Tag Archive | "Kinas"

Balandį kino filmai turės galimybių įrodyti savo pranašumus

Tags: , , ,



Kino balandis atskrieja tęsiniais, praeities prisiminimais ir moderniomis interpretacijomis.

Su ištikimais žiūrovais atsisveikinantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” užleidžia sales įniršusiems titanams, Rolando Kazlo balsu kalbančio pirato šutvei ir medžiojamų paauglių būriui. Antro pavasario mėnesio komercinis repertuaras vilios nostalgijos magija, nebūtinais tęsiniais, vaikiškomis pramogomis, laivų sprogdinimais, vyrus spardančia gražuole ir sensacingiausia kino pramonės naujiena.

Tiesioginė transliacija
“Bado žaidynės” šį pavasarį yra neabejotinai dažniausiai cituojamas filmo pavadinimas. Režisieriaus Gary Rosso futuristinė veiksmo drama sukėlė neregėtą ažiotažą visame pasaulyje, bet tik ne Lietuvoje. Atrodo, kad visi trokšta pamatyti dinamiškus nuotykius mirtinai pavojingame realybės šou, tačiau pas mus filmas atidaro medžioklės sezoną beveik nepažįstamas. Likus savaitei iki premjeros beveik nematyti rašytojos Suzanne Collins romano “Bado žaidynės” ekranizacijos reklamos. Vos keturis mėnesius dirbanti platinimo bendrovė turi kortų kaladėje nenuginčijamą kozirį, bet nesistengia jo viešinti.
Vos per premjerinį savaitgalį atsipirkęs ir surinkęs dvigubai daugiau pajamų, negu buvo išleista gamybai, filmas (157 mln. JAV dolerių per tris dienas) paleidžia 12 paauglių kovoti vienas prieš kitą miško teritorijoje, kurioje jų veiksmus stebi slaptos kameros. Akivaizdu, kad efektingos “Bado žaidynės” sieks pasinaudoti vampyriško “Saulėlydžio” ir jo tęsinių populiarumu. Bet kol kas sudėtinga prognozuoti, ar tinkamai neparengti Lietuvos žiūrovai pageidaus patikrinti karščiausią sensaciją.

Po pavasario
Konkurencinę kovą repertuare pradės ir “Kino pavasario” pašventinti filmai. Lietuviškų giminystės šaknų turinčio kanadiečio režisieriaus Davido Cronenbergo psichologinė drama “Pavojingas metodas” pardavė beveik visus bilietus į nepatogiu laiku suplanuotus festivalio seansus. Tai reiškia, kad Lietuvos žmonės laukė išliaupsinto filmo ir būtinai norėjo jį patikrinti. Aktorių trijulės vardai savaime traukia, o dar stipriau vilioja dviejų psichoanalizės genijų protų mūšis. Tačiau edukaciniam aistrų ir geismo nuotykiui reikia specialaus pasirengimo. Nepakanka žinoti, kas tokie buvo Sigmundas Freudas ir Carlas Gustavas Jungas. Tai vienas tų filmų, kuriuose forma ir idealus atlikimas šiek tiek užgožia turinį ir neduoda trokštamų rezultatų. Tikriausiai todėl “Pavojingas metodas” buvo įvertintas nevienodai.
Romano Polanskio gudri trumpa komedija “Kivirčas” taip pat sulaukė  prieštaringų atsiliepimų “Kino pavasaryje”, bet sėkmingai ir beveik sausakimšai užpildė po iškilmingo atidarymo vykusius tris seansus. Keturių puikių aktorių šou beriamų vaisių skonis pirmiausia priklausys nuo žiūrovų nusiteikimo ir lūkesčių, nes elitinio režisieriaus pavardė įgalina tikėtis ir reikalauti daugiau. Bet kokiu atveju smagūs suaugusių intelektualų konfliktai per 1 val. 20 min. turėtų prajuokinti dažniau už holivudines tuštybes iš pyragų kepimo cecho.
Romantinės komedijos “Meilė trunka trejus metus” aritmetinės formulės buvo skaičiuojamos tik kviestinių svečių akivaizdoje, tad repertuarinių rodymų sėkmę pirmiausia lems lietuvių publikos troškulys patikrinti prancūzų rašytojo Frederico Beigbeder režisūrinius gebėjimus. Pasimatymų žanro filmai pas mus vis dar turi paklausą, bet kaip suveiks prancūziška versija be ryškių žvaigždžių?

Pasakų laikas
Balandžio repertuaras nėra stipriai perkrautas, tad visi suplanuoti filmai gaus bent tris savaites savo pranašumams įrodyti. Mėnesio pradžioje lankomumo vežimą lengvai trauks idėjiškai tuščias fantastinis mitologinis veiksmo trileris “Titanų įniršis 3D”, kuris milžinų batalijomis suvilios pramoginio kino efektų gerbėjus.
Žaismingai ambicingas ir genialiomis rankomis nulipdytas plastelininės animacijos nuotykis “Piratai! Nevykėlių kompanija” masins galimybe patikrinti, kaip sodrų britišką humorą interpretavo lietuvių vertėjai ir dialogų adaptuotojai. Sklando legendos, kad retai kam pavyksta prisiskambinti R.Kazlui, bet dar sunkiau būna įtikinti kruopščiai pasiūlymus svarstantį aktorių. Jeigu jis sutiko dar sykį įgarsinti charizmatišką ir komišką personažą (prisimename balso spektaklius filmuose “Medžioklės sezonas atidarytas” ir “Hortonas”), tai reiškia, kad britų animatorių atliktas darbas pagrindiniam įgarsintojui patiko.
Lietuviško dubliažo stebuklai bandys gelbėti indų kilmės vizionieriaus Tarsemo Singho filmą “Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija”, kuriame susimaišė tradicinis pasakų siužetas, romantinės meilės sakmė, juodosios raganiškos magijos prakeikimai, septynių nykštukų keršto akcija, vaizdo efektai, prabangūs kostiumai ir stipriai gerbiami aktoriai. Dar neteko matyti, kaip graži ir gera moteris Julia Roberts jausis niekšingos piktadarės kailyje. Vyresniems žiūrovams nevertėtų tikėtis šedevro, nes, be įspūdingo apipavidalinimo, nieko ypatingo čia nebus. Jaunesniųjų auditorija gaus dar vieną pamokėlę, kad savanaudiškumą, godumą ir tuštybę įmanoma įveikti tik bebaime drąsa ir meilės galia.

Senos idėjos, modernios interpretacijos
Stevenas Soderberghas nuo pat pirmos minutės užvaldo dėmesį ir išlaiko galingą intrigą, kol mišriąsias kovas ringe praktikuojanti žavioji Gina Carano išspardo ir suluošina garsiųjų vyrų grupuotę. Filme nėra ypač gudrių paslapčių, nes režisieriui paprasčiausi siužeto įrankiai (užverbavimas, išdavystė, bandymai nutildyti ir kerštas) reikalingi tik naujai dvikovai inicijuoti. Veiksmo trileriui “Prarasta kontrolė” netrūksta energijos ir adrenalino, tačiau jį gerokai susilpnino Lietuvos platintojų neapsisprendimas, nuolatinis premjeros atidėliojimas ir pavadinimo kaitaliojimas. Panašaus stiliaus reginius būtina leisti reikiamu laiku, kai iš užsienio ateina pagyrimų banga. Dabar filmas pasiekė mūsų ekranus jai nuslūgus, kai dauguma interesantų jau parsisiuntė nelegalias kopijas.
Siaubo trileris “Namas girios glūdumoj” taip pat glumina pažįstama ir daug kartų girdėta užuomazga. Penki keisti bičiuliai savaitgalio pobūviui išsirenka apleistą namą kažkur miške, o ten kaip tik veisiasi siaubingiausi monstriukai, ir niekas nebūna toks, kokiu dedasi per pirmą susitikimą. Atrodo, viskas aišku, tačiau būtent čia scenaristų duetas Jossas Whedonas ir Drew Goddardas pagauna gudriais netikėtumais. Kovo mėnesį JAV Ostino mieste vykusiame kino festivalyje “South by Southwest” filmas užsitikrino žanro gerbėjų simpatijas ir geras rekomendacijas. Apsisprendus nueiti į intriguojančią siaubo pramogą patartina kuo mažiau žinoti, nes įspūdis kaip tik glūdi suregztose staigmenose ir meistriškai surežisuotuose gąsdinimų atrakcionuose.
Sudėtingiau nuspėti, kam šiais laikais gali būti įdomus “Amerikietiškas pyragas: klasės susitikimas”. Tai totaliai beprasmiškas laiko gaišimas. Trys anksčiau rodyti švelniai erotizuoto moksleiviškų ir studentiškų pokštų serialo filmai absoliučiai išsisėmė. Prodiuseriai pasirinko laiko patikrintą formulę ir sukvietė visas pigiai kainuojančias riboto talento pirmojo filmo “žvaigždes”, kurių dauguma lyg tyčia nesugebėjo nieko ypatingo nuveikti. Tiesmukiški juokeliai ir striptiziniai pokštai “pyraguose” taip ir liko jų talento viršūne.

Mėnesio tvarkaraštis
Kovo 30 d.
“Titanų įniršis 3D”
“Meilė trunka trejus metus”
“Piratai! Nevykėlių kompanija”

Balandžio 6 d.
“Amerikietiškas pyragas: klasės susitikimas”
“Bado žaidynės”
“Pavojingas metodas”
“Kivirčas”

Balandžio 12 d.
“Titanikas 3D”

Balandžio 13 d.
“Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija”
“Namas girios glūdumoj”

Balandžio 20 d.
“Laivų mūšis”
“Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis”

Balandžio 27 d.
“Prarasta kontrolė”
“Amžinai tavo”

Atjaunėjusi legenda
Gryną pinigą iš oro kalti gebančio Jameso Camerono “Titanikas 3D” išplauks dar vienam lemtingam reisui kardinaliai priešingomis sąlygomis. Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris dar nematė ar negirdėjo legendinio filmo (nepriklausomoje Lietuvoje tik “Tadas Blinda” sukvietė daugiau žiūrovų). Garsusis režisierius nenorėjo daryti nieko naujo, tačiau apsisprendė numelžti seną karvutę. Jis investavo mažiausiai 20 mln. JAV dolerių į 1997 m. nufilmuotos medžiagos restauravimą ir konversiją 3D formatu. Indijos vunderkindai ilgiau nei metus kantriai dirbo prie kiekvieno kadro. Dideliame ekrane “Titanikas” atrodo lyg naujas. Jeigu nežinotumėte, kaip šiandien atrodo Kate Winslet ir Leonardo DiCaprio, tai galėtumėte lengvai apsigauti.
Didžiausio pasaulyje laivo katastrofą visi žino mintinai. Tai jau tapo klasika. Pagrindinis klausimas – ar verta dar sykį leistis į trijų valandų kelionę? Tikrai taip. J.Cameronas neleidžia sau meluoti. Trimačių efektų nesinori vadinti itin revoliuciniais, tačiau jie suteikia filmui kitokių atspalvių ir talkina pamatyti intriguojančias smulkmenas. 3D galingumas pasireiškia iliustruojant “Titaniko” dydį, nes giluminiai efektai sukuria savotiškai įspūdingą atmosferą, kai akimis pradedi jausti aukštį nuo laivo denio iki vandenyno bangų. Daugiau kalbančiose stambių veidų scenose nieko novatoriško nematyti.

“Kino pavasaris”: ką žiūrėti ir kaip išsirinkti

Tags: ,



Dvi kovo mėnesio savaites šeimininkausiantis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” užmena žiūrovams tą pačią mįslę: kaip teisingai pasirinkti iš tokios gausybės, kad suspėtum į prasmingiausius ir geriausius filmus. Rekomendacijomis ir patarimais įmanoma tik užvesti ant teisingo kelio, bet galutinį įspūdį vis tiek nulems nuojauta, lūkesčiai ir skonis.

“Kino pavasaris” visuomet stebi, ką veikia Vilniuje jau rodyti ir gerai pažįstami režisieriai. Štai turkas Nuri Bilge Ceylanas sugrįžta jau ketvirtą kartą, šįsyk su detektyviniu vesternu nakties apgaubtoje stepėje “Vieną kartą Anatolijoje”, kuriam prireiks daugiau kantrybės, įsiklausymo į žodžius ir pastabumo detalėms. Prieš dvejus metus konkursinėje programoje “Nauja Europa – nauji vardai” laimėjęs bulgaras Kamenas Kalevas (“Rytų pjesės”) intriguoja kardinaliai kitokiu ir ambicingesniu filmu “Sala” apie žmogaus charakterio sandarą ir savanorišką izoliaciją.
Festivalis sunkiai įsivaizduojamas be Kim Ki-Duko, kuris pernai spėjo sukurti du filmus. San Sebastiane išpeikto eksperimento “Amen” pats režisierius nusprendė niekam daugiau neberodyti. O tautinės giesmės pavadinimą “Arirang” pasiskolinęs kūrinys pasiūlys išsamią pažintį su madinguoju korėjiečiu, kuris trejus metus gyveno atsiskyręs nuo žmonių ir nufilmavo spalvingą savo portretą.
Dėl teisės parodyti lietuvių kilmės brito Mike’o Leigh ironišką dramą “Dar vieneri metai” reikėjo kovoti beveik dvejus metus, kol pavyko susitarti su Baltijos šalių festivalius ignoravusia amerikiečių kompanija “Focus Features”. Per keturis metų laikus improvizuotą komišką ir karčiai liūdną istoriją apie laimingos šeimos bendravimą su vienišais draugais vertėtų įsirašyti į privalomų pamatyti filmų sąrašą.

Jausmai ir knygos
Jei prisimenate stilingą kanadietišką dramediją “C.R.A.Z.Y”, tai būtinai patikrinkite režisieriaus Jeano Marco Vallee muzikalią dramą “Café de Flore” apie gryną meilę, kurią kartais reikia išmokti paleisti. Dviem skirtingomis interpretacijomis intriguojantis filmas turėtų sudominti jausmingų filmų gerbėjus ir mėgstančiuosius paspėlioti kino rebusus. O argentiniečių debiutanto Gustavo Taretto romantinėje dramoje “Gyvenimo sienos” išskiriamas lemtingo susitikimo atsitiktinumas, didžiųjų miestų architektūros poveikis žmonių santykiams ir nesugebėjimas pastebėti, kad tikroji meilė laukia visai šalia.
Iš Čilės atkeliavusioje dramedijoje “Bonsai” festivalyje jau matyto režisieriaus Cristiano Jimenezo diriguojamas rašytojas simpatiją merginoms įrodinėja meile knygoms ir pats mėgina perrašyti asmeniškai išgyventas pirmosios meilės nesėkmes, kad pasinaudotų patirtimi tolesniuose santykiuose. Originali ir jautri rašytojo Alejandro Zambros romano ekranizacija pabrėžia, kad dažnas “Kino pavasario” filmas bus glaudžiai ir netiesiogiai susijęs su knygomis.
Atkreiptinas dėmesys, kad “Kino pavasario” atranka neatitolsta nuo svarbių įvykių ir Lietuvai aktualių temų. Viena jų – mūsų spaudos eskaluojama pedofilija. Taigi, čekas Janas Hrebejkas aštriame kriminaliniame trileryje “Nekaltybė” pažvelgė, kaip greitai įmanoma sužlugdyti visuomenės gerbiamo chirurgo reputaciją, apkaltinus jį seksualiniu priekabiavimu prie nepilnametės pacientės.
O nepriklausomų kino teatrų tinklo “Europa Cinemas” premiją Venecijoje gavęs prancūzas Vincentas Garenq’as dramoje “(Ne)kaltas” apnuogino skandalingiausią bylą šalies teisėsaugoje, kai verslininkas buvo apkaltintas pedofilija ir melu pagrįstais parodymais pūdomas kalėjime.
Tikrai neprašaus ir apsilankusieji filme “Neliečiamieji”. Kolumbietiškame “Porfirio” policininko kulkos sužeistas ir iki juosmens paralyžiuotas vyras ryžtasi atsikeršyti užgrobdamas keleivinį lėktuvą. Tačiau įdomiausia intriga – režisieriaus sprendimas pagrindiniam vaidmeniui pasikviesti iš kalėjimo paleistą tikrų įvykių iniciatorių Porfirio Ramirezą, kuris įtaigiai vaidina pats save. Realiame gyvenime užsimezgusi paralyžiuoto aristokrato ir neturtingo pagalbininko draugystė išsirutuliojo į unikalią juodojo humoro komediją “Neliečiamieji”, kuri atranda nuoširdaus juoko ir optimizmo harmoniją nelinksmai skambančiose situacijose.
Lietuvoje itin aktualiai suskambės ir Berlyno kino festivalio publikos simpatijų prizą priglaudusi komedija “Paradas” apie Serbijos gėjų pastangas surengti draugiškas eitynes Belgrado gatvėmis ir netolerantiškus konfliktus su pankuojančių “skinų” grupuotėmis. Būtų smagu, jei panašaus sukirpimo renginyje Vilniuje pasižymėję parlamento klounai Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka atrastų drąsos ateiti į kino salę.

Nauji balsai
Šalia pasimatymų su pripažintais meistrais, kuriems nereikia gausesnės reklamos, “Kino pavasaris” stengiasi atrasti ir nuraškyti ryškiausius metų debiutus. Venecijos ir Busano laurus laimėjusi italo Guido Lombardi drama “Kriminalinis auklėjimas” vėl primins Kamoros mafijos klano mokytojus, ieškančius naujokų nusikaltimams daryti.
O “Cezario” premija už geriausią debiutą ir Tokijo kino festivalio publikos simpatijų prizu apdovanotas prancūzų rašytojas Sylvainas Estibalis gudrioje komedijoje su dvigubu dugnu “Gazos paršiukas” sugeba sodriai ir kurioziškai pajuokauti iš rimtų dalykų: politinės situacijos Palestinoje, žydų tautybės žmonių iškeldinimo iš Gazos ruožo, religinių papročių ir kultūros skirtumų.

Ryškios žvaigždės
Jeigu lemiamu pasirinkimo kriterijumi vis dėlto liks žymių ir patikimų aktorių ar režisierių vardai, tai “Kino pavasaris” nenuvils plačiu kino žvaigždynu. Eva Green ir Ewanas McGregoras tikrins aistrą pasaulio pabaigos akivaizdoje (“Tikri jausmai”), pirmą kartą legionieriaus karjerą Kinijoje pradėjęs Kevinas Spacey šmaikščiai parodijuos superherojų nuotykius (“Draugeliai”), Tilda Swinton meistriškai vaidins sielvarto, kančios ir atgailos už sūnaus poelgius prislėgtą motiną (“Pasikalbėkime apie Keviną”).
Meksikietis Gaelis Garcia Bernalis ir ispanas Luisas Tosaras mėgins įdarbinti Bolivijos varguolius vaidmenims filme apie Kristupą Kolumbą, bet patys pateks į civilinio karo dėl vandens sūkurį dramoje “Jie parduoda net lietų”. Europos kino šviesulių kvartetas Mathieu Amalricas, Chiara Mastroianni, Maria de Medeiros, Isabella Rossellini grieš emocijų smuikais vizualioje ir spalvingoje “Persepolio” autorių dramoje “Vištiena su slyvomis”.
Gausus Azijos žvaigždynas (aktorius Sammo Hungas, režisierius Tsui Harkas ir kiti) ironiškai parodijuoja kino verslą Roterdamo kino festivalio publikos simpatijas pavergusioje sentimentalioje dramoje “Paprastas gyvenimas”, kurios jautriausi momentai glūdi Honkongo veiksmo trilerių pažibos Andy Lau suvaidinto aktoriaus santykiuose su vaikystėje jį užauginusia aukle (už šį vaidmenį Deanie Yip pripažinta geriausia aktore Venecijos kino festivalyje).

Seksas
28 metų serbų debiutantė Maja Miloš pribloškia drąsa ir autentiškumu. Roterdamo kino festivalyje ji prisijaukino “Tigro” apdovanojimą. “Klipas” pernelyg taikliai ir nemaloniai atskleidžia, kaip šiandien gyvena šiuolaikiniai paaugliai, kuriems dažniausiai rūpi tik sekso žaidimai, virtuali erdvė ir mobiliojo telefono filmavimo kamera. Finaliniai titrai nuramina dorovės sergėtojus, kad keturiolikmečius aktorius intymiausiose ir atviriausiose scenose pakeitė kūnų dubleriai ir vaizdo efektai, bet panašaus amžiaus vaikus auginantiems tėvams šis filmas turėtų atverti akis.
Į Julią Roberts stulbinamai panaši Hagar Ben-Asher debiutinėje dramoje “Kekšė” atliko tai, ko negautų iš kitų aktorių. Tarp kelių vyrų besiblaškančios kaimo mergelės geismingos egzistencijos atvaizdavimui reikėjo tyro ir atviro sekso scenų, tad ji pati ryžosi suvaidinti be jokių slėpynių ir pagražinimų. Šiam vaidybiniam filmui ideliai oponuoja austrų dokumentininko Michaelio Glawoggerio “Šlovė prostitutėms” – kelioninė pažintis su laisvo elgesio merginomis Tailande, Bangladeše ir Meksikoje, kai parsidavinėti vyrams už pinigus priverčia skirtingos gyvenimo situacijos.
Liguista priklausomybė nuo sekso, pornografijos ir atsitiktinių vienos nakties santykių pirmiausia patraukia fenomenaliu, nepamirštamu ir drąsiu airio Michaelo Fassbinderio vaidmeniu. Britų režisieriaus Steve’o McQeeno drama “Gėda” tikrai nėra malonus filmas, bet jis paliks daug minčių apmąstymams ir diskusijoms.
Aštrių emocijų laukiantiems žiūrovams reikėtų pasižymėti FIPRESCI kino kritikų asociacijos prizu San Sebastiane apdovanotą portugališką ekstremalią erotinę dramą “Mano kraujas”, kuri pareikalaus ištvermės ir stiprių nervų, bet atsipirks virtuoziška, tikroviška ir pasiaukojančia moterų aktorių ansamblio vaidyba. Režisieriaus Joao Canijo taiko britui M.Leigh būdingą kino be scenarijaus metodiką, kai užduotis gavę aktoriai per intensyvias repeticijas kuria filmą savo personažų improvizacijomis.

Šeima
Vienas “Kino pavasario” tikslų – paskatinti susidomėti festivalio filmais tokius žiūrovus, kurie niekuomet jame nedalyvavo. Ugdyti naujos kartos auditoriją pagelbės egzotiškas, šiltas animacinis nuotykis “Vištukė”, skirtas paties įvairiausio amžiaus vaikams. Jis tiesiog užprogramuotas patikti visiems.
Vyresniems moksleiviams norisi rekomenduoti nuostabiais gamtovaizdžiais viliojančią nuoširdžią dramą “Veidrodis nemeluoja” iš tolimosios Indonezijos. Mergaitė viltingai laukia iš žvejybos negrįžtančio tėčio, o debiutuojanti režisierė Kamila Andini lyriškai stebi kertinį paaugliškos brandos etapą. Jau tris kartus “Kino pavasaryje” matytas japonų maestro Hirokazu Kore-eda prikalbino populiarius brolius komikus suvaidinti dramoje “Stebuklas”, kurią vertėtų pamatyti išsiskyrusioms šeimoms. Skirtinguose Japonijos miestuose gyvenantys broliai trokšta susitikti ir svajoja vėl sulipdyti tėvų santykius. Jie įtiki, kad stebuklai pildosi priešingomis kryptimis lekiančių greitųjų traukinių susitikimo vietoje.
Su Lietuva artimai susijęs britų aktorius Dexteris Fletcheris atvyks į Vilnių vos kelioms dienoms, kad pristatytų San Sebastiane pašlovintą debiutinę dramą “Pašėlęs Bilas”, kurioje žaismingai ir jautriai dera gansterinės intrigos, tėvo santykiai su vaikais ir begalinis noras, kad obuoliai nusiridentų toliau nuo obels ir nekartotų tų pačių lemtingų klaidų.

Edvinas Pukšta

Džonas Karteris, Loraksas, piratai, titanai ir lėbautojai prieš kino festivalius

Tags: , ,



Kovo mėnesį Lietuvos kino teatruose numatoma daugiau filmų, negu padoriai išauklėtam žmogui užtektų smalsumo pažiūrėti.

Kovo 1 d. startuoja moterų kino festivalis “Šeršėliafam”, o kovo 15 d. prasidės 17-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” su 194 trumpo ir ilgo metražo filmais. Na, ir reguliariame repertuare lauks tradicinės mūsų platintojų staigmenos žiūrovams.

Daugiausiai vilčių siejama su genialių animacinių šedevrų “Žuviukas Nemo” ir “Wall-E” autoriaus Andrew Stantono vizualiu ir efektingu reginiu “Džonas Karteris”, kuriame pramoginio kino gerbėjai gaus viską, ko širdis ir akys geidžia. Dėl tokio filmo tikrai verta eiti į kiną ir mokėti už brangesnį 3D seanso bilietą. Čia susipins pasakiškos intrigos ir kariniai mūšiai, romantiškos pagundos ir gladiatoriškos kautynės, kompiuterinės grafikos vaizdiniai ir firminė tituluotų aktorių vaidyba, nerealūs milžiniški monstrai ir stipriai pasikaustę žmonės.
“Džono Karterio” nuotykių kokteilyje bus gardžių priedų iš “Gladiatoriaus”, “Žvaigždžių karų”, “Persijos princo”, “Įsikūnijimo”, “Titanų susidūrimo”, “Šokančio su vilkais”, “Tarzano”, bet įspūdingiausius prisiminimus konstruos beribė ir originali režisieriaus fantazija, kuriai realizuoti Holivudo studija nepagailėjo 250 mln. dolerių.
O paskutinėmis mėnesio dienomis į dieviškų ir mitologinių aistrų mūšį pakvies “Titanų įniršis”, kurį galime drąsiai pavadinti nebūtinai reikalingu tęsiniu. Nėra čia ko slėpti, kad 2010 m. balandį “Titanų susidūrimas” nuvylė daugelį kinomanų neišpildytais pažadais ir apgailėtino lygio 3D efektais, bet reklama padarė savo juodą darbą ir galingai reklamuotas niekalas suskaldė solidų gabalą pinigų (vien Lietuvoje jį pamatė 35 tūkst. žmonių).
Palankių finansinių rezultatų visiškai užteko investuotojams, kad jie vėl išskirtų dosnią porciją žvaigždiškiems aktorių honorarams ir efektingiau nupieštoms fantazijoms. Antroji titanų susidūrimo su Dievais serija sukalta pagal tipišką holivudinio tęsinio formulę, primenančią “Rembo 2″, kai pagrindinis veikėjas mėgins atsiriboti nuo neva nedominančių dalykų, bet nepalankios aplinkybės privers jį staigiai pakeisti apsisprendimą ir vėl gelbėti su išnykimo pavojumi susidūrusią žmoniją. Jeigu dar nepavargote žiūrėti to paties su nedideliais pakeitimais, tai tikriausiai patirsite trokštamą dozę emocijų.

Knygose parašyta apie meilę
Festivalines mėnesio nuotaikas idealiausiai atitinka Toronto kino festivalyje sužibėjusi švedų veterano Lasse Halstromo romantinė dramedija “Tai nutiko Jemene”, kuri privers tikėti, kad pačios nerealiausios svajonės magiškai išsipildo, kai nuosekliai sieki suformuluotų tikslų ir bandai daryti neįtikimus stebuklus. Vienas turtingas arabų šeichas užsigeidė, kad Jemeno dykumoje tekėtų upės, o vandenyse plaukiotų lašišos, kad vietiniai žmonės galėtų pažvejoti ir susidraugauti su gamta. Britišku humoru praskaidrintas filmas pirmiausia turėtų patraukti literatūrinių ekranizacijų mėgėjus, nes “Oskaru” apdovanotas Simonas Beaufoy’us (“Lūšnynų milijonierius”) pasistengė ištikimai perteikti rašytojo Paulo Torday’aus bestselerio idėjas.
Tiesa, prancūzų autoriaus Frederico Beigbeder knyga “Meilė trunka trejus metus” Lietuvoje yra kur kas geriau žinoma ir plačiau aptarinėjama, tad susidomėjimas paties rašytojo režisuota provokuojančia romantine komedija tarsi iš anksto garantuotas. “Kino pavasario” uždarymo ceremonijos filmas atspindės puikiai pažįstamus prancūziško kino malonumus.
O štai muzikai filmuose ypatingą dėmesį skiriantis režisierius Cameronas Crowe (“Džeris Magvairas”, “Vanilinis dangus”, “Per žingsnį iki šlovės”) užsimanė vaizdingai ir melodingai perpasakoti Benjamino Mee asmeninių prisiminimų knygoje “Mes nusipirkom zoologijos sodą” jautriai aprašytą tikrą gyvenimą. Liūdesį ir sielvartą dėl amžinybėn išėjusios žmonos mylintis vyras slepia įsigydamas zoologijos sodą ir rūpindamasis gyvūnais. Matto Damono ir Scarlett Johansson dalyvavimu gundantis filmas bus ypač įdomus kultinės islandų grupės “Sigur Ros” gerbėjams, trokštantiems įvertinti lyderio Jono Thoro Birgissono debiutą kino kompozitoriaus narve su specialiai įrašytu garso takeliu.

Vaikams ir seneliams
“Batuotas Katinas Pūkis” pradėjo rinkti trečiąjį milijoną, bet lietuviškai dubliuotos animacijos vartotojai jau pasiilgo auksinio žanro naujovių. Legendinio autoriaus Theodoro Seusso spalvingų kūrinių motyvais sulipdyti filmai “Kaip Grinčas Kalėdas vogė” ir “Hortonas” išsiskyrė charizmatiškais personažais, nenuspėjamais nuotykiais ir žaismingumu, kurio nepritrūks animacinei komedijai “Loraksas”. Vešlių ūsų, didelių akių, oranžinio kailio padarėlis taps šauniuoju gidu į dar vieną išgalvotą pasakiškų fantazijų šalį ir geruoju mokytoju, kuris paprastomis ir suprantamomis priemonėmis skatins vaikus rūpintis ekologija.
2000 m. rudenį matyto “Viščiukų maišto” režisierius Peteris Lordas grįžta prie sudėtingos plastelininės animacijos nuotykių komedijoje “Piratai! Nevykėlių kompanija”. Jis nulipdė šaunią “Karibų piratų” versiją mažesniems svajotojams apie varžybas dėl geriausio pasaulyje pirato titulo ir neišvengiamą kovą su demoniškąja karaliene.
Didžiosios Britanijos animatorių studija “Aardman” (“Srovės nublokšti”) dažnai džiugina originalumu ir šmaikštumu, tačiau brandžios idėjos atsisuka prieš juos pačius, nes konkurentai iš Holivudo įpratino liaudį prie greitai suvartojamo paprastumo. Plastelininę išvaizdą, kompiuteriais patobulintus judesius ir fonus, privalomą 3D efektą pasitelkę anglų vizionieriai šiam bandymui griebė už barzdos statistiniam skoniui patinkančią temą. Šiandieniniame amžiuje piratai yra mėgstami ir gerbiami. Tad parduoti Hugh Granto ir Salmos Hayek balsais kalbančius bei lietuviškai įgarsintus devynių jūrų mūšius bus lengviau.
“Oskarui” nominuotas “Įsimylėjusio Šekspyro” režisierius Johnas Maddenas lieka ištikimas savo stiliui – sukviesti būrį žinomų aktorių ir įpainioti juos į neįprastus likimo išbandymus. Gyvenimiška komedija “Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis” tirpdys paskutinius užsilikusio sniego likučius dvasinga septynių anglų pensininkų kelione į margaspalvę Indiją. Kai susikryžmina dvi skirtingos kultūros ir religijos, egzotiški papročiai ir tradicijos, tai išgelbėti gali tik britiškas humoras, užkrečiantis optimizmas, pozityvios emocijos ir romantiški atsitikimai.

Abejotinos vertės juokai
11 skirtingo skonio linksmų, nuotaikingų ir šypseningų filmų parodys po “Kino pavasario” saulės spinduliais prisiglaudęs “Viasat” komedijų festivalis (programoje numatytas ir “Veide” aprašytas prancūzų kino rekordininkas “Neliečiamieji”). Juoko vitaminų ir geros nuotaikos trūkumą kompensuoti bandys atvirai komercinės komedijos.
Pagal mums beveik nežinomo, bet Johnny Deppo talentą išugdžiusio TV serialo madas sukarpyta veiksmo komedija “Nevykėliai po priedanga” pasiūlys bene šimtą kartų regėtą siužetą apie du apykvailius policininkus, kuriems reikia apsimesti jaunesniais moksleiviais, infiltruotis į įtariamųjų gaują ir gaudyti paslaptinguosius narkotijų tiekėjus.
Pirmasis bandymas parengti auditoriją penktojo “Amerikietiško pyrago” iškeptuvėms prisvilo “Senos geros orgijos” blynu (jo ragauti Lietuvos teritorijoje norėjo vos 2,6 tūkst. žiūrovų). Antra ir finaliniam etapui “Pagirių” prodiuseris Toddas Phillipsas užveisė “Amerikietiško pyrago” bei “Projekto “Bleiro ragana” kloną ir pakrikštijo eksperimentinį gaminį “Projektas X”. Jame vaidina specifines atrankas laimėję absoliučiai nežinomi debiutantai, iš kurių niekas nereikalavo aktorinių gebėjimų, bet akcentavo drąsą atlikti scenarijuje numatytas provokuojančias užduotis.
Merginų dėmesio geidžiantys trys bičiuliai užsimano surengti patį linksmiausią “tūsą”, paleidžia fantazijos vadeles ir peržengia visas padorumo ribas. Jeigu jums tai skamba bent kiek įdomiai, tai nueikite, bet išbraukę šį filmą iš pageidavimų sąrašo laisvalaikiui nieko neprarasite.
Kriminalinis trileris “Kontrabanda” taip pat priklauso kategorijai beveidžių kino pramogų, kai europietišką idėją perpirkę holivudiečiai pakviečia originaliojo filmo gamyboje dalyvavusį asmenį režisuoti niekam nereikalingo perdirbinio. Europos kino forumo “Scanorama” ypač mėgstamas islandų režisierius Baltasaras Kormakuras 2008 m. prodiusavo ir pats atliko pagrindininį vaidmenį skandinaviškame trileryje “Reikjavikas – Roterdamas”. Dabar jis nesugebėjo atsispirti lengvų pinigų viliojimams ir perdarė tą patį filmą su populiariais aktoriais, perkeldamas veiksmo vietą tarp JAV ir Panamos. Jeigu praleidote seansus “Scanoramoje”, tai bus įdomu ir aštru. Jei jau matėte, tai tiksliai žinosite, kas nutiks už brolio skolas nelegalius pinigus transportuojančiam narsuoliui.

Edvinas Pukšta

Tvarkaraštis
Kovo 2 d.
“Pelenė”
“12 vilties valandų”

Kovo 9 d.
“Džonas Karteris”
“Tai nutiko Jemene”
“Projektas X”

Kovo 16 d.
“Loraksas”
“Nevykėliai po priedanga”

Kovo 23 d.
“Kontrabanda”
“Mes nusipirkom zoologijos sodą”
“Daug vargo dėl pinigų”

Kovo 30 d.
“Geriausias egzotiškas “Marigold” viešbutis”
“Titanų įniršis”
“Piratai! Nevykėlių kompanija”
“Meilė trunka trejus metus”

Tarp šaltų Berlyno filmų išsiskyrė vos keletas šviesulių

Tags: , ,



62-asis Berlyno tarptautinis kino festivalis buvo kupinas kardinalių kontrastų.

Pavydėtinai galinga žiuri ir stebėtinai silpnas konkursas; džiaugtis įkvepiantis lankomumas su fantastišku bilietų pardavimu ir dažni nusivylimai po seansų; daugybė aukščiausio lygio žvaigždžių ir išankstinio ažiotažo nepateisinusios premjeros; rekordinį skaičių dalyvių sutraukusi Europos kino mugė ir keistai kuklus domėjimasis festivaliui atrinktais filmais. Tokių kontrastų buvo kupinas visas šiųmetis Berlyno kino festivalis.
Pernai Berlynas turėjo bent vieną ryškų favoritą – Irano dramą “Skyrybos” bei stiprų varžovą Vengrijos dramą “Turino arklys”, bet šiemet beveik visiems “Auksinio lokio” medaus užsigeidusiems kandidatams galėtume pritaikyti tą patį apibūdinimą: tuščias filmas apie nieką. Pirmasis metų prestižinis festivalis nedavė faktiškai nė vieno reikšmingesnio filmo, kuris būtų prisimenamas po kelių mėnesių ar galėtų konkuruoti su Kanų ir Venecijos pasirinkimais.

Televizinio kino triumfas

Paradoksalu, bet vienintelis originalus ir nenuspėjamas konkurso filmas “Tabu” turėjo tenkintis mažiausiai reikšmingu “Berlynalės” įkūrėjo Alfredo Bauerio vardo prizu už išradingumą. Portugalų kino kritikas Miguelis Gomesas siekė suplakti senamadiškus nespalvoto ir begarsio kino ingredientus, tačiau, jo nenaudai, hiperpopuliarus prancūziškas “Artistas” debiutavo beveik metais anksčiau. “Tabu” geriausiu filmu išrinko “Fipresci” asociacijai priklausantys kino kritikai, bet pagrindinei žiuri tikriausiai nesinorėjo lygiuotis prie “Artisto” melodijų.
Svarbiausiu nugalėtoju netikėtai tituluota realaus gyvenimo drama “Cezaris privalo mirti” idealiai atitinka Berlyno festivalio ketinimus suformuluoti skambų politinį pranešimą, bet geba atsibosti vos per 76 minutes. Broliai veteranai Paolo ir Vittorio Taviani neturi pakankamai intriguojančios medžiagos, tad trumpametražiam filmui priimtiną idėją ištempia kartodami tas pačias scenas.
Dokumentiniu stiliumi nufilmuota vaidybinė drama atveria griežtai saugomo kalėjimo Romoje kameras ir suteikia unikalią progą nuteistiems iki gyvenimo pabaigos vyrams pasijusti aktoriais. Jie paprašomi po du kartus suvaidinti tą pačią situaciją su skirtingomis emocijomis, gauna konkrečius vaidmenis ir įsijaučia į eksperimentinėmis sąlygomis statomo spektaklio “Julijus Cezaris”  repeticijas. “Auksinio lokio” draugija akivaizdžiai ragins nepriklausomo kino gerbėjus pamatyti filmą, kuris tiesiog neišlaikys pernelyg didelių lūkesčių egzamino. Televizijos eteriui labiau tinkamas kūrinys bus greitai pamirštas ir sudomins tik socialines temas tyrinėjančius žiūrovus.

Kalėjimo aktorių teatras

Lietuva vis dar mato sveikintiną precedentą – viename TV muzikiniame šou dainuojantį Panevėžio pataisos namų merginų chorą. Mūsų šalyje dabar tarsi būtų pats tinkamiausias metas bent epizodiškai parodyti filmą “Cezaris privalo mirti”, bet taip greitai nepavyks sutvarkyti leidimų ir temos aktualumas greitai išgaruos. “Skaitydami Šekspyrą, mūsų aktoriai, tai yra nuteistieji, kalba apie laisvę, politinę galią, korupciją, smurtą ir nužudymą. Parašytuose dialoguose jie įžvelgė daug gilesnę prasmę ir savotiškai pritaikė tekstus. Raginu nepamiršti, kad net baisiausią nusikaltimą padaręs kalinys pirmiausia yra žmogus”, – sakė vyriausias “Berlynalės” konkursantas 82-ejų metų V.Taviani.
Filmo autentiškumą užtikrina savarankiškas kalinių sprendimas prisistatyti tikrais vardais ir papasakoti skaudžias asmenines istorijas. “Neplanavome kurti grynos dokumentikos, todėl leidome jiems išsigalvoti alternatyvius vardus ir pameluoti biografijos faktus, bet nė vienas siūlymu nepasinaudojo. Vyrai suprato, kad filmą tikriausiai pamatys draugai, artimieji, kurie galbūt juos pamiršo. Tai buvo jų šansas sušukti: mes esame čia! Mes gyvi!”, – papildė dvejais metais už brolį jaunesnis P.Taviani.
Įmanoma suprasti, kodėl už “Cezarį” Italijos kalėjime balsavo lietuvių kilmės žiuri prezidentas Mike’as Leigh (jo pastarasis filmas “Dar vieneri metai” po ilgų įtikinėjimų bus parodytas “Kino pavasaryje”). Jis dažniausiai pradeda savo filmus be konkretaus scenarijaus, leidžia aktoriams improvizuoti pagal nurodytas užduotis ir eigoje atranda herojų charakterius. Bet kad verdiktas priimtas vienbalsiai, tai jau tikra mistika. Sunku patikėti, kad tituluoti prancūzai Francois Ozonas ir Charlotte Gainsbourg, Holivudo svečias Jake’as Gyllenhalas, neeilines nuotraukas darantis fotografas ir režisierius Antonas Corbijnas, į “Oskarą” pretenduojantis iranietis Asgharas Farahadi geriausiu pripažino banaliausiomis priemonėmis suręstą tipišką televizinį eksperimentą.

Rasizmas prieš Vengrijos čigonus

Antroje vietoje su “Sidabriniu lokiu” likusi jauno vengrų režisieriaus Benedeko Fliegaufo provokuojanti drama “Tai tik vėjas” daug labiau nusipelnė aukso ir palietė skausmingesnes problemas – antipatiją romų tautybės žmonėms ir jų brutalias žudynes šiuolaikinėje Vengrijoje. 2010 m. išbandęs save anglakalbėje klonų dramoje “Įsčios” (šio filmo su aktore Eva Green taip pat ieškokite artimiausiame “Kino pavasaryje”) režisierius atsigręžė į prieštaringą ir jautrią temą, kurioje išgalvotą scenarijų įkaitina tikri įvykiai, kai vietiniai gangsteriai be ypatingų priežasčių susidorojo su emigruoti į Kanadą ketinusia neturtingų romų šeima.
Tikrus istorinius įvykius įdomiai interpretavusi ir karališką meilės istoriją atskleidusi romantinė drama “Karališkos meilės romanas” buvo, ko gero, vienintelis konkurso filmas su komercine gyslele ir tikimybe sudominti rimtesnės kino pramogos išsiilgusius žiūrovus. Jį galima drąsiai rekomenduoti platintojams.
Vokiečių kritikų galingai palaikoma ir “Sidabriniu lokiu” už geriausią režisūrą įvertinta drama “Barbara” pasižymėjo kokybe ir išlaikyta įtampa, tačiau nedavė jokių naujų įspūdžių žiūrovui, mačiusiam daugiau filmų apie šaltojo karo laikotarpį ir gyvenimo pavojus į Rytus bei Vakarus perskeltoje Vokietijoje. “Kitų gyvenimų” šešėlyje nuobodi ir lengvai nuspėjama “Barbara” atrodo lyg blyški kopija, kurią traukia virtuoziška aktorės Ninos Hoss vaidyba.
Garsiajai vokietei taip pat buvo prognozuojamas “Sidabrinis lokys”, bet jis atiteko neprofesionalei keturiolikmetei debiutantei Rachel Mwanzai, vaidinančiai tėvus sušaudyti priverstą ir kariauti traukiamą afrikietę paauglę, besilaukiančią kūdikio nuo vyresnio gaujos lyderio. Kanadiečių dramai “Karo ragana” aktorių ieškojęs režisierius Kimas Nguyenas pastebėjo mergaitę Kinšasos (Kongo Demokratinė Respublika) gatvėje.
Regis, žvaigždingoji žiuri principingai susitarė apdovanoti ir suteikti trampliną šuoliui į populiarumą niekam nežinomiems naujokams, nes kaip geriausias aktorius triumfavo aktoriaus meistriškumo vis dar besimokantis danas Mikkelis Boe Folsgaardas, įtikinamai ir siautulingai įkūnijęs šizofreniką Danijos karalių Christianą VII istorinėje romantinėje dramoje “Karališkos meilės romanas”.
Smarkiausiu nusivylimu Berlyne baigėsi ir itin laukta filipiniečių režisieriaus Brillante Mendozos tikrų įvykių inscenizacija “Pagrobtieji”, kurios jis pernai nespėjo užbaigti Kanams, o vėliau kažkaip įtartinai nepateko į Veneciją. Jeigu aukščiausio kalibro filmas apie įkaitus dėl išpirkos grobiančius islamo teroristus atsidūrė Berlyne, tai festivalių ekspertai aiškiai suprato svarbiausią žinią, kad šiemet Kanai jo tikrai nenorėjo ir iš anksto pasakė “ne”.
Sausakimšai užpildytas pirmasis seansas įrodė, kad režisierius šaudo tuščiais šoviniais. Jam vertėjo įteikti kokį nors “Auksinį meškiną” už nesugebėjimą išnaudoti prancūzų megažvaigždės Isabelle Huppert, kuri tik vaikšto džiunglėmis, stebi “National Geographic” televizijos kanalui tinkamus gamtos vaizdus ir neturi ko veikti, išskyrus vienintelę įsimintiną sceną (išsekusi moteris bando parodyti jautrų žmogiškumą jai į sūnus tinkančiam teroristui).

Lietuvių duoklė korėjiečiams

Vienintelis oficialiai atrinktas lietuviškas filmas “Draudžiami jausmai” (režisierius Deimantas Narkevičius) mūsų šaliai atstovavo “Jaunojo kino forume”, bet daugiausiai lietuviškų pavardžių žibėjo prabangiausios visų laikų korėjiečių karinės dramos “Mano kelias” titruose.
Ambicingų užmojų reginys perteikia Antrojo pasaulinio karo batalijas azijiečių akimis. Įspūdingas filmas įrodo, ką įmanoma pasiekti kaimyninėje Latvijoje už dosnių korėjiečių pinigus. Rygoje studiją atidaręs lietuvių kilmės prodiuseris įtikino kolegas iš Pietų Korėjos, kad Baltijos šalių kino meistrai geba daryti stebuklus. Kuriant filmą dalyvavo bene visi “Tado Blindos” kaskadininkai, Artūro Nemanio žirgai, vykdomasis prodiuseris Tomas Makaras, Lietuvos vaizdo efektų dailininkai ir unikalų šansą su Azijos žvaigždėmis (korėjietis Jang Dong-Gunas, japonas Jo Ogadiri, kinė Fan Bing Bing) pasirodyti gavę lietuvių aktoriai.
Rolandas Boravskis puikiai išnaudoja vienintelį jam skirtą epizodą, o Remigijus Sabulis pagirtinai atlieka didžiausią ir reikšmingiausią legionieriaus vaidmenį. Lietuviui teko ryškus neigiamas personažas – brutalus ir negailestingas rusų kariuomenės generolas. Kalbama, kad apie gigantomaniškus korėjiečių užmojus išgirdę lietuviai ir latviai pirmiausia griebėsi už galvų, bet galiausiai įveikė visas neįmanomas kliūtis.
Beje, gausiai aplankytoje Berlyno kino mugėje antrus metus iš eilės veikęs ir VšĮ “Versli Lietuva” pastangomis finansuotas savarankiškas Lietuvos kino stendas vėl skleidė būtiniausią informaciją apie mūsų šalyje sukurtus ar kuriamus filmus, reklamavo organizuojamus festivalius, 2011 m. pabaigoje įsteigtą Vilniaus kino biurą ir patrauklias galimybes filmuoti Lietuvoje. Džiugu pripažinti, kad lietuviško stendo “Lithuanian Films” dizainą, aplinką ir atmosferą kaip pavyzdį fotografavo kolegos latviai ir estai.
Vis dėlto kitų metų stendo organizatoriams reikėtų pagalvoti apie strategiškai palankesnę ir pastebimesnę vietą. Dabar mūsų kinas prisiglaudė giliame Berlyno kino mugės užkampyje – viešbučio “Marriot” salėje, kurioje nebuvo justi realaus mugės šurmulio. Tikriausiai vertėtų investuoti daugiau ir prasiskverbti į esminį renginio sūkurį (būtent ten buvo latviai ir estai), o ne vien tik laukti pasiūlymų dažniausiai pustuščiame viešbutyje.

Edvinas Pukšta

Moters ieškojimai kine

Tags: , ,


Ketvirtadienį Vilniaus kino teatruose „Pasaka“ bei „Skalvija“ prasideda septintasis tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“. Jis pristatys dešimtį programų ir specialių seansų, per kuriuos pamatysime filmus iš Prancūzijos, Belgijos, Danijos, Kanados, Airijos, Ispanijos, Japonijos, Argentinos, Venesuelos, Meksikos, Urugvajaus, Slovakijos ir, žinoma, Lietuvos. Catherine Deneuve gerbėjai galės mėgautis net devynių jos filmų retrospektyva. Retrospektyvine programa bus pagerbta ir lietuvių aktorė Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė. Festivalio naujovė – Metų kino moters rinkimai, kuriuose galės dalyvauti žiūrovai.

Ir “Oskaras” atitenka… “Artistui”?

Tags: , ,



Naktį iš vasario 26 d. į vasario 27 d. Lietuvos laiku amerikiečių komikas Billas Crystalas kvies Holivudo įžymybes skelbti Amerikos kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimo nusipelniusių kūrėjų bei atlikėjų.

Kas laimės geidžiamiausią “Oskarą”? Kaip filmų likimą paveikia jų premjeras priimantys tarptautiniai kino festivaliai ir kas laukia naujausių laureatų po triumfo nakties?

Auksinis “Oskaras” dažnai turi magišką reklamos galią, nes apdovanotą filmą trokšta pamatyti daugybė žmonių. “Oskaras” tarsi garantuoja, kad žinia apie laiminguosius bus dažniau perskaityta ir plačiau išgirsta. “Oskaras” aktoriui reiškia ne tik padėką bei pripažinimą už jau atliktą darbą, bet ir daug didesnius atlyginimus ir gausesnius pasiūlymus ateityje. “Oskaras” režisieriui atveria galimybes pačiam rinktis tolesnį karjeros maršrutą ir reikalauti kūrybinės laisvės. “Oskaras” kitiems kūrybinės grupės nariams leidžia artimiau pažinti už kadro plušančius ir nematomus žmones.
Dažnai mėgstama teigti, kad “Oskaras” simbolizuoja komerciją. Autorinius filmus aukštinantys ir naujų vėjų ieškantys tarptautiniai kino festivaliai tarsi turėtų žengti visai kitais keliais, bet dažniausiai ši teorija nepasiteisina. Net pats prestižiškiausias festivalis mėgsta priminti ir nepamiršta pasididžiuoti, kiek “Oskaro” nominacijomis pagerbtų filmų rodė.
Tačiau parduoti bilietai ir rekordiškai užpildomos salės dar nereiškia, kad filmas būtinai gaus nominacijų. Labiau lemia tai, kokie nuomonių vėjai pučia akademijoje ir kaip suveikia konkrečius filmus palaikantis lobizmas.
Nuotykių fantazijos “Haris Poteris ir mirties relikvijos. 2 dalis” komanda labai norėjo atsisveikinimą pažymėti “Oskaro” nominacija už geriausią filmą, tačiau nesulaukė statistinės daugumos palaikymo ir užsitikrino tik tris mažiau reikšmingas technines nominacijas. Danielis Radcliffe’as, neslėpdamas nusivylimo, pažėrė karčios kritikos balsuotojams, kad jie prioritetą skyrė geram draugui Martinui Scorsese’i, kuriam negalėjo pasakyti “ne”, ir pamiršo atkreipti dėmesį į 381 mln. dolerių pajamas vien JAV kino teatruose (pagal bendrus rezultatus filmas tapo dešimtuoju milijardieriumi ir įsitvirtino trečioje visų laikų topo vietoje po “Įsikūnijimo” ir “Titaniko”).

Berlynas mėgsta “Oskarus”
Šiomis dienomis vykstantis Berlyno kino festivalis niekuomet neatsisako galimybės į nekonkursinę programą pasikviesti ką tik nominuotų filmų atstovų, pareklamuoti jų vardų ir kartu prisidėti dividendų sau. “Auksinis lokys” už gyvenimo ir karjeros laimėjimus legendinei Meryl Streep neblizgės ypatingu originalumu, nes aktorė jau yra gavusi panašių įvertinimų (2008 m. rugsėjį M.Streep gyvenimo ir karjeros pergales šventė San Sebastiane). Tačiau šiandien netgi labiausiai tituluotai laureatei gyvybiškai reikia asmeninių premijų, kurių paskelbimas gali pakeisti dar neapsisprendusių akademijos narių balsus.
Nominacijos “Oskarui” iš šalies atrodo gražiai, bet finaliniuose penketukuose paminėtiems kino žmonėms mėnuo nuo paskelbimo iki apdovanojimų ceremonijos prilygsta košmarui ir alinančiam darbui, kai nebelieka laiko filmuoti ar vaidinti, o reikia užsidirbti “Oskarą” ir įrodyti savo pranašumą prieš įvertintus kolegas. Šiemet Berlyne kartu su pseudobiografine drama “Geležinė ledi” dalyvauja britų režisieriaus Stepheno Daldry drama “Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti” (premjera Lietuvoje turėtų įvykti balandžio mėn.), kuri per stebuklą užėmė paskutinę vietą tarp “Oskaro” nominacijų už geriausią filmą, o legendinis švedų kilmės veteranas Maxas von Sydow gavo seniai užtarnautą nominaciją už geriausią antraplanį vaidmenį. Tačiau jie neturi realių šansų laimėti.

Nauja taisyklė – naujos balsavimo mados
Akademija įvedė naują balsavimo taisyklę ir sudėtingesnį aritmetinio skaičiavo algoritmą, kad išlaikytų didesnę intrigą ir suteiktų stebuklingą šansą prieštaringai vertinamiems kūriniams. Kaip ir ankstesniais metais, į geriausio filmo nominaciją galėjo pretenduoti visi filmai, sulaukę bent 5 proc. akademijos narių palaikymo. Tačiau šiemet akademija leido balsuotojams pasirinkti tik penkis filmus ir nustatė limitą, kad nominantas gautų privalomai reikalaujamą pirmų vietų kiekį. Tik retais atvejais savo anketas atsiunčia visi 5783 registruoti ir teisę balsuoti turintys nariai. Apytikriais skaičiavimais, geriausio filmo titulo pageidavusiems siekti kūriniams šiemet reikėjo užsitikrinti mažiausiai 455 pirmumo balsus, o pernai užteko gauti bent 250 balsų.
Niekas nepaneigs, jog šiame balsavime dėl nominacijų labiausiai vyrauja favoritizmas ir draugiški ryšiai, kai balso teisę turintis narys aukštesnę vietą užrašo savo bičiuliui vien todėl, kad suteiktų reikalingą pagalbą. Neprognozuotos nominacijų staigmenos aiškiai įrodo, kad naujas taisykles gerai išstudijavę akademijos nariai šiemet balsavo nebūtinai už patį geriausią filmą, bet rinkosi strateginę taktiką. Tiksliau sakant, skirtingas nuomones gvildenančios grupės susivienijo ir balsavo taip, kaip reikia, kad būtų pasiektas trokštamas rezultatas.
Akademijos vadovai privalėjo suprasti, kad paskubomis įvesta naujovė galbūt garantavo žiupsnelį intrigos (niekas nežinojo, kiek konkrečiai filmų pateks į nominaciją), bet nepasiteisino ir atvėrė duris kūrybiškam sukčiavimui bei lojalumo išbandymui. Maestro Terrence’o Malicko “Gyvenimo medis” sulaukė įvairiausių nuomonių ir atsiliepimų, palaikymo ir kritikos, bet pasipriešino neigiamoms prognozėms, įsiveržė į “Oskaro” nominaciją ir sėkmingai išlaikė lojalumo egzaminą, nes kažkam to labai norėjosi. O štai virtuozišku vaidmeniu nominacijos nusipelnęs veteranas Albertas Brooksas (“Važiuok”) tikriausiai neturėjo reikiamo būrio draugų ir pralaimėjimu buvo nubaustas už nepatogias atviras kalbas.

Aktorių karjeros kryžkelė
17 nominacijų per savo karjerą pelniusi M.Streep pagaliau turėtų nugalėti po 29 metų pertraukos, susilyginti su Ingrid Bergman ir per vieną “Oskarą” priartėti prie rekordininkės Katherine Hepburn. “Geležinė ledi” nepavyko taip gerai, kaip buvo galima tikėtis, nes režisierė leido sau perrašyti istorinius faktus, prisigalvoti daug nebūtų dalykų ir paaukoti tikroviškumą, o viską pateisino siužetiniu įrankiu, kad Margaret Thatcher serga ir klaidingai prisimena savo praeitį. Tačiau M.Streep vaidina fenomenaliai ir traukia žiūrovus žavėtis neeiline aktorine meistryste. Vis dėlto filmo klaidos ir silpnybės apsunkina asmeninę aktorės trikovę su Michelle Williams (“7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe”) ir Viola Davis (“Tarnaitė”), kuri reitinguose įvardijama pagrindine favorite. Lietuvoje menkai žiūrėtas ir elitinių festivalių praleistas filmas gavo puikius kritikų pažymius ir, svarbiausia, surinko daugiausiai pajamų iš visų nominantų (165 mln. dolerių).
Vyriškoje aktorių nominacijoje jaučiama dar nuožmesnė intriga ir čia nežinomybė išliks iki paskutinės minutės. Dauguma ženklų rodo, kad laimėti turėtų prancūzų legionierius Jeanas Dujardinas už fantastišką pasirodymą nebyliajame ir nespalvotame “Artiste”. Už ryškiausią karjeros vaidmenį jis susirinko Kanų festivalio ir JAV aktorių gildijos apdovanojimus, “Auksinį gaublį” ir dar saują kitų premijų. Jis laimi beveik visur, bet viešumo strategiją planuojantys broliai Weinsteinai žino, kad kiekvieną pergalę lėmė nedidelė balsų persvara, o galingi konkurentai Bradas Pittas (“Pinigų kamuolys”) ir George’as Clooney (lietuviškos premjeros laukiantys “Paveldėtojai”) pavojingai lipa ant kulnų.
Kai kurie ekspertai jau mato aiškią tikimybę, kad lemtingame finaliniame etape “Artisto” prancūzą aplenks įtakingasis ir amerikiečių kritikų liaupsinamas B.Pittas. Savo ruožtu J.Dujardinas net nelaimėjęs susikrovė bagažą ateičiai ir pasirašė kontraktą su stipriausių aktorių agentūra Holivude, nors pats dar neapsisprendė, kaip toliau išnaudoti “Oskarų” šlovę.

Nebylaus žvaigždūno triumfas žavi ne visus
“Artisto” šlovė įsižiebė Kanų festivalyje, kurio programos vadovas Thierry Fremaux ilgai svarstė ir nežinojo, ką daryti su intriguojančiu Michelio Hazanavichiaus filmu. Iš pradžių jis buvo įtrauktas į nekonkursinę programą, bet paskutinę minutę vis dėlto prasimušė iki “Auksinės palmės šakelės” kandidatų rinktinės. Šiandien Kanai gali džiaugtis ir didžiuotis, kad atrado “Artistą” ir suteikė trampliną efektyviam debiutui. Per premjerą gegužės mėnesį nebylioji komedija užbūrė daugelį festivalio svečių, tačiau beveik niekas tuomet net nesusimąstė, kad ką tik pamatė filmą, kuris po devynių mėnesių mėgausis dešimčia “Oskaro” nominacijų.
Šiandien “Artistas” atrodo gerokai pervertintas apdovanojimais ir nenutylančios pagyros iškelia pernelyg aukštą vilčių kartelę. Bet šis filmas nesugeba pateisinti didelių lūkesčių ir nesulaukia reikalingo žiūrovų palaikymo, kad ilgiau išsilaikytų komerciniuose repertuaruose. Nei Prancūzijoje, nei JAV (20 mln. dolerių pajamos) “Artistas” nepasiekė įspūdingų finansinių rezultatų.
Svarbiausioje nominacijoje jau seniai neliko net minimalios intrigos. Prodiuserių, režisierių ir aktorių gildijos jau paskelbė savo simpatijas “Artistui”, o būtent šie kino žmonės turi didžiausią įtaką akademijos balsavimo rezultatams. Jeigu jie staiga nepakeis savo nuomonės (būtų labai keista, jei taip nutiktų), tai “Artistas” turėtų lengvai laimėti ir susikrauti gan solidžią balsų persvarą. Įtakingiausią nuomonę skleidžiantys patyrę amerikiečių ekspertai (jie dažnai vadinami “oskarologais”) neturi net menkiausių abejonių dėl nugalėtojo. Rankas jau nuleido netgi didžiausi “Artisto” šlovės teršėjai ir dabar 28 iš 29 žinovų pirmą vietą atiduoda M.Hazanavichiaus filmui.

Kaip prancūzai nuosavus filmus stumia

Tags: ,



Prancūzija užima antrą vietą tarp pažangiausiai ir sėkmingiausiai savo kiną eksportuojančių pasaulio šalių po JAV.

Prancūziškų filmų sklaidos reikalus užsienyje sklandžiai tvarko ir remia asociacija “Unifrance”. Jos kvietimu kiekvienų metų pradžioje Paryžiuje organizuojamą renginį “Pasimatymas su prancūzų kinu” aplanko filmus perkantys platintojai ir apžvelgiantys žurnalistai.
Taigi sausio 11–16 d. Paryžiuje susirinko svarbiausi pardavimo agentai ir skirtingų šalių platintojai, kurie nuo pašalinių akių kruopščiai saugomuose uždaruose seansuose žiūrėjo pačius naujausius prancūziškai kalbančius ir prancūziškais pinigais finansuotus filmus. Žiūrovai apie juos išgirs kiek vėliau ir pamatys per šiuos metus.
Tarkime, dar iki šios vasaros Lietuvos žiūrovai išvys du prancūziškus komercinę gyslelę turinčius filmus. Vienas jų – tai ant bangos užšokusio ir dėl “Oskarų” kovojančio lietuvių kilmės Michelio Hazanavichiaus kartu su būreliu bičiulių režisierių suklijuotas trumpų istorijų rinkinys – komedija “Neištikimieji” (apie moteris ir vyrus, meilę ir neištikimybę). O reklamos nestokojantis garsusis Fredericas Beigbeder užsigeidė pats režisuoti savo bestselerį “Meilė trunka trejus metus”. Jį taip pat jau netrukus išvys Lietuvos žiūrovai.

Džiuginantis lankomumas
Prancūzų kino sklaidą skatinanti asociacija “Unifrance” stengiasi, kad kuo daugiau žmonių domėtųsi prancūziškais filmais ir teiktų jiems pirmenybę, atrastų naujas jaunas prancūzų kino viltis ir nepamirštų patikrinti gerbiamiausių režisierių darbų. 2011 m. užsienio šalių kino teatruose buvo parodyta 450 prancūziškų filmų ir juos pamatė 65,7 mln. žiūrovų (palyginti su 2011 m. statistika, šis skaičius ūgtelėjo 10 proc.).
Prie sėkmingų rezultatų ir 405 mln. eurų pajamų (19 proc. daugiau nei 2010 m.) labiausiai prisidėjo Luco Bessono prodiusuotas veiksmo trileris “Kolombiana” (7,71 mln. parduotų bilietų), Venecijos kino festivalį juokinusi Romano Polanskio komedija “Kivirčas” (1,86 mln.), “Oskarų” viltimis nušvitęs meilės laiškas nebyliojo kino erai “Artistas” (803 tūkst.), pažintinė trimatė ekskursija “Sea Rex – Jūrų dinozaurai 3D” (406 tūkst.) ir San Sebastiano bei Toronto kino festivalių publikos simpatijų prizais apdovanotos Libano režisierės Nadine Labaki dramedija “Ir ką mums dabar daryt?” (345 tūkst.).
Du filmai iš lankomiausiųjų penketuko turėtų prisidėti prie Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” programos.
Įdomu ir tai, kad didžiausią paklausą turėjusiuose prancūzų kilmės filmuose nenuskambėjo nė vieno prancūziško žodžio. Todėl nenuostabu girdėti “Unifrance” vadus liūdinančią statistiką, kad filmų prancūzų kalba lankomumas pernai sumažėjo 19 proc. Lietuvos indėlis į prancūzų kino sklaidą kol kas palyginti kuklus, nes 2011 m. rodyti premjeriniai ir senesni 32 prancūziški filmai atsiriekė 3,82 proc. bendro mūsų kino rinkos lankomumo. Tai normalu Holivudo studijų produkcija perkrautai šaliai, bet galėtų būti daug geriau. “Unifrance” mažais žingsneliais siekia, kad lietuviškame repertuare taip pat atsirastų daugiau prancūziškų filmų, ir ieško naujoviškų sklaidos būdų.
Prancūzų kino festivalis “Žiemos ekranai” kiekvieną sausį bando pramušinėti sniegingus ledus karščiausiomis kino naujienomis ir vertingomis retrospektyvomis. Prancūzijos ambasados ir Prancūzų kultūros centro pastangomis Lietuva šiemet džiaugsmingai prisidėjo prie naujausios “Unifrance” iniciatyvos – “Mano prancūzų kino festivalio”. Nuo sausio 12 iki vasario 1 d. viso pasaulio žiūrovai turėjo progą už simbolinę kainą (1–2 eurus) pamatyti po dešimt prancūziškų ilgo ir trumpo metro filmų internete bei pareikšti nuomonę dėl publikos simpatijų labiausiai verto kūrinio. Programai atrinktų visų filmų dialogai buvo išversti į 14 užsienio kalbų, tarp jų ir lietuvių.
Kol kas dar anksti daryti išvadas, ar antrus metus vykdomas ir vis dar tobulinamas revoliucinis sklaidos projektas pasiteisino Lietuvoje. Realių rezultatų reikėtų tikėtis kitais metais, kai mūsų šalies vartotojai pripras prie naujos galimybės legaliai žiūrėti filmus. Bendri “Mano prancūzų kino festivalio” lankomumo rezultatai pranoko organizatorių lūkesčius: 20 tūkst. peržiūrų per pirmąją dieną ir 400 tūkst. – per dešimt dienų. Įspūdingas rezultatas simbolizuoja milžiniškai išaugusį paslaugos populiarumą, nes 2011 m. per tris savaites buvo užfiksuota tik 40 tūkst. peržiūrų.

Lietuva = Rusija
“Pasimatymo su prancūzų kinu” širdis – per vieną viešbučio “Le Grand Hotel” aukštą išsiskleidusi mugė, kurioje Prancūzijos kino platinimo kompanijos ir pardavimo agentai skubėjo supažindinti kino pramonės atstovus su savo naujausiais filmais (ne tik prancūziškais), parodyti ištraukas iš dabar kuriamų ar montuojamų filmų ir papasakoti apie 2012 m. planuojamas premjeras. Francois Ozonui užteko parodyti kelis trilerio “Be namų” su aktore Kristin Scott Thomas epizodus, ir pasipylė pardavimo sutarčių pasirašymai (Lietuvoje šis filmas taip pat bus rodomas).
Taip jau susiklostė, kad dauguma svarbiausių ir įtakingiausių kino pardavėjų dirba Prancūzijoje. Kai kurie jų keisti sprendimai ne visuomet džiugina Baltijos šalių kino pramonės atstovus, kai teisės platinti reikšmingus filmus Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje būna parduodamos Rusijos kino platintojams. Jeigu jie laiku nesumoka pažadėtų pinigų ar neapsisprendžia dėl premjeros savo kino teatruose, tai nupirktas filmas pakimba niekieno zonoje – jis niekur negali būti rodomas, o tokiu atveju Lietuva tampa savotiška Rusijos verslininkų įkaite.
“Mes žinome apie šį nepatogumą, bet nieko negalime padaryti. Prancūzijos kino platinimo ir pardavimo kompanijos yra nepriklausomos, o “Unifrance” neturi teisės daryti įtakos jų sprendimams. Tokį jums neparankų verslo modelį tikriausiai padiktavo istorijos įvykiai, ir kino pramonė vis dar priskiria nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusias valstybes finansiškai galingai Rusijai, kuri perka filmus daugeliui šalių. Ilgainiui, tikimės, ši situacija pasikeis”, – “Veidui” sakė acociacijos generalinė direktorė Regine Hatchmondo. Ji sutinka, kad Rusijos kino verslininkų dominavimas dažnai stabdo prancūziškų filmų sklaidą Baltijos šalyse.

Naujos viltys, nauji veidai
R.Hatchmondo ypač džiaugiasi, kad 2012 m. Berlyno kino festivalis atidarymo ceremonijai pasirinko prancūzų režisieriaus Benoit Jacquot istorinę biografinę dramą “Atsisveikinimas su karaliene” apie keturias paskutines Marijos Antuanetės gyvenimo dienas. “Šis įspūdingas, jausmingas ir gražus filmas turi daug naudingų kozirių, kad sudomintų užsienio šalių platintojus. Po premjeros Berlyne pasklis daugiau teigiamų nuomonių, kurios palengvins pardavimą”, – prognozuoja “Unifrance” generalinė direktorė, daug vilčių siedama ir su fantastine nuotykių komedija “Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje” (ketvirtą kartą šaunųjį stipruolį suvaidinęs Gerard’as Depardieu prisiviliojo į kompaniją Catherine Deneuve), ir su lankomumo rekordus Prancūzijoje laužančia komedine drama “Neliečiamieji”.
“Pripažįstu, kad prancūzų naujoji banga vis dar turi labai gerą reputaciją. Žinau, kad daugelyje pasaulio šalių labiausiai mylimi tie prancūzų aktoriai, kurie dažnai filmuojasi Holivude. Vis dėlto mes norime stipriau reklamuoti ir populiarinti mažiau žinomus, bet talentingus jaunosios kartos savo aktorius, tokius kaip “Neliečiamuosiuose” atrastas Omaras Sy ar “Prisiminimuose iš viešnamio” sužibėjusi Adele Haenel”, – sakė R.Hatchmondo.
“Unifrance” vadovei neabejodamas pritartų Prancūzijos kino žvaigždūnas Francois Cluzet. “Atkreipkite dėmesį į mano jaunąjį partnerį šiame filme. Įsiminkite jo vardą. Jis pamalonins ir nustebins genialiu vaidmeniu. Vis dar negaliu patikėti, kokį stebuklą jis sugebėjo padaryti”, – “Neliečiamuosiuose” atsiskleidusį aktorių O.Sy per San Sebastiano kino festivalio uždarymo ceremoniją gyrė 50 metų vaidinantis ir didžiulę patirtį sukaupęs profesionalas.
Pagal 2011 m. rezultatus, “Neliečiamieji” tapo užtikrintu šalies kino rinkos lyderiu, kuriam šių metų vasario pirmąjį savaitgalį pavyko pasivyti ir aplenkti Jameso Camerono “Įsikūnijimą”. 120 mln. eurų pajamas vien tik Prancūzijoje peržengusi komedinė drama dabar turi tikslą nukarūnuoti visų laikų čempioną – komediją “Sveiki atvykę pas šti” (Bienvenue chez les Ch’tis).
“Niekas nesitikėjo tokios nerealios sėkmės. Nenoriu to plačiai analizuoti. Mes stengėmės atrasti komediją ten, kur jos paprastai nebūna. Tikriausiai žiūrovus įtikino harmonija tarp abiejų aktorių, nuoširdumas ir pasiaukojimas. Žmonėms dabar reikia įkvepiančių istorijų, geros nuotaikos, vilties ir linksmų filmų, o mums pavyko juoku užgniaužti depresyvius dalykus”, – sakė F.Cluzet.

Prancūzai žino Joną Meką

Žurnalistams “Unifrance” suteikė unikalią progą susitikti su užsienio šalyse premjerų vis dar laukiančių filmų aktoriais ir režisieriais. Christophe’as Honore atrodė laimingas girdėdamas, kad jo muzikinė drama “Mylimieji” bus rodoma Lietuvoje. “Esu įsitikinęs, kad kuriu labai prancūziškus filmus, kuriuos sunkiau perprasti konteksto nežinantiems užsieniečiams. Per pastarąjį pusmetį girdėjau daug priekaištų, kad mano naujausias filmas per ilgas. Bet žinokite, kad man reikėjo to laiko, nes 50 metų laikotarpį apimantis siužetas nesutilptų į tradicinį 90 minučių formatą. Pradinė “Mylimųjų” versija tęsėsi pusketvirtos valandos, tačiau spaudžiamas prodiuserių iškarpiau daugiau nei valandą”, – pasakojo Ch.Honore, kuris per pertraukas tarp filmų mėgsta režisuoti teatro spektaklius Avinjone.
Jam Lietuvos vardas pirmiausia asocijuojasi su legendiniu filmininku Jonu Meku, kurio įkvėptas netgi buvo nuvykęs į Niujorką ir spontaniškai filmavo vaizdo dienoraštį.

Edvinas Pukšta

Kino kūrėjai: speigai Vilniuje – geriausia proga filmuoti Sibirą

Tags: , ,


Dideli speigai ir sniego gausa užsienio kino kūrėjams – geriausios oro sąlygos filmuoti filmų scenas, kuriose veiksmas vyksta Sibire.

Sostinėje savo filmą „Sibirietiškas auklėjimas“ šią savaitę baigia filmuoti italų režisierius Gabriele Salvatores, savaitgalį vokiečių „Spiegel TV“ užsakymu kuriama dokumentinė drama „Sibiro Žemė“ taip pat bus filmuojama Vilniuje bei jo apylinkėse.

 

„Žiemiškame Vilniuje kino kūrėjai atranda jiems ypač gerai tinkančių vietų filmuoti Sibiro vaizdus. Pavyzdžiui, Gabriele Salvatores epizodus filmuoja Šnipiškėse, Upės ir Žvejų gatvėse, Spiegel TV vienoje iš savo istorijų rodomus Aliaskos kalnus jau baigė filmuoti Trakų rajone esančiame karjere, o istoriją, pasakojančią apie vokiečių pirklį 1894 m. atidariusį pirmąją universalinę parduotuvę Sibire, filmuos Trakų Vokės dvare“, – pasakoja Vilniaus kino biuro direktorė Jūratė Pazikaitė.

 

Gabriele Salvatores filmą „Sibirietiškas auklėjimas“ pradėjo filmuoti šią vasarą, tuomet Vilniuje lankėsi juostoje besifilmuojantis JAV aktorius, režisierius ir prodiuseris Johnas Malkovichius. Filmo gamybą ketinama baigti šį pavasarį. „Sibirietiško auklėjimo“ siužetas vyks 1985–1995 metų Padniestrėje, filme bus pasakojama apie to laikmečio Padniestrės nusikaltėlių gyvenimą. Beveik visos istorijos filmavimas vyko Vilniuje.

 

Vokiečių televijos kompanijos „Spiegel TV“ užsakymu Lietuvoje kuriamos dvi dokumentinės dramos „Sibiro Žemė“ istorijos, pasakojančios apie drąsius ir tikslo vedamus žmones bei jų gyvenimus Kamčiatkos krašte 18 ir 19 amžiuje.

 

Abu filmavimai vyksta bendradarbiaujant su lietuviškomis kino industrijos įmonėmis – UAB „Nordic Productions“ (Sibirietiškas auklėjimas) ir UAB „Baltijos Filmų paslaugos“ (Sibiro žemė).

Vasarį – net 15 kino premjerų

Tags: , ,



Vasaris kine: šnipų meilės trikampis, vaikiškos atrakcijos, fantastiškas George’as Clooney ir išgalvota Margaret Thatcher.

Nereikia būti dideliu ekspertu, kad nuspėtum vasario mėnesio kino teatrų lyderius. Dauguma žiūrovų pirmiausia rinksis romantinę veiksmo komediją “Tai reiškia karą”, o šeimos trauks ieškoti trimačių lobių “Kelionėje į paslaptingąją salą 3D”.
Tiesa, mūsų platintojai parūpino ir kur kas vertingesnių bei įvairesnių filmų už du pinigų ėdikus nuo Holivudo kalvų, bet juos bus sunkiau parduoti. Taip jau susiklostė repertuaro tradicijos, kad sales užima Šv. Valentino meilės pompastikai dedikuoti romantiniai viliokliai ir “Oskarų” nominacijomis išpuoštos dramos.

Pažintis su laureatais
Aktorės Meryl Streep iškovota “Auksinio gaublio” premija ir užtarnauta  “Oskaro” nominacija papildomi ragins pamatyti biografinę dramą “Geležinė ledi”, bet galingu vaidmeniu ir įtaigiu sendinimo grimu (dar viena “Oskaro” nominacija) didžiosios vertybės ir baigiasi. Miuziklo “Mamma Mia!” režisierės Phyllidos Lloyd filmas turi rimtų problemų dėl turinio, o neeilinis M.Streep pasirodymas dar labiau išryškina bendras kūrinio bėdas ir silpnybes. Kažkaip keista būtų rekomenduoti filmą apie Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę ir įtakingiausią XX a. moterį Margaret Thatcher, kai scenarijaus autorė kontroversiškai leido sau pakoreguoti istorinius įvykius ir prisigalvoti su tikrove prasilenkiančių dalykų. Tokie nusivažiavimai nedera prie pasirinkto biografinės dramos žanro ir gerokai sumažina tikėjimą filme pateikiamais informaciniais faktais.
Šiuo metu repertuare sukasi George’o Clooney politinių intrigų drama “Purvini žaidimai”, kurią pakeis penkias “Oskaro” nominacijas gavusi šauni, gudri, žaisminga drama “Paveldėtojai”. Ne paties geriausio tėčio vaidmeniui idealiai tinkantis G.Clooney įtikinamai demonstruoja emocijų skalę – rūpestį, kaltę, širdgėlą, pyktį. Nuolat užsiėmusiam advokatui tenka rūpintis šeimos palikimu Havajuose, pažinti dyglėto charakterio dukteris, kurios negaudavo trokštamo dėmesio ir tėviškos šilumos, susitaikyti su žmonos netektimi, priimti ilgai kauptas jos paslaptis ir pasišaipyti iš savęs. Alexandre’as Payne’as filmus režisuoja retai, bet negailėdamas nuoširdumo, intelektualaus humoro ir dramatiškų provokacijų.
Lygiai prieš metus Irano režisieriaus drama “Skyrybos” dominavo Berlyno kino festivalyje ir prisijaukino “Auksinį lokį” už geriausią filmą bei du “Sidabrinius liūtus” už moterų ir vyrų aktorių kolektyvinę vaidybą. Pergalę “Auksinių gaublių” dalybose įprasmino dvi svarbios “Oskaro” nominacijos už scenarijų ir užsienio šalies filmą. Apdovanojimų teikimo ceremonijos savaitgaliui suplanuota lietuviška premjera yra logiška, nes dauguma ženklų sufleruoja, kad “Skyrybos” laimės bent vieną auksinę statulėlę. Vieną prasmingiausių 2011 m. filmų pamatyti būtina, kad neatsiliktumėte nuo šiuolaikinio kino pulso. Tai vienos šeimos Irane drama su genialiai sugalvotu finalu be tiesaus atsakymo, kuris sudaužys daug širdžių, ilgam įsirašys į atmintį ir kiekvienam žiūrovui pasiūlys tapti skyrybų bylą nagrinėjančiu teisėju.

Grynas adrenalino pliūpsnis
Geriausiu kito mėnesio pramoginiu reginiu turėtume skelbti režisieriaus chameleono Steveno Soderbergho veiksmo trilerį “Melori Kein. Prarasta kontrolė”, bet tai pernelyg protinga komercija. Tuoj po paslaptingo seanso Amerikos kino instituto festivalyje amerikiečių kritikai ir interneto tinklaraštininkai filmą pakrikštijo galingiausiu ir įspūdingiausiu šou, kuriame stipri graži moteris negailestingai talžo visiems žinomus vyrus Ewaną McGregorą, Michaelą Fassbenderį, Channingą Tatumą ir Antonio Banderasą. Žiūrovams tikriausiai sunku atsiplėšti nuo holivudinio melo ir deramai įvertinti komplikuotai sudėliotą veiksmo trilerį, kuris turi mintį ir rodo realias dvikovas be visokių nematomų saugos virvių.
Kruviną, žiaurų, šaltą išlikimo trilerį “Sniegynų įkaitai” taip pat reikėtų pagirti už pavykusį bandymą nustebinti nuotykinio siaubo žanro mėgėjus ir prikaustyti prie ekrano aštria įtampa. Neteiskime komercijai ištikimo Liamo Neesono, kuris po žmonos netekties visiškai atsidavė prodiuseriams, kurie užrašo didesnius skaičius čekyje. Joe Carnahano žiemiškų pavojų filme be pertraukų dirbantis airių aktorius sukūrė vieną geresnių vaidmenų. Milžiniškos pūgos užsuptas lėktuvas dūžta į Aliaskos sniegynus, o aštuoniems laimingai išsigelbėjusiems vyrukams tenka menka paguoda kovoti dėl gyvybės su piktais, išbadėjusiais, mistifikuotais vilkais, kurių agresyvus elgesys patobolintas vizualiais efektais.

Pagal formulę
Kiti vasario mėnesiui suplanuoti trileriai intriguos daug kartų matytomis situacijomis. Pastaraisiais metais Denzelis Washingtonas renkasi deja vu vaidmenis, kuriuose jis atrodo daugmaž vienodas. Nepakanka pakeisti aplinkos, kad patenkintum žiūrovo apetitą. Pietų Afrikoje nufilmuotame trileryje “Nesaugus prieglobstis” jis yra per daug žinantis ir korupciją nugalėti siekiantis pareigūnas, kuris nutaria išdavinėti slaptą informaciją nusikaltėliams, bet patenka į spąstus. Jeigu matėte daugiau nei vieną filmą su D.Washingtonu, nesunkiai atspėsite tolesnių įvykių eigą: Denzelis visuomet nugali.
Dar daugiau permatomų veidrodžių prisistatė kriminalinis trileris “12 vilties valandų”. Skystas siužetas, menkos paslaptys ir aiški žinutė, kad mąstančiam žiūrovui reikėtų šios nesąmonės vengti.
Kai Lietuvos kino teatruose buvo rodoma “Kelionė į Žemės centrą”, dar nė viena salė neturėjo 3D vaizdinius transliuojančio projektoriaus. Pagrindinius aktorius ir režisierių pakeitusio nuotykių epo tęsinio “Kelionė į paslaptingąją salą 3D” idėjinė koncepcija liko nepasikeitusi. Vaikiškai supaprastintame Jules’io Verne’o, Jonathano Swifto ir Roberto Louiso Stevensono nuotykinių romanų mišinyje vaizdo efektai, nerealūs monstrai ir 3D instrumentų spąstai užlopys turinį, kad mažiausi žiūrovai galėtų sušaukti: “Oho, kaip gražu!” Bet vyresnieji per ekskursiją į žemėlapiuose nepažymėtą pasakų salą nuobodžiaus.

Dėdės Valentino saldėsiai
Visi žinome, kad vasario 14-ąją padaugės meilės prisipažinimų ir sukomercintos Valentino šventės blizgučių. Nenustabu, kad mėnesio vidurys rezervuotas romantiniams filmams ir pasimatymams dvigubo pločio kėdėse. Mažiausiai žvalgytis į ekraną tarp pavogtų bučinių tamsioje salėje reikės “Meilės priesaikoje”. Jie susituokė ir pateko į avariją, jaunoji žmona patyrė galvos traumą, visai pamiršo savo vyrą ir grįžo į senos meilės glėbį. Bet atstumtasis gražuolis nesiruošia pralaimėti ir pasižada sužavėti savo išrinktąją dar kartą. Viskas skamba taip banaliai ir saldžiai, kad net verkti norisi. Tačiau kaip tik tokie filmai turi nerealią traukos galią, kai žiūrovams norisi dar sykį pamatyti, kaip meilė nugali visus sunkumus.
Iš 2011 m. Toronto ir Romos kino festivalių atkeliavusi provokuojanti komedija “Mano didysis O!” aistrą ir geismą skleis originaliau. Tikru istoriniu įvykiu apie pirmojo vibratoriaus išradimą pagrįstame kostiuminiame filme veikia dėl meilės stygiaus jausmingai depresuojančios moterys ir sekso paskirtį žioplai suvokiantys vyrai, nenutuokiantys, ko iš tiesų nori moterys. Režisierės vartojamas humoras nėra kvailas ir tualetinis, tad juoko bangų dažnumą lems ir žiūrovų nusiteikimas. Techniniu lygmeniu filmas atrodo nepriekaištingas, su skrupulingai atvaizduotu XIX a. pabaigos Londonu.
“Čarlio angelų” režisierius McG romantiką regi susišaudymuose, muštynėse, slėpynėse, sprogimuose ir etatinio šnipo daikčiukuose. Du bičiuliai, stipriausi Amerikoje specialieji agentai, išsiaiškina nemalonią tiesą, kad iš pavojingų misijų abu skuba į pasimatymą… su ta pačia blondine. Tomas Hardy ir Chrisas Pine’as nenorės nusileisti ir pralaimėti, kai širdį kutena Reese Witherspoon Amūro strėlės, o “Tai reiškia karą”. Slaptų pasimatymų žaidimas patiks visiems ir visoms, kas prisimena “Pono ir ponios Smitų” ir “Pono ir ponios Gangsterių” komplikuotus santykius.

Frankofoniška romantika
Du prancūziški filmai repertuare pratęs “Žiemos ekranų” bei Mano prancūzų kino festivalio misiją ir tematiškai prisidės prie valentiniškos romantikos nuotaikų.
Romantinė drama “Subtilumas” grąžina į Lietuvą prancūzų kultūros simbolį Audrey Tautou, kuri mūsų krašte gerbiama nuo pažinties su “Amelija iš Monmartro”. Aišku, filmas nėra toks pats “ameliškas”, turi daugiau liūdno dramatizmo ir kalba apie gebėjimą susitaikyti su didelės meilės praradimu. Lietuviška premjera specialiai suderinta su Vilniaus knygų mugės datomis. Skaitytojų šventėje dalyvaus lietuvių kalba išleistos knygos “Subtilumas” autorius ir filmo režisierius Stephane’as Foenkinos. Jis pats adaptavo savo populiarų kūrinį, parašė scenarijų, sugalvojo naujų situacijų ir įtraukė knygoje neminimą heroję.
Lietuvoje vykstančiuose kino festivaliuose išpopuliarinto Christophe’o Honore muzikinė drama “Mylimieji” masina žvaigždėtu kolektyvu: tai Catherine Deneuve, jos dukra Chiara Mastroianni, Ludivine Sagnier, Jono Meko bičiulis Louis Garrelis ir ekranuose beveik nepasirodantis čekų maestro Milošas Formanas. Beveik visi jie myli, skiriasi, džiaugiasi, liūdi, verkia ir dainuoja. Miuziklo formatą stilingasis režisierius pasirinko tam, kad žiūrovai nepamirštų, jog filmas yra išgalvotą gyvenimą vaizduojantis šou.

Vasario tvarkaraštis
Vasario 3 d.
“Geležinė ledi”
“Mylimieji”
“Sniegynų įkaitai”
“Vaizdo dienoraštis”

Vasario 10 d.
“Mano didysis O!”
“Meilės priesaika”
“Nesaugus prieglobstis”

Vasario 17 d.
“Tai reiškia karą”
“Kelionė į paslaptingąją salą 3D”
“Šėtonas manyje”

Vasario 23 d.
“Paveldėtojai”
“Skyrybos”
“Melori Kein. Prarasta kontrolė”
“Subtilumas”
“12 vilties valandų”

2011 m. kino rinka: mums reikia daugiau tokių blindų!

Tags: , ,



Džiaugsmingai nustriksėję Triušio metai negailėjo repertuariniams filmams pakilimų ir nuosmukių, bet suteikė itin daug vilties Lietuvos kino pramonei.

2011-aisiais aukščiausios prabos rezultatų pasiekė ir sėkmingiausią valstybės investiciją įtvirtino Donato Ulvydo režisuotas nuotykių epas “Tadas Blinda. Pradžia”, visiems įrodydamas, kad lietuviškas kinas gali būti lankomas pagal holivudinius standartus. Lapkričio mėnesį sostinės meras Artūras Zuokas pagaliau patikėjo nepriklausomų prodiuserių raginimais atidaryti Vilniaus kino biurą, kuris turėtų skatinti užsienietiškų filmų gamybą ir susigrąžinti daugiau investicijų, atitenkančių kaimyninių šalių miestams. O Seimas metų pabaigoje priėmė ilgai ir duobėtai rengtą Kino įstatymą, kuriuo numatyta įsteigti Lietuvos kino centrą ir smarkiai padidinti nacionalinių filmų gamybos biudžetus.
Viena svarbiausių jo pataisų garantuos, kad 60 proc. pridėtinės vertės mokesčio nuo parduotų kino bilietų papildytų naujų filmų gamybos finansavimui sukauptą pinigų aruodą. Tai reiškia, kad Lietuvos kino kūrėjai gaus apčiuopiamos naudos iš “Karibų piratų”, “Greitų ir įsiutusių”, “Pagirių” ir kitų populiariausių filmų. Lygiai taip pat kuo daugiau kino teatrai parodys tokių rezultatyvių lietuviškų filmų, kaip “Tadas Blinda” ar “Zero 2″, tuo labiau išsiplės galimybės paremti į naują gamybą paleidžiamus projektus.
Kai tik Seimo rūmuose priimtus pasikeitimus pavyks realizuoti, Lietuva pretenduos pasididinti nacionalinio kino gamybos našumą ir kasmet džiaugtis bent dviem trimis nacionalinėmis premjeromis.

Blindos sprindis
Lietuvos kino rinkai būtinai reikalingi “Tado Blindos” dydžio reginiai. Tai akivaizdžiai signalizuoja užfiksuoti lankomumo rezultatai ir ažiotažinis žiūrovų palaikymas, kad ir kaip tai nepatiktų D.Ulvydo, Žilvino Naujoko, Ramūno Greičiaus žygdarbio nepripažįstantiems kritikams. 2011-aisiais šalies komerciniame repertuare rodyti filmai pardavė 2,97 mln. bilietų ir surinko 37,08 mln. Lt pajamas. Tarp šių skaičių nėra duomenų iš Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris”, Europos šalių kino forumo “Scanorama”, Moterų kino festivalio “Šeršėliafam”, Prancūzų kino festivalio “Žiemos ekranai”, Kauno tarptautinio kino festivalio ir daugelio kitų renginių, kurie dar labiau pagražintų metų derlių.
Bet netgi su oficialiai skelbiama statistika 2010 m. laimėjimus pavyko pagerinti 9,1 proc., o tai ryškus žingsnis į priekį. Jeigu iš tiesų Lietuvoje vis dar turime tiek gyventojų, kiek Marijonas Mikutavičius suskaičiavo garsiojoje savo dainoje, tai gautume širdžiai mielą ir pergalingą rezultatą, kad kiekvienas šalies pilietis apsilankė kine bent kartą per metus. Panašaus lankomumo galėtų pavydėti bet kuri pasaulio šalis.
2011 ir 2010 m. bendrą lankomumą skiria 346 tūkst. žiūrovų. Beveik tokią žmonių minią į kiną atvedė jaunasis “Tadas Blinda”. Iki rekordiškiausio 2008 m. lygio pritrūko dar papildomų 303 tūkst. parduotų bilietų. Matome, jog pernai mums reikėjo išleisti į triušių medžioklę du lietuviškus “Tadus Blindas”, kad galėtume pasivyti Lietuvos kino rinkos aukštumas.

Tik viena nauja mada
Svarbu pabrėžti, kad rinkos vežimą stipriai tempė ne vien tik lietuviškas čempionas paauksuota subine. Per 12 mėnesių užaugo šeši filmai milijonieriai (daugiausiai per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį!), tarp kurių tradiciškai jaukiai įsitaisė keturi tautiškai dubliuoti animaciniai nuotykiai (“Ratai 2″, “Kung Fu Panda 2″, “Ilgo plauko istorija” ir “Rio”). Esminės lankomumo mados beveik nepasikeitė, nes toliau pardavimą labiausiai diktavo šeimyninės paskirties filmai, gebantys privilioti vienu ypu daugiau bilietus perkančių žmonių.
“Tadas Blinda” išryškino naują madą lankytis lietuviškuose filmuose ir patriotiškai palaikyti savą produktą. Džiugu ir tai, kad Manto Jankavičiaus suvaidintas herojus ne tik sustabdė saujelę žmonių nuo suplanuotos emigracijos, bet ir tapo puikiu alternatyvaus platinimo pradininku užsienyje. Dar niekuomet svetur gyvenantys lietuviai nedemonstravo vienybės ir troškimo pamatyti tėvynėje pagamintą filmą, kurio sausakimši seansai su pakartojimais įvyko skirtinguose Didžiosios Britanijos, Airijos ir JAV miestuose.
Net šešiems filmams pritrūko vos smulkaus šiaudo, kad įšoktų į milijonierių lygą, o to Lietuvos kino rinkoje niekuomet nebuvo. Robotiški “Transformeriai 3″, svaigios “Pagirios Tailande”, pašėlęs “Batuotas katinas Pūkis” (jis pasiekė šešių nulių tikslą jau 2012-ųjų pradžioje), vampyriškai išalkusi “Brėkštanti aušra”, linksmai pamėlynavę “Smurfai” ir burtininko kadenciją baigęs “Haris Poteris” užgeso visai šalia išsvajoto milijono ribos. Toks puikus rezultatas signalizuoja, kad 2011-aisiais pamatėme labai daug apylygių filmų ir dar kartą įsitikinome, jog masinis žiūrovas nereikalauja originalumo ir mėgsta rinktis patikrintą prekę. Beveik visi lyderiai yra tęsiniai, kurių išlinksniuoti pavadinimai jau tapo sėkmę garantuojančiais prekės ženklais.

Trimačiai koziriai
Nenuneigsime, kad jiems greičiau kilti padėjo brangiau įkainotos 3D technologijos. Priešingai nei amerikiečiai, lietuviai dažniau renkasi trimačius atrakcionus, nors ne visiems filmams pavyksta deramai ir įtaigiai išnaudoti ekrano gylio dimensijų pranašumus. “Ant keistų bangų” plaukiojant su Karibų jūros piratais beveik nesimatė skirtumo tarp dviejų versijų, bet išradingumu nepasižymėjusius “Transformerius” gelbėjo tik 3D kameromis nufilmuoti stebuklai.
Mūsų žiūrovai jau išmoko atskirti tikromis 3D kameromis užfiksuotus vaizdus nuo patamsėjusios konversijos, tad beviltiškam “Konanui Barbarui” (metų fiasko su 148 tūkst. Lt) nepavyko apdumti akių netesėtais pažadais. Panašiai pralaimėjo mažiau ambicingas “Kunigas” (162 tūkst. Lt), o “Kapitonui Amerikai” nepavyko peršokti komiksų abejingumo sienos (144 tūkst. Lt). Skaudžiai sužlugo niekingai konvertuotas naujametinis “Spragtukas” (125 tūkst. Lt), o komiksinė “Žalioji širšė” (202 tūkst. Lt) toli nenuskrido ir galiausiai sustojo, kai tik žmonės išsiaiškino, kad filmą labiau apsimoka žiūrėti be papildomų akinių.
“Įsikūnijimo” padiktuota kino salių skaitmenizavimo revoliucija pastebimai pagerino žiūrėjimo kokybę. Didieji kino centrai “Forum Cinemas”, “Multikino” ir “Cinamon” įsigyja vis daugiau naujos kartos projektorių, kurie dabar gaminami pagal išradėjo Jameso Camerono nurodymus, ir demonstruoja šviesiausią įmanomą vaizdą. Dažnas 3D efektų nereikalaujantis filmas šiandien taip pat rodomas skaitmeniniu formatu, o patiriamo malonumo skirtumai matomi plika akimi.
Skaitmeninį projektorių 2011 m. įsirengė netgi Marijampolės kino teatras. O Vilniaus “Skalvija” ir “Pasaka” padavė paraiškas į Europos Sąjungos fondus savo salių skaitmenizavimo finansavimo paramai gauti.

Džiaugsmingi atradimai
Nepriklausomiems filmams Lietuvoje vis dar trūksta salių. Jiems reikia daugiau laiko, jie priklausomi nuo žiūrovų nuomonių, jie negali lygiai konkuruoti su gausiai reklamuojamais milžinais, bet didieji kino teatrai visiems taiko vienodas sąlygas: jeigu pardavimas neišsijudina per pirmas dvi savaites, filmas šalinamas iš repertuaro.
Nieko nepadarysi, tokia komercinė verslo praktika, kuri negailestingai nukirto dramas su Bradu Pittu (“Gyvenimo medis”, “Žmogus, pakeitęs viską”), Nicole Kidman (“Triušio urvas”), Kevinu Spacey (“Rizikos riba”), “Auksiniu liūtu” (“Kažkur tarp ten ir čia”), Catherine Deneuve bei Gerardu Depardieu (“Potiche”) ir kitais.
Vis dėlto 2011-aisiais Holivudo studijų dominavimas nebuvo totalinis, nes saldžią 9,8 proc. dalį rinkos pyrago atsipjovė “Tadas Blinda”. Pagirtinai bilietus pardavinėjo europietiškais pinigais finansuotos ir lietuvišką skonį sužadinusios dramos. “Juodąją gulbę” iškėlė “Oskaras”, skirtas Natalie Portman, ir tautiečių susidomėjimas šokiais, “Karaliaus kalba” galingai kovėsi net 12 savaičių ir mėgavosi “Oskarų” palaiminimu, “Oda, kurioje gyvenu” skleidė aistrą, geismą ir naudojosi Antonio Banderaso populiarumu, “Vidurnaktis Paryžiuje” vėl priminė Woody Alleno talentą rašyti šmaikščiai ir užbūrė romantika, “Biutiful” narstė sunkią ir graudžią temą, bet sugebėjo peršokti 100 tūkst. Lt ribą.
Šie neatsitiktiniai atvejai tikina, kad platintojams ir rodytojams vertėtų labiau pasitikėti rizikingais nepriklausomais filmais. Jie niekaip nesurenka smūginių pajamų per premjerinį savaitgalį, bet turi išliekamąją vertę ir atveda į kiną visai kitus žiūrovus.

2011 m. Lietuvos kino teatruose rodytų filmų topas

Filmas    Pajamos (Lt)    Žiūrovų skaičius (tūkst.)
1. “Tadas Blinda. Pradžia”    3,6 mln.    293,1
2. “Ratai 2″    1,33 mln.    110,9
3. “Kung Fu Panda 2″    1,19 mln.    100,2
4. “Karibų piratai: ant keistų bangų”    1,16 mln.    76,9
5. “Ilgo plauko istorija”    1,04 mln.    85,7
6. “Rio”    1,004 mln.    82,9
7. “Transformeriai 3″    992,3 tūkst.    63,9
8. “Pagirios Tailande”    954,2 tūkst.    75,6
9. “Batuotas katinas Pūkis”    939,1 tūkst.    66,2
10. “Brėkštanti aušra. 1 dalis”    927,9 tūkst.    72,6
11. “Smurfai”    923,7 tūkst.    79,3
12. “Haris Poteris ir mirties relikvijos. 2 dalis”    910,6 tūkst.    64,3
13. “Greiti ir įsiutę 5″    825 tūkst.    68,3
14. “Super Džonio prisikėlimas”    671,6 tūkst.    53,7
15. “Linksmosios pėdutės 2″    587,7 tūkst.    46,7

A.Puipos nutapyti drugeliai pasiruošę kilti, stebinti ir džiuginti

Tags: , , ,



Sausis jau trečią kartą tampa nacionalinių kino premjerų prieglobsčio mėnesiu.

Per pastaruosius mėnesius užtikrintu rinkos lyderiu jau tapo nuotykių epas “Tadas Blinda. Pradžia”, kuris padarė kur kas daugiau, negu sugeba pamatyti griežčiausi filmo kritikai. Jis iškėlė lietuviško kino žinomumą ir pažadino žiūrovų norą domėtis nacionalinėmis naujienomis.
Antrą kartą šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės parašytą pasaulį iliustruoti ir perteikti pamėginęs Algimantas Puipa taps pirmuoju kino rodymo privalumų po Blindos išbandytoju. Optimistinė, šviesi ir ironiška “Miegančių drugelių tvirtovė” turėtų pakelti ūpą ir įtikti ne tik moterims, bet ir vyrams. Tai filmas visiems, kurie mėgsta, gerbia ir prisimena lietuvišką kiną.

Nenuginkluotas lyderis
Turime pripažinti, kad A.Puipa yra vienas sėkmingiausiai dirbančių režisierių Lietuvoje. Net trys jo filmai patenka į lankomiausių lietuviškų filmų dešimtuką per nepriklausomybės laikotarpį ir visi jie savo pasirodymų laiku gerino rekordus.
2000 m. tautosakos, jausmų ir keršto drama “Elzė iš Gilijos” nesipriešino Holivudo trileriams, bet sugebėjo bent kelias savaites dominuoti kino teatro “Lietuva” repertuare, sulaukė malonaus kvietimo iš Berlyno kino festivalio ir pardavė net 22 tūkst. bilietų. Garbingas nacionalinio kino rekordas išsilaikė beveik ketverius metus iki Jono Vaitkaus rezistencinės dramos “Vienui vieni”.
2005 m. rudenį A.Puipa užtikrintai susigrąžino lyderio titulą kelis dešimtmečius brandinta Balio Sruogos garsiojo romano “Dievų miškas” ekranizacija ir užkėlė lietuviškų filmų lankomumo kartelę dar ketveriems metams (71 tūkst. parduotų bilietų).
Po dvigubos sėkmės A.Puipa privalėjo gauti finansavimo prioritetą, tad kito jo filmo teko laukti vos pusantrų metų. Greičiau užbaigti provokuojančio charakterio dramą “Nuodėmės užkalbėjimas” skatino blogėjanti rašytojos J.Ivanauskaitės sveikata. Jos knygų “Placebas”, “Ragana ir lietus” ir “Sapnų nublokšti” motyvais sukurto filmo premjera įvyko prabėgus vos dviem savaitėms po pripažintos ir mylimos autorės išėjimo. Gausios publikacijos apie netektį, kultūros žmonių gedulas ir visuotinė pagarba akivaizdžiai paskatino bilietų perkamumą – 61 tūkst. žiūrovų pamatytas “Nuodėmės užkalbėjimas” (697 tūkst. Lt) pagal surinktas pajamas aplenkė daug pigiau rodytą “Dievų mišką” (644 tūkst. Lt).

Logiškas tęsinys
Lietuvoje mėgstama be reikalo žongliruoti fraze “nekomercinis kinas”, bet lyg tyčia pats maestro A.Puipa pasielgė kaip teisingą nuojautą turintis komercinis režisierius. Jis pasisiūlė ekranizuoti kitą rašytojos J.Ivanauskaitės romaną. Bet kurioje pasaulio šalyje būtų investuojama į rezultatyviai pasirodyti pagelbėjusios autorės kūrinį. Lietuviškam kinui galbūt neįprasta girdėti terminą “tęsinys”, tačiau “Miegančių drugelių tvirtovės” suplazdėjimas yra daugiau nei logiškas reiškinys. Ankstesniais darbais A.Puipa nusipelnė galimybės sukurti šį filmą, kuris sudėlios tolesnius jo karjeros vingius.
“Miegančių drugelių tvirtovė” pasirinko palankią starto datą, nes aplinkui nėra daug skambių holivudinių premjerų, o Lietuvos žiūrovų apetitas saviems nacionaliniams kūriniams dabar yra ypač padidėjęs.
“Miegančių drugelių tvirtovė” jau nebegalės pasinaudoti Švietimo ir mokslo ministerijos raginimais iškeisti pamokas į kino seansą, kaip pavyko būrius moksleivių prisivilioti “Dievų miškui”. Šviesaus atminimo J.Ivanauskaitės vardas vis dar turi stiprų poveikį, bet jis nesukels tokio masinio susidomėjimo, kokiu mėgavosi “Nuodėmės užkalbėjimas”. “Miegančių drugelių tvirtovė” yra labai mėgstamas ir viešojoje erdvėje daug aptarinėjamas rašytojos romanas, bet prisivilioti vien tik ištikimuosius skaitytojus neužteks.

Garsiųjų “puipizmų”paslaptis
Naujo filmo lankomumą ir populiarumą lems visai kiti veiksniai. Pirmiausia – tai humoro poveikis. A.Puipa rimtai pasistengė prirašyti ironiškų, aštrių, pašiepiančių dialogų ir sugalvojo provokuojančių, erotizuotų, linksmų situacijų. Vis dėlto režisieriui ir scenarijaus autoriui būdingas humoras yra savotiškas, paslėptas, su dvigubu dugnu, ir dažnai gan juodas, tad sunku prognozuoti, ar visus sąmojus žiūrovai teisingai išgliaudys, ar sužvejos jų tikrą prasmę. Ne veltui lietuvių kino tautosakoje dažnai vartojamas šmaikštus apibūdinimas “puipizmas”. “Miegančių drugelių tvirtovė” yra kaupinai užkrauta specifiniais A.Puipos anekdotais, autoironiškais pastebėjimais ir humoristiniais pokštais, kurie tiesiogiai siejasi su jo ankstesne kūryba ir gyvenimo peripetijomis.
Įsijautus į filmo stebėjimą apima keistas ir malonus pojūtis, kad režisierius smaginasi žaisdamas su žiūrovais ir tikrindamas žinias apie savo karjerą, įpročius, patirtis bei filmus. Tai kažkas panašaus į “puipistinį” protmūšį, bet visai neaišku, kuriam gudročiui pavyks išeiti nugalėtoju iš užuominų labirinto ir suprasti iš pirmo žvilgsnio nereikšminguose epizoduose užkoduotą ironiją. Tačiau būtent šie momentai ir atsiliepimai apie juos stipriausiai paveiks filmo laimėjimus: jeigu bilietus nusipirkusi publika perkąs “puipizmų” sarkazmą ir pasiduos nuoširdžiam juokui, tai rekomendacijų pamatyti ir pakartoti šį neįprastą nuotykį tikrai pagausės.

Šviesus optimizmas
Nepaisant niūrios nuotaikos, “Miegančių drugelių tvirtovė” daro labai optimistinio, pozityvaus ir šviesaus filmo įspūdį. Nuo knygoje J.Ivanauskaitės sugalvotų idėjų pabėgęs finalas netgi jaučiasi savotiškai laimingas ir šypseningas, nors ne visi kulminaciniai įvykiai džiaugsmingi.
Dar vienas svarbus niuansas – filmas neprailgsta per dvi valandas ir “susižiūri” labai lengvai, o tai milžiniškas montažo režisieriaus Ričardo Matačiaus nuopelnas. Iš kūrybinių užkulisių buvo girdėti kalbų, kad A.Puipa dėmesingiau klausėsi jaunesniojo kolegos patarimų, negu per daug gerai apie save galvojantis Gytis Lukšas, ištęsęs “Duburį” virš nuobodybių ribos, pamiršęs turinį ir užsižaidęs nufilmuotais vaizdais.
Būsimiems žiūrovams reikėtų žinoti, kad “Miegančių drugelių tvirtovė” tik remiasi J.Ivanauskaitės parašytos kūrybos motyvais. A.Puipa iš anksto sąžiningai įspėjo, kad vien pažiūrėjus filmą nepavyktų atsiskaityti už perskaitytą knygą. Jau “Nuodėmės užkalbėjime” režisierius pamėgino perskaityti romanus tarp eilučių ir ne visuomet rasdavo bendrą kalbą diskusijose su dar gyva rašytoja. Daug ką pasako autorės mintyse susiformavusi garsioji frazė: “Aš negaliu kovoti ir su vėžiu, ir su Puipa.” Tačiau ištvėrusi konfliktų gūsį rašytoja vis dėlto gynė filmą ir džiaugėsi matydama neklonuotą savo knygą.
Dabar jau niekas neatsakys, kaip “Miegančių drugelių tvirtovė” patiktų J.Ivanauskaitei, tačiau naujas filmas yra kur kas “puipiškesnis”. Režisierius ne tik vėl išsirankiojo filmui reikalingus siužetus (meilę subrandinusios sutuoktinių poros santykiai ir iš Vokietijos deportuotų trijų jaunų prostitučių likimai) ir ekranizavo rašytojos neparašytas mintis, bet ir leido sau sulipdyti smagų bei ironišką asmeninės karjeros kino albumą “Greatest Hits”.

Moterų pasaulėžiūros paslaptys
Nuo pat “Miegančių drugelių tvirtovės” pamatų išliejimo režisierius užsibrėžė sveikintiną tikslą padirbėti su talentingais jaunais aktoriais ir svarbiems vaidmenims atsirinkti ekranuose nematytus veidus. Ankstesni filmai taikliai įrodo, kad A.Puipa moka rašyti stiprius ir įtaigius vaidmenis moterims. Jis taip pat turi gerą uoslę ir nuojautą, tad per savo karjerą atrado, pastūmėjo ir atskleidė keletą aktorių (Monika Bičiūnaitė “Vilko dantų karoliuose” ir “Dievų miške”, Rasa Samuolytė “Nuodėmės užkalbėjime”, Eglė Jaselskytė “Elzėje iš Gilijos”). Būtent per aktorių atranką pasireiškia nekomercinis režisierius užsispyrimas, nes jis dažnai plaukia prieš srovę, nebijo rizikos ir priima labai drąsius sprendimus, kurie dažniausiai pasiteisina.
“Miegančių drugelių tvirtovės” pagrindinių aktorių sąrašas iš esmės prieštarauja žiūroviško kino principams, nes žinomi veidai lengviau patraukia dėmesį ir padeda reklamuoti filmą. Tačiau dabar susidarė tokia situacija, kad beveik visos aktorės yra nežinomos. Tik vienintelė Janina Lapinskaitė turėjo praktikos vaidinti pas savo vyrą A.Puipą (“Elzė iš Gilijos”, “Moteris ir keturi jos vyrai”, “Velnio sėkla”), bet niekuomet nuo jos nepriklausė filmo likimas, kai vežimą traukdavo kiti aktoriai.
Šį kartą antroji režisierė ir scenarijaus bendraautorė praleidžia ekrane daugiausiai laiko per savo karjerą. Iš anksto neplanuotas pirmasis J.Lapinskaitės pagrindinis vaidmuo išsiskiria drąsa, intymumu, atvirumu ir grožiu. Ji atrodo ne prasčiau už Monicą Belucci ir priverčia pamiršti savo tikrąjį amžių, o kartu tai reiškia, kad įtikina vienišos personažės Monikos išgyvenimais. Ne paslaptis, kad suvedinėdama Algimanto ranka parašytą scenarijų į kompiuterinį failą Janina negailėjo argumentuotų pastabų, patarimais vertė keisti sugalvotas scenas ir atskleidė režisieriui moterų pasaulėžiūros paslapčių.
Pagirtiną J.Lapinskaitės vaidybą efektingai papildo trys charizmatiškos ekrano naujokės, gavusios galbūt unikalią progą atskleisti įgimtus talentus kino žiūrovams ir deramai išnaudojusios suteiktas galimybes. Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė ir Miglė Polikevičiūtė iki lemtingo susitikimo “Miegančių drugelių tvirtovės” dvare daugiausia vaidino teatro scenoje, o po šio filmo turėtų sulaukti įvairesnių pasiūlymų. Visos trys pateisino A.Puipos pasitikėjimą ir gali ramiai laukti žiūrovų pripažinimo. Bet kokiu atveju joms nebus gėda dėl šių stiprių vaidmenų, kuriuose matyti nemažai pavykusių improvizacijų.

Kauno pedagogai drąsiai improvizavo, kurdami pirmuosius filmus

Tags: , ,



Praeitą savaitę Kaune nemokamuose „Mokausi iš kino“ mokymuose dalyvavę pedagogai labiausiai įvertino jų praktinę naudą ir galimybę pritaikyti gautas žinias, patariant filmuojantiems moksleiviams.

Trijų dienų trukmės filmų analizės ir kūrimo mokymuose dalyvavo daugiau nei 40 įvairių sričių pedagogų iš Kauno miesto bei rajono. Juos organizavo projekto „Mokausi iš kino“ partneris Tarptautinis Kauno kino festivalis, padedant Vytauto Didžiojo universitetui.
Gavę teorinius filmų analizės ir kūrimo pagrindus pedagogai mokymų metu pasidalino į dvi kūrybines filmavimo komandas, vadovaujamas profesionalių kino režisierių, ir noriai prisiėmė filmų aktorių, režisierių, jų asistentų bei kitų įprastų filmo kūrybinės komandos narių vaidmenis. Kurdami filmus mokymų dalyviai perėjo pagrindinius kino kūrimo etapus – nuo scenarijaus planuotės ir filmavimo aikštelės bei aktorių paieškos iki apšvietimo ir vaizdo bei garso efektų. Baigę filmavimo darbus jie  dalyvavo filmų montažo procese ir dalijosi pastebėjimais, ką kito filmavimo metu reikėtų daryti kitaip.
„Džiugino mokytojų išradingumas ir įsijautimas į vaidmenis, kolegialumas. Jie drąsiai improvizavo, galvojo, kaip scenarijui suteikti naujų spalvų, ir daug dėmesio skyrė pasiruošimui: viena mokytoja prisipažino, kad pusę nakties neužmigo, nes kūrė kadruotes filmui“, – kalbėjo ilona Jurkonytė Lūkošiutė, Tarptautinio Kauno kino festivalio vadovė.
Nors mokymuose dalyvavę pedagogai įvertino ir gautus teorinius kino analizės bei kūrimo pagrindus, tačiau didžioji jų dalis išskyrė praktinę mokymų vertę. Pasak Rūtos Jackūnienės iš Garliavos vidurinės mokyklos, kiekvienas kinu besidomintis pedagogas gali susirasti teorijos, tačiau įgyti praktikos yra sudėtinga.
„Mums labai pasisekė, kad mokymų metu gavome daug praktikos, kad mus supažindino su visu kino kūrimo procesu ir pasiūlė jį išbandyti praktiškai. Jaunimas labai domisi filmavimu, kuria įvairius epizodus mokyklos šventėms, tačiau kai jis klausia profesionalesnio patarimo, mums, pedagogams, pritrūksta paprasčiausių žinių“, – prisipažįsta R. Jackūnienė.
Mokymų metu pedagogai sukūrė du trumpametražius filmus pagal iš anksto paruoštus profesionalaus scenaristo Raimundo Paškevičiaus scenarijus. Filmai greitu metu bus patalpinti projekto svetainėje www.mokausiiskino.lt.
Artimiausi „Mokausi iš kino“ mokymai pedagogams numatomi balandžio mėnesį per moksleivių pavasario atostogas Vilniuje bei Pasvalyje.
Daugiau informacijos apie projektą rasite svetainėje www.mokausiiskino.lt

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Lietuvos gimnazijų reitingas 2014
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT dienos klausimas

  • Kaip vertinate A. Butkevičiaus vyriausybę?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...