2500 narių būrio dauguma balsavo pernelyg populistiškai ir vengė labiau intriguojančių ar europietiškam kinui naudingesnių sprendimų. Svarbiausia, jog paskelbtame verdikte beveik nematyti bendros strategijos, o susidaro įspūdis, kad ir čia balsuojama euroviziniu bandos principu už savus arba kaimynus. Akivaizdu, kad šiemet susivienijusios Skandinavijos šalys neleido nugalėti objektyviai geresniems ir pasirūpino, jog ryškiai sužibėtų Danija. Bet esant tokiai situacijai vis tiek darosi liūdna ir nesuvokiama, kodėl liko nepastebėtas ir nieko nelaimėjo Aki Kaurismaki mažas šedevras „Havras“, kuriam bet koks prizas pagelbėtų konkuruoti užsienio šalių repertuaruose.
Mažų mažiausiai keista šių metų nominacijose matyti biografinę istorinę dramą „Karaliaus kalba“, juk Tomo Hooperio filmas triumfo kelią pradėjo dar 2010 m. Susanne Bier režisuota drama „Geresniame gyvenime“ tarptautiniuose festivaliuose aktyviausiai reiškėsi irgi 2010 m. Abu šie filmai gavo „Oskaro“ premijas būtent už 2010 metus, o pernelyg ilgai užsimiegojusi Europa juos kažkodėl pastebėjo gerokai vėliau.
Taip išryškėja paradoksas: jeigu jau amerikiečiai nepagailėjo „Oskarų“, tai ir mes turime grąžinti skolas. Tokie sutapimai skatina manyti, kad kandidatų sąrašą nominacijoms atrenkantys Europos kino akademijos ekspertai laiku nepamato visų vertingiausių filmų arba nesugeba deramai įvertinti jų kokybės, kol pirštu nepabaksnoja auksiniai „Oskarai“.
Dar keisčiau ir netikėčiau geriausio debiuto titulas atiteko belgiškai dramai „Deguonis“, kuri ramiai keliavo per tarptautinius kino festivalius nuo 2010 m. rudens ir ilgokai nepadarė įspūdžio Akademijos skautams. Dabar Berlyne „Karaliaus kalba“, „Geresniame gyvenime“ ir „Deguonis“ susirinko savotiškas ir bereikšmes skolos premijas, nes šie filmai jau seniai niekur neberodomi.
Panašiai galima komentuoti ir geriausių aktorių nominacijas. Tarkime, šiemet Venecijoje kritikus ir žiūrovus užbūręs anglas Gary Oldmanas tikrai tiesiog privalėjo būti nominuotas Europos kino apdovanojimui už neprilygstamai galingą vaidmenį trileryje „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“, bet tikriausiai susigrąžins skolą tik po metų, kai švedo Thomo Alfredsono filmas jau bus seniai baigęs žygį per kino teatrus.
Tiesa, Akademija strategiškai teisingai ir išmintingai apdovanojo Tildą Swinton už virtuozišką pasirodymą dramoje „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ . Žinoma, būtų daug įdomiau, jeigu Berlyne būtų laimėjusi rusų aktorė Nadežda Markina, fenomenaliai valdanti režisieriaus Andrejaus Zviagincevo dramoje „Jelena“. Bet anglų aktorei Europos kino karalienės titulas šiandien reikalingesnis, nes T.Swinton nuožmiai kovoja dėl vietos „Oskaro“ nominacijos penketuke su Meryl Streep, Michelle Williams, Glenn Close, Charlize Theron ir Viola Davis.

Autoritetai laimi lengviau

Sakykite, ką norite, bet maestro Terry Gilliamo nominavimas geriausio trumpametražio filmo kategorijoje kartu su diplominius darbus pristačiusiais studentais, festivaliuose pasižymėjusiais jaunais debiutantais ir mažiau populiariais režisieriais yra nesąžiningas. Juolab T.Gilliamas nėra tikras europietis, o juo tapo tik neseniai atsisakęs JAV pilietybės. Nereikėjo būti dideliam ekspertui, kad nuspėtum išradingojo trumpuko „Pilnavertė šeimyna“ galutinę pergalę, nes daugumą akademikų masino galimybė pagerbti eksperimentuoti nevengiantį garsųjį režisierių.
Šis filmas jau atrinktas ir pakviestas į „Kino pavasarį“, tad Lietuvos žiūrovai turės gerą progą įvertinti naują T.Gilliamo žaidimą. „Dabar sakau, kad iki šiol kūriau didelius ir aukštus filmus, bet dirbti su mažais filmais taip pat smagu. Iš manęs buvo reikalaujama būtinai filmuoti Neapolyje ir nieko nenužudyti finale, o toliau turėjau absoliučią laisvę ir galėjau realizuoti beprotiškiausias savo idėjas, tad pasijutau lyg „Monti Paitono“ laikais“, – džiaugiasi T.Gilliamas.
Europos kino akademijos prezidento W.Wenderso laimėjimas geriausio dokumentinio filmo nominacijoje buvo dar lengviau nuspėjamas. Iš tiesų „Pina 3D“ yra neeilinis ir puikus filmas, bet rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio 10 metų brandintas, fantastišku grožiu stebinantis, sudėtingumu užburiantis, amžinai aktualus epas „Tegyvuoja antipodai!“ atrodė objektyviai stipresnis ir geresnis. Bet kam užtektų drąsos pasakyti „ne“ savo charizmatiškajam ir autoritetingam vadovui, nors visur ir teigiama, kad balsuojama slaptai?

Kitąmet – į Maltą

Jubiliejinė 25-oji Europos kino apdovanojimų ceremonija vyks saulėtoje Maltoje. Teisę organizuoti prestižinį renginį išsikovojęs Maltos kino biuras sąmojingai pasižadėjo, kad visus svečius gruodžio pradžioje nudžiugins 25 laipsnių šiluma.

Edvinas Pukšta
Išdalyti 2011 metų Europos kino apdovanojimai

Geriausias filmas, geriausias operatoriaus darbas, geriausias dizainas
Larso von Triero drama „Melancholija“
Geriausias aktorius
Colinas Firthas už vaidmenį filme „Karaliaus kalba“
Geriausia aktorė
Tilda Swinton už vaidmenį filme „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“
Geriausia režisūra
Susanne Bier ir jos filmas „Geresniame pasaulyje“
Geriausia dokumentika
Wimas Wendersas ir jo filmas „Pina 3D“
Geriausi scenaristai
Broliai iš Belgijos Jeanas Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai už filmą „Berniukas su dviračiu“

Vilniuje pirmą kartą vyks „Jauskis savas“ kino diena studentams

Tags: , ,



Šį trečiadienį, gruodžio 14 d., Vilniuje pirmą kartą vyks „Jauskis savas“ kino diena, kuri organizuojama plėtojant antrus metus vykdomą akademiniam jaunimui skirtą projektą „Jauskis savas“. Jos metu galiojantį studento pažymėjimą pateikę žiūrovai filmus kino centre „Multikino“ žiūrės už mažiausią studentams taikomą kainą.

„Kinas – viena populiariausių pramogų tarp studentų. Jie sudaro apie 20 proc. visų mūsų kino centro žiūrovų. Nors tiek mūsų, tiek kituose kino centruose jiems nuolat taikomos įvairios nuolaidos, jie aktyviai dalyvauja įvairių lojalumo programų organizuojamose akcijose, konkrečiai studentams skirta kino diena Vilniuje vyks pirmą kartą“, – sako ppc „Ozas“ įsikūrusio kino centro „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.

Pasak jo, studentams skirta kino diena – vienas iš „Jauskis savas“ projekto, kuriame „Multikino“ dalyvauja nuo pat pradžių, prioritetų. Planuojama, kad ji taps tradicine – bus organizuojama kartą per tris mėnesius. „Jauskis savas“ kino dienos metu pateikusiems galiojantį studento pažymėjimą bilietas į filmą kainuos 6 Lt, į 3D formato filmą – 10 Lt.

Ši kaina taikoma gruodžio 14 dienos „Multikino“ repertuaro filmams, tarp kurių: jaunimo simpatijas visame pasaulyje užkariavusios „Saulėlydžio“ sagos filmas – romantinė drama „Brėkštanti aušra. 1 dalis” su sužadėtiniais aktoriais Kristen Stewart ir Robert Pattinson, veiksmo komedija „Dangoraižio apiplėšimas”, kuriame pagrindinius vaidmenis kuria kino žvaigždės Ben Stiller, Eddie Murphy ir Matthew Broderick, fantastinis trileris „Įkalinti laike“ su šešių „Grammy“ ir keturių „Emmy“ apdovanojimų laimėtoju, JAV atlikėju Justinu Timberlake‘u, bei kt.

Kino teatruose daugėja 3D filmų

Tags: , ,


„Iš tiesų 3D filmų smarkiai daugėja, nes pasaulyje jie masiškai pradėti kurti prieš metus, o dabar kaip tik rodomi kino teatruose. Kartu daugėja ir salių, kurios pritaikytos tokiems filmams žiūrėti“, – teigia kino teatrų „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis.
Pavyzdžiui, iš 30-ies šiam kino teatrui priklausančių salių 3D filmus galima rodyti šešiose. Įdomu tai, kad tokio formato filmai populiariausi Klaipėdoje – čia šių filmų žiūrimumas yra rekordinis. Populiarumo tokiems filmams nestinga ir Panevėžyje, kur 3D filmai rodomi nedidelėje 60 vietų salėje. Bilietai į 3D filmus čia išgraibstomi likus kelioms dienoms iki seanso, o žiūrovų neatbaido net vidutiniškai 4 Lt didesnė bilietų kaina, palyginti su bilietais į 2D filmų seansus.
Kalbėdami apie ateitį, kino teatrų atstovai svarsto, kad 5D filmai (3D filmai, papildyti specialiaisiais efektais – kėdžių vibracija, grindų judinimu, vėjo ir lietaus imitacija, specialia garso įranga ir pan.) vis dėlto netaps masiniu reiškiniu. „Filmai vis tiek turi turėti prasmę, o ne vien būti pramoga. Tačiau manau, kad po kelerių metų visi filmai bus skaitmeniniai, tai yra žiūrovas galės mygtuko paspaudimu pasirinkti, kurią filmo versiją žiūrėti – 2D ar 3D“, – prognozuoja D.Beržinis.
Beje, rinktis skirtingą to paties filmo formatą neretai galima ir dabar. Pavyzdžiui, dviem formatais buvo rodytas filmas „Įsikūnijimas“. Tiesa, 2D versiją pasirinko tik 30 proc. žiūrovų, tad akivaizdu, kad Lietuvos žiūrovai trimačio vaizdo dar tikrai nėra atsižiūrėję.

Rusų kino naujienos

Tags: ,



Šį pirmadienį „Skalvijos“ kino centre prasideda Rusijos kino savaitė. Matysime penkias juostas: Konstantino Buslovo kriminalinę komediją „Pinigai“, Aleksandros Strelianajos dramą „Suchodolas“, Bakuro Bakuradzės „Medžiotoją“, Aleksejaus Učitelio „Pakraštį“ ir kone labiausiai Lietuvoje laukiamą Sergejaus Snežkino filmą „Palaidokite mane už grindjuostės“. Režisieriai K.Buslovas ir S.Snežkinas žada apsilankyti Vilniuje ir susitikti su žiūrovais.

Nuo Venecijos iki Busano: gausus festivalių derlius

Tags: , , ,



Rudenį tarptautiniais kino festivaliais lyja ne tik Lietuvoje. Pats svarbiausias industrijai ir verslui renginys vyko Toronte. Bet filmų kokybe ir ambicijomis kanadiečiams nepralaimėjo Venecija, San Sebastianas ir Busanas. Skirtinguose pasaulio kraštuose organizuojami festivaliai viliojo specifine atmosfera ir naujais vėjais.

Mažiausiai naujovių šiemet teko išvysti Venecijoje, nes miestui niekaip nepavyksta pakviesti į senokai pažadėtus ir dar nepastatytus festivalio rūmus. Tiesą sakant, jų statyba sustojo vos pradėjus lieti pamatus, kai statybininkai iškasė asbesto lobį ir pareikalavo solidžios finansinės injekcijos, kad būtų pašalintos sveikatai kenksmingos medžiagos. Kadangi valdžia ir investuotojai neskubėjo kone dvigubai padidinti planuoto statybų biudžeto, Lido saloje vietoj rūmų liko tvoromis apjuosta masyvi duobė.
Galbūt todėl festivalio dienomis tarp filmų seansų daugiausiai kalbų sukosi apie artimiausią Venecijos ateitį. Ar antrą ketverių metų kadenciją baigęs meno vadovas Marco Muelleris sutiks toliau atrinkinėti filmus? Kas laukia festivalio, jeigu Venecijos veidą neatpažįstamai pakeitęs ekspertas nuspręs grįžti prie pagrindinės profesijos – filmų prodiusavimo? Kas galėtų lygiai taip pat sėkmingai pakeisti nepriekaištingos reputacijos M.Muellerį? Kol kas atsakymų į šiuos klausimus negirdėti, bet esminiai sprendimai turėtų paaiškėti dar šiemet.
Oficiali Venecijos programa išsiskyrė knygų, pjesių, spektaklių ekranizacijomis, įdomiais bandymais vizualizuoti tikrus realaus gyvenimo įvykius ir žmogaus asmenybės pokyčiais esant neprognozuojamoms situacijoms. M.Muelleris nemėgsta prisirišti prie vienos temos, tad jo komandos atrinkti filmai gundo įvairove ir aprėpia beveik visus pasaulio regionus, nors vis dėlto juntamas stiprus prioritetas spalvingajai Azijai.
Dėl M.Muellerio sumanymų Venecija atkreipia išskirtinį dėmesį į eksperimentinį, nestandartinį, netelpantį į rėmus, plaukiantį prieš srovę, netradicinės trukmės kiną. Kardinaliai perfomuotas “Horizontų” konkursas sudeda savo mozaiką iš trumpametražių, vidutinio formato, trimačių, dokumentinių ir neįsivaizduojamai ilgų filmų, kuriems tiesiog pritrūksta vietos kituose festivaliuose.

San Sebastiano pokyčiai
O štai dieviško grožio San Sebastiane pasikeitė festivalio vadovas. Ilgametis diretorius Mikelis Olaciregui užleido kėdę organizacinės komandos nariui Jose Luisui Rebordinosui, kuris pirmaisiais kadencijos metais neskubėjo daryti revoliucijos ir paliko panašią festivalio struktūrą, bet sėkmingai įvedė kelias smulkias naujoves. Filmų programą papildė nemiegoti skatinantys vidurnakčio seansai ir ypač skanūs kulinarinio kino renginiai, kai po specifiškai parinkto filmo apie maisto gamybą ar vartojimą peržiūros žiūrovai kviečiami vakarienės baskų virtuvės restorane kartu su režisieriumi.
Draugiška atmosfera garsėjančio San Sebastiano misija liko ta pati – skirti deramą dėmesį ispanakalbių šalių kinui, ieškoti talentingų naujokų, stebinti turtingomis retrospektyvomis ir reklamuoti Ispanijos platintojų įsigytus kitų festivalių perlus. Svetingajam San Sebastianui visuomet rūpėjo kokybė ir gera nuotaika, o ne kiekybė ir statistikos rekordai. Šiemet į baskų kraštą Atlanto bangos atplukdė daug garsiausių filmų iš kitame vandenyno krante stūksančio Toronto, bet nuo to renginys tikrai nesuprastėjo.
Filmų atranką reguliuojantis ir visus pasiūlytus kandidatus asmeniškai peržiūrintis J.L.Rebordinosas per trumpą laiką spėjo nuveikti apčiuopiamų ir naudingų darbų kino industrijos atstovų reikmėms. Koprodukcijos forumai, platintojų ir rodytojų susitikimai, nebaigtų projektų peržiūros ir žiūrimumo potencialą spinduliuojantys filmai suviliojo atvykti gerokai daugiau kino verslo veikėjų. Mugės teritorijoje šiemet iš tiesų buvo juntamas ypatingas pagyvėjimas, o filmų pardavėjai džiaugėsi pasirašytomis sutartimis.

Busano novatoriškumas
Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje susirangiusio Busano kino festivalis 16-ąjį gimtadienį atšventė su esminiais ir pavydėtinais pokyčiais. Galima sakyti, kad brandos sulaukęs svarbiausias Azijos kino renginys gimė iš naujo, nes šiemet absoliučiai viskas čia atrodė nauja. 15 metų festivaliui vadovavusį garbaus amžiaus profesorių Kimą Dong-ho pakeitė nuo susikūrimo komandoje dirbęs ir reikalingos patirties pasisėmęs direktorius Lee Yong Kwanas. Būtent šiemet festivalis persikėlė į ką tik atidarytus futuristinės išvaizdos kino rūmus, kokių neturi nei Kanai, nei Berlynas, nei Venecija.
Daugiau nei 300 filmų rinkiniu Busanas nenusileido kitiems rudens festivaliams ir netgi sugebėjo atrasti pranašumų. Programos sudarytojai savo gėrybių tinklą užmetė daug plačiau, išsitraukė skirtingiausių filmų ir pirmenybę skyrė mažesniems / egzotiškesniems kūriniams, kuriuos Torontas ar Venecija galbūt praleido dėl žvaigždiškumo stokos. Jeigu kažkas priekaištautų Busanui dėl programos, tai tikriausiai kabinėtųsi tik dėl to, kad festivalyje neliko vietos nė vienam holivudiniam filmui ir visai nebuvo amerikiečių aktorių bei režisierių. Užtat Busanas galėtų argumentuoti, kad Europos festivaliai ypač retais atvejais žvalgosi į Indijos, Indonezijos, Filipinų, Taivano filmus.
Dar vienas svarbus momentas: visų Azijos šalių kino industriją sukviečiantis Busanas filmams atidaro duris į didžiulį regioną ir milijoninę auditoriją. Todėl į talpius parodų rūmus “Bexco” iš viešbučių persikėlusią Azijos kino mugę šiemet šturmavo gausi Europos studijų, kino organizacijų ir platinimo bendrovių delegacija, o “European Film Promotion” pasistengė rasti lėšų, kad Busaną aplankytų ir su vietiniais žiūrovais susitiktų visi į oficialią programą pakviesti Europos šalių režisieriai. Šaunioje kompanijoje buvo ir lietuvis Mantas Kvedaravičius, vežiojantis aplink pasaulį sensacingą dokumentinį filmą “Barzakh”.

Svarbiausi ir įsimintiniausi filmai

Venecija

“Gėda”
Jautri ir drąsi drama apie liguistą vienišo vyro priklausomybę nuo sekso ir pornografijos turėtų nusipelnyti bent jau “Oskaro” nominacijos geriausiam aktoriui, bet prieštaringas Michaelo Fassbenderio vaidmuo tikriausiai pasirodys pernelyg šokiruojantis vyresniems Akademijos balsuotojams.

“Faustas”
Žiauriai vizualus, išsunkiantis jėgas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir įsiklausymo, sunkiai perkandamas, filosofinis rusų meistro Aleksandro Sokurovo filmas pelnytai gavo “Auksinį liūtą”, bet padalijo mačiusiųjų auditoriją į skirtingų nuomonių stovyklas. Šį kūrinį tikrai rekomenduotina pamatyti.

“Pjautynės”
Lengva, teatrališka, satyriškai linksma, žmonių ydas išjuokianti Romano Polanskio komedija, kurios veiksmas realiu laiku vyksta viename bute su keturiais fantastiškai vaidinančiais aktoriais.

“Nusikalstamas išsilavinimas”
Stipriausias Venecijos atradimas, teisingai apdovanotas už geriausią debiutą. Nelegaliai į Italiją prasibrovę imigrantai iš Afrikos atranda prieglobstį Kamoros mafijos gretose ir brenda į nusikalstamą veiklą. Nepaklūstantys gangsterių įstatymams ir raginimams gerai užsidirbti negailestingai sušaudomi.

“Tegyvuoja antipodai!”
Europos kino meno akademijos prizui nominuota rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio nuostabaus grožio dokumentinė kelionė per lygiai priešingose pasaulio pusėse esančias vietoves. Jis fiksuoja užburiančius vaizdus ir žmonių gyvenimo ypatumus keturiose giminingai diametraliai priešingose vietose: Kinijos megapolyje Šanchajuje ir ramiame Argentinos Patagonijos kaime, Horno rage Pietų Amerikoje ir prie Baikalo ežero Rusijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Ispanijoje, Botsvanoje ir Havajuose.

San Sebastianas

“Neliečiamieji”
Festivalio uždarymo ceremonijoje parodyta gudri dramedija apie paralyžiuoto ir prie invalido vėžimėlio prikaustyto turtuolio prancūzo nepaprastomis aplinkybėmis užsimezgusią draugystę su jokios moralės nepripažįstančiu juoduku prižiūrėtoju. Aktoriai Francois Cluzet ir Omaras Sy vaidina virtuoziškai ir juokina iki ašarų.

“Pašėlęs Bilas”
Dalios Ibelhauptaitės sutuoktinio Dexterio Fletcherio nuotaikingas, prasmingas ir įtaigus režisūrinis debiutas apie titaniškas tėvo pastangas apsaugoti vaikus nuo gatvės chuliganų įtakos.

“George’as Harrisonas: materialaus pasaulio gyventojas”
Per 3 val. 26 min. neatsibostantis, informatyvus, smagus muzikinis dokumentinis filmas apie neva neįdomiausią ir mažiausiai žinomą “The Beatles” ketvertuko narį. Džiugu, kad maestro Martinas Scorsese randa laiko išliekamąją vertę turintiems nekomerciniams kūriniams.

Busanas

“Stebėkite Indijos cirką”
20 tūkst. JAV dolerių įvertintu publikos simpatijų prizu apdovanotame indų filme nėra nė kruopelytės Bolivudo, bet pilna spalvų, emocijų, autentikos ir netikėtumų. Tai kaime gimusio ir angliškai nesuprantančio indų režisieriaus “Lūšnynų milijonieriaus” versija.

“Gedulas”
“Naujosios srovės” konkurse nugalėjusi drama iš Irano sulaukė daugybės liaupsių. Jaunųjų autorių komanda atrado naują kino kalbos būdą, kaip vizualizuoti kurčnebylių žmonių bendravimą.

“Veidrodis niekuomet nemeluoja”
Labai gražus, jautrus ir vizualus epas apie neblėstančią viltį ir skausmingus praradimus. Jauna mergina bando susitaikyti su tėvo mirtimi žvejų kaimelyje, bet dvasingi išgyvenimai filme užslapstomi lyriškomis metaforomis, spalvingais simboliais ir po vandeniu stulbinamai užfiksuotais vaizdais.

“Kiaulių karalius”
Tris prizus festivalyje nugvelbęs įstabus, efektingas ir žiaurus korėjietiškas animacinis trileris apie patyčias mokykloje ir brutalų nuskriaustų moksleivių kerštą užpuolikų lyderiui.

Galvok, ką nori. Žiūrėk, kas patinka

Tags: , ,



Ketvirtadienį prasidedančios „Scanoramos“ devizas tolerantiškas: „Galvok, ką nori“.

„Kino festivalis yra daugiau nei filmų rodymas“, – „Veidui“ tvirtino Europos šalių kino forumo vadovė Gražina Arlickaitė. Ir devynerių metų „Scanoramos“, pradėjusios savo kelią nuo skandinaviškų filmų, evoliucija tai atspindi. Šįmet kino programoje bus rodoma daugiau nei šimtas filmų, atkeliavusių iš 25 Europos šalių.

Forumas ir konkursas

Į šį skaičių patenka ir dokumentinės, ir vaidybinės trumpo metražo juostos, dalyvausiančios konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Bus parodyta po vieną iš trijų filmų susidedančią Estijos ir Latvijos jaunųjų kino kūrėjų programą, o Lietuva, kaip konkurso šeimininkė, pasiliko teisę sudaryti dvi kino programas, kuriose iš viso bus pristatytos aštuonios juostos. „Naujojo Baltijos kino“ programą vertins tarptautinė žiuri, kurioje nebus Baltijos šalių atstovų.
Festivalio pradžioje tris dienas vyks Baltijos jūros regiono šalių – Japonijos kino forumas, kuriame dalyvaus dešimt jaunų japonų kūrėjų ir tiek pat Baltijos regiono šalių atstovų su savo projektais. Jų tarpe bus ir du jaunieji Lietuvos menininkai. Pasak G.Arlickaitės, lietuvių kūrėjams toks forumas yra unikali galimybė rasti partnerių labai galingos kino industrijos šalyje. Forumą papildys speciali kino programa, kurioje netrūks japoniškų akcentų. Bus parodytas bene įdomiausias Europos ir Japonijos bendros gamybos pavyzdys – „Oskaru“ ir BAFTA apdovanota juosta „Žiaurus žaidimas“, kurią prodiusavo N.Powellas ir Michyo Toshizaki.

Programos staigmenos

Kino gerbėjams vargiai bereikia pristatinėti Larso van Triero „Melancholiją“ ar Aleksandro Sokurovo „Faustą“ – juos jau išgarsino tarptautiniai festivaliai.
O štai į Wimo Wenderso filmą „Pina“ turėtų veržtis visi, kurie matė vokiečių choreografės Pinos Bausch statytus šokio spektaklius. Vienas jų prieš dešimtį metų buvo rodomas ir per Wuppertalio šokio teatro gastroles Vilniuje. 3D kino galimybės šiame estetiškame filme leidžia  šiuolaikinį šokį įamžinti.
Numatoma ir lietuviško filmo premjera: tai Giedrės Žickytės dokumentinis pasakojimas apie „Anties“ ansamblio muzikantus „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.
Nemažiau svarbūs yra Kanų, Sandanso ir kitų festivalių favoritai – filmai, kurie kėlė gyvas diskusijas. Tai „Scanoramos“ rodomos Europos panoramos perlai: austro Karlo Markovičiaus „Kvėpavimas“, islando Runaro Runarssono „Vulkanas“, lenko Jano Komasos „Savižudžių kambarys“, belgo Gusto van den Berghe‘s „Žydroji paukštė“, brito Paddy Considine‘o „Tiranozauras“, Argyrio Papadimitropolouso ir Jano Vogelio „Trūkusi jaunystė“, prancūzės Celine Sciamma „Berniokė“.

Specialiai “Veido” skaitytojams „Scanorama“ rekomenduoja filmą “Ministras”
(rež. Pierras Schoelleris, Prancūzija, Belgija, 2011)
“Ministras” – tai aukšto Prancūzijos pareigūno portretas iš arti su žiupsneliu erotikos ir gera doze prancūziško sarkazmo, šių metų Kanų kino festivalyje palydėtas bent 10 minučių trukusiais plojimais.
Istorija prasideda, kai Prancūzijos susisiekimo ministrą Bertraną Sen-Žaną iš sapno pažadina sekretoriaus skambutis. Kelio posūkyje nuo kalno nugarmėjo tarpmiestinis autobusas. Jis turi nedelsdamas vykti į nelaimės vietą. Duoti interviu. Pasinaudoję proga jį puls kritikai, konkurentai ir nesąžiningi kolegos. Gyvenimą įkyriai reguliuoja spaudos atstovė. Dienotvarkė įtempta, permainos politiniame žaidime vyksta žaibiškai, kovos dėl galios žiaurios ir suktos. Šalyje ekonominė krizė, streikai ir visuotinis priešiškumas. Lyg tyčia vienas nelaimingas įvykis seka kitą. Niekas nežino, kada valstybė, kuriai tarnauji, tave praris.
Režisierius Pierre’as Schoelleris apie šį savo filmą sako: „Pradinis mano sumanymas buvo kalbėti apie galią, kuri yra nematoma, ir parodyti žmones vyriausybės užkulisiuose, nes virveles tampo jie, bet lieka nematomi. Taip pat man buvo svarbu parodyti, kad, nors politinius sprendimus galiausiai patvirtina vienas žmogus, juos priima žmonių grupė. Taigi pagrindinė filmo tema yra ministro ir jo asmeninio sekretoriaus santykiai. Sekretorius įkūnija žmogų, kuriam nekliūna spaudos dėmesio, tačiau nešvarius darbus atlieka būtent jis. Taigi šis filmas ne apie „prezidento žmones“, bet apie „ministro žmones”.

Nekomercinio kino – kiekvieno skoniui

Tags: , ,


BFL

Šią savaitę vien Vilniuje vyksta trys kino festivaliai: animacininkų „Tindirindis“, „Nepatogus kinas“ ir Lotynų Amerikos kultūros dienų filmų programa.

„Rugsėjį ir spalį Lietuvoje vyksta beprotiškai daug kino festivalių – po keletą vienu metu“, – konstatuoja Lina Užkuraitytė, Vilniaus tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio rengėja.
Ko gero, tą patį pastebėjo visi aktyvesni nekomercinio kino gerbėjai, kiekvieną savaitę atakuojami pranešimų apie naujus festivalius. Visai neseniai su žiūrovais atsisveikino Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, keturiuose miestuose vykęs tarptautinis Kauno kino festivalis, „Vilniaus kino šortai“.
Šią savaitę vyksta Lotynų Amerikos kultūros dienos Lietuvoje (jų kino programą kuruoja „Kino pavasaris“), nepatogaus kino festivalis „Ad hoc“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“, Kaune ir Ukmergėje savo programą teberodo Vaikų ir jaunimo filmų festivalis. Ir vos pora savaičių beliko iki kito svarbaus šalies kino įvykio – „Scanoramos“ festivalio pradžios.
O jei dar priskaičiuotume atskirų valstybių kino dienas, kurių „Scanoramos“ direktorė Gražina Arlickaitė nuolankiai prašo festivaliais nevadinti (nors, tarkim, Lenkų kino savaitė žiūrovų skaičiumi pranoksta ne vieną smulkesnį festivalį), – paaiškėtų, kad nekomercinio kino centrai rudenį tiesiog verda nuo renginių gausos.

Festivaliai gimė iš bado

Taigi kodėl festivalių organizatoriai taip pamėgo rudenį? „Todėl, kad supranta, jog šaltomis žiemos dienomis žiūrovus iš namų išvilioti taps gerokai sunkiau“, – svarsto L.Užkuraitytė. Antra vertus, pripažįstama, kad dabartinė festivalių gausa Lietuvoje radosi iš aštraus nekomercinio kino bado, viešpatavusio šalyje maždaug prieš dešimtį metų.
„Pati prisimenu, kad alternatyvų holivudiniam repertuarui naujojo tūkstantmečio pradžioje Kaune praktiškai nebuvo. Buvo uždarinėjami senieji kino teatrai, brendo ištisa karta, nepažįstanti kitokio kino. Būrelis entuziastų, nenorinčių taikstytis su tokia padėtimi, susibūrėme į Kino klubą, kurį maloniai priglaudė Architektų namai. Rūpinomės, kad Vilniuje vienas po kito atsirandantys festivaliai savo programas parodytų ir mums. Galiausiai pasijutom subrendę ir Kauno kino festivaliui“, – pasakoja jo direktorė Ilona Jurkonytė.
Dabar šis festivalis jau pajėgus grąžinti Vilniui skolą: jo programos perlai užsuka ir į sostinės nekomercinio kino teatrus, kurių, beje, vilniečiams ligi šiol pavydima. O geriausias darbo įvertinimas, pasak festivalio vadovės, būna tuomet, kai po filmo peržiūros dalyvauti susitikime su jo kūrėjais salėje lieka beveik visi žiūrovai.

Sudėtingiausia – Klaipėdoje

Kad Kaune subrandinta nekomercinio kino gerbėjų auditorija, neneigia ir sostinės festivalių organizatoriai. „Jaučiame, kad ten galėtume rodyti dar daugiau seansų: salės būna pilnos. Gaila, jog festivalio svečiai, kurių šįmet turėsim daugiau nei trisdešimt, nevieši Lietuvoje taip ilgai, kad galėtų aplankyti ir kitus miestus“, – teigia Birutė Sabatauskaitė, festivalio „Ad hoc: nepatogus kinas“ koordinatorė. Šis festivalis šįmet pristato 44 filmus. Ir nors vieną jų, pasakojantį apie rusų oligarchą Michailą Chodorkovskį, neseniai rodė LTV, dabar žiūrovai turės progą susitikti su jo režisieriumi Cyrilu Tuschi ir išgirsti, kokių persekiojimų teko patirti filmo kūrėjui.
G.Arlickaitė priduria, kad kinu Kaune domisi ne vien akademinis jaunimas: „Matau salėse įvairaus amžiaus ir išsilavinimo kauniečių. Ir kukurūzų spragėsių maišų į nekomercinio kino seansus šiame mieste, kaip ir Vilniuje, niekas nebesineša: dabar tuo tepasižymi klaipėdiečiai. Uostamiestyje gero kino auditorijos stoka kaip buvo, taip ir liko pati aštriausia.“
Beje, „Scanorama“, viliojanti žiūrovus Larso von Triero „Melancholija“ ir specialia japonų kino programa, šįmet ketina pirmąkart žengti į Šiaulius. Iš viso lapkričio 10–27 d. vyksiančiame festivalyje (įskaičiuojant konkurse „Naujasis Baltijos kinas“ dalyvaujančias trijų šalių trumpo metražo juostas) bus parodyta daugiau nei šimtas filmų.

Ko niekada nedrįsote paklausti muziejaus gido?

Tags: , , ,



Bažnytinio paveldo muziejuje vyksta akcija „Klausk drąsiai apie krikščioniškąjį meną!“ Iki lapkričio 16 d., apsilankę muziejuje, rasite meno istoriką, kuris trumpai pristatys muziejaus ekspoziciją ir atsakys į Jums rūpimus klausimus.

Ar žinai, kas yra relikvijorius? Kokio aukščio yra didžiausia Lietuvos monstrancija? Ką simbolizuoja kaukolė po kryžiumi? Ką reiškia kalavijas, įsmeigtas į Švč. Mergelės Marijos širdį? Kuo skiriasi arnotas nuo dalmatikos? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus galite atrasti apsilankę Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame Bažnytinio paveldo muziejuje nuo spalio 20 d. iki lapkričio 16 d.

Inicijuodamas šį projektą, muziejus siekia supažindinti visuomenę su vertingiausiais bažnytinio meno dirbiniais ir paskatinti domėtis krikščioniškąja ikonografija. Kartu muziejaus darbuotojai tikisi išgirsti, kas domina lankytojus, atgaivinti pamirštus ar „savaime suprantamais“ laikomus dalykus, kurie į muziejų užsukusiam žmogui nėra akivaizdūs. Akcijos organizatoriai viliasi, kad projektas bus naudingas visiems: ir ieškantiems, ir kuriantiems, ir bažnytinį paveldą saugantiems.

Akcijai pasibaigus įdomiausi, aktualiausi klausimai bus paskelbti Bažnytinio paveldo muziejaus socialiniame tinkle ir baigiamojoje akcijos ekskursijoje lapkričio 19 d. 14 val.

Jei drąsiau klausti ne vienam – atsivesk draugų!

Muziejaus darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

Muziejaus adresas: Šv. Mykolo g. 9, Vilnius

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Lietuvos gimnazijų reitingas 2014
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT dienos klausimas

  • Kaip vertinate A. Butkevičiaus vyriausybę?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...