Arūnas BRAZAUSKAS

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Žemės ūkio politikos ir užsienio prekybos skyriaus vadovės Jolantos Droždz įžvalgos turi tvirtą pagrindą – ką tik baigtą tyrimą apie Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto galimybes.

– Žinodami, kad jūsų vadovaujamas skyrius naudojasi įvairaus lygmens duomenimis, analizuoja juos įvairiais pjūviais, panagrinėkime savaip populiarią temą – pieno ūkio ir pieno produktų gamybos sektoriaus perspektyvas.

– Šis sektorius labai jautrus ekonominės aplinkos pokyčiams. Lietuvos pieno sektorius pasauliniu mastu iš tiesų užima gerą poziciją, turi potencialo ją stiprinti ir plėtoti, tačiau neapsieisime be tam tikrų veiksmų, žingsnių, kurie turėtų būti vykdomi atsižvelgiant į pasaulines tendencijas.

Lietuva – maža šalis ir, palyginti su kitų šalių gamybos apimtimis, mes atrodome tikrai smulkūs. Reikėtų ieškoti partnerių kitose šalyse, sujungti savo pajėgumus bendriems veiksmams, kad įgautume svaresnę poziciją. Pavyzdžiui, jungtis su kitomis Baltijos šalimis arba ieškoti bendradarbiavimo galimybių su Lenkijos pieno produktų gamintojais. Reikėtų atskirų tyrimų siekiant išsiaiškinti, su kuriomis šalimis tokį bendradarbiavimą būtų tikslinga plėtoti.

Pasaulinė rinka yra tokia, kad iškovotas pozicijas prarasti labai paprasta. Kartais ieškant produkcijos realizavimo rinkų susiduriama su pertekliniais tarptautinės prekybos reikalavimais, kurie dirbtinai sukuriami, kad būtų apsaugotos tam tikros rinkos.

Savas pozicijas reikėtų stiprinti plėtojant bendradarbiavimą tarptautiniu mastu. Reikalingas ir tų veiksmų koordinavimas šalies viduje. Reikėtų daug dėmesio skirti mūsų šalies, mūsų produktų tarptautinio įvaizdžio kūrimui ir populiarinimui.

Vyksta daug diskusijų dėl naujų dvišalių prekybos susitarimų tarp ES ir kitų pasaulio šalių ar šalių blokų. Pagrindinės jų – tai Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP) sutartis, taip pat ES sutartis su Lotynų Amerikos prekybos bloku „Mercosur“, kuris apima Argentiną, Braziliją, Paragvajų, Urugvajų ir Venesuelą. Pastarosios sutartys gali turėti didelės įtakos ES žemės ūkio ir maisto produktų sektoriui. Tai gali paveikti ir mėsos, ir pieno sektorių.

– Tarptautinio įvaizdžio kūrimu Lietuvoje daugiausia užsiima valstybė.

– Yra ir ES teikiamų galimybių, kurių Lietuva iki galo neišnaudoja. Tai lietuviškų produktų populiarinimas pasauliniu mastu, ypač trečiosiose šalyse. ES skiria pinigų įėjimui į naują rinką ir produktų populiarinimui. LAEI atliko tyrimą dėl šios programos įgyvendinimo Lietuvoje ir nustatė, kodėl ji nepopuliari tarp Lietuvos eksportuotojų.

Kiekvienas mūsų gamintojas nori populiarinti savo prekės ženklą, o ES programa to neleidžia. Ji skirta tam tikrų produktų, pavyzdžiui, pieno produktų, vartojimui skatinti. Reklamuojamas tam tikras bendrinis pavadinimas, praktiškai idėja „gerti pieną sveiką“ be įmonių skiriamųjų ženklų. Ir tai mūsų gamintojams nelabai tinka. Dėl to šia programa naudojamasi vangiai.

LAEI taip pat atliko tyrimą dėl Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto perspektyvų pasirašius TTIP. Pieno ir mėsos produktų eksportuotojai nurodė galimybes plėsti eksporto apimtis JAV rinkoje ir pasiūlyti ten didesnės pridėtinės vertės produktų. JAV numatomas ir perdirbtų augalininkystės produktų eksporto proveržis. Toks turėtų būti tikslas šalies lygmeniu – pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produktų eksporto, kai kalbama apie visą žemės ūkio ir maisto produktų eksportą.

Po stojimo į ES Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sparčiai didėjo. Šiuo metu ryškiai matomi Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto struktūros pokyčiai žaliavinių produktų eksporto naudai, o tai nėra gerai nei žemės ūkio sektoriui, nei visos šalies ekonomikai.

– Ar iš Lietuvos bus eksportuojama daugiau žaliavų?

– Tai šiuo metu vyksta ir, kaip sakiau, tai nėra teigiamas procesas. ES parama netiesiogiai veikia ir eksporto struktūrą. Mokėdami ūkininkams tiesiogines išmokas už plotus mes skatiname juos specializuotis augalininkystės srityje, gaminti atitinkamą produkciją. Taip didinamos grūdų eksporto apimtys.

Reikėtų žengti dar vieną žingsnį tausojant savo žemės išteklius. Eksporto apimtys didėja, visi džiaugiasi, tačiau yra eikvojami šalies ištekliai. Laiko klausimas, kada jie išseks. Kalbama apie žemės potencialą. Kol kas Lietuva neturi rimtų gamtosaugos problemų, galime džiaugtis palankiu klimatu ir turėtume augalininkystės srityje žengti kitą žingsnį – pereiti prie perdirbtų produktų eksporto. Gyvulininkystės produktų eksporto srityje be kooperacijos ir bendradarbiavimo tarp eksportuotojų mažai šaliai sunku verstis pasaulinėje rinkoje.

Nuo 2015 m. įsigalioję ES žalinimo reikalavimai gali pristabdyti gamtinių išteklių eikvojimo procesą. Privalu užtikrinti sėjomainą, turi būti auginami azotą kaupiantys augalai, išsaugotas daugiamečių pievų ir ganyklų plotas ir kt. Taigi tam tikri saugikliai jau sudėti.

Galiu priminti Kazachstano atvejį. Ši šalis – pasaulinio lygio grūdų eksportuotoja, garsėjanti aukšta grūdų kokybe. Daugybę metų šalyje buvo auginama monokultūra, ir tam tikri regionai jau yra visiškai nualinti. Kazachstano vadovybė imasi tam tikrų veiksmų, kad būtų atkurtas turėtas potencialas, bet tai nėra taip paprasta.

– TTIP sutartis turi gana daug oponentų. Tarp jų ir išrinktasis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas. Kokia tos sutarties nauda, o kokia žala?

– Tai sunkus klausimas. Derybos vyksta už uždarų durų. Nėra pateikta visų oficialių dokumentų ir tai palieka vietos spekuliacijoms. Kur tie sutarties pavojai glūdi, kol kas niekas tiksliai nepasakys, o gali tik numanyti arba prognozuoti.

Tarp JAV ir ES yra tam tikrų kokybės reikalavimų skirtumų žemės ūkio ir maisto produktų srityje, dėl to daugiausia ir nuogąstaujama. Nors ES viešai deklaruoja, kad bendroje rinkoje galiojančių produktų kokybės reikalavimų nekeis, visuomenės atstovai kelia šią problemą.

JAV turi stiprų mėsos sektorių, bendradarbiauja su Lotynų Amerika, todėl yra erdvės didėti mėsos produktų eksporto mastams iš JAV į ES, o tai didins vidaus konkurenciją ES rinkoje. Atlikome analizę, paremtą gravitacijos modeliu, kur įvertinama šalių perkamoji galia, gyventojų skaičius, atstumas tarp šalių ir kt. Šiuo pagrindu bandyta prognozuoti žemės ūkio ir maisto produktų eksporto srautus iš JAV į ES. Buvo bandoma nustatyti, į kurias ES šalis keliautų didžiausi produkcijos kiekiai iš JAV.

Modelis parodė, kad patraukliausios JAV maisto produktams yra didžiosios ES šalys narės. Jų perkamoji galia didesnė, tačiau jos pačios savaime turi didelį potencialą. Taip atsirastų tarsi šalutinis efektas, kai ES senosiose šalyse narėse susidaręs perteklius turėtų kažkur pasiskirstyti – išstumtų vietinę produkciją. Pagal šį modelį Lietuva nėra ta šalis, kuri būtų labai patraukli, pajėgi įpirkti brangią amerikietišką produkciją. Dėl to didelių srautų pokyčių nenumatoma. Bet, kaip minėjau, gali būti šalutinis efektas, kai perteklinė ES produkcija keliautų į mūsų šalį ir taip didėtų konkurencija vidaus rinkoje.

Tačiau TTIP sutarties sąlygos nežinomos, todėl konkretus poveikis gali išryškėti tik tada, kai jau bus sutarta dėl galutinių prekybos taisyklių. Čia nekalbama apie muitus, nes muitai išsprendžia tik labai mažą dalį visų problemų. Čia kalbama apie kokybinius reikalavimus, ginčų sprendimo mechanizmus, patekimo į rinką tvarką ir kt.

– Jūs užsiminėte apie muitus. Lietuvos galimybės nustatyti muitus dabar smarkiai apmažėjusios.

– Nuo 2004 m. Lietuva perėmė visą ES prekybos politiką – nuostatus, muitus, taisykles, kokybinius reikalavimus ir kt. Kiekviena ES valstybė derybose gali pareikšti savo nuomonę ir savo poziciją dėl tam tikrų sektorių: kurie yra jautrūs tiems pokyčiams, kuriuos reikėtų saugoti ir pan. Tą patį darėme vykstant deryboms dėl TTIP. Buvo pateiktas Lietuvai svarbių produktų sąrašas. Tą nuomonę Žemės ūkio ministerijos atstovai pateikė Europos Komisijai. Kiek bus atsižvelgta į minėtus pasiūlymus – Komisijos prerogatyva. EK analizuoja, ar sektorius, ar atskiri produktai tikrai yra reikšmingi ES mastu.

Lietuva savo prekybos politikoje atskirų priemonių priimti negali. Ką mes iš tikrųjų galime padaryti? Galime populiarinti savo valstybę. Galime populiarinti savo išskirtinumą. Pavyzdžiui, mūsų aplinka nėra tiek užteršta, kiek kitose pasaulio šalyse. Mes gausiai nenaudojame cheminių trąšų ir kitokių priemonių.

Visa tai reikėtų išnaudoti populiarinant produktus, atėjusius iš švaraus ES regiono. Tarkime, vien Šveicarijos sūrių paminėjimas sukelia konkrečių asociacijų. Tai kažką pasako: karvės ganosi kalnų pievose – ten gaivu, gražu ir t.t.

Pozityvaus Lietuvos įvaizdžio pasauliniu mastu šiek tiek stokojama. Tokio įvaizdžio kūrimas ir plėtra pareikalautų pastangų. Iš pradžių nebūtų lengva paaiškinti, kur ta Lietuva yra. Reikėtų plėtoti santykius su lietuvių bendruomenėmis tose šalyse, kur jų esama. Tai yra pirmas ir, galima sakyti pagrindinis žingsnis.

Kitas pavyzdys. Jeigu mes norime plėtoti eksportą į Kiniją, turime žinoti, kad visa Lietuva plušėdama vien Kinijai nepatenkins visos Kinijos paklausos. Tas pats pasakytina apie visas dideles rinkas, į kurias orientuojamės. Tarkime, JAV mes turėtume pasirinkti regioną – kokią nors valstiją, kur Lietuvos bendruomenė didžiausia, už to kabintis ir sukurti pagrindą tolesnei plėtrai. Tada pamažu plėstis toliau. O mes norime visko iškart ir daug.

Veiklos laisvės nebuvimas prekybos politikoje nereiškia, kad mes turime priimti iš aukščiau nuleistas sąlygas. Mes išties turime aktyviai reikšti savo nuomonę, aktyviai atstovauti šaliai svarbiems sektoriams. Tai būtų Žemės ūkio ministerijos prerogatyva. Vykti į tarptautinius renginius, dalyvauti juose reiškia visą laiką priminti apie save. Kiekvieno žemės ūkio subsektoriaus situacija skirtinga ir kiekvienu atveju būtinos skirtingos priemonės. Gyvulininkystės sektoriaus situacija skiriasi Vakarų ir Rytų Europoje, nes pastaroji buvo orientuota į Rusijos rinką, kuri nuo 2014 m. vidurio užsidarė.

– Kaip sankcijos Rusijai ir atsakomosios Rusijos sankcijos veikia Lietuvos rinką ir kokios numatomos perspektyvos?

– Tai opus politinis klausimas. Mano nuomone, embargą ES žemės ūkio ir maisto produktams Rusija stengsis pratęsti kuo ilgiau. Mūsų institutas dalyvauja tarptautiniame projekte su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalimis. Aktyviai stebime procesus NVS šalių žemės ūkyje, atliekame ekspertines apklausas. Rusija siekia pakeisti importą savo nacionaline produkcija ir šiuo metu tam yra daromos didžiulės investicijos. Jeigu draudimas įvežti ES produktus būtų atšauktas, atsirastų labai didelis klaustukas dėl Rusijos planų įgyvendinimo.

Lietuvos orientacija į Rusiją buvo labai stipri. Embargo įvedimas mūsų eksportuotojams buvo kaip šaltas dušas, nes nuo pat įstojimo į ES turime tris tradicines eksporto rinkas – Latviją, Vokietiją ir Rusiją. Keitėsi kitų prekybos partnerių svarba, bet Rusija visuomet buvo pirmoje vietoje.

Pagal turimus duomenis, gavę šalto dušo eksportuotojai sėkmingai persiorientavo. Ir iš tikrųjų šitas procesas turėtų išeiti į naudą Lietuvos eksportuotojams. Pagaliau pajudėjo eksporto diversifikavimo procesai. Tai nebuvo lengvas uždavinys. Eksportuotojai buvo pastatyti prieš faktą, kito pasirinkimo neturėjo. Tie rodikliai, kuriuos per pastaruosius dvejus metus pasiekė eksportuotojai, tai, kiek naujų rinkų jie atvėrė, rodo jų potencialą ir ryžtą.

Diversifikacijos procesas, t.y. eksporto įvairinimas geografiniu požiūriu, vertinamas teigiamai, nes taip paskirstoma rizika, įveikiama priklausomybė nuo vienos rinkos.

– Kokia yra pigių lenkiškų maisto produktų paslaptis?

– Mastas, gamybos proceso organizavimas, logistiniai aspektai ir ne paskutinėje vietoje lankstus valiutos kursas. Kitas dalykas – lenkų investicijos buvo labai tikslingos. Jie labai stengėsi, kad tam tikra specializacija būtų vykdoma konkrečiame regione. Važiuojate per Lenkiją ir matote, kad ten vienoje teritorijoje vien sodai ir uogynai, kitoje teritorijoje – vien šiltnamiai, trečioje – vien gyvulių fermos. Jiems tai leidžia užtikrinti kooperaciją dėl logistikos – transportavimo, produktų surinkimo vienoje vietoje. Taip mažinamos gamybos sąnaudos. Tai yra Lenkijos privalumas.

– Ar, palyginti su Lenkija, mūsų investicijos nėra padrikos, chaotiškos?

– Kiekvienam ūkininkui jos yra tikslingos pagal jo poreikius. Valstybės mastu ta parama, kuri nueina žemės ūkio sektoriui, yra išskaidyta. Kiekvienais metais turime labai daug diskusijų dėl susietosios paramos – tokia yra skirta pažeidžiamiems, nykstantiems sektoriams.

Visą laiką bandoma pagrįsti, kad visi sektoriai pas mus nyksta. Užuot parėmę vieną sektorių didesniu mastu, mes remiame visus, bet po truputį. Tokiu atveju nereikia tikėtis teigiamo efekto. Parama tampa tarsi socialine išmoka. Konkretus prioritetas pasimeta tarp interesų gausos.

Žemės ūkio produkcijos apimtyje didėja lyginamasis augalininkystės svoris, kai tuo pat metu gyvulininkystės produkcijos apimčių svoris bendroje gamybos struktūroje mažėja.

Visų sektorių atstovai išsako savo argumentų, kad gautų paramos. Manau, būtent paramos išsibarstymas yra didžiausia kliūtis efektyviai kokio nors sektoriaus plėtrai.

Pagrindinis paramos gavėjų tikslas – įsisavinti pinigus, o ne juos investuoti į technologijas, inovacijas. Mūsų skyriui teko dirbti su investiciniais projektais, jų vertinimu. Tai, ką mūsų ūkininkai vadina inovacija – naujo traktoriaus ar kombaino pirkimas, Vakarų Europoje toli gražu nėra inovacija. Ten inovacija laikomi tam tikras gamybos procesas arba naujo produkto įvedimas į rinką.

Taigi inovacijos Lietuvoje ir Vakarų Europoje – visiškai skirtingi dalykai. Tačiau tokios buvo taisyklės – leidžiama tai, kas nedraudžiama. Buvo idėja ir dėl kolektyvinio mašinų naudojimo. Tai savotiški kooperatyvai. Techniką galima išsinuomoti pagal poreikį ir panaudojus grąžinti į vietą. Technika tokiu atveju išnaudojama daug efektyviau.

Dabar mes matome tik ūkininkų konkurenciją – kuris galingesnį traktorių ar kombainą nusipirks. Šalutinis efektas – tiesioginės išmokos nukeliauja į kitus sektorius. Parama ne visa panaudojama žemės ūkyje. Kaip minėjau, parama yra pajamų palaikymo priemonė. Daugelis stambių ūkininkų jau pajėgūs išsilaikyti patys. Tai jiems yra papildoma parama, kuri nukeliauja į kitus sektorius – transporto, turizmo ir kt.

Tiesioginių išmokų, kaip pajamų palaikymo priemonės, reikšmė labai svarbi. Išmokų tikslas socialinis – išlaikyti žmogų kaimo vietovėje. Jeigu žmogus kaime neišsilaiko, negali užsidirbti maistui sau ir savo šeimai, mes turime duoti jam kitą užsiėmimą, kitą pajamų šaltinį. Turime kalbėti apie horizontalią, sektorinę diversifikaciją. Ar yra sektorių, kurie galėtų priimti tą atsilaisvinusią darbo jėgą, kad ekonomika būtų efektyvi? Deja, šito mes negalime pasiūlyti.

Žemės ūkio darbas sunkus. Tai sunki veikla, nėra taip paprasta išgyventi iš mažo ar vidutinio ūkio. Patiems mažiausiems ūkiams tiesioginės išmokos turėjo lemiamos reikšmės. Be tų išmokų emigracija būtų dar didesnė, negu yra dabar. Nebūtų paskatų pasilikti Lietuvoje – ir šiaip jų nėra daug. Tačiau parama didiesiems ūkiams iškreipia tam tikrus procesus.

– Ar mūsų valstybė galėtų ką nors keisti?

– Valstybė buvo įsikišusi, ji nustatė tą prioritetinį ūkį, koks jis turėtų būti. Reikėtų dirbti ir su konkrečiais ūkininkais, išmokyti juos gyventi tomis atšiauriomis sąlygomis. Tikrai ne visiems pakanka žinių ir įgūdžių, kad būtų pasiektas vartotojas. Susikooperavus su kitais galėtų būti vykdoma ir eksporto funkcija. Mūsų institutas vykdo projektą „Kaimas į namus“. Tai platforma, vienijanti bendruomenę, kuri perka iš ūkininkų. Būtent mažesniems ūkiams tai yra produkcijos paskirstymo kanalas.

Tačiau panašūs projektai nėra lemiami veiksniai. Reikalingas priemonių kompleksas, kuris visokeriopai padėtų. Žengiant žingsnis po žingsnio paaiškintų, pamokytų. Žinoma, žvelgdami į investicinę politiką galėtume vaizdžiai pasakyti, kad dabar jau šaukštai po pietų. Aiškių prioritetų nesilaikymas padarė visam sektoriui meškos paslaugą.

Jolanta Droždz

Išsilavinimas:

Mykolo Romerio universiteto magistro diplomas; 2016 m. apsiginta socialinių mokslų daktaro disertacija „Tarptautinės prekybos sąlygų kaita ir jos poveikis Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportui“.

Karjera:

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Žemės ūkio politikos ir užsienio prekybos skyriaus vadovė. Greta kitų temų skyrius tiria ES tiesioginių išmokų, specialiosios paramos, susietosios paramos poveikį ekonominiams procesams. Analizuojama ES, EBPO šalių žemės ūkio būklė, tarptautinės sutartys ir jų poveikis mūsų šaliai. Skyrius disponuoja tarptautinė žemės ūkio produktų gamybos ir prekybos duomenų baze.

Arūnas BRAZAUSKAS

Prognozės – būtinos kalėdinės dovanėlės. Kiekviena save gerbianti žiniasklaidos priemonė artėjant Naujiesiems metams ką nors pasako apie ateitį. Vienos prognozės išsisklaido kaip miražai – tarsi Kalėdų seneliai ir snieguolės, kurie sausio pradžioje išnyksta nežinia kur. Kitos pasimiršta, bet po kurio laiko sprogsta, kada baigia tiksėti jose įtaisytas laikrodis.

2016-ieji – neišsipildžiusių prognozių metai. Galima pasakyti ir taip – įvyko tai, kas buvo netikėta. Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos laimėjimas Seimo rinkimuose patiems „valstiečiams“ nesisapnavo net pačiuose žaliausiuose sapnuose. Didžiosios Britanijos ir ES elitas nesitikėjo „Brexit“ šalininkų pergalės. Sociologinės apklausos ilgokai nerodė, kad JAV prezidento rinkimus galėtų laimėti Donaldas Trumpas. Jau po rinkimų Amerikoje buvo atkreiptas dėmesys, kad tikrieji nuotaikų indikatoriai buvo feisbuko ir tviterio tinklai, tačiau sociologai labiau pasikliovė apklausomis.

Reikia priminti, kad D.Trumpo pergalę tiksliai išpranašavo JAV istorikas Allanas Lichtmanas (g.1947 m.), kuris nuo 1984 m. nesuklydo dėl prezidento rinkimų baigties. Jo metodo bendraautoris yra Sovietų Sąjungoje ilgai gyvenęs seismologas Vladimiras Keilis-Borokas (1921–2013). Jis sukūrė matematinį modelį žemės drebėjimams prognozuoti.

V.Keilis-Borokas – pagarsėjęs mokslininkas, greta kitų garbės narysčių pelnęs vietą ir Popiežiaus mokslų akademijoje. Nuo 1999 m. jis dėstė Kalifornijos universitete Los Andžele.

A.Lichtmano ir V.Keilio-Boroko metodas remiasi atsakymais „taip“ arba „ne“ į 13 raktinių klausimų. „Prezidentų skaičiuoklė“ nusako rinkimų rezultatą (kandidatų surinktų balsų skaičių) 97,9 proc. tikslumu. Konkrečiai šiam reikalui istoriko ir seismologo metodas buvo pritaikytas padedant matematikui Jackui Moshmanui.

2013-aiasiais A.Lichtmano ir V.Keilio-Boroko rodyklė parodė į Hillary Clinton. Tačiau 2016-aisiais V.Lichtmanas pakeitė prognozę, nes pasikeitė tais 13 klausimų nusakoma situacija. Profesorius teigė, kad D.Trumpas laimės balsų daugumą. A.Lichtmanas suklydo – H.Clinton surinko daugiau balsų. Tačiau A.Lichtmanas nesuklydo tuo atžvilgiu, kad D.Trumpas išrinktas prezidentu, – jis užsitikrino reikiamus rinkikų balsus.

Jau išrinkus D.Trumpą istorijos profesorius nesiliovė prognozavęs. A.Lichtmanas pareiškė, kad D.Trumpas gali būti nušalintas per apkaltą. Tokiu atveju prezidentu taptų išrinktasis viceprezidentas Mike‘as Pence‘as. Šįkart A.Lichtmanas rėmėsi ne skaičiuokle, o nuojauta – kaip jis išsireiškė, jausmu savo viduriuose (angl. „guts“).

Ačiū D.Trumpui, JAV prezidento rinkimai tapo įdomiausiu politiniu šou. Regis, toks bus ir pats D.Trumpo valdymas – kad ir kiek jis truktų. Tačiau Lietuvos reikalai tiesiogiai nuo D.Trumpo nepriklauso. Net ir kilus pasaulinei ekonominei sumaiščiai vargu ar ji smogtų Lietuvai labiau nei 2009-aisiais.

Rusijos agresija visuomet įmanoma, tačiau, matyt, gen. Jamesas Mattisas, pravarde Pasiutęs Šuo, numatytas Pentagono šefu ne tam, kad ramiai stebėtų, kaip rusų pajėgos traiško NATO batalionus, dislokuotus Baltijos šalyse ir Lenkijoje.

Taip ir Europos Sąjunga, kuri Lietuvai reiškia ne vien ekonominę erdvę, bet ir dar vieną saugumo garantą, neišardoma vienu „Brexit“ referendumu.

Kalendorius – savaime išsipildančių prognozių rinkinys. Tačiau tiksliai galima prognozuoti tiktai suplanuotus dalykus, pavyzdžiui, rinkimus, bet ne jų baigtį.

2017-aisiais keisis politinės pamainos Prancūzijoje ir Vokietijoje. Abiem atvejais kalbama apie valdžios lygmenį, į kurį moterys patenka ne pagal kvotas, o pagal surinktus balsus. Ar Marine Le Pen taps Prancūzijos prezidente? Ar Angela Merkel sieks dar vienos kadencijos kanclerio poste – kartu ir valdymo trukmės rekordo?

Iki 2018-ųjų gegužės pabaigos, kada pagal grafiką Italijoje numatyti parlamento rinkimai, bus aišku, kas valdo valstybes, kurios kažkada buvo prie ES lopšio. Gal iki to laiko išryškės ir ES reformos vizija. Nors daugelis viduriais jaučia, kad reforma būtina, apie tai, kokį pavidalą jį įgaus, kol kas mažai kas šneka.

Arūnas BRAZAUSKAS
Tema: 1914-ųjų kalėdinės paliaubos Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte. Potemė: trumpo metro filmukai apie tai. Potemės potemė: suverenių nacionalinių valstybių Europa – euroskeptikų ir ES kritikų idealas – gyvuoja nuo 1648 m., kada įteisinta suverenios valstybės samprata (epochos pradžia išties turi tikslią datą – kitaip nei, pavyzdžiui, ledynmečio pabaiga). Per tą laiką Europos valstybių karuose žuvo milijonai žmonių.
Trumpa istorinė apžvalgėlė. 1914 m. artėjant Kalėdoms įvairiose fronto vietose vokiečių, anglų, prancūzų kareiviai liovėsi šaudyti, ėjo susitikti su priešininkais į niekieno žemę tarp apkasų, keitėsi dovanėlėmis, žaidė futbolą.

Paliaubos buvo spontaniškos, su aukščiausia vadovybe nesuderintos. Kai kuriuose fronto baruose paliaubų nebuvo. Po metų, 1915-aisiais, per Kalėdas taikos zonų buvo gerokai mažiau. O 1916 m. visų šalių karinės vadovybės pasistengė, kad jokio krikščioniško broliavimosi nebūtų. Taigi šįmet galime paminėti šimtmetį, kada Europa pragmatiškai nusprendė, kad per Kalėdas krikščionys gali tęsti krikščionių žudynes.

Apie 1914-ųjų Kalėdas prikurta visokiausių kino siužetų. Jaudinantis vaizdelis: britas ir vokietis per paliaubų futbolo mačą apsikeičia iš namų gautais šokoladu ir sausainiais. Tai už širdies griebianti, dalytis raginanti prekybos tinklo „Sainsbury‘s“ reklama.

Įsiminė ir animacinis filmukas. Vokiečių ir britų kareiviai taikiai žaidžia futbolą. Britas sako: „Visi mes žmogiškos būtybės.“ Vokietis atsako: „Po daugelio metų mes pasakosime vaikams apie šį Kalėdų stebuklą.“ Staiga pasirodo paslaptingas Kalėdų Senis. Jis pašaukia britą vardu ir sako turįs dovaną. Kol britas tiesia rankas, Kalėdų Senis išsitraukia gangsterišką automatinį šautuvą su diskine apkaba. Jis iššaudo vokiečius. Pasibaigus šoviniams dar kelis nuduria durtuvu. Galiausiai lieka vieni britai. „O kur dovanos?“ – klausia vienas jų. „Ak, tiesa!“ – Kalėdų Senis numeta kareiviui porą vilnonių kojinių.

Pasakėčios moralą reikia susikurti patiems. Kalėdų Senis akivaizdžiai kariauja hibridinį karą. Elniais kinkytas roges jis panaudojo tam, kad prasiskverbtų į paliaubų zoną. Tačiau ne taiką jis atvežė, o klastą. Senis išžudė vokiečius, ir tai, sakykime, nedidelė karinė pergalė. Tačiau kas patikės pasakomis, kad šaudė Kalėdų Senis? Pasklis gandas, kad britai per paliaubas įvykdė karinį išpuolį. Tai yra viešųjų ryšių pralaimėjimas.

Detalė – Kalėdų Senio automatinis ginklas amerikietiškas, tvirtai sulipęs su Čikagos gangsterių įvaizdžiu. Ir tai pretekstas ne moralui, o sąmokslo teorijai. Kuo daugiau apgavystės lygmenų pavyksta įžvelgti, tuo tokia teorija gilesnė. Štai dviaukštės teorijos pavyzdys: rusai nusamdė Kalėdų Senį iš Čikagos, jo darbas – sukiršinti europiečius, neleisti jiems galutinai susitaikyti. Jei panašus siužetas būtų iš šių laikų, visi šauktų, kad britai niekšai, o simpatijos būtų vokiečių pusėje. Rusai ištiestų jiems draugišką ranką.

Prie moralo ir sąmokslo teorijų galima pridėti populiarias šių laikų pasakas. Jos sekamos visais metų laikais. Ne apie saulės nukirptas kasas ar žąsiną moliūgą, o apie baisią Briuselio biurokratiją, pasiglemžusią ES narių suverenitetą, apie kvailą, bukaprotišką Tarptautinį valiutos fondą, kurio vienintelis tikslas – žlugdyti pasaulio tautas, atimti paskutinį duonos kąsnį iš vargstančiųjų, smaugti valstybes skolų kilpomis. Prie tų pasakų galima pridėti sakmę apie šviesų rytojų – suverenių nacionalinių valstybių Europą, kuri nusimestų Europos Komisijos pančius, ir visos ES narės išeitų savais keliais – taptų britanijomis po savų „brexitų“, o ES būtų didžiule išeinamąją vieta.

Jeigu bėgant iš Europos bus sutrypta kolektyvinio saugumo sistema, žemynas grįš į 1913-ųjų būvį: vis dar taika, tačiau nacionalinės valstybės pragaištingai per stiprios. Jos turi iliuzijų, kad savų tikslų galima pasiekti karinėmis priemonėmis. Prieš 100 metų planuotas trumpas karas. Jis prasidėjo 1914-aisiais, tačiau buvo santykinai ilgas ir labai sunkus. Visos valstybės nusilpo, kai kurios subyrėjo.

Šiais laikais kai kurios valstybės – visų pirma Rusija – įsitvirtina karinėmis priemonėmis. Kalėdų Senis reikalingas tiek, kiek tinka hibridiniam karui. Suaugusieji ir vėl turi suprasti, kad Kalėdų Senis – prasimanymas. Tikras yra tik Senis Šaltis – taip sovietmečiu prie naujametinių eglučių (ne kalėdinių!) vadino nukrikščionintą Kalėdų Senį. Ir tas sovietinis Senis Šaltis maiše turi kalašnikovą.

Sovietų Sąjungos paleidimo 25-metis, šmėstelėjęs kalendoriuose gruodžio 8-ąją, Lietuvoje nebuvo sutiktas nei fanfaromis, nei laidotuvių muzika. Atrodo, kad tai pamirštas ir nereikšmingas dalykas. Tyla ir abejingumas be poteksčių.

Arūnas BRAZAUSKAS

1991-ųjų gruodį Lietuva buvo jau atitrūkusi nuo merdinčios SSRS. Po 1991 m. rugpjūčio 21-osios, kai Maskvoje sužlugo perversmo bandymas, Lietuvą pripažino kelios dešimtys šalių. Rugsėjo 2 d. tai padarė galingiausia pasaulio valstybė JAV, ir po kelių dienų Šiaurės Korėjos pripažinimas mažai ką bepridėjo prie augančio Lietuvos tarptautinio svorio.

Vadinamieji Belovežo susitarimai, kuriuos Baltarusijoje gruodžio 8-ąją pasirašė Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai, pribaigė vienų metų iki 70-mečio neišgyvenusią SSRS.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino sovietų imperijos žlugimą geopolitine katastrofa. Galėtume paklausti, ar katastrofa nebuvo visas sovietinis laikotarpis. Lenininis teroras, peraugęs į stalininį, kartu su industrializacija, kolektyvizacija, skurdu, ligomis gerokai praretino sovietinės liaudies gretas. Skurdų būvį miestuose ir kaimuose, kuris vis vien buvo mažiau baisus nei gyvenimas lageriuose, tiktai fanatikai ir žmonės su propagandos išplautomis smegenimis gali vadinti rojumi žemėje.

Antrasis pasaulinis karas išties buvo katastrofa – ypač „kruvinosiose žemėse“, tose Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos teritorijose, kuriose vyko kovos veiksmai ir keitėsi okupacinės valdžios. Naciai vykdė Holokaustą, komunistai – deportacijas ir represijas. Po karo rytinėje Europos dalyje įsitvirtinusi komunistų valdžia ardė ūkio pagrindus – bent jau Lietuvoje iš ūkininkų atimta žemė, jie deportuoti arba suvaryti į kolchozus.

Sovietinis monstras, apžiojęs pusę Europos, perbraižė valstybių sienas. Pavyzdžiui, Lenkijos kontūras įgavo naują pavidalą: sumažėjusi maždaug dabartinės Lietuvos plotu, Lenkija prarado žemių rytuose, tačiau jai buvo kompensuota dalimi Vokietijos teritorijos vakaruose. SSRS Vidurio ir Rytų Europos plotuose geležiniu presu užspaudė konfliktus, galėjusius kilti, pavyzdžiui, tarp Vengrijos ir Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos. Taika komunistiniame bloke nebuvo stabili. Sovietų kariuomenė numalšino antikomunistinį sukilimą Vengrijoje 1956 m., kelių Varšuvos sutarties valstybių kariuomenės 1968 m. okupavo Čekoslovakiją. Atsiradus „Solidarumo“ judėjimui Lenkijoje, šiai šaliai grėsė sovietinė okupacija. Jos išvengta, tačiau neišvengta karinės padėties, kuri ten buvo įvesta prieš 35 metus, 1981 m. gruodžio 13 d., ir truko iki 1983 m. liepos 22 d.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys. Tokios organizacijos kaip NATO ir Europos Sąjunga kol kas garantuoja bent jau savo narių taikų sambūvį. Pavyzdžiui, kol Turkija ir Graikija priklauso NATO, karas tarp jų mažai tikėtinas. O NVS plotuose Rusija ėmė „klijuoti“ posovietinę erdvę senais bolševikiniais metodais. Tyčia užkurti, paskui palikti rusenti konfliktai, kuriuose Rusija nori būti arbitre: Padniestrė, Kalnų Karabachas, Abchazija, Pietų Osetija. 2008-aisiais Rusija užpuolė Gruziją, 2014-aisiais užsigviešė suskaldyti Ukrainą – užgrobtas Krymas, hibridinio karo priemonėmis atplėštas Rytų Ukrainos gabalas.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys.

Rusija šiuo metu veikia tais pačiais metodais kaip komunistinė SSRS per visą savo gyvavimo laikotarpį. Rusijos liaudis kvailinama propaganda, o „artimasis“ ir „tolimasis“ užsienis nuodijami dezinformacija. Remiamos euroskeptiškos partijos, tarp jų kraštutiniai dešinieji. Dabartiniai Rusijos valdovai, kurių šaknys KGB, nevaržo savęs kokiais nors moraliniais ar ideologiniais stabdžiais. Tokių stabdžių neturėjo Stalinas, toleravęs buvusius nacius Rytų Vokietijos komunistinėje valdžioje, – jo nurodymu tokiems buvo sukurta netgi atskira Nacionaldemokratų partija, viena iš butaforinių tos marionetinės valstybės organizacijų.

Dėja, minėdami SSRS išardymo 25-metį, kartu negalime paminėti sovietinio pavyzdžio propagandos, terorizmo, tarptautinės destrukcijos pabaigos. Sovietų Sąjungos žlugimas – tarpinis finišas pakeliui į žmoniškesnę tarptautinę tvarką. Kelio galo kol kas nematyti.

BFL

Dar ankstesnė Vyriausybė sulaukė specialistų darbo grupės siūlymų prijungti „Sodros“ įmoką, kurią už darbuotoją moka darbdavys, prie darbuotojui „į rankas“ mokamo atlyginimo. Buvo netgi tikimasi, kad pakeitimai įsigalios nuo 2014-ųjų pradžios. Nauja tvarka nebūtų keitusi „į rankas“ gaunamų pinigų sumos, tačiau „popieriuje“ rašoma alga padidėtų maždaug 31 proc. be poros šimtųjų po kablelio.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kalbų apie darbdavio ir darbuotojo mokamų „Sodros“ įmokų sujungimą būta ankstesnės Vyriausybės laikais. Dabar šitas dalykai vėl svarstomas labai rimtai. Įmokų sujungimo nauda beveik nenuginčijama, nors ir „popierinė“. Užtat migloje skendi kitų naujosios valdžios projektų, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo didinimo, galimas poveikis valstybės ir piliečių finansams.

Svarbu, kaip atrodo

Argumentuojant tokius pakeitimus buvo aiškinama, kad „Sodros“ mokėjimų tvarka nebeatrodys tokia paini. „Nebeatrodys“ šiuo atveju raktinis žodis. Viešiesiems ryšiams svarbus atrodymas būtų kitoks ir užsieniečių akyse. Mat Lietuvos darbuotojų darbo užmokestis vis dar atrodo mažesnis nei kaimyninių valstybių. Pripliusavus prie algos „Sodros“ įmoką, atlyginimai išsipūstų trečdaliu. Galima tikėtis, kad Lietuva dėl to būtų geriau vertinama tarptautiniuose konkurencingumo reitinguose.

Prie pasikeitusios Lietuvos mokesčių rodiklių „išvaizdos“ prisidėtų tai, kad sumažėtų nominalūs mokesčių tarifai: „Sodros“ – nuo 39,98 iki 30,52 proc, GPM – nuo 15 iki 11,45 proc. Aritmetika paprasta: nesikeičiant realiam mokestinių įmokų dydžiui, vien padidinus algą „popieriuje“, procentais išreikšta įmokų dalis atlyginime sumažėtų.

Prie „tarptautinio atrodymo“ argumentų pridėkime lūkesčius, kad tokie pakeitimai sukurtų paskatas mažėti šešėlinei ekonomikai šalies viduje. Panašios viltys remiasi tuo, kad nesikeičiant atlyginimui „į rankas“ bent jau teoriškai nesikeičia ir vokeliuose mokamos sumos. Darbuotojas matytų žiniaraščiuose išsipūtusią savo algą ir tai galbūt įkyriau primintų, kad imdamas vokelyje jis skriaudžia save. Į „Sodrą“ juk nekeliauja kitas „vokelis“ su atitinkama įmoka: darbdavys nusuko ir nuo „Sodros“, ir nuo darbuotojo ateities.

Žinant, kad darbo liaudis nuo valytojų iki gerai apmokamų specialistų dažniausiai operuoja atlyginimo „į rankas“ sąvoka, t.y. eurų skaičiumi, kuris lieka po mokesčių, galima suabejoti, ar atlyginimų „popieriuje“ didinimas savaime padidintų ir žmonių sąmoningumą. Daugmaž visi žino, kaip iki šiol formuojamos „Sodros“ įmokos. Suvokiama ir tai, kad vokelis reiškia nusuktą pensiją, tačiau viliamasi, jog skylutę užpildys kas nors kitas. (Utopinis vaizdelis: darbdaviai masiškai persiima atjautos dvasia, moka pensijas irgi „vokeliuose“ – kiek negaila.)

Šviečiamasis „Sodros“ įmokų sujungimo poveikis veikiausiai būtų nedidelis. Priešingai, galima tikėtis nepasitenkinimo ar bent jau pašaipų bangos: padidino atlyginimus „popieriuje“, bet realiai niekas nepasikeitė – juk tai akių dūmimas. Siekiant išvengti panašių vertinimų, reikėtų valstybinės viešųjų ryšių kampanijos – dalyko, kurį ligšiolinės Lietuvos valdžios darydavo atbulomis rankomis.

Pernai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis „Veido“ diskusijoje „Kas mums mokės pensijas 2030-aisiais?“ pasakė: „Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.“ (2015, nr. 16.)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Prikišus nosį prie savaitraščio „Literatūra ir me­­nas“ gruodžio 2 d. numerio įmanoma per­­­skaityti tamsiame fone vos matomą viršelio antraštę: „Pilietinio karo nuojauta“. Žodis „pi­lietinio“ perbrauktas. Tai teikia optimizmo. Kaip ir tai, kad antraštei parinktas smulkiausias šriftas.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kartais smagu apžvelgti kitą profesionalą. Arūnas Spraunius „Literatūroje ir mene“ tąkart išspausdino rašinį „Rietenų geopolitika, barnio kultūra…“. Kažkas (gal jis pats) parinko tekstui antraštėlę-kepurėlę „kas svarbiausia (iš reklamos metafizikos)“.

Skaitome A.Spraunių: „Panašu, kad Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose atpalaidavo panieką ir elitams, ir demokratinėms vertybėms pačiose įvairiausiose planetos vietose. Neapykantos ir įniršio žodynas turi galimybių sklisti pagal stilistinį algoritmą, kurį seniausiai nubrėžė Čečėnijos lyderis-oratorius Ramzanas Kadyrovas, į savo retorikos apyvartą įtraukęs tokius posakius kaip „būrelis niekšingų liberalų“, „puspročiai padugnės“, „bailių šunų smarvė“, „šakalai bus nubausti“ ir taip toliau. Feodalams išminčiais prisiduoti nėra jokio reikalo.“

Prieš tai autorius priminė: „Rojus – mandagiųjų buveinė, taip XIII a. skelbė šventasis Tomas Akvinietis, neabejotinai nenujausdamas, kokių entuziazmo aukštumų pasieks žmonija vos po 750 metų. Regis, dabar retorikos lygyje globaliu mastu liudijame viešosios laikysenos slinktį į priešingą pusę.“

Taigi, kas šiandien svarbiausia toje „reklamos metafizikoje“? Ar tai, kad galiūnai liovėsi mandagiai kalbėti?

Įsigalinčią barnio kultūrą A.Spraunius sieja su pinigais: „Atsakingą turinį patraukus į kokį šeštą planą, būtent Vladimiro Žirinovskio mentalinio tipo personažai pagrįstai didžiuojasi pasiekę tikslą, kai užvaldo publikos dėmesį ištransliavę net visiškai apgailėtinus dalykus ir išpešę sau naudos iš viešąją erdvę „moderuojančių“ vertelgų, kurie irgi mano pasiekę tikslą, mat arba sėkmingai „paėmė transliavusiojo pinigus“, arba sėkmingai uždirbo išmesdami į viešumą bet kokią informaciją. Visi kaip ir laimingi.“

Kadangi mentaliteto atžvilgiu V.Žirinovskį kai kas linkę sieti su Donaldu Trumpu, verta priminti, kad pastarasis yra profesionalus šoumenas. Nuo 2004 m. rodomame TV žaidime „Mokinys“ („The Apprentice“) sezono laimėtojas vieniems metams tampa vienos iš D.Trumpo kompanijų vadovu už 250 tūkst. dolerių tam kartui.

D.Trumpo nusišnekėjimus, kurie erzina pažangiąją žmoniją, galima laikyti šoumeno įpročiais. Greta to, kad plepa, tokios programos vedėjui tenka priimti sprendimus. Tarp laidos dalyvių atrastas vadovas turėtų ne vien kainuoti ketvirtį milijono, bet ir duoti pelno D.Trumpo imperijai.

Atrodo, nesiveržiantis į valdžią įtakingas respublikonas Newtas Gingrichas, buvęs Kongreso atstovų rūmų pirmininkas, pareiškė, kad išrinktasis prezidentas renkasi kadrus kaip laidoje „Mokinys“: kalbasi akis į akį ir paskui atmeta. N.Gingrichas gerai įvertino D.Trumpo kantrybę, pavyzdžiui, filtruojant kandidatus į valstybės sekretoriaus postą.

Vis dėlto vieną įspūdingą pasirinkimą D.Trumpas jau padarė. Gynybos sekretoriumi tapo atsargos generolas Jamesas „Pasiutęs Šuo“ Mattisas. Jūrų pėstininkų vadas, dalyvavęs kovinėse operacijose Afganistane ir Irake, garsėja savo aforizmais, pavyzdžiui, „Būk mandagus, profesionalus, tačiau turėk planą užmušti kiekvieną, kurį sutinki“; „Kai kurie žmonės mano, jog turite jų nekęsti, kad nušautumėte. Nemanau, kad turėtumėte. Tai tiesiog darbas.“

Jau vien garbinga pravardė Pasiutęs Šuo (Mad Dog), kurią ir D.Trumpas, ir pats generolas vartoja viešai, leidžia manyti, kad kariškių mandagumas yra kitoks. Kita vertus, gen. J.Mattiso bibliotekoje – per septynis tūkstančius knygų. Pats jis mielai cituoja antikinius autorius, pavyzdžiui, Julijų Cezarį, Marką Aurelijų ir skatina jūrų pėstininkus skaityti.

Net ir generolas karo lauko sąlygomis negali nesikeikti. Šiuo požiūriu Pasiutęs Šuo nemandagus kaip nepraustaburnis R.Kadyrovas. Tačiau Pasiutęs Šuo griežtai pasisako prieš belaisvių kankinimą, o R.Kadyrovo valdose žmonės kankinami ir žudomi. Matyt, svarbu ne vien tai, kas kaip šneka, bet ir ką daro.

JAV gynybos šefo paskyrimas stiprina karo nuojautą tuo požiūriu, kad toks profesionalas labai tinka karo sąlygomis. Ką jam veikti Pentagone taikos metu? 

Lapkričio 9-osios vakarą atsidūriau kine. „Scanoramos“ festivalio tinklalapyje Irano režisieriaus Asgharo Farhadi (nuotr.) filmas „Komivojažierius“ buvo pristatytas kaip opius etinius klausimus keliantis darbas, kuriame „daug buitinei dramai nebūdingos hičkokiškos įtampos“.

Arūnas BRAZAUSKAS

Tačiau tai ne fantastinis filmas. Besidar-buojantis ekskavatorius grąžino įpraston tikrovėn. Iš filmo mes taip ir nesužinome, kodėl ekskavatorius išvarė iš namų jauną šeimą ir kitus namo gyventojus. Gal buvo tiesiami vamzdžiai, todėl namas ėmė griūti. Tačiau žinoti nebūtina. Svarbiausia tai, kad paslaptinga jėga griauna gyvenimo pamatus.

Buitis su užuominomis

Kultūringa pora ieško kito būsto. Emadas dėsto literatūrą mokykloje, Rana lyg ir niekur nedirba. Abu vaidina saviveiklinio teatro spektaklyje. Tai Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtis“. Juodu laikinai įsikelia į butą, kurio ankstesnė gyventoja vieną kambarį paliko užverstą daiktais. Per tarpininką, Emado ir Ranos draugą, buvusi gyventoja prašo neliesti daiktų, kol ji nesutvarkys savo reikalų. Rana neapsikenčia, vyrai išlaužia duris, daiktai iškraustomi į terasą ant stogo.

Įtampa šokteli į viršų, kai Rana po skambučio iš lauko atidaro buto duris, o pati nueina į dušą. Durys lėtai veriasi… Į Hitchcocko filmo „Psichopatas“ (1960 m.) sceną duše panašių dalykų nebus jau vien todėl, kad filme, kuris rodomas ir Irane, nuogybės kiekis ribojamas.

Įtampos filmai tam ir kuriami, kad žiūrovai žiūrėtų ir drebėtų, o ne skaitytų ir atsipalaiduotų. Recenzijos autorius turėtų paklausti savęs, ar, atpasakojęs filmo siužetą, jis nesugadins malonumo galimam žiūrovui.

Reikia pasakyti, kad iraniečių drama – be jokios mistikos. Nepažįstamas vyras įsibrovė į butą, paskui pabėgo. Kaltininko motyvai neaiškūs. Niekas nepavogta. Rana patyrė buitinę traumą.

Emadas imasi privataus detektyvo vaidmens. Galiausiai jis suseka, kas įėjo pro Ranos atrakintas duris. Įsibrovėlis suklydo – jis ėjo pas moterį, kuri ten anksčiau gyveno. Emadas suranda tą žmogų ir suveda sąskaitas. Šįmet Kanuose „Komivojažierius“ pelnė prizą už geriausią scenarijų, kurį parašė režisierius Asgharas Farhadi. Matyt, yra to vertas. Filmo siužetas lyg ir buitinis. Greta detektyvo detalių – netikėtai atrastų raktų, kojinių, pinigų režisierius pridėliojo vaizdelių, kurie, mano požiūriu, yra „įkalčiai“ civilizacijų konflikto byloje. Pastarieji atskleidžia, kokia yra šiuolaikinė Irano visuomenė. Gal ją iš tiesų galima lyginti su namu, kurio pamatai irsta?

„Sovietinis“ Iranas?

Pabandysiu bent jau paviršutiniškai iššifruoti Irano kultūrinį ir politinį kodą, kiek jo įžvelgiau detalėse.

Pilietis ir valstybė. Emadas galiausiai nusprendžia nesikreipti į policiją dėl įsibrovimo. Viena vertus, jam atsiveria galimybė reikalą sutvarkyti pačiam. Kitas dalykas – policijoje veikiausiai bus kvočiama, kodėl žmona patikliai atidarė duris, o tokiuose klausimuose esama žeminančio įtarimo. Policija nėra patikima: pasinaudojęs pažintimi, Emadas gauna žinių apie ieškomą žmogų, tačiau informacijos nutekinimas pažeidžia taisykles.

Ne vien policija ten palaiko tvarką. Saviveiklinį „Komivojažieriaus mirties“ pastatymą stebi kažkokios viešą dorovę serginčios institucijos. Jos sprendžia, ar nereikėtų uždrausti kai kurių spektaklio scenų (mes nesužinome, kokios tai scenos).

Emadas atrodo visiškai abejingas cenzūrai. Pavyzdžiui, mokyklos darbuotojas jam parodo šūsnį knygų, dėl kurių vadovybė nusprendė, kad jos netinkamos mokiniams. Emadas ramiai nurodo išmesti tai į šiukšlių dėžę. Tvarka yra tvarka – tame pačiame epizode jis priverčia vaikiną atiduoti mobilųjį telefoną, kuriuo šis nufotografavo mokomojo kino seanso metu užsnūdusį mokytoją.

Privati erdvė lyg ir nėra itin gerbiama: Emadas skaito ankstesnės buto gyventojos paliktus laiškus – ne vien iš smalsumo, o eidamas įsibrovėlio pėdsakais. Ne itin gerbiamos ir „žmogaus teisės“: besiaiškindamas su galiausiai prigriebtu įsibrovėliu, Emadas pažeidžia net ir Irano įstatymus. Tačiau visa tai ne emocijomis pagrįsta savivalė, o tam tikro moralinio atpildo siekianti valia. Sąskaitos suvedamos ne pagal įstatymus, o pagal nerašytą dorovinį kodeksą, kuris filmo veikėjams nėra primestas iš šalies. Atskaitos taškas yra garbė, ir didžiausia bausmė – artimųjų akyse prarasti bet kokią vertę. Ne fizinis smurtas yra tai, kuo Emadas atsilygina įsibrovėliui.

Kitas dalykas, kad moralė, kurios, atrodo, nuoširdžiai paiso filmo veikėjai, labai griežtai reglamentuoja vyro ir moters asmeninių erdvių sąlytį. Plaukų per visą filmą beveik neatidengianti Rana – tik regimas tos tvarkos pavyzdys. Kaip ir moteris, kuri priekaištauja Emadui, kad galinėje taksi sėdynėje šis per plačiai išsikėtojo.

Filmas prasideda pamatus griaunančiu ekskavatoriumi, o pabaigoje matome spektakliui persirengiančius Emadą ir Raną. Rizikinga vienareikšmiškai interpretuoti filmą, tačiau galėtume paklausti: kas ardoma – būsto ar kultūros pamatai? Ir kas kelia didesnį pavojų pamatams – technika ar A.Millerio pjesė?

Nusivalę grimą po spektaklio, kuriame atgyja daugiau nei 60 metų senumo amerikiečių šeimos drama, veikėjai grįžta į šiuolaikinį Iraną. Apie jį, sprendžiant iš filmo, galime pasakyti: išoriniai suvaržymai – kaip Lietuvoje sovietmečiu, o dėl vidinių varžtų dar galėtume svarstyti, kas labiau nelaisvi. Atrodo, kad net ir jaunų, Vakarams savaip atvirų iraniečių širdyse varžtai kietai užveržti.

„Ekskavatorius“ – politinis argumentas

Emado vaidmenį atlikęs Shahabas Hosseini šįmet Kanuose už tai pelnė geriausio aktoriaus vardą. Saviveikliniame spektaklyje Emadas vaidina komivojažierių Vilį Lomaną. Sutapimas – viename iš Donato Banionio nekrologų prie jo nuotraukos parašyta: „Aktorius grimuojasi geriausiam savo vaidmeniui – Viliui Lomanui spektaklyje „Komivojažieriaus mirtis“, 1958 m., Panevėžio dramos teatras, rež. Juozas Miltinis.“ Šiuo metu pjesė pastatyta Šiaulių dramos teatre.

Filmas „Komivojažierius“ – dar vienas liudijimas, kad A.Millerio pjesė yra ne amerikietiška, o, sakytume, tarptautinė. Paskutinė Lindos, komivojažieriaus žmonos, frazė: „Esame laisvi… laisvi…“

Gal tolesni pasvarstymai neatrodys prastai priklijuoti kaip V.Lomano barzda „Komivojažieriuje“.

Atsitiktinai pamačiau filmą tądien, kada pasaulis virškino D.Trumpo pergalę. Barackas Obama gavo Nobelio taikos premiją dar ir už tai, kad atsisakė „ekskavatoriumi“ sugriauti Iraną – susitarė, užuot kariavęs. Jo aplinkoje vis dar manoma, kad režimas sugrius iš vidaus. O Irano dorovės sargams kelia rūpestį ne vien masinė JAV kultūra, bet ir elitinė – pjesė „Komivojažieriaus mirtis“.

Išrinktasis JAV prezidentas D.Trumpas žadėjo palaidoti susitarimus su Iranu. Į šalies pamatus vėl gali būti nutaikytas ekskavatoriaus kaušas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

„Brexit“, Donaldas Trumpas – dėl to kai kam jau nervai nelaiko. Ar tik ne Angela Merkel – vienintelė liberalios demokratijos atrama Europoje? Ką darysime, jei Prancūzijos prezidente bus išrinkta Marine Le Pen? Netikėtos politinės permainos skatina košmariškas prognozes. D.Trumpas lyg kometa lekia link Žemės rutulio ir taikosi jį praryti. Vladimiras Putinas, Xi Jinpingas, D.Trumpas peiliais dalijasi pasaulinį pyragą. Tokie solidžių žurnalų viršeliai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Greta to pasirodo išmintingi patarimai, kurių ramybė kelia nerimą. Lietuvoje gerai žinomas, verčiamas ir leidžiamas istorikas Timothy Snyderis lapkričio 15 d. savo feisbuko paskyroje surašė 20 tezių. Įtaigiai surašė – norėjo kitus jaudinti tuo, kas jaudina jį patį.

„Nepaklusk avansu. Didžiuma valdžios autoritariniams valdovams atiduodama savanoriškai. Tokiais laikais kaip šie individai iš anksto bando nuspėti, ko norės labiau represyvi vyriausybė, ir tada ima tai daryti neprašyti. Juk jūs taip jau elgėtės, ar ne? Sustokite. Išankstinis paklusnumas parodo valdžiai, kas yra leistina, ir skatina nelaisvę.“

„Būk ramus, kai nutinka neįsivaizduojami dalykai. Kai įvyksta teroristų ataka, atmink, jog visų laikų autoritariniai valdovai arba laukia, arba planuoja panašius dalykus, kad sutvirtintų valdžią. Prisimink Reichstago gaisrą. Staigi nelaimė, dėl kurios atsisakoma valdžios pusiausvyros, sunaikinamos opozicinės partijos ir t.t., yra seniausia apgaulė Hitlerio knygoje. Neužkibk ant to.“

„Būk ramus, kai nutinka neįsivaizduojami dalykai. Kai įvyksta teroristų ataka, atmink, jog visų laikų autoritariniai valdovai arba laukia, arba planuoja panašius dalykus, kad sutvirtintų valdžią. Prisimink Reichstago gaisrą. Staigi nelaimė, dėl kurios atsisakoma valdžios pusiausvyros, sunaikinamos opozicinės partijos ir t.t., yra seniausia apgaulė Hitlerio knygoje. Neužkibk ant to.“

T.Snyderis – bestselerio „Kruvinos žemės“ autorius. Jo stichija – visa tai, kas susiję su Antruoju pasauliniu karu. Todėl jo patarimai persunkti ne šių laikų dramatizmo. Užtat „drakono pilve“, tokiame kaip Maskva, gyvenančių inteligentų tonas ironiškesnis – jie nelaukia staigių nelaimių, nes jau seniai įvyko, kas blogiausia. Valdžia kaip smauglys tyliai veržė, veržė ir užveržė – staigų skausmą mažai kas pajuto.

Madingas ir savaip įtakingas Rusijos politologas Valerijus Solovejus rašo apie Kremlių: „Administracija (žinote kokia) paspartintais tempais ieško rangovų darbui socialiniuose tinkluose. D.Trumpo kampanija laimėta dirbant socialinėje medijoje, internete. Tai išties lemtinga slinktis: socialiniai tinklai tapo svarbesni nei televizija.“ Savo žinutę jis pavadino „Kova už Wunderwaffe“ – t.y. už stebuklingą ginklą, kokį pasigaminti tikėjosi Hitleris. Šiais laikais tai ne atominė bomba, o propaganda.

Kai po rinkimų JAV sociologai susizgribo, kodėl apklausos nerodė D.Trumpo pergalės, o jis laimėjo, plačiau žvelgiantieji atkreipė dėmesį, kad tviterio pranešimai signalizavo, jog Hillary Clinton palaikymas sminga žemyn. Apklausos užleidžia vietą socialinių tinklų statistikai.

„Didžiuma valdžios autoritariniams valdovams atiduodama savanoriškai“, – šiam T.Snyderio teiginiui iliustruoti tinka daugybė istorinių pavyzdžių. Tarp jų – Venesuela, kurioje piliečiams skausmingas, o pašaliečiams dažnai komiškas nesąmones daro demokratiškai išrinkta valdžia. Žinių sraute iš Venesuelos nėra rimtų duomenų apie rinkimų falsifikavimą. Pavyzdžiui, dabartinis šalies prezidentas Nicolasas Maduro 2013-aisiais laimėjo rinkimus, surinkęs 50,6 proc. balsų. Jo varžovas Henrique Caprilesas, gavęs 49,1 proc. balsų, apskundė išdavas, reikalavo balsų perskaičiavimo, tačiau tikrinimai nepajudino ankstesnių rezultatų. H.Caprilesas galiausiai atšaukė pretenzijas. Žvelgiant į ankstesnius laikus: 2007 m. tuometinis prezidentas Hugo Chavezas pralaimėjo jo inicijuotą referendumą dėl konstitucijos pakeitimų, kurie, pasak prezidento, būtų įgalinę Venesueloje įtvirtinti socializmą.

Venesuelos istorija ne tiek ramina dėl demokratijos ateities, kiek kelia nerimą, kad visuotinės rinkimų teisės įgalinta dauguma iškels valdžią, kuri be jokių reichstagų gaisrų, be ypatingosios padėties išardys seną ir pastatys naują valstybę, kurioje kai kam bus labai nejauku, jeigu ne blogiau. Tas nemalonias permainas galima lyginti ir su smauglio veržimu, ir su laipsnišku varlės virimu, kurio ši nejunta dėl itin lėto temperatūros kilimo. Liaudis nė nepajus, kaip bus išvirta.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Lietuvoje pasigirdo kalbų apie santykių su Lenkija gerinimą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) atstovaujantis Saulius Skvernelis, prisistatydamas Seimui kaip Prezidentės paskirtas premjeras, teigė, kad šalių santykiai nekaimyniški. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis, duodamas interviu lrt.lt, apie Lietuvą ir Lenkiją pasakė: „Dabartinis bendravimas ir bendradarbiavimas tikrai nepakankamas, jūs tą puikiai žinote.“

Arūnas BRAZAUSKAS

S.Skvernelis priminė Seimui ir kitą puikiai žinomą dalyką: „Lenkija yra mūsų strateginis partneris, to niekada neslėpiau ir neslėpsiu, tiek kalbant apie mūsų šalies gynybą, tai yra viena artimiausių iš didžiausių ir stipriausių NATO kariuomenių.“

R.Karbauskis minėtame interviu sakė: „Mes neturime pasirinkimo ir, man atrodo, partneriai Lenkijoje tą puikiai supranta.“

Karaliauja geopolitika

Seime didžiausią frakciją turinčios LVŽS pirmieji asmenys neslėpė, kad gerinti santykius su Lenkija verčia greitai besikeičianti geopolitinė padėtis.

LVŽS lyderiai nurodo, kad santykių perkrovai esama solidaus ekonominio pagrindo. „Mes turime kaimynystėje labai sparčiai augančią didelę ekonomiką, kurios potencialo neišnaudojame“, – Seimui konstatavo S.Skvernelis.

Kalbėdamas apie santykių perspektyvą R.Karbauskis nurodė abiem šalims naudingą „Rail Baltica“ projektą ir teigė, kad Lietuvos ir ES elektros tinklų sinchronizavimo uždavinio neįmanoma išspręsti be Lenkijos.

„Manau, jog ir Lenkija galbūt laukė šių Seimo rinkimų, tikėdamasi, kad bus iš naujo sėsta prie derybų stalo. Labai svarbu, kad nebūtų jokių išankstinių sąlygų, kurios būtų vienaip ar kitaip primetamos. Tikiuosi, rasime tuos kelius, kad nereikėtų nei mums, nei jiems daryti nepriimtinų sprendimų“, – taip R.Karbauskis apibūdino besiveriantį galimybių langą.

Įdomu, jog 2012-aisiais duotame interviu „Veidui“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškino, kad būtent geopolitinė aplinka verčia Lietuvą daryti pauzę kai kuriose tarptautinių santykių srityse. Į klausimą dėl kritikos, esą jos užsienio politika – neaiškios krypties, o santykiai su lenkais ir kai kuriais kitais kaimynais blogėja, Prezidentė atsakė: „Lietuva privalo gebėti būti išmintinga, prisitaikyti prie tos objektyvios geopolitinės aplinkos, kuri yra aplink ją ir visame pasaulyje, mėginti joje apginti savo interesus. Per šiuos trejus metus geopolitinė situacija aplink Lietuvą keitėsi, todėl kito ir užsienio politika, stengdamasi prie jos prisitaikyti. Todėl ir sakau, kad geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę, nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma.“

Ar langas tikrai atsiveria?

Apie galimybių langus kalbėta lapkričio 14 d. vykusioje politologų diskusijoje, kuri iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos transliuota internetu. Įžvalgomis ir prognozėmis dalijosi politologai Ramūnas Vilpišauskas, Andžejus Pukšto, Marijušas Antonovičius ir istorikas Rokas Tracevskis.

Iš diskusijos dalyvių pasisakymų aiškėjo, kad reikėtų kalbėti ne apie santykių aukščiausiu politiniu lygiu perkrovą, o apie judėjimą iš mirties taško.

Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas A.Pukšto apžvelgė stagnuojančius ryšius. Jau keleri metai šalių vadovai nesilanko vieni pas kitus – Lietuvos Prezidentė nevyksta į Varšuvą, Lenkijos prezidentas neatvažiuoja į Vilnių. Ministrai pirmininkai susitinka trečiosiose šalyse. Vienintelis kartas, kai premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su Lenkijos vyriausybės vadove Beata Szydło, buvo ekonominiame forume Mongolijos sostinėje Ulan Batore.

Pasak A.Pukšto, prezidentaujant Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui šalių prezidentų konsultacinis mechanizmas puikiausiai veikė. O šiuo metu suspenduotos dviejų vyriausybių bendradarbiavimo taryba ir Seimų narių asamblėja. Kadenciją baigęs Lietuvos Seimas neturėjo jokių kontaktų su Lenkijos Seimu. Užsienio reikalų ministrai susitinka tarptautiniuose forumuose Briuselyje, Londone, bet vieni pas kitus nevyksta, nors puikiausiai bendradarbiauja prekybininkai, verslininkai, menininkai, teatralai, akademikai. A.Pukšto pabrėžė, kad aukščiausiu lygmeniu bendradarbiauja istorikai. Vis dėlto politologas nustatė tokią Lietuvos ir Lenkijos santykių diagnozę: „Tai ne peršalimas, tai chroniška liga.“

Būta valstybių vadovų tradicijos lankytis sostinėse per nacionalines šventes: Vilniuje Vasario 16-ąją, Varšuvoje Lapkričio 11-ąją. Tuometis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis lankėsi Lietuvoje 2012 m. vasarį. Tuo metu lenkiškų pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis klausimas buvo išspręstas teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir ES Teisingumo Teismas pripažino, kad ES piliečių pavardė, užrašytą pagal kitos valstybės narės įstatymus ir tradicijas, vis tiek yra pavardė.

Greta to lenkų tautinę mažumą kiršino 2011 m. liepą priimtas Švietimo įstatymas, numatantis dalies dalykų, tokių kaip Lietuvos istorija ir geografija, dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, taip pat – galimybę nuo 2013 m. pereiti prie bendro lietuvių kalbos valstybinio egzamino tiek lietuvių, tiek tautinių mažumų mokyklose.

Tąkart atvykęs į Lietuvą B.Komorowskis čia jau garsėjo kaip kelių reikšmingų pareiškimų autorius. 2011-aisiais B.Komorowskis klaida pavadino tai, kad Lenkija du dešimtmečius nekėlė lenkų tautinės mažumos Lietuvoje problemos. B.Komarowskis dar pasakė, esą Lenkija be Lietuvos galėtų išgyventi, o Lietuva be Lenkijos – ne.

Po poros mėnesių D.Grybauskaitė nutarė nevykti į Lenkijos vadovo B.Komorowskio Varšuvoje rengiamą susitikimą su Baltijos šalių vadovais. Šiame susitikime Lenkijos prezidentas ketino aptarti NATO viršūnių susitikimo Čikagoje klausimus.

Vis dėlto 2013-ųjų lapkritį D.Grybauskaitė nuvyko į Varšuvą. Ji nedalyvavo pagrindinėse iškilmėse, tačiau susitiko su prezidentu B.Komorowskiu. Tam būta rimtos priežasties – rengtasi Vilniuje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kurio metu ketinta pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina. Šis užsienio politikos tikslas vienijo Vilnių ir Varšuvą.

Lenkijos spauda priminė ir apie šalių prieštaravimus bei Prezidentės kalbas apie būtiną pauzę, kai nereikia stengtis taisyti, ko pataisyti nepavyks. Lenkijos „Gazeta Wyborcza“ rašė: „Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

„Nesantaikos tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastis jau ne vienus metus yra lenkų tautinės mažumos situacija. Diskutuojama dėl dvikalbių pavadinimų, pavardžių rašymo originalo kalba dokumentuose, žemės grąžinimo. Lenkų situacija per šiuos metus nepagerėjo (net ir su Lietuvos lenkų rinkimų akcija Vyriausybėje), bet, nepaisant to, D.Grybauskaitė nusprendė atvykti į Varšuvą.“

Nenuostabu, kad esant tokiai drungnai draugystei 2015-ųjų rudenį išrinktas Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pirmojo užsienio vizito vyko į Estiją, o apie jo apsilankymą Lietuvoje kalbama gana tolimoje perspektyvoje.

Tačiau valstybių vadovai nevengia susitikimų trečiosiose šalyse. Kroatijoje šį rugpjūtį D.Grybauskaitė susitiko su A.Duda. Apie susitikimą Dubrovnike, kur vyko forumas Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų iniciatyvai aptarti, Prezidentė pasakė: „Lietuva ir Lenkija vienodai supranta geopolitinius iššūkius. Gyvename viename regione, tik glaudus bendradarbiavimas visose srityse užtikrins saugumą Lietuvos ir Lenkijos žmonėms.“

Atkreiptinas dėmesys, kad geopolitika yra argumentas tiek susitikimams rengti, tiek ilgoms pauzėms tarp jų.

Besimainanti Lenkija kintančioje Europoje

Kintantis geopolitinis landšaftas aptartas ir diskusijoje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Svarstyta apie vadinamųjų Višegrado šalių – Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos įtaką besimainančioje ES. Skeptiškas politologų požiūris į Višegrado grupę buvo vieningas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus R.Vilpišausko nuomone, mažai tikėtina, kad Višegrado ketvertas sugebės pasiekti apčiuopiamų rezultatų Europos Sąjungoje, kur sprendimai priimami visų šalių narių konsensuso principu. Pasak jo, tokiais terminais, kaip Višegrado ar Baltijos šalys, paprastai apibūdinamos laikinos, konkretiems tikslams pasiekti sukurtos koalicijos (angl. „issue based coalitions“), kurių nereikėtų pervertinti ilgalaikėje perspektyvoje. „Kol kas vienintelis regimas šios grupės (ypač Vengrijos) įtakos bendrai ES diskusijai ženklas yra pabėgėlių kvotos“, – konstatavo R.Vilpišauskas.

Šiuo metu ES pirmininkaujančios Slovakijos premjeras Robertas Fico neseniai pareiškė, kad kvotų sistema yra politiškai mirusi. Europos Komisijos sprendimus dėl pabėgėlių kvotų Slovakija ir Vengrija apskundė Europos Teisingumo Teismui. Spalio pradžioje Vengrijoje vykusiame referendume kvotų sistema buvo atmesta, tačiau sprendimas neįgavo galios dėl nepakankamo balsavusiųjų skaičiaus.

A.Pukšto nuomone, Višegrado grupės, kuri kažkada buvo įkurta siekiant šių šalių narystės ES ir NATO, veikla vėl suaktyvėjo tik Lenkijoje į valdžią atėjus konservatyviajai „Teisės ir teisingumo“ (lenk. PiS) partijai, o prieš tai buvusi liberalioji Lenkijos valdžia (partija „Piliečių platforma“, PO) labiau rūpinosi vadinamuoju Veimaro trikampiu, į kurį įeina Prancūzija, Vokietija ir Lenkija.  VU TSPMI politologas M.Antonovičius atkreipė dėmesį, kad dabartinis Lenkijos prezidentas A.Duda Berlyne lankosi ne rečiau nei jo pirmtakas B.Komorowskis. M.Antonovičiaus nuomone, šiuo metu Lenkijos santykius su kitomis ES šalimis labiau nei Višegrado iniciatyvos veikia Lenkijos vidinės problemos: ES kritikos sulaukė sprendimai Konstitucinio teismo, žiniasklaidos atžvilgiu.

Diskusijoje istorikas R.Tracevskis nusakė nuo 2015-ųjų Lenkijoje įvykusias permainas. PiS atstovas 2015 m. gegužę buvo išrinktas prezidentu, tų metų spalį PiS iškovojo daugumą Seimo rinkimuose. Tai buvo didelis šokas iki tol valdžiusiai partijai PO. Adamas Michnikas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, prieš pat prezidento rinkimus sakė, kad PO kandidatas į prezidentus B.Komorowskis gali pralaimėti tiktai tokiu atveju, jeigu rinkimų išvakarėse visiškai girtas suvažinės nėščią invalidę vienuolę. Bet laimėjo PiS atstovas A.Duda. Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Strateginiai klausimai, taigi ir santykių su Lietuva problema, sprendžiami vieno žmogaus aplinkoje – tai PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis.

Spalio 27 d. baigiasi Europos Komisijos duotas trijų mėnesių terminas, iki kurio Lenkijai buvo siūloma pakeisti sprendimus dėl Konstitucinio teismo. Premjerė B.Szydło pareiškė, kad pakeitimai neatitiktų Lenkijos nacionalinių interesų. Galima ES bausmė Lenkijai – atimti balsą ES Vadovų Taryboje, tačiau taip nubausti sunku, nes Lenkiją remia Vengrija, kuri tokį sprendimą vetuotų.

Diskusijos dalyviai konstatavo, kad santykiuose su Lenkija veriasi naujas galimybių langas. Perkrovos sėkmė priklauso nuo to, ką Lietuva padarys atrišant nors vieną iš įsisenėjusių nesutarimų mazgų: būtent pavardžių rašymo ir švietimo klausimais.

Tarsi atliepdamas šioms mintims R.Karbauskis lapkričio 21 d. BNS pareiškė, jog valdantieji šiuo metu analizuoja galimybę, kad pagrindiniame paso puslapyje būtų pateikiamos abi pavardės versijos per pasvirąjį brūkšnelį. Tokiu atveju pase galėtų būti rašoma, pavyzdžiui, Mackevič / Mackiewicz, tačiau registruose būtų naudojamas tik lietuviškasis variantas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Tokia diskusija iliustruoja akivaizdų dalyką: svarbu ne įrodyti, o įtikinti. Faktai reikalingi įrodinėjant, bet įtikinėjant – nebūtinai.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

2016 metų žodžiu Oksfordo žodyno leidykla išrinko žodį „post-truth“, kurio neklaidinantis vertimas į lietuvių kalbą nėra paprastas dalykas. „Post-truth“ pažodžiui reiškia „po tiesos“. Panašiai sudaryti kitokie žodžiai su priešdėliu „po-“: postmodernistinis, pokomunistinis, postreliginis ir t.t.

„Post-truth“ vartojamas kaip būdvardis. Pavyzdžiui, yra darinys „post-truth politics“  – tai tokia politinė kultūra, kai diskusijos daugiausia grindžiamos emocijomis, nesusijusiomis su faktais, taip pat su teiginių kartojimu, neatsižvelgiant į faktinius prieštaravimus. Toks politikavimas skiriasi nuo faktų iškraipymo ir teisybės paieškos, nes minėti dalykai susiję su tiesa, o ši, kada einama „post-truth“ keliu, laikoma antraeiliu dalyku.

Kaip skambėtų iš „post-truth“ padarytas negremėzdiškas lietuviškas būdvardis? Potiesis (-ė)? Apytiesis (-ė). Pasakymas „apytiesė politinė kultūra“ ausies nerėžia. Tik ar be specialaus išaiškinimo suprasime, apie ką kalbama? Galiausiai kils klausimas – kodėl apytiesė, o ne apykreivė?

Ką galėtume laikyti apytiesėmis, apykreivėmis kalbomis? Įsiminė „Lietuvos sąrašui“ atstovavusios Aušros Maldeikienės ir konservatorės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės diskusija prieš Seimo rinkimus, po kurių pastaroji išėjo į užtarnautą politinį poilsį (gal laikinai), o pirmoji pelnė Seimo mandatą.

Buvo paliestas gėjų partnerystės klausimas. A.Maldeikienė pasisakė už partnerystės įteisinimą, ir tiek žinių. V.Aleknaitei-Abramikienei teko nelengva misija pripažinti, kad partnerystės klausimas svarstytinas, ir kartu pasiųsti žinią, kad part­nerystė nepriimtina. Kodėl to negalima įteisinti? Todėl, kad, pasak V.Aleknaitės-Abramikienės, pagal Europos jurisprudenciją (suprask – teisės mokslą) partnerystė yra tas pat, kas šeima. O tos pačios lyties asmenų šeimos negali būti pagal Lietuvos Konstituciją. Todėl, anot konservatorės, reikia kalbėti ne apie partnerystę, o apie kartu gyvenančius žmones, ir būtent jų santykius reglamentuoti teisiškai. Ėmęsi kurti teisinius rėmus kartu gyvenantiems asmenims, konservatoriai pasidarbuotų trintuku ir veikiausiai išvengtų kaltinimų, kad pasisako už gėjų partnerystę.

V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacijoje būta vienos spragos: gal pagal jurisprudenciją partnerystė artima santuokai, tačiau viskas priklauso nuo konkrečios šalies įstatymų. Pvz., Jungtinėje Karalystėje šįmet būta teismo: šešerius metus kartu gyvenanti ir vaiką sugyvenusi heteroseksuali pora bandė išsikovoti teisę sudaryti partnerystės sutartį, nes nenorėjo tuoktis. Pora argumentavo, kad homoseksualai gali sudaryti part­nerystės sutartį, gali ir tuoktis, o heteroseksualai tegali tuoktis – tai juos diskriminuoja.

Ar V.Aleknaitės-Abramikienės argumentacija buvo apytiesė, atsižvelgiant į „post-truth“ sąvoką? Vargu. Buvo žeriami faktai – kartais teisingi, kartais ne. Kalba būtų apytiesė, jeigu kandidatė būtų skandavusi „Už tradicinę šeimą!“, ir tai būtų atsakymas į visus argumentus. Pavyzdžiui, į tai, kad tradicinės šeimos modelis yra sovietinė šeima, nes iki okupacijos Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos. Katalikams nebuvo ir lengvų skyrybų.

Politikas, kuris, atsiribojęs nuo tikrovės, kartoja lozungą, anaiptol nėra kvailas. Juk nemažai piliečių, kurie gyvena, kaip sakoma, susidėję ir turi vaikų (Lietuvoje ne santuokoje gimsta maždaug kas trečias vaikas), priskiria save prie tradicinių šeimų. Kai kuriuos iš jų jaudina šeimyniniai lozungai. Galime paklausti, kuri apytiesės ar apykreivės „post-truth politics“ prielaida rimtesnė – pinkliojantys politikai ar jausminga liaudis, kuriai faktai vienodai rodo.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D. Trumpas, H. Clinton

Skaitytojas nesunkiai atspės, kad straipsnio pavadinimas sudėliotas verčiant angliškų žodžių darinį „checks and balances“. Kuris variantas tinkamesnis, priklauso ne vien nuo poetinės klausos, bet ir nuo politinių aplinkybių. „Patikros ir atsvaros“ skamba išmaniai, „stabdžiai ir svarsčiai“ labiau tinka krizei nusakyti. Gal ne tiek svarbu, kaip skamba apibrėžimas. Demokratinių valstybių tvarumas priklauso nuo to, kaip veikia savavaldžiavimą ribojantys mechanizmai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kas rašo, tas ir trina

Rinkimų kampanijos metu Donaldas Trumpas prišnekėjo dalykų, kokių vengdavo iki šiol rinkimus laimėję JAV prezidentai. Apie išrinktojo prezidento diapazoną galima spręsti pagal tai, ką jis pats paskui paneigė.

Kovo pradžioje jis pagyrė kankinimų naudą (konkrečiai – kankinimų vandeniu), kaip kovos su teroru priemonę įvardijo teroristų šeimų narių žudymą. Tai sukėlė žiaurią iškilių politikų, žvalgybos pareigūnų, kariškių kritiką, įskaitant pareiškimus, kad D.Trumpas netinkamas prezidento pareigoms. Ir jis per parą paneigė arba kitaip išdėstė minėtus skandalingus pažadus. D.Trumpas ėmė aiškinti, kad Jungtinės Valstijos yra teisinė valstybė, šalis susaistyta sutartimis, ir jis, tapęs prezidentu, neduos įsakymų, kurie pažeidžia įstatymus. Iš jo patikinimų galima spręsti, kaip toli jis buvo nusivažiavęs.

Mūsų žiniasklaida paskubėjo pranešti, kad skandalingiausi pažadai dingo iš jo rinkimų kampanijos tinklalapio. Išties lapkričio 10 d. išnyko nuoroda į siūlymą uždrausti į JAV imigruoti musulmonams. Dingo potencialių kandidatų į Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą sąrašas, taip pat kai kurie ekonominiai, kariniai D.Trumpo siūlymai.

Saudo Arabijos karališkos šeimos narys princas Alwaleedas bin Talalas viešai pasidžiaugė dėl to, kad iš vis dar veikiančio rinkimų kampanijos tinklalapio ir D.Trumpo tviterio paskyros išnyko musulmonus įžeidžiantys dalykai. Tačiau praėjus kelioms valandoms nuoroda į siūlymą neįsileisti musulmonų buvo atkurta. Išliko ir kovą darytas D.Trumpo tviterio įrašas apie sienų uždarymą šio tikėjimo žmonėms. Amerikos arabų antidiskriminacinio komiteto vadovui Samerui Khalafui, kuris kaip ir sauditų princas spėjo pasidžiaugti, teko keisti toną ir pareikšti, kad iš D.Trumpo tikimasi kitokio elgesio.

Tekstų dingimai ir atsiradimai buvo paaiškinti techninėmis problemomis. Jas išsprendus galima ir toliau skaityti vieną garsiausių D.Trumpo siūlymų – tarp JAV ir Meksikos pastatyti sieną, už kurią sumokėtų pati Meksika.

Tekstų dingimai ir atsiradimai buvo paaiškinti techninėmis problemomis. Jas išsprendus galima ir toliau skaityti vieną garsiausių D.Trumpo siūlymų – tarp JAV ir Meksikos pastatyti sieną, už kurią sumokėtų pati Meksika.

Agentūros „Reuters“ teigimu, tai ne pirmas kartas, kai D.Trumpo pareiškimai dingsta, paskui vėl atsiranda. Rugsėjį tekstas apie respublikonų kandidato būsimą sveikatos apsaugos politiką buvo pakeistas kitu. Agentūrai pasiteiravus apie pakeitimo priežastis, be didelių aiškinimų buvo grąžintas senas tekstas.

Suvaržytas prezidentas

JAV respublikonų partijos šulai Kongrese ramino ir ramina, kad jie būsią D.Trumpo atsvaros. Senatorius Johnas McCainas priminė, kad JAV konstitucinė sąranga apsaugo nuo neribotos valdžios: „Mes turime Kongresą. Mes turime Aukščiausiąjį teismą.“

Paminėtos institucijos tiesiogiai neužsiima interneto turiniu, ir D.Trumpas su savo rinkimų pažadų tekstais gali elgtis kaip nori.

Išrinktasis prezidentas žadėjo palaidoti B.Obamos sveikatos apsaugos reformą, vadinamą „Obamacare“, atsisakyti B.Obamos pasirašytų susitarimų dėl anglies dvideginio išmetimo ribojimo, iš naujo derėtis dėl Didžiojo vandenyno zonos laisvosios prekybos sutarties, panaikinti B.Obamos įsaką dėl milijonų nelegalių imigrantų amnestijos. Vienas D.Trumpo prioritetų – atsisakyti susitarimo su Iranu dėl sankcijų atšaukimo mainais už tos šalies branduolinių programų ribojimą.

Didžiumos šių programinių siekių D.Trumpas negali įgyvendinti be Atstovų rūmų ir Senato, kuriuose, beje, esant išrinktam respublikonui prezidentui dominuoja irgi respublikonai. Tas pat pasakytina apie mokesčius JAV kompanijoms, kurios iškėlė gamybą į užsienį, gamtosauginių anglies kasybos apribojimų atšaukimą, mokyklų zonų, kuriose draudžiama turėti ginklų, panaikinimą.

D.Trumpas turi įgaliojimus iš naujo derėtis dėl Šiaurės Amerikos laisvosios zonos, žymimos santrumpa NAFTA, netgi vienpusiškai nutraukti JAV dalyvavimą šioje zonoje. Politikų ir ekonomistų nuomonė šiuo klausimu vieninga – tai būtų katastrofa.

Gali būti, kad D.Trumpas laikysis iki šiol buvusios tradicijos ir jau pirmosiomis prezidentystės valandomis panaikins kai kuriuos B.Obamos įsakus, pavyzdžiui, saugantį kai kuriuos nelegalius imigrantus nuo deportacijos. Antai B.Obama prezidentystę pradėjo nuo to, kad vieną pirmųjų parašų padėjo po įsaku, naikinančiu ankstesnio prezidento George‘o W.Busho draudimą finansuoti kamieninių ląstelių tyrimus.

D.Trumpas gali padaryti ir tokį dalyką – paskirti specialų tyrėją savo pralaimėjusios oponentės Hillary Clinton veiklai tirti.

Specialūs tyrimai Clintonų šeimai ne naujiena. 1994 m. tuometiniam prezidentui Billui Clintonui reikalaujant buvo paskirtas tyrėjas, kuris ėmėsi Clintonų investicijų į bankrutavusį „Whitewater“ nekilnojamojo turto projektą. Tyrėjui Kennethui Starrui nelabai sekėsi ką nors atkasti, tačiau 1998-aisiais kipšas išlindo iš visai netikėto kampo: Pentagono tarnautoja Linda Tripp perdavė K.Starrui pokalbių su savo drauge Monica Lewinsky įrašus.

Detalė: L.Tripp išdirbo Pentagone per visą neramų laikotarpį, kai žiniasklaida lūžo nuo detalių apie M.Lewinsky ir B.Clintono santykius. Prezidentas atsidūrė ties apkaltos riba, o L.Tripp toliau dirbo Pentagone. Ji buvo atleista 2001-ųjų sausio 19-ąją – paskutinę B.Clintono administracijos darbo dieną.

Patikrins ir „svainius“

Lietuvos politikų svajonė, kad oponentus, o ypač partnerius, „tikrintų saugumas“, savaip įgyvendinta JAV. Skirtumas tas, kad, išsakę panašius pageidavimus, Lietuvos politikai pritaško daugtaškių, o Amerikoje tokie dalykai įgauna viešą teisinę formą. Kitaip tariant, „saugumo patikros“ JAV keliauja į teismą, o Lietuvoje – į stalčių (ne todėl, kad reikalas užgesinamas, o dėl to, kad pagal stalčiaus medžiagą lengviau priimti neviešus sprendimus).

Šį spalį viena staigmena vėl išlindo iš H.Clinton pašto dėžės. Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovas Jamesas Comey spalio 28-osios popietę informavo Kongresą, kad atnaujintas tyrimas dėl Demokratų partijos kandidatės į prezidentus H.Clinton korespondencijos, kai ši, būdama JAV valstybės sekretore, tarnybiniam susirašinėjimui naudojo asmeninį serverį, stovintį Clintonų namo rūsyje. FTB rado naujų laiškų, kurie nebuvo įvertinti anksčiau, todėl tyrimą pratęsė.

Dar liepą FTB pareiškė, kad neketina traukti H.Clinton atsakomybėn, nors jos elgesys buvo įvardytas kaip itin aplaidus. Atrodo, baigtas reikalas vėl buvo prikeltas, likus 10 dienų iki rinkimų.

Dar po poros dienų, spalio 30-ąją, paaiškėjo, kad JAV teisėsaugos viršūnėlės labai jau vangiai trypčiojo apie Clintonų šeimos labdaros fondą ir neskubėjo tirti jo veiklos. Visos tos žinios mušė per H.Clinton reitingus.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. D.Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“. Jam pasirodė, kad spalio staigmena padovanos jam pergalę rinkimuose. Beje, apklausos, kurios buvo baigtos dieną prieš paskelbiant apie tyrimo atnaujinimą, parodė, jog H.Clinton atotrūkis nuo D.Trumpo mąžta: dvi savaitės prieš tai pirmavusi 12 proc. H.Clinton tąkart galėjo džiaugtis vos 4 proc. persvara.

Kai FTB liepos mėn. nepareiškė įtarimų H.Clinton, D.Trumpas teigė, kad rinkimai ydingi, surežisuoti (angl. žodžio „rigged“ pirminė reikšmė apibūdina gerai įrengtą laivą, kitaip tariant, pagal išankstinį planą suręstą daiktą). Esą H.Clinton išsisuko nuo bylos, nors padarė baudžiamąjį nusikaltimą, – vadinasi, visa JAV politinė santvarka, įskaitant rinkimus, ydinga.

Kaltinimai sistemai nėra būdingi JAV politinei tradicijai, todėl imta nuogąstauti, kad pralaimėjimo atveju D.Trumpas kvies savo šalininkus maištauti.

FTB direktorius pavaldus generaliniam prokurorui (t.y. teisingumo ministrui), jį 10 metų terminui skiria JAV prezidentas Senatui pritarus. J.Comey paskirtas 2013 m. Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo. Galima sakyti, kad J.Comey nekaltas, o kalta aplinka. Jis nutarė informuoti Kongresą, kad paskui nebūtų kaltinamas, jog kažką nuslėpė. Respublikonų kandidatas visą laiką lenkė prie to, kad FTB ir Teisingumo departamentas neturėjo H.Clinton leisti dalyvauti rinkimuose, todėl rinkimai ydingi.

Iškart po laiško kongresui J.Comey buvo iškviestas „ant kilimėlio“. Jam buvo išsakyta Teisingumo departamento nuomonė, kad sprendimas informuoti Kongresą apie atnaujintą tyrimą neatitinka ilgalaikės FTB praktikos. J.Comey buvo pasakyta, kad FTB nedera komentuoti vykstančių tyrimų ir imtis veiksmų, kurie galėtų paveikti rinkimus.

Netrukus J.Comey sulaukė kaltinimų iš Senato mažumos lyderio demokrato Harry Reido, kuris pareiškė, kad FTB vadovas veikiausiai pažeidė įstatymą, draudžiantį valstybės tarnautojams savo veikla palaikyti kurią nors partiją. Juolab kad laiškai, apie kuriuos pranešta likus 10 dienų iki rinkimų, kaip išaiškėjo, buvo atrasti gerokai anksčiau.

Spalio 30 d., sekmadienį, „The Wall Street Journal“ atkasė, kad Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, mat kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta suteikiant politinių ir kitokių privilegijų.

Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, mat kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta suteikiant politinių ir kitokių privilegijų.

Vasario mėn. būta Teisingumo departamento ir FTB atstovų susitikimo. Pastariesiems nepavyko įtikinti aukščiau stovinčios žinybos, kad būtina pradėti oficialų Clintonų fondo tyrimą. Negana to, FTB pareigūnams susidarė įspūdis, kad ir kai kurie jų įstaigos vadovai nenoriai knisasi po Clintonų popierius.

H.Clinton tarnybinio susirašinėjimo bylą kuravo FTB direktoriaus pavaduotojas Andrew McCabe‘as. Jis rodęs ketinimų kontroliuoti ir komunikaciją tarp Teisingumo departamento ir FTB dėl Clintonų fondo reikalų. Atrodo, kad A.McCabe‘as negalėjo būti šimtu procentų nešališkas, nes kelios dienos prieš FTB paskelbiant apie tyrimo dėl H.Clinton susirašinėjimo atnaujinimą paaiškėjo, jog FTB vicedirektoriaus žmona, siekusi būti išrinkta į Virdžinijos Senatą, gavo arti pusės milijono dolerių iš tos valstijos gubernatoriaus Terry McAuliffe‘o politinio fondo, o gubernatorius – senas H.Clinton sąjungininkas ir buvęs Clintonų fondo valdybos narys.

Paskutinę spalio dieną H.Clinton štabas paleido dar vieną akmenį į FTB. Buvo paklausta, kodėl kilus įtarimų, kad kai kurie D.Trumpo rinkimų štabo nariai turi ryšių su Rusija ir ši bando kištis į rinkimų eigą, J.Comey pataręs Baltiesiems rūmams nedaryti šiuo klausimų jokių pareiškimų.

Kilus pagundai lyginti JAV su Lietuva tuo atžvilgiu, kad abi valstybės yra „svainių respublikos“, reikia nepamiršti, jog informacija apie „svainiškumą“ JAV linkusi kilti į viešumą ir tapti itin svariais politiniais argumentais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Spalio 10 d., kai Lietuva skaičiavo balsus po Seimo rinkimų pirmojo turo, Kijeve, prastai šildomoje TV studijoje, galėjai matyti Vytautą Landsbergį. Jo pasirodymas  „Hromadske TV“ filmavimo aikštelėje, kai tėvynėje buvo žinomi tik preliminarūs balsavimo duomenys, liudijo, kad laida „Intermarium“ konservatorių patriarcho darbotvarkėje svarbus dalykas, vertas vienos dienos kelionės į Ukrainą.

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai iš Kijevo (Ukraina)

Geografine ir politine sąvoka „Interma­rium“ pavadintą pokalbių laidą greta Len­kijos ir Ukrainos atstovų mintimis tąkart turtino rašytojas Herkus Kunčius, politologas Algis Krupavičius – užkulisiuose akylai stebint istorikui Alvydui Nikžentaičiui, Jerzy Giedroyco bendradarbiavimo ir dialogo forumo valdybos pirmininkui.

Sena kaip dvi jūros idėja

Tarpjūris, Międzymorze, Meždumorje, Inter­ma­rium – taip įvairiomis kalbomis vadinamas Eu­ropos gabalas nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Politiškai organizuojat šią erdvę nusipelnė du Lie­tuvoje gimę vyrai – Vytautas Didysis ir Jozefas Pilsudksis. Pastarajam nepavyko tai, ką padarė pir­­masis – vienoje valstybėje sujungė žemes nuo marių iki marių.

Tiesa, J.Pilsudskio vizija gerokai pranoko Lie­tuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos ribas – jo vaizduotėje Tarpjūrio konfederacija driekėsi į pietus iki Adrijos jūros, apimdama teritorijas, kuriose XV a. viešpatavo valdovai Jogailaičiai. Beje, Vytautas ir Jozefas buvo ar­timi kaimynai: jų gimtines – Trakus ir Zalavą – ski­ria tik 80 km.

Šlovinga praeitis vertinga tiek, kiek iš jos galima mokytis, o dabartyje veikia konkrečios jėgos, kurios pasitelkia šiuolaikinius išteklius ir politinę mi­tologiją. Kažin ar suklysime teigdami, kad Lie­tu­vos masių sąmonėje, kai nusakomi santykiai su Eu­­ropa, artimiausiais kaimynais, jų kultūra, „In­termarium“ skendi miglose, užtat sąvokos „Bre­xit“ ir raidė „w“ įsirėžę kaip reikiant.

Kažin ar suklysime teigdami, kad Lie­tu­vos masių sąmonėje, kai nusakomi santykiai su Eu­­ropa, artimiausiais kaimynais, jų kultūra, „In­termarium“ skendi miglose, užtat sąvokos „Bre­xit“ ir raidė „w“ įsirėžę kaip reikiant.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietinis blokas ap­ėmė beveik visą Tarpjūrį. Vadinamoji socialistinė stovykla ėmė irti 1989 m., galiausiai 1991 m. su­byrėjo pati SSRS. Jos vietoje atsiradusi Ne­pri­klau­somų Valstybių Sandrauga (NVS) nebuvo glaudžiai integruota, Rusija linko į vadovaujamą vaidmenį, tačiau ne visos NVS valstybės norėjo su tuo sutikti.

1997 m. Tarpjūryje atsirado kelių valstybių darinys – įsteigta Organizacija už demokratiją ir ekono­minę plėtrą, geriau žinoma pagal santrumpą GUAM: Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Mol­do­va. Vienu metu šiai bendrijai priklausė Uz­be­kistanas, pridėjęs santrumpai dar vieną raidę – GUUAM. Darinys žemėlapyje atsirėmė į Kaspijos jūrą – taigi nubrėžė naują rytinę Tarpjūrio ribą. Da­bar šios organizacijos veikla apmirusi, todėl GUAM stebėtojų statusą turinčios Latvija ir Tur­kija nelabai turi ką stebėti.

Pirmasis Ukrainos Maidanas 2004–2005 m. įžie­bė posovietinės erdvės atsinaujinimo viltis. 2005-ųjų rugpjūtį Ukrainos ir Gruzijos prezidentai Viktoras Juščenka ir Michailas Saakašvilis deklaravo ketinimą Kijeve sušaukti regiono šalių, taip pat JAV ir Rusijos viršūnių susitikimą, kuriame būtų siekiama sukurti demokratinių regiono valstybių koaliciją.

Aktyviai dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Val­dui Adamkui 2005-ųjų gruodį Kijeve buvo įsteigta Demokratinio pasirinkimo bendrija (DPS), kurios deklaraciją tąkart pasirašė Estijos, Gruzijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Moldovos, Ru­mu­­nijos, Slovėnijos, Ukrainos atstovai. 2006-ųjų ge­gužę Vilniuje vykusiame Baltijos ir Juodosios jūros regiono viršūnių susitikime prie DPS steigėjų prisidėjo Lenkijos prezidentas Lechas Kac­zyns­kis, ES valstybių atstovai, JAV viceprezidentas Di­ckas Cheney. Lenkijos dalyvavimas buvo itin reikšmingas, nes be šios šalies Tarpjūrio erdvė bū­tų politiškai ir ekonomiškai nevisavertė.

Aprašydama D.Cheney dalyvavimą JAV spauda pastebėjo, jog susitikimas nebuvo tokio lygio, kad nepakaktų žemesnio rango Amerikos pareigūno vizito. Priežastis, dėl kurios D.Cheney pasirinko Vilniaus viršūnių susitikimą, buvo proga griežtai išbarti Rusiją. JAV viceprezidentas apkaltino šią šalį varžant savo piliečių teises ir naudojant energetinius išteklius kaimyninėms šalims šantažuoti. Nenuostabu, kad Rusijoje D.Cheney kalba sutikta itin priešiškai.

2008-aisiais Lenkija ir Švedija ES lygmeniu inicijavo Rytų partnerystės programą, kurios tikslas – koordinuoti Armėnijos, Azerbaidžano, Baltaru­sijos, Gruzijos, Moldovos, Ukrainos sąveiką su ES. 2013-ųjų gruodį Vilniuje įvyko trečiasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas.

Lenkijos prezidentas L.Kaczynskis iki pat savo žūties 2010 m. taip pat telkė Tarpjūrį – jis ketino sukviesti konferenciją, kurioje būtų svarstoma apie glaudesnį regiono valstybių bendradarbiavimą. L.Kaczynskis žuvo 2010 m. balandį, o tų metų lapkritį Vilniuje įvyko dviejų dienų konferencija „Naujasis Europos regionas: Tarpjūrio re­gioninės plėtros paradigmos“, kurioje dalyvavo mokslininkai iš ES valstybių,  Ukrainos, Bal­ta­ru­si­jos, Moldovos, Rusijos. Tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis vardijo per­­spektyvias bendros veiklos sritis:

„Džiaugiuosi, kad regione atsiranda tokios iniciatyvos, kaip tarpparlamentinės asamblėjos, bendros taikos palaikymo pajėgos, bendri ekonominiai ir transporto projektai.“

Atkreiptinas dėmesys į konferencijos žodyną: akcentuotas būtent regiono aspektas.

Rusija neliko pasyvi posovietinės erdvės procesų stebėtoja. Į pastangas vienaip ar kitaip telktis, integruotis į ES ir NATO buvo atsakyta agresija prieš Gruziją 2008-aisiais, Krymo aneksija ir karu Rytų Ukrainoje 2014-aisiais.

2015-aisiais Lenkijos prezidentu išrinkus An­drzejų Dudą, perėmusį Tarpjūrio idėjos estafetę iš L.Kaczynskio, Ukrainoje, kuri tuo metu (kaip ir dabar) ieškojo tarptautinių sąjungininkų, sustiprėjo dėmesys politinei Tarpjūrio integracijai. Uk­rainiečių internetinio leidinio „Petr į Mazepa“ re­daktorius Aleksandras Noinecas ta proga rašė: „… šiuo metu į Intermariumo idėją narsūs protai tal­pina minimum Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą ir Bal­tarusiją. Politiniu atžvilgiu aš netgi necenzūriškai nusikeikčiau – geopolitiniu požiūriu priežastys kur­ti Intermariumą dabar tokios pat kaip prieš šim­tą metų prie Pilsudskio: sukurti viršvalstybinį darinį, galintį tapti skydu nuo Rusijos ir pasipriešinti jos agresyvioms ambicijoms.“

Geopolitiniu požiūriu priežastys kur­ti Intermariumą dabar tokios pat kaip prieš šim­tą metų prie Pilsudskio: sukurti viršvalstybinį darinį, galintį tapti skydu nuo Rusijos ir pasipriešinti jos agresyvioms ambicijoms.

Svarstymus reikia viešinti

Nenuostabu, kad būtent Ukrainos viešojoje erd­vėje prasidėjo iškilių Lenkijos, Ukrainos ir Lie­tuvos politikos, žiniasklaidos, kultūros veikėjų diskusijos. Pernai lapkritį „Intermarium“ ciklą „Hro­madske TV“ pradėjo Lenkijos „Gazeta Wy­borc­za“ redaktorius Adamas Michnikas ir Al­girdas Kum­­ža, 2006–2009 m. buvęs Lietuvos pasiuntiniu Uk­rainoje. Kalbėdamas ukrainietiškai A.Kum­ža pa­reiškė, kad, pasiklausęs kalbų apie pi­nigų ir kad­­rų srautus dabartinės valdžios aplinkoje, jis pa­klausė savęs, ar daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai jis baigė ambasadoriaus kadenciją. Pokalbį pra­­tęsęs laidos vedėjas pastebėjo, kad valdžios, ku­ri 2014-aisiais atėjo po vadinamosios Eu­ro­mai­dano revoliucijos, pasitikėjimo kreditas išseko.

„Intermarium“ laidose dalyvaujantys Lietuvos atstovai gyvina dialogą mūsų šalies patirtimi, kuria autentišką „pridedamąją vertę“ – tai pasakytina ir apie spalio 10 d. įrašytoje laidoje skambančias ka­te­goriškas V.Landsbergio ištarmes dėl dekomunizacijos, H.Kunčiaus svarstymus apie lietuviškos tapatybės ramsčius bei jų kaitą.

GUAM, DPS, Rytų partnerystės žemėlapiai vienaip ar kitaip dengia Tarpjūrį, tų organizacijų veikla nusakoma plačia „bendradarbiavimo“ sąvoka ir nebūtinai veda prie politinės integracijos. Juo­­lab kad bendradarbiavimas su dabartiniu Bal­tarusijos režimu yra komplikuotas jau vien dėl ES sankcijų, taikomų tai šaliai.

Tarpjūrio telkimas atitinka ES Rytų partnerystės vektorius, tačiau šią kryptį vargu ar galima laikyti pagrindine Lietuvos užsienio politikos prioritetuose, nors mūsų šalis neslėpė ambicijų tapti regiono lydere. „Integracija į euroatlantines struktūras“ – šią sąvoką Lietuvos politikai kartoja kaip magišką užkeikimą, tačiau šios struktūros nuolatos transformuojasi. ES išgyvenant tapatybės krizę, po „Brexit“ referendumo krizė perėjo į or­ga­­nizacinę fazę.

Europos lyderiams vis dažniau kalbant apie ES dezintegraciją, Tarpjūris tampa ne ES priedėliu, kuris anksčiau ar vėliau bus integruotas, o savarankiško telkimosi zona. Todėl ir palaidotas J.Pil­sudskio projektas, pagal programą maksimum nu­matantis dabartinių Lenkijos, Ukrainos, Bal­ta­rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos Mol­dovos, Vengrijos, Rumunijos, Čekijos, Slovakijos, bu­vusios Jugoslavijos valstybių konfederaciją, tampa besiplunksnuojančiu feniksu.

Būtų apmaudu, jeigu apie Lietuvos vietą Tarp­jū­ryje lietuviai šnekėtų daugiausia Ukrainoje. Už­pil­dydama intelektinę tuštumą, žiojinčią toje vietoje, kur turėtų būti svarstoma apie ES ateitį, Lie­tu­vos na­cionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmė reng­­ti internetu pasiekiamas diskusijas. Pir­moji, įvy­­­kusi lapkričio 14 d., buvo pavadinta „Lie­tu­va – Len­­kija: europinė santykių dimensija“, ta­čiau jos te­­mos tik iš dalies susijusios su minėtomis valstybėmis. Diskutuota apie Višegrado šalių (Len­kijos, Ven­­grijos, Čekijos, Slovakijos) vizijas ES ateities klau­simais, apie galimą Lietuvos poziciją dėl Vi­še­gra­do šalių iniciatyvų, kalbėta apie Ven­grijos premjero Viktoro Orbáno ir Lenkijos partijos „Teisė ir tei­singumas“ vadovo Jaroslawo Kaczyńskio pa­skelbtą „kultūrinę kontrrevoliuciją“, kuri orientuojasi į nacionalinę tapatybę ir krikš­čioniškas europiečių šaknis. Diskusijoje dalyvavo politologai Ra­mū­nas Vilpišauskas, Andžejus Pukšto, Marijušas An­to­­­­novičius, istorikas Rokas Tracevskis. (Diskusiją ga­lima rasti youtube.com paskyroje „Lietuvos na­cionalinė Martyno Maž­vydo biblioteka“.)

Tvarsčiai „kruvinoms žemėms“

Minėtoje pirmojoje „Intermarium“ laidoje A.Michnikas pareiškė, kad Lenkijoje nemažai ži­noma apie Ukrainos dabartį, bet gerokai mažiau – apie jos istoriją, o Ukrainoje, atvirkščiai, gerai iš­ma­noma Lenkijos istorija, tačiau mažokai su­pran­tama dabartinė raida. Tarpjūrio geografija tu­ri ir tokį aspektą: amerikietis istorikas Timothy Sny­de­ris savo knygoje „Kruvinos žemės“ („Blood­lans“) dalį šio regiono priskiria prie teritorijų, ku­riose stalininis ir hitlerinis režimai nužudė daugiausiai civilių.

XXI a. pradžioje Ukraina ir Lenkija bendrauja kaip savarankiškos viena kitą gerbiančios valstybės, kurios neturi viena kitai teritorinių pretenzijų. Būta laikų, kai nei ukrainiečiai, nei lenkai valstybės neturėjo, o kai ėmė jas kurti, praliejo nemažai vieni kitų kraujo.

Tarpjūrio politinė istorija

Kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, tarp trijų imperijų padalytiems lenkams iškilo nepriklausomybės viltis. Austrijoje-Vengrijoje Jozefo Pilsudskio iniciatyva pradėti formuoti lenkų legionai. Rusija irgi pažadėjo sujungti tarp trijų imperijų padalytas žemes, jeigu Rusijos lenkai prisidės kariaujant su Vokietija ir Austrijos-Vengrijos imperija.

Tačiau visa Rusijai priklausanti Lenkijos dalis buvo vokiečių ir austrų-vengrų okupuota. Tose žemėse 1815 m. Vienos kongreso nutarimu buvo įsteigta Lenkijos karalystė, asmenine unija susieta su Rusija (rus. Carstvo Polskoje). Marionetinė karalystė turėjo konstituciją, renkamą seimą, tačiau tebuvo ypatingai valdoma Rusijos provincija – panašus „priedėlis“ buvo Suomija. Po 1831 m. sukilimo visus Lenkijos autonomijos ženklus caro valdžia panaikino.

Vokiečių ir austrų-vengrų atkurtoji Lenkijos karalystė neapėmė žemių, kurios priklausė ją atkūrusioms imperijoms, pvz., Krokuva karalystei nepriklausė.

1916-aisiais Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperatoriai bendra deklaracija įsteigė trijų asmenų Lenkijos karalystės Regentų tarybą, turėjusią valdyti iki išrenkant karalių. Buvo tikimasi, kad karui pasibaigus Lenkijos seimas karaliumi išrinks vieną iš Habsburgų, kuris „kraičio“ atsineš Krokuvą. Numatytojo karaliaus – erchercogo Karolio Stepono dukterys buvo ištekėjusios už kunigaikščių Algirdo Čartoryskio ir Dominyko Radvilos.

Lenkijos karalystė 1917 m. priėmė konstituciją, kūrė kariuomenę, turėjo lyg savą valiutą – Lenkijos markes. 1918 m. lapkričio 11-ąją kapituliavus Vokietijai Regentų taryba savo įgaliojimus perdavė J.Pilsudskiui, paskirdama jį valstybės viršininku.

1918 m. lapkričio men. Lenkija paskelbė nepriklausomybę. Jos politikai turėjo skirtingą, netgi prieštaringą požiūrį į tautiškai nevienalytės valstybės sąrangą, buvo projektuojami ir skirtingi jos sienų variantai.

Nacijų formavimosi laikotarpiu bajoriška demokratija ir federalizmas pasimiršo. Įtakingą lenkų politinio elito dalį sudarė nacionaldemokratai – vadinamieji endekai, kuriems vadovavo Romanas Dmowskis. Jų požiūriu, geriausiu atveju Lenkija turėjo būti atkurta su 1772-ųjų Abiejų Tautų Respublikos sienomis (apimant ir dabartinę Lietuvą), nors dauguma suprato, kad tai neįgyvendinamas planas.

Endekai nesvarstė apie autonomijas. R.Dmowskio požiūriu, Ukraina buvo neistorinė, nevalstybinė tauta, todėl jokio valstybingumo ukrainiečiams nenumatyta. Endekų požiūris į „neišsivysčiusius“ ukrainiečius panėšėjo į šiuolaikinį Rusijos propagandos požiūrį dėl ukrainiečių nevisavertiškumo, tik endekai nelaikė ukrainiečių lenkų tautos dalimi ar „broliška tauta“, kaip dabar tai daro nemažai Kremliaus propagandistų.

Lenkams ir ukrainiečiams broliautis nebuvo istorinio pagrindo – vieni buvo katalikai, kiti stačiatikiai. R.Dmowskio požiūriu, lenkų misija buvo civilizuoti ukrainiečius. Buvo manoma, kad dalį ukrainiečių galima polonizuoti – ypač ten, kur vyravo unitai, Romos popiežiaus valdžią pripažįstantys stačiatikiai. Endekai manė, kad Rusija gali būti atsvara Vokietijai, todėl dalis Ukrainos, pagal jų planus, turėjo atitekti Rusijai. Taigi vienos įtakingiausių Lenkijos politinių krypčių programose vietos nepriklausomai Ukrainai nebuvo.

R.Dmowskio oponentai buvo J.Pilsudskio atstovaujami federalistai. Tautas, kurias endekai ketino polonizuoti ir inkorporuoti, J.Pilsudskio sekėjai norėjo sujungti į federaciją ar konfederaciją. Federacinė Lenkija, sudaryta iš ukrainiečių, gudų, lietuvių autonominių darinių, turėjo tapti branduoliu platesnės federacijos – o ši jau būtų apėmusi valstybes, kurios šiame straipsnyje vardytos kaip Tarpjūrio sudedamosios dalys.

Tokių vizijų prielaida – gerokai į rytus pastumta Rusija. Tikrovė buvo tokia, kad po Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo 1919–1921 m. Rusija pasistūmėjo į vakarus, o ne atvirkščiai. Iki to laiko 1918–1919 m. būta karo tarp Lenkijos ir Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos (sostinė Lvovas), per kurį pastaroji valstybė buvo lenkų sunaikinta ir aneksuota. J.Pilsudskis sudarė sąjungą prieš Sovietų Rusiją su kitu ukrainiečių valstybiniu dariniu – Ukrainos Liaudies Respublika, tačiau ši galiausiai buvo prijungta prie SSRS.

Ypač kruvinas lenkų ir ukrainiečių santykių epizodas, kai 1943 m. vokiečių okupuotoje Volynėje Ukrainos sukilėlių armija nužudė arti 36 tūkst. civilių lenkų. Atsakomoji lenkų Armijos Krajovos akcija nusinešė kelis tūkstančius ukrainiečių gyvybių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA