Tag Archive | "Kinas"

Kino kūrėjai: speigai Vilniuje – geriausia proga filmuoti Sibirą

Tags: , ,


Dideli speigai ir sniego gausa užsienio kino kūrėjams – geriausios oro sąlygos filmuoti filmų scenas, kuriose veiksmas vyksta Sibire.

Sostinėje savo filmą „Sibirietiškas auklėjimas“ šią savaitę baigia filmuoti italų režisierius Gabriele Salvatores, savaitgalį vokiečių „Spiegel TV“ užsakymu kuriama dokumentinė drama „Sibiro Žemė“ taip pat bus filmuojama Vilniuje bei jo apylinkėse.

 

„Žiemiškame Vilniuje kino kūrėjai atranda jiems ypač gerai tinkančių vietų filmuoti Sibiro vaizdus. Pavyzdžiui, Gabriele Salvatores epizodus filmuoja Šnipiškėse, Upės ir Žvejų gatvėse, Spiegel TV vienoje iš savo istorijų rodomus Aliaskos kalnus jau baigė filmuoti Trakų rajone esančiame karjere, o istoriją, pasakojančią apie vokiečių pirklį 1894 m. atidariusį pirmąją universalinę parduotuvę Sibire, filmuos Trakų Vokės dvare“, – pasakoja Vilniaus kino biuro direktorė Jūratė Pazikaitė.

 

Gabriele Salvatores filmą „Sibirietiškas auklėjimas“ pradėjo filmuoti šią vasarą, tuomet Vilniuje lankėsi juostoje besifilmuojantis JAV aktorius, režisierius ir prodiuseris Johnas Malkovichius. Filmo gamybą ketinama baigti šį pavasarį. „Sibirietiško auklėjimo“ siužetas vyks 1985–1995 metų Padniestrėje, filme bus pasakojama apie to laikmečio Padniestrės nusikaltėlių gyvenimą. Beveik visos istorijos filmavimas vyko Vilniuje.

 

Vokiečių televijos kompanijos „Spiegel TV“ užsakymu Lietuvoje kuriamos dvi dokumentinės dramos „Sibiro Žemė“ istorijos, pasakojančios apie drąsius ir tikslo vedamus žmones bei jų gyvenimus Kamčiatkos krašte 18 ir 19 amžiuje.

 

Abu filmavimai vyksta bendradarbiaujant su lietuviškomis kino industrijos įmonėmis – UAB „Nordic Productions“ (Sibirietiškas auklėjimas) ir UAB „Baltijos Filmų paslaugos“ (Sibiro žemė).

Vasarį – net 15 kino premjerų

Tags: , ,



Vasaris kine: šnipų meilės trikampis, vaikiškos atrakcijos, fantastiškas George’as Clooney ir išgalvota Margaret Thatcher.

Nereikia būti dideliu ekspertu, kad nuspėtum vasario mėnesio kino teatrų lyderius. Dauguma žiūrovų pirmiausia rinksis romantinę veiksmo komediją “Tai reiškia karą”, o šeimos trauks ieškoti trimačių lobių “Kelionėje į paslaptingąją salą 3D”.
Tiesa, mūsų platintojai parūpino ir kur kas vertingesnių bei įvairesnių filmų už du pinigų ėdikus nuo Holivudo kalvų, bet juos bus sunkiau parduoti. Taip jau susiklostė repertuaro tradicijos, kad sales užima Šv. Valentino meilės pompastikai dedikuoti romantiniai viliokliai ir “Oskarų” nominacijomis išpuoštos dramos.

Pažintis su laureatais
Aktorės Meryl Streep iškovota “Auksinio gaublio” premija ir užtarnauta  “Oskaro” nominacija papildomi ragins pamatyti biografinę dramą “Geležinė ledi”, bet galingu vaidmeniu ir įtaigiu sendinimo grimu (dar viena “Oskaro” nominacija) didžiosios vertybės ir baigiasi. Miuziklo “Mamma Mia!” režisierės Phyllidos Lloyd filmas turi rimtų problemų dėl turinio, o neeilinis M.Streep pasirodymas dar labiau išryškina bendras kūrinio bėdas ir silpnybes. Kažkaip keista būtų rekomenduoti filmą apie Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę ir įtakingiausią XX a. moterį Margaret Thatcher, kai scenarijaus autorė kontroversiškai leido sau pakoreguoti istorinius įvykius ir prisigalvoti su tikrove prasilenkiančių dalykų. Tokie nusivažiavimai nedera prie pasirinkto biografinės dramos žanro ir gerokai sumažina tikėjimą filme pateikiamais informaciniais faktais.
Šiuo metu repertuare sukasi George’o Clooney politinių intrigų drama “Purvini žaidimai”, kurią pakeis penkias “Oskaro” nominacijas gavusi šauni, gudri, žaisminga drama “Paveldėtojai”. Ne paties geriausio tėčio vaidmeniui idealiai tinkantis G.Clooney įtikinamai demonstruoja emocijų skalę – rūpestį, kaltę, širdgėlą, pyktį. Nuolat užsiėmusiam advokatui tenka rūpintis šeimos palikimu Havajuose, pažinti dyglėto charakterio dukteris, kurios negaudavo trokštamo dėmesio ir tėviškos šilumos, susitaikyti su žmonos netektimi, priimti ilgai kauptas jos paslaptis ir pasišaipyti iš savęs. Alexandre’as Payne’as filmus režisuoja retai, bet negailėdamas nuoširdumo, intelektualaus humoro ir dramatiškų provokacijų.
Lygiai prieš metus Irano režisieriaus drama “Skyrybos” dominavo Berlyno kino festivalyje ir prisijaukino “Auksinį lokį” už geriausią filmą bei du “Sidabrinius liūtus” už moterų ir vyrų aktorių kolektyvinę vaidybą. Pergalę “Auksinių gaublių” dalybose įprasmino dvi svarbios “Oskaro” nominacijos už scenarijų ir užsienio šalies filmą. Apdovanojimų teikimo ceremonijos savaitgaliui suplanuota lietuviška premjera yra logiška, nes dauguma ženklų sufleruoja, kad “Skyrybos” laimės bent vieną auksinę statulėlę. Vieną prasmingiausių 2011 m. filmų pamatyti būtina, kad neatsiliktumėte nuo šiuolaikinio kino pulso. Tai vienos šeimos Irane drama su genialiai sugalvotu finalu be tiesaus atsakymo, kuris sudaužys daug širdžių, ilgam įsirašys į atmintį ir kiekvienam žiūrovui pasiūlys tapti skyrybų bylą nagrinėjančiu teisėju.

Grynas adrenalino pliūpsnis
Geriausiu kito mėnesio pramoginiu reginiu turėtume skelbti režisieriaus chameleono Steveno Soderbergho veiksmo trilerį “Melori Kein. Prarasta kontrolė”, bet tai pernelyg protinga komercija. Tuoj po paslaptingo seanso Amerikos kino instituto festivalyje amerikiečių kritikai ir interneto tinklaraštininkai filmą pakrikštijo galingiausiu ir įspūdingiausiu šou, kuriame stipri graži moteris negailestingai talžo visiems žinomus vyrus Ewaną McGregorą, Michaelą Fassbenderį, Channingą Tatumą ir Antonio Banderasą. Žiūrovams tikriausiai sunku atsiplėšti nuo holivudinio melo ir deramai įvertinti komplikuotai sudėliotą veiksmo trilerį, kuris turi mintį ir rodo realias dvikovas be visokių nematomų saugos virvių.
Kruviną, žiaurų, šaltą išlikimo trilerį “Sniegynų įkaitai” taip pat reikėtų pagirti už pavykusį bandymą nustebinti nuotykinio siaubo žanro mėgėjus ir prikaustyti prie ekrano aštria įtampa. Neteiskime komercijai ištikimo Liamo Neesono, kuris po žmonos netekties visiškai atsidavė prodiuseriams, kurie užrašo didesnius skaičius čekyje. Joe Carnahano žiemiškų pavojų filme be pertraukų dirbantis airių aktorius sukūrė vieną geresnių vaidmenų. Milžiniškos pūgos užsuptas lėktuvas dūžta į Aliaskos sniegynus, o aštuoniems laimingai išsigelbėjusiems vyrukams tenka menka paguoda kovoti dėl gyvybės su piktais, išbadėjusiais, mistifikuotais vilkais, kurių agresyvus elgesys patobolintas vizualiais efektais.

Pagal formulę
Kiti vasario mėnesiui suplanuoti trileriai intriguos daug kartų matytomis situacijomis. Pastaraisiais metais Denzelis Washingtonas renkasi deja vu vaidmenis, kuriuose jis atrodo daugmaž vienodas. Nepakanka pakeisti aplinkos, kad patenkintum žiūrovo apetitą. Pietų Afrikoje nufilmuotame trileryje “Nesaugus prieglobstis” jis yra per daug žinantis ir korupciją nugalėti siekiantis pareigūnas, kuris nutaria išdavinėti slaptą informaciją nusikaltėliams, bet patenka į spąstus. Jeigu matėte daugiau nei vieną filmą su D.Washingtonu, nesunkiai atspėsite tolesnių įvykių eigą: Denzelis visuomet nugali.
Dar daugiau permatomų veidrodžių prisistatė kriminalinis trileris “12 vilties valandų”. Skystas siužetas, menkos paslaptys ir aiški žinutė, kad mąstančiam žiūrovui reikėtų šios nesąmonės vengti.
Kai Lietuvos kino teatruose buvo rodoma “Kelionė į Žemės centrą”, dar nė viena salė neturėjo 3D vaizdinius transliuojančio projektoriaus. Pagrindinius aktorius ir režisierių pakeitusio nuotykių epo tęsinio “Kelionė į paslaptingąją salą 3D” idėjinė koncepcija liko nepasikeitusi. Vaikiškai supaprastintame Jules’io Verne’o, Jonathano Swifto ir Roberto Louiso Stevensono nuotykinių romanų mišinyje vaizdo efektai, nerealūs monstrai ir 3D instrumentų spąstai užlopys turinį, kad mažiausi žiūrovai galėtų sušaukti: “Oho, kaip gražu!” Bet vyresnieji per ekskursiją į žemėlapiuose nepažymėtą pasakų salą nuobodžiaus.

Dėdės Valentino saldėsiai
Visi žinome, kad vasario 14-ąją padaugės meilės prisipažinimų ir sukomercintos Valentino šventės blizgučių. Nenustabu, kad mėnesio vidurys rezervuotas romantiniams filmams ir pasimatymams dvigubo pločio kėdėse. Mažiausiai žvalgytis į ekraną tarp pavogtų bučinių tamsioje salėje reikės “Meilės priesaikoje”. Jie susituokė ir pateko į avariją, jaunoji žmona patyrė galvos traumą, visai pamiršo savo vyrą ir grįžo į senos meilės glėbį. Bet atstumtasis gražuolis nesiruošia pralaimėti ir pasižada sužavėti savo išrinktąją dar kartą. Viskas skamba taip banaliai ir saldžiai, kad net verkti norisi. Tačiau kaip tik tokie filmai turi nerealią traukos galią, kai žiūrovams norisi dar sykį pamatyti, kaip meilė nugali visus sunkumus.
Iš 2011 m. Toronto ir Romos kino festivalių atkeliavusi provokuojanti komedija “Mano didysis O!” aistrą ir geismą skleis originaliau. Tikru istoriniu įvykiu apie pirmojo vibratoriaus išradimą pagrįstame kostiuminiame filme veikia dėl meilės stygiaus jausmingai depresuojančios moterys ir sekso paskirtį žioplai suvokiantys vyrai, nenutuokiantys, ko iš tiesų nori moterys. Režisierės vartojamas humoras nėra kvailas ir tualetinis, tad juoko bangų dažnumą lems ir žiūrovų nusiteikimas. Techniniu lygmeniu filmas atrodo nepriekaištingas, su skrupulingai atvaizduotu XIX a. pabaigos Londonu.
“Čarlio angelų” režisierius McG romantiką regi susišaudymuose, muštynėse, slėpynėse, sprogimuose ir etatinio šnipo daikčiukuose. Du bičiuliai, stipriausi Amerikoje specialieji agentai, išsiaiškina nemalonią tiesą, kad iš pavojingų misijų abu skuba į pasimatymą… su ta pačia blondine. Tomas Hardy ir Chrisas Pine’as nenorės nusileisti ir pralaimėti, kai širdį kutena Reese Witherspoon Amūro strėlės, o “Tai reiškia karą”. Slaptų pasimatymų žaidimas patiks visiems ir visoms, kas prisimena “Pono ir ponios Smitų” ir “Pono ir ponios Gangsterių” komplikuotus santykius.

Frankofoniška romantika
Du prancūziški filmai repertuare pratęs “Žiemos ekranų” bei Mano prancūzų kino festivalio misiją ir tematiškai prisidės prie valentiniškos romantikos nuotaikų.
Romantinė drama “Subtilumas” grąžina į Lietuvą prancūzų kultūros simbolį Audrey Tautou, kuri mūsų krašte gerbiama nuo pažinties su “Amelija iš Monmartro”. Aišku, filmas nėra toks pats “ameliškas”, turi daugiau liūdno dramatizmo ir kalba apie gebėjimą susitaikyti su didelės meilės praradimu. Lietuviška premjera specialiai suderinta su Vilniaus knygų mugės datomis. Skaitytojų šventėje dalyvaus lietuvių kalba išleistos knygos “Subtilumas” autorius ir filmo režisierius Stephane’as Foenkinos. Jis pats adaptavo savo populiarų kūrinį, parašė scenarijų, sugalvojo naujų situacijų ir įtraukė knygoje neminimą heroję.
Lietuvoje vykstančiuose kino festivaliuose išpopuliarinto Christophe’o Honore muzikinė drama “Mylimieji” masina žvaigždėtu kolektyvu: tai Catherine Deneuve, jos dukra Chiara Mastroianni, Ludivine Sagnier, Jono Meko bičiulis Louis Garrelis ir ekranuose beveik nepasirodantis čekų maestro Milošas Formanas. Beveik visi jie myli, skiriasi, džiaugiasi, liūdi, verkia ir dainuoja. Miuziklo formatą stilingasis režisierius pasirinko tam, kad žiūrovai nepamirštų, jog filmas yra išgalvotą gyvenimą vaizduojantis šou.

Vasario tvarkaraštis
Vasario 3 d.
“Geležinė ledi”
“Mylimieji”
“Sniegynų įkaitai”
“Vaizdo dienoraštis”

Vasario 10 d.
“Mano didysis O!”
“Meilės priesaika”
“Nesaugus prieglobstis”

Vasario 17 d.
“Tai reiškia karą”
“Kelionė į paslaptingąją salą 3D”
“Šėtonas manyje”

Vasario 23 d.
“Paveldėtojai”
“Skyrybos”
“Melori Kein. Prarasta kontrolė”
“Subtilumas”
“12 vilties valandų”

2011 m. kino rinka: mums reikia daugiau tokių blindų!

Tags: , ,



Džiaugsmingai nustriksėję Triušio metai negailėjo repertuariniams filmams pakilimų ir nuosmukių, bet suteikė itin daug vilties Lietuvos kino pramonei.

2011-aisiais aukščiausios prabos rezultatų pasiekė ir sėkmingiausią valstybės investiciją įtvirtino Donato Ulvydo režisuotas nuotykių epas “Tadas Blinda. Pradžia”, visiems įrodydamas, kad lietuviškas kinas gali būti lankomas pagal holivudinius standartus. Lapkričio mėnesį sostinės meras Artūras Zuokas pagaliau patikėjo nepriklausomų prodiuserių raginimais atidaryti Vilniaus kino biurą, kuris turėtų skatinti užsienietiškų filmų gamybą ir susigrąžinti daugiau investicijų, atitenkančių kaimyninių šalių miestams. O Seimas metų pabaigoje priėmė ilgai ir duobėtai rengtą Kino įstatymą, kuriuo numatyta įsteigti Lietuvos kino centrą ir smarkiai padidinti nacionalinių filmų gamybos biudžetus.
Viena svarbiausių jo pataisų garantuos, kad 60 proc. pridėtinės vertės mokesčio nuo parduotų kino bilietų papildytų naujų filmų gamybos finansavimui sukauptą pinigų aruodą. Tai reiškia, kad Lietuvos kino kūrėjai gaus apčiuopiamos naudos iš “Karibų piratų”, “Greitų ir įsiutusių”, “Pagirių” ir kitų populiariausių filmų. Lygiai taip pat kuo daugiau kino teatrai parodys tokių rezultatyvių lietuviškų filmų, kaip “Tadas Blinda” ar “Zero 2″, tuo labiau išsiplės galimybės paremti į naują gamybą paleidžiamus projektus.
Kai tik Seimo rūmuose priimtus pasikeitimus pavyks realizuoti, Lietuva pretenduos pasididinti nacionalinio kino gamybos našumą ir kasmet džiaugtis bent dviem trimis nacionalinėmis premjeromis.

Blindos sprindis
Lietuvos kino rinkai būtinai reikalingi “Tado Blindos” dydžio reginiai. Tai akivaizdžiai signalizuoja užfiksuoti lankomumo rezultatai ir ažiotažinis žiūrovų palaikymas, kad ir kaip tai nepatiktų D.Ulvydo, Žilvino Naujoko, Ramūno Greičiaus žygdarbio nepripažįstantiems kritikams. 2011-aisiais šalies komerciniame repertuare rodyti filmai pardavė 2,97 mln. bilietų ir surinko 37,08 mln. Lt pajamas. Tarp šių skaičių nėra duomenų iš Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris”, Europos šalių kino forumo “Scanorama”, Moterų kino festivalio “Šeršėliafam”, Prancūzų kino festivalio “Žiemos ekranai”, Kauno tarptautinio kino festivalio ir daugelio kitų renginių, kurie dar labiau pagražintų metų derlių.
Bet netgi su oficialiai skelbiama statistika 2010 m. laimėjimus pavyko pagerinti 9,1 proc., o tai ryškus žingsnis į priekį. Jeigu iš tiesų Lietuvoje vis dar turime tiek gyventojų, kiek Marijonas Mikutavičius suskaičiavo garsiojoje savo dainoje, tai gautume širdžiai mielą ir pergalingą rezultatą, kad kiekvienas šalies pilietis apsilankė kine bent kartą per metus. Panašaus lankomumo galėtų pavydėti bet kuri pasaulio šalis.
2011 ir 2010 m. bendrą lankomumą skiria 346 tūkst. žiūrovų. Beveik tokią žmonių minią į kiną atvedė jaunasis “Tadas Blinda”. Iki rekordiškiausio 2008 m. lygio pritrūko dar papildomų 303 tūkst. parduotų bilietų. Matome, jog pernai mums reikėjo išleisti į triušių medžioklę du lietuviškus “Tadus Blindas”, kad galėtume pasivyti Lietuvos kino rinkos aukštumas.

Tik viena nauja mada
Svarbu pabrėžti, kad rinkos vežimą stipriai tempė ne vien tik lietuviškas čempionas paauksuota subine. Per 12 mėnesių užaugo šeši filmai milijonieriai (daugiausiai per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį!), tarp kurių tradiciškai jaukiai įsitaisė keturi tautiškai dubliuoti animaciniai nuotykiai (“Ratai 2″, “Kung Fu Panda 2″, “Ilgo plauko istorija” ir “Rio”). Esminės lankomumo mados beveik nepasikeitė, nes toliau pardavimą labiausiai diktavo šeimyninės paskirties filmai, gebantys privilioti vienu ypu daugiau bilietus perkančių žmonių.
“Tadas Blinda” išryškino naują madą lankytis lietuviškuose filmuose ir patriotiškai palaikyti savą produktą. Džiugu ir tai, kad Manto Jankavičiaus suvaidintas herojus ne tik sustabdė saujelę žmonių nuo suplanuotos emigracijos, bet ir tapo puikiu alternatyvaus platinimo pradininku užsienyje. Dar niekuomet svetur gyvenantys lietuviai nedemonstravo vienybės ir troškimo pamatyti tėvynėje pagamintą filmą, kurio sausakimši seansai su pakartojimais įvyko skirtinguose Didžiosios Britanijos, Airijos ir JAV miestuose.
Net šešiems filmams pritrūko vos smulkaus šiaudo, kad įšoktų į milijonierių lygą, o to Lietuvos kino rinkoje niekuomet nebuvo. Robotiški “Transformeriai 3″, svaigios “Pagirios Tailande”, pašėlęs “Batuotas katinas Pūkis” (jis pasiekė šešių nulių tikslą jau 2012-ųjų pradžioje), vampyriškai išalkusi “Brėkštanti aušra”, linksmai pamėlynavę “Smurfai” ir burtininko kadenciją baigęs “Haris Poteris” užgeso visai šalia išsvajoto milijono ribos. Toks puikus rezultatas signalizuoja, kad 2011-aisiais pamatėme labai daug apylygių filmų ir dar kartą įsitikinome, jog masinis žiūrovas nereikalauja originalumo ir mėgsta rinktis patikrintą prekę. Beveik visi lyderiai yra tęsiniai, kurių išlinksniuoti pavadinimai jau tapo sėkmę garantuojančiais prekės ženklais.

Trimačiai koziriai
Nenuneigsime, kad jiems greičiau kilti padėjo brangiau įkainotos 3D technologijos. Priešingai nei amerikiečiai, lietuviai dažniau renkasi trimačius atrakcionus, nors ne visiems filmams pavyksta deramai ir įtaigiai išnaudoti ekrano gylio dimensijų pranašumus. “Ant keistų bangų” plaukiojant su Karibų jūros piratais beveik nesimatė skirtumo tarp dviejų versijų, bet išradingumu nepasižymėjusius “Transformerius” gelbėjo tik 3D kameromis nufilmuoti stebuklai.
Mūsų žiūrovai jau išmoko atskirti tikromis 3D kameromis užfiksuotus vaizdus nuo patamsėjusios konversijos, tad beviltiškam “Konanui Barbarui” (metų fiasko su 148 tūkst. Lt) nepavyko apdumti akių netesėtais pažadais. Panašiai pralaimėjo mažiau ambicingas “Kunigas” (162 tūkst. Lt), o “Kapitonui Amerikai” nepavyko peršokti komiksų abejingumo sienos (144 tūkst. Lt). Skaudžiai sužlugo niekingai konvertuotas naujametinis “Spragtukas” (125 tūkst. Lt), o komiksinė “Žalioji širšė” (202 tūkst. Lt) toli nenuskrido ir galiausiai sustojo, kai tik žmonės išsiaiškino, kad filmą labiau apsimoka žiūrėti be papildomų akinių.
“Įsikūnijimo” padiktuota kino salių skaitmenizavimo revoliucija pastebimai pagerino žiūrėjimo kokybę. Didieji kino centrai “Forum Cinemas”, “Multikino” ir “Cinamon” įsigyja vis daugiau naujos kartos projektorių, kurie dabar gaminami pagal išradėjo Jameso Camerono nurodymus, ir demonstruoja šviesiausią įmanomą vaizdą. Dažnas 3D efektų nereikalaujantis filmas šiandien taip pat rodomas skaitmeniniu formatu, o patiriamo malonumo skirtumai matomi plika akimi.
Skaitmeninį projektorių 2011 m. įsirengė netgi Marijampolės kino teatras. O Vilniaus “Skalvija” ir “Pasaka” padavė paraiškas į Europos Sąjungos fondus savo salių skaitmenizavimo finansavimo paramai gauti.

Džiaugsmingi atradimai
Nepriklausomiems filmams Lietuvoje vis dar trūksta salių. Jiems reikia daugiau laiko, jie priklausomi nuo žiūrovų nuomonių, jie negali lygiai konkuruoti su gausiai reklamuojamais milžinais, bet didieji kino teatrai visiems taiko vienodas sąlygas: jeigu pardavimas neišsijudina per pirmas dvi savaites, filmas šalinamas iš repertuaro.
Nieko nepadarysi, tokia komercinė verslo praktika, kuri negailestingai nukirto dramas su Bradu Pittu (“Gyvenimo medis”, “Žmogus, pakeitęs viską”), Nicole Kidman (“Triušio urvas”), Kevinu Spacey (“Rizikos riba”), “Auksiniu liūtu” (“Kažkur tarp ten ir čia”), Catherine Deneuve bei Gerardu Depardieu (“Potiche”) ir kitais.
Vis dėlto 2011-aisiais Holivudo studijų dominavimas nebuvo totalinis, nes saldžią 9,8 proc. dalį rinkos pyrago atsipjovė “Tadas Blinda”. Pagirtinai bilietus pardavinėjo europietiškais pinigais finansuotos ir lietuvišką skonį sužadinusios dramos. “Juodąją gulbę” iškėlė “Oskaras”, skirtas Natalie Portman, ir tautiečių susidomėjimas šokiais, “Karaliaus kalba” galingai kovėsi net 12 savaičių ir mėgavosi “Oskarų” palaiminimu, “Oda, kurioje gyvenu” skleidė aistrą, geismą ir naudojosi Antonio Banderaso populiarumu, “Vidurnaktis Paryžiuje” vėl priminė Woody Alleno talentą rašyti šmaikščiai ir užbūrė romantika, “Biutiful” narstė sunkią ir graudžią temą, bet sugebėjo peršokti 100 tūkst. Lt ribą.
Šie neatsitiktiniai atvejai tikina, kad platintojams ir rodytojams vertėtų labiau pasitikėti rizikingais nepriklausomais filmais. Jie niekaip nesurenka smūginių pajamų per premjerinį savaitgalį, bet turi išliekamąją vertę ir atveda į kiną visai kitus žiūrovus.

2011 m. Lietuvos kino teatruose rodytų filmų topas

Filmas    Pajamos (Lt)    Žiūrovų skaičius (tūkst.)
1. “Tadas Blinda. Pradžia”    3,6 mln.    293,1
2. “Ratai 2″    1,33 mln.    110,9
3. “Kung Fu Panda 2″    1,19 mln.    100,2
4. “Karibų piratai: ant keistų bangų”    1,16 mln.    76,9
5. “Ilgo plauko istorija”    1,04 mln.    85,7
6. “Rio”    1,004 mln.    82,9
7. “Transformeriai 3″    992,3 tūkst.    63,9
8. “Pagirios Tailande”    954,2 tūkst.    75,6
9. “Batuotas katinas Pūkis”    939,1 tūkst.    66,2
10. “Brėkštanti aušra. 1 dalis”    927,9 tūkst.    72,6
11. “Smurfai”    923,7 tūkst.    79,3
12. “Haris Poteris ir mirties relikvijos. 2 dalis”    910,6 tūkst.    64,3
13. “Greiti ir įsiutę 5″    825 tūkst.    68,3
14. “Super Džonio prisikėlimas”    671,6 tūkst.    53,7
15. “Linksmosios pėdutės 2″    587,7 tūkst.    46,7

A.Puipos nutapyti drugeliai pasiruošę kilti, stebinti ir džiuginti

Tags: , , ,



Sausis jau trečią kartą tampa nacionalinių kino premjerų prieglobsčio mėnesiu.

Per pastaruosius mėnesius užtikrintu rinkos lyderiu jau tapo nuotykių epas “Tadas Blinda. Pradžia”, kuris padarė kur kas daugiau, negu sugeba pamatyti griežčiausi filmo kritikai. Jis iškėlė lietuviško kino žinomumą ir pažadino žiūrovų norą domėtis nacionalinėmis naujienomis.
Antrą kartą šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės parašytą pasaulį iliustruoti ir perteikti pamėginęs Algimantas Puipa taps pirmuoju kino rodymo privalumų po Blindos išbandytoju. Optimistinė, šviesi ir ironiška “Miegančių drugelių tvirtovė” turėtų pakelti ūpą ir įtikti ne tik moterims, bet ir vyrams. Tai filmas visiems, kurie mėgsta, gerbia ir prisimena lietuvišką kiną.

Nenuginkluotas lyderis
Turime pripažinti, kad A.Puipa yra vienas sėkmingiausiai dirbančių režisierių Lietuvoje. Net trys jo filmai patenka į lankomiausių lietuviškų filmų dešimtuką per nepriklausomybės laikotarpį ir visi jie savo pasirodymų laiku gerino rekordus.
2000 m. tautosakos, jausmų ir keršto drama “Elzė iš Gilijos” nesipriešino Holivudo trileriams, bet sugebėjo bent kelias savaites dominuoti kino teatro “Lietuva” repertuare, sulaukė malonaus kvietimo iš Berlyno kino festivalio ir pardavė net 22 tūkst. bilietų. Garbingas nacionalinio kino rekordas išsilaikė beveik ketverius metus iki Jono Vaitkaus rezistencinės dramos “Vienui vieni”.
2005 m. rudenį A.Puipa užtikrintai susigrąžino lyderio titulą kelis dešimtmečius brandinta Balio Sruogos garsiojo romano “Dievų miškas” ekranizacija ir užkėlė lietuviškų filmų lankomumo kartelę dar ketveriems metams (71 tūkst. parduotų bilietų).
Po dvigubos sėkmės A.Puipa privalėjo gauti finansavimo prioritetą, tad kito jo filmo teko laukti vos pusantrų metų. Greičiau užbaigti provokuojančio charakterio dramą “Nuodėmės užkalbėjimas” skatino blogėjanti rašytojos J.Ivanauskaitės sveikata. Jos knygų “Placebas”, “Ragana ir lietus” ir “Sapnų nublokšti” motyvais sukurto filmo premjera įvyko prabėgus vos dviem savaitėms po pripažintos ir mylimos autorės išėjimo. Gausios publikacijos apie netektį, kultūros žmonių gedulas ir visuotinė pagarba akivaizdžiai paskatino bilietų perkamumą – 61 tūkst. žiūrovų pamatytas “Nuodėmės užkalbėjimas” (697 tūkst. Lt) pagal surinktas pajamas aplenkė daug pigiau rodytą “Dievų mišką” (644 tūkst. Lt).

Logiškas tęsinys
Lietuvoje mėgstama be reikalo žongliruoti fraze “nekomercinis kinas”, bet lyg tyčia pats maestro A.Puipa pasielgė kaip teisingą nuojautą turintis komercinis režisierius. Jis pasisiūlė ekranizuoti kitą rašytojos J.Ivanauskaitės romaną. Bet kurioje pasaulio šalyje būtų investuojama į rezultatyviai pasirodyti pagelbėjusios autorės kūrinį. Lietuviškam kinui galbūt neįprasta girdėti terminą “tęsinys”, tačiau “Miegančių drugelių tvirtovės” suplazdėjimas yra daugiau nei logiškas reiškinys. Ankstesniais darbais A.Puipa nusipelnė galimybės sukurti šį filmą, kuris sudėlios tolesnius jo karjeros vingius.
“Miegančių drugelių tvirtovė” pasirinko palankią starto datą, nes aplinkui nėra daug skambių holivudinių premjerų, o Lietuvos žiūrovų apetitas saviems nacionaliniams kūriniams dabar yra ypač padidėjęs.
“Miegančių drugelių tvirtovė” jau nebegalės pasinaudoti Švietimo ir mokslo ministerijos raginimais iškeisti pamokas į kino seansą, kaip pavyko būrius moksleivių prisivilioti “Dievų miškui”. Šviesaus atminimo J.Ivanauskaitės vardas vis dar turi stiprų poveikį, bet jis nesukels tokio masinio susidomėjimo, kokiu mėgavosi “Nuodėmės užkalbėjimas”. “Miegančių drugelių tvirtovė” yra labai mėgstamas ir viešojoje erdvėje daug aptarinėjamas rašytojos romanas, bet prisivilioti vien tik ištikimuosius skaitytojus neužteks.

Garsiųjų “puipizmų”paslaptis
Naujo filmo lankomumą ir populiarumą lems visai kiti veiksniai. Pirmiausia – tai humoro poveikis. A.Puipa rimtai pasistengė prirašyti ironiškų, aštrių, pašiepiančių dialogų ir sugalvojo provokuojančių, erotizuotų, linksmų situacijų. Vis dėlto režisieriui ir scenarijaus autoriui būdingas humoras yra savotiškas, paslėptas, su dvigubu dugnu, ir dažnai gan juodas, tad sunku prognozuoti, ar visus sąmojus žiūrovai teisingai išgliaudys, ar sužvejos jų tikrą prasmę. Ne veltui lietuvių kino tautosakoje dažnai vartojamas šmaikštus apibūdinimas “puipizmas”. “Miegančių drugelių tvirtovė” yra kaupinai užkrauta specifiniais A.Puipos anekdotais, autoironiškais pastebėjimais ir humoristiniais pokštais, kurie tiesiogiai siejasi su jo ankstesne kūryba ir gyvenimo peripetijomis.
Įsijautus į filmo stebėjimą apima keistas ir malonus pojūtis, kad režisierius smaginasi žaisdamas su žiūrovais ir tikrindamas žinias apie savo karjerą, įpročius, patirtis bei filmus. Tai kažkas panašaus į “puipistinį” protmūšį, bet visai neaišku, kuriam gudročiui pavyks išeiti nugalėtoju iš užuominų labirinto ir suprasti iš pirmo žvilgsnio nereikšminguose epizoduose užkoduotą ironiją. Tačiau būtent šie momentai ir atsiliepimai apie juos stipriausiai paveiks filmo laimėjimus: jeigu bilietus nusipirkusi publika perkąs “puipizmų” sarkazmą ir pasiduos nuoširdžiam juokui, tai rekomendacijų pamatyti ir pakartoti šį neįprastą nuotykį tikrai pagausės.

Šviesus optimizmas
Nepaisant niūrios nuotaikos, “Miegančių drugelių tvirtovė” daro labai optimistinio, pozityvaus ir šviesaus filmo įspūdį. Nuo knygoje J.Ivanauskaitės sugalvotų idėjų pabėgęs finalas netgi jaučiasi savotiškai laimingas ir šypseningas, nors ne visi kulminaciniai įvykiai džiaugsmingi.
Dar vienas svarbus niuansas – filmas neprailgsta per dvi valandas ir “susižiūri” labai lengvai, o tai milžiniškas montažo režisieriaus Ričardo Matačiaus nuopelnas. Iš kūrybinių užkulisių buvo girdėti kalbų, kad A.Puipa dėmesingiau klausėsi jaunesniojo kolegos patarimų, negu per daug gerai apie save galvojantis Gytis Lukšas, ištęsęs “Duburį” virš nuobodybių ribos, pamiršęs turinį ir užsižaidęs nufilmuotais vaizdais.
Būsimiems žiūrovams reikėtų žinoti, kad “Miegančių drugelių tvirtovė” tik remiasi J.Ivanauskaitės parašytos kūrybos motyvais. A.Puipa iš anksto sąžiningai įspėjo, kad vien pažiūrėjus filmą nepavyktų atsiskaityti už perskaitytą knygą. Jau “Nuodėmės užkalbėjime” režisierius pamėgino perskaityti romanus tarp eilučių ir ne visuomet rasdavo bendrą kalbą diskusijose su dar gyva rašytoja. Daug ką pasako autorės mintyse susiformavusi garsioji frazė: “Aš negaliu kovoti ir su vėžiu, ir su Puipa.” Tačiau ištvėrusi konfliktų gūsį rašytoja vis dėlto gynė filmą ir džiaugėsi matydama neklonuotą savo knygą.
Dabar jau niekas neatsakys, kaip “Miegančių drugelių tvirtovė” patiktų J.Ivanauskaitei, tačiau naujas filmas yra kur kas “puipiškesnis”. Režisierius ne tik vėl išsirankiojo filmui reikalingus siužetus (meilę subrandinusios sutuoktinių poros santykiai ir iš Vokietijos deportuotų trijų jaunų prostitučių likimai) ir ekranizavo rašytojos neparašytas mintis, bet ir leido sau sulipdyti smagų bei ironišką asmeninės karjeros kino albumą “Greatest Hits”.

Moterų pasaulėžiūros paslaptys
Nuo pat “Miegančių drugelių tvirtovės” pamatų išliejimo režisierius užsibrėžė sveikintiną tikslą padirbėti su talentingais jaunais aktoriais ir svarbiems vaidmenims atsirinkti ekranuose nematytus veidus. Ankstesni filmai taikliai įrodo, kad A.Puipa moka rašyti stiprius ir įtaigius vaidmenis moterims. Jis taip pat turi gerą uoslę ir nuojautą, tad per savo karjerą atrado, pastūmėjo ir atskleidė keletą aktorių (Monika Bičiūnaitė “Vilko dantų karoliuose” ir “Dievų miške”, Rasa Samuolytė “Nuodėmės užkalbėjime”, Eglė Jaselskytė “Elzėje iš Gilijos”). Būtent per aktorių atranką pasireiškia nekomercinis režisierius užsispyrimas, nes jis dažnai plaukia prieš srovę, nebijo rizikos ir priima labai drąsius sprendimus, kurie dažniausiai pasiteisina.
“Miegančių drugelių tvirtovės” pagrindinių aktorių sąrašas iš esmės prieštarauja žiūroviško kino principams, nes žinomi veidai lengviau patraukia dėmesį ir padeda reklamuoti filmą. Tačiau dabar susidarė tokia situacija, kad beveik visos aktorės yra nežinomos. Tik vienintelė Janina Lapinskaitė turėjo praktikos vaidinti pas savo vyrą A.Puipą (“Elzė iš Gilijos”, “Moteris ir keturi jos vyrai”, “Velnio sėkla”), bet niekuomet nuo jos nepriklausė filmo likimas, kai vežimą traukdavo kiti aktoriai.
Šį kartą antroji režisierė ir scenarijaus bendraautorė praleidžia ekrane daugiausiai laiko per savo karjerą. Iš anksto neplanuotas pirmasis J.Lapinskaitės pagrindinis vaidmuo išsiskiria drąsa, intymumu, atvirumu ir grožiu. Ji atrodo ne prasčiau už Monicą Belucci ir priverčia pamiršti savo tikrąjį amžių, o kartu tai reiškia, kad įtikina vienišos personažės Monikos išgyvenimais. Ne paslaptis, kad suvedinėdama Algimanto ranka parašytą scenarijų į kompiuterinį failą Janina negailėjo argumentuotų pastabų, patarimais vertė keisti sugalvotas scenas ir atskleidė režisieriui moterų pasaulėžiūros paslapčių.
Pagirtiną J.Lapinskaitės vaidybą efektingai papildo trys charizmatiškos ekrano naujokės, gavusios galbūt unikalią progą atskleisti įgimtus talentus kino žiūrovams ir deramai išnaudojusios suteiktas galimybes. Giedrė Giedraitytė, Elzė Gudavičiūtė ir Miglė Polikevičiūtė iki lemtingo susitikimo “Miegančių drugelių tvirtovės” dvare daugiausia vaidino teatro scenoje, o po šio filmo turėtų sulaukti įvairesnių pasiūlymų. Visos trys pateisino A.Puipos pasitikėjimą ir gali ramiai laukti žiūrovų pripažinimo. Bet kokiu atveju joms nebus gėda dėl šių stiprių vaidmenų, kuriuose matyti nemažai pavykusių improvizacijų.

Kauno pedagogai drąsiai improvizavo, kurdami pirmuosius filmus

Tags: , ,



Praeitą savaitę Kaune nemokamuose „Mokausi iš kino“ mokymuose dalyvavę pedagogai labiausiai įvertino jų praktinę naudą ir galimybę pritaikyti gautas žinias, patariant filmuojantiems moksleiviams.

Trijų dienų trukmės filmų analizės ir kūrimo mokymuose dalyvavo daugiau nei 40 įvairių sričių pedagogų iš Kauno miesto bei rajono. Juos organizavo projekto „Mokausi iš kino“ partneris Tarptautinis Kauno kino festivalis, padedant Vytauto Didžiojo universitetui.
Gavę teorinius filmų analizės ir kūrimo pagrindus pedagogai mokymų metu pasidalino į dvi kūrybines filmavimo komandas, vadovaujamas profesionalių kino režisierių, ir noriai prisiėmė filmų aktorių, režisierių, jų asistentų bei kitų įprastų filmo kūrybinės komandos narių vaidmenis. Kurdami filmus mokymų dalyviai perėjo pagrindinius kino kūrimo etapus – nuo scenarijaus planuotės ir filmavimo aikštelės bei aktorių paieškos iki apšvietimo ir vaizdo bei garso efektų. Baigę filmavimo darbus jie  dalyvavo filmų montažo procese ir dalijosi pastebėjimais, ką kito filmavimo metu reikėtų daryti kitaip.
„Džiugino mokytojų išradingumas ir įsijautimas į vaidmenis, kolegialumas. Jie drąsiai improvizavo, galvojo, kaip scenarijui suteikti naujų spalvų, ir daug dėmesio skyrė pasiruošimui: viena mokytoja prisipažino, kad pusę nakties neužmigo, nes kūrė kadruotes filmui“, – kalbėjo ilona Jurkonytė Lūkošiutė, Tarptautinio Kauno kino festivalio vadovė.
Nors mokymuose dalyvavę pedagogai įvertino ir gautus teorinius kino analizės bei kūrimo pagrindus, tačiau didžioji jų dalis išskyrė praktinę mokymų vertę. Pasak Rūtos Jackūnienės iš Garliavos vidurinės mokyklos, kiekvienas kinu besidomintis pedagogas gali susirasti teorijos, tačiau įgyti praktikos yra sudėtinga.
„Mums labai pasisekė, kad mokymų metu gavome daug praktikos, kad mus supažindino su visu kino kūrimo procesu ir pasiūlė jį išbandyti praktiškai. Jaunimas labai domisi filmavimu, kuria įvairius epizodus mokyklos šventėms, tačiau kai jis klausia profesionalesnio patarimo, mums, pedagogams, pritrūksta paprasčiausių žinių“, – prisipažįsta R. Jackūnienė.
Mokymų metu pedagogai sukūrė du trumpametražius filmus pagal iš anksto paruoštus profesionalaus scenaristo Raimundo Paškevičiaus scenarijus. Filmai greitu metu bus patalpinti projekto svetainėje www.mokausiiskino.lt.
Artimiausi „Mokausi iš kino“ mokymai pedagogams numatomi balandžio mėnesį per moksleivių pavasario atostogas Vilniuje bei Pasvalyje.
Daugiau informacijos apie projektą rasite svetainėje www.mokausiiskino.lt

Kultūros pinigus dalins naujos institucijos

Tags: , , ,


2012-aisiais galime sulaukti perversmų kultūros valdymo sistemoje: finansų skirstymo funkciją iš Kultūros ministerijos bei Kultūros rėmimo fondo žada perimti daugiau autonomijos turėsianti Kultūros taryba ir Lietuvos kino centras.

 

„Svarbu, kad struktūrinės permainos, kurias pradėjome, pagaliau realizuotųsi. Pirmiausia turiu omenyje Kultūros tarybą, kuri pagerintų šios srities finansų administravimą ir galbūt ateityje – pačių kultūros finansų būklę“, – „Prognozėms“ tvirtino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak jo, užsienyje patys menininkai, reikalaudami įkurti panašias tarybas, prie ministerijų su šakėmis stovėdavo, o Lietuvoje atvirkščiai: ministras turi eiti su šakėmis, norėdamas įkurti menininkams demokratišką tarybą.

Tačiau minėtos tarybos oponentai, išnagrinėję siūlomą Kultūros tarybos modelį, įžvelgia, kad būtent demokratijos jai ir gali pristigti. „Faktiškai visas tarybos narių rinkimo grandis kontroliuoja ministras, vadinasi, įmanoma bus prastumti jo pageidaujamus asmenis. Jau matėme, kas nutiko su Aukštojo mokslo taryba: ką Švietimo ir mokslo ministerija norėjo, tą jon ir pasiėmė. Tarsi sudaroma autonomiškų sprendimų regimybė, o iš tiesų – sukuriamos sąlygos veikti klaneliui“, – įtaria filosofas Krescencijus Stoškus.

„Kultūros tarybos steigimo idėja buvo suformuluota dar pernai Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse. Jau tuomet Valstybės kontrolės audito išvadose rekomenduota išgryninti tam tikras ministerijos atliekamas funkcijas, atskiriant politikos formavimą nuo projektų administravimo ir jų kontrolės, nes šiuo metu viskas sutelkta vienose rankose. Todėl tikėtina, kad Seimas Kultūros tarybos įsteigimui netrukus pritars“, – gruodžio viduryje prognozavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

Kultūros taryboje turėtų darbuotis dvidešimt narių, o tarybos „šerdyje“ – valdyboje – vienuolika kruopščiai atrinktų išminčių. Žinoma, bus pasitelktos ir ekspertų komisijos.

 

Kino autonomijos lūkesčiai

2012-aisiais duris turėtų atverti ir Lietuvos kino centras. Toks buvo numatytas dar 2002 m. priimtame Kino įstatyme, kurio pataisoms jau pritarta Seime – tetrūksta galutinio patvirtinimo. „Prisiminkime, kad daugelis Europos šalių kinui arba audiovizualiniams menams turi atskiras ministerijas. ES audiovizualinių menų ir kultūros reikalus taip pat kuruoja atskiri komisarai“, – primena kultūros ministras A.Gelūnas.

„Nežinau kitos valstybės, iki šiol neturinčios savo įgaliotos institucijos, kuriai kinas būtų vienintelis ir pats svarbiausias rūpestis. Juk kinas yra ne vien menas: tai ir didžiulė industrija, ir milžiniškas paveldas, jo sklaida bei edukacija. Visa tai – per sunki našta keliems kino reikalus kuruojantiems ministerijos darbuotojams. Galėtume palyginti, kad lietuviai paskutiniai Europoje apsikrikštijo ir paskutiniai įsteigė savo kino instituciją“, – pritaria Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Kone dar svarbiau, kad patvirtinus minėtas įstatymo pataisas ne tik įsikurs Lietuvos kino centras, bet ir 60 proc. kino platintojų mokamo pridėtinės vertės mokesčio bus nukreipiama tiesiai į nacionalinio kino fondą. Pasak G.Lukšo, per metus tai padės sukaupti maždaug 3 mln. Lt. „Maždaug tiek dabar kainuoja sukurti vieną kokybišką ilgo metražo vaidybinį filmą, bet mums tokia parama labai daug reiškia“, – tvirtina G.Lukšas.

Kultūros ministras irgi pabrėžia, kad neteisinga tokią didelę pramonės šaką administruoti šalia tapytojų ir poetų – pernelyg skirtingi poreikių masteliai. „Po „Tado Blindos“ komercinės sėkmės panašių filmų rasis daugiau, todėl galima prognozuoti, kad diskusijos, ką verta remti Kultūros, o ką – Ūkio ministerijai, tik aštrės“, – prognozuoja A.Gelūnas.

Centras, kuriame dirbs kino specifiką pažįstantys žmonės, perims rūpinimąsi kino vadyba, jo prezentacija, sklaida ir, žinoma, kino finansų skirstymu, nuimdamas šią naštą nuo būsimos Kultūros tarybos.

Ir nors Lietuvos kino centras taip pat bus pavaldus Kultūros ministerijai, G.Lukšo manymu, tai nėra problema: „Net Prancūzijos CNC, milžiniškas nacionalinis kino centras, kuriame triūsia keli šimtai darbuotojų, irgi veikia prie atitinkamos ministerijos. Tokia tvarka yra daugelyje Europos šalių.“

Gerų filmų už vakarienę nebūna

Tags: ,


BFL

Savo įkurtą skandinaviško kino festivalį Gražina Arlickaitė nuosekliu darbu išplėtojo iki reikšmingo europietiško kino forumo.

Koks reliatyvus gali būti tas pats vienas dešimtmetis! Lietuvos kino įstatymas, priimtas 2002-aisiais, iki šiol niekaip nevirsta kūnu. O štai kino festivalis „Scanorama“, prasidėjęs 2003-iaisiais, smarkiai išaugęs 2012-aisiais jau švęs rimtą jubiliejų.
„Na, man tas dešimtmetis irgi nebuvo pats lengviausias, – šypsosi ponia Gražina, prisiminusi ligi tol rengto festivalio „Kino pavasaris“ vardo patentavimo peripetijas. – Kai supratau, kad niekam nieko neįrodysiu – tiesiog ėmiau ir įkūriau „Scanoramą“. Jos niekas nebegalės iš manęs atimti.“
„Scanorama“ startavo kaip Šiaurės šalių kino forumas. Jo vadovė nepamiršo tuomet sklandžiusių nuogąstavimų, neva Šiaurės šalys negamina tiek tarptautinio dėmesio vertų filmų, kad jų užtektų kino festivaliui. „Tarsi analogiškų Liubeko (Vokietija), Ruano (Prancūzija), Los Andželo (JAV) festivalių nė nebūtų buvę… Šiandien be Šiaurės šalių filmų neapsieina nė vienas ryškesnis kino festivalis. Ten šiuo metu vyksta įdomiausi europietiško kino procesai“, – tvirtina G.Arlickaitė.
„Scanorama“ savo akiratį pamažu išplėtė iki Europos kino produkcijos apžvalgos, o vėliau žengė dar toliau. Tarkim, šįmet festivalyje buvo pristatyta japonų filmų programa. Pasak forumo organizatorės, bendradarbiavimas su japonų kūrėjais buvo išties ypatinga patirtis: „Specialiai įspėjome būsimus svečius, kad Vilniuje temperatūra – penki laipsniai šilumos, o jie atskrido plonais drabužėliais ir pasiteisino neįsivaizdavę, ką Lietuvoje reiškia „plius penki“. Matyt, penki laipsniai Japonijoje ir Lietuvoje – labai skirtingi. Taigi teko skubiai organizuoti japonų aprengimą.“

Be raudonų kilimų

Nelaukdama jubiliejinės progos, „Scanorama“ jau šį rudenį užvertė lietuvius prestižinėmis kino naujienomis. Apokaliptinė Larso von Triero „Melancholija“, memuarinė Wimo Wenderso „Pina“, Mishelio Hazanaviciaus „Artisto“ retrostilizacija ir pagaliau fatalistinis Aleksandro Sokurovo „Faustas“ su naujutėliu Venecijos kino festivalio „Auksiniu liūtu“ – argi ne solidus rinkinys Lietuvoje vykstančiam festivaliui?
„Tiesiog šie metai Europos kinui buvo labai sėkmingi: daug garsių režisierių pateikė žiūrovų teismui naujus darbus, ir jų filmai buvo puikūs. Suprantu, kad jie publiką traukia labiausiai, bet festivalio misija – nauji atradimai. Anksčiau Lietuvoje tebuvo garsūs keli skandinavų režisieriai: Ingmaras Bergmanas, Larsas von Trieras ir Aki Kaurismaki. O dabar – pažiūrėkite, kiek jų“, – primena G.Arlickaitė.
Kiekvienų metų gruodį teikiami Europos kino akademijos apdovanojimai kino kūrėjams. Tarp laureatų visuomet atsiduria ir „Scanoramoje“ ką tik rodytos naujienos. Atvežti tokių filmų kopijas Lietuvon nėra pigus malonumas. „Mane labiausiai siutina provincialus lietuvių verslininkų įsivaizdavimas, kad teisę rodyti geriausius festivalio filmus jų privačiuose klubuose įmanoma gauti, pavyzdžiui, mainais už vakarienę. Jie net neįsivaizduoja, kad egzistuoja filmo kūrėjų autorių teisės ar techniniai reikalavimai viešam filmų demonstravimui“, – piktinasi „Scanoramos“ direktorė.
Beje, „Scanorama“ niekad nerodo filmų iš DVD, nes G.Arlickaitė tai laiko skandalinga praktika. Ir netiesia raudonų kilimų, kopijuodami šią tradiciją pradėjusį Kanų kino festivalį. „Toks kilimas turi prasmę tuomet, kai kino kūrėjai juo žengia laiptais aukštyn – tikrų žvaigždžių link. O šiaip raudonų kilimų būdavo pilna ir komunistų partijos centro komitetuose“, – ironizuoja festivalio vadovė.

Daužymas galva į sieną

Iš 2012-ųjų G.Arlickaitė pirmiausia tikisi Lietuvos kino centro įsteigimo: „Lietuva – vienintelė Baltijos valstybė, iki šiol jo neturinti. Latviai tokį įsteigė prieš dvidešimt metų, vėliau tai padarė estai. Nemanau, kad ten ekonominė padėtis tuomet spindėjo – tiesiog buvo priimti tinkami politiniai sprendimai. Šiandien matome rezultatus. Mūsų kino raida palikta savieigai. Žinoma, ir tokiu atveju niekas nedraudžia talentingam žmogui galva daužyti sienos. O kai muši muši – tai ir pramuši. Tik štai gyvenimo gaila, nes labai daug laiko prireikia, kad kas nors įvyktų.“
Pašnekovė primena, kad kinas Lietuvoje niekada nebuvo „mūsų“. Sovietiniais metais jis finansuotas iš Maskvos, bet finansuotas stabiliai: kasmet Lietuvos kino studija privalėjo pagaminti tris ilgo metražo vaidybinius ir keturis Centrinei televizijai skirtus filmus. O iš kiekybės gimsta kokybė: taip radosi lietuvių kino aukso fondas. Ir nors Marijono Giedrio „Amerikoniškoji tragedija“ ar Arūno Žebriūno „Turtuolis, vargšas“ buvo kurti „Ostankino“ užsakymu, šiandien ne gėda juos rodyti.
Kokios staigmenos žiūrovų lauks jubiliejinėje ateinančių metų „Scanoramoje“? „Palaukit, leiskite šių metų festivalio ataskaitas užbaigti“, – juokiasi G.Arlickaitė.
Pasak jos, kokie Europos kinui bus 2012-ieji, geriausiai parodys vasario mėnesį prasidėsianti festivalių plejada. Kieno filmų galima laukti, daugmaž žinoma: pagrindinę intrigą kels vokiečių, prancūzų ir tų pačių skandinavų režisierių kūriniai. Bet kokie bus patys filmai – pamatysime.

Mažas balto sausio festivalis ir tipiškos komercijos vaišės

Tags: ,



Jau išsiugdėme tradiciją, kad naujų metų pradžioje iš dovanų maišo pasipila rimtų filmų girlianda.

Mūsų platintojai tiesiog nemato kitos galimybės išleisti įvertintus ir apdovanojimų siekiančius kūrinius laikotarpiu tarp “Auksinių gaublių” nominacijų paskelbimo ir “Oskarų” teikimo ceremonijos. Jie kažkodėl įsitikinę, kad kitokiomis aplinkybėmis į festivalinius filmus niekas neis, o dažnas linksniavimas pretendentų sąrašuose paskatins greičiau apsispręsti.
Todėl repertuaras pergrūdamas ilgai lauktais, intelektualiais ir stipriais filmais, bet juk juos pamatyti norinčių žmonių nepadaugėja ir kažkuriam iš gerųjų vis tiek tenka nukentėti. Panašiai nutiko pernai, šiemet situacija pasidarė gerokai tirštesnė, o dar įdomiau bus vasarį. Jeigu atsirinktume aštuonis filmus iš 14 suplanuotų, tai išeitų visai solidus festivaliukas: karšta lietuviška premjera su Algimanto Puipos sugrįžimu tarp Jurgos Ivanauskaitės romano eilučių “Miegančių drugelių tvirtovėje”, “Auksinių gaublių” nominacijomis sužibėjęs George’o Clooney politinis trileris, “Oskaro” nominacijos vertas Michelle Williams pasirodymas, intriguojanti švedų rašytojo Stiego Larssono romano amerikietiška adaptacija, užjūrio kritikus pravirkdęs Steveno Spielbergo šuolis su žirgu.
Prie būtinų filmų sąrašo dar reikėtų pridėti paskutinėmis gruodžio dienomis startuojančius – itališką kardinolų konklavos satyrą “Turime Popiežių!” su neprilygstamuoju veteranu Micheliu Piccolli ir vieną prizą po kito skinantį prancūzišką “Artistą”, kuriam beveik sutartinai prognozuojama užtikrinta pergalė per “Oskarų” rinkimus.

Kita mergina
Dar 2010 m. rugpjūtį galėjome pamatyti danų režisieriaus Nielso Ardeno Oplevo kriminališkai mistifikuotą trilerį “Mergina su drakono tatuiruote”, kurį lydėjo lietuviškai išversta S.Larssono sensacingoji knygų trilogija. Amerikiečių režisierius Davidas Fincheris garsėja savitu stiliumi, aštria energija, legendiniu atidumu smulkiausioms detalėms ir gebėjimu tobulai pasirinkti aktorius, kurie po to verčiami dirbti ties nervinio ir fizinio išsekimo riba. Galite būti tikri, kad dvi su puse valandos neteks nuobodžiauti net tiksliai prisimenant esminius siužeto posūkius. Vien Trento Reznoro ir Atticuso Rosso sukurta muzika panardins į nenuspėjamų pavojų kupiną, brutaliai gąsdinančią atmosferą. Abu giminingi filmai panašūs ir pagal trukmę, bet scenarijaus autorius Stevenas Zaillianas sugalvojo kardinaliai pakeisti finalinį epilogą.
O štai amerikiečių kritikų liaupsinamame filme visai šeimai “Karo žirgas” nieko ypač naujo nepamatysite. S.Spielbergas naudojasi žmonių noru kapstytis po praeities nostalgiją, didaktiškai dėsto istorijos pamoką ir meistriškai kontroliuoja emocijas, prašydamas dažniausiai jam talkinančio kompozitoriaus Johno Williamso užgroti tokią melodiją, kuri tiksliai diktuotų žiūrovui, kaip tą minutę reikia jaustis. Į šią dramą galima laisvai risnoti su vaikais, nes finale lauks pati laimingiausia įmanoma pabaiga, kad ir kaip grėsmingai skambėtų istorijos užuomazga. Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose žuvo apie 6 mln. žirgų, bet nuo jaunuolio atskirtam žinduoliui liūdniausias likimas negresia.
Iš užjūrio sklinda gandas, kad bent keliuose epizoduose neįmanoma sulaikyti ašarų, bet dar nežinia, ar sąmoningai virkdantis sentimentalumas susidraugaus su lietuvišku mentalitetu. S.Spielbergas yra populistinės režisūros profesorius, žinantis, ko reikia šiuolaikiniam žiūrovui, ir mokantis pateikti techniškai nepriekaištingą reginį.

Lovoje su žvaigžde
Biografinė drama “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe” apie XX a. viduryje geismingiausios moters idealą suformavusią Holivudo aktorę Marilyn Monroe, kuri labiau garsėjo savo išvaizda, poelgiais, asmeninio gyvenimo intrigomis, aistringais meilės romanais negu talentingais vaidmenimis. Stilingo anglų filmo sėkmė neatsiejama nuo aktorės M.Williams pavydėtinai išpuoselėtos ir smulkmeniškai sustyguotos vaidybos. Tai pergalei užkoduotas pasirodymas, pelnytai įvertintas “Auksinio gaublio” nominacija ir neabejotinai pateksiantis į “Oskarų” finalinį penketuką.
M.Williams dovanoja stulbinančią iliuziją, kad lengviau įsivaizduotume, kokia galėjo būti M.Monroe asmeniniame gyvenime, viešuose renginiuose ir filmavimo aikštelėje, kai praktiškai visi vyrai jos geidė. Rašytojas Colinas Clarkas prisiminimus apie 1956 m. vasaros savaitę trukusį meilės nuotykį sudėjo į dvi knygas, kuriose aprašomos ne tik skrupulingo perfekcionisto režisieriaus sero Laurence’o Olivier (Holivudo legendą vaidina “Auksinio gaublio” nominacija pagerbtas Kennethas Brannagh) filmo gamybos peripetijos.

Keturios aukos
Dar trys prestižinių festivalių perliukai pretenduoja pasimesti lietuviškuose sniegynuose. Minimalistinė graikiška drama “Atenbergas” jau stipriai vėluoja po pasaulinės premjeros 2010 m. Venecijos kino festivalyje. Niekas nė nepastebėjo, kad provokuojamai erotizuotas filmas buvo rodomas Kauno kino festivalio apytuštėse salėse, o dabar patys organizatoriai bandys laimę repertuare tikrai ne pačiu palankiausiu momentu.
Puikaus aktoriaus Ralpho Fienneso režisūrinis debiutas “Kariolanas” švytėjo 2011 m. vasarį Berlyne, bet Lietuvoje kol kas rado prieglobstį tik kino centro “Multikino” salėse. Jeigu tik turėsite progą, nepraleiskite galimybės pamatyti, ką vaidybos genijus R.Fiennesas padarė su Williamo Shakespeare’o tragedija ir kaip įdomiai perkėlė veiksmą iš angliškos senų senovės į karingą šiandieninę sumaištį Belgrade.
Liūdna prognozuoti, kad daug gausiau bus lankomas pavasarį į repertuarą atskriesiantis “Titanų įniršis”, kuriame R.Fiennesas kentėdamas atidirbinėja honorarą, kad po to galėtų finansuoti rimtesnius žygdarbius ir demonstruoti tikrąjį savo pašaukimą.
Lygiai taip pat liūdna stebėti, kai platintojai stumdo vertingą filmą iš vienos datos į kitą lyg nereikalingą vaiką ir neapsisprendžia, ką su juo daryti. Australiška “Miegančioji gražuolė” turėjo savo gerbėjų ir priešų Kanų festivalyje, bet Lietuvoje niekaip neranda sau vietos. Provokuojantis filmas apie iškrypusias orgijas ir sadistinius sekso žaidimus mūsų repertuarui iš tiesų atrodo pernelyg drąsus, sunkus ir komplikuotas.
Po gruodį ištikusio animacinių komedijų bumo mūsų lauks tik viena spalvingojo žanro naujiena iš Rusijos. Rinkos legionieriai iš Latvijos “Smartway Systems” tikriausiai dar nesuprato, kaip rizikinga čia leisti animaciją be lietuviško įgarsinimo. Prie aukštesnio lygio įpratę žiūrovai tiesiog ignoruos senamadiškais pieštukais atgaivintą pasakų mišrainę “Ivanas Carevičius ir pilkas vilkas”. Simpatiškai nupieštų žinomų personažų neišgelbės net 3D efektai, slaviška ironija ir pagirtinas siekis šmaikščiai parodijuoti šimtą kartų regėtas istorijas.

Tipiška komercija
Vengiantiems mąstyti, mėgstantiems kramsnoti ir ketinantiems atsipalaiduoti po šventinio šurmulio žiūrovams idealiausiai tiks fantastinis siaubo trileris “Kitas pasaulis. Pabudimas”, kuris perims pramogų pardavimo estafetę iš detektyvo Šerloko Holmso gaudynių. Tai vienintelis akivaizdžiai komercinis sausio mėnesio atrakcionas, turintis aiškų tikslą kuo sparčiau susirinkti pinigus.
Tamsybių karalystė, vampyrai, vilkolakiai, mutavusių monstrų hibridai, įmantriai šaudantys ginklai, Kate Beckinsale kūno paraboles išryškinantis odinis kostiumas, novatoriška kamerų sistema gautas 3D vaizdas, energingi mūšiai prieš sukilusią žmoniją, pergalvota mitologija su galimybe toliau tęsti šį serialą. Ko daugiau reikia kompiuterinių žaidimų gerbėjams?
Originalumu tikrai neblizgės du trileriai, mėginantys apakinti žiūrovų budrumą daug žadančiais anonsais ir paslėpti nutiražuotus siužetus vizualiniais triukais arba nervus kutenančia įtampa. Holivudinio pasaulio griovėjai pavargo visaip niokoti Niujorką, Los Andželą, Čikagą ir atskrido trypti Maskvos, nes rusiškų produktų reklama leidžia prisivilioti verslo investicijų. Kremliaus bokštus jau susprogdino veiksmo trilerio “Misija neįmanoma” niekšai, o naują madą tęsia “Tamsiausia valanda”, kurioje sunku įžvelgti ką nors daugiau už siaubo trilerio “28 dienos po” ir ateivių invazijos “Horizontas” mišinį.
Prodiuseris Timuras Bekmambetovas supranta, kad filmo turiniu nustebins nebent mokyklinio amžiaus vaikus, todėl pamėgins žiūrovams kompensuoti sugaištą laiką specialiaisiais efektais ir pritempta 3D grafika. Nematomo priešo naikinami žmonės prapuola įspūdingai, o ištuštėjusios megapolio gatvės baugina pasaulio pabaigos fantazija, bet kokia prasmė žiūrėti kompiuterine animacija perkrautą trilerį?
Kriminalinio trilerio “Ant briaunos” užuomazga traukia mieliau, bet ir čia matyti scenaristų nusirašytos idėjos iš “Taikinio telefono tinkle”, “Derybininko” ir dar kelių filmų. “Įsikūnijimo” sudievintas australas Samas Worthingtonas išlips per langą ant dangoraižio briaunos ir pagrasins nušokti žemyn, kad drąstišku poelgiu atkreiptų policijos dėmesį į nematomas blogybes. Jis slepia paslaptį, kuri sulaiko nuo gudriai suplanuotos savižudybės. Į psichologinį pokerį įsitraukia sąžininga derybininkė, netikėtas pagalbininkas ir vienintelį liudininką nutildyti trokštantis turtuolis. Pakankamai lengva nuspėti tolesnę įvykių raidą, tad filmo vertinimus lems debiutuojančio režisieriaus gebėjimas išlaikyti aštrią įtampą aukščiausiame taške ir išvengti būdingų žanro klišių.

Mėnesio kalendorius
Sausio 6 d.
“Mergina su drakono tatuiruote”
“Miegančioji gražuolė”
“Tamsiausia valanda”

Sausio 13 d.
“Miegančių drugelių tvirtovė”
“Džekas ir Džilė”
“Atenbergas”

Sausio 20 d.
“Purvini žaidimai”
“7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe”
“Kitas pasaulis. Pabudimas”
“Ivanas Carevičius ir pilkas vilkas”

Sausio 27 d.
“Karo žirgas”
“Ant ribos”
“Kariolanas”
“Sena gera orgija”

Europos kino planetoje nušvito „Melancholijos“ žvaigždės

Tags: , ,



2011 m. Europos kino apdovanojimų verdiktus stipriausiai lėmė nuspėjamas ir populistinis balsavimas, o Akademijos narių dauguma neatsispyrė norui pagerbti garsesnius autoritetus.

Po ketverius metus trukusių gastrolių per kitus miestus Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija sugrįžo namo į Berlyną. Į 24-ą kartą vykstančią europietiško kino šventę įdomaus architektūrinio dizaino koncertų salėje „Tempodrom“ susirinko Europos kino elitas, kurį papildė įtakingi Vokietijos politikai, Europos Parlamento nariai ir aistrigiausiai kiną mėgstantys kultūros ministrai iš Austrijos, Estijos, Gruzijos bei Kosovo.
Ceremonijoje draugiškai triumfavo Danijos ir Didžiosios Britanijos kūrėjai. Renginio vedėja Anke Engelke pastebėjo, kad Kopenhagoje tą vakarą ištuštėjo gatvės, nes dauguma Danijos kino pramonės atstovų atvyko į Berlyną. Apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus atsiėmęs anglų režisierius Stephenas Frearsas sėkmingai pasirodžiusius kolegas šmaikščiai apšaukė „prakeiktais danais“ ir stebėjosi, kaip tokia maža šalis sugeba išleisti tiek daug vertingų filmų ir gauna gamybai pakankamai pinigų.
Po Akademijos narių balsavimo Danijai ir Didžiajai Britanijai atiteko po lygiai statulėlių (po penkias), bet galutinę britų pergalę lėmė kino teatruose geriausią europietišką filmą nepriklausomai išrinkę ir „Karaliaus kalbai“ atsidėkoję žiūrovai.

Visi ruošėsi pasaulio pabaigai

Niekas nenustebo, kai pagrindinis apdovanojimas už geriausią 2011 m. Europos filmą atiteko psichologinei apokaliptinei dramai „Melancholija“, kuri turėjo daugiausiai nominacijų (net aštuonias) ir nusipelnė dar dviejų statulėlių už geriausią operatoriaus darbą (Manuelis Alberto Claro) bei meninį apipavidalinimą (dizainerė Jette Lehmann). Ceremonijos organizatoriai ir Akademijos vadovai viešai tikino, kad galutinių rezultatų nežino net prezidentas Wimas Wendersas, bet kažkodėl „Melancholijos“ temos labiausiai vyravo spalvingame šou, kurį A.Engelke pradėjo pasipuošusi nuotakos suknele, imituodama sulėtintą vaikščiojimą (kaip filmo prologe) ir stebėdama svečius per išlankstytą metalinę Europos apdovanojimo figūrą.
Kai šeši vokiečių aktoriai finale išėjo į sceną atplėšti vokų, tai beveik visi nujautė, kas taps laimingiausiu nugalėtoju. „Melancholijos“ laimėjimas turėjo stipriai nudžiuginti Lietuvos platintojus, nes Larso von Triero filmas tą patį savaitgalį debiutavo Lietuvos kino teatruose, o pirmų dienų startas nebuvo sėkmingas. Vos 25 tūkst. Lt pajamos, įskaitant Europos šalių kino forumo „Scanorama“ parduotus bilietus, yra pernelyg kuklus rezultatas. Reikia tikėtis, kad geriausio Europos filmo titulas paskatins mūsų žiūrovus neignoruoti vertingo, gražaus ir prasmingo kūrinio apie neišvengiamą pasaulio pabaigą.
Pats L.von Trieras liko namie, patingėdamas atvažiuoti į Berlyną, bet atsiuntė savo žmoną Bente Froge, kuri pirmą kartą atsidūrė dėmesio centre ir atrodė tuo itin patenkinta. „Jis liko namie prižiūrėti vaikų ir gaminti maisto. Dabar atėjo mano laikas pasirodyti viešumoje. Būti Larso žmona nuostabu, nes jis yra absoliučiai kitoks žmogus, negu bandoma vaizduoti spaudoje. Jis turi keistų asmeninių charakterio savybių ir patiria nuotaikos svyravimų, bet mes nugyvenome kartu beveik 20 metų be jokių barnių. Norėčiau pasinaudoti proga ir paneigti prirašytas nesąmones, kad Larsas mėgsta kankinti moteris. Jis yra mylintis, nuoširdus ir mielas vyras. Visus savo filmus pirmiausia jis patikrino ir išbandė, rodydamas man. Aš esu didžiausia jo kritikė“, – pasakojo B.Froge.

Kiek europiečių balsavimą lemia „Oskarai“
Gruodžio 3 d. apdovanotų kino kūrėjų sąrašas skatina daryti išvadą, kad Europos kino akademijoje surinkto 2500 narių būrio dauguma balsavo pernelyg populistiškai ir vengė labiau intriguojančių ar europietiškam kinui naudingesnių sprendimų. Svarbiausia, jog paskelbtame verdikte beveik nematyti bendros strategijos, o susidaro įspūdis, kad ir čia balsuojama euroviziniu bandos principu už savus arba kaimynus. Akivaizdu, kad šiemet susivienijusios Skandinavijos šalys neleido nugalėti objektyviai geresniems ir pasirūpino, jog ryškiai sužibėtų Danija. Bet esant tokiai situacijai vis tiek darosi liūdna ir nesuvokiama, kodėl liko nepastebėtas ir nieko nelaimėjo Aki Kaurismaki mažas šedevras „Havras“, kuriam bet koks prizas pagelbėtų konkuruoti užsienio šalių repertuaruose.
Mažų mažiausiai keista šių metų nominacijose matyti biografinę istorinę dramą „Karaliaus kalba“, juk Tomo Hooperio filmas triumfo kelią pradėjo dar 2010 m. Susanne Bier režisuota drama „Geresniame gyvenime“ tarptautiniuose festivaliuose aktyviausiai reiškėsi irgi 2010 m. Abu šie filmai gavo „Oskaro“ premijas būtent už 2010 metus, o pernelyg ilgai užsimiegojusi Europa juos kažkodėl pastebėjo gerokai vėliau.
Taip išryškėja paradoksas: jeigu jau amerikiečiai nepagailėjo „Oskarų“, tai ir mes turime grąžinti skolas. Tokie sutapimai skatina manyti, kad kandidatų sąrašą nominacijoms atrenkantys Europos kino akademijos ekspertai laiku nepamato visų vertingiausių filmų arba nesugeba deramai įvertinti jų kokybės, kol pirštu nepabaksnoja auksiniai „Oskarai“.
Dar keisčiau ir netikėčiau geriausio debiuto titulas atiteko belgiškai dramai „Deguonis“, kuri ramiai keliavo per tarptautinius kino festivalius nuo 2010 m. rudens ir ilgokai nepadarė įspūdžio Akademijos skautams. Dabar Berlyne „Karaliaus kalba“, „Geresniame gyvenime“ ir „Deguonis“ susirinko savotiškas ir bereikšmes skolos premijas, nes šie filmai jau seniai niekur neberodomi.
Panašiai galima komentuoti ir geriausių aktorių nominacijas. Tarkime, šiemet Venecijoje kritikus ir žiūrovus užbūręs anglas Gary Oldmanas tikrai tiesiog privalėjo būti nominuotas Europos kino apdovanojimui už neprilygstamai galingą vaidmenį trileryje „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“, bet tikriausiai susigrąžins skolą tik po metų, kai švedo Thomo Alfredsono filmas jau bus seniai baigęs žygį per kino teatrus.
Tiesa, Akademija strategiškai teisingai ir išmintingai apdovanojo Tildą Swinton už virtuozišką pasirodymą dramoje „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ . Žinoma, būtų daug įdomiau, jeigu Berlyne būtų laimėjusi rusų aktorė Nadežda Markina, fenomenaliai valdanti režisieriaus Andrejaus Zviagincevo dramoje „Jelena“. Bet anglų aktorei Europos kino karalienės titulas šiandien reikalingesnis, nes T.Swinton nuožmiai kovoja dėl vietos „Oskaro“ nominacijos penketuke su Meryl Streep, Michelle Williams, Glenn Close, Charlize Theron ir Viola Davis.

Autoritetai laimi lengviau

Sakykite, ką norite, bet maestro Terry Gilliamo nominavimas geriausio trumpametražio filmo kategorijoje kartu su diplominius darbus pristačiusiais studentais, festivaliuose pasižymėjusiais jaunais debiutantais ir mažiau populiariais režisieriais yra nesąžiningas. Juolab T.Gilliamas nėra tikras europietis, o juo tapo tik neseniai atsisakęs JAV pilietybės. Nereikėjo būti dideliam ekspertui, kad nuspėtum išradingojo trumpuko „Pilnavertė šeimyna“ galutinę pergalę, nes daugumą akademikų masino galimybė pagerbti eksperimentuoti nevengiantį garsųjį režisierių.
Šis filmas jau atrinktas ir pakviestas į „Kino pavasarį“, tad Lietuvos žiūrovai turės gerą progą įvertinti naują T.Gilliamo žaidimą. „Dabar sakau, kad iki šiol kūriau didelius ir aukštus filmus, bet dirbti su mažais filmais taip pat smagu. Iš manęs buvo reikalaujama būtinai filmuoti Neapolyje ir nieko nenužudyti finale, o toliau turėjau absoliučią laisvę ir galėjau realizuoti beprotiškiausias savo idėjas, tad pasijutau lyg „Monti Paitono“ laikais“, – džiaugiasi T.Gilliamas.
Europos kino akademijos prezidento W.Wenderso laimėjimas geriausio dokumentinio filmo nominacijoje buvo dar lengviau nuspėjamas. Iš tiesų „Pina 3D“ yra neeilinis ir puikus filmas, bet rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio 10 metų brandintas, fantastišku grožiu stebinantis, sudėtingumu užburiantis, amžinai aktualus epas „Tegyvuoja antipodai!“ atrodė objektyviai stipresnis ir geresnis. Bet kam užtektų drąsos pasakyti „ne“ savo charizmatiškajam ir autoritetingam vadovui, nors visur ir teigiama, kad balsuojama slaptai?

Kitąmet – į Maltą

Jubiliejinė 25-oji Europos kino apdovanojimų ceremonija vyks saulėtoje Maltoje. Teisę organizuoti prestižinį renginį išsikovojęs Maltos kino biuras sąmojingai pasižadėjo, kad visus svečius gruodžio pradžioje nudžiugins 25 laipsnių šiluma.

Edvinas Pukšta
Išdalyti 2011 metų Europos kino apdovanojimai

Geriausias filmas, geriausias operatoriaus darbas, geriausias dizainas
Larso von Triero drama „Melancholija“
Geriausias aktorius
Colinas Firthas už vaidmenį filme „Karaliaus kalba“
Geriausia aktorė
Tilda Swinton už vaidmenį filme „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“
Geriausia režisūra
Susanne Bier ir jos filmas „Geresniame pasaulyje“
Geriausia dokumentika
Wimas Wendersas ir jo filmas „Pina 3D“
Geriausi scenaristai
Broliai iš Belgijos Jeanas Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai už filmą „Berniukas su dviračiu“

Vilniuje pirmą kartą vyks „Jauskis savas“ kino diena studentams

Tags: , ,



Šį trečiadienį, gruodžio 14 d., Vilniuje pirmą kartą vyks „Jauskis savas“ kino diena, kuri organizuojama plėtojant antrus metus vykdomą akademiniam jaunimui skirtą projektą „Jauskis savas“. Jos metu galiojantį studento pažymėjimą pateikę žiūrovai filmus kino centre „Multikino“ žiūrės už mažiausią studentams taikomą kainą.

„Kinas – viena populiariausių pramogų tarp studentų. Jie sudaro apie 20 proc. visų mūsų kino centro žiūrovų. Nors tiek mūsų, tiek kituose kino centruose jiems nuolat taikomos įvairios nuolaidos, jie aktyviai dalyvauja įvairių lojalumo programų organizuojamose akcijose, konkrečiai studentams skirta kino diena Vilniuje vyks pirmą kartą“, – sako ppc „Ozas“ įsikūrusio kino centro „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.

Pasak jo, studentams skirta kino diena – vienas iš „Jauskis savas“ projekto, kuriame „Multikino“ dalyvauja nuo pat pradžių, prioritetų. Planuojama, kad ji taps tradicine – bus organizuojama kartą per tris mėnesius. „Jauskis savas“ kino dienos metu pateikusiems galiojantį studento pažymėjimą bilietas į filmą kainuos 6 Lt, į 3D formato filmą – 10 Lt.

Ši kaina taikoma gruodžio 14 dienos „Multikino“ repertuaro filmams, tarp kurių: jaunimo simpatijas visame pasaulyje užkariavusios „Saulėlydžio“ sagos filmas – romantinė drama „Brėkštanti aušra. 1 dalis” su sužadėtiniais aktoriais Kristen Stewart ir Robert Pattinson, veiksmo komedija „Dangoraižio apiplėšimas”, kuriame pagrindinius vaidmenis kuria kino žvaigždės Ben Stiller, Eddie Murphy ir Matthew Broderick, fantastinis trileris „Įkalinti laike“ su šešių „Grammy“ ir keturių „Emmy“ apdovanojimų laimėtoju, JAV atlikėju Justinu Timberlake‘u, bei kt.

Kino teatruose daugėja 3D filmų

Tags: , ,


„Iš tiesų 3D filmų smarkiai daugėja, nes pasaulyje jie masiškai pradėti kurti prieš metus, o dabar kaip tik rodomi kino teatruose. Kartu daugėja ir salių, kurios pritaikytos tokiems filmams žiūrėti“, – teigia kino teatrų „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis.
Pavyzdžiui, iš 30-ies šiam kino teatrui priklausančių salių 3D filmus galima rodyti šešiose. Įdomu tai, kad tokio formato filmai populiariausi Klaipėdoje – čia šių filmų žiūrimumas yra rekordinis. Populiarumo tokiems filmams nestinga ir Panevėžyje, kur 3D filmai rodomi nedidelėje 60 vietų salėje. Bilietai į 3D filmus čia išgraibstomi likus kelioms dienoms iki seanso, o žiūrovų neatbaido net vidutiniškai 4 Lt didesnė bilietų kaina, palyginti su bilietais į 2D filmų seansus.
Kalbėdami apie ateitį, kino teatrų atstovai svarsto, kad 5D filmai (3D filmai, papildyti specialiaisiais efektais – kėdžių vibracija, grindų judinimu, vėjo ir lietaus imitacija, specialia garso įranga ir pan.) vis dėlto netaps masiniu reiškiniu. „Filmai vis tiek turi turėti prasmę, o ne vien būti pramoga. Tačiau manau, kad po kelerių metų visi filmai bus skaitmeniniai, tai yra žiūrovas galės mygtuko paspaudimu pasirinkti, kurią filmo versiją žiūrėti – 2D ar 3D“, – prognozuoja D.Beržinis.
Beje, rinktis skirtingą to paties filmo formatą neretai galima ir dabar. Pavyzdžiui, dviem formatais buvo rodytas filmas „Įsikūnijimas“. Tiesa, 2D versiją pasirinko tik 30 proc. žiūrovų, tad akivaizdu, kad Lietuvos žiūrovai trimačio vaizdo dar tikrai nėra atsižiūrėję.

Rusų kino naujienos

Tags: ,



Šį pirmadienį „Skalvijos“ kino centre prasideda Rusijos kino savaitė. Matysime penkias juostas: Konstantino Buslovo kriminalinę komediją „Pinigai“, Aleksandros Strelianajos dramą „Suchodolas“, Bakuro Bakuradzės „Medžiotoją“, Aleksejaus Učitelio „Pakraštį“ ir kone labiausiai Lietuvoje laukiamą Sergejaus Snežkino filmą „Palaidokite mane už grindjuostės“. Režisieriai K.Buslovas ir S.Snežkinas žada apsilankyti Vilniuje ir susitikti su žiūrovais.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Lietuvos gimnazijų reitingas 2014
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT dienos klausimas

  • Kaip vertinate A. Butkevičiaus vyriausybę?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...