Koncertai. Intensyvus vasaros festivalių tvarkaraštis kone kiekvieną savaitgalį kvies melomanus praleisti savaitgalį muzikos ir gamtos glėbyje.

Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjęs vasaros muzikos festivalių bumas neslūgsta. Šiemet klausytojų lauks bent keliolika didesnių festivalių, o pridėjus smulkesnio pobūdžio renginius jų galima suskaičiuoti ir tris dešimtis. Pasak elektroninės muzikos festivalio „Sūpynės“ organizatoriaus Mindaugo Pažemio, festivalių gausą Lietuvoje lemia didėjantys žmonių laisvalaikio lūkesčiai, noras išreikšti save bei skirtingų ir įvairių subkultūrų skaičius. Be to, visus vasarą traukia pabūti gamtoje, o Lietuvoje tam yra tikrai geros sąlygos.

Birželio pabaigoje vyksiančios „Sūpynės“ atidarys didesnių šalies festivalių sezoną. Dešimtmetį rengiamas elektroninės muzikos festivalis yra vienas iš retų tokio pobūdžio renginių, kuriems pavyko išlikti tokį ilgą laiką.

„Kiekvienam festivaliui kyla klausimas, kaip išaugti, susitarti su valdžia, vykti tvarkingai. Kai kurių jaunesnių festivalių santykis su institucijomis sudėtingesnis, net ir ne visai legalus. Mūsų paslaptis ta, kad mes nesistengiame uždirbti pinigų, renginys visų pirma skirtas draugams, jis toks buvo nuo pat pradžių ir mes tai stengiamės išlaikyti. Be to, festivalis vyksta nacionaliniame parke, miško aikštelėse ir tai šiek tiek skaido visą erdvę, suteikia privatumo jausmą. Orientuojamės į kokybišką turinį, kad žmonėms čia būtų gera, jauku. Galima sakyti, turime ilgalaikę, o ne trumpalaikę strategiją“, – renginio ilgaamžiškumo priežastis vardija keturis tūkstančius lankytojų pernai pritraukusio festivalio organizatorius.

Panašias sėkmės ir tęstinumo sąlygas vardija ir netrukus dvidešimtmetį minėsiančio alternatyviosios muzikos ir baltų kultūros festivalio „Mėnuo Juodaragis“ rengėjas Ugnius Liogė. Pasak jo, siekiant išlaikyti renginį daugelį metų būtina, kad festivalis visą laiką keistųsi, tačiau turėtų bendrą, žmones vienijančią idėja.

„Turime labai ištikimą publiką, galima sakyti, kad jau net kelios kartos atvažiuoja į festivalį. Žmonės vertina jo atmosferą, vis naują ir geresnę programą. Festivaliui būtina turėti kažkokį savo unikalumą, spalvą, taip pat turėti ką pasakyti ne vienus metus bei stiprią dirbančių žmonių komandą, kurie būtų kūrybingi, gebėtų parengti vis kitokią programą. Žinoma, ir iš techninės pusės viskas turi būti gerai organizuota“, – sako festivalių vasarą paprastai užbaigiančio renginio organizatorius.

Būtent ilgaamžiškumas, ne vienų ar keleto metų patirtis ir istorija yra festivalio kokybės ženklas, galintis padėti nuspręsti, kokį renginį iš gausybės siūlomų pasirinkti. Juolab kad festivalyje svarbi kiekviena smulkmena, o vienas neapgalvotas mažmožis – per mažas dušų skaičius, be reikalo nutįsusi žmonių eilė, per siauras perėjimas ar netinkamoje vietoje įrengtas palapinių miestelis – gali tapti didele problema renginio metu ir apkartinti bendrą įspūdį.

Seniausi Lietuvoje – nišiniai, vieno ar kelių konkrečių žanrų festivaliai. Populiariausi ir dažniausi tarp jų yra elektroninės muzikos bei alternatyviosios roko muzikos renginiai. Tai nestebina: per daugelį metų tokiuose festivaliuose susiformuoja tarsi nedidelė bendruomenė, keliaujanti į tą patį renginį metai po metų, atsivežanti ten savo draugus, pažįstamus. Kelis tūkstančius svečių suburiantys tokio pobūdžio renginiai dažnai atrodo kaip senų bičiulių sueiga.

Europoje ir pasaulyje didžiausi ir populiariausi platesnio spektro festivaliai, paprastai apimantys ar mėginantys aprėpti įvairių žanrų muziką, pritraukti įvairaus skonio auditoriją. Tokiais beveik nacionalinėmis šventėmis tapusiais renginiais gali pasigirti mūsų kaimynai lenkai – į Gdynėje kasmet rengiamą „Open‘er“ suplūsta dešimtys tūkstančių klausytojų, taip pat ir latviai, kasmet rengiantys itin sėkmingą festivalį „Positivus“. Į šiuos renginius atvyksta aukštesnio lygio, brangesni muzikantai, o ir programoje jų siūloma ne vienas ar du, bet dešimtys. Todėl nieko keista, kad į šių kaimyninių šalių festivalius tūkstančiais traukia ir melomanai iš Lietuvos.

Vis dėlto Lietuvoje tokio pobūdžio festivaliams įsitvirtinti kol kas nepavyksta. Bene rimčiausias mėginimas buvo keturiskart įvykęs „Be2gether“, pretendavęs tapti ne tik skambiausiu Lietuvos, bet gal ir Baltijos šalių festivaliu, pritraukti klausytojų ir iš kaimyninės Baltarusijos. Tačiau galbūt dėl per daug atviro politikavimo, galbūt dėl gana rizikingos vietos „Be2gether“ projektas paskendo skolose ir greitai nunyko.

Šiuo metu tokią platesnę nišą mėgina užpildyti trys šalies festivaliai, o realiausias pretendentas tai padaryti bent jau kurį laiką buvo vaizdingoje pajūrio vietovėje rugpjūčio viduryje įsikuriantis „Karklė Live Music Beach“ festivalis. Kasmet į Karklę ne tik atvyksta po keletą pasaulinio lygio atlikėjų, bet ir suburiamas solidus lietuviškų popmuzikantų būrys: SEL, Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas ar „G&G Sindikatas“ visuomet pritraukia daug klausytojų. Pernai jų suskaičiuota apie penkiolika tūkstančių.

Deja, „Karklė Live Music Beach“ neišvengė ir rimtų logistinių bei organizacinių problemų: pernai prie įvažiavimo į festivalį nutįso kilometrinės eilės, prastos oro sąlygos išryškino ir daugelį kitų nesklandum, todėl šiemet festivalio organizatoriai nusprendė renginį sumažinti ir apriboti lankytojų skaičių iki dešimties tūkstančių.

„Šiemet siekiame kokybės, išskirtinumo. Po praėjusių metų tam tikrų logistikos niuansų ir kitų lengvų negandų šiemet nusprendėme riboti bilietų kiekį, kad į festivalį atvyktų tie, kurie tikrai nori būti Karklėje ir mėgsta šią vietą. Paslaugos, koncertai, nakvynė šiemet daugeliui bus patogesnė ir malonesnė. Bus pokyčių scenose, daugiau praėjimų, tikrai keisis palapinių miestelio išdėstymas, jau dabar parengtos eismo schemos, kurios padės išvengti spūsčių prie įvažiavimo“, – žada vienas festivalio organizatorių Mantas Kanušauskas.

Akivaizdžių pokyčių bus ir festivalio programoje. Šiemet į Karklę atvyksta itin populiari britų šokių muzikos grupė „Rudimental“, hiphopo muzikos kūrėjas „Example“, ritmenbliuzo atlikėjas Marlonas Roudette’as, elektroninės muzikos asai „Gus Gus“. Taigi iš pažiūros pagrindiniai festivalio koncertai primins vieną nenutrūkstamą vakarėlį.

„Karklės festivalis visais metais turi populiariosios muzikos apibrėžimą, o į jį įeina daugybė žanrų. Šiuo metu Europoje viena aktualiausių ir įdomiausių žmonėms yra elektroninė muzika. Pavyzdžiui, grupė „Rudimental“ yra viena garsiausių šiandieninių žvaigždžių, koncertuojančių didžiausiuose festivaliuose. Bus nelengvas išbandymas patenkinti visus jų techninius reikalavimus“, – pasakoja M.Kanušauskas.

Su Karklės festivaliu varžosi tik užpernai pirmą kartą skambėjęs „Granatos Live“ festivalis, rengiamas prie Kauno, Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Kaip dažnai būdinga pirmiesiems bandymams, festivalis pernai taip pat susidūrė su rimtomis organizacinėmis problemomis, tačiau žada mokytis iš buvusių klaidų.

Šiemet į Rumšiškes atvyks būrys puikių atlikėjų iš Jungtinės Karalystės: garsi soul ir popmuzikos atlikėja Jessie Ware, trankus šokių muzikos kolektyvas „Clean Bandit“ bei pernai geriausių įvertinimų sulaukusį debiutinį albumą išleidusi modernios soul muzikos grupė „Jungle“.

O štai Zarasuose nuo 2011-ųjų rengiami „Galapagai“ prieš kelerius metus Europos festivalių apdovanojimuose buvo nominuoti kaip geriausias nedidelės apimties festivalis Europoje. Anksčiau kartu su „Roko naktimis“ organizuotas ir nuo jų atsiskyręs festivalis koncentruojasi ties jaunimui patrauklia elektronine ir hiphopo muzika. Šiemet festivalio programoje numatyti hiphopo dueto „Mobb Deep“, ~beatbox~ stiliaus lyderio „ThePetebox“, britų rokerių „Toploader“ koncertai, taip pat elektroninės muzikos grupės „Pendulum“ pasirodymas.

Muzikos apžvalgininkas, aktyvus festivalių lankytojas Karolis Vyšniauskas džiaugiasi šiemetine Lietuvos festivalių pasiūla. Pasak jo, visi pagrindiniai šalies festivaliai šiemet gerokai pasistengė. „Karklė sugebėjo privilioti „Rudimental“ – tai didelis dalykas, puikius atlikėjus surinko ir „Granatos“. Manau, kad šalies festivaliai eina tokiu keliu, kad Lietuvoje pradedi matyti vis daugiau naujų, tikrai norimų atlikėjų iš užsienio festivalių, kuriuos anksčiau būdavai įpratęs matyti Lenkijoje ar bent jau „Positivus“ arčiausiai. Tai labai džiugu“, – tvirtina K.Vyšniauskas.

Jo teigimu, bendra pastebima tendencija yra ir šokių muzikos populiarumas. Anksčiau šis žanras buvo labiau skirtas specifinei publikai ir renginiams, o pastaraisiais metais šokių muzikos atlikėjai vis dažniau užima didžiąsias vasaros muzikos festivalių scenas.

O ko trūksta, kad Lietuvoje vis dėlto įsitvirtintų didesnio masto muzikos festivalis? U.Liogės įsitikinimu, Lietuvoje sudėtinga rasti komercinių festivalių rėmėjų, kurie galėtų skirti ženklią paramą, pirktų reklamą. Verslas kol kas sunkiai atranda šią nišą, o tai labai svarbi didelių renginių dalis. Be to, pasak jo, iki šiol paplitęs įsitikinimas, kad tokio pobūdžio renginiai neturėtų kainuoti daug, nors festivalio organizaciniai darbai ir atlikėjų honorarai vis didėja.

Pašnekovas problemą įžvelgia ir lietuvių muzikinėje kultūroje. „Galime pasikviesti žymių, garsių grupių iš užsienio, bet klausimas, ar tai bus įvertinta, nes ta muzika nėra transliuojama per didžiausius, pagrindinius kanalus. Tai gali būti labai gera muzika, didelė žvaigždė, bet lietuviams tai bus mažai įdomu. Tai bendras muzikinio išprusimo ir eterio klausimas. Lietuviai į muziką žiūri šiek tiek kitaip nei standartinis europietis“, – aiškina U.Liogė.

K.Vyšniausko pastebėjimu, užuot mėginę padaryti vieną didelį festivalį, mažesni renginiai aktyviai konkuruoja tarpusavyje, pavyzdžiui, „Granatos“ ir „Galapagai“ net vykdavo tą patį savaitgalį. Be to, lankytojai Lietuvoje festivalius renkasi ir pagal geografinę vietą, o muzikinė jų dalis nėra tokia svarbi.

„Žmonėms ne tiek įdomi pati muzika, nėra tiek daug klausytojų, kurie aktyviai sektų, kokia grupė kur koncertuoja, arba gerai žinotų, ką jie norėtų išgirsti. Dauguma tiesiog nori nuvykti į festivalį, pabūti gamtoje, gerai praleisti laiką. Jiems svarbu, kad būtų linksma, patogu ir netoli. Be to, vietos atlikėjai Lietuvoje kur kas svarbesni nei užsienyje. O tie, kurie nori naujų ir garsių atlikėjų, renkasi keliones į užsienį – vien „Positivus“ kasmet apsilanko apie du tūkstančius lietuvių“, – sako muzikos apžvalgininkas.

Kita pagrindinių Lietuvos festivalių problema – jie nemėgina kurti savo išskirtinio veido, pasiūlyti ko nors ypatingo. Šalies festivaliams netrūksta reklamos, daug dėmesio kreipiama į komunikaciją, tačiau dažnai sunku iš tiesų pasakyti, kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Kita vertus, tai turėtų ateiti laikui bėgant, nes geriausias festivalių augimo bei tobulėjimo garantas yra tęstinumas ir savo unikalios istorijos kūrimas.

Dovaidas Pabiržis

Vasarą Estija palydės kaip niekad siautulingai – šalyje bus surengta per 20 įvairiausių festivalių. Vasarotojai Estijoje turės galimybę sudalyvauti aistringų šokių vakaruose Talino gatvėse, uždraustų kino filmų seansuose po žvaigždėmis arba pasilinksminti vienuolyno griuvėsiuose. Ramesnių pramogų mėgėjus organizatoriai pakvies į kolektyvines maisto atsargų žiemai surinktuves. Didžioji dalis festivalių planuojama Estijos sostinėje Taline.

Populiariausias šokių festivalis Europoje
Rugpjūčio pabaigoje Estijos sostinėje Taline įvyks vienas ryškiausių šokių festivalių visoje Europoje – tai Talino šokių festivalis. Kasmet į jį suplūsta šokių aistruoliai ir profesionalai iš viso pasaulio. Vienuolikos dienų trukmės šokių renginyje charizmatiškus pasirodymus atliks per dvidešimt tarptautinių šokių kolektyvų, o muzikos ritmai užtvindys bene visą Taliną. Talino šokių festivalis vyks rugpjūčio 21 – 31 dienomis.

Uždraustų filmų festivalis ant stogo
Pačiame Talino miesto centre, lauko teatre, iki pat rugpjūčio pabaigos galima stebėti uždraustų kino filmų seansus. Valjak gatvėje įsikūręs kino teatras – tikra atgaiva romantikams, išsiilgusiems kokybiško alternatyvaus kino. Repertuare rasite ne tik nesenstančios klasikos, bet ir skandalingų bei uždraustų filmų ar dokumentinių juostų. Žurnalas „Elle Travel“ šį kino teatrą pripažino vienu iš 5 geriausių lauko kino teatrų Europoje. Baltijos šalyse tai vienintelis kino teatras, turintis tokį įvertinimą. Bilietų kaina svyruoja nuo 5 iki 8 eurų. Filmai lauko kine rodomi iki pat rudens pradžios, o repertuarą galima peržiūrėti: http://www.katusekino.ee/en/.

Muzika tarp vienuolyno griuvėsių
Piritos vienuolynas pramintas Šiaurės gotikos perlu – tai jau penkis šimtus metų stūksantys šventovės griuvėsiai Taline, kur kiekvieną rugpjūtį suskamba iškiliausia pasaulio muzika. Šiemet Birgitos vardą pelnęs festivalis vyks jubiliejinį dešimtąjį kartą. Jo metu skambės Leonard Bernstein, Aram Hatšaturjan, Mozart, Giuseppe Verdi, Eri Klas ir daugelio kitų muzikos genijų kūriniai, skirti baletams, oratorijoms, koncertams ir spektakliams. Brigitos festivalis vyks iki rugpjūčio 16 dienos.

Võru miesto gimtadienio festivalis
Šiemet Estijos šiaurės pietryčiuose įsikūręs Veru (Võru) miestelis minės 230-ąjį gimtadienį. Šia proga vyks keturių dienų fiesta, kurios lankytojai galės apsipirkti tikroje šiaurietiškoje mugėje, sudalyvauti sporto rungtyse, stebėti teatro pasirodymus, lankyti galerijas, dalyvauti miesto šokiuose bei išbandyti daugybę kitų atrakcijų. Festivalio kulminacija –  rugpjūčio 24 dienos koncertas ant ežero kranto. Festivalio pradžia rugpjūčio 21 dieną. Dalyvavimas nemokamas.

Derliaus šventė „Vasaros stiklainio“ festivalyje
Vienas paskutinių, bet tikrai ne prasčiausias įvykis šiaurietiškoje Estijos padangėje – tradicinis maisto konservavimo festivalis. Jo metu vietiniai ir kviestiniai ekspertai susirinkusius svečius moko maisto konservavimo paslapčių, kviečia ragauti šiaurietišką produkciją ir varžytis įvairiose rungtyse.  Festivalis vyks Narvoje rugpjūčio 30 – 31 dienomis. Bilieto kaina vienam žmogui – 6, o atvykus su visa šeima – 12 eurų.
Dar daugiau festivalių ir renginių programų pateikiama www.visitestonia.lt

Atradimai ir praradimai: trumpas žvilgsnis į 2014-ųjų vasaros festivalius.

Pirmiausia apie tai, ką šią vasarą galite ramiai užmiršti: tai “Tamsta muzika” festivaliai, anksčiau organizuoti Varėnoje ir Trakuose, bei “Nakties serenados” su Lietuvos kameriniu orkestru Palangos gintaro muziejuje.
Pirmajam organizatoriai tiesiog neskyrė savo laiko (nors dar pernai žadėjo, kad festivalis bus rengiamas tiek Varėnoje, tiek Trakuose), antrasis priverstas trauktis iš įprastos rezidencijos Palangos Tiškevičių rūmų terasoje dėl tebesitęsiančio Gintaro muziejaus remonto.
Tiesa, kad tradicija nors formaliai būtų išlaikyta, pastaraisiais metais ir taip nukraujavusios “Nakties serenados” bus pakeistos paskirų Lietuvos kamerinio orkestro koncertų ciklu Birštone, Trakuose ir kitose gražiose šalies vietose.

Koncertai Valdovų rūmų kieme
Turime ir atradimų. Štai sostinėje vasaros festivalių organizatoriai jau keletą metų konkuruoja tarpusavyje: pasibaigus ilgiausią istoriją turinčiam Vilniaus festivaliui, jo vieton stoja iš karto du – Kristupo vasaros festivalis ir Sostinės vasaros festivalis. Pastarasis rengiamas pirmą kartą ir užima tik pernai atsivėrusią, bet jau išpopuliarėti spėjusią koncertams tinkamą miesto erdvę – LDK valdovų rūmų kiemą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Muzikos gerbėjų laukia savaitgalių su palapinėmis sprintas ir didmiesčių muzikos maratonai.

Vasaros festivaliai išsipūtė tiek, kad kartais trunka ilgiau už pačią vasarą.
Ko gero, trukmės rekordininku šįmet taps vilniškis Kristupo vasaros festivalis, prasidėsiantis Liudo Mikalausko parengta Vytauto Kernagio dainų programa šį sekmadienį ir finišuosiantis to paties solisto atliekama tarpukario šlagerių programa rugsėjo 8-ąją. Abu koncertai vyks Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose, kuris šįmet bus viena iš nuolatinių festivalio koncertinių erdvių.
Vis dėlto intensyviausias Kristupo vasaros festivalio koncertų lietus, kaip ir kasmet, prognozuojamas liepą bei rugpjūtį. O ir vasara bus palydėta ypatingai: “Eurovizijos” nugalėtojo smuikininko Aleksandro Rybako koncertu kartu su Švento Kristoforo kameriniu orkestru Vilniaus paveikslų galerijos kieme rugpjūčio 31-ąją. Organizatoriai tikisi, kad jo pabaigoje padėjęs į šalį smuiką svečias sudainuos vieną kitą populiarią savo dainą.
Kitas vasaros maratonininkas – Pažaislio festivalis prasidės savaite vėliau, birželio 2-ąją, vienuolyne ant Taikos kalno prie Kauno marių. Tą vakarą ten koncertuos Nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras bei choras. Išgirsime dabar jau Vokietijos Eseno miesto teatro solistes Ievą Prudnikovaitę ir Sandrą Janušaitę, tenorą iš Pietų Korėjos Kwonsoo Jeoną, taip pat visur spėjantį L.Mikalauską.
Vienas ryškiausių šio festivalio koncertų Pažaislyje numatomas rugpjūčio 11-ąją, kai Lietuvoje turėtų viešėti baritonas Dmitrijus Chvorostovskis, patekęs į žurnalo „People“ sudarinėjamą patraukliausių pasaulio žmonių 50-uką. Kartu su žilaplaukiu scenos grandu atvyks ir jo kolegos iš Niujorko „Metropolitan“ operos sopranas Barbara Frittoli ir tenoras Stefano Secco.

Vasaros šaukliai

Pirmąjį birželio savaitgalį uostamiestyje vyks Klaipėdos pilies džiazo festivalis. Šįmet jo koncertai iš Teatro aikštės persikelia į kruizinių laivų terminalą, arčiau vandens ir festivalio pavadinime minimos senosios piliavietės, kurioje stovinčios patrankos šūviai penktadienį tradiciškai skelbs festivalio atidarymą. Naktinių “jam session” pasibuvimų vieta išlieka ta pati – Švyturio menų dokas, irgi, beje, iš dviejų pusių supamas vandens.
Šįmet Klaipėdos pilies džiazo festivalis daug dėmesio skirs bliuzo legendos Ray Charleso atminimui. Klaipėdoje koncertuos ir žymiojo atlikėjo dukra – dainininkė Sheila Charles.
Nutilus džiazui Klaipėdoje, sostinėje prasidės tradicinis Vilniaus festivalis. Jo atidarymo koncertas rengiamas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame tą vakarą koncertuos garsiausia visų laikų lietuvių operos solistė Violeta Urmana. Ji su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, interpretuos Richardo Wagnerio muziką. Skambės kompozitoriaus vokalinis ciklas „Мatildos Wesendonck dainos“, pripildytas ilgesingai patosiškų slaptos R.Wagnerio mylimosios Matildos eilėraščių, taip pat išgirsime finalinę Izoldos mirties ariją iš operos „Tristanas ir Izolda“.
Birželio 13-ąją Vilniaus festivalį drebins vokalisto Bobby McFerrino ir jo instrumentinės grupės koncertas specialiai pagal atlikėjo reikalavimus pritaikytoje „Siemens“ arenoje. Tai pirmas kartas, kai Vilniaus festivalis pravers arenos duris. Iš pradžių ketinta B.McFerriną su draugais priimti po atviru dangumi, tačiau vasaros orai Lietuvoje pernelyg neprognozuojami, o koncertui keliami techniniai akustiniai reikalavimai – ganėtinai dideli. Dainininką, pianistą, dirigentą ir kompozitorių B.McFerriną pasaulis įsiminė visų pirma dėl jo unikalių vokalinių gebėjimų. Jis vienintelis geba balsu tobulai atkartoti įvairiausius instrumentus – nuo kontraboso iki saksofono, trimito, fleitos ar styginių.

Birutės parko melodijos

Lietuvos kultūros sostine tapęs Palangos kurortas virs naujo, pirmąkart rengiamo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalio prieglobsčiu. Antrąją liepos savaitę Gintaro muziejuje ir Birutės kalno papėdėje klausytojus džiugins fortepijono muzika. Tarp festivalio atlikėjų – Petras Geniušas, Vytautas Landsbergis, Edvinas Minkštimas ir žymi Rusijos pianistė bei M.K.Čiurlionio muzikos propaguotoja Vera Nosina. Koncertuos ir unikali Lenkijos pianistų šeima – Jaroslawas, Stanislawas ir Jekaterina Drzewieckiai. Festivalio atidarymo vakarą liepos 7-ąją Birutės kalno papėdėje numatomas naktinis jaunųjų pianistų maratonas.
Klasikinė muzika į Birutės parką vėl sugrįš liepos pabaigoje, kai čia suskambės tradicinės „Nakties serenados“. Trijuose koncertuose su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodys Vilhelmas Čepinskis, Asta Krikščiūnaitė, Ieva Prudnikovaitė, Gianluca Littera ir Žilvinas Malikėnas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rudenį tarptautiniais kino festivaliais lyja ne tik Lietuvoje. Pats svarbiausias industrijai ir verslui renginys vyko Toronte. Bet filmų kokybe ir ambicijomis kanadiečiams nepralaimėjo Venecija, San Sebastianas ir Busanas. Skirtinguose pasaulio kraštuose organizuojami festivaliai viliojo specifine atmosfera ir naujais vėjais.

Mažiausiai naujovių šiemet teko išvysti Venecijoje, nes miestui niekaip nepavyksta pakviesti į senokai pažadėtus ir dar nepastatytus festivalio rūmus. Tiesą sakant, jų statyba sustojo vos pradėjus lieti pamatus, kai statybininkai iškasė asbesto lobį ir pareikalavo solidžios finansinės injekcijos, kad būtų pašalintos sveikatai kenksmingos medžiagos. Kadangi valdžia ir investuotojai neskubėjo kone dvigubai padidinti planuoto statybų biudžeto, Lido saloje vietoj rūmų liko tvoromis apjuosta masyvi duobė.
Galbūt todėl festivalio dienomis tarp filmų seansų daugiausiai kalbų sukosi apie artimiausią Venecijos ateitį. Ar antrą ketverių metų kadenciją baigęs meno vadovas Marco Muelleris sutiks toliau atrinkinėti filmus? Kas laukia festivalio, jeigu Venecijos veidą neatpažįstamai pakeitęs ekspertas nuspręs grįžti prie pagrindinės profesijos – filmų prodiusavimo? Kas galėtų lygiai taip pat sėkmingai pakeisti nepriekaištingos reputacijos M.Muellerį? Kol kas atsakymų į šiuos klausimus negirdėti, bet esminiai sprendimai turėtų paaiškėti dar šiemet.
Oficiali Venecijos programa išsiskyrė knygų, pjesių, spektaklių ekranizacijomis, įdomiais bandymais vizualizuoti tikrus realaus gyvenimo įvykius ir žmogaus asmenybės pokyčiais esant neprognozuojamoms situacijoms. M.Muelleris nemėgsta prisirišti prie vienos temos, tad jo komandos atrinkti filmai gundo įvairove ir aprėpia beveik visus pasaulio regionus, nors vis dėlto juntamas stiprus prioritetas spalvingajai Azijai.
Dėl M.Muellerio sumanymų Venecija atkreipia išskirtinį dėmesį į eksperimentinį, nestandartinį, netelpantį į rėmus, plaukiantį prieš srovę, netradicinės trukmės kiną. Kardinaliai perfomuotas “Horizontų” konkursas sudeda savo mozaiką iš trumpametražių, vidutinio formato, trimačių, dokumentinių ir neįsivaizduojamai ilgų filmų, kuriems tiesiog pritrūksta vietos kituose festivaliuose.

San Sebastiano pokyčiai
O štai dieviško grožio San Sebastiane pasikeitė festivalio vadovas. Ilgametis diretorius Mikelis Olaciregui užleido kėdę organizacinės komandos nariui Jose Luisui Rebordinosui, kuris pirmaisiais kadencijos metais neskubėjo daryti revoliucijos ir paliko panašią festivalio struktūrą, bet sėkmingai įvedė kelias smulkias naujoves. Filmų programą papildė nemiegoti skatinantys vidurnakčio seansai ir ypač skanūs kulinarinio kino renginiai, kai po specifiškai parinkto filmo apie maisto gamybą ar vartojimą peržiūros žiūrovai kviečiami vakarienės baskų virtuvės restorane kartu su režisieriumi.
Draugiška atmosfera garsėjančio San Sebastiano misija liko ta pati – skirti deramą dėmesį ispanakalbių šalių kinui, ieškoti talentingų naujokų, stebinti turtingomis retrospektyvomis ir reklamuoti Ispanijos platintojų įsigytus kitų festivalių perlus. Svetingajam San Sebastianui visuomet rūpėjo kokybė ir gera nuotaika, o ne kiekybė ir statistikos rekordai. Šiemet į baskų kraštą Atlanto bangos atplukdė daug garsiausių filmų iš kitame vandenyno krante stūksančio Toronto, bet nuo to renginys tikrai nesuprastėjo.
Filmų atranką reguliuojantis ir visus pasiūlytus kandidatus asmeniškai peržiūrintis J.L.Rebordinosas per trumpą laiką spėjo nuveikti apčiuopiamų ir naudingų darbų kino industrijos atstovų reikmėms. Koprodukcijos forumai, platintojų ir rodytojų susitikimai, nebaigtų projektų peržiūros ir žiūrimumo potencialą spinduliuojantys filmai suviliojo atvykti gerokai daugiau kino verslo veikėjų. Mugės teritorijoje šiemet iš tiesų buvo juntamas ypatingas pagyvėjimas, o filmų pardavėjai džiaugėsi pasirašytomis sutartimis.

Busano novatoriškumas
Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje susirangiusio Busano kino festivalis 16-ąjį gimtadienį atšventė su esminiais ir pavydėtinais pokyčiais. Galima sakyti, kad brandos sulaukęs svarbiausias Azijos kino renginys gimė iš naujo, nes šiemet absoliučiai viskas čia atrodė nauja. 15 metų festivaliui vadovavusį garbaus amžiaus profesorių Kimą Dong-ho pakeitė nuo susikūrimo komandoje dirbęs ir reikalingos patirties pasisėmęs direktorius Lee Yong Kwanas. Būtent šiemet festivalis persikėlė į ką tik atidarytus futuristinės išvaizdos kino rūmus, kokių neturi nei Kanai, nei Berlynas, nei Venecija.
Daugiau nei 300 filmų rinkiniu Busanas nenusileido kitiems rudens festivaliams ir netgi sugebėjo atrasti pranašumų. Programos sudarytojai savo gėrybių tinklą užmetė daug plačiau, išsitraukė skirtingiausių filmų ir pirmenybę skyrė mažesniems / egzotiškesniems kūriniams, kuriuos Torontas ar Venecija galbūt praleido dėl žvaigždiškumo stokos. Jeigu kažkas priekaištautų Busanui dėl programos, tai tikriausiai kabinėtųsi tik dėl to, kad festivalyje neliko vietos nė vienam holivudiniam filmui ir visai nebuvo amerikiečių aktorių bei režisierių. Užtat Busanas galėtų argumentuoti, kad Europos festivaliai ypač retais atvejais žvalgosi į Indijos, Indonezijos, Filipinų, Taivano filmus.
Dar vienas svarbus momentas: visų Azijos šalių kino industriją sukviečiantis Busanas filmams atidaro duris į didžiulį regioną ir milijoninę auditoriją. Todėl į talpius parodų rūmus “Bexco” iš viešbučių persikėlusią Azijos kino mugę šiemet šturmavo gausi Europos studijų, kino organizacijų ir platinimo bendrovių delegacija, o “European Film Promotion” pasistengė rasti lėšų, kad Busaną aplankytų ir su vietiniais žiūrovais susitiktų visi į oficialią programą pakviesti Europos šalių režisieriai. Šaunioje kompanijoje buvo ir lietuvis Mantas Kvedaravičius, vežiojantis aplink pasaulį sensacingą dokumentinį filmą “Barzakh”.

Svarbiausi ir įsimintiniausi filmai

Venecija

“Gėda”
Jautri ir drąsi drama apie liguistą vienišo vyro priklausomybę nuo sekso ir pornografijos turėtų nusipelnyti bent jau “Oskaro” nominacijos geriausiam aktoriui, bet prieštaringas Michaelo Fassbenderio vaidmuo tikriausiai pasirodys pernelyg šokiruojantis vyresniems Akademijos balsuotojams.

“Faustas”
Žiauriai vizualus, išsunkiantis jėgas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir įsiklausymo, sunkiai perkandamas, filosofinis rusų meistro Aleksandro Sokurovo filmas pelnytai gavo “Auksinį liūtą”, bet padalijo mačiusiųjų auditoriją į skirtingų nuomonių stovyklas. Šį kūrinį tikrai rekomenduotina pamatyti.

“Pjautynės”
Lengva, teatrališka, satyriškai linksma, žmonių ydas išjuokianti Romano Polanskio komedija, kurios veiksmas realiu laiku vyksta viename bute su keturiais fantastiškai vaidinančiais aktoriais.

“Nusikalstamas išsilavinimas”
Stipriausias Venecijos atradimas, teisingai apdovanotas už geriausią debiutą. Nelegaliai į Italiją prasibrovę imigrantai iš Afrikos atranda prieglobstį Kamoros mafijos gretose ir brenda į nusikalstamą veiklą. Nepaklūstantys gangsterių įstatymams ir raginimams gerai užsidirbti negailestingai sušaudomi.

“Tegyvuoja antipodai!”
Europos kino meno akademijos prizui nominuota rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio nuostabaus grožio dokumentinė kelionė per lygiai priešingose pasaulio pusėse esančias vietoves. Jis fiksuoja užburiančius vaizdus ir žmonių gyvenimo ypatumus keturiose giminingai diametraliai priešingose vietose: Kinijos megapolyje Šanchajuje ir ramiame Argentinos Patagonijos kaime, Horno rage Pietų Amerikoje ir prie Baikalo ežero Rusijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Ispanijoje, Botsvanoje ir Havajuose.

San Sebastianas

“Neliečiamieji”
Festivalio uždarymo ceremonijoje parodyta gudri dramedija apie paralyžiuoto ir prie invalido vėžimėlio prikaustyto turtuolio prancūzo nepaprastomis aplinkybėmis užsimezgusią draugystę su jokios moralės nepripažįstančiu juoduku prižiūrėtoju. Aktoriai Francois Cluzet ir Omaras Sy vaidina virtuoziškai ir juokina iki ašarų.

“Pašėlęs Bilas”
Dalios Ibelhauptaitės sutuoktinio Dexterio Fletcherio nuotaikingas, prasmingas ir įtaigus režisūrinis debiutas apie titaniškas tėvo pastangas apsaugoti vaikus nuo gatvės chuliganų įtakos.

“George’as Harrisonas: materialaus pasaulio gyventojas”
Per 3 val. 26 min. neatsibostantis, informatyvus, smagus muzikinis dokumentinis filmas apie neva neįdomiausią ir mažiausiai žinomą “The Beatles” ketvertuko narį. Džiugu, kad maestro Martinas Scorsese randa laiko išliekamąją vertę turintiems nekomerciniams kūriniams.

Busanas

“Stebėkite Indijos cirką”
20 tūkst. JAV dolerių įvertintu publikos simpatijų prizu apdovanotame indų filme nėra nė kruopelytės Bolivudo, bet pilna spalvų, emocijų, autentikos ir netikėtumų. Tai kaime gimusio ir angliškai nesuprantančio indų režisieriaus “Lūšnynų milijonieriaus” versija.

“Gedulas”
“Naujosios srovės” konkurse nugalėjusi drama iš Irano sulaukė daugybės liaupsių. Jaunųjų autorių komanda atrado naują kino kalbos būdą, kaip vizualizuoti kurčnebylių žmonių bendravimą.

“Veidrodis niekuomet nemeluoja”
Labai gražus, jautrus ir vizualus epas apie neblėstančią viltį ir skausmingus praradimus. Jauna mergina bando susitaikyti su tėvo mirtimi žvejų kaimelyje, bet dvasingi išgyvenimai filme užslapstomi lyriškomis metaforomis, spalvingais simboliais ir po vandeniu stulbinamai užfiksuotais vaizdais.

“Kiaulių karalius”
Tris prizus festivalyje nugvelbęs įstabus, efektingas ir žiaurus korėjietiškas animacinis trileris apie patyčias mokykloje ir brutalų nuskriaustų moksleivių kerštą užpuolikų lyderiui.

Straipsnį apie Liepos 6-osios renginius simboliškai derėtų pradėti, pamiršus painias atstatymo proceso juridines kolizijas, nuo Valdovų rūmų sostinės širdyje. Juos visi smalsuoliai galės dar kartą aplankyti nuo 12 iki 17 valandos. Angliakalbiams Lietuvos svečiams ekskursija su gidu rengiama 14 val., rusakalbiams – 14 val. 40 min. Vidurdienį Katedros aikštėje prasidės edukacinė popietė, skirta šeimoms, “Iškelkime istorines vėliavas”, o 19 val. Didžiojoje renesansinėje menėje vyks iškilmingas Šv.Kristoforo kamerinio orkestro koncertas. Grieš violončelininkas Ivanas Monighetti, arfa skambins dažna Lietuvos muzikos renginių viešnia Florence Sitruk ir jos kolegė Agnė Keblytė.

Aš papuošiu žirgo galvą

Tradicija tampantys Vytauto Klovos “Pilėnai” Trakų pilies kieme šįmet skambės šventės išvakarėse – antradienį 21 val. Nors operos žiūrovams ir solistams ne kartą teko kęsti negailestingas vasaros liūtis, spektaklis po atviru dangumi kasmet sutraukia minias smalsuolių. Šįmet “Pilėnuose” dainuos Sigitas Dirsė, Julija Stupnianek, Jovita Vaškevičiūtė, Ramūnas Urbietis, Liudas Norvaiša.
Kaune, Karo muziejaus sodelyje, šventinę dieną prieš vidurdienį skambės varpai. Netrūks ir linksmesnės muzikos: prie istorinės miesto pilies Neries ir Nemuno santakoje liepos 5–6 d. vakarais karaliaus festivalis “Operetė Kauno pilyje”. Šventiniuose koncertuose dalyvaus ne tik Lietuvos teatrų solistai, bet ir jų kolegos iš Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Vengrijos, JAV. Šoks Nacionalinio operos ir baleto teatro bei Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupių artistai. Programoje – arijos iš operų, operečių, miuziklų, neapolietiškos dainos.

Gražuolės ir krepšinis

Valstybės dieną Kaune minės ir krepšinio sirgaliai. 19 val. jie rinksis prie S.Dariaus ir S.Girėno paminklo šalia senosios Sporto halės. Tiesa, renginys planuotas naujosios Žalgirio arenos atidarymui, tačiau šis dar kartą atidėtas. Čia vyks didelis koncertas, organizatoriai ketina rodyti filmuotą medžiagą, kurioje krepšinio istorijos puslapius prisimins šios sporto šakos veteranai. O nuo paminklo varomą krepšinio kamuolį iki Vytauto Didžiojo karo muziejaus lydės didžiulis vaikų ir krepšinio veteranų būrys. Vėliau maršrutas pasuks naujosios Žalgirio arenos link. Į baigiamos tvarkyti arenos krepšį bus įmestas simbolinis pirmasis kamuolys.
Vėliau šis krepšinio kamuolys leisis į kelionę per įvairius šalies miestus, kol galiausiai bus perduotas Lietuvos krepšinio rinktinės vyrams.
O štai Palangoje Valstybės diena mus minima dvejopai: kol vieni 21 val. giedos Lietuvos himną ant Birutės kalno, kiti kurorto Vasaros estradoje rinks gražiausią lietuvaitę. Dėl prestižinio titulo konkurse “Mis Lietuva 2011″ susirungs keturiolika pretendenčių.

Originaliu Lietuvos ir Ispanijos atlikėjų bendru kūriniu šeštadienį prasidės dvidešimtasis tarptautinis modernaus šokio festivalis.

Kauniečiai gali įsižeisti: vienas žinomiausių jų kultūros festivalių savo jubiliejinę šventę pradeda ne namie, o Vilniuje, Menų spaustuvėje. Būtent sostinėje šeštadienį bus galima pamatyti šokio teatro “Aura” premjerą “Atvirų akių panoramos”, parengtą kartu su šokėjais iš Ispanijos.

Konkrečių kolektyvinio darbo autorių susitarta neskelbti, bet spektaklio siužetas gretina du praėjusio amžiaus menininkus emigrantus: lietuvį Joną Meką ir ispaną Federico Garcia Lorcą. Ispanas atvyko į Niujorką 1929 m., kai bankrutuojantys bankininkai šokinėjo pro dangoraižių langus, o darbininkų šeimos rikiuodavosi gatvėje, norėdamos gauti po lėkštę šiltos sriubos. Jam tai paliko neišdildomą įspūdį. Nuo pat savo, kaip emigranto, karjeros pradžios jis niekino kapitalizmą ir rasizmą.

Tuo tarpu J.Mekas Niujorką pasiekė jau po karo, kai amerikiečiai triukšmingai šventė pergalę ir mėgavosi atgimstančia vartojimo manija. Pasivaikščiojimai po didmiesčio parkus lietuviui priminė jaukų gamtos pasaulį, kurį vaikystėje pažino gimtinėje. To meto J.Meko filmuose daug lyrikos ir nostalgijos, o dienoraščiuose garbinamas amerikiečių rašytojas Henry Davidas Thoreau, dvejus metus praleidęs Masačusetso miškuose.

Pasitelkę du skirtingus menininkus, spektaklio kūrėjai gretina vartojimo euforiją, jos nuosmukius ir ieško universalių išeities kelių iš užburto vartojimo rato.

Scenoje – nuogi kūnai

Kitų festivalio pasirodymų vilniečiams teks važiuoti stebėti į Kauną. Įdomu, kad daug jų vyks netradicinėse erdvėse, nes anksčiau festivalį priglobdavusi VDU koncertų salė šįmet remontuojama. Todėl šokėjų pasirodymai vyks jau renovuotose Kauno dramos teatro salėse, “Girstučio” kultūros ir sporto centre, Verslo lyderių centre, Kauno paveikslų galerijoje. O “Atvirų akių panoramos” kauniečiams bus kartojamos senajame “Lituanicos” fabrike, kurio erdvės parengimas spektakliui pareikalavo nemažai investicijų.

Į daugelį išvardytų salių telpa nedaug žiūrovų, bet festivalio organizatoriai dėl to nenusimena. Mat šįmet net penkiuose spektakliuose bus demonstruojamas nuogas šokėjų kūnas, o per tokius pasirodymus nedidelės sutelktos auditorijos pageidauja patys artistai.

“Auros” šokio teatro vadovė Birutė Letukaitė sako, kad nuogas kūnas – įprasta šiuolaikinio šokio išraiškos priemonė. “Neseniai grįžau iš šiuolaikinio šokio festivalio Vienoje. Ten tokie dalykai scenoje rodomi, nuo kurių mūsų žiūrovai iš kėdžių išvirstų. Mes dar labai švelnius, romantiškus variantus lietuvių žiūrovui parenkame”, – tvirtina festivalio meno vadovė.

Prie nuogo kūno estetikos tarptautinis modernaus šokio festivalis savo publiką pratina jau gerą dešimtmetį. Anuomet kviestinius šokėjus ne juokais trikdydavo mobiliaisiais telefonais juos puldavę fotografuoti žiūrovai, o šiandien tarp publikos tokių nesusipratėlių pasitaiko vis rečiau. Prieš spektaklį susirinkusieji griežtai įspėjami scenoje rodomo veiksmo nefilmuoti ir nefotografuoti.

Šokėjų, liekančių tik su veidus dengiančiais perukais, bus ir “Atvirų akių panoramose”. Kiti N-14 ir N-18 paženklinti spektakliai – buvusio baleto artisto iš Lenkijos Mikolajaus Mikolajczyko pasirodymas “Laukimas”, šveicarų trupės “Alias / Guilhermo Botelho” kūrinys “Šoninis lietus”, lenkų šokio teatro “Zawirowania” pasirodymas “Už regos lauko” ir ispanų “Provisional Danza” trupės spektaklis “Neatsakingi”.

Šokiai ant sienos

Festivalio programą Kaune kitą savaitę atidarys dar viena “Auros” premjera – vienaveiksmiai šokio spektakliai “Lietaus reminiscencijos” ir “Išplautas dangus” pagal gyvai skambančią Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliekamą muziką. Muzikines kompozicijas sukūrė kompozitorius Gintaras Samsonas.

Labiausiai nustebinti žiūrovus ketina italų trupė “Il Posto / Marco Castelli”, kurios pasirodymui nereikia grindų – italai savo spektaklį pristatys ant M.Žilinsko galerijos fasado. Lynais prie sienos prisirišę ir projektorių spindulių apšviesti artistai tampa panašūs į siena ropojančius fantastinius gyvius. Vertikalieji šokiai nėra naujovė Europoje, bet į Lietuvą toks pasirodymas atvežamas pirmą kartą. Šį italų pasirodymą galės nemokamai stebėti visi to pageidaujantys ir anksti eiti miegoti savaitgaliais nepratę kauniečiai.

Savaitgalį Varėnoje, Dainų slėnio saloje, vyks festivalis “Tamsta muzika”. Penktadienį popiet prasidėsiančioje muzikos šventėje pasirodys “Saulės kliošas”, “Poliarizuoti stiklai”, “InCulto” ir kitos lietuviškos muzikos grupės. Organizatoriai žada gero kino reginius, pirtį ir netgi knygyną su kava.

Įsigijusiems festivalio bilietus, kainuojančius 40 Lt (vienai dienai) arba 70 Lt (dviem dienoms), traukinio bilietai į Varėną – už pusę kainos.

Savaitgalį Anykščiuose, Dainuvos slėnyje, šėls ekstremalios muzikos festivalis “Velnio akmuo”. Į jį šįmet atvyksta švedų atlikėjai “Grave”, norvegų “Mayhem”, olandų “Devious”, vokiečių “Tankard” ir kitos metalinio roko grupės. Be to, numatomos paplūdimio tinklinio varžybos, velniškiausios nuotraukos konkursas ir geriausio publikos “metalinio” vokalo rinkimai. Bilietas į tris dienas truksiantį festivalį kainuoja 110 Lt.

Šeštadienį Nidoje prasideda keturioliktasis tarptautinis Thomo Manno festivalis. Savaitę truksiančio festivalio programoje – senosios ir šiuolaikinės klasikinės muzikos koncertai, pokalbiai su kultūros žmonėmis, parodos ir kino programos. Šiųmečio renginio tema – “Dvasios diduomenė?”. Tarp festivalio svečių regėsime prezidentą Valdą Adamkų, rašytoją Michaelį Kriugerį, pianistą Luką Geniušą.

"Veido" archyvas

Festivalio meno vadovas – pianistas Kasparas Uinskas

Stereotipus, jog klasikinės muzikos koncertai – tradicinė intelektualių senjorų susitikimų vieta, pasiryžo griauti “Naujoji muzikų karta”, vadovaujama pianisto Kasparo Uinsko. Pasikvietę jaunų talentų iš Europos, kurie per meistriškumo pamokas dėstys dar jaunesniems muzikantams, “naujakartiečiai” sieks dešimčiai dienų Vilnių paversti “kunkuliuojančiu katilu”.

Meistriškumo pamokas, vyksiančias Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, galės stebėti visi norintys. Tiesa, už simbolinį mokestį – 10 Lt dienai. Pasak K.Uinsko, besidomintiems muzika leisti dienas auditorijose verta, nes tai padeda naujai išgirsti atlikėjų pristatomus kūrinius. “Jei koncertus palygintume su filmu, tai vasaros muzikos akademija – tarsi filmavimo aikštelė. Joje pabuvoję kitaip nei iki tol pradeda vertinti koncertuose skambančią muziką”, – sako pašnekovas.

Meistriškumo pamokas ves festivalio svečiai – pianistai Ingolfas Wunderis (Austrija), Miroslavas Kultyševas (Rusija), Igoris Lovchinskis (JAV), smuikininkai Andrejus Baranovas (Šveicarija), Alexanderis Gilmanas (Vokietija), džiazo gerbėjų simpatijas pelnęs gitaristas Wimas den Herderis (Olandija) ir kiti jaunosios kartos muzikos virtuozai, jau užkariavę Londono, Paryžiaus, Maskvos ir Niujorko didžiąsias koncertų sales.

"Veido" archyvas

Gitaristas Wimas den Herderis koncertuose naudoja videosiužetus

Muzikos vasaros akademijoje meistriškumo semsis iš anksto užsiregistravę Lietuvos ir užsienio muzikos studentai. Jų yra 22, vienas į akademijos užsiėmimus atvyksta net iš JAV. “Kai nėra reikšmingo amžiaus skirtumo tarp studentų ir dėstytojų, atsiranda artimesnis ryšys ir nuoširdesnis bendravimas”, – tikisi festivalio meno vadovas K.Uinskas.

Koncertų maratonas

Na, o vakarais jaunąsias festivalio pažibas išvysime scenoje. Lietuvos publikai jos pristatys dešimtį vasariškų koncertų, per kuriuos skambės labai plačios amplitudės muzika – nuo Johano Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrinių iki George’o Gershwino kompozicijų. Net trys koncertai jubiliejiniais kompozitoriaus metais skiriami Frederico Chopino palikimui. Jo kūryba simboliškai atidarys ir uždarys festivalį.

Geriausiai Lietuvos publikai pažįstamas festivalio svečias – pianistas M.Kultyševas iš Rusijos, viešėjęs Lietuvoje jau tris kartus. Dvidešimt ketverių metų atlikėjas koncertui šįkart pasirinko F.Chopino kūrinius, kuriuos anksčiau jau skambino Paryžiaus, Amsterdamo, Vienos, Maskvos ir Londono koncertų salių publikai.

Dainininkui Bobby McFerrenui akompanavęs dvidešimt septynerių metų muzikantas iš Ukrainos Aleksandras Hrustevičius bajanu atlieka net smuiko bei orkestro partijas Antonio Vivaldi “Metų laikuose”. Festivalio klausytojai turės galimybę išgirsti net du unikalius instrumentus – vienu brangiausių pasaulyje laikomą Gvarnerio smuiką, kuriuo griežia A.Baranovas iš Šveicarijos, ir žymiojo G.B.Guadagnini Parma smuiką, kurį kaip Hamburge vykusio konkurso nugalėtojas gavo A.Gilmanas iš Vokietijos.

O jaunojo džiazo meistro W. den Herderio pasirodyme susitiks dvi šeimos kartos: gitaristui akompanuos jo tėvas pianistas. Muzikantui iš Olandijos žinomumą pelnė legendinio dvidešimtojo amžiaus džiazo pianisto Oskaro Petersono improvizacijų perdirbimai, kuriuos jis atlieka gitara.

Festivalio uždarymo koncerte gros Lietuvos publikai jau pažįstamas pianistas iš Vokietijos Ingolfas Wunderis. Šis atlikėjas unikalus tuo, kad fortepijonu pradėjo groti tik sulaukęs keturiolikos ir po metų jau debiutavo Vienos koncertų salėje kaip solistas.

Dešimt festivalio “Naujoji muzikų karta” koncertų

7 d. – pianistas Kasparas Uinskas, styginių kvartetas “Chordos”.

8 d. – pianistas Aleksejus Griniukas (JK).

9 d. – pianistas Igoris Lovčinskis (JAV).

10 d. – bajanistas Aleksandras Hrustevičius (Ukraina).

11 d. – smuikininkas Dima Tkačenka (JK), pianistas. Aidas Puodžiukas.

12 d. – pianistas Miroslavas Kultyševas (Rusija).

13 d. – smuikininkas Alexanderis Gilmanas (Vokietija), pianistas Igoris Lovčinskis (JAV).

14 d. – smuikininkas Andrejus Baranovas (Šveicarija), pianistas Jevgenijus Izotovas (Rusija).

15 d. – gitaristas Wimas den Herderis (Nyderlandai).

16 d. – pianistas Ingolfas Wunderis (Vokietija), styginių kvartetas “Chordos”.

Koncertai vyks Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre. Pradžia 20 val.

Pro aukštų palmių šakas dar nuo keliuko matyti milžiniškos beždžionių figūros. Net ir vartai bei bilietų kasa čia – iš smėlio. Taip lankytojus pasitinka tiek plotu, tiek skulptūrų skaičiumi pasaulyje didžiausias smėlio skulptūrų festivalis “Fiesa 2010″, vykstantis Portugalijos pajūrio miestelyje Peroje, turistų pamėgtame Algarvės regione.

"Veido" archyvas

Legenda tapusi smėlio šventė čia vyksta jau aštuntus metus, kasmet vaizduodama vis kitą temą – Holivudas, išradimai ir atradimai, mitai ir dievai. Šiemet maždaug dviejų trijų aukštų namo dydžio skulptūros leidžia pažvelgti į visą gyvąjį pasaulį – nuo Arkties iki Pietų ašigalio. Profesionalūs skulptoriai iš Ispanijos, JAV, Rusijos ir kitų šalių per tris savaites 35 tonas smėlio pavertė natūralaus dydžio drambliais ir žirafomis. Čia pat, kaitrioje saulėje, nuo iš smėlio padarytos ledo lyties tiesiai į praeivius žvelgia pingvinai. O japonų menininkai nulipdė mistinę vandens būtybę Kapą, kuri gali pagauti mažus vaikus, jeigu jie, neatsiklausę tėvų, vieni eitų prie vandens.

Birželis – pati sezono pradžia, pirmosios iki spalio pabaigos vyksiančios šventės savaitės. Prie vienos skulptūrų tebetriūsia menininkas Zeca Pena iš Portugalijos. “Smėlis – tai medžiaga, kuri pati atsinaujina. Užtenka perbraukti pirštais – ir iš tų pačių smilčių gali gimti jau kita figūra”, – sako menininkas.

"Veido" archyvas

Komandomis dirbę skulptoriai milžiniškus smėlio kalnus dailinti pradėjo nuo aukščiausio skulptūros taško, kuris kartais yra net dešimties metrų aukštyje.

Skulptūros išsilaiko metus

Įdomu tai, kad skulptūros iš sustingusio molingo smėlio, būdingo Algarvės regionui, gali išsilaikyti ištisus metus, iki kito sezono. “Juk beveik ta pati medžiaga naudojama ir tradiciniams Algarvės regiono namams statyti”, – aiškina šventės organizatoriai.

Beklaidžiojant tarp dykumoje besiilsinčių beduinų ir jų kupranugarių pavyksta rasti ir lietuvio skulptoriaus, garsėjančio kūryba iš ledo, smėlio ir kitų netradicinių medžiagų, Andriaus Petkaus pavardę. Dailininko kurti darbai čia išliko nuo 2009-ųjų festivalio.

“Smėlis – įnoringa medžiaga. Kartais pradirbus keliolika dienų ir paskutiniąją sumanius pataisyti mažą elementą, gali sugriūti pusė skulptūros, – pasakoja dailininkas. – Smėlio ar ledo skulptūros nelieka tūkstantmečiams, tačiau procesas, galimybė pamatyti, kaip jos kuriamos, yra didelė šio grožio dalis”.

"Veido" archyvas

“Fiesos” lankytojai – ir suaugusieji, ir vaikai – specialioje aikštelėje raginami išmėginti savo jėgas ir pabandyti sukurti skulptūrą.

Nušviesti saulės, dieną smėlio statinių labirintai atrodo kaip išdidi, net mistiška karalystė. Pasisukame eiti. Tačiau kontrolieriai sulaiko: “Fiesa” – tai ir šviesos bei garsų šventė. Todėl galėsime čia grįžti ir sutemus, kai suskamba gyva muzika, žybsi slibinų akys ir smėlio džiunglės nusidažo naujomis spalvomis.