Tag Archive | "Andrejus Piontkovskis"

Vakarai ir Rusija: ar išvengsime 4-ojo pasaulinio karo?

Tags: , , , , , , , , , , , , ,


A.Piontkovskis, DELFI nuotr.

Vilniuje neseniai įvyko antrasis Laisvosios Rusijos forumas, kuriame apie Rusijos ateitį, jos vidaus ir užsienio politiką diskutavo žinomi rusų, ir ne tik, opozicionieriai, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai.

 

Žurnalas „Veidas“ savo skaitytojams suteikia galimybę susipažinti su viena tokių diskusijų, kurios tema – Rusijos santykiai su Vakarais. Diskusijoje dalyvavo žinomas Rusijos politologas, publicistas Andrejus Piontkovskis; žurnalistė ir rašytoja Maša Gessen;  Hadsono instituto mokslinis bendradarbis, Rusijos ekspertas Davidas Satteris; Vokietijos žurnalistas, knygų autorius, 1999–2015 m. vadovavęs Vokietijos žurnalo „Focus“ biurui Maskvoje, Borisas Reitschusteris; Vokietijos žurnalistas ir publicistas Janas Philippas Heinas. Diskusijos moderatorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas politologas Vytis Jurkonis.

 

V.Jurkonis: Diskusijos tikslas – aptarti Rusijos sulaikymo priemones. Ši tema skamba tarsi iš Šaltojo karo laikotarpio žodyno. Žinoma, mūsų kolegos iš Ukrainos paklaustų, koks čia Šaltasis karas – juk čia pat vyksta tikras karas.

A.Piontkovskis: Mes visi čia pastatyti į labai keblią padėtį, kai „blic“ formatu reikia aptarti tarptautinę krizę, kuri savo rimtumu prilygsta Karibų krizei. Diktatoriaus iššūkis Vakarams – tai nuolat pasikartojantis siužetas, aptinkamas tiek politikoje, tiek literatūroje. Rimtas diktatorius, kad ir kas tai būtų – Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas, Kim Čen Iras, Vladimiras Putinas, Robertas Mugabe, Hugo Chavezas, – meta iššūkį Vakarams. Kai kurios konkrečios to iššūkio aplinkybės skiriasi, tačiau esmė lieka ta pati: Vakarų egzistavimas, nepaisant visų jų trūkumų, paremtas alternatyvomis. O diktatūrai bet kokia alternatyva yra egzistencinė grėsmė.

Todėl šiuo konkrečiu atveju, kai putiniškoji Rusija metė iššūkį Vakarams, istorinės analogijos gali padėti suprasti konflikto esmę ir leisti prognozuoti jo baigtį.

Juolab kad putiniškoji propaganda su malonumu vartoja terminą, kuris daug kam nepatinka. Jie šį konfliktą vadina Ketvirtuoju pasauliniu karu, kartais – Rusiško pasaulio karu su anglosaksiškuoju.

Šiuo atveju turima omenyje, kad Trečiasis pasaulinis karas – Šaltasis karas – rusų buvo pralaimėtas, o štai Ketvirtasis yra toks pat revanšas už pralaimėjimą, kaip Antrasis pasaulinis karas buvo hitlerinės Vokietijos mėginimas atsirevanšuoti už pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Ši analogija tokia akivaizdi, kad jos, dar kartą noriu pabrėžti, neslepia ir propagandistai.

Aiškesnė Ketvirtojo pasaulinio karo ideologija, planai, instrumentarijus buvo išdėstyti garsiojoje V.Putino kalboje, pasakytoje Krymo klausimu 2014 m. kovo 18 d.

Daugelis analitikų iš karto pastebėjo, kad ši kalba iš esmės yra Hitlerio kalbos apie Sudetų prijungimą prie Reicho „remeikas“.

 

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Kartu pristatyta ir Ketvirtojo pasaulinio karo ideologijos programa. Tai buvo euforijos laikotarpis po sėkmingo projekto „Krymas mūsų“. Suformuluotas ir tikslas siekti Novorosijos.

Nekalbėti apie Baltijos šalis šiuo atveju neįmanoma, nes pagrindinė Ketvirtojo pasaulinio karo užduotis buvo, žinoma, „apginti“ tautiečius, gyvenančius būtent Baltijos šalyse.

Baltijos šalys pasirinktos ne tik dėl imperinės neapykantos šalims, išsikovojusioms nepriklausomybę, bet ir dėl to, kad jų vieta tiko istoriniam smūgiui Vakarams suduoti ir jiems sunaikinti. Morališkai ir politiškai. Juk jeigu Vakarai nepajėgūs suteikti pagalbos pagal 5-ąjį straipsnį šalims, kuriose pasirodo žalieji žmogeliukai, tai reiškia NATO, Vakarų ir JAV, kaip pasaulinės galybės, pabaigos pradžią.

O Aljansui buvo iškeltas toks pat klasikinis klausimas, kokį Hitleris 4-ajame dešimtmetyje uždavė Vakarų demokratijoms: ar jūs pasirengę mirti už Gdanską? Tik šį kartą klausimas buvo „ar jūs pasirengę mirti už Narvą?“

Klausimas ne toks paprastas, kaip atrodo. Nepaisant to, kokios būtų pasekmės NATO atsisakius suteikti pagalbą, Vokietijoje atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 70 proc. vokiečių Rusijai įsiveržus į Baltijos šalis pasisakytų už pareigos jas ginti nevykdymą. Tokia yra masinė sąmonė. O kaip Vakarų elitas? (…)

Atsakymas buvo rengiamas dvejus metus, o galutinai ir žodžiais, ir darbais jis buvo pateiktas per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje liepos 8 d. Tai iš esmės pirmas kartas, kai buvo atvirai aptartas Rusijos vykdytas branduolinis šantažas, apie kurį, savo gėdai, visą laiką prieš tai tylėjo Vakarų spauda. Varšuvoje nuspręsta dislokuoti po NATO batalioną trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Pasakyta, kad bus sustiprintas amerikiečių karių dalyvavimas Europoje.

Trumpai tariant, atsakymas į klausimą, ar jūs pasirengę mirti, buvo toks: NATO gins bet kurį kiekvienos NATO šalies lopinėlį. O štai ar jūs, pone Putinai, pasirengęs dėl mūsų mirti?

Tai reiškė, kad Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

 

Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

Ne mažiau skausmingą pralaimėjimą patyrė ir tautiečių bei viso „rusiško pasaulio“ gynybos planas. Jis pirmiausia žlugo Ukrainoje – jo nepriėmė rusakalbiai ir Rusijos gyventojai Ukrainoje. Dauguma rusų Ukrainoje atmetė šią idėją ir liko ištikimi Ukrainos valstybei bei jos pasirinkimui. Tai reiškia, kad šiame kare režimas prarado ir ideologines, ir instrumentines pozicijas.

Kokia yra dabartinė Kremliaus reakcija? Tai, kas dabar ten vyksta, yra ne dienomis, o valandomis auganti karinė isterija. Mes jau girdėjome apie civilinės gynybos pratybas, kuriose dalyvauja milijonai žmonių, apie 300 gramų duonos kepaliukus, kurie bus dalijami Sankt Peterburge, apie nesibaigiančius grasinimus Vakarams. Tai isterija, tiksliau sakant, isterijos imitacija.

Man atrodo, kad žmonės, kurie priima sprendimus – o pirmam planui žlugus sprendimus priima ne vien tik V.Putinas, nes jis yra priverstas tartis, derėtis, diskutuoti su savo aplinka, – nori kažkaip nušokti nuo eskalavimo kopėčių. Tačiau pats V.Putinas sausas neišlips, jeigu visuomenei nebus sukurta tam tikra pergalės regimybė arba daugiau mažiau tenkinantis susitarimas ir grįžimas į normalų gyvenimą.

Man atrodo, kad ši beprotiškos isterijos taktika labai pavojinga, ji gali virsti realiu susidūrimu – gali netyčia susidurti lėktuvai ar kibernetinės pajėgos. Šia isterija siekiama gąsdinti Vakarus, esą V.Putinas pasirengęs didinti statymus iki pat branduolinio konflikto, ir tikimasi, kad Vakarai dėl šventos ramybės sutiks, kaip Maskvoje sakoma, taikiai sugyventi.

Bėda ta, jog Vakarai šiuo atveju neturi ko pasiūlyti V.Putinui, kad šis būtų patenkintas ir galėtų „išsaugoti veidą“ prieš Rusijos visuomenę. Apie Baltijos šalis aš jau net nekalbu – Vakarams tai egzistencinis klausimas, jis nediskutuotinas.

Ukrainą Vakarai, ko gero, iš dalies gal ir atiduotų. Neatsitiktinai pirmoji NATO ir JAV prezidento Baracko Obamos reakcija į Krymo aneksiją buvo pareiškimas, esą Ukraina nėra NATO narė, todėl karinė intervencija neįmanoma, ir panašiai. Balandžio mėnesį Ženevoje V.Putinui buvo pasiūlytas sandoris: „Na, gerai, jūs paėmėte Krymą. Jei toliau neisite, mes užsimerksime.“

Tačiau Ukrainos ir taip nebeįmanoma atiduoti, Ukraina jau nebėra objektas, nes čia atsirado pilietinė visuomenė, ir ji atsirado atsako į V.Putino agresiją metu. Su jokiais gudriais ankstesniais Zbigniewo Brzezinskio planais finliandizuoti Ukrainą ši nebesutiks.

Nieko V.Putinui Amerika negali pasiūlyti ir Sirijoje, nes ten ji jau ir taip viską atidavė. JAV jau išdavė visus, su kuriais būtų galėjusios bendradarbiauti, ir tapo Putino-Assado karinių nusikaltimų bendrininkėmis. Galima sakyti, kad V.Putinui buvo įteikta pergalė – galimybė nebaudžiamam naikinti Alepo gyventojus. Tačiau ši „pergalė“ Rusijai nieko neduos.

Artimiausiu metu kažkokio „išrišimo“ Sirijoje nebus, bent jau iki B.Obamos kadencijos pabaigos. Jei JAV rinkimus laimės Hillary Clinton, ji su V.Putinu elgsis labai griežtai, todėl karinę isteriją Vakarams „parduoti“ lengviau dabar.

Vis dėlto noriu pasakyti, kad Rusija gyvena labai gerai. Nėra paliesta jokia nacionalinė Rusijos problema – nei Sirijoje, nei Ukrainoje, nei Baltijos šalyse. Visa tai vadinamojo Ketvirtojo pasaulinio karo „fantazmai“. O mūsų sėkmė bus tuomet, jeigu pavyks maniaką atitraukti nuo branduolinio mygtuko.

 

V.Jurkonis: Branduolinis šantažas skamba kaip apokalipsė. M.Gessen yra parašiusi knygą „Žmogus be veido“, o štai A.Piontkovskis sako, kad tą veidą reikia kažkaip išsaugoti. Taigi papildomas klausimas – ar Vakarai nepakankamai vertina Kremliaus keliamą grėsmę, ar ją pervertina?

M.Gessen: Mano nuomone, klausimas ne vien toks, ar pervertina, ar vertina nepakankamai. Nors man atrodo, kad greičiau vertina nepakankamai rimtai, svarbu, kokią žinutę Vakarai gauna iš Kremliaus ir kokią siunčia jam. Mano nuomone, visa Vakarų politika Kremliaus atžvilgiu paremta dviem klaidingomis prielaidomis.

M.Gessen

Pirmoji klaida: Vakarų lyderiai ir didžioji elektorato dalis mano, kad V.Putino elgesys yra „reaktyvus“. Kitaip sakant, kad jo veiksmus lemia susiklostančios situacijos ir kad tai daugiausia atsakas į Vakarų elgesį. Iš tiesų V.Putino politiką lemia jo paties pasaulio įsivaizdavimas. Jis elgiasi taip, kaip elgiasi. O vienintelis būdas jam išlaikyti valdžią – visuomenės mobilizacija. Ir būtent siekis išlaikyti visuomenę mobilizuotą diktuoja jo politiką, o ne kokie nors Vakarų veiksmai.

Antra klaidinga prielaida, tiesiogiai susijusi su pirmąja, yra Vakarų įsivaizdavimas, jog savo elgesio strategiją reikia modeliuoti taip, kad ji maksimaliai efektyviai veiktų V.Putino elgesį. Pavyzdžiui, sankcijų įvedimo logika buvo tokia, kokia buvo: įveskime sankcijas laipsniškai, nes jei V.Putinas tikrai turi omenyje tai, kuo grasina, jis sustos.

Nėra jokio pagrindo manyti, kad tokia Vakarų strategija gali pasiteisinti. Tačiau tai gilus įsitikinimas, kad jei mes tinkamai pasirinksime, kaip elgtis, kaip paveikti V.Putino aplinką, jis pasikeis. Tai klaida. Visus savo įsivaizdavimus, koks yra pasaulis, jis susikuria instinktyviai, ir visų jų tikslas – išsilaikyti valdžioje.

Kitas klausimas – tai kuo gi Vakarams remtis, jei ne V.Putino elgesiu? Ir štai kyla pati sunkiausia problema – reikia keisti suvokimą. Reikia sau pripažinti, kad jokia strategija neveiks.

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

 

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

Kokios vertybės, kokie susitarimai Vakarus padaro tuo, kas jie yra. Veiksmai, pagrįsti šia filosofija, o ne kokie nors migloti svaičiojimai, kaip gali sureaguoti V.Putinas, yra vienintelė išeitis Vakarams.

Įvesdami sankcijas Vakarai turėjo mąstyti, kad negalima turėti reikalų su nusikaltėliais, negalima žaisti pagal jų taisykles. O ne manyti, kad vienokios ar kitokios priemonės nusikaltėliams padarys įtaką, jie ims ir pasikeis. Čia ir sustosiu.

 

V.Jurkonis: Labai ačiū. O dabar – žvilgsnis iš JAV.

David Satter

D.Satteris: Labai dažnai aptarinėjami V.Putino motyvai: kas jį motyvuoja, kaip jis elgiasi. Nes daugeliui V.Putino įsiveržimas į Ukrainą ir Krymo okupacija buvo netikėtumas. Tačiau dažnai mūsų diskusijos turi vieną trūkumą: JAV vyrauja amerikietiškas mentalitetas. Amerikiečiai žino faktus, bet juos interpretuoja remdamiesi savo pačių supratimu ir negalvodami, kad gali egzistuoti visai kitoks pasaulio supratimas. Galiu pasakyti, kaip man viskas atrodo. Tiesa, aš nesitariau nei su V.Putinu, nei su jo aplinka, kad žinočiau, ką tiksliai jie galvoja. O jei ir konsultuočiausi, nemanau, kad jie man pasakytų tiesą. Tačiau atvirai sakant, man atrodo, kad viskas, ką daro V.Putino režimas, bet koks karas tėra vidaus politikos instrumentas.

Tą patį darė, beje, ir Borisas Jelcinas. Jei prisiminsime Pirmąjį Čečėnijos karą, tuomet buvo tiesiai pasakyta, jog mums reikia greito ir pergalingo karo, kad išaugtų prezidento reitingai. 1994-aisiais B.Jelcinui populiarumo labai reikėjo, tačiau karas pasirodė netrumpas ir nepergalingas. Vis dėlto jis buvo pradėtas turint būtent tokių tikslų.

Jei kalbėtume apie Antrąjį Čečėnijos karą, tai buvo mėginimas išsaugoti B.Jelcino šeimą ir privatizacijos rezultatus. 1999-aisiais Rusijos prieš savo pačios tautą įvykdytas teroro išpuolis, be kurio joks karas nebūtų buvęs įmanomas, leido įsiveržti į Čečėniją antrą kartą. Ir tai turėjo greitą rezultatą: V.Putinas tapo prezidentu. Galime ilgai kalbėti apie šio įvykio aplinkybes, tačiau laikas to neleidžia.

Karas Ukrainoje irgi buvo pradėtas dėl absurdiškų pretekstų ir dėl vidaus politikos priežasčių. Viskas, kas nutiko Ukrainoje, buvo mėginimas ten atrasti savo pačių visuomenės atspindį. O kas gali būti geriau, nei mažos grupelės sukilimas?

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Beje, kai šis karas prasidėjo, atsirado galimybė įvykdyti dar vieną avantiūrą – pradėti puolimą Sirijoje. Jei žvelgsime į B.Jelcino ir V.Putino režimus, galėsime geriau suprasti, ko iš jų galima tikėtis.

Tačiau kaip turi reaguoti Vakarai? Manau, idėja, esą Rusija ruošiasi atkurti savo imperiją, yra perdėta. Tai nerealu. Su viena sąlyga: jeigu nebus vidaus krizės pačioje Rusijoje. Nes tam, kad nukreiptų dėmesį nuo vidaus problemų, Rusija visuomet imasi ir gali imtis jau pasiteisinusios priemonės – karo.

Žinoma, jei kariaujama su tais, kurie gali apsiginti, rizika yra per didelė. Todėl labai svarbu sustiprinti Rusijos atgrasymą. Ir ne tik kariniu požiūriu, bet ir moraliniu, intelektiniu. Nes vienas iš režimą stabdančių veiksnių yra suvokimas, kad potencialus priešas adekvačiai supranta Rusijos mentalitetą, galimybes ir galimus veiksmus.

Pati didžiausia Vakarų silpnybė yra… Žinote, neseniai kalbėjausi su JAV Senato Užsienio reikalų komiteto nariais ir priminiau jiems, kaip Johnas Kerry guodėsi, kad Sergejus Lavrovas jam į akis melavo. Aš buvau tiesiog apstulbęs. O ko jis tikėjosi? Kad S.Lavrovas jam sakys tiesą?..

Tai ne tik juokinga, tai pavojinga. Tokia šalis kaip JAV privalo rasti intelektinių resursų suvokti, su kuo turi reikalą. Tačiau šiuo metu – prezidentinės lenktynės ir vyksta daug keistų dalykų. Iš vienos pusės, turime demokratiją. Iš kitos, tuomet, kai buvo akivaizdu, jog Rusijos režimas žudo žmones, tokius kaip Aleksandras Litvinenka ar Ana Politkovskaja, prasidėjo santykių „perkrovimas“…

H.Clinton kuria įspūdį, neva ji kovoja su V.Putino režimu, o šis mirtinai bijo jos pergalės rinkimuose. Tai, beje, visai įmanoma, nes jos oponentas Donaldas Trumpas kalba tokias kvailystes, kurios yra net kvailesnės už mūsų oficialią politiką. Toks nesusipratimas kaip D.Trumpas įmanomas tik visuomenės nesupratimo fone.

Šis Rusijos nesupratimas būtų nieko baisaus, jei nebūtų grėsmės, kad Rusija mus iš tiesų gali įtraukti į labai rimtą krizę. Todėl situacija reikalauja iš amerikiečių susipažinti su realiais faktais. O jūs, šio forumo dalyviai, galite prie to prisidėti.

 

V.Jurkonis: Labai svarbus veikėjas Vakarų santykiuose su Rusija, be jokios abejonės, yra Vokietija. Tad įdomu, kokios nuotaikos Berlyne?

B.Reitschusteris

B.Reitschusteris: Leninas yra prikalbėjęs daug kvailysčių, bet yra pasakęs vieną protingą dalyką: vokiečiai, prieš organizuodami revoliuciją, prieš grobdami traukinius, pirmiau nusipirks bilietą į tą traukinį. Dabar vyksta tas pats. Kad įsitikintų, jog Rusija yra agresorė, jog ji puola, vokiečiai reikalauja pasirašytų pareiškimų, kuriuos antspaudu būtų patvirtinęs notaras. Nes šiaip iš pasakojimų juk negali tiksliai žinoti. Juk V.Putinas tvirtina, kad jis geras…

Čia tas pats, kas raupsai. Dešimtmečius ši liga laikoma išnykusia, ir mes jau nebeturime jai imuniteto. Nes mes dešimtmečius gyvename gerovės ir taikos pasaulyje. Todėl kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“ Tai toks kolosalus proto užtemimas ir nenorėjimas suvokti realybės, kad aš siūlau erelį Vokietijos herbe pakeisti stručiu.

 

Kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“

Kas lemia tokią visuomenės simpatiją V.Putinui? Visų pirma labai stiprus vokiškas antiamerikonizmas. Antras dalykas – labai stiprios kairuoliškos nuotaikos. Žmonės mano, kad viskas, kas yra Rusija, tai Leninas. Ir nesupranta, kad, palyginti su V.Putinu, B.Obama yra tikras socialistas.

Mane labai išgąsdino tai, jog anksčiau maniau, kad denacifikacija Vokietijoje buvo sėkminga. Dabar, kai V.Putinas valdžioje, imu tuo abejoti. Vokietijoje egzistuoja tam tikras fiure… hm, lyderio ilgesys.

Visuomenėje į bausmę žiūrima kaip į kažką netinkamo. Na, kaipgi taip, reikia supratingumo. Tas pats su V.Putinu: gal atšaukim tas sankcijas, negalima šitaip…

Vokietijos politikos kritikai sako, kad pas mus ne politika, o socialinė pedagogika – kaip vaikų darželio auklėtojų rengimas. Toks pat santykis su V.Putinu. Bet kad reikia atgrasymo, o ne padlaižiavimo, supranta nedaugelis. Vienintelė Angela Merkel, kuri pati yra iš buvusios Rytų Vokietijos, todėl labai gerai žino, kas yra V.Putinas.

Todėl Vokietijos ir Rusijos santykius labai stipriai veikia tai, kas yra kancleris. Jeigu A.Merkel bus pakeista (manau, kad V.Putinas ties tuo jau dirba), tai Vokietijos vaidmuo Vakarų santykiuose su Rusija taps antraeilis.

 

V.Jurkonis: Nuskambėjo kritika dėl per didelio Vakarų atsipalaidavimo. O kaip Vokietijos ir Rusijos santykius bei Rusijos įtaką Vakarų visuomenės nuomonės formavimui vertinate jūs?

J.P.Heinas

J.P.Heinas: Tarp Vakarų ir Rusijos egzistuoja tam tikri klientelistiniai santykiai. Kalbėjote apie tai, kad V.Putinas elgiasi taip, kaip elgiasi, dėl savo realybės suvokimo. Klausimas, kiek V.Putino realybė yra ir mūsų realybė. A.Piontkovskis minėjo, kad 70 proc. vokiečių neitų ginti Baltijos šalių. Tai labai įdomu, nes susiję su tuo, kaip V.Putino realybė perkeliama į mūsų realybę.

Rusijai taip gerai sekasi mus priversti elgtis taip, kaip ji nori, nes iš tiesų mes patys tai norime daryti. Tai svarbu suprasti. V.Putino režimas siekia akceleruoti savąjį suvokimą mumyse.

Daugybė žmonių Vokietijoje nežino, ką reiškia sovietinė okupacija. Tačiau jie mano, kad dabar yra okupuoti ES. Tai labai įdomu.

Mano karta užaugo apsupta patogumų ir malonumų, ir mums labai sunku pripažinti, kad padarėme klaidą praradę budrumą. Rusija tuo naudojasi projektuodama savo realybę mūsų visuomenėje. Ir jai labai gerai sekasi: užtenka pažvelgti į tai, ką rašo Vakarų žiniasklaida, ir pamatysime daugybę žinučių, kurias suformulavo pati Rusija, o mes jas priėmėme už gryną pinigą. Rusijai nėra sunku daryti mums įtaką, nes viskas kyla iš mūsų pačių.

 

Parengė Rima JANUŽYTĖ

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

A.Piontkovskis: Aklumo žaidimas

Tags: , , ,


A.Piontkovskis, DELFI nuotr.

Prieš penkiolika metų atviraširdis George‘as Bushas, tiesiog iki ašarų sujaudintas Putino iš anksto paruošto pasakojimo apie gaisre išgelbėtą kryželį, pažvelgė jam į akis ir pamatė ten kažkokius nuostabius dalykus.

 

Geopolitika.lt, Laisvės radijas

 

Man net teko į tą jo repliką atsakyti ištisa knyga „Another Look into Putin‘s Soul“ (Kitas žvilgsnis į Putino sielą). Stiprėjanti Donaldo Trumpo, kaip „Putino pudelio“, reputacija šiandien skatina smarkų savaiminį Amerikos politinio elito auklėjimąsi žvelgiant į tas Putino režimo puses, į kurias tas elitas iki šiol nesiryždavo pažvelgti.

Pirmiausia tai gausėjantys duomenys, liudijantys strateginį Kremliaus ir Rusijoje uždraustos „Islamo valstybės“ bendradarbiavimą, ir tai, kad Maskva teroristus naudoja kaip savotišką „Ledlaužį-2“ (čia turimas omenyje rašytojo V. Rezuno-Suvorovo, perbėgusio į Vakarus buvusio SSRS šnipo, romanas „Ledlaužis“, kuriame teigiama, kad Stalinas, siekdamas įvykdyti pasaulinę revoliuciją, Hitlerį naudojo kaip „pasaulinio kapitalizmo ledlaužį“ – vertėjo past.), t. y. priemonę Vakarams silpninti ir griauti:

- anksčiau nukištas į stalčių JAV finansinės žvalgybos pranešimas apie Kremliaus kuruojamą Basharo Assado ir „Islamo valstybės“ prekybą nafta (Putino žodžiais tariant – „statinėmis su rusų krauju“);

- tūkstančių Rusijos ir buvusių sovietinių respublikų piliečių buvimas „Islamo valstybės“ gretose, šimtai jų buvo FST aprūpinti rusiškais užsienio pasais ir pasiųsti į Artimuosius Rytus kaip savos rūšies kariai internacionalistai;

- Rusijos aviacijos Sirijoje kovinių veiksmų pobūdis, kai Obamai ir Kerry‘iui nuolaidžiaujant ir net tyliai pritariant naikinami sunitų sukilėliai, kovojantys su Assadu ir „Islamo valstybe“, ir žudomi juos remiantys civiliai gyventojai;

- vis atviriau ir ciniškiau po kiekvieno didesnio islamistų teroristinio akto Kremliaus propagandos vykdomas Europos ir JAV vadovybės bei gyventojų šantažas: atšaukite sankcijas ir pradėkite bendradarbiauti su mumis, nes priešingu atveju sprogimai tęsis.

Stalino ledlaužis „Adolfas Hitleris“ buvo naudojamas išskirtinai užsienio politikos tikslams. Pradėdamas savo didįjį geopolitinį žaidimą Kremliaus kalnietis, tapęs absoliučiu diktatoriumi, visas savo vidaus politikos problemas jau buvo išsprendęs. Putino ledlaužis „Radikalusis islamas“ – per namų sprogdinimus, per Basajevo žygį į Dagestaną – nuo pat pradžių buvo nukreiptas iš esmės į vidaus politikos problemas, į valdžios užgrobimą. Tačiau Putinas suprato, kad, nepaisant visko, jo režimas, visiškai kitoks nei Stalino, be profilaktinio jį supančios erdvės performavimo taip pat negali būti ilgalaikis.

Pirma, posovietinė erdvė turi būti griežtai kontroliuojama Kremliaus, kad nė viena tos erdvės šalis negalėtų išsiveržti iš pokomunistinių kleptokratinių režimų grandinės ir taip tapti itin nepageidaujamu pavyzdžiu Rusijos piliečiams.

Antra, Vakarai turi būti įbauginti, sutrikdyti ir pakrikę tokiu mastu, kad ne tik kad nepalaikytų bėglių (Gruzijos, Ukrainos), bet net su sargyba sugrąžintų juos į Rusijos kleptokratų „privilegijuotų interesų zoną“.

Šiandien Putinas yra per žingsnį nuo, atrodytų, neįsivaizduojamos geopolitinės pergalės ir jokiu būdu nesustos, kad nepraleistų unikalios galimybės laimėti Trečiąjį pasaulinį karą „praliejant mažai kraujo svetimoje teritorijoje“.

Štai būdingos konkrečios „gerojo tardytojo“ Sergejaus Markovo rekomendacijos: reikia skubiai nutraukti Rusijos ir Vakarų konfliktą dėl Ukrainos. „Chuntą“ reikia pakeisti technine vyriausybe, pakeisti Konstituciją, pašalinti neonacistus, surengti naujus laisvus rinkimus. „Kijevo chunta“ – tai viena svarbiausių kliūčių bendrai JAV, ES ir Rusijos kovai su teroristais.

„Blogojo tardytojo“ vaidmenį atlieka kažkuris skeptiškai nusiteikęs, laidoje „Vakaras su Solovjovu“ dalyvaujantis parlamentaras, kuris „nėra įsitikinęs, jog užteks vieno teroristinio akto Paryžiuje, kad būtų pradėta kalbėtis su Putinu“. O premjeras Medvedevas savo spaudos konferencijoje tiesiai pareiškė: teroro aktai ES ir kitose pasaulio vietose vyksta todėl, kad Vakarų šalys laikosi Rusijos izoliavimo kurso.

Kremliaus mafija beveik atviru tekstu siūlo Vakarams „stogą“ nuo būsimų teroro aktų, tačiau, suprantama, griežtomis savo sąlygomis. Kad Maskva džihadistinėse struktūrose turi savo agentūrą ir daro joms tam tikrą įtaką, seniai nėra paslaptis. Tai ir žmonės, užverbuoti dar KGB pagal „nacionalinių išsivadavimo judėjimų“ liniją, ir Saddamo karininkai, mokęsi SSRS ir sudarantys kadrinį „Islamo valstybės“ pajėgų stuburą, ir jaunieji Alacho kovotojai iš Kaukazo, rūpestingai globojami FST.

Pirmą kartą slapta užuomina – „bendradarbiaukite su Kremliumi, priešingu atveju būsite sprogdinami“– Putino propagandos ir jos užsienio agentūros visa jėga buvo panaudota po brolių Carnajevų teroristinio akto per Bostono maratoną. Tačiau bet kuris Amerikos prokuroras, žurnalistas ar politikas, panorėjęs sužinoti tiesą apie Carnajevų teroro aktą, galėtų įsitikinti, kad „Bostonui skirtas sprogdiklis buvo užtaisytas jau seniai“ („Novaja gazeta“, 2013 m. balandžio 27 d.). Prieš įvykdydamas teroro aktą vyresnysis Carnajevas aštuonis mėnesius gyveno Rusijoje ir buvo kontroliuojamas FST. Jis nesislaptydamas, per Šeremetjevo oro uostą, iš JAV atvyko į Rusiją žinodamas, kad Maskva oficialiai perspėjo amerikiečius: Carnajevai yra susiję su islamistais, o jį Jungtinėse Valstijose dėl to du kartus apklausė.

Carnajevas niekada nebūtų ryžęsis to daryti, jeigu nebūtų buvęs absoliučiai tikras, kad Rusijoje jis bus visiškai saugus. Ir tikrai, prižiūrimas FST jis laisvai keliavo po Kaukazą, susitikinėjo su pogrindžio aktyvistais (po šių susitikimų kelis žmones demonstratyviai likvidavo). O pats Carnajevas liko gyvas ir sveikas, ramiai sugrįžo į Maskvą ir sėkmingai išvyko į JAV pasitikti savo likimo.

Kai jau po teroro akto į Maskvą atvyko JAV senatorių grupė, kad su rusų kolegomis bendradarbiautų tiriant įvykį, šie kolegos pasiuntė senatorius „į lankas“, pareikšdami, kad jokio Carnajevo 2012 metais Rusijoje nebuvo. O vienas iš Amerikos diplomatų, lydėjusių delegaciją, tapo specialiųjų tarnybų provokacijos auka: jam pasiūlė perduoti slaptus duomenis, o tada, kaip kine, plieskiant televizijos kameroms, sulaikė.

Amerikos valdžia ir teisėtvarkos organų vadovybė tikriausiai žino tiesą apie teroristinio akto Bostone organizatorius. Tačiau jie nesiryžta pažvelgti šiai tiesai į akis – ji per daug siaubinga ir pareikalautų pernelyg rimtų išvadų bei veiksmų. Tačiau tebesitęsiantis aklumo žaidimas gali atvesti prie naujų tragedijų.

Donaldas Trumpas – itin vertingas Putino agentas Amerikoje, toks, kokio sovietinė sistema ir KGB neturėjo per visą SSRS istoriją. Didžiausia Trumpo vertybė yra ta, kad jo niekas neverbavo, niekas jam nemokėjo ir jis nepasirašė jokių pasižadėjimų. Todėl formaliai demaskuoti Trumpo kaip agento neįmanoma. Tiesiog jis, kaip išskirtinai naudingas beraštis buržuazinis idiotas, prezidento poste rengiasi siekti būtent tų tikslų, apie kuriuos svajoja Putinas: faktinio JAV pasitraukimo iš pasaulinės arenos, NATO iširimo, Ukrainos atidavimo visiškai Kremliaus savivalei.

Trumpas – tikras savimyla, nuoširdžiai laikantis save Amerikos patriotu. O štai kas yra tikrieji seni, faktiškai Kremliaus apmokami agentai, – tai jo artimiausi bendradarbiai: rinkiminės kampanijos vadovas Paulas Manafortas ir patarėjas Rusijos klausimais Carteris Page‘as. Abu jie daugelį metų už milžiniškus pinigus dirbo pas Rusijos oligarchus ir Viktorą Janukovyčių. Manafortas ir Page‘as puikiai žino, už ką ir kam jie dirba, jie visaip kursto ir tvirtina proputiniškas savo kliento nuostatas. „Pagrindinis mūsų priešas – „Islamo valstybė“, Putinas kovoja su terorizmu, todėl mes privalom atmesti visus savo smulkius nesutarimus ir vienytis su Putinu“ – štai tas nesudėtingas štampas, kurį į Trumpo sąmonę bruka Manafortas ir Page‘as.

Trumpo pasiryžimas atiduoti Putinui Rytų ir Centrinę Europą – tam tikra prasme panašių Baracko Obamos politikos tendencijų tęsinys. Visi juk prisimena Amerikos prezidento interviu žurnalui „Atlantic“, kuriame vos ne paraidžiui buvo pasakyta: rusams norisi išprievartauti Ukrainą daug labiau, nei mums norisi ją ginti, taip bus visada ir mums tenka su tuo skaitytis. Šis atviravimas parodo, kad panašios pavargimo nuo pasaulinės atsakomybės nuotaikos yra būdingos Amerikos politinei klasei. Todėl Trumpo kandidatūra yra idealus tokių pažiūrų besilaikančių veikėjų koncentracijos taškas. Tačiau Obama bent neatsisako nuo JAV, kaip NATO narės, įsipareigojimų, ir Amerikos prezidento parašas po griežta neseniai vykusio vadovų susitikimo deklaracija dar kartą tai patvirtina. O Trumpas maksimaliai ekspolatuoja visada JAV egzistavusias izoliacionistines nuotaikas.

Tokios nuotaikos (objektyviai – prohitleriškos) JAV buvo stiprios Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Prezidentui Franklinui Rooseveltui reikėjo padėti daug pastangų, kad Amerikos žmones įtikintų būtinumu priešintis fašizmui Europoje. Būdinga, kad Trumpas savo rinkiminei kompanijai pasiskolino ketvirto dešimtmečio Amerikos izoliacionistų šūkį „America First“ („Pirmiausia – Amerika“).

Kartais tenka išgirsti nuomonę, kad, tapęs prezidentu, Donaldas Trumpas nepajėgs realizuoti savo ardomųjų užsienio politikos nuostatų, nes susidurs su Amerikos politinės sistemos svertų ir atsvarų sistema. Bet esmė ne ta, kad visuose Amerikos politinio elito ešalonuose, įskaitant ekspertų bendruomenę, yra pakankamai daug izoliacionistų, atsisakymo nuo atlantinių įsipareigojimų šalininkų (giliai įsitikinusių ir dosniai Kremliaus apmokamų). Siekdami įgyvendinti savo nuostatas jie visi aktyviai naudosis Trumpu ir jo milžiniškomis vykdomosios valdžios vadovo galimybėmis.

Būdinga, kad apie labiausiai nevykusius Trumpo pasisakymus kol kas nė žodžio neištarė tokie Amerikos užsienio politikos guru kaip Henry Kissingeris ir Zbigniewas Brzezinskis. Na, dėl pirmojo viskas aišku. Kissingeris ir artimiausias jo patarėjas Rusijos klausimais Thomas Gremas jau daugiau nei dešimtmetį tarnauja Kremliaus interesams. Kad tuo įsitikintumėte, perskaitykite bet kurią jo publikaciją. O štai „didįjį Zbigą“ ilgosios Lubiankos rankos pasiekė palyginti neseniai, prasidėjus Ukrainos krizei, kai vienas iš Putino dvaro oligarchų veterano antitarybininko vadovaujamam Strateginių ir tarptautinių tyrimų centrui CSIS paaukojo didelę pinigų sumą. Po to senukas Brzezinskis netikėtai su įkarščiu ėmė kalbėti apie Ukrainos finliandizaciją.

Šiandien, sprendžiant iš visuomenės nuomonės apklausų, Hillary Clinton lenkia Trumpą. Bet įsivaizduokite, kad maždaug apie spalio vidurį Amerikoje įvyks grandiozinis teroro aktas su daugybe aukų, kuriame aiškiai dalyvaus islamistai, o prezidentas Obama, kaip visada, sakys: islamas čia ne prie ko, islamas – tai puiki, taikinga religija. Tai, žinoma, suerzins Amerikos rinkėjus ir į Trumpo pusę patrauks naujų šalininkų.

Trumpas turi galimybę ateiti į valdžią, ir toks artėjančių rinkimų rezultatas bus kolosali Putino pergalė. Būsimasis Trumpo kabineto valstybės sekretorius, Atstovų Rūmų pirmininkas dešimtame dešimtmetyje, anaiptol ne didžiosios politikos marginalas, o priešingai – aukščiausio Amerikos politinio elito atstovas Newtas Gingrichas neseniai pareiškė, kad Estija – tai Sankt Peterburgo priemiestis ir dėl jos jis nesirengia rizikuoti branduoliniu karu su Rusija. Tokia sentencija pati savaime reiškia milžinišką dvejus metus trunkančio atviro, prieš Vakarus nukreipto Kremliaus šantažo branduoliniu karu pergalę. Iš esmės tai – tiesioginis „mandagių žaliųjų žmogeliukų“ kvietimas vykti eilinių atostogų į Baltijos valstybes. Įdomu, ar Gringrichas žino, kad jis pažodžiui kartoja Stalino argumentaciją, kurią šis naudojo skebdamas karą Suomijai, atseit pati Suomijos geografinė padėtis yra grėsmė Leningrado saugumui. Gringricho, būsimo prezidento Trumpo vardu paskelbusio apie JAV kapituliaciją, žodžiai Kremliuje skambėjo kaip muzika.

JAV atsisakymas nuo karinės NATO šalies gynybos, nuo branduolinio sulaikymo principo reikš NATO galą, JAV kaip pasaulinės didžiosios valstybės galą, Vakarų pasitraukimą iš pasaulio istorijos. Tai – didelė pagunda „Rusų pasaulio“ ideologams ir praktikams, ir Putinas, be abejo, rimtai svarsto, kaip pasinaudoti tokia galimybe ir, svarbiausia, kaip šią galimybę maksimaliai padidinti.

Kad ateitų į valdžią, Putinas ryžosi namų sprogdinimui Rusijoje. Jis pasiuntė Carnajevą į JAV, kad būsimiems trumpams įteigtų mintį, jog su Kremliumi būtina bendradarbiauti. Šiandien Putinas yra per žingsnį nuo, atrodytų, neįsivaizduojamos geopolitinės pergalės ir kad nepraleistų unikalios galimybės laimėti Trečiąjį pasaulinį karą „praliejant mažai kraujo ir priešo teritorijoje“, nesustos prieš nieką. Įsilaužimas į Demokratų partijos rinkimų štabo serverius gali pasirodyti tik nekalta išdaigėlė.

 

Šis straipsnis publikuotas portale geopolitika.lt

 

Geopolitika.lt

 

 

Laisva Rusija renkasi Vilniuje

Tags: , , , , , , , , ,


 

Protestas Maskvoje

 

Penktadienį, šeštadienį Vilniuje įvyks jau antrasis „Laisvosios Rusijos forumas“, kuriame bus svarstoma Rusijos užsienio politika ir Rusijos išėjimo iš ekonominės bei civilizacinės krizės variantai.

 

Tarp temų – Rusija ir Vakarai, rugsėjo rinkimų Rusijoje rezultatai, Rusija po Putino, korupcija ir kleptokratija. Forume netrūks žinomų dalyvių ir pranešėjų: tai Rusijos opozicijos lyderiai Garis Kasparovas ir Ilja Ponomariovas, politologas Andrejus Piontkovskis, žmogaus teisių gynėja Lilija Šibanova, ekonomistas Andrejus Ilarionovas ir t.t. Pirmasis „Laisvosios Rusijos forumas“ Lietuvoje vyko šių metų kovą. Tuomet išgarsėjo Rusijos valstybinės televizijos „Rosija 24“ žurnalistai, kurie bandė įsiveržti į renginį be kvietimo, persekiojo kai kurios forumo dalyvius ir už tai buvo deportuoti iš Lietuvos.

Visą savaitraščio Veidas numerį skaitykite ČIA

 

 

Kremliaus durininko svajonės

Tags: , , , , ,


„Rusijos užsienio politika pasižymi dviem neatsiejamais refleksais: blogi dalykai nutinka, kai Rusijai nebeleidžiama saugoti savo kaimynių; dar blogesni dalykai prasideda, kai Rusijos kaimynės nebenori, kad Rusija jas gintų“, – „Foreign Policy“ rašo Frankas Jacobsas.

Žemėlapių serija – pirmasis jų buvo publikuotas Maskvoje leidžiamame laikraštyje „Express Gazeta“ dar 2012 m. liepą, gerokai prieš Rusijos invaziją Ukrainoje – iliustruoja Maskvos sumanymus. Jei tikėtume šiais žemėlapiais, Rusija iki 2035 m. bus užgrobusi ne tik Krymą (jau padaryta!) ir Donbasą. Kremlius taip pat bus užgrobęs Pietų Ukrainą, kurios sritys susisiekia su Padniestre, taigi Ukraina bus netekusi priėjimo prie Juodosios jūros.

Žemėlapį reikėtų vertinti kaip kartografinę Rusijos svajonių iliustraciją, atspindinčią dalies Rusijos visuomenės viltis ir nusivylimus. Pagal šį žemėlapį išeina, kad Rusijoje tikimasi, jog Europa 2035-aisiais bus susiskaldžiusi, stipriai „islamizuota“ ir kenčianti nuo atgimstančios Vokietijos. Straipsnyje užsimenama, kad to nenutiktų, jeigu Rusija vis dar būtų tokia supervalstybė, kokia ji buvo iki Sovietų Sąjungos žlugimo.

1899 m. išleistoje knygoje „Svajonių interpretacija“, Sigmundas Freudas norų išsipildymą vadina užslopintų troškimų patenkinimu per pasąmonėje vykstantį mąstymo procesą, pavyzdžiui, sapnus, svajones ir haliucinacijas. Šis žemėlapis kaip tik ir yra Rusijos svajonė, kylanti iš frustracijos dėl mažėjančio vaidmens pasaulyje, įgyvendinama pasitelkus geopolitines fantazijas apie savo kaimynes.

Vakarų Europa

Rusijos požiūriu, kuris nuo komunizmo laikų iš esmės ne tik nepasikeitė, bet galbūt netgi sustiprėjo, Vakarų Europa yra moraliai ir ekonomiškai bankrutavusi ir atsidūrusi ties žlugimo riba. „Po 2013 m. referendume Škotijos priimto sprendimo žengti nepriklausomybės keliu Šiaurės Airija pajunta valstybės trauką ir prisijungia prie suvienytos Airijos, gerokai sumažindama Jungtinę Karalystę iki Anglijos ir Velso“, –  rašo „Express Gazeta“.

Pasak šio leidinio, rašančio, tarsi jau šiandien būtų 2035-ieji, pastarųjų metų ekonomikos krizė paspartino ir Ispanijos decentralizaciją, kuri neišvengiamai baigiasi Katalonijos ir Baskijos atsiskyrimu. Kaimyninė Prancūzija savo ruožtu praranda dalį teritorijos baskų naudai, tačiau pagrindinė jos žlugimo priežastis – visai kita. Ją ištinka „multikultūrinis kolapsas“ dėl nesugebėjimo įsisavinti „laukinių spalvotų žmonių“ – imigrantų iš buvusių Prancūzijos kolonijų.

Pagal putiniškos dvasios žemėlapį, Prancūzija bus priversta deportuoti tautines mažumas į Prancūzijos pietryčiuose esančias teritorijas, vadinamas Arabų Pjemontu. Ten įsitvirtins islamas, o Marselis bus jo sostinė. Korsika atsiskirs, o Vokietija vėl aneksuos Elzasą ir Lotaringiją.

Belgija taip pat pasmerkta: Flandrija šiaurėje įsilies į Olandų Sąjungą, tik prancūziškai kalbančiai Valonijai pavyks nepakliūti į Prancūzijos rankas.

Italija taip pat skyla į dvi dalis, o pasidalijimą lemia ekonominis faktorius: Šiaurės lyga kontroliuoja šalį iki Toskanos ir Lacijaus pasienio. Roma patenka į Pietų Italijos teritoriją, kuri yra pernelyg neturtinga, kad sugebėtų užkirsti kelią Sardinijos ir Sicilijos atsiskyrimui.

Vidurio Europa

Bosnija ir Hercegovina nušluojama nuo žemės, o jos žemes išsidalija Kroatija ir Serbija. Turkija pasiglemžia Albaniją su Kosovu, taip pat Serbiją ir Makedoniją. Revanšistinė Vengrija atgauna kai kurias teritorijas, prarastas po Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo 1918 m., ir iš naujo aneksuoja Serbijos Voivodiną bei dalį Rumunijai priklausančios Transilvanijos.

Užtat vargšelė Lenkija, anot rusų svajonių, už savo neištikimybę motinai Rusijai nubaudžiama dezintegracija. Vokietija pasiglemžia Pomeraniją ir Sileziją. Berlynas netgi priglaudžia Rytprūsius, priversdamas pačią Rusiją atsisakyti šiaurinės jų dalies. Atrodo keista, kad Rusija noriai atsisveikintų su savo teritorija, tačiau tai tampa precedentu, svarbesniu net už Rusijos sienų šventumą: Varšuvai parodoma, ką reiškia pasitraukti iš po globėjiško Rusijos skėčio.

Rytų Europa

Estija praranda Narvą. Latvija netenka Daugpilio. Baltarusija paverčiama Rusijos gubernija. Ukraina baudžiama už savo vakarietiškas nuodėmes: Rusija ne tik aneksuoja jos rytinę ir pietinę dalis, bet ir mėgaujasi skylančių Ukrainos vakarų vaizdu. Nuo Ukrainos atplyšta nepriklausoma Galicijos teritorija, kuriai netgi pavyksta prigriebti ir rytinį Lenkijos kampelį.

Kad Rumunijai būtų kompensuota Transilvanijos netektis, ji gauna Moldovą – išskyrus, žinoma, tą jos dalį, kuri atitenka Rusijai. Bulgarija už neištikimybę Rusijai nubaudžiama Turkijos rankomis. Ši atsikanda Bulgarijos gabalą aplink Burgaso uostą, kuriame apgyvendinama Bulgarijos turkų mažuma.

V.Putino kritikas Andrejus Piontkovskis neseniai pavadino Kremliaus šeimininką durininku. Tokios tat Kremliaus durininko ir nemažos dalies jo valdomos Rusijos svajonės ir troškimai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...