Tag Archive | "Gintautas Kėvišas"

Premjeras: G.Kėvišas toliau dirbti negali

Tags: ,


Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Gintautas Kėvišas nebegali toliau dirbti, todėl bus ieškoma teisinių priemonių jį atleisti. „Aš vienareikšmiškai palaikau kultūros ministrės poziciją ir sprendimą – žmogus, kuris praradęs tiesioginio vadovo pasitikėjimą, nebegali toliau dirbti“, – taip premjeras Saulius Skvernelis reagavo į teatro vadovo pareiškimą, kad trauktis iš pareigų jis neketina.

Teigdama, kad G.Kėvišas prarado pasitikėjimą, palikti postą jį praėjusią savaitę paragino kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, kai Kultūros ministerijoje sudaryta komisija dėl viešųjų pirkimų konkurso, per kurį buvo sudarytos sutartys su G.Kėvišo sūnaus Martyno įmone „Riverside music LTD“, pasiūlė skirti jam drausminę nuobaudą. Nors formaliai nuo pirkimų teatro vadovas buvo nusišalinęs, Specialiųjų tyrimų tarnyba konstatavo, kad tai nepaneigia abejonių dėl priimamų sprendimų objektyvumo ir skaidrumo.

 

Kas derina ratukus ir spyruokles

Tags: , , , , , , , , ,


BFL nuotr.

Šią savaitę turėtų paaiškėti, ar Gintautas Kėvišas 2017-aisiais liks vadovauti šalies teatrų flagmanui – Nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Konkursas į teatro vadovo vietą šįkart paskelbtas likus metams iki naujos kadencijos pradžios. Ta proga kitų šalies teatrų direktorių teiravomės, ką jie mąsto apie vadovų rotacijos principus ir kas sėkmingiau tokiuose postuose darbuojasi – menininkai ar vadybininkai.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vasaros pabaigoje viename dienraštyje akys užkliuvo už režisieriaus Alvydo Vizgirdos pasisakymo citatos: „Pastaruoju metu teatre, kaip ir mūsų visų gyvenimuose, yra tiek daug vadybos, tuščiažodžiavimo, jog žadėti, kad ką nors pakeisiu teatre – įrengsiu stereokolonėles, žiūrovų kėdes pakeisiu į sūpuojančias sėdynes, spektaklius kursime pagal neregėtas dramaturgijas, negaliu.“ („Klaipėda“, 2016-08-16)

Teatrai jau persisotinę vadyba?

Sutikite – drąsus pareiškimas Lietuvoje, trečią dešimtmetį rypaujančioje, neva visos valstybinių teatrų bėdos kyla iš vadybos kokybės. Per tuos dešimtmečius parengėme šimtus kultūros vadybininkų, nemažai jų tokio pobūdžio studijas baigė užsienio akademijose. Teatrų reklamos užkariavo reklaminius stulpus ir troleibusus, operų ir miuziklų arijos prieš premjeras skamba prekybos centruose, aktoriai šoka, deklamuoja ar netgi fiktyvias vestuves kelia miestų gatvėse. Ir še tau – pasirodo, nebereikia?

„Vadyba dažnai agresyviai kišasi į teatro repertuarą, formuodama jį vienpusišką ir pirmenybę teikdama menkaverčiams komerciniams veikalams“, –  „Veido“ paprašytas plačiau išdėstyti savo požiūrį, argumentavo daugiau kaip tris dešimtmečius veikiančio Klaipėdos pilies teatro įkūrėjas A.Vizgirda.

„Be to, erzina popsinis, neskoningas, pritemptas spektaklių reklamavimas, prasilenkiantis su kūrinių deklaruojamomis idėjomis ir vertybėmis. Begalinis žodžių „nepakartojamas“, „unikalus“, „pritrenkiantis“, „charizmatiškas“, „fantastiškas“ kar­tojimas visiems seniai įgriso. Sakykite, argi ak­toriumi apskritai gali tapti necharizmatiškas žmogus? Klišė „charizmatiškas aktorius“ tolygi pasakymui „kalvis, kuris gali kalti“, – įsitikinęs pa­šne­kovas.

Neparduodant kūryba beprasmiška

Prieš metus antrąją kadenciją pradėjęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Martynas Budraitis primena, kad pagrindinė teatro vadybos užduotis – sudaryti menininkams kuo palankesnes kūrybos sąlygas, kurių be įplaukų už bilietus sukurti neįmanoma: „Tarnaujame meniniam produktui ir skleidžiame gerą žinią publikai, kad naujas kūrinys atsirado. Neišsiskirdamas iš minios, žinios nepaskleisi. Pamenate, kiek buvo triukšmo ir skundų dėl teatro plakatų su žodžiais „Aš žudysiu“, „Aš emigruosiu“ ir t.t.? Vėliau ši reklaminė akcija gavo „Password“ apdovanojimą kaip efektyviausia rinkodaros kampanija.“

Jam pritaria buvęs bendražygis Audronis Liuga, šią vasarą perėmęs į savo rankas Valstybinio jaunimo teatro vairą: „Teatras turi užsidirbti lėšų naujiems spektakliams kurti, o be geros vadybos to padaryti neįmanoma. Matau, kad tai vis labiau suprantama ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir kituose miestuose, kur teatrai intensyviai stiprina ryšius su vietos bendruomenėmis.“

Antrąją kadenciją įpusėjęs Nacionaliniam Kau­no dramos teatro vadovaujantis aktorius Egidijus Stancikas pastebi, kad parduoti kultūrinį produktą tampa vis sudėtingiau, o neparduodant teatrinė kū­ryba „dėl savęs“ tampa beprasmiška: „Todėl pa­lyginčiau teatrą su laikrodžiu: tai, ką matote scenoje, tėra rodyklės, už kurių po uždangos ciferblatu slepiasi daugybė įvairiausių spyruoklyčių bei ratukų. Vadybos užduotis – sureguliuoti viską taip, kad mechanizmas veiktų puikiai.“

Vienvaldystė ar dvivaldystė

Ar teatrų vadovo kadencijų skaičių reikėtų riboti? „Priklauso nuo situacijos. Jei rezultatai geri, konfliktų nėra, kodėl nepasilikus? Antra vertus, mūsų darbas toks, kad neretai patys vadovai po dviejų trijų kadencijų būna pasiryžę išeiti kur akys veda“, – ne­slepia M.Bud­rai­tis.

Vis dėlto jis sutinka, kad konkursas, kaip periodinis „su­pur­tymas“, netgi sėk­mingai dirbančiam vadovui reikalingas. Tik gaila, kad ministerija, skirdama vadovą naujai kadencijai, neįstengia jam suformuluoti jokios vadybinės užduoties ir įvardyti siektinų tikslų, nes valstybinė teatrų plėtros strategija paprasčiausiai neegzistuoja.

E.Stancikas prisipažįsta pirmosios kadencijos pabaigoje pats sau keldavęs klausimą, ar naujų kolektyvo idėjų įgyvendinimas yra jo misija, ar verčiau palikti tai būsimam vadovui. „Ilgai sėdint toje pačioje kėdėje dingsta kūrybinės improvizacijos momentas vadyboje, susiformuoja žinojimas, kokie sprendimai teisingiausi. Nauji vadovai darbo pradžioje neišvengia klaidų, bet įneša naujo vėjo“, – daro išvadą E.Stancikas.

A.Liuga teigia, kad naujai paskirtam vadovui, ypač jei jis – iš meno sferos, nebūna lengva suformuoti kompetentingą ūkinių darbuotojų sąstatą. Biudžetinėje įstaigoje apskritai sudėtinga keisti darbuotojus : vienus atleisti, priimti kitus. Tačiau būtent ūkinė-finansinė veikla pagal dabartinį Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą sudaro didžiąją teatro vadovo atsakomybės dalį.

„Žmonių, gebančių sėkmingai derinti ūkinę ir kūrybinę kompetenciją, niekur pasaulyje nebūna daug. Todėl ir buvo sukurta teatrų valdymo sistema, leidžianti atsakomybe dalytis, kai skiriamas kūrybinis vadovas savo ruožtu pasirenka ūkinei-finansinei veiklai vadovaujantį žmogų. Lietuvoje konkurso būdu išrinktas vadovas vienas atsako už viską, ir tai smarkiai apriboja realių pretendentų į vadovus ratą. Turime nepriklausomuose teatruose išugdytų žmonių, kurie galėtų novatoriškai pažvelgti į kūrybines programas ir suformuoti naują teatro veidą, tačiau tie žmonės paprastai neturi ūkinės-finansinės veiklos stambesnėje organizacijoje įgūdžių. Tad konkursuose pirmenybė ramybės dėlei teikiama labiau patyrusiems. Būtent tai šiandien ir stabdo vadovų rotaciją biudžetiniuose teatruose“, – aiškina A.Liuga.

Jis neslepia, kad apie aiškesnį minėtų kompetencijų atskyrimą bandė kalbėti įstatymą rengusioje darbo grupėje, tačiau nei tuomet, nei dabar, rengiant naująjį minėto įstatymo projektą, į tai nebuvo atsižvelgta. Tam tikra prasme tai būtų atsigręžimas į praeitį, mat anksčiau Kultūros ministerija skirdavo teatrų meno vadovus, o šie sutikdavo dirbti su ankstesniais direktoriais arba pasirinkdavo naujus. Vis dėlto ministerijos ir teatro vadovo bendravimas dažniau vyksta ūkinėje-finansinėje plotmėje, taigi galiausiai nugalėjo logiškas valdininkų noras pasirinkti žmones, su kuriais penkerius metus teks spręsti praktinius reikalus.

E.Stancikas replikuoja, kad esant „dvivaldystei“ neliktų žmogaus, prisiimančio visą atsakomybę už patikėtą valstybės turtą ir finansinius išteklius: „Meno vadovas ne visuomet norės suvokti ūkininko argumentus dėl būtinybės nukreipti finansinius srautus praktiška kryptimi, ir atvirkščiai. Tokia situacija nesėkmės atveju grėstų išvirsti nesiliaujančiu pirštų badymu vienam į kitą, todėl atsakomybės ribos įstatyme turėtų būti itin kruopščiai subalansuotos.“

Atlyginimas būsimam vadovui

Teatrų vadovai vieningai sveikina naują Lietuvoje praktiką, kai konkursai skelbiami likus metams iki dirbančio vadovo kadencijos pabaigos. Tai, pasak jų, minimalus terminas: nieko bloga nenutiktų, jei būsimo vadovo paieška, kaip įprasta Vakaruose, bū­tų skelbiama dar metais ar pusmečiu anksčiau. Naujasis vadovas turi turėti laiko susidėlioti savo programą, susitarti su pageidaujamais kūrėjais, mat komisijai teikiama perspektyvinė kūrybinės veiklos programa tebūna jokių įsipareigojimų nesaistoma ir finansiniais šaltiniais neparemta vizija.

Ką reiškia staiga perimti vadovavimą teatrui, savo kailiu prisipažįsta šią vasarą patyręs A.Liuga, kuriam per gerą mėnesį teko suplanuoti keturis naujus pastatymus ir dar spėti įsigilinti į stringančios Valstybinio jaunimo teatro rekonstrukcijos problemas.

„Užsienyje paskirtasis naujas vadovas gauna sezoną programai parengti. Tai reiškia, kad metus jis derina ateities kontraktus, ir už tai jam mokamas numatytas atlyginimas. Yra nemažai žymių menininkų, planuojančių savo veiklą dvejus trejus metus į priekį. Jau vien todėl stichiškai paskirtas vadovas pirmąjį sezoną negali demonstruoti didelių stebuklų“, – įspėja A.Liuga.

Pasak E.Stanciko, Vokietijoje naujas teatro vadovas tampa žinomas likus metams iki dirbančio vadovo kadencijos pabaigos. Aišku, jis gauna ir finansinių garantijų savo dėliojamai programai įgyvendinti. „Pats esu patyręs, kaip koreguojasi perspektyvinė programa, kai reikalas prieina iki konkrečių susitarimų. Kol tu sukiesi konkurse, tavo kalbintas režisierius pasirašo sutartis su kitais teatrais, siūlančiais jam konkrečius pinigus“, – neslepia NKDT vadovas.

Pagaliau ir baigiančiam kadenciją vadovui reikia laiko ramiai susidėlioti ateities planus. E.Stancikui atrodo nepateisinama, kai žmogus, nemažai laiko praleidęs eidamas atsakingas pareigas, tampa valstybei nebereikalingas ir neranda kur sukauptos patirties pritaikyti.

M.Budraitis pateikia Prancūzijos pavyzdį – ten valstybinio teatro vadovui neleidžiama dirbti ilgiau kaip dvi kadencijas. Ši taisyklė suformuoja natūralios rotacijos mechanizmą: baigiantis nustatytam darbo terminui viename teatre, vadovas rengia kitam teatrui skirtą programą. Prancūzai tikina, kad toks nuolatinės apykaitos ratas neleidžia kolektyvų kūrybiniam gyvenimui sustingti.

Tačiau E.Stancikas manytų, kad Lietuva tokiai vadovų apykaitai paprasčiausiai per maža šalis.

Teatrai ir valdžia

Kas vis dėlto geriau vadovauja teatrams – menininkai ar vadybininkai?

„Visų pirma teatro vadovas turi būti išmintingas žmogus, o toks gali būti ir vadybininkas, ir aktorius. Tačiau repertuarą turėtų formuoti režisierius, nes jis pažįsta kolektyvą geriau nei žiūrovas. Kartais veikalas gali nebūti itin patrauklus publikai, bet režisierius suvokia, kad jis reikalingas trupei ugdyti. Garsioji Jevgenijaus Vachtangovo formulė „Laikas. Vieta. Kolektyvas“ nė­ra pasenusi. Ne paslaptis, kad perrenkant teatrų ar kitų kultūrinių įstaigų vadovus neišvengiama ir sąskaitų suvedinėjimo“, – teigia A.Vizgirda.

E.Stancikas sutinka, kad sąskaitų suvedinėjimo galimybė teo­riškai egzistuoja, tačiau ne­prisimena nė vieno pavyzdžio, kad nepriekaištingai dirbęs teatro vadovas nebūtų perrinktas naujai kadencijai. Jo nuomone, aktoriai ar režisieriai, tapę teatrų vadovais, greitai „apsitrina“ ir iš kasdienės praktikos pasisemia vadybinės išminties. O štai meninių dalykų pajautą ne kiekvienam vadybininkui pavyktų įpūsti.

M.Budraitis primena dabartinę situacijoje Lenkijoje, kurioje naujoji dešiniųjų valdžia verčia neįtinkančius teatrų vadovus neatsižvelgdama į jiems skirtas kadencijas. Norėdamas atsikratyti, formalų konkurso reikalavimą, kurio netenkintų nepageidaujamas žmogus, visuomet atrasi. Vieno stipriausių Len­ki­jos teatrų Vroclavo „Teatr Polski“ atveju tokia sąlyga tapo magistro diplomas, kurio neturėjo ligtolinis teatro vadovas, autoritetingas intelektualas Krzys­to­fas Mieszkowskis. Lietuviams pažįstamas režisierius Krystianas Lu­pa, protestuodamas prieš  nau­jo „Teatr Polski“ vadovo pa­skyrimą po 15 minučių tetrukusio konkurso, atsisakė pasirašyti vertinimo komisijos protokolą ir pranešė stabdąs šiame teatre pradėtas Franzo Kafkos „Proceso“ repeticijas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

G. Kėvišas turi grąžinti iššvaistytas lėšas

Tags:


Iš posto besitraukiantis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis sako nurodęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovui Gintautui Kėvišui grąžinti į biudžetą pakeltiems atlyginimams ir priedams iššvaistytas lėšas.

Vyriausybės valandos metu, klausiamas, kokie sprendimai priimti dėl G.Kėvišo, kurį traukti drausminėn atsakomybėn dėl pažeidimų tvarkant lėšas siūlo Valstybės kontrolė, R.Vilkaitis sakė, jog teatro vadovas bus nubaustas.

“Ten yra pažeistos atlyginimų sąlygos, priedai, neapsiskaityta už lėšas. Aš nurodžiau gerbiamam G.Kėvišui grąžinti į biudžetą nurodytą sumą, taip pat jis gaus nuobaudą adekvačią toms nuobaudoms, kurią gauna panašius pažeidimus padarę kiti nacionalinių įstaigų vadovai”, – sakė R.Vilkaitis.

Valstybės kontrolė, vertindama LNOBT veiklą nustatė, kad reikšmingi teisės aktų pažeidimai nustatyti teatrui savo darbuotojams mokant priedus už svarbius ir sudėtingus darbus.

Auditoriai negalėjo įvertinti, ar beveik 1,8 mln. litų priedų išmokėti pagrįstai, nes nebuvo nurodyta, už kokius konkrečius darbus jie buvo skiriami. Kai kuriems darbuotojams padidinus algas ir mokant priedus, 140 tūkst. litų buvo panaudota iš 2010 metams teatrui skirtų valstybės biudžeto lėšų, nors įstatymai tai draudžia daryti.

Pareiškęs, jog teatro vadovas bus nubaustas, ministras sakė, jog tolesnių veiksmų bus imtasi sulaukus Generalinės prokuratūros atsakymo.

“Išvados susideda iš dviejų dalių. Viena dalis liečia statybinę dalį, renovaciją ir scenos įrangą, ši medžiaga perduota prokuratūra, išvadas padarys prokurorai. Kita dalis perduota kultūros ministrui ir pasiūlyta skirti nuobaudą. Kas yra būtina padaryti šiuo metu, mes jau padarėme, dabar laukiame išvadų apie tą dalį, kurią perdavėme prokuratūrai”, – sakė ministras.

Tyrimą dėl lėšų iššvaistymo Generalinė prokuratūra pradėjo gavusi skundą, kad teatro scenos atnaujinimo darbai gali būti finansuojami neskaidriai – esą scenai atnaujinti buvo numatyta didžiulė suma, o rezultatai – beveik neįžiūrimi.

Valstybės kontrolė, atlikusi LNOBT finansinį auditą, įpareigojo kultūros ministrą R.Vilkaitį traukti drausminėn atsakomybėn dėl pažeidimų naudojant lėšas teatro generalinį direktorių G.Kėvišą.

Įvertinę LNOBT finansines ataskaitas, valstybiniai auditoriai įstaigos administracijai pateikė ilgą klaidų ir pažeidimų sąrašą. Daugiausia jų padaryta rekonstruojant didžiosios teatro salės sceną.

Su teatro didžiosios salės scenos darbais susijusi audito medžiaga perduota Generalinei prokuratūrai, kuri atlieka ikiteisminį tyrimą.

Generalinei prokuratūrai perduotoje medžiagoje konstatuota, kad vykdydamas scenos rekonstrukciją, teatras ne kartą pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą.

Sudarydamas sutartį, teatras iš esmės pakeitė preliminarios sutarties sąlygas ir planuotą scenos įrangą pakeitė kita, papildomai už tai sumokėdamas daugiau nei 2,1 mln. litų. Kitoje sutartyje buvo pakeista laimėjusio tiekėjo pasiūlyta kaina ir už įrangą sumokėta 62 tūkst. litų daugiau nei siūlė ją parduodanti įmonė.

Nustatyta, kad pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymą teatro vadovybė papildomai nupirko darbų ir įrangos už beveik 13 mln. litų. Pasak auditorių, pirkdamas scenos rekonstrukcijos darbus, teatras nenumatė visų būsimų darbų ir reikiamos įrangos, todėl juos už daugiau nei 7,5 mln. litų papildomai įsigijo iš projekto rezervo lėšų.

Teatrui dar tik įpusėjus rekonstrukcijos darbus, turimos projekto rezervo lėšos jau viršytos daugiau nei 2,5 mln. litų. Auditoriai nustatė, kad teatras daugiau nei 1,1 mln. litų sumokėjo ir už dar neatliktus darbus. Be to, kai kuriuose darbų atlikimo aktuose nebuvo nurodyti tikslūs darbų kiekiai ir jų vertė, todėl auditoriai negalėjo patvirtinti, ar tikrai buvo atlikta darbų ir įsigyta įrangos už daugiau nei 417 tūkst. litų.

Taip pat nustatyta, kad teatras viešajai įstaigai “Pirmoji kava” didžiąją teatro salę renginiui išnuomojo už 1000 litų, nors nustatyta minimali nuomos kaina turėjo būti bent 10 tūkst. litų. Pasak auditorių, tokį mažą įkainį galėjo nulemti teatro pagal panaudos sutartį iš viešosios įstaigos 2006 metais gautas automobilis “Audi 6″. Kitiems klientams teatro didžiosios salės nuoma atsieina vidutiniškai 26 tūkst. litų.

Anot auditorių, teatro administracija ėmėsi šalinti audito metu nustatytus teisės aktų pažeidimus.

G. Kėvišas turi būti patrauktas drausminėn atsakomybėn

Tags: , ,


Valstybės kontrolė, atlikusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) finansinį auditą, įpareigojo kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį traukti drausminėn atsakomybėn dėl pažeidimų naudojant lėšas teatro generalinį direktorių Gintautą Kėvišą.

Pastarasis įpareigotas nubausti pažeidimus padariusius teatro darbuotojus, teigiama Valstybės kontrolės pranešime.

Pasak valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės, teatro vadovybei nepavyko užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos taupiai ir skaidriai.

Įvertinę LNOBT finansines ataskaitas, valstybiniai auditoriai įstaigos administracijai pateikė ilgą klaidų ir pažeidimų sąrašą. Daugiausia jų padaryta rekonstruojant didžiosios teatro salės sceną.

Su teatro didžiosios salės scenos darbais susijusi audito medžiaga perduota Generalinei prokuratūrai, kuri atlieka ikiteisminį tyrimą.

Generalinei prokuratūrai perduotoje medžiagoje konstatuota, kad vykdydamas scenos rekonstrukciją, teatras ne kartą pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą.

Sudarydamas sutartį, teatras iš esmės pakeitė preliminarios sutarties sąlygas ir planuotą scenos įrangą pakeitė kita, papildomai už tai sumokėdamas daugiau nei 2,1 mln. litų. Kitoje sutartyje buvo pakeista laimėjusio tiekėjo pasiūlyta kaina ir už įrangą sumokėta 62 tūkst. litų daugiau nei siūlė ją parduodanti įmonė.

Nustatyta, kad pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymą teatro vadovybė papildomai nupirko darbų ir įrangos už beveik 13 mln. litų. Pasak auditorių, pirkdamas scenos rekonstrukcijos darbus, teatras nenumatė visų būsimų darbų ir reikiamos įrangos, todėl juos už daugiau nei 7,5 mln. litų papildomai įsigijo iš projekto rezervo lėšų.

Teatrui dar tik įpusėjus rekonstrukcijos darbus, turimos projekto rezervo lėšos jau viršytos daugiau nei 2,5 mln. litų. Auditoriai nustatė, kad teatras daugiau nei 1,1 mln. litų sumokėjo ir už dar neatliktus darbus. Be to, kai kuriuose darbų atlikimo aktuose nebuvo nurodyti tikslūs darbų kiekiai ir jų vertė, todėl auditoriai negalėjo patvirtinti, ar tikrai buvo atlikta darbų ir įsigyta įrangos už daugiau nei 417 tūkst. litų.

Reikšmingi teisės aktų pažeidimai nustatyti teatrui savo darbuotojams mokant priedus už svarbius ir sudėtingus darbus.

Auditoriai negalėjo įvertinti, ar beveik 1,8 mln. litų priedų išmokėti pagrįstai, nes nebuvo nurodyta, už kokius konkrečius darbus jie buvo skiriami. Kai kuriems darbuotojams padidinus algas ir mokant priedus, 140 tūkst. litų buvo panaudota iš 2010 metams teatrui skirtų valstybės biudžeto lėšų, nors įstatymai tai draudžia daryti.

Taip pat nustatyta, kad teatras viešajai įstaigai “Pirmoji kava” didžiąją teatro salę renginiui išnuomojo už 1000 litų, nors nustatyta minimali nuomos kaina turėjo būti bent 10 tūkst. litų. Pasak auditorių, tokį mažą įkainį galėjo nulemti teatro pagal panaudos sutartį iš viešosios įstaigos 2006 metais gautas automobilis “Audi 6″. Kitiems klientams teatro didžiosios salės nuoma atsieina vidutiniškai 26 tūkst. litų.

Anot auditorių, teatro administracija ėmėsi šalinti audito metu nustatytus teisės aktų pažeidimus.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...