BFL

Sijojant įtakingiausius kultūros lietuvius, svarbu nepasiklysti vėtrungių miške. Blogiausia, kad visos tos vėtrungės klauso skirtingų vėjų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Pirmoji vėtrungė liepia rinktis tarp Lietuvos ir užsienio, nes menininkas, įtakingas Lietuvoje, ne visuomet būna adekvačiai vertinamas už šalies sienų. Geriausias pavyzdys – dabar jau amžinatilsį Nepriklausomybės pradžios laikotarpio lietuvių literatūros atraminiai stulpai: Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas.

Ir atvirkščiai: ne vienas tarptautinę solinę karjerą sėkmingai pradėjęs scenos menų atstovas gimtinėje pasirodo kartą kitą per metus, tad apie jų realią įtaką šalies kultūriniam gyvenimui kol kas sunku kalbėti. Čia galėtume prisiminti visą būrį užsienyje įsikūrusių ar tiesiog po pasaulio teatrus ir koncertų sales nuolat migruojančių talentingų atlikėjų: Luką Geniušą, Dalią Kuznecovaitę, Gabrielių Alekną, Asmik Grigorian, Kostą Smoriginą, Merūną Vitulskį ir daugelį kitų.

Šių žmonių įtaka Lietuvoje stiprės vėliau, kai, pakankamai užsidirbę ir leidę sau atsipūsti nuo vienas kitą vejančių angažementų, dažniau grįš Lietuvon muzikuoti, vertinti tarptautinių konkursų dalyvių, statyti spektaklių ar kurti naujų festivalių. Puikus pavyzdys – pianistė Mūza Ru­backytė, organizavusi jau keturis Vilniaus fortepijono muzikos festivalius.

Postai kaip įtakos ženklas

Iš čia rodyklėmis moja antroji vėtrungė: Lietuvoje įtaka kultūrai pagal seną įprotį matuojama valdiškais postais, nors logiška, kad tokių postų dažniau dairosi ne patys talentingiausi arba savo profesionalios karjeros pakilimo viršūnę jau išgyvenę kūrėjai. Pavardžių nevardinsime: jų netrūksta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus dailės akademijos bei kitų menininkus rengiančių šalies aukštųjų mokyklų darbuotojų sąrašuose. Neketiname iš to šaipytis: jei vadovauti fakultetams ir katedroms būtų kviečiami vien geidžiamiausi nūdienos meno rinkoje žmonės, jie patys graužtųsi nerasdami pakankamai laiko studentams, o studentai pernelyg retai matytų savo garsiuosius dėstytojus. Tokių pavyzdžių irgi būta ne vieno.

Anksčiau kaip šiltą valdišką prieglobstį būtume įvardiję ir Kultūros ministeriją, bet pastaraisiais metais ji virto menkai įtakinga partine įstaiga, kurioje menininko su žiburiu neberasi. Netgi prašomi užimti vietas ministerijoje daugelis turbūt atsisakytų: kuriam gerą vardą tarp kolegų pelniusiam patiktų viešai teisintis už partijų būstinėse skiriamų vadovų neišmanymą? Verčiau jau porąkart per metus padirbėti Kultūros tarybos samdomu anoniminiu (kiek ši sąvoka apskritai tinka Lietuvos masteliui) ekspertu: atsakomybės mažiau, įtakos daugiau, o ir laiko prasmingesnėms veikloms susitaupo.

Valstybiniams teatrams vadovauti taip pat ryžtasi vis mažiau aktyvių kūrėjų: tai aiškiai rodė šįmet ministerijos skelbti konkursai. Vienintelis iš tokių, kuriam pavyko įveikti konkurso kartelę, – Nacionaliniame operos ir baleto teatre puokštę vaidmenų spėjęs parengti 33 metų baritonas Jonas Sakalauskas, tampantis rekonstrukcijos (taigi ir neišvengiamo sąmyšio) lūkuriuojančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu.

Dar daugiau vidinių konfliktų išgyvenusiam Panevėžio J.Miltinio dramos teatrui vadovauti paskirtas Linas Marijus Zaikauskas kaip režisierius tėvynėje jau pamirštas, nors po vieną du sezonus yra dirbęs vyriausiuoju režisieriumi keliuose atokiuose Lenkijos ir Rusijos teatruose.

Lietuvoje kiekvieno bent kiek prakutusio režisieriaus savigarba reikalauja kurti naują nepriklausomą teatrą. Nebūtina dairytis į ryškiausių meistrų teatrus – „Meno fortą“, OKT ar VCO. Vos prieš metus apie savo įsikūrimą paskelbė AAT, arba J.Sakalausko vienmečio Artūro Areimos teatras.

Laikas ir pripažinimas

Tačiau postas postui nelygu. Ir čia priartėjame prie trečiosios vėtrungės, svyruojančios laiko atskaitos sistemoje. Kaip manote, kada daugiau įtakos Lietuvos teatriniam gyvenimui turėjo režisierius Jonas Vaitkus: 1974–1975 m., dirbdamas Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1980–1988 m., dirbdamas Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1990–1994 m., dirbdamas Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, ar šiuo metu, vadovaudamas Lietuvos rusų dramos teatrui?

Kitaip sakant: ar produktyvaus menininko įtaka savaime svarėja, metams bėgant ir nuveiktų darbų bei už juos gautų apdovanojimų sąrašui ilgėjant, ar nebūtinai? Ar S.Gedos įtaka gyvenimo pabaigoje, nepaisant teismų, išliko pati didžiausia?

Kūrybinis jaunimas visais laikais greitas manifestais „paspardyti užpakalius“ tituluotiems senjorams, klaidingai įsivaizduodamas, kad taip greičiau prasimuš į jų gretas. Klysta: čia ne šauktinių kariuomenė, todėl vietų rikiuotėje skaičius nėra baigtinis.

Šiuo atveju sveika prisiminti jaunų literatų išpuolius prieš J.Marcinkevičių Nepriklau­somybės metų pradžioje ir įvertinti, ar po dviejų dešimtmečių kuris nors iš jų sugebėjo užimti adekvačią savo įtaka poziciją. Kur ten… Nors situacija lietuvių literatūroje šiuo metu primena sengirę, kurios nepagailėjo uraganas: išverstų medžių daugiau nei likusių stovėti. Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Nijolė Miliauskaitė, Onė Baliukonytė, S.Geda, J.Aputis, J.Striel­kūnas, J.Marcinkevičius, M.Martinaitis, Bitė Vilimaitė, R.Granauskas, Petras Dirgėla – per gerą dešimtmetį amžinybėn pasitraukė stipriausiais laikyti dvidešimto amžiaus pabaigos autoriai. O juk dar neįterpėme to paties laikotarpio išeivijos literatūros praradimų: Bernardo Braz­džionio, Kazio Bradūno, Alės Rūtos, Liūnės Sutemos, Birutės Pūkelevičiūtės, Icchoko Mero, Alfonso Nykos-Niliūno. Taip realius ir net potencialius rašytojų kartų ginčus Lietuvoje išsprendė neapskundžiamas mirties arbitražas.

Menininko įtakos trukmė

Tačiau ką kultūroje keičia ši, ketvirtoji, gyvenimo ir mirties vėtrungė? Ar kūrėjo įtaka mums nutrūksta sulig nutilusia muzika (dūdų maršai menininkų laidotuvėse jau seniai atgyveno), ar atvirkščiai – mirtis jų kūrybinio palikimo svarbą bent trumpam pakylėja?

Kad žymių dailininkų darbai po jų mirties įgyja papildomos vertės – jokia naujiena. O prieš du dešimtmečius, kai poetai dar nebuvo apsipratę su kelis šimtus egzempliorių tesiekiančiais savo knygų tiražais, bet nebežinojo jokių būdų didesniems parduoti, buvo pastebėta, kad ir knygų pardavimas smarkiai šokteli po autorių mirties. Žinoma, tik tų rašytojų, kurie būdami gyvi skaitytojų auditorijai bent šį tą reiškė. Dar geriau, jei mirtis būdavo susijusi su kokia nors bohemiška ar kriminaline istorija, o ne šiaip banalia senatve.

Tarkim, gyvo Ričardo Mikutavičiaus poezija retam rūpėjo, užtat jam prapuolus gausios kunigo eilių atsargos knygynuose iškart pradėjo sekti. Taip įsilingavo šiandien jau nieko nebestebinanti pomirtinių rinktinių banga, kurią pastaruoju metu baigia nukonkuruoti kūrėjų gyvenimams aptarti skirtų tiesioginių TV pokalbių laidų manija.

Pagaliau, vertinant įtakas tokioje ganėtinai nevienalytėje veiklos srityje kaip kultūra, tenka atsižvelgti ir į iš prigimties dominuoti joje linkusias popkultūros vėtrunges. Kas šiandien visuomenėje įtakingesnis: Juozas Statkevičius ar šalies Dailininkų sąjungai trejus metus vadovaujanti vitražistė Edita Utarienė? Atsakymas akivaizdus, nors pirmaisiais Nepriklausomybės metais tokia ryški persvara būtų suprasta kaip nonsensas.

Nuo Jono Meko iki Juozo Statkevičiaus

Galiausiai, stovint po vėtrungėmis, belieka atversti dešimties atrinktųjų 1990–2015 m. laikotarpio įtakingiausių menininkų sąrašą.

Jame atsidūrė teatro režisieriai Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas – už ryškiausius perversmus Lietuvos teatro kultūroje. Poetams atstovauja pasaulietiško mąstymo skersvėjais uždarą nacionalinę literatūrą prapūtęs  Tomas Venclova ir nuoseklus poezijos vandenų drumstėjas S.Geda, literatūrai ir kinui – Jonas Mekas. Šiandien, kai nemažai šalies jaunimo meno istoriją studijuoja prestižinėse vakarų akademijose, ten jie paprastai teišgirsta dvi lietuviško skambesio pavardes – Jurgio Mačiūno ir J.Meko.

Muzikams atstovauja Nepriklausomybės metais iš perspektyvaus dirigento autoritetingu orkestro vadovu tapęs Gintaras Rinkevičius bei dainininkė Violeta Urmana, tapusi aukščiausio rango pasaulinės operos scenų primadona. Taip pat kompozitorius Bronius Kutavičius, lietuviškas sutartines išvedęs į šiuolaikinės muzikos areną.

Iš vizualiųjų menų pasirinkome Lenkijoje gyvenantį grafiką Stasį Eidrigevičių, kurio paveiksluose ir kaukėse boluojantys veidai jau seniai tapo lengvai atpažįstamais pasaulio piliečiais. Taip pat – drabužių dizainerį J.Statkevičių, sugebėjusį tautiečiams įrodyti, kad lietuviui gali atverti duris ir stambiųjų pasaulio megapolių okupuota mados industrija.

M. Aleksos nuotr.

Lapkritį žiūrovų laukia nauji Jono Vaitkaus ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai, du miuziklai ir net penkios šokio premjeros.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gatvės kordebaletas: žengi per spalvingus praeities vilčių lavonus, o jie tarsi dvaselės sklendžia, nesiduoda sutrypiami. Niekur nedings: prožektoriai jau gęsta, kapų kauburėliai kyla. Štai kur tikrosios Vė­linės kartu su Helovinu.

Geriausiai tokią nuotaiką atitinkantis spektaklis – neseniai startavęs Rolando Kazlo „At­rask mane“. Su ekshumuotais numirėlių palaikais, primenančiais Helovino kaukes, drobine tau­tine saviironija ir anaiptol ne idealizuojamos praeities ilgesiu.

O kas lauks mūsų po Vėlinių? Daug kitų kor­­debaletų: mat net pusė lapkričio premjerų – choreografinės.

Po dvidešimties metų

Pradėkime nuo ketvirtąkart (prieš tai – 1960, 1976 ir 1995 m.) Nacionaliniame operos ir baleto teatre statomo Eduardo Balsio baleto „Eg­lė žalčių karalienė“. Nuo ankstesniųjų šis pa­statymas skirsis tuo, kad baletą kurs britų ko­­manda: choreografas George’as Wi­lliam­so­nas, scenografijos bei kostiumų dailinin­kė Louie Whitemore ir šviesų dailininkas Ho­­war­­das Hudsonas. Dirigentas irgi neįprastas: spektaklio muzikos vadovo vaidmens ėmė­si garsus violončelės meistras Davidas Ge­ringas.

„Baletas – labai turiningas, nes jo muzika ne­­paprastai išraiškinga. Ji, kaip ir Richardo Wag­nerio operos, sudaryta iš leitmotyvų. E.Bal­­sys veikėjų charakterius perteikė muzika. Per visą baletą, pradedant likimo tema pradžioje, plėtojami leitmotyvai. Kompozitorius – aukščiausios klasės muzikos dramaturgas“, – įsitikinęs D.Geringas.

Jis atskleidžia, jog choreografas G.Wi­l­liam­sonas baleto muziką ketina šiek tiek sutraukti, kad spektaklis žiūrovui neprailgtų, o visuma būtų labiau sutelkta. Todėl žmonės, gerai ži­nan­tys „Eglę žalčių karalienę“, naujoje baleto ver­sijoje galbūt pasiges kai kurių numerių. Bet kuriuo atveju dirigentui lengva dirbti su orkestru, kuriame daugeliui muzikantų E.Balsio parti­tūra nėra naujiena.

„Eglė žalčių karalienė“ taps D.Geringo, kaip dirigento, debiutu Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Tačiau kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O baleto pasaulyje ta pabaiga būna ypač ankstyva. Štai nuo ankstesnės „Eglės žalčių karalienės“ premjeros prabėgo lygiai du dešimtmečiai, o tai – vidutinė baleto šokėjo intensyvios kar­jeros scenoje trukmė. Todėl daugelis anuomet po premjeros gėles priiminėjusių pagrindinių vaidmenų atlikėjų (Loreta Bartusevičiūtė, Voldemaras Chlebinskas) šiandien jau moko šokti kitus.

„20 sezonų“ – taip pavadintas debiutuojančios režisierės ir choreografės Rasos Niur­kai­tės spektaklis, pasakojantis apie karjerą baigusius baleto šokėjus. Jo idėja kilo autorei darbuojantis tame pačiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre. „20 sezonų“ bando praskleis­ti uždangą ir pakviesti žiūrovus į teatro už­kulisius, kur riba tarp profesijos ir gyvenimo nebeegzistuoja, kur profesija ir yra gyvenimas. Spektaklyje panaudoti interviu su baleto artistais Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje studijavo spektaklio autorė.

„Pati anksti patyriau traumų ir nustojau šok­ti, tačiau nuo šokio nenutolau. Vieni artimiausių mano draugų yra baleto šokėjai, tad girdėjau daugybę jų istorijų. Sulaukę maždaug 40-ies dauguma baigia karjerą. Aišku, atsiranda artistų, kurie šoka ilgiau. Tačiau iš esmės jiems priklauso dvidešimt sezonų teatre, o tuomet jau gali išeiti į pensiją, kai dauguma kitų profesijų žmonių dar tikisi pasiekti karjeros viršūnę. Galbūt labiau suprantu tuos, kurie iš­eina karjeros aukštumoje. Nesinori nuvilti publikos ir savęs, nesinori matyti gailesčio žvilgs­nių. Nemalonu, kai kažkas prieina ir pasako, kad gal jau metas tau palikti sceną. Jei trauksi iš paskutiniųjų, žiūrovai greičiausiai pamirš tavo geruosius laikus ir prisimins tave pavargusį, pasenusį ir išsikvėpusį“, – svarsto R.Niur­kaitė.

Atradimai ir aklosios dėmės

Choreografė Birutė Banevičiūtė ir jos trupė „Dansema“ tęsia pasaulį sužavėjusią novatorišką kūrybos kryptį ir siūlo naują kūdikiams skirtą šokio spektaklį „Spalvoti žaidimai“. Jis pilnas spalvotų daiktų, kuriuos mažieji žiūrovai galės tyrinėti ir atrasti kartu su šokėja Giedre Subotinaite.

Nedaug tėvų tikisi, kad jų mažylis sugebės neklykdamas išbūti 40 minučių trunkantį spektaklį. Tačiau šiame teatre viskas (netgi spektaklių rodymo laikas) pritaikyta ma­žylių iki trejų metų amžiaus galimybėms, to­dėl pabandykite ir greičiausiai būsite nustebinti. Kaip nustebo ir JAV, Ki­ni­joje, Jungtinėje Karalystėje, Vo­kie­ti­joje, Belgijoje, Ukrainoje ir kitose ša­lyse „Dansemos“ spektaklius su savo mažyliais aplankę tėvai.

O suaugusiems žiūrovams choreografas Vytis Jankauskas ketina pasakoti apie „Akląją dėmę“, būdingą kiekvieno žmogaus regėjimui. Šiuo medicininiu terminu nusakomas regėjimo lauke telpantis plotelis, kurio niekaip negalime matyti, tačiau vaizduotė už­pildo jį aplinkinio fono smulkmenomis. Spek­tak­lio kūrėjai (šoka Giedrė Kirkilytė ir Rū­ta Butkus) klaus, ar kar­tais patys ne­­­­prisikuriame aklųjų dė­mių regėdami vien tai, ką norime ma­tyti, o nepageidaujamus tikrovės as­­pektus tiesiog pa­šalindami iš savojo regėjimo lauko.

Tango ir flamenkas

Tradicinio tango mėgėjus turėtų sudominti Vilniaus tango teatro premjera „Lunfardo“, kurioje kartu su lietuvių šokėjais pasirodys Argentinos tan­go meistrai Carla Dominguez ir Julio Seffino, dainininkas Enrique Sanfilip­po ir bandonininkas Arielis Aguilaras. Batelių ritmas, žaismingai koketuojantis su muzikos harmonija ir balsų aksomu, leis pajusti originalaus tango dvasią ir Argentinos karštį.

Lotyniškų ritmų netrūks ir Kauno valstybinio muzikinio teatro premjeroje – Franko Wildhorno miuzikle „Kar­men“. Jo libretas paremtas ta pačia Prospero Mérimée  novele, kurią išgarsino Georgeso Bizet sukurta opera. Tačiau miuzikle pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių raida kreipiama nūdienai artimesne linkme.

Karmen čia – modernaus cirko, garsėjančio drąsiais triukais, artistė, kuriai būdingas gyvenimo džiaugsmas ir beatodairiškas tikslo sie­ki­mas. Atsiranda ir naujų veikėjų, pavyzdžiui, miesto, kuriame vyksta veiksmas, meras, aiš­kiai siejamas su kriminaline aplinka. Miu­ziklo muzika ir choreografija artima flamenko stiliui. Scenoje dainuos ir šoks Viktorija Strei­ča, Egidijus Bavikinas, Karina Krysko, Je­ro­nimas Milius ir daug kitų artistų.

Miuziklui ryžtasi ir kartu su trupėn įsiliejusia jaunų artistų karta pastebimai „su­mu­zi­ka­lėjęs“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatras (už­tenka prisiminti neseniai Vilniuje dar kartą ro­dytus „Devynbėdžius“).

Šįkart iš JAV atvykstantis lietuvių kilmės režisierius Johnas Staniunas Panevėžyje imasi Edmond’o Rostand’o „Romantikų“ motyvais  Harvey Schmidto ir Tomo Joneso sukurto veikalo, kurio pirmoji premjera Niujorke vyko dar 1960-aisiais. Vasarą J.Sta­niu­nas jau dirbo Lie­tuvoje – Klaipėdos muzikiniame teatre pa­statė Dano Goggino muzikinę komediją „Šounuolynas“.

Gyvenimo kelionių lagaminai

Muzikos netrūks ir Jono Vaitkaus rengiamoje premjeroje „Septynios gražuolės“. Po „Eg­lutės pas Ivanovus“ ir „Nebylio“ laukia nau­­jas susitikimas su J.Vaitkaus ir kompozitoriaus Algirdo Martinaičio sceniniu tandemu. Literatūriniu spektaklio pagrindu šįkart tampa viduramžių Persijos literatūros klasiko Nizami Gandževi eiliuotas šedevras „Septynios gražuolės“, vadinamas pačiu erotiškiausiu viduramžių Rytų literatūros kūriniu. Todėl spektaklis, kuriame užimta beveik visa Rusų dramos teatro aktorių trupė, bus skirtas tik suaugusiems žiūrovams.

Nizami poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas – indę, turkes­tanietę, chorezmietę, slavę, egiptietę, Os­ma­­nų gražuolę ir iranietę. Kiekvienai iš savo my­limų žmonų šachas Bachramas surentė po rū­mus, kurių architektūroje slypėjo pasaulio san­­daros filosofiniai ženklai ir alegorijos.

„Tai pasakojimas apie persų šacho Bach­ra­mo ėjimą per nuodėmes, jo išbandymus iki suvokimo, kas vis dėlto žmogaus gyvenime vertingiausia. Nu­ėjęs visą žmogiškąjį kelią – nuo pat jaunystės meilių, fi­zinio ir dvasinio ištvirkimo – šachas pa­darė išvadą, kad žmogaus paskirtis yra ne vien malonumų pataluose voliotis“, – brėžia spektaklio liniją režisierius J.Vaitkus.

Kita premjera, kurios save gerbiantis teatro snobas lapkritį niekaip negalės praleisti, – Eimunto Nekrošiaus „Ba­­do Meistras“ pagal Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Šis kū­rinys tarsi apibendrino rašytojo etines bei estetines nuostatas ir gyvenimo vertybes. Beje, rašydamas apsakymą F.Kaf­­ka dėl gerklės ligos išties nebegalėjo valgyti.

„Bado Meistras“ – pasakojimas apie menininką, gebantį badauti neįtikėtinai ilgai ir tuo pritraukiantį minias su­sižavėjusių žiūrovų. Bet laikai ir publikos pomėgiai keičiasi: Bado Meistras, kad ir pasiekęs savojo meno viršūnę, vienišas ir visų užmirštas miršta cirko užkulisiuose.

Analogijos su neretai badaujančiais nūdienos menininkais labai jau akivaizdžios…

Bado Meistrą vaidina E.Nekrošiaus spektaklių išgarsinta Viktorija Kuo­dy­tė, jos scenos partneriais tampa Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis. Režisierius primena, kad visi mes – menininkai, tik kiekvienas savo srityje, o „Bado Meistras“ – pasako­jimas apie žmogaus menininko kelionę per gyvenimą. Kelionę, kurioje taip ir nespėji dorai iškrauti lagamino.

Lagaminai šmėkščioja ir Gabrielės Tu­mi­nai­tės spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės to paties pavadinimo literatūrinių etiudų knygą. Bedaliai čia – lietuvių emigrantai Londone, labdariai – Jungtinės Ka­ra­lystės valdininkai, su kuriais jiems tenka susidurti dažniausiai nemaloniomis aplinkybėmis.

O etiudai ir lieka etiudais: bevardžių emigrantų istorijos veja viena kitą, jų veikėjai, ne­tampantys išplėtotais, individualizuotais personažais, labiau primena treninguotų, nuolat apsinešusių gyvulių bandą. Bandą, kuriai britų įstatymai ir jų vykdytojai neleidžia nė žingsnio žengti už griežtai nustatytos ribos.

Tiesą sakant, įdomesni šiame G.Tuminaitės spektaklyje netgi ne emigrantų, o britų valdinin­kų personažai, iki skausmo pažįstami vi­siems, kam teko nors kartą gyvenime nusileisti bet kuriame iš Londono oro uostų. Ko verta vien Elžbietos Latėnaitės dainelė apie Lon­dono džiaugsmus… Iš kitų kvatoti vis dėlto sma­giau nei iš savęs pačių, ar ne?