Metų knygos rinkimus vaikų literatūros kategorijoje laimėjęs autorius pirmenybę teikia knygos iliustracijoms.

Pradedu komplimentu: sakau, kad ligšiolinėje Kęstučio spaudos dosjė netrūksta šaunių, nuotaikingų istorijų. Pašnekovas nė nemano prieštarauti, tik įžvelgia mažą problemėlę – tą patį pasakoti jau pabodo, o ką naujo beišgalvosi? Nors imk ir sufantazuok ką nors: vaikų rašytojo už turtingą fantaziją juk nedrįstume smerkti.
O kad Kęstučiui nereikėtų kartotis, pavartykime tą dosjė. Vaikiškų knygų autoriaus vaikystė prabėgo netoli Aukštadvario. Apsupti kelių medinių trobelių Kasparavičiai vieninteliai gyveno apleistame dvare, kuriame veikė pradinė mokykla. O viršuje – palėpė, į kurią traukdavo kabarotis aukštomis girgždančiomis kopėčiomis, pilna suslėptų smetoniškų knygų. Skaitydamas prieblandoje Kęstutis girdėdavo lietų, barbenantį į skardinį stogą, ir ant kraigo ulduojančius balandžius.
Netoliese tyvuliavo ežeras. Žvejoti atvykstantys menininkai tėvams pasakodavo apie M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Buvo nuspręsta vyresnį sūnų leisti į dailės, o jaunesnį – į muzikos skyrių. Bet Kęstučiui chorvedžio specialybė nepatiko, todėl baigdamas mokyklą brolio pavyzdžiu pradėjo piešti. Ir paskutiniu, šešioliktuoju numeriu įstojo mokytis pramoninio dizaino.
O štai rašyti jaunystėje nesisekė. Mokykloje už rašinius gaudavo prastus pažymius, ne ką geriau sekėsi per abitūros egzaminą. Literatūros mokytoja patarė geriau rašymais gyvenime neužsiimti.
Kęstutis jos klausė trisdešimt metų, bet juk gyvenimas tuo ir įdomus, kad dažnai neprašytas viską apverčia aukštyn kojomis.

Iliustracijos atvėrė pasaulį

Kartais į susitikimus su vaikais mokyklose dailininkas atsineša ir pirmąją savo iliustruotą knygą – žemės ūkio vadovėlį studentams. Augalai, vabalai, kauptukai… Dar buvo pedantiško kruopštumo reikalavęs rankdarbių vadovėlis. O vėliau jau galėjo pasitelkti fantaziją: iliustravo vaikų poeto Anzelmo Matučio knygelę „Žalio šilo darbininkai“ bei muziejininko Aloyzo Každailio pasaką „Ko verkė plekšnytė“. Taip ir prasidėjo…
Netrukus dailininko darbai pateko į Bolonijos knygų mugę – vieną autoritetingiausių knygos meno renginių pasaulyje. Juos pastebėjo Vokietijoje įsikūrusi dviejų šimtų metų senumo „Esslinger“ leidykla, kuri lietuviui pasiūlė iliustruoti garsiuosius „Brėmeno muzikantus“. Ir nors pats Kęstutis šio savo darbo nė prisiminti nenori, būtent jis pasaulyje išplatintas didžiausiu tiražu – ne tik šalia vokiško, bet ir prie angliško, prancūziško, ispaniško, korėjietiško, japoniško, daniško pasakos teksto.
Iliustracijų autorius graužia nagus tąkart iš nepatyrimo pasirašęs vienkartinę, nuo parduotų egzempliorių skaičiaus nepriklausančią autorinio atlyginimo sutartį. Vėliau kolegos paprotijo tokios klaidos nekartoti: juk vaikiškų knygų iliustracijos po pasaulį keliauja dažniau nei jų tekstai. Įgiję teisę naudoti mažiausiems skaitytojams skirtos knygos piešinius, užsienio leidėjai dažnai kviečia savą autorių, kad jis duotais motyvais sukurtų naują tekstą. Leidykla tokiu atveju knygos viršelyje gauna teisę rašyti nebe niekam nežinomo užsieniečio, o garsaus vietinio rašytojo pavardę, kuri neabejotinai pritraukia daugiau pirkėjų.
Taip K.Kasperavičiaus darbai „išėjo į pasaulį“. Po „Esslinger“ užsakymų suteikė ir Miunsterio „Coppenrath“, vėliau – Taivano leidykla „Grimm Press“, kviečianti iliustruotojus iš viso pasaulio, nes siekianti kinų vaikams pristatyti kultūrų įvairovę. Ši leidykla pirmoji paskatino dailininką rašyti, kai sumanė išleisti knygelę, skirtą 2002 m. žemės drebėjimo aukoms paremti. Kiekvienam autoriui skyrė po knygos atvartą, kuriame reikėjo nupiešti iliustraciją ir parašyti kokį nors tekstą. Kęstutis nupiešė istoriją apie žmogelį, kurį milžiniški paukščiai uždaro į narvelį ir stebisi, kad jis nečiulba…
Istorija leidėjams pasirodė labai juokinga, ir jie paklausė, ar dailininkas neturi tokių istorijų daugiau. Šis pamelavo turįs ir… tuoj pat gavo pasiūlymą išleisti 64 puslapių, 34 istorijų knygą. Nebuvo kur dingti. Po mėnesio „Kvailos istorijos“ buvo parašytos ir išverstos į anglų kalbą, vėliau – ir į kinų. Knyga buvo mielai perkama, ir leidėjai paprašė tęsinio. Nors Kęstutis – principingas tęstinių leidybos serialų priešininkas, netrukus knygynuose pasirodė „Trumpos istorijos“: juk kiekviena istorija – nepakartojama.

Braukyti sunkiau, nei rašyti

Dabar K.Kasparavičius sakosi vos spėjantis rutulioti savo autorinių knygų idėjas – kitų rašytojų kūriniams iliustruoti tiesiog nebelieka laiko. „Povandeninė istorija“, savaitgalį dar garuojanti spaudos dažais pristatyta Vilniaus knygų mugėje, – jau vienuolikta jo, kaip rašytojo, knygelė vaikams. O dešimtoji, „Sapnų Katytė“, ką tik buvo pripažinta Metų knygos rinkimų laureate vaikų literatūros kategorijoje. Kaip ir „Sodininkas Florencijus“ bei „Kiškis Morkus Didysis“ keleriais metais anksčiau.
„Povandeninei istorijai“ dailininkas pasirinko aštuonias koralinių žuvų rūšis. Aštuoni – svarbus šioje knygelėje skaičius: aštuonios žuvys, tvarkančios audros nuniokotą jūrą, dirba aštuonis skirtingus darbus, o joms sutrukdyti mėgina piktas Aštuonkojis, galiausiai tampantis žuvų draugu. Visa istorija telpa į du mašinraščius, nors bet kuris literatas iš panašaus siužeto galėtų „priskaldyti“ aštuonis kartus daugiau žodžių – net jeigu tos žuvys, kaip joms būdinga, atkakliai tylėtų.
„Trumpą tekstą daug sunkiau parašyti – mano pirmasis „Povandeninės istorijos“ variantas irgi buvo tris kartus ilgesnis. Bet kadangi pats piešiu ir įsivaizduoju, kiek teksto galiu sutalpinti, imu braukyti. Reikia daugiausiai aštuonių eilučių atvarte, o turiu dvidešimt. Tada ties trumpiausiu žodeliu svarstau, ar jis būtinas. Sunkus darbas – trunka ilgiau negu rašymas“, – neslepia K.Kasparavičius. Mat tekstas negali dengti svarbių piešinio detalių, o raidės pradinukams skirtose knygelėse irgi neturi būti mažytės.
Antra vertus, kai rašai matydamas iliustracijas, esi šiek tiek privilegijuotas. Daugybė epitetų, atsispindinčių piešinyje, tekstui tampa nebereikalingi. Atvirkščiai: dubliuoti informaciją žodžiais ir vaizdu vaikų literatūroje – prasto tono požymis. O kiek vartome tokių knygelių…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš NATO vadovų susitikimo Čikagoje Dalia Grybauskaitė siuntė pergalės ženklus, kad tai pats rezultatyviausias Baltijos šalims forumas, o Lietuva pasiekė visus užsibrėžtus tikslus. Ar tai nerodo, kad tiek triukšmo sukėlę Lietuvos prezidentės atsisakymai Varšuvoje paderinti baltų ir lenkų pozicijas, o prieš porą metų – susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama Prahoje nė kiek nepakenkė Lietuvos interesams, gal net atvirkščiai? Gal Lietuvos užsienio politika ne tokia jau nekryptinga, kaip dažnai kritikuojama, jei duoda konkretų rezultatą?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškome su Lietuvos užsienio politiką ir tarptautinius santykius tyrinėjančiu Istorijos instituto vyr. mokslo darbuotoju dr. Algimantu Kasparavičiumi.

A.K.: Būtų daug įtikinamiau, jei reveransus Lietuvos užsienio politikai būtų išsakę mūsų esminiai strateginiai partneriai, pavyzdžiui, JAV ar Lenkija, o ne mes patys. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos užsienio politikos rezultatai – ne tiek mūsų pačių pastangų, kiek palankios tarptautinės konjunktūros rezultatas.
Taip, JAV prezidentas glėbesčiavosi su mūsų prezidente, lygiai kaip ir su kitais valstybių vadovais. Bet tai ne politika, o tik diplomatinis etiketas, kurį, kaip rodo istorija, pervertinti rizikinga.
VEIDAS: Kokie esminiai mūsų diplomatijos trūkumai suformavo tokį skeptišką jūsų požiūrį į šiandienos Lietuvos užsienio politiką?
A.K.: Po D.Grybauskaitės atėjimo į S.Daukanto aikštę Lietuvoje iš esmės tėra užsienio politikos prezentacija. Iki tol, nors neretai klaidinga, neadekvati, kai kada net apsišaukėliška, bet ji egzistavo, o prezidento diriguojama Užsienio reikalų ministerija labai aiškiai suvokė jos prioritetus ir tikslus.
Tai, kas dabar prezentuojama kaip užsienio politika, turi du esminius trūkumus. Pirma, joje per maža moralumo ir adekvatumo mus supančiai aplinkai. Naujausias pavyzdys – 1941-ųjų laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimas: Vyriausybė skyrė lėšų, bet nei jos, nei Prezidentūros, nei Užsienio reikalų ministerijos atstovai renginiuose nedalyvavo. Tai rodo ir chaosą valstybės užsienio politikos srityje, ir moralės, atsakingumo už savo veiksmus stygių.
Antras trūkumas – akivaizdus istorijos perteklius. Mūsų užsienio politika tiesiog turi tokį istorijos antsvorį, kokio jau nebepatempia. Vardan “teisingos” istorijos mūsų veikėjai pasiryžę istorinėms falsifikacijoms ir kovai su pasauliu nuo Maskvos iki Vienos ar Tel Avivo. Užsienio politiką formuojame nuolat žvilgčiodami atgal; didžioji dalis tariamų ar realių užsienio politikos problemų susijusios su istorija: santykiai ir su Rusija, Lenkija, nuo pernai vasaros – ir su Austrija, Izraeliu. Istorinių nesutarimų, ir gana rimtų, turi visos valstybės: britai ir prancūzai niekada nesutars dėl Napoleono pergalių, JAV valstybės susikūrimas vienaip vertinamas prancūzų, kitaip britų, bet istorija nediktuoja Vašingtono, Paryžiaus ir Londono šiandienos užsienio politikos.
VEIDAS: Lietuvos užsienio politiką esate prilyginęs vaikščiojimui į padėvėtų drabužių parduotuves matuojantis praeitį. Tačiau kitiems atrodo, kad taip paisoma valstybės moralinių nuostatų. Ar būtų moralu užmiršti sovietmečio praradimus, nekelti kompensavimo už juos klausimo, vėl priminto praėjusią savaitę?
A.K.: Užmiršti nereikia nieko. Mažos valstybės didžiausi užsienio politikos dividendai – garbinga istorija ir morali laikysena. Tačiau mums būtent to ir trūksta. Kai pernai Austrija, remdamasi savo teisine sistema, paleido Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Michailą Golovatovą, koks kilo Lietuvos politinio elito pasipriešinimas? Tačiau dabar juk viešai nesipiktiname, kad britai tiria lietuvių įrodymus ir neskuba mums išduoti buvusių „Snoro“ savininkų. Kodėl? Austrija – mažytė, tad leidžiame sau ją vadinti visokiais vardais, užmiršę, kad ji 1991 m. mus pripažino keliomis dienomis anksčiau nei Didžioji Britanija, o jos humanitarinė parama 1990–1991 m. buvo keliskart didesnė nei britų. Elgiamės kaip paauglys chuliganas – spardome, ką pajėgiame, bet susigūžiame prieš stipresnį.
O dėl sovietų okupacijos žalos, mano galva, mums svarbiausia būtų moralinė kompensacija: kad šiandieninė Rusija oficialiai pripažintų Baltijos šalių okupacijos faktą. Jį priimtų kaip komuniją ir atsiprašytų. Dėl materialinės kompensacijos – beprasmis reikalas. Pavyzdžiui, Lenkija į ją turi ne mažiau teisių nei Lietuva, tačiau šio klausimo nekelia ir nekels. Savo poziciją lenkai aiškina taip: jie netapatina stalinizmo ir rusų tautos, suvokia, kad nuo stalinizmo fiziškai ir morališkai daugiausiai nukentėjo patys rusai, todėl dabartinei Rusijos valstybei neturi jokių ekonominių ar finansinių pretenzijų.
Palaikydami santykius su Rusija, kurie yra mūsų politikos Achilo kulnas, galėtume pasinaudoti kaimynės Lenkijos pavyzdžiu. Lenkai sugebėjo atitirpdyti tarpusavio įtampą ir rado sprendimą net sudėtingu Katynės klausimu.
O štai lietuviai, kaip prieš 20 metų, taip ir šiandien, jau po NATO skėčiu, tik pagoniškai burnoja prieš Rusiją, bet nieko neveikia, kad padėtis Rytuose pasikeistų į gera. Norint pakeisti rusų, Kremliaus požiūrį į Lietuvą, rasti konvencinius sutarimus XX a. politinės istorijos klausimais reikia ne nuo ryto iki vakaro rypuoti Vilniuje, bet ilgai, kantriai dirbti Maskvoje su konkrečiais žmonėmis prie realių projektų. Būtų kvaila antirusiškumą paversti naująja lietuvių religija, kada piktybės gėlės žydi pačioje Lietuvoje.
Prezidentės pareiškimas Čikagoje, kad Lenkija keičia gerus santykius su Rusija mainais už Lietuvą, labai švelniai tariant, neadekvatus. Tarptautinės bendrijos akyse visada prastai atrodys valstybė, kuri nepatenkinta, jei kiti jos kaimynai tarpusavyje gerai sutaria. Pavydui čia ne vieta. Taigi absoliučiai nepritariu apokaliptinei politologų nuomonei, kad visi gerų santykių koziriai – tik Kremliaus rankose ir nuo Lietuvos niekas nepriklauso.
VEIDAS: Tačiau reikėtų pripažinti, kad Lenkija ar Vokietija palaiko santykius su Rusija kaip labiau lygiavertės partnerės, o Lietuvai – mažai, energetiškai nuo jos priklausomai valstybei – Rusija norėtų diktuoti. Pavyzdžiui, statyti ar nestatyti naują atominę ar suskystintų dujų terminalą. Tad ar įmanomi orūs dvišaliai santykiai?
A.K.: Įmanomi. Nors tokia galimybė kasmet mažėja, nes patys sau vis susikuriame problemų. Ne Rusija iš mūsų atėmė Mažeikius ir jų pelną. Ne Rusija uždarė Ignalinos AE, prieš tai naujos net projekto neparengus. Negi mūsų derybininkai dėl narystės ES buvo neįgalūs suvokti elementarios tiesos, kad jei uždarome atominę prieš tai nepastatę naujos, Rusija (kaip ir bet kuri kita valstybė, turėdama tokią galimybę) nepraleis savo branduolinio šanso pasinaudoti situacija? Teko kalbėtis su pora derybininkų: klausimas, kaip pasikeis mūsų energetinė priklausomybė uždarius AE, Briuselyje net nekeltas.
VEIDAS: Norite pasakyti, kad Lietuvos ir Rusijos santykių štilis – tik dėl Lietuvos kaltės?
A.K.: Noriu pasakyti, kad Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos 22-aisiais nepriklausomybės metais pasibaisėtina, ir iš tos situacijos daug žmonių gauna milžinišką pelną, kuriuo per rinkimus paremia vieną ar kitą politinę jėgą, ši ateina į valdžią ir toliau išlaiko tą status quo. Iki šiandien iš esmės visi energetinės nepriklausomybės siekiai buvo tik retorika. Realių darbų ir rezultatų nėra, net europinės geležinkelio vėžės ir dujų terminalo. Socialdemokratų Vyriausybė turėjo „Leo LT“, konservatoriai – korėjietiško atomo idėją. Bet kas iš to, jei traukinys jau nuvažiavo ir Lietuva „užšachuota“ iš Karaliaučiaus ir Gudijos? Rudenį gal ateis kita koalicija ir pasiūlys lietuviams trečią energetinį brolį?
Bėda ta, kad Lietuvos užsienio politika pernelyg personalizuota. Kaip bibliniais laikais kiekvienas mūsų prezidentas užsienio politiką kuria pagal savo atvaizdą. Apie nacionalinius interesus daugelis net nemąsto, nes neišmano. Bet juk gyvename ne kokiais 33-iaisiais, o 2012 metais po Kristaus.
Manau, kad dalis mūsų elito puola Rusiją tik todėl, kad negali pasinaudoti jos ekonominėmis preferencijomis arba siekia jų neprarasti. Bet esmė ta, kad mūsų elito ir valdininkijos veiklos modeliai, mąstymo klišės kultūros, jurisdikcijos, ekonomikos srityse absoliučiai rusiškos. Tiesiog turime armiją turtingų, pasipūtusių lietuviakalbių rusų pačia negatyviausia prasme. Būtent ši “tautinė mažuma” Lietuvai ir yra grėsmingiausia.
VEIDAS: Kaip galėtume normalizuoti santykius su Lenkija?
A.K.: Tai tiesiog privaloma ir turėtų būti natūralu. Mes kaimynai, mus sieja katalikybė, kultūra, emocijos ir šimtmečių istorija, kurioje yra daug didybės, bet nėra neišsprendžiamų problemų. Tačiau dažnai savo užsienio politiką įkinkome į smulkmenų kinkinį: nei dvišalių santykių, nei valstybės tarptautinio autoriteto negerina tokie atvejai, kaip Lietuvos metų metais tampomas klausimas dėl lenkų pavardžių rašybos.
Politika yra menas. Didžioji politika – didysis menas. Ir jei vaikai kadaise šio meno neišmoko smėlio dėžėje, bergždžia laukti stebuklų, kai jie jau padeda ranką ant Konstitucijos.
Mano manymu, didžiausia pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos juodoji skylė yra santykių su Vokietija suvedimas praktiškai į nulį. Daug ir entuziastingai kritikuojame ją už gerus santykius su Rusija, nors reikėtų tuo džiaugtis. Nematau čia jokių grėsmių Lietuvai. Nesuvokiu, sąmoningai ar ne, šiandien esame visiškai atsukę nugarą pagrindinei ES šerdžiai, ignoruojame lemiančius ES politiką svertus – ne tik Vokietiją, bet ir Prancūziją, nors pastarosios politinė ir ekonominė parama Lietuvai 1990–1991 m. buvo ženkli. Paryžius pripažino Lietuvą anksčiau nei daugelis kitų.
VEIDAS: Buvome tai labai proamerikietiški, tai broliavomės su lenkais, tai skelbėmės Gruzijos ir Ukrainos advokatais, dabar norime tapatintis su Šiaurės Europa.
A.K.: Ar girdėjote, kad Austrija, Portugalija, Ispanija, netgi Latvija keltų klausimą: eiti į pietus, į šiaurę, į mėnulį ar pas marsiečius? Kas mus sieja su šiaure, išskyrus neprigijusius Vazas ir švedų invaziją XVII a. viduryje? Deja, į valdžios olimpą lipa visai nepasirengę atlikti šių funkcijų žmonės. Todėl nuolat blaškomasi, kažkur skubama, o visa veikla grindžiama tik improvizacijomis, bravūra ir konjunktūra.
VEIDAS: Tai kokios Lietuvos užsienio politikos perspektyvos?
A.K.: Europos valstybių užsienio politika paprastai pagrįsta gerais santykiais su kaimynais. Nežinau kitos ES valstybės, kuri turėtų tiek problemų dėl savo kaimynų, kaip Lietuva. Britai turi gerą patarlę: „Geros tvoros ir kaimynus daro gerus.“ Žodžiu, tauta ar valstybė tvirtai jaučiasi savo žemėje, elgiasi oriai ir garbingai, yra pasiturinti ir gyvybinga – problemų dėl kaimynų nėra. Problemų atsiranda, kai ištinka stagnacija, dekadansas ir kolapsas. Neblogas pavyzdys – Žečpospolita. Dar geresnis – Rusijos imperija ir SSRS.
Žinoma, daug problemų lemia tai, kad praradome aristokratiją, skonį estetikos, humoro ir politikos srityse. Išlindo blogąja prasme valstietiškas tiesmukas pragmatizmas, kuris išsiliejo ir 1940 m. atvažiavus sovietų tankams, ir 1941 m. per Kauną žygiuojant naciams. Reiškiasi jis ir po 1990-ųjų kovo 11-osios. Jo nestingo per privatizacijos vajų, nestinga ir šiandien įsisavinant ES lėšas. Ką bendra su morale turi tai, kad dalis politinio elito nuo ryto iki vakaro burnoja prieš ES, nesuvokdami, kad tik jos dėka mūsų ūkis dar šiaip taip funkcionuoja, o kaimynai mus toleruoja? Kritikuojame valstybes, kurios yra Europos kultūros ir tarptautinės teisės altorius ir be kurių ES būtų apskritai neįmanoma. Tačiau nekeliamas klausimas, ką Lietuva per aštuonerius narystės metus davė ES.
Turint galvoje ekonominius, finansinius ir demografinius Lietuvos parametrus, mūsų valstybės ateities garantijos yra griežtas prisirišimas prie tarptautinės teisės, solidarumas su NATO, ištikimybė ES ir kuo gilesnė jos integracija. Aš bijau, kad Lietuvoje žiauriai trūksta politinės klausos, todėl nedaug kas šį pavasarį išgirdo vokiečių kanclerės Angelos Merkel žodžius, kur galėtų nusiristi Europa, jei ES žlugtų. O tai nėra neįmanoma. ES žlugimas mums galėtų reikšti ir armagedoną.

Algimantui Kasparavičiui, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyresniajam mokslo darbuotojui
“VEIDAS”: Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) jau kreipėsi paaiškinimo į Lenkijos kolegas, ar jų drauge su Lenkijos Nacionalinės atminties institutu išleista brošiūra, kurioje kalbama apie “lietuvišką Vilniaus okupaciją” sutampa su oficialiaja Varšuvos pozicija. Ar dviejų šalių istorikams nėra pavykę iki šiol suderinti bendros pozicijos dėl prieškario Vilniaus įvykių?
A.K.: Vargu ar kažkoks visiškai vienodas įvykių vertinimas įmanomas. Lenkijoje buvo ir bus istorikų, kurie 1939-ųjų metų įvykius vertina vienareikšmiškai – esą, Lietuva okupavo Vilnių. Tai – radikali nuomonė, ir jai pritaria tikrai ne visi Lenkijos istorikai, tarp jų nemažai žymiai racionalesnių žmonių. Tačiau šį kartą problemą įžvelgčiau tame, kad tokia istoriografinė perspektyva tapo oficialia Lenkijos užsienio politikos dalimi – kaip kitaip vertinti tai, kad vienu iš leidinio autorių oficialiai pristatoma Lenkijos URM?

“VEIDAS”: Kodėl, Jūsų manymu, ministerija parėmė tokių nevienareikšmiškų vertinimų leidinį?
A.K.: Gal nuskambės ir kontraversiškai, bet čia įžvelgčiau pačios Lietuvos neteisingos pastarojo dešimtmečio užsienio politikos pasekmes. Net tarpukario diplomatija, kurią taip pat galima dėl daug ko kritikuoti, buvo žymiai išmintingesnė, daugiabriaunė ir labiau subalansuota. O dabar buvo pasirinkta viena kryptis, viena strategija, vienas partneris, kuriam Lietuva, lyg ta nelabai daili nuotaka, save primygtinai siūlė. Driokstelėjo ekonominė krizė, paprastai apnuoginanti realybę, ir paaiškėjo, kad tam jaunikiui mūsų visai nereikia, o kad jau taip besąlygiškai save siūlome – kodėl nepradėjus kategoriškai kelti mums visokių reikalavimų – ir dėl pavardžių rašymo, ir dėl lenkiškųjų mokyklų, o dabar, štai, ir dėl istorinių įvykių vertinimo?
Lenkiškąjį leidinį “Paneriai – “žmonių skerdynių” vieta” vertinčiau kaip paslaugą Lietuvai: iki šiol galėjome nuspėti, nujausti, išgirsti neoficialiuose pokalbiuose, ką apie prieškario įvykius mano Lenkijos politikai, o dabar štai turime aiškų jų užsienio politikos išdėstymą.

“VEIDAS”: Ar galima istorinių įvykių interpretavimą laikytis šių dienų polikos įrankiu?
A.K.: Be menkiausios abejonės – taip. Istorija visada yra tarptautinės poltikos įrankis. Tiesa sakant, rodos, vien prieškario įvykiams skirtas leidinukas iš tiesų yra pats tikriausias šių dienų aktualijos veikėjas. Ar Jums nekyla klausimų, kodėl apie jau prieš kurį laiką Lenkijoje pasirodžiusį leidinį Lietuvos žiniasklaidoje pradėta kalbėti tik dabar, artėjant Molotovo-Ribentropo pakto metinių datai? Ir dar pabandykite įsivaizduoti, ką apie prievolę vykdyti Lietuvos teismo sprendimą nukabinti gatvių užrašus lenkų kalba dabar mano “lietuvių okupuotoje” teritorijoje gyvenantys Vilniaus rajono lenkai?