BFL

Knygos. „Kiekviena knyga yra iššūkis“, – yra sakiusi amerikiečių rašytoja Nora Roberts. Nors apskritai lietuviai iššūkių nebijo, bet sudėtingesnių vis dėlto nemėgsta.

Literatūra yra ne tik menas, bet ir verslas, tad neretai finansiniai aspektai nenusileidžia estetiniams ar net juos nusveria. Būtent rinkos dėsniai lemia tai, kad knygynuose gausu meilės romanų, kulinarijos knygų ir detektyvų, o vadinamosios rimtosios literatūros palyginti nedaug.

Tikrai negalime pasigirti, kad esame literatūros gurmanai. Leidyklos „Baltos lankos“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka neslepia, kad rimtosios, sudėtingesnės literatūros knygos Lietuvoje dažniausiai leidžiamos veikiau geram vardui palaikyti, nei tikintis finansinės naudos.

„Vienais metais išleidome nemažai geros rimtosios, užsienyje populiarios literatūros, ir tai tikrai buvo sunkūs metai. Iš to leidykla išgyventi negali, ir tai išties nuvilia. Lietuviai bijo sunkesnių tekstų. Be to, mūsų rinka nedidelė, nesusidaro kritinis krūvis, kad būtų nuperkama bent 2 tūkst. vienetų, kas leistų gyventi“, – teigia S.Repečka.

Leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė antrina, kad Lietuvoje vyrauja pramoginė, populiarioji pažintinė literatūra, populiarioji psichologija, o intelektualesnės literatūros skaitytojų nėra daug. Žinoma, tai ne tik mūsų bėda – tokia literatūra niekur nėra skaitoma plačių masių.

Antra vertus, pasak „Alma litteros“ direktorės, reikia pripažinti, kad diskusijos apie tai visuomenėje palyginti skurdžios. Tai nemažai lemia ir toks žemiškas dalykas, kaip gyventojų skaičius: didesnėse rinkose natūraliai bus daugiau potencialių skaitytojų, tad apie tai bus daugiau diskutuojama, daugiau dėmesio kreips žiniasklaida, o taip vėlgi bus ugdomas brandesnis, didesnį ne tik geros literatūros, bet ir jos vertinimo poreikį jaučiantis skaitytojas.

„Juk nebus taip, kad žmogus, skaitęs populiariąją literatūrą, atsibus ir ims rinktis tik rimtąją. Juk jei valgytojas visada valgė „McDonald’s“ greitąjį maistą, iškart netaps gurmanu, – lygina D.Viliūnienė. – Bėda, kad dažnai knyga būna ir mažai ko verta, bet lietuviai ją skaito ir sako, kad tai rimtoji literatūra. Deja, neturime pakankamai specialistų, kurie išanalizuotų kūrinius ir pateiktų šią informaciją visuomenei.“

Taigi sudėtinga literatūra Lietuvoje dažniausiai užprogramuota finansinei nesėkmei, tačiau yra literatūros, kuri ją kone garantuoja. „Pasakyčiau taip: tai meilės romanai, skirti vidutinio amžiaus moterims. Nors stengiamės daug tokios literatūros neleisti, bet, atrodo, kad ir kiek išleisi, tiek jos norės“, – stebisi S.Repečka.

Daug ką lemia ir skaitymo mados. Kaip primena leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, neseniai grožinėje literatūroje vyravo vampyrų, istorinio trilerio mados, na, o dabar atėjo „pilkų atspalvių“ laikas. Beje, tai galioja ir negrožinei literatūrai: populiarios neurolingvistinio programavimo, kūno kalbos knygos. „Visada madingos ir knygos apie tai, kaip išmokti gaminti ir kaip numesti svorio“, – juokiasi L.Varanavičienė.

Naujų vėjų į lietuviškos literatūros padanges atnešė ir žurnalistas, rašytojas Andrius Tapinas, parašęs stimpanko (angl. „steampunk“, vienas mokslinės fantastikos žanrų) knygas „Vilko valanda“ ir „Maro diena“. Nors fantastika Lietuvoje visada buvo gyva, tai veikiau buvo nišinis žanras. Dabar ji tampa skaitoma vis platesnio rato skaitytojų. Kartu galima matyti, kad populiarėja ir maginė fantastika (angl. „fantasy“).

Tai, kad vienas ar keli išgarsėję vardai gali pakreipti literatūros madas ar  išpopuliarinti tam tikrus žanrus – ne naujiena. Ypač tokiose nedidelėse šalyse kaip Lietuva. „Pavyzdžiui, taip atsitiko ir su skandinavų detektyvu. Anksčiau šis žanras Skandinavijoje nebuvo itin populiarus, bet, atsiradus keliems garsiems vardams, pamažu detektyvus ėmė rašyti vis daugiau kūrėjų, atsirado didelė konkurencija ir žanras galiausiai tiek išsiplėtojo, kad tapo kone nacionaliniu pasididžiavimu ir iš tiesų pasiekė labai aukštą lygį. Taigi, manau, mėgdžiotojų, šio žanro literatūros rašytojų Lietuvoje galime tikėtis pamatyti daugiau“, – prognozuoja S.Repečka.

Atsiranda naujų žanrų, tiksliau, jie iš žurnalų puslapių vis dažniau spraudžiasi į kietus viršelius. „Mados, erotikos, namų patarimų, visų įmanomų žvaigždžių kulinarinės knygos užima vis didesnę dalį. Tai, apie ką anksčiau žurnalai rašė savo skiltyse, persikėlė į knygas, – sako S.Repečka. – Užsienyje dabar populiarėja ir fanų, pavyzdžiui, kokios nors muzikos grupės, išleista literatūra, o tai netrukus pasieks ir Lietuvą. Užsienyje tai kolosalus reiškinys, pardavimas milžiniškas. Taip pat pamažu ateina „jauniesiems suaugusiems“ (angl. „new adults“) skirta literatūra. Iš esmės tai erotizuotos meilės istorijos (tikriausiai „50 pilkų atspalvių“ sujudino rinką), skirtos 18–25 metų jaunimui. Ateina ir viskas, kas susiję su internetu, socialiniais tinklais: rašoma apie tai, kaip per ten bendraujama, gyvenama, tarkime, romanas gali būti padarytas iš susirašinėjimo žinučių ir panašiai.“

Tai ne vien literatūriniai eksperimentai, bet ir bandymas pasiekti jaunuosius skaitytojus. Pasak L.Varanavičienės, ne taip retai tenka sutikti tėvų, sakančių, kad vaikai visai neskaito knygų ir net nesugeba suprasti ilgo sakinio.

Žinoma, kai kurie dalykai keičiasi mažai. L.Varanavičienė įsitikinusi, kad lietuviai visada ieškos gero romano, gero detektyvo, eseistikos, na, o skaitantieji negrožines knygas visada joms kels reikalavimą rasti atsakymus į gyvenimo iškeltus klausimus. „Tarkime, kaip buvo graibstomos verslo knygos, kai Lietuva ėmė ugdyti verslumą ir iš „Gariūnų kapitalizmo“ ėjome į laisvąją rinką. Tada tokių knygų reikėjo visiems, na, o šiandien jų nelabai kam bereikia, nes pasikeitė pati visuomenė. Tai, ką lietuviai skaito, labai priklauso nuo politinės, ekonominės padėties, nuo to, kas vyksta kultūroje“, – mano leidyklos vadovė.

Taigi nenuostabu, kad pastaruoju metu labiau įvairiais aspektais susidomėta Rusija.

Leidyklos „Versus aureus“ direktorius Arturas Mickevičius prideda, kad stabiliai domimasi populiariąja pažintine istorine literatūra: „Ypač apie Antrąjį pasaulinį karą, svarbius Europos įvykius, senąją Lietuvos istoriją nuo valstybės pradžios, taip pat mėgstamos žymių istorinių asmenybių biografijos.“

Antra vertus, nors ir romanus, ir istoriją lietuviai mėgsta, tačiau istorinio romano žanro vis dar neišplėtojome.

Yra ir žanrų, keliaujančių į užmarštį. Tarp jų – ir poezija. Leisti poezijos knygas tampa vis didesne prabanga, nes skaitytojų jos patraukia mažai. Nenuostabu, kad daugumos poezijos knygų tiražai būna labai maži. Šiam žanrui nepadeda ir tai, kad yra daugybė žmonių, manančių, kad sudėję keletą eilėraščių jau tampa poetais ir turi leisti knygas. Pasak A.Mickevičiaus, nors matome labai daug menkos vertės poezijos, tai dar nereiškia, kad gerų poetų sumažėjo ar jie prarado talentą, – tiesiog jų gretos buvo stipriai „atskiestos“ prastais.

„Vis daugiau žmonių užsiima savilaida mažais tiražėliais. Dažnai netgi be profesionalaus redagavimo ir parengimo. Dabar technologijos leidžia išspausdinti kad ir dešimt egzempliorių, kurie patenka į bibliografinę apskaitą, nors dažniausiai yra išdalijami tik artimiesiems ir draugams, – sako leidėjas. – Pabrėžčiau, kad dabartinė situacija nėra paties žanro krizė. Kodėl, kai būdavo leidžiamos Sigito Gedos ar Justino Marcinkevičiaus knygos, nebūdavo problemų dėl jų poezijos pardavimo?“

Panašiai nutiko ir su novele. Kadangi tai labai sudėtingas žanras, parašyti gerą novelę – aukštasis pilotažas. Taigi neretai pasiūlos kokybė formuoja nepatrauklaus žanro įspūdį.

Yra rašytojų, kurių darbai beveik visada sulaukia mūsų skaitytojų susidomėjimo. Tarp jų pašnekovai dažniausiai minėjo Kristiną Sabaliauskaitę, Algimantą Čekuolį, Sigitą Parulskį, Juozą Erlicką, iš šiuolaikinių užsienio autorių galima išskirti Haruki Murakami, Jo Nesb?, Johną Irvingą, Miką Waltari, Colleen McCullough.

Tarp savo „maitintojų“, tai yra labai gerai perkamų knygų, leidyklos taip pat mini Filomenos Taunytės knygas, Alicios Gutje erotinį romaną „Mėlynas rūkas“, Helen Fielding serijos „Bridžitos Džouns dienoraštis“ naujausią knygą „Pamišusi dėl meilės“, Christophe’o André savipagalbos knygą „Netobuli, laisvi, laimingi“, Gregory Davido Robertso „Šantaramą“, pakartotinai išleistą Ginos Viliūnės „Vilniaus Madoną“, Simono Sebago Montefiore darbą „Kalbos, pakeitusios pasaulį“.

Yra ir staigmenų: tarp itin populiarių knygų patenka ir dvi rimtosios literatūros – Nobelio premijos laureatės Alice Munro novelių rinkinys „Brangus gyvenime“ ir Pulitzerio premija apdovanota Adamo Johnsono knyga „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, iš itin populiarių vaikiškų knygų galima paminėti Davido Walliamso „Močiutę plėšikę“.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibiliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Daiva Kundelienė tarp geidžiamiausių lietuvių autorių darbų, be K.Sabaliauskaitės romanų, mini Rūtos Vanagaitės „Ne bobų vasarą“, Romualdo Granausko knygas (ypač pernai išleistą „Trečią gyvenimą“), buvusio Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo, vieno Sąjūdžio kūrėjų Artūro Skučo knygą „Pėstininko užrašai“, Vaivos Rykštaitės knygas (ypač „Viena Indijoje“), Rasos Aškinytės „Žmogų, kuriam nieko nereikėjo“, A.Tapino „Vilko valandą“. Taip pat dėmesio visada sulaukia ir A.Čekuolio, Aurelijaus Zyko, Arvydo Juozaičio, jaunosios kartos rašytojos Agnės Žagrakalytės knygos.

Žinoma, tarp populiariausių grožinės literatūros knygų dažniausiai pasirenkami tiek Lietuvos, tiek užsienio klasikai. Kaip pastebi Kauno apskrities viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dalia Antanaitienė, iš negrožinės literatūros skaitytojai labiausiai domisi psichologijos, vadybos, rinkodaros, ekonomikos, pedagogikos, tam tikrais teisės klausimais. Be to, galima pastebėti, kad didėja susidomėjimas populiariąja medicina, domimasi kelionių vadovais. Istorinės knygos, ypač susijusios su Lietuvos istorija, taip pat turi savo ištikimų skaitytojų.

Koks yra tipinis skaitytojas Lietuvoje, įdomių įžvalgų „Veidui“ pateikė Vilniaus Adomo Mickevičiaus biblioteka. Panagrinėję pernai metų statistiką aiškiai pamatysime, kad moterys skaito kur kas daugiau nei vyrai. Pavyzdžiui, iš bene 15 tūkst. šios bibliotekos skaitytojų net 78 proc. sudaro būtent dailiosios lyties atstovės. Skaito daugiausia tie, kurie savo gyvenime ir yra turėję daugiausiai skaityti, tai yra žmonės, įgiję aukštąjį išsilavinimą, – jie sudaro netoli pusės visų skaitytojų (46 proc.). Bene didžiausią lankytojų grupę, 70 proc., sudaro 20–45 amžiaus žmonės.

Leidyklos „Versus aureus“ vadovas A.Mickevičius pabrėžia, kad didmiesčiuose ir regionuose skaitymo tendencijos gali skirtis ne tik pardavimo, bet ir „repertuaro“ požiūriu. Regionuose veikiausiai bus kur kas mažiau populiari akademinė literatūra, o antra, ten mažesnis knygynų skaičius ir pasirinkimas.

Kiekvienas knygynas, priklausantis vienam ar kitam knygynų tinklui, turi savą politiką, vadinasi, jei kokiame nors mieste bus tik vieno tinklo knygynas, vietiniams skaitytojams bus iš viršaus nuleista tam tikra pasiūla, o tam labai sunku daryti įtaką. Antra vertus, pasak  A.Mickevičiaus, tai geriau, negu turėti kokį mažytį savivaldybės išlaikomą knygynėlį, nes paprastai tokie sunkiai verčiasi ir menkai užsakinėja knygų, taigi tam tikros (dažnai sudėtingesnės, siauresniam skaitytojų ratui skirtos literatūros) knygos miestelio iš viso nepasieks. „Aišku, yra internetas, kuris padeda spręsti šią problemą. Nors tada kainuoja knygų siuntimas, bet vis tiek čia yra stabiliausiai augantys pardavimo skaičiai“, – pastebi leidėjas.

Padėtį galėtų pagerinti elektroninės knygos, tačiau šis žanras Lietuvoje niekaip neįsitvirtina. Aišku, pagalius į ratus vėlgi kaišioja mums įprastas piratavimas, taigi leidyklos iš to uždirba labai mažai, nors tinkamai parengti elektroninę knygą kainuoja panašiai tiek pat, kiek ir popierinę. „Pardavimas labai mažas, realiai tai darome tik dėl palaikymo, tikėdamiesi, kad šis formatas kaip nors kada nors ateityje išsiplėtos“, – pripažįsta S.Repečka.

Nepaisant įvairių sunkumų, galima konstatuoti, kad apskritai skaityti taip pat tampa vis madingiau. Vyksta daugybė renginių, geriausių knygų rinkimų, viešų skaitymų, o internete plyti daugybė lietuviškų asmeninių tinklaraščių, skirtų knygoms, vis populiarėja skaitančiųjų bendruomenes vienijantys socialiniai tinklai (vienas populiaresnių – „Goodreads“), kur galima kaupti informaciją apie perskaitytas ar norimas perskaityti knygas, dalytis rekomendacijomis su draugais, kelti „knygų iššūkius“ ir kt. Tokie dalykai skaitymo patirtį kelia į naują lygį ir, tikėtina, taip sudomins ir jau kitokius augančius skaitytojus.

Kiek lietuvių autorių knygų perskaitėte per pastaruosius metus? (proc.)

Nė vienoss 49

Vieną      39,8

Dvi tris   8,2

Keturias penkias      1,8

Daugiau nei penkias   1,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2015 m. vasario 20–22 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Praėjusią savaitę su Šekspyro dramų ištraukomis ir džiazo improvizacijomis paminėtas „Baltų lankų“ dvidešimtmečio jubiliejus.

Susirinkusiems svečiams vienas „Baltų lankų“ įkūrėjų Saulius Žukas tvirtino parengęs atsakingą ir reikšmingą kalbą, tačiau nusprendęs… jos neskaityti. Tebūnie visiems šventė!
Užtat kitas kalbėtojas – kadenciją baigiantis kultūros ministras Arūnas Gelūnas priminė S.Žuko mėgtus kartoti žodžius: jei kažką darai – turi daryti tai mažiausiai dvidešimt metų, tik tuomet pasitikrini, ar iš tikrųjų tiki tuo, ką darai. Nuo šio rudens, jei tikėsime minėta aksioma, niekam nieko įrodinėti nebereikės: „Baltos lankos“ jau tapo akivaizdžiu prekės ženklu.
Per du dešimtmečius, pasak leidyklos generalinio direktoriaus, išleista daugiau kaip tūkstantis knygų. „Ir tai neskaičiuojant įvairių parodų katalogų, kurių irgi esame parengę nemažai“, – priduria S.Žukas.
Pastaruoju laikotarpiu per metus „Baltos lankos“ sugeba parengti daugiau nei šimtą leidinių – taigi kas trečią dieną po naują knygą. O darbuojasi leidykloje maždaug 35–38 žmonės: S.Žukas prisipažįsta neseniai mažinęs redaktorių skaičių, nes akademinės leidybos krypties, jo spėjimu, laukia ne pati šviesiausia ateitis.
„Sustiprėjus žinybinėms akademinėms leidykloms, kuriose dalį darbų atlieka tų pačių įstaigų darbuotojai, mes, privatūs leidėjai, su jomis konkursuose lygiavertiškai varžytis sąmatomis negalime. Tačiau valstybė vargiai sutaupo pasirinkdama pigesnį leidėją, nes privati leidykla, priešingai nei žinybinė, prisiima ir finansinę leidinio riziką, todėl aktyviai rūpinasi knygos reklama bei platinimu. O žinybininkai tam nelinkę aukoti pastangų“, – dėsto „Baltų lankų“ leidyklos generalinis direktorius.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad ir „Baltoms lankoms“ siūlomų leisti studijų srautas toks, jog redaktoriai nespėja jo aprėpti. „Mūsų pagrindinė sąlyga – visas leidybos ciklas: nuo redagavimo iki maketavimo. Jeigu autorius atneša savo darbą teigdamas, kad didesnė pusė darbo jau atlikta, nes rankraštį suredagavusi jo draugė, su tokiu autoriumi mums ne pakeliui. Mes turime savo kokybinius filtrus ir savo darbo standartus, kurių esame pratę laikytis. Juk cenzūros gerąja prasme vaidmenį šiandien literatūros sektoriuje atlieka tik leidyklos“, – tvirtina „Baltų lankų“ vadovas.

Pradėjo kamšydami akademines spragas

Atsigręžkime atgalios: nuo ko prasidėjo „Baltų lankų“ istorija? Pirmiausia – nuo JAV lietuvių „Metmenų“ pavyzdžiu 1991 m. Lietuvoje pradėto leisti „Baltų lankų“ žurnalo, netrukus virtusio antologija. Po metų pasirodė ir pirmoji „Baltų lankų“ leidyklos išleista knyga – prancūzų antropologo ir etnologo Claude’o Levi-Strausso „Rasė ir istorija“. Antroji – popiežiaus Jono Pauliaus II knyga (kaip tik tuo metu buvo rengiamasi jo viešnagei Lietuvoje). Trečioji – Algirdo Juliaus Greimo ir Sauliaus Žuko kartu parašyta prancūzakalbiams skirta „La Lituanie. Un des Pays Baltes“.
Suprantama, tokius leidinius rengianti leidykla ir tuo metu, kai šalies leidyklos dar džiaugdavosi keliskart didesniais nei nūdieniai tiražais, negalėjo išsilaikyti be paramos. Prie knygų leidybos finansavimo prisidėdavo tiek Kultūros ministerija, tiek George’o Soroso įsteigtas Atviros Lietuvos fondas, rėmęs įvairių leidyklų darbu puoselėjamą knygų seriją „Atviros Lietuvos knyga“. Su šios serijos ženklu pasirodė maždaug keturi šimtai Lietuvos kultūrai reikšmingų knygų, maždaug šimtas jų papuošta „Baltų lankų“ leidyklos ženklu.
1998–1999 m. „Baltos lankos“ pradėjo rengti ir leisti vidurinėms mokykloms skirtus literatūros vadovėlius, kurie tapo alternatyva kelioms kartoms iki skausmo pažįstamiems „Šviesos“ vadovėliams. Vadovėliai leidyklos veiklos „portfelyje“ išliko reikšmingi iki šiol: pasak S.Žuko, prekyba vadovėliais šiandien sudaro maždaug pusę leidyklos apyvartos.
O 2002 m. žengtas vėliau itin pasiteisinęs žingsnis į mažmeninės knygų prekybos verslą: sostinės „Akropolyje“ įsikūrė pirmasis „Baltų lankų“ knygynas. Tuomet steigti knygyną prekybos ir pramogų centre atrodė nedovanotina avantiūra, mat samprotauta, kad žmonės tokiose vietose buriasi ne tie ir ne tam. Bet požiūriai keitėsi: šiandien dideliame prekybos centre ieškoti didelio knygyno tapo norma. 2009 m. „Baltų lankų“ knygynų tinklas buvo pelningai parduotas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo rugpjūčio 17 d. „Baltų lankų“ knygynai perima „Pegaso“ prekinį ženklą ir keičia savo pavadinimą. „Baltų lankų“ knygynai, esantys Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos PC „Akropolis“, kartu su knygynu „Pegasas“, esančiu Vilniuje, PC „Panorama“, nuo šiol vadinsis „Didysis Pegasas“.

Šiaulių PC „Akropolis“ esantis „Baltų lankų“ knygynas nuo minėtos datos vadinsis „Pegasas“.

„Baltų lankų“ knygynai, pakeitę pavadinimus į „Pegaso“, ir toliau savo lankytojams siūlys didžiausią knygų pasirinkimą, išlaikys šiltą bei jaukią atmosferą ir tik jiems būdingą savitumą. Tikimės, kad pavadinimo keitimas leis pritraukti daugiau lankytojų, patobulinti ir suvienodinti visuose knygynuose lankytojų aptarnavimo kokybę, efektyviau išnaudoti rinkodaros biudžetą, kryptingai dirbti su žmogiškaisiais resursais ir pasiekti dar geresnių rezultatų“, – sako UAB “ALG knygynai” generalinis direktorius Artūras Surgutanovas.

Naujo pavadinimo knygynuose lankytojai galės rasti platų knygų asortimentą, jaukią, įkvepiančią aplinką bei dėmesingą aptarnavimą. Rugpjūčio 17-31 d., užsukę į bet kurį „Pegaso“ tinklo knygyną, skaitytojai galės išsirinkti sau mielą knygą iš 500 sparnuotų knygų už proginę kainą.

Keičiantis knygynų pavadinimams atnaujintas ir „Pegaso“ prekinis ženklas–logotipas bei sukurtas naujas šūkis: “Vaizduotės sparnais”.