Tag Archive | "flamenkas"

Flamenko mišių imitacija Pažaislio muzikos festivalyje

Tags: , , , ,


Valerio Chaconas ir Xenia Chacon koncerte „Misa Flamenca“. Pažaislio muzikos festivalio org. archyvo nuotr./kamane.lt

Misa Flamenca lietuviškai – flamenko mišios. Regis, du nesuderinami dalykai: mišios – krikščionių liturginės apeigos, o flamenkas – ugningas Pietų Ispanijos muzikos ir šokio žanras.

Justina Paltanavičiūtė, kamane.lt

Tačiau vienas dalykas šias skirtybes jungia – tai dvasingumas. Mišiose žmogus komunikuoja su Dievu, dažniausiai tą daryti padeda ir muzika. Flamenkas – taip pat tam tikra dvasinė būsena, išeinanti už fizinio suvokimo ribų (bent jau taip teigia šios tradicijos puoselėtojai). Tai tarsi ritualas, išreiškiantis skausmą, dažniausiai dėl seniai prarastų namų, o dainavimo stilius primena raudą, tad kartais jis tampa tarsi tam tikra malda. Ir nors nesiejamas su religija, yra glaudžiai susijęs su klajokliškomis etninėmis grupėmis: tai labai paslaptingas žanras, iki šiol niekam nepavyko išsiaiškinti, kaip, kada ir kur tiksliai jis atsirado.

Pats žodis „flamenkas“ kildinamas iš esperanto kalbos žodžio „flamo“, reiškiančio liepsną

Nors ir įsitvirtinęs Ispanijoje, konkrečiau – Andalūzijoje, flamenkas nėra ispanų folkloras. Jis atsirado įvairių skirtingų kultūrų – ispanų, čigonų, žydų, arabų ir dar nežinia ko – sąveikoje. Kai kurie seniai buvo išvaryti iš savo tėvynių. O pats žodis „flamenkas“ kildinamas iš esperanto kalbos žodžio „flamo“, reiškiančio liepsną. Tad veikiausiai flamenkas gimė Andalūzijos kalnuose prie laužo, o jo meninė išraiška siejasi ne tik su tikrąja ugnimi, bet ir tuo, kas dega (arba skauda) žmogaus viduje.

Tad kaip gali jungtis klajokliškasis flamenkas ir aiškias tradicijas turinčios krikščioniškos apeigos? Postmodernistinėje visuomenėje jungiama ir tai, kas nesuderinama. Išties flamenko mišių žanras egzistuoja – vienas žinomiausių jo kūrėjų yra ispanų gitaristas ir kompozitorius Paco Peña. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, o apie vieną iš Pažaislio muzikos festivalio koncertų, kuris buvo pavadintas „Misa Flamenca“. Klausytojus į Lietuvos liaudies buities muziejų jis kvietė saulėtą liepos 16-osios vakarą. Intrigavo daug kuo. Visų pirma, pačiu pavadinimu, antra, erdve (vyko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje), trečia, keistomis atlikėjų pavardėmis: Valerio Chaconas (gitara, Ispanija), El Marito (gitara, Ispanija), Xenia Chacon (perkusija, Ispanija). Tiesa, išvydome tik du. Kur dingo El Marito, publikai sužinoti neteko. O pasirodžiusieji kėlė įtarimą būsiantys netikri ispanai, labiau rusai.

Tą išdavė vardai, o pavardės – nežinia, ar tikros, ar sugalvotos pagal ispanišką šokį „čakona“. Mat internete apie šiuos, kaip skelbta, virtuozus nelabai ką galima rasti. O ir išvaizda bei butaforiniai kostiumai nepasirodė autentiški, juolab tarp muzikinių kūrinių atlikėjai prakalbo rusiškai. Kadangi mokėti rusų kalbos prievolės nebėra seniai, iš aplinkinių teko girdėti, kad tai buvusi poezija – kažkas apie Federico Garcia Lorca ar jo kūrybos ištraukos. Kaip jis siejasi su flamenku (išskyrus faktą, kad gimė Granadoje) ar mišiomis (nes gyveno itin bohemiškai), liko neaišku. Na, nebent tokia sintezė turėjo būti labai dvasinga pati savaime.

Flamenkas – specifinis žanras, kuriame gausu polifonijos

Teko suabejoti ir atlikėjų virtuoziškumu. Juk flamenkas – specifinis žanras, kuriame gausu polifonijos. Susideda jis iš gitaros garsų, šokio ir sudėtingos ritmikos, atliekamos dažniausiai natūraliais „instrumentais“ – delnais ir batelių kulnais. Tačiau Xenia Chacon prie ispaniškų motyvų bandė priderinti varpelius ar lietaus lazdą. Tiesa, buvo bandymų ir ploti delnais bei stuksenti kulniukais, tačiau jos perkusija buvo pernelyg silpna, dažnai net aritmiška. Juolab kad ir ritminiai dariniai buvo nesudėtingi, labiau ne asimetriškai flamenkiški, o paprastesni, artimesni klasikinei muzikai. Valerio Chaconas labiau priminė klasikinės muzikos tradicijos puoselėtoją, nei aistringą flamenko gitaristą.

Nuo pastarojo jį skyrė dar ir gana ribotos techninės galimybės. Kitaip tariant, buvo gana akivaizdu, kad atlikėjai flamenko tradicijos savo kraujyje neturi. Vokalo ir šokio, kurie yra neatsiejami flamenko elementai, čia, žinoma, nebuvo. Itin daug abejonių kėlė ir repertuaro pasirinkimas – buvo atlikta daug popso, nuspalvinto ispaniškomis intonacijomis: Franko Sinatros, „Eagles“ dainos, populiarusis nežinomo autoriaus Romansas ir kiti. Daug ką gali išgirsti įsijungęs kokį nors „Guitar chill out“ kanalą internete – melodijos pažįstamos, kitaip tariant, gerokai „nugrotos“. Na, bent jau būtume išgirdę kokį žymųjį I. Albenizo „Asturias“ – nors ir ne tikrasis flamenkas, bet vis autentiškiau.

Vis dėlto, nors atlikėjai rusai, koncertas pavadinimu „Misa Flamenca“ buvo išties ispaniškas, tik nelabai flamenkiškas ir gana mėgėjiško lygio. Kokių nors aiškesnių sąsajų su religija, giliu dvasiniu pasauliu ar pačia flamenko esme nebuvo pastebėta. Tikriausiai žodis „mišios“ pavadinime atsirado todėl, kad buvo skaitoma poezija.

Koncertui parinkta erdvė – kaimiško interjero Švč. Mergelės Marijos bažnytėlė – nelabai organiškai derėjo su muzika

Jei koncertas būtų pavadintas kaip nors kitaip, tarkime „Ispaniški motyvai bažnyčioje“, galbūt ir lūkesčiai būtų buvę kitokie, tuomet ir eitumei (arba ne) klausytis ispaniškų motyvų, o ne flamenko ar flamenko mišių. Nei mišių, nei flamenko čia nebuvo. Tiesą sakant, net koncertui parinkta erdvė – kaimiško interjero Švč. Mergelės Marijos bažnytėlė – nelabai organiškai derėjo su muzika.

Ir dar vienas dalykas. Tikriausiai nieko naujo, bet pilnutėlė bažnyčia po koncerto ošė, kaip visuomet plojo atsistojusi, o sulaukusi bisų, kuriuos atlikėjai grojo ne vieną ir nelabai smarkiai prašyti, besigrūsdama veržėsi lauk. Nesuprasi, ar Kauno publika tokia neišranki, ar tiesiog neišprususi?

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 25 d.

Ko neišgirdo Leonardo da Vinci

Tags: , , , , , ,



Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kristupo vasaros festivalyje – fortepijonas, skambantis kaip vargonai, ir smuikininkas, simfoninius koncertus atliekantis be orkestro.

„Kai prieš 22 metus pradėjome vasarą Vilniuje organizuoti muzikos festivalį, visi iš mūsų juokėsi, nes kultūrinis gyvenimas tuo metu persikeldavo į pajūrį. Tačiau ir ten renginiai būdavo savotiški: popso daug, o simfoninių orkestrų pasiklausyti susirinkdavo kelios dešimtys žmonių. Vis dėlto jau pirmojo festivalio metu per karščius salės, visų nuostabai, būdavo sausakimšos. Ir šiandien jau niekam nekyla klausimų, ar verta vasarą Vilniuje rengti koncertus. Tačiau bėgant laikui vasaros koncertai sostinėje irgi linkę „komercialėti“: vis daugiau reklaminių efektų, vis mažiau kokybinės atrankos. Mums tenka atlaikyti žvėrišką popso reklamos spaudimą“, – pristatydamas artėjantį Kristupo vasaros festivalį, neslėpė jo meno vadovas Donatas Katkus.

Unikalūs muzikos instrumentai

Festivalio pradžios koncertui, kuris liepos 3 d. vyks VU botanikos sode Kairėnuose, pasirinkta tarptautinė keturių atlikėjų komanda „Dagamba“, sunkiai išsitenkanti konkrečių mu­zikos žanrų ir stilių ribose. Joje susibūrė lat­vių violončelininkai Valteris Puce ir An­tonas Trocjukas, perkusininkas iš Irano Hamidreza Rahbaralamas ir pianistas Dainius Tenys. Kar­tu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru jie ža­da margaspalvį muzikinį spektaklį, kuriame skam­bės Ludwigo van Beet­ho­ve­no, Sergejaus Pro­kofjevo, grupių „U2“, „Led Zeppelin“ kū­ri­niai.

Ir šiandien jau niekam nekyla klausimų, ar verta vasarą Vilniuje rengti koncertus.

Vis dėlto unikaliausio festivalio programos koncerto teks palūkėti iki vasaros pabaigos, kai rugpjūčio 19 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje rengiamas pirmasis Lietuvoje lenkų pianisto bei ins­trumentų konstruktoriaus Slawomiro Zub­ryc­kio pasirodymas. Į Vilnių bus atvežtas ir jo paties pagal Leonardo da Vinci brėžinius pagamintas instrumentas viola organista, kuriam S.Zubryckis paskyrė ketverius savo gyvenimo metus. Pirmąkart šis instrumentas, kurio skambesio pats L.da Vinci taip ir neišgirdo, buvo pristatytas 2013 m. Karališkajame Krokuvos fortepijono festivalyje.

Nors atrodo panaši į tradicinį fortepijoną, viola organista dėl vidaus mechanizmų sandaros skamba kaip styginių orkestro, klavesino ir vargonų mišinys. Šis skambesys puikiai atskleidžia baroko kūrinių didybę ir jau atkreipė į save ne vieno žymaus atlikėjo dėmesį. Pavyzdžiui, pernai pasirodė solistės Björk albumas „Vulnicura Strings“, kurio įraše su savo sukonstruotu instrumentu dalyvavo ir S.Zubryckis.

L.Ciarlos pasirodymai pavergia tiek klasikos, tiek džiazo mėgėjus.

Liepos 27-ąją Šv. Kotrynos bažnyčioje koncertuosiantis italų smuikininkas Luca Ciarla irgi nepėsčias: simfoninį orkestrą jo koncertuose atstoja elektroniniai garso efektų pedalai. Juos pasitelkiant gerai žinomi Johanno Sebastiano Bacho ir kitų kompozitorių kūriniai įgyja netikėtai modernų skambesį, o klausytojui sunku patikėti, kad visą jo girdimą muziką scenoje atlieka vienas žmogus. L.Ciarlos pasirodymai pavergia tiek klasikos, tiek džiazo mėgėjus.

Tango, flamenkas, fadas

Jau kitą, liepos 28-osios vakarą Šv. Kotrynos bažnyčioje viešės legendinis tango pianistas Pablo Ziegleris, daugiau kaip dešimtmetį grojęs vienoje scenoje kartu su Astoru Piazzolla. O 2011 m. P.Ziegleris kartu su iš Urugvajaus kilusiu operos solistu Erwinu Schrottu įrašė albumą „Rojotango“, laimėjusį „Echo Klassik“ apdovanojimą.

„Jei gimėte Buenos Airėse, tai žinote, ką žmonės kalba, veikia, kur eina, kas jiems rūpi. Visur aplink – tango muzika. Ji tiesiog gyvena gatvėse. Tango mano širdyje, mano kraujyje“, – sako pianistas, Vilniuje savo ir A.Piazzollos kūrinius atliksiantis kartu su violončelininku Ruslanu Vilenskiu ir Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.

Pirmą kartą Lietuvoje lankysis ir šiuo metu geriausiu flamenko šokėju tituluojamas Federico Ordonezas iš Ispanijos, kuriam gyvai akompanuos jo tautiečių flamenko trio. F.Ordonezas gerai žinomas ir baleto scenoje: šiuo metu jis dirba Briuselio karališkajame teatre „La Monnaie“, kuriame kaip choreografas sukūrė ne vieną spektaklį. Atlikėjas savo pasirodymuose susieja skirtingas šokio technikas, todėl jo flamenko pasirodymai pakeri virtuoziškumu. Vilniečiai tuo galės įsitikinti rugpjūčio 25 d. vakarą VU botanikos sode Kai­rėnuose.

Jei gimėte Buenos Airėse, tai žinote, ką žmonės kalba, veikia, kur eina, kas jiems rūpi. Visur aplink – tango muzika.

Dar anksčiau, liepos 20 d., Šv. Kotrynos bažnyčioje bus galima klausytis ispanų pianisto ir kompozitoriaus Abdono Alcarazo, kuris taip pat pristatys flamenko stiliaus džiazo kompozicijų programą. Nors sunku įsivaizduoti flamenko muziką be gitaros, pasirodo, kad panorėjus fortepijonas puikiausiai sugeba šį instrumentą pakeisti.
Liepos 17 d. VU botanikos sodo scenoje viešės italų muzikantas Antonio Palmisani, kuris dar studijuodamas filologiją susižavėjo portugalų kalba ir ja atliekamomis brazilų dainomis. Šią meilę jis stengiasi perteikti ir klausytojams, todėl tolimuose kraštuose mėgsta pasakoti apie savo atliekamų kūrinių prasmę bei kaip jie buvo sukurti. Kartu su A.Palmisani scenoje pasirodys jo tautietis Vito Giacovelli, tikra brazilė Ze Kouyate ir trys lietuviai: pūtikas Remigijus Rančys, kontrabosininkas Gediminas Svilas bei perkusininkas Gediminas Stankevičius.

Vis dėlto mes su portugalų kalba dažniau siejame fado muziką, kuri toje pačioje scenoje skambės rugpjūčio 7-osios vakarą, kai joje stovės vokalistas Telmo Piresas. Gimęs Por­tu­ga­li­jo­je, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Vokietijoje, dainininkas atrado fadą tik prieš penkerius metus sugrįžęs į Lisaboną. Ir atrado taip sėkmingai, kad netrukus jau koncertavo vieninteliame pasaulyje Fado muziejuje, kuriuo didžiuojasi Lisabona. Jame pasirodo nemažai pripažintų fado dainininkių moterų, tačiau tėra vos keletas solistų vyrų, reiklių tautiečių įsileidžiamų į prestižinį „Museu do Fado“.

Pianizmo ateities pumpurai

Festivalio fortepijoninių rečitalių ciklas šįkart pristatys jaunuosius lietuvių atlikėjus. Šiuo metu Ciuricho menų universitete studijuojanti širvintiškė Akvilė Šileikaitė lygia greta daro ir pianistės, ir dailininkės karjerą: užsienyje rengia ne tik solinius koncertus, bet ir personalines parodas. Šv. Kotrynos bažnyčioje liepos 16 d. kartu su ja koncertuos ir bendraamžis pianistas Dominykas Girčius, metus studijavęs F.Liszto aukštojoje mokykloje Veimare, o vėliau baigęs magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Šioje akademijoje fortepijono studijas pradėjusios A.Šileikaitės dėstytojas buvo pianistas Daumantas Kirilauskas, kurio koncertas festivalyje numatytas liepos 30 d. Šį kartą virtuozo pasirinktos programos kodas – tonacija C, sujungianti J.S.Bacho Antrąją partitą ir L.van Beethoveno Variacijas Antono Diabelli tema, kurios visos dėl savo sudėtingumo retai kada būna atliekamos.

Garbė pristatyti savo rečitalį suteikta ir Simonai Zajančkauskaitei, studijavusiai Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. „Dažnas mūsų dienų atlikėjas paskęsta natose, stygose, klavišuose, palikdamas klausytoją vienui vieną didžiulėje ištaigingoje koncertų salėje. Mano tikslas yra iš naujo atrasti ryšį su klausytoju ir leisti jam nukeliauti į romantikų susibūrimus Johanneso Brahmso namuose, atrasti XX a. pradžios kontrastų ir skandalų pilną Paryžių, o galbūt kartu J.S.Bachu paklaidžioti vingiuotomis Veimaro gatvelėmis“, – teigia pianistė, Šv. Kotrynos bažnyčioje koncertuosianti liepos 23 d.

Kristina Annamukhamedova šiuo metu studijuoja Sibeliaus muzikos akademijoje Helsinkyje, todėl į savo rečitalio, rengiamo rugpjūčio 20 d., programą įtrauks ir šio kompozitoriaus kūrinių. O pats jauniausias fortepijoninių rečitalių ciklo atlikėjas – septyniolikmetis Ignas Maknickas, dar tebesimokantis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Kalifornijoje gimęs, tačiau Lietuvoje išugdytas talentas jau pradinėse klasėse pradėjo savo namuose rikiuoti įvairių nacionalinių bei tarptautinių konkursų apdovanojimus, o prieš porą metų tapo pirmuoju lietuviu, kuriam pavyko prasimušti į prestižinio konkurso „The International Piano Competition for Young Musicians“, kuriame varžosi viso pasaulio pianino vunderkindai, laureatų sąrašą.

Užtai nemaža dalis vargonų muzikos atlikėjų ištikimiems koncertų klausytojams pasirodys jau pažįstami. Kadangi „Sakralinės muzikos valandų“ ciklas yra vyresnis už patį Kristupo vasaros festivalį ir šįmet mini savo 25 metų sukaktį, tai, pasak ciklo meno vadovės Renatos Mar­cin­ku­tės-Lesieur, natūraliai kilo noras susikviesti se­nus draugus. Tie draugai – tai Ai­va­ras Kalejis iš Latvijos, Martinas Strohhac­keris iš Vokietijos, Bernhardas Gfrereris iš Austrijos.

Bus ir jaunųjų vargonininkų – tai Rusijos lietuvaitė Mona Roždestvenskytė, šiuo metu studijuojanti Vokietijoje, bei italas Luca Ratti. Iš Izraelio, kuriame nedaug vargonus turinčių bažnyčių, atvyks Aleksandras Gorinas, o iš JAV – Davidas Troiano, kuris nusimano ne vien apie vargonų registrus, bet dažnai pasirodo ir kaip dirigentas, ir kaip operos tenoras.

Maestro ieškos pabėgusios dainelės

Kristupo vasaros festivalio koncertai vyks ne vien Vilniuje – atskiros jo programos bus kar­tojamos Ch.Frenkelio viloje Šiauliuose, Birš­tono kultūros centre, Bistrampolio dvare Panevėžio rajone ir Gelgaudiškio dvare Šakių rajone.

Neliks pamiršti ir vaikai: jiems prekybos centre „Ozas“ veikiančiame „Vagos“ knygyne skiriamas atskiras trijų nemokamų koncertų ciklas. Vieną programą, kurioje pats D.Katkus vaidins senelį, ieškantį pabėgusios dainelės, parengė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kitas, atsižvelgiančias į mažylių amžiaus grupes, – ankstyvojo ugdymo mokyklos „Straz­da­nė­lės“ komanda. Savo ruožtu paties knygyno darbuotojai, bendradarbiaudami su ugdymo specialistais, rengia vaikams užduotis, skatinančias juos domėtis knygomis.

„Organizuodami vaikams skirtus koncertus įsitikinome, kad Lietuvoje yra labai daug šeimų, kurioms rūpi jų vaikų kultūrinė edukacija. Kristupo vasaros festivalis laikosi savo senojo devizo, teigiančio, kad nėra blogų muzikos žanrų, išskyrus nuobodžius. Todėl nuobodžiauti savo klausytojams neleisime. Praėjusiais metais dėl turinio įvairiapusiškumo, kokybės bei draugiškos aplinkos patekome tarp 70 geriausių Europos festivalių – tai įpareigoja išlaikyti išsikeltą kartelę“, – tvirtina festivalio direktorė Jurgita Mu­raus­kienė.

 

Kelionė, kurioje nespėji dorai iškrauti lagamino

Tags: , , , , , , , ,


M. Aleksos nuotr.

Lapkritį žiūrovų laukia nauji Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, du miuziklai ir net penkios šokio premjeros.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gatvės kordebaletas: žengi per spalvingus praeities vilčių lavonus, o jie tarsi dvaselės sklendžia, nesiduoda sutrypiami. Niekur nedings: prožektoriai jau gęsta, kapų kauburėliai kyla. Štai kur tikrosios Vė­linės kartu su Helovinu.

Geriausiai tokią nuotaiką atitinkantis spektaklis – neseniai startavęs Rolando Kazlo „At­rask mane“. Su ekshumuotais numirėlių palaikais, primenančiais Helovino kaukes, drobine tau­tine saviironija ir anaiptol ne idealizuojamos praeities ilgesiu.

O kas lauks mūsų po Vėlinių? Daug kitų kor­­debaletų: mat net pusė lapkričio premjerų – choreografinės.

Po dvidešimties metų

Pradėkime nuo ketvirtąkart (prieš tai – 1960, 1976 ir 1995 m.) Nacionaliniame operos ir baleto teatre statomo Eduardo Balsio baleto „Eg­lė žalčių karalienė“. Nuo ankstesniųjų šis pa­statymas skirsis tuo, kad baletą kurs britų ko­­manda: choreografas George’as Wi­lliam­so­nas, scenografijos bei kostiumų dailinin­kė Louie Whitemore ir šviesų dailininkas Ho­­war­­das Hudsonas. Dirigentas irgi neįprastas: spektaklio muzikos vadovo vaidmens ėmė­si garsus violončelės meistras Davidas Ge­ringas.

„Baletas – labai turiningas, nes jo muzika ne­­paprastai išraiškinga. Ji, kaip ir Richardo Wag­nerio operos, sudaryta iš leitmotyvų. E.Bal­­sys veikėjų charakterius perteikė muzika. Per visą baletą, pradedant likimo tema pradžioje, plėtojami leitmotyvai. Kompozitorius – aukščiausios klasės muzikos dramaturgas“, – įsitikinęs D.Geringas.

Jis atskleidžia, jog choreografas G.Wi­l­liam­sonas baleto muziką ketina šiek tiek sutraukti, kad spektaklis žiūrovui neprailgtų, o visuma būtų labiau sutelkta. Todėl žmonės, gerai ži­nan­tys „Eglę žalčių karalienę“, naujoje baleto ver­sijoje galbūt pasiges kai kurių numerių. Bet kuriuo atveju dirigentui lengva dirbti su orkestru, kuriame daugeliui muzikantų E.Balsio parti­tūra nėra naujiena.

„Eglė žalčių karalienė“ taps D.Geringo, kaip dirigento, debiutu Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Tačiau kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O baleto pasaulyje ta pabaiga būna ypač ankstyva. Štai nuo ankstesnės „Eglės žalčių karalienės“ premjeros prabėgo lygiai du dešimtmečiai, o tai – vidutinė baleto šokėjo intensyvios kar­jeros scenoje trukmė. Todėl daugelis anuomet po premjeros gėles priiminėjusių pagrindinių vaidmenų atlikėjų (Loreta Bartusevičiūtė, Voldemaras Chlebinskas) šiandien jau moko šokti kitus.

„20 sezonų“ – taip pavadintas debiutuojančios režisierės ir choreografės Rasos Niur­kai­tės spektaklis, pasakojantis apie karjerą baigusius baleto šokėjus. Jo idėja kilo autorei darbuojantis tame pačiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre. „20 sezonų“ bando praskleis­ti uždangą ir pakviesti žiūrovus į teatro už­kulisius, kur riba tarp profesijos ir gyvenimo nebeegzistuoja, kur profesija ir yra gyvenimas. Spektaklyje panaudoti interviu su baleto artistais Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje studijavo spektaklio autorė.

„Pati anksti patyriau traumų ir nustojau šok­ti, tačiau nuo šokio nenutolau. Vieni artimiausių mano draugų yra baleto šokėjai, tad girdėjau daugybę jų istorijų. Sulaukę maždaug 40-ies dauguma baigia karjerą. Aišku, atsiranda artistų, kurie šoka ilgiau. Tačiau iš esmės jiems priklauso dvidešimt sezonų teatre, o tuomet jau gali išeiti į pensiją, kai dauguma kitų profesijų žmonių dar tikisi pasiekti karjeros viršūnę. Galbūt labiau suprantu tuos, kurie iš­eina karjeros aukštumoje. Nesinori nuvilti publikos ir savęs, nesinori matyti gailesčio žvilgs­nių. Nemalonu, kai kažkas prieina ir pasako, kad gal jau metas tau palikti sceną. Jei trauksi iš paskutiniųjų, žiūrovai greičiausiai pamirš tavo geruosius laikus ir prisimins tave pavargusį, pasenusį ir išsikvėpusį“, – svarsto R.Niur­kaitė.

Atradimai ir aklosios dėmės

Choreografė Birutė Banevičiūtė ir jos trupė „Dansema“ tęsia pasaulį sužavėjusią novatorišką kūrybos kryptį ir siūlo naują kūdikiams skirtą šokio spektaklį „Spalvoti žaidimai“. Jis pilnas spalvotų daiktų, kuriuos mažieji žiūrovai galės tyrinėti ir atrasti kartu su šokėja Giedre Subotinaite.

Nedaug tėvų tikisi, kad jų mažylis sugebės neklykdamas išbūti 40 minučių trunkantį spektaklį. Tačiau šiame teatre viskas (netgi spektaklių rodymo laikas) pritaikyta ma­žylių iki trejų metų amžiaus galimybėms, to­dėl pabandykite ir greičiausiai būsite nustebinti. Kaip nustebo ir JAV, Ki­ni­joje, Jungtinėje Karalystėje, Vo­kie­ti­joje, Belgijoje, Ukrainoje ir kitose ša­lyse „Dansemos“ spektaklius su savo mažyliais aplankę tėvai.

O suaugusiems žiūrovams choreografas Vytis Jankauskas ketina pasakoti apie „Akląją dėmę“, būdingą kiekvieno žmogaus regėjimui. Šiuo medicininiu terminu nusakomas regėjimo lauke telpantis plotelis, kurio niekaip negalime matyti, tačiau vaizduotė už­pildo jį aplinkinio fono smulkmenomis. Spek­tak­lio kūrėjai (šoka Giedrė Kirkilytė ir Rū­ta Butkus) klaus, ar kar­tais patys ne­­­­prisikuriame aklųjų dė­mių regėdami vien tai, ką norime ma­tyti, o nepageidaujamus tikrovės as­­pektus tiesiog pa­šalindami iš savojo regėjimo lauko.

Tango ir flamenkas

Tradicinio tango mėgėjus turėtų sudominti Vilniaus tango teatro premjera „Lunfardo“, kurioje kartu su lietuvių šokėjais pasirodys Argentinos tan­go meistrai Carla Dominguez ir Julio Seffino, dainininkas Enrique Sanfilip­po ir bandonininkas Arielis Aguilaras. Batelių ritmas, žaismingai koketuojantis su muzikos harmonija ir balsų aksomu, leis pajusti originalaus tango dvasią ir Argentinos karštį.

Lotyniškų ritmų netrūks ir Kauno valstybinio muzikinio teatro premjeroje – Franko Wildhorno miuzikle „Kar­men“. Jo libretas paremtas ta pačia Prospero Mérimée  novele, kurią išgarsino Georgeso Bizet sukurta opera. Tačiau miuzikle pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių raida kreipiama nūdienai artimesne linkme.

Karmen čia – modernaus cirko, garsėjančio drąsiais triukais, artistė, kuriai būdingas gyvenimo džiaugsmas ir beatodairiškas tikslo sie­ki­mas. Atsiranda ir naujų veikėjų, pavyzdžiui, miesto, kuriame vyksta veiksmas, meras, aiš­kiai siejamas su kriminaline aplinka. Miu­ziklo muzika ir choreografija artima flamenko stiliui. Scenoje dainuos ir šoks Viktorija Strei­ča, Egidijus Bavikinas, Karina Krysko, Je­ro­nimas Milius ir daug kitų artistų.

Miuziklui ryžtasi ir kartu su trupėn įsiliejusia jaunų artistų karta pastebimai „su­mu­zi­ka­lėjęs“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatras (už­tenka prisiminti neseniai Vilniuje dar kartą ro­dytus „Devynbėdžius“).

Šįkart iš JAV atvykstantis lietuvių kilmės režisierius Johnas Staniunas Panevėžyje imasi Edmond’o Rostand’o „Romantikų“ motyvais  Harvey Schmidto ir Tomo Joneso sukurto veikalo, kurio pirmoji premjera Niujorke vyko dar 1960-aisiais. Vasarą J.Sta­niu­nas jau dirbo Lie­tuvoje – Klaipėdos muzikiniame teatre pa­statė Dano Goggino muzikinę komediją „Šounuolynas“.

Gyvenimo kelionių lagaminai

Muzikos netrūks ir Jono Vaitkaus rengiamoje premjeroje „Septynios gražuolės“. Po „Eg­lutės pas Ivanovus“ ir „Nebylio“ laukia nau­­jas susitikimas su J.Vaitkaus ir kompozitoriaus Algirdo Martinaičio sceniniu tandemu. Literatūriniu spektaklio pagrindu šįkart tampa viduramžių Persijos literatūros klasiko Nizami Gandževi eiliuotas šedevras „Septynios gražuolės“, vadinamas pačiu erotiškiausiu viduramžių Rytų literatūros kūriniu. Todėl spektaklis, kuriame užimta beveik visa Rusų dramos teatro aktorių trupė, bus skirtas tik suaugusiems žiūrovams.

Nizami poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas – indę, turkes­tanietę, chorezmietę, slavę, egiptietę, Os­ma­­nų gražuolę ir iranietę. Kiekvienai iš savo my­limų žmonų šachas Bachramas surentė po rū­mus, kurių architektūroje slypėjo pasaulio san­­daros filosofiniai ženklai ir alegorijos.

„Tai pasakojimas apie persų šacho Bach­ra­mo ėjimą per nuodėmes, jo išbandymus iki suvokimo, kas vis dėlto žmogaus gyvenime vertingiausia. Nu­ėjęs visą žmogiškąjį kelią – nuo pat jaunystės meilių, fi­zinio ir dvasinio ištvirkimo – šachas pa­darė išvadą, kad žmogaus paskirtis yra ne vien malonumų pataluose voliotis“, – brėžia spektaklio liniją režisierius J.Vaitkus.

Kita premjera, kurios save gerbiantis teatro snobas lapkritį niekaip negalės praleisti, – Eimunto Nekrošiaus „Ba­­do Meistras“ pagal Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Šis kū­rinys tarsi apibendrino rašytojo etines bei estetines nuostatas ir gyvenimo vertybes. Beje, rašydamas apsakymą F.Kaf­­ka dėl gerklės ligos išties nebegalėjo valgyti.

„Bado Meistras“ – pasakojimas apie menininką, gebantį badauti neįtikėtinai ilgai ir tuo pritraukiantį minias su­sižavėjusių žiūrovų. Bet laikai ir publikos pomėgiai keičiasi: Bado Meistras, kad ir pasiekęs savojo meno viršūnę, vienišas ir visų užmirštas miršta cirko užkulisiuose.

Analogijos su neretai badaujančiais nūdienos menininkais labai jau akivaizdžios…

Bado Meistrą vaidina E.Nekrošiaus spektaklių išgarsinta Viktorija Kuo­dy­tė, jos scenos partneriais tampa Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis. Režisierius primena, kad visi mes – menininkai, tik kiekvienas savo srityje, o „Bado Meistras“ – pasako­jimas apie žmogaus menininko kelionę per gyvenimą. Kelionę, kurioje taip ir nespėji dorai iškrauti lagamino.

Lagaminai šmėkščioja ir Gabrielės Tu­mi­nai­tės spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės to paties pavadinimo literatūrinių etiudų knygą. Bedaliai čia – lietuvių emigrantai Londone, labdariai – Jungtinės Ka­ra­lystės valdininkai, su kuriais jiems tenka susidurti dažniausiai nemaloniomis aplinkybėmis.

O etiudai ir lieka etiudais: bevardžių emigrantų istorijos veja viena kitą, jų veikėjai, ne­tampantys išplėtotais, individualizuotais personažais, labiau primena treninguotų, nuolat apsinešusių gyvulių bandą. Bandą, kuriai britų įstatymai ir jų vykdytojai neleidžia nė žingsnio žengti už griežtai nustatytos ribos.

Tiesą sakant, įdomesni šiame G.Tuminaitės spektaklyje netgi ne emigrantų, o britų valdinin­kų personažai, iki skausmo pažįstami vi­siems, kam teko nors kartą gyvenime nusileisti bet kuriame iš Londono oro uostų. Ko verta vien Elžbietos Latėnaitės dainelė apie Lon­dono džiaugsmus… Iš kitų kvatoti vis dėlto sma­giau nei iš savęs pačių, ar ne?

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...