Per pastaruosius 23-ejus metus Lietuvos teisinė sistema išgyveno daug permainų, kartu ją lydėjo ir nemažai skandalų. Teisingumo ministrą Juozą Bernatonį prašėme pakomentuoti didžiausias mūsų teisines problemas.

VEIDAS: Ministre, kokias pagrindines problemas matote šio laikmečio Lietuvos teisėsaugoje?
J.B.: Stinga finansavimo, žmonės mato nemažai korupcijos apraiškų. Yra ir sisteminių bėdų. Pirma, teisėsaugos sistemos uždarumas. Žmonės gauna mažai informacijos, ypač kai nagrinėjamos rezonansinės bylos. Kai jos baigiamos nagrinėti ir priimami vienokie ar kitokie sprendimai, paprastai jie nepaaiškinami. Taip teisėsaugininkai tarsi atsiriboja. Bet šias blogas tradicijas derėtų keisti.
Antra, nepakankamas bendradarbiavimas tarp atskirų teisingumo sistemos sričių: teismai nepriklausomi, prokuratūra nepriklausoma, advokatai savarankiški, notarai beveik nepriklausomi, policija beveik nepriklausoma. Trečia, per tą trumpą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nebuvo tinkamo teisinio švietimo sistemos. Iniciatyva praktiškai palikta žiniasklaidai. Kiek žiniasklaidos priemonės mano tikslinga paaiškinti vieną ar kitą situaciją, tiek ir paaiškina. Todėl tarpsta teisinis neraštingumas, nežinojimas. Žmonės nežino, ko jie gali reikalauti, kaip apginti savo teises. Nebuvo tradicijos ir Teisingumo ministerijoje skirti tam pakankamai dėmesio bei lėšų. Ir dabar tam lėšų neturime, bet ateityje turime šį klausimą spręsti. Tik atsiradus švietimui ateitų ir žmonių supratimas, kad tai tokios sisteminės problemos, kurias reikia spręsti.

VEIDAS: Ar tikrai finansavimo trūkumas yra pagrindinė bėda? Apskritai vis rečiau diskutuojama apie teisėsaugos institucijų darbo efektyvumą. Juk gali taip būti, kad dabar gaunamos lėšos panaudojamos neefektyviai.
J.B.: Iš tiesų turime problemų dėl darbo efektyvumo. Bet faktas ir tas, kad mūsų ministerija buvo tikrai prastai finansuojama. Per krizę mums skiriamas finansavimas buvo gerokai sumažintas. Man susidarė įspūdis, kad finansavimas priklausė nuo to, kaip ministrai sugebėjo apginti savo sistemą. Žinoma, tenka sutikti, kad neretai ir gautos lėšos panaudojamos nepakankamai efektyviai. Manau, kad policininkų ir bendras policijos sistemoje dirbančių žmonių santykis turėtų būti kitoks. Lygiai taip pat manau, kad teismo pirmininkas neturėtų rūpintis tušinukais ar popieriumi. Teismams reikia kompetentingų kanclerių.
Būdų, kaip didinti teisėsaugos darbo veiksmingumą, – nemažai. Tikimės, kad keletą jų atskleis dabar atliekamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų auditas.

VEIDAS: Lietuvos advokatų taryba siūlo perimti į savo rankas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos administravimą ir taip sutaupyti daug administravimo lėšų.
J.B.: Po nepriklausomybės atkūrimo taip ir buvo. Tada advokatai už dyką budėdavo ir teikdavo tą teisinę pagalbą, kurią valstybė garantavo socialiai pažeidžiamiems žmonėms. Šiandien tokia diskusija dėl garantuojamos teisinės pagalbos vyksta tarp mūsų ir advokatų atstovų. Ieškome racionalaus sprendimo, bet dar anksti teigti, kad panaikinsime dabartinę struktūrą, pagal kurią organizuojama nemokama teisinė pagalba. Mums neaišku, ar tikrai visą šią funkciją perdavus advokatūrai ir jiems veikiant visiškai savarankiškai, jie galės tas paslaugas kokybiškai teikti. Dabar šios pagalbos administravimui sunaudojama 2,5 mln. Lt. Dar 11,5 mln. Lt sumokame advokatams už jų paslaugas.

VEIDAS: Kaip vertinate buvusio ministro Remigijaus Šimašiaus darbą?
J.B.: Vertinu teigiamai, ministras pateikė nemažai įdomių idėjų. Gaila, kad daug tų idėjų nebuvo įgyvendinta, dabar mes užsiimame jų įgyvendinimu. Taigi dabar mus opozicija kartais kaltina, kad vykdome ne savo, o jų programą.

VEIDAS: Retas reiškinys Lietuvos politinėje kultūroje, kai naujasis ministras teigiamai vertintų buvusįjį.
J.B.: Tai politinės kultūros dalykai. Mes su buvusiu ministru galime normaliai padiskutuoti, pasišnekėti, jis gali patarti. Taip ir darome. Vakar buvau susitikęs su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų šešėlinės vyriausybės šešėliniu ministru Stasiu Šedbaru. Ir su juo aptarėme daug klausimų. Dar kartą įsitikinau, kad teisingumas nėra politinis dalykas, tai yra nuoseklus atskirų klausimų sprendimas. Skiriasi tik tam tikri prioritetai. Taigi nenorėčiau, kad Seime teisingumo vykdymo tobulinimo įstatymai būtų politizuoti, nors per šią kadenciją kartais tą pajuntu. Bet bendraujant galima rasti bendrų sprendimų.

VEIDAS: Viktoras Uspaskichas kone kasdien politizuoja savo bylą. Atviru tekstu žemina Lietuvos teismus, viešai pasisakydamas, kad jo byla yra oponentų politinis susidorojimas. Kaip vertinate tokius jūsų koalicijos partnerio pasisakymus?
J.B.: Aš nevertinu konkrečių bylų, nes tai gali būti traktuojama kaip tam tikras kišimasis į teisingumo vykdymą ir panaudota Strasbūro teisme dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo. Manau, kad pačiam būnant įtariamuoju ir pačiam dalyvaujant teismo procese reikėtų tiesiog patylėti ir vengti bet kokių vertinimų. Reikėtų elgtis santūriau. V.Uspaskicho išsakoma pozicija nėra nei Darbo partijos bendra pozicija, nei apskritai mūsų koalicijos, nei Seimo. Beje, matėme, kad biudžeto, parlamento narių imuniteto panaikinimo klausimai buvo sprendžiami vieningai, nepaisant jokių bylų. Požiūris dėl teismų ir kitų dalykų koalicijoje yra racionalus. Man susidaro įspūdis, kad politikų požiūris į teisėsaugos veiklą gerėja, daugėja civilizuotumo. Aš į ateitį žvelgiu optimistiškai, o dabar yra, kaip yra.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kokių klaidų padarė teisėsauga vadinamojoje pedofilijos byloje? Jau du teismai nusprendė, kad jokios pedofilijos nebuvo, bet dalis visuomenės tuo netiki.
J.B.: Man nedera vertinti konkrečios bylos, juolab kad nesu susipažinęs su šios bylos medžiaga. Turiu savo požiūrį, kaip sekėsi teisėsaugai, bet ją galėsiu pasakyti tik tada, kai baigsis visos bylos. Kalbant apie žmonių įaudrinimą, manau, čia vienodai sudalyvavo tiek žiniasklaida, tiek politiniai interesai. Žmonės pasidalijo į skirtingas stovyklas. Per rinkimų kampaniją tikroji tiesa mažai ką domino. Buvo aiški takoskyra ir niekas nenorėjo klausytis jokių argumentų.

VEIDAS: Senosios Vakarų demokratijos šalyse teisėsaugos institucijų vadovai neužleidžia iniciatyvos žiniasklaidai, kad ši informuotų apie svarbius įvykius, neleidžia įsigalėti sąmokslo teorijoms. Lietuvoje teisėsauga dažniausiai nusišalina nuo informavimo ir bulvarinė žiniasklaida pati prikuria visokių sąmokslo teorijų, kurios marginalizuoja atskiras visuomenės grupes. Teisėsauga dažnai bijo žiniasklaidos, nemoka kompetentingai diskutuoti. Ar nemanote, kad teisėsaugos institucijų vadovai turi gebėti apginti savo pozicijas?
J.B.: Žiniasklaida dažnai koreguoja ir akcentuoja tas temas, kurios žmonėms įdomios. Tarkime, aptariant vadinamąją pedofilijos bylą konkuruota, kas plačiau, įdomiau nušvies įvykius. O teisėsaugininkai mano, kad jų misija – ištirti nusikaltimus. Visuomenės informavimas dažnai nukenčia, nes pareigūnai, prokurorai, teisėjai nemano, kad tai irgi jų pareiga. Prasideda visokie žurnalistiniai tyrimai, kurie nebūna tikslūs, įvykiai apauga visokiais gandais. Šešerius metus dirbau Estijoje ambasadoriumi. Ten kitokia padėtis. Ministras pirmininkas kartą per ketvirtį susikviečia žymiausius žurnalistus, komentatorius, leidėjus, visus kitus asmenis, turinčius įtakos visuomenės nuomonės formavimui, ir kalba apie tai, ką jie planuoja daryti. Todėl nieko keista, kad Estijos žiniasklaidoje emocijų kalba virsta argumentų kalba.

VEIDAS: Europos Komisija paskelbė tyrimą, kad mūsų teismai labai sparčiai nagrinėja civilines bylas. Lietuvos teismai komercinius ginčus sprendžia per penkiasdešimt, Estijoje – per du šimtus dienų.
J.B.: Tai pirmoji EK stebėsena teisingumo srityje. Kitose srityse tokios stebėsenos vyksta seniai. Aišku, buvo skirtingų nuomonių, ar įmanoma palyginti teisingumo vykdymo sistemas. Beje, mes tik vienu rodikliu esame penkti nuo galo – teismų nepriklausomumo įsivaizdavimo. Čia aplenkėme tik keturias valstybes. Pagal kitus rodiklius stovime aukštai. Taigi padėtis Lietuvos teismuose nėra tokia bloga. Bet tai nereiškia, kad nieko nereikia daryti. Daug žmonių nėra susidūrę su teismais ir sprendžia pagal draugų, pažįstamų patirtį.

VEIDAS: Kaip vertinate planus teismuose įvesti tarėjo poziciją?
J.B.: Idėja jau buvo išsakyta, bet ji diskredituota, nes nesugebėta priimti parengto įstatymo. Dabar planuojame ramiai per kelerius metus įvesti tarėjo institutą. Jie gali būti įvairiausi, todėl pirmiausia reikia pasirinkti modelį. Mano asmeninė pozicija – tai nėra panacėja, bet priemonė padidinti teismų atvirumą, pasitikėjimą jais. Ši permaina turėtų ir privalumų, ir trūkumų. Jei atsiras tarėjų, kils mokėjimo klausimas. Taip pat gali pailgėti bylų nagrinėjimas. Taigi prieš apsisprendžiant viską reikia ramiai įvertinti.

VEIDAS: Netrukus jums teks pirmininkauti ES teisingumo ministrų tarybai. Kokias iniciatyvas siūlysite ES valstybių teisingumo ministrams įgyvendinti Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai laikotarpiu?
J.B.: Lietuvai tai bus nelengvas uždavinys. Ministerijoje pasirengimo pirmininkauti klausimais dirba daugiau nei pusė žmonių. Surinkti jauni, bet gabūs žmonės. Noriu pagirti ir buvusį ministrą: šiam renginiui buvo nuosekliai ruošiamasi. Mes esame gerai pasirengę, tą patvirtina ir ES institucijos. O mūsų prioritetai priklausys nuo airių pirmininkavimo rezultatų. Kol kas labai sėkmingai vyksta duomenų apsaugos ES teisės svarstymai, bet stringa ES bendras sutarčių įstatymas. Bandoma labai susiaurinti jo taikymą – tik prekybai internete. Manau, būtų labai naudinga pereiti prie bendros sutarties ir kitose srityse, bet tai labai sudėtinga teisės derinimo procedūra.

VEIDAS: Jūsų žiniomis, kada iš Vilniaus miesto centro bus iškeltas Lukiškių kalėjimas?
J.B.: Praėjusiais metais buvo paskelbtas konkursas šiam projektui įgyvendinti. Tai bus valstybės ir privataus kapitalo bendradarbiavimo projektas. Viešajam sektoriui teks dirbti kartu su privačiu. Praėjusių metų spalio mėnesį paskelbtos ir pradėtos derybos, kurias planuota baigti šių metų gruodį. Man pavyko su Kalėjimų departamentu rasti kompromisą ir galimybę derybas baigti šių metų birželį. Manau, naujasis kalėjimas bus statomas dvejus metus. Planuota jį pastatyti iki 2017 m., bet manau, kad kalinius iš Lukiškių kalėjimo pavyks iškelti iki 2016-ųjų. O ligoninė galėtų būti iškelta laipsniškai panaudojant valstybės investicines lėšas.
Pati valstybė neturi tiek pinigų, kad galėtų pastatyti naują didelį kalėjimą, todėl tam reikia privataus ir valstybinio kapitalo bendradarbiavimo. Pas mus dar likę lagerinio tipo kalėjimai, o reikia pereiti prie kamerinio tipo kalėjimų. Tada ir sąlygos pagerėtų, ir tvarką prižiūrėti būtų lengviau.

Kairiųjų koalicinių derybų virtuozas Juozas Bernatonis nesitraukia nuo naujojo premjero Algirdo Butkevičiaus nė per žingsnį.

Po šešerių metų “tremties” ambasadoje Estijoje (partijos ir kolegų ministrų pasitikėjimą praradęs a.a. prezidento Algirdo Brazausko favoritas) J.Bernatonis ir vėl pirmajame plane. Be jo Socialdemokratų partijos pirmininkas ir naujasis premjeras Algirdas Butkevičius nežengia nė žingsnio: J.Bernatonis intymiu atstumu seka premjerą praktiškai visur ir kone dvylika valandų per parą. Apie tai jau kuriami anekdotai, kuriose figuruoja žodžiai “uodega”, “priekaba” ar tualetiniai juokeliai.
“Iš tiesų Juozas, priešingai, nei kai kurie kiti buvusio LDDP flango veikėjai nėra nei “šlapių” reikalų meistras, nei “prichvatizatorius”, nei patologinis melagis. Palyginti su daugeliu senųjų partijos kadrų, jis yra itin sąžiningas žmogus, ne vagis; bet, jei reikės partijai, jis ciniškai meluos į akis, net, jei ir žinos, jog tu žinai, kad jis kalba netiesą. Jis – partijos “aparatčikas”. Tačiau, nepaisant ciniškos demagogijos, jis yra aukštosios politikos profesionalas, užtat ir pelno partijos vadų prielankumą. Beje, paprastai šis prielankumas materializuojasi į aukštus postus, šį kartą J.Bernatonis užims teisingumo ministro postą”, – J.Bernatonio karjeros vingius piešia partinių užkulisių žinovai.
Taigi, kas J.Bernatonį parviliojo iš gerai mokamos ambasadoriaus pozicijos Lietuvon, kaip jis tapo A.Butkevičiaus “portfelio nešiku” ir, kodėl juo rėmėsi buvęs socdemų lyderis A.Brazauskas?

Patologiškai nekentė dešiniosios opozicijos

Chemikas ir filosofijos mokslų daktaras J.Bernatonis, kaip ir kitas būsimo A.Butkevičiaus ministrų kabineto narys – galimas diplomatijos vadovas – Linas Linkevičius gimė ir augo Kaune, nusikalstamumu ir netvarka garsėjančiame Šančių mikrorajone. Čia baigė Kauno 7-ąją vidurinę mokyklą, įstojo į tuometį Kauno politechnikos institutą, dabartinį KTU.
Po studijų, mūsų rašinio herojus, kaip ir jo tėtis, profesorius Juozas Bernatonis vyresnysis, siekė mokslininko karjeros, bet po ketverių metų, kaip ir kiemo draugas L.Linkevičius, pasirinko greitesnę nei moksle karjerą – tapo Visasąjunginės komunistinio jaunimo sąjungos CK Studentų skyriaus vedėju, o dar po penketo metų jau ir Lietuvos komunistų partijos CK Mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus instruktoriumi. O tuo metu, kai Lietuvoje kilo Persitvarkymo sąjūdis (1987 m.), draugas J.Bernatonis išvyko studijuoti ideologinių mokslų į Prahos aukštosios politikos mokyklos aspirantūrą. Į Lietuvą jis grįžo iš tuometės Čekoslovakijos jau po Nepriklausomybės atstatymo 1990-aisiais, būdamas filosofijos mokslų kandidatas; bet savo politinių pažiūrų nekeitė – liko savarankiškos LKP, tapusios LDDP, nariu, įsidarbino partijos referentu.
1992 m., pakrikus dešiniesiems ir paskelbus pirmalaikius Seimo rinkimus, jis pirmą kartą buvo išrinktas į parlamentą. Tačiau, kaip prisimena tuomečiai politiko oponentai, J.Bernatonis tiesiog patologiškai nekentė dešiniųjų ir vis ieškodavo priekabių. Šitą jo charakterio savybę LDDP viršenybė netruko išnaudoti – 1993 m. J.Bernatonis buvo paskirtas Seimo pirmininko Česlovo Juršėno pavaduotoju.
“Pamenu, kiekvieną sekmadienį susirinkdavome Č.Juršėno kabinete aptarti būsimos savaitės darbotvarkės. Ir, kai tik būdavo numatytas koks sudėtingesnis klausimas, kurio frakcija prisibijodavo, Č.Juršėnas paskirdavo tą dieną posėdį vesti Juozui ir, nors iki muštynių nebuvo nė karto prieita, bet jis talentingai opoziciją išvesdavo iš kantrybės”, – sakė vienas buvęs aukštas LDDP atstovas.
“Juozas – labai kruopštus, kiekvieną smulkmeną užsirašinėjantis politikas, be galo darbštus ir protingas, bet tuo pat metu jis ir puikus aktorius, ir natūraliai bjauraus charakterio žmogus: nuožmus, užsispyręs, negailestingas, netgi sakyčiau kerštingas. Jis gal netgi nenorėdamas įžeisti žmogaus sugebėdavo bet ką įžeisti ir įsiutinti. Tai labai tiko, kai reikėdavo pasiekti, kad konservatoriai paliktų plenarinių posėdžių salę”, – antrino kitas buvęs LDDP narys.
Tada ir gimė dešiniųjų aforizmas “komunistų buldozeris”, “LDDP išleido buldozerį Bernatonį”.
“Mes buvome paleidę net tokį skraidantį anekdotą: „Jei nori, kad Seimo salėje kiltų konfliktas, pasodink kokiam sudėtingam klausimui spręsti pirmininkauti J.Bernatonį“, – prieš keletą metų “Veidui” yra sakęs buvęs parlamentaras Saulius Pečeliūnas.
„Būdamas valdžioje jis buvo labai nedemokratiškas, būdamas Seimo vicepirmininkas per jėgą brukdavo savo nuomonę“, – mūsų savaitraščiui yra pasakojęs ir kitas politikos senbūvis, kaip ir J.Bernatonis kadaise buvęs aukštas LKP CK veikėjas, nūnai liberalas Kęstutis Glaveckas.
“Kuomet bendrauji su juo vienu, ypač parlamentinėse kelionėse, jis tikrai nėra bjaurus žmogus, bet parlamente jis visisškai pasikeičia: mėgsta sąmokslus, užkulisinę veiklą, o derantis su juo tiesiog išsenki. Jo būdas – labai erzinantis. Bet gal tai yra Aukštosios partinės mokyklos įdiegtas veiklos modelis, nes kaip kažkada prisipažino buvęs parlamentaras Alfredas Pekeliūnas, toje mokykloje buvo mokoma juoda paversti baltu ir atvirkščiai”, – kalbėjo konservatorė Rasa Juknevičienė.
A.Bernatonis, anot kalbintų 1992 – 1996 m. kadencijos Seimo narių, nesuteikdavo žodžio dešiniajai opozicijai, ją provokuodavo, o susierzinusius seimūnus Seimo vicepirmininkas J.Bernatonis liepdavo išvesdinti iš posėdžių salės.
Už Seimo statuto pažeidinėjimus opozicija rengė jam interpeliaciją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.