2013 Kovo 01

Kęstutis Kasparavičius: “Rašytojams tenka daugiau garbės nei dailininkams”

veidas.lt


Metų knygos rinkimus vaikų literatūros kategorijoje laimėjęs autorius pirmenybę teikia knygos iliustracijoms.

Pradedu komplimentu: sakau, kad ligšiolinėje Kęstučio spaudos dosjė netrūksta šaunių, nuotaikingų istorijų. Pašnekovas nė nemano prieštarauti, tik įžvelgia mažą problemėlę – tą patį pasakoti jau pabodo, o ką naujo beišgalvosi? Nors imk ir sufantazuok ką nors: vaikų rašytojo už turtingą fantaziją juk nedrįstume smerkti.
O kad Kęstučiui nereikėtų kartotis, pavartykime tą dosjė. Vaikiškų knygų autoriaus vaikystė prabėgo netoli Aukštadvario. Apsupti kelių medinių trobelių Kasparavičiai vieninteliai gyveno apleistame dvare, kuriame veikė pradinė mokykla. O viršuje – palėpė, į kurią traukdavo kabarotis aukštomis girgždančiomis kopėčiomis, pilna suslėptų smetoniškų knygų. Skaitydamas prieblandoje Kęstutis girdėdavo lietų, barbenantį į skardinį stogą, ir ant kraigo ulduojančius balandžius.
Netoliese tyvuliavo ežeras. Žvejoti atvykstantys menininkai tėvams pasakodavo apie M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Buvo nuspręsta vyresnį sūnų leisti į dailės, o jaunesnį – į muzikos skyrių. Bet Kęstučiui chorvedžio specialybė nepatiko, todėl baigdamas mokyklą brolio pavyzdžiu pradėjo piešti. Ir paskutiniu, šešioliktuoju numeriu įstojo mokytis pramoninio dizaino.
O štai rašyti jaunystėje nesisekė. Mokykloje už rašinius gaudavo prastus pažymius, ne ką geriau sekėsi per abitūros egzaminą. Literatūros mokytoja patarė geriau rašymais gyvenime neužsiimti.
Kęstutis jos klausė trisdešimt metų, bet juk gyvenimas tuo ir įdomus, kad dažnai neprašytas viską apverčia aukštyn kojomis.

Iliustracijos atvėrė pasaulį

Kartais į susitikimus su vaikais mokyklose dailininkas atsineša ir pirmąją savo iliustruotą knygą – žemės ūkio vadovėlį studentams. Augalai, vabalai, kauptukai… Dar buvo pedantiško kruopštumo reikalavęs rankdarbių vadovėlis. O vėliau jau galėjo pasitelkti fantaziją: iliustravo vaikų poeto Anzelmo Matučio knygelę „Žalio šilo darbininkai“ bei muziejininko Aloyzo Každailio pasaką „Ko verkė plekšnytė“. Taip ir prasidėjo…
Netrukus dailininko darbai pateko į Bolonijos knygų mugę – vieną autoritetingiausių knygos meno renginių pasaulyje. Juos pastebėjo Vokietijoje įsikūrusi dviejų šimtų metų senumo „Esslinger“ leidykla, kuri lietuviui pasiūlė iliustruoti garsiuosius „Brėmeno muzikantus“. Ir nors pats Kęstutis šio savo darbo nė prisiminti nenori, būtent jis pasaulyje išplatintas didžiausiu tiražu – ne tik šalia vokiško, bet ir prie angliško, prancūziško, ispaniško, korėjietiško, japoniško, daniško pasakos teksto.
Iliustracijų autorius graužia nagus tąkart iš nepatyrimo pasirašęs vienkartinę, nuo parduotų egzempliorių skaičiaus nepriklausančią autorinio atlyginimo sutartį. Vėliau kolegos paprotijo tokios klaidos nekartoti: juk vaikiškų knygų iliustracijos po pasaulį keliauja dažniau nei jų tekstai. Įgiję teisę naudoti mažiausiems skaitytojams skirtos knygos piešinius, užsienio leidėjai dažnai kviečia savą autorių, kad jis duotais motyvais sukurtų naują tekstą. Leidykla tokiu atveju knygos viršelyje gauna teisę rašyti nebe niekam nežinomo užsieniečio, o garsaus vietinio rašytojo pavardę, kuri neabejotinai pritraukia daugiau pirkėjų.
Taip K.Kasperavičiaus darbai „išėjo į pasaulį“. Po „Esslinger“ užsakymų suteikė ir Miunsterio „Coppenrath“, vėliau – Taivano leidykla „Grimm Press“, kviečianti iliustruotojus iš viso pasaulio, nes siekianti kinų vaikams pristatyti kultūrų įvairovę. Ši leidykla pirmoji paskatino dailininką rašyti, kai sumanė išleisti knygelę, skirtą 2002 m. žemės drebėjimo aukoms paremti. Kiekvienam autoriui skyrė po knygos atvartą, kuriame reikėjo nupiešti iliustraciją ir parašyti kokį nors tekstą. Kęstutis nupiešė istoriją apie žmogelį, kurį milžiniški paukščiai uždaro į narvelį ir stebisi, kad jis nečiulba…
Istorija leidėjams pasirodė labai juokinga, ir jie paklausė, ar dailininkas neturi tokių istorijų daugiau. Šis pamelavo turįs ir… tuoj pat gavo pasiūlymą išleisti 64 puslapių, 34 istorijų knygą. Nebuvo kur dingti. Po mėnesio „Kvailos istorijos“ buvo parašytos ir išverstos į anglų kalbą, vėliau – ir į kinų. Knyga buvo mielai perkama, ir leidėjai paprašė tęsinio. Nors Kęstutis – principingas tęstinių leidybos serialų priešininkas, netrukus knygynuose pasirodė „Trumpos istorijos“: juk kiekviena istorija – nepakartojama.

Braukyti sunkiau, nei rašyti

Dabar K.Kasparavičius sakosi vos spėjantis rutulioti savo autorinių knygų idėjas – kitų rašytojų kūriniams iliustruoti tiesiog nebelieka laiko. „Povandeninė istorija“, savaitgalį dar garuojanti spaudos dažais pristatyta Vilniaus knygų mugėje, – jau vienuolikta jo, kaip rašytojo, knygelė vaikams. O dešimtoji, „Sapnų Katytė“, ką tik buvo pripažinta Metų knygos rinkimų laureate vaikų literatūros kategorijoje. Kaip ir „Sodininkas Florencijus“ bei „Kiškis Morkus Didysis“ keleriais metais anksčiau.
„Povandeninei istorijai“ dailininkas pasirinko aštuonias koralinių žuvų rūšis. Aštuoni – svarbus šioje knygelėje skaičius: aštuonios žuvys, tvarkančios audros nuniokotą jūrą, dirba aštuonis skirtingus darbus, o joms sutrukdyti mėgina piktas Aštuonkojis, galiausiai tampantis žuvų draugu. Visa istorija telpa į du mašinraščius, nors bet kuris literatas iš panašaus siužeto galėtų „priskaldyti“ aštuonis kartus daugiau žodžių – net jeigu tos žuvys, kaip joms būdinga, atkakliai tylėtų.
„Trumpą tekstą daug sunkiau parašyti – mano pirmasis „Povandeninės istorijos“ variantas irgi buvo tris kartus ilgesnis. Bet kadangi pats piešiu ir įsivaizduoju, kiek teksto galiu sutalpinti, imu braukyti. Reikia daugiausiai aštuonių eilučių atvarte, o turiu dvidešimt. Tada ties trumpiausiu žodeliu svarstau, ar jis būtinas. Sunkus darbas – trunka ilgiau negu rašymas“, – neslepia K.Kasparavičius. Mat tekstas negali dengti svarbių piešinio detalių, o raidės pradinukams skirtose knygelėse irgi neturi būti mažytės.
Antra vertus, kai rašai matydamas iliustracijas, esi šiek tiek privilegijuotas. Daugybė epitetų, atsispindinčių piešinyje, tekstui tampa nebereikalingi. Atvirkščiai: dubliuoti informaciją žodžiais ir vaizdu vaikų literatūroje – prasto tono požymis. O kiek vartome tokių knygelių…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...