Kaip ir prieš penketą–septynetą metų, bankai ir draudikai vėl išsijuosę siūlo “įdarbinti” savo pinigus – investuoti į akcijas, fondus, apsidrausti investiciniu gyvybės draudimu ar pan. Kaip ir pakilimo laikotarpiu, vėl žadamas didžiulis uždarbis, o apie rizikas kalbama tik puse lūpų, neretai nutylint, kas su tais “įdarbintais” pinigais nutiktų, jei, tarkime, šalyje vėl prasidėtų krizė.

Į “Veidą” kreipęsis “Swedbank” klientas Jonas Marcinkevičius – vienas tų, kurie prieš krizę banko vadybininkų paakinti vos per kelias minutes apsisprendė investuoti į fondus. Tačiau po trejų metų iš jo investuotų 35 tūkst. Lt liko tik 5,4 tūkst. Lt. J.Marcinkevičiui pikčiausia, kad dėl to formaliai kaltas liko jis pats, o bankas ir tuos fondus siūlęs bei reklamavęs vadybininkas, pasirodo, visiškai neatsakingi.
Iš tiesų, kaip sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento Vartotojų apsaugos ir švietimo skyriaus viršininkas Darius Andriukaitis, investavimas – tai tikimybė uždirbti, bet lygiai taip pat – tai ir tikimybė prarasti.
“Swedbank” atstovas Saulius Abraškevičius aiškina, kad tokią riziką klientui esą išaiškina investavimo tarpininkas, šiuo atveju – bankas: “Pagal įprastą praktiką fondo vienetų pirkimo metu klientui suteikiama tinkama informacija apie instrumentą, paaiškinamos investavimo rizikos ir paminima, kad fondo vertės svyravimo riziką prisiima investuotojas.”
Ar tokios rizikos buvo paminėtos ir ponui J.Marcinkevičiui? “Pasirašiau nežinodamas nei akcijų, kurias perku, kainos, nei jų kiekio. Turiu inžinerinį išsilavinimą, bet jo, pasirodo, nepakanka, kad suprastum sutarties turinį”, – dėsto investiciniais fondais nusivylęs gyventojas, mėginęs teisybės ieškoti ir banke, ir klientų teises ginančiose institucijose.
Deja, dauguma kreipimųsi dėl fondų vertės sumažėjimo į Lietuvos banką baigiasi niekuo, nes paaiškėja, kad gyventojas “nebūna tinkamai įvertinęs investavimo riziką ir turi nepagrįstų lūkesčių”. Ir nors tuos lūkesčius kadaise sužadino ne kas kitas, o patys bankai, vien už gražius žodžius jų nenubausi.
“Paprastai klientas raštu patvirtina, kad su šia informacija susipažino. Tad jei pretenzija pateikta būtent dėl fondo vertės sumažėjimo – greičiausiai ji nėra pagrįsta”, – antrina S.Abraškevičius.
Taigi bankai vėl lieka teisūs, o J.Marcinkevičius patenka į nepavydėtiną padėtį. Ir tokių istorijų ne viena ar dvi, o tūkstančiai.
Nors šis reiškinys turi ir gerąją pusę – tai pamoka visiems Lietuvos gyventojams nepasitikėti bankų siūlymais ir ignoruoti visus bankų vadybininkų tauškalus. Tą vis daugiau žmonių ir daro.

Nors politikams dabar gali aukoti tik fiziniai asmenys ir tik rinkimų kampanijoms, tačiau skaidrumo nuo to nepadaugėjo, net atvirkščiai.

Dosniausių politikams dešimtuke (iš jo išeliminavus kandidatuojančius asmenis) esanti jurbarkietė, vienos energetikos profilio įmonės Ekonomikos ir finansų skyriaus vadovė Irena Paulauskienė, 20 tūkst. Lt parėmusi buvusį premjero Andriaus Kubiliaus patarėją Virginijų Valentinavičių, vos išgirdusi, kokia tema norime kalbėtis, atšovė „O jei ir rėmiau, koks jūsų reikalas”, ir tuo pokalbį baigė.
Tačiau tai tikrai mūsų – valstybės piliečių reikalas, kas remia politikus, todėl aukotojai Vyriausiosios rinkimų komisijos viešai skelbiami ir tiek iečių sulaužyta vis keičiant politinių partijų finansavimo įstatymus. 2012-ieji buvo pirmieji metai, kai buvo uždrausta partijas finansuoti tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims, pastariesiems leidus aukoti tik politinių kampanijų metu. Taip tikėtasi išvengti ligtolinių atvejų, kai partijų rėmėjų sąrašai keistai koreliavo su daugiausia viešųjų pirkimų laimėjusių ar ES paramos gaunančių įmonių sąrašais, o įstatymų projektai kartais įtartinai derėjo tik prie politikams dosnaus verslo interesų.
Bet ar finansavimas pagal naujas įstatymines normas nėra ta pati mergelė, tik kita ir dar labiau sulamdyta suknelė?

Dosniausiai aukota sau
Daugiausia Seimo rinkimuose partijoms ir politikoms paaukojusio fizinio asmens pavardė gerai žinoma – tai Viktoras Uspaskichas. Jo auka – 118 750 Lt – sekantį sąraše aukotoją lenkia dvigubai. Nors fizinis asmuo vienam kampanijos dalyviui gali aukoti iki 21 750 Lt, bet gali seikėti, kol visų aukų suma pasiekia 10 proc. už praėjusius metus deklaruotų pajamų. Tad darbiečių vedlys ir aukojo – ne tik partijai, kurios sąraše buvo pirmas, bet ir dar keturiolikai jos kandidatų.
Kandidatas savo kampanijai gali skirti iki 43,5 tūkst. Lt ir tiek sau skyrė keturi, iš kurių Seimo nariais tapo tik vienas – darbietis Kęstutis Daukšys. Vis dėlto dauguma didesnių aukų aukotojų ir aukos gavėjų buvo vienas ir tas pats asmuo ar jo šeimos narys. Dosnūs sutuoktiniams buvo V.Uspaskicho žmona Jolanta Blažytė, „Drąsos kelio“ kandidato Jono Ramono žmona, liberalą Šarūną Gustainį parėmė jo pusbrolis. O štai buvusi Seimo narė Rūta Rutkelytė 15 tūkst. Lt skyrė ne savo vyrui Kęstučiui Glaveckui, bet bendrapartiečiui Erikui Tamašauskui. Tačiau K.Glavecką, pavyzdžiui, rėmė ne tik kandidatavusi ir beveik maksimalią sumą savo pačios rinkimų kampanijai skyrusi bendrapartietė Ona Balžekienė, bet ir Vygintas Balžekas, Kazys Balžekas, Inga Balžekaitė, Aistė Balžekienė. Tokių bendrapavardžių ir kandidatų, remiančių kitus kandidatus, buvo daug ir kitų kandidatų aukotojų sąrašuose.
Vyriausiosios rinkimų komisijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus vedėja Lina Petronienė, lygindama su 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimais, kai dar buvo leidžiamos juridinių asmenų aukos, pastebi, kad smarkiai išaugo pačių partijų lėšų, skiriamų rinkimams, dalis ir kandidatų nuosavos lėšos (nuo 6,4 iki 13,4 proc.), o valstybės biudžeto asignavimai partijoms praktiškai kompensavo juridinių asmenų aukų draudimą. Fizinių asmenų aukos išaugo nežymiai (nuo 6,7 iki 8,8 proc.) ir jie linkę aukoti mažiau nei patys kandidatai skiria savo politinei kampanijai: fizinio asmens aukos vidurkis – 2 737 Lt, o kandidato nuosavų lėšų skirtų rinkimams vidurkis – 6 825 Lt. Kiek daugiau nei 4 proc. visų fizinių asmenų aukų sudaro mažos aukos (iki 40 Lt). Aukotojo amžiaus vidurkis – 47 metai, o vyriausias paaukojęs politikams – 103-ejų.

Tarp didžiųjų aukotojų – tik vienas ne kandidatas
Dosniausių aukotojų sąraše – tik vienas pats nekandidatavęs asmuo. 40 tūkst. Lt Liberalų ir centro sąjungai bei vienam jo kandidatui paaukojęs Arvydas Salda – gerai šiauliečiams žinomas asmuo: jis – „Šiaulių banko” stebėtojų tarybos pirmininkas, UAB „Šiaulių banko turto fondas“ konsultantas, šio banko akcininkas, Šiaulių garbės pilietis, buvęs meras. Dėl užimtumo jis sakosi aktyvią politinę karjerą baigęs, į vietos tarybą jau porą kadencijų nebekandidatuojantis, o į Seimą niekad nė nenorėjęs. Beje, A.Salda “Veido” sudarytame 2006 m. turtingiausių savivaldybių tarybų narių sąraše buvo aštuntas.
Bet, kaip ilgametis Liberalų ir centro partijos valdybos narys, A.Salda sakosi savo partiją remiąs jau daug metų. Kai jas buvo leista remti juridiniams asmenims, rėmė ir šia forma. Ar remtų, jei nebūtų partijos narys? “Remčiau, bet tik tas, kurios patinka, o kai kurioms net surišę neišreikalautų nė lito”, – sako A.Salda.
O Kėdainių rajono ūkininkė Ana Bertulienė jokiai partijai nepriklauso, bet jau antrą kartą paremia darbietę Virginiją Baltraitienę. „Ją pažįstu dvidešimt metų. Ji – labai geras žmogus, niekad nenuvylė. O 17 tūkst. Lt man, kaip ūkininkei, jei geri metai, nedidelė suma, galėjau paremti“, – sako ūkininkė.
Taip pat nepartinis „Audėjo“ generalinis direktorius Jonas Karčiauskas šįsyk parėmė Liberalų sąjūdį. „Įvairių partijų kandidatus esu parėmęs, nes įvairiose partijose yra patinkančių žmonių. Ir „Audėjas“ paremdavo partijas, kuriose matydavo esant galinčių vadovauti valstybei žmonių“, – sako įmonės vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Vyriausybė pritarė Finansų ministerijos pateiktam Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo projektui, kuriuo siūloma išplėsti elektroninių pinigų leidėjų ratą ir sudaryti teisines sąlygas Lietuvoje veikti naujai ūkio subjektų kategorijai – elektroninių pinigų įstaigoms.

Elektroninių pinigų įstaigos turės teisę leisti elektroninius pinigus, taip pat galės teikti su elektroninių pinigų leidimu susijusias mokėjimo paslaugas – pavyzdžiui, sudarys galimybę jais sumokėti už prekes ir paslaugas, atidaryti mokėjimo sąskaitas, leisti mokėjimo korteles ir teikti kai kurias kitas šiuo metu kredito įstaigų teikiamas mokėjimo paslaugas. Be to, tuo pat metu elektroninių pinigų įstaigos galės vykdyti ir kitą, su mokėjimo paslaugomis ir elektroninių pinigų leidimu nesusijusią, veiklą. Tikimasi, kad tai turės teigiamą įtaką konkurencijai tarp skirtingus mokėjimo paslaugų teikimo būdus siūlančių verslo subjektų.

Elektroniniai pinigai – pinigai, išleidžiami elektroninėse, įskaitant magnetines, laikmenose.  Šiais pinigais mokėjimai galės būti vykdomi taip, kaip šiuo metu jie atliekami mokėjimo kortelėse esančiais pinigais, tačiau būsima elektroninių pinigų leidėjų tarpusavio konkurencija ir vartotojų poreikis gali paskatinti naujas mokėjimo elektroniniais pinigais galimybes. Pavyzdžiui, elektroninių pinigų leidėjas galės numatyti elektroninius pinigus įsigyjantiems asmenims galimybę jais atsiskaityti virtualioje erdvėje ar e-parduotuvėse. Taip pat gali būti numatoma, kad jais nebūtų galima atsiskaityti už tam tikras prekes, pavyzdžiui, už tabako, alkoholio gaminius arba nustatomas mokėjimų dienos limitas. Tokia pinigų forma tėvai galėtų duoti rankpinigius savo vaikams bei kontroliuoti jų panaudojimą. Verta pažymėti, kad elektroniniai pinigai išleidžiami, nesiejant jų su mokėjimo sąskaita, į kurią pervedamas atlyginimas ar kitos lėšos ir praradus elektroninių pinigų kortelę, būtų išvengiama didelių nuostolių.

Norėdamas tapti elektroninių pinigų įstaiga juridinis asmuo privalės gauti šios įstaigos veiklos licenciją. Numatoma, kad licencijas elektroninių pinigų įstaigoms išduos Lietuvos bankas. Jis vertins juridinio asmens pateiktus dokumentus ir duomenis – įstatus, minimalaus nuosavo kapitalo dydį patvirtinančius dokumentus, vadovų kvalifikaciją ir kt.

Priėmus įstatymą, kredito įstaigos ir toliau galės leisti elektroninius pinigus, tačiau tai nebebus jų išimtinė teisė ir tam tikslui nebereikės steigti specializuotų bankų.

Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymai turi būti priimti šioje Seimo pavasario sesijoje.