FB-TL251180

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, principingai pareiškusi, kad palaikys tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti politinę daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos, ir toliau neketina nusileisti. Praėjusį penktadienį neatvykdama pasveikinti naujojo Seimo, nors nė vienas prezidentas iki šiol taip nėra pasielgęs, D.Grybauskaitė dar kartą parodė savo principingą nuostatą, kad koalicija neturi jos paramos. Akivaizdu, kad tokie koalicijos partnerių padaryti kompromisai, kaip neskirti aukščiausių postų sunkiais nusikaltimais kaltinamiems Viktorui Uspaskichui, Vytautui Gapšiui ir Vitalijai Vonžutaitei, prezidentės netenkina. Juolab kad V.Gapšiui buvo pasiūlyta Seimo vicepirmininko kėdė.
Taigi kur veda toks Prezidentūros ir Seimo konfliktas bei nemąžtanti įtampa?

Politinių viršūnių kova gali privesti ir prie valstybės paralyžiaus

Jeigu ne griežta prezidentės nuostata į Vyriausybę neįsileisti susitepusių politikų, šiandien ministro kėdėje jau matytume teisiamąjį V.Uspaskichą, o kaltinamasis V.Gapšys vadovautų Seimui. Demonstruodama tvirtus moralinius principus,  prezidentė apsaugojo Lietuvą ir nuo pajuokos tarptautinėje arenoje, mūsų šaliai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai. Vis dėlto ar šiame kare prieš norma tapusią nemoralią politiką D.Grybauskaitė dar turi ginklų, galinčių padėti, o ne, atvirkščiai, stumiančių į akligatvį ir net gramzdinančių šalį į politinę krizę?
Renkant Seimo pirmininką daryti poveikio parlamentui, kad nebūtų išrinktas Darbo partijos kandidatas Vydas Gedvilas, prezidentė neturėjo jokių galimybių, tačiau, pakėlusi šią jai mestą pirštinę, sviesti atgal gali koalicijos partnerių jau išsidalytus ministrų portfelius.
Europarlamentaras filosofas Leonidas Donskis neabejoja, kad laikantis tokių principų ir nė vienai pusei neieškant racionalių sprendimų, tiksliau, sutarimų, šalis įklimptų į tokią gilią parlamentinę krizę, prieš kurią Rolando Pakso apkalta atrodytų tik vaikų žaidimai. „Galime prieiti iki paralyžiaus, kai prezidentė nepasitikės parlamentu ir prasidės atviras institucijų karas, kuris gali privesti prie Seimo paleidimo. Tačiau tokiame ambicijų kare nugalėtojų nebus, nes abi pusės nukraujuos, neteks jėgų, o darbas nevyks. Prieš ES šalis Lietuva atrodys kaip Ukrainos ar Rumunijos lygio valstybė, nesugebanti išlaikyti demokratijos egzamino ir organizuoti rinkimų“, – mano L.Donskis.
Europarlamentaras pastebi, kad ir dabar vyksta fundamentali dviejų valstybės institucijų – Prezidentūros ir parlamento kova dėl politinės įtakos, ir nuo to, kieno bus viršus ar bent paskutinis žodis, priklausys tolesni šių institucijų santykiai.
L.Donskis mato du galimus šios kovos baigties scenarijus: „Prezidentė priverstiniu būdu sudaro sau patinkančią vaivorykštės koaliciją, tačiau tai niekur neveda. Mat dirbtinė, per prievartą suvesta kartu dirbti Vyriausybė išsilaikys vos mėnesį ar du. Arba D.Grybauskaitės laukia prezidento Algirdo Brazausko likimas, kai jis 1996–1998 m. prieš parlamentinę daugumą buvo bejėgis, tapęs tik politinio gyvenimo stebėtoju ir statistu.“
Politologas Vytautas Dumbliauskas taip pat pabrėžia, kad A.Brazausko prezidentavimo laikotarpis parodė, jog stipri dauguma gali elgtis gana žiauriai – atmesti visus prezidento veto, taip įkalindama jį S.Daukanto aikštėje. „Taigi prezidentei reikia pratintis, kad naujasis Seimas nebus toks paklusnus, kaip buvęs. O jeigu ji užsispirs ir netvirtins Vyriausybės sudėties, kurioje bus Darbo partija, taip atims laimėtą pergalę iš socialdemokratų, už ką jie tikrai nepadėkos“, – dėsto V.Dumbliauskas.
O kovos kirviu mojuoti socialdemokratai, „darbiečiai“ ir „tvarkiečių“ gali. Mat pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio išvakarėse prie koalicijos prisijungus Lietuvos lenkų rinkimų akcijai susiformavo konstitucinė dauguma. V.Dumbliausko vertinimu, dabar jau Seimas gali skelbti net apkaltą prezidentei.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Europos Komisija trečiadienį patikino Maskvą, kad Europos Sąjungos politika jos rytinių kaimynių atžvilgiu nėra tam tikros varžybos, o Briuselis palieka atviras duris bendradarbiavimui su Rusija, kuris būtų grindžiamas bendrų projektų įgyvendinimu, rašo nepriklausoma Briuselio naujienų svetainė “EUobserver”.

“Mes nenorime matyti tame regione varžybų tarp Rusijos vienoje barikadų pusėje ir ES – kitoje. Rusijai buvo pasiūlyta dalyvauti kaimynystės politikoje. Ji atsisakė. Tačiau tai nereiškia, kad mes nesame atviri pasiūlymams iš Rusijos dalyvayti įvairiuose projektuose”, – žurnalistams sakė ES plėtros ir Europos kaimynystės politikos komisaras Štefanas Fuele (Štefanas Fiūlė), pateikdamas Bendrijos penkerių metų politikos jos pietinių ir rytinių kaimynių atžvilgiu vertinimą.

Be atskirų dvišalių santykių su posovietinės erdvės valstybėmis, ES pernai pradėjo įgyvendinti Rytų partnerystės programą – regioninę iniciatyvą, kuria siekiama paspartinti reformas Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje ir kuri ilgainiui atves prie glaudesnės ekonominės integracijos bei bevizio režimo šių šalių piliečiams.

Bendrijos lyderiai šiai programai įgyvendinti iki 2013 metų numatė papildomai skirti 350 mln. eurų. Pusė šios sumos bus skirta kurti “administracinius pajėgumus”, kurie būtini “perkeliant” ES teisės normas į nacionalinę teisę.

Ukrainos ir ypač Moldovos atveju nacionalinės teisės aktų derinimas su ES teise yra veiksnys, dėl kurio šioms šalims neužveriamos durys ilgainiui prisijungti prie Bendrijos.

ES plėtros ir Europos kaimynystės politikos komisaras pabrėžė, kad esama esminio skirtumo kalbant apie Bendrijos prieigą pietinių ir rytinių kaimynių atžvilgiu.

Kaip paaiškino Š.Fuele, Viduržemio jūros sąjungai priklausančios musulmoniškos šalys žiūri į “reguliavimo priemonių suderinimą” ir “nacionalinių teisės aktų suderinimą” su Bendrijos teise.

Tuo tarpu buvusios sovietinės valstybės Rytuose, pasak eurokomisaro, siekia “ekonominės integracijos” ir bloko vidaus rinkos taisyklių įvedimo, o tai “gerokai peržengia laisvosios prekybos zonos ribas”.

Pavyzdžiui, kalbant apie Ukrainos energetikos sektorių, tai reiškia nepriklausomų priežiūros institucijų įkūrimą, aiškių reguliavimo pagrindų parengimą ir energijos paskirstytojų bei gamintojų atskyrimą.

Šių priemonių įvedimas yra išankstinės sąlygos, kurias šalis turi įgyvendinti, kad galėtų prisijungti prie 2006 metų liepą įkurtos Energetikos bendrijos (Energy Community), vienijančios ES ir Balkanų šalis, o nuo gegužės 1 dienos – jau ir Moldovą.

Tačiau naujoji Ukrainos vyriausybė sustabdė procesą ir pradėjo konsultacijas dėl naujo įstatymo projekto, prieš tai atsisakiusi ankstesnio ministrų kabineto parengto projekto.

Kaip pažymi “EUobserver”, Rusijos įtaka šiame regione vis dar kelia susirūpinimą Briuseliui. Šiuo metu ES veda derybas su Rusija dėl naujo dvišalio susitarimo, o “kaimynystės ir mūsų bendro konstruktyvaus darbo tema yra dalis tų diskusijų”, sakė eurokomisaras Š.Fuele.

“Tuo pat metu (Europos) Komisija pasirengusi ieškoti kitų būdų, kaip įtraukti Rusiją į projektų bei idėjų įgyvendinimą ir kaip sujungti mūsų “minkštas” galias”, – pridūrė jis.

Pirmadienį rusų kalba leidžiamas savaitraštis “Newsweek” savo tinklalapyje paskelbė žiniasklaidai nutekintą įslaptintą Kremliaus strateginį dokumentą, kuriame teigiama, kad Rusija turėtų vystyti geresnius santykius su ES ir tuo pat metu agresyviai stiprinti savo įtaką jos rytinėse narėse, išgyvenančiose ekonomikos ir finansų krizes.

Šiame dokumente, kurį parengė užsienio ministras Sergejus Lavrovas, siūloma pasinaudoti sunkmečiu ir įsigyti pramonės bei energetikos įmonių Baltijos šalyse, kurios priklauso ES, o taip pat Baltarusijoje, Ukrainoje ir Vidurio Azijoje – posovietinėje erdvėje, kur Maskvos įtaka yra opus politinis klausimas.

Dokumente Maskvai draugiškomis valstybėmis įvardijamos Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija bei kalbama apie galimybę panaudoti Prancūzijos ir Vokietijos “tandemą”, siekiant Rusijai naudingos politikos ES viduje.