2016 Gegužės 30

Istorija

Slaptas pažymas išviešina jų pasekmės

veidas.lt

LVCA nuotr.

Vidmantas VALIUŠAITIS

Viešojoje erdvėje – vėl įtampa dėl galimo politikų manipuliavimo žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo duomenimis. Sudarinėjama Seimo laikinoji komisija toms manipuliacijoms tirti. Aistros. Nesutarimai.

Ar slaptųjų pažymų naudojimas prieš as­menis – naujas politinės veiksenos Lie­tuvoje metodas? Sovietinės okupacijos metais tai buvo KGB rutina. Apie tai rašyti nuobodu, daug prirašyta. Nusikalstama organizacija atitinkamai ir veikė.

Ar specialiųjų tarnybų skambūs vardai nebuvo kartais saugi priebėga nedidelio išsilavinimo informatoriams ir etikos bei kompetencijos stokojantiems paprasčiausiems skun­dikams?

Įdomiau pažvelgti į tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikus. Kaip buvo tada? Ar specialiųjų tarnybų perduodamos žinios politikams ir valdininkams visais atvejais buvo nepriekaištingos? Ar jos nebuvo panaudojamos politiniais sumetimais? Ar specialiųjų tarnybų skambūs vardai nebuvo kartais saugi priebėga nedidelio išsilavinimo informatoriams ir etikos bei kompetencijos stokojantiems paprasčiausiems skun­dikams? Tokius patogu naudoti politinėms reikmėms. Tarpukario Lietuvos policininko biografijos vingiai kalba ir dabarčiai.

Buvo uostęs parako

Praėjusių metų pabaigoje išleidau didelę, 700 puslapių knygą apie savo giminės praeitį „Va­liušaičiai: 400 metų istorijoje“. Užtruko 15 metų surinkti medžiagą iš archyvų, senų laikraščių, giminės laiškų, išlikusių artimųjų pasakojimų. Ten pasakojama ir apie Joną Valiušaitį (1902–1957), mano dėdę, karį savanorį, Klai­pė­dos atvadavimo žygio dalyvį (1923), prieškario nepriklausomos Lietuvos policininką.

Jo gyvo neprisimenu, tebuvau vienų metų, kai jis mirė. Dėdės Jono paveikslas iškilo man vėliau, iš artimųjų pasakojimų, nuotraukų, ar­chyvinių dokumentų.

Jonas buvo valstiečių Nikodemo ir Emilijos Damaševičiūtės Valiušaičių sūnus. Savo 1928 m. curriculum vitae rašė: „Gimiau 1902 m. gruo­­džio mėn 7 d. Juodupių kaime, Baisogalos vals­čiuje, Kėdainių apskrityje. Augau ir pradžios mokslą gavau pas tėvus, kurie gyvena aukš­čiau paminėtame kaime. 1920 m. įstojau į Šeduvos „Saulės“ progimnaziją ir 1922 m. baigęs tos progimnazijos IV klases įstojau į ka­riuomenę. Tarnavau 7-tame pėstininkų Ž[emaičių] k[unigaikščio] Bu­te­geidžio pulke 2-je kuopoje vyr. puskarininkio laips­nyje, eidamas viršilos pareigas. Dalyvavau Klai­pėdos krašto atvadavime.“

Atidžiau pasklaidžius archyvinius dokumentus tapo aišku, kad Jono Valiušaičio kelias į tarnybą policijoje nebuvo toks paprastas.

1932 m. sausio 17 d. pirmojo Lietuvos policijos tarnautojų surašymo anketoje randame apie jį įdomių žinių. Jonas Valiušaitis tuo metu tarnavo Biržuose, ėjo nuovados viršininko pa­dėjėjo pareigas. Bendras mokslo cenzas – vidurinis, specialus policijos – aukštesnysis. Ku­riomis kalbomis, be lietuvių, gali susikalbėti – ru­sų ir lenkų. Iki surašymo dienos buvo ištarnavęs valstybės tarnyboje 7 metus, 2 mėnesius ir 17 dienų. Policijoje – 3 metus, 5 mėnesius ir 12 dienų. Skaičiavo tada tiksliai!

Nebuvo teistas, neturėjo tarnybinių ar kitokių nuobaudų. Neturėjo ir jokio turto – nei žemės, nei kitokio. Jo alga buvo 225 litai 60 centų per mėnesį. Tai atitiko VI kategorijos I laipsnio valstybės tarnautojo atlyginimą.

Atidžiau pasklaidžius archyvinius dokumentus tapo aišku, kad Jono Valiušaičio kelias į tarnybą policijoje nebuvo toks paprastas.

Atlikęs savanorio pareigą kariuomenėje Lietuvos kūrimosi metu, 1923 m. sausį dalyvavęs Klaipėdos žygyje ir ištarnavęs joje daugiau kaip dvejus metus – nuo 1922 m. rugpjūčio 1 d. iki 1924 m. spalio 1 d., 1924 m. lapkričio 1 d. stojo Panevėžio miesto policijos nuovadoje tarnauti policininku-raštininku. Eilinio policininko alga tikriausiai nebuvo didelė, net ir viengungiui vyrui verstis iš jos, matyt, nebuvo paprasta, tad 1925 m. birželio 1 d. Jonas gavo darbą Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijoje, dirbo jaunesniuoju mokesčių techniku.

Galima spėti, kad Jonui, kaip parako uosčiusiam vyrui, valdininko darbas ilgainiui pabodo. Išdirbęs mokesčių inspekcijoje trejetą metų, ėmėsi žygių grįžti į policiją. Pasirūpino ankstesnių tarnybų atestacijomis ir pateikė prašymą VRM Piliečių apsaugos departamento direktoriui priimti į darbą policijoje ir leisti mokytis aukštesniojoje policijos mokykloje. Čia prasidėjo įdomūs nuotykiai.

„Pareigas atlikdavo geri ir sąžiningai“

Jono Valiušaičio VRM asmens byloje saugomas įdomus brolio Broniaus – Rygos lietuvių gimnazijos matematikos mokytojo – 1928 m. rugsėjo 2 d. laiškas nenurodytam adresatui Kaune. Greičiausiai kokiam nors Vidaus reikalų ministerijos pareigūnui, kurio žodis galėjo turėti reikšmės Jono prašymo patenkinimo ar nepatenkinimo reikalui.

Savo laiške Bronius aprašo Jono istoriją, iš kurios aiškėja daugiau brolio biografijos detalių ir tam tikra intriga: „Gerbiamasai Tamsta! Naudodamasis senesnių laikų pažintimi, drįstu kreiptis į Tamstą žemiau sekančiu prašymu. Praėjusį pavasarį mano brolis Jonas, tarnaująs Panevėžio apskrities Mokesnių inspekcijoj, įteikė prašymą Vidaus reikalų ministerijai, Piliečių apsaugos departamentui paskirti jį Panevėžio arba kitame kuriame nors apskrityje nuovados viršininko pagalbininku. Jis yra baigęs keturias gimnazijos klases, 1923 metais da­lyvavo Klaipėdos krašto atvadavime, o vė­liau tarn­avo III pėstininkų pulke ir ėjo viršilos pa­reigas. Išstojęs iš kariuomenės, trumpą laiką tar­navo Panevėžio miesto milicijoj. Vėliau, no­rėdamas pastoti į tuomet Panevėžyje buvusius vakarinius miškininkų kursus, išstojo iš milicijos ir perėjo tarnauti mokesnių inspekcijon, kur nereikėjo vakarais dirbti. Bet tais pačiais metais minėtieji kursai Panevėžyje buvo likviduoti. Taigi, jis savo tikslo neatsiekė.“

Juk policija – sta­­tutinė organizacija, politikavimui vietos nė­ra. O pasirodo – ne, būta ryžtingų „pokiliminių“ veiksmų.

Toliau Bronius rašo, kad į Vidaus reikalų mi­nisterijai paduotąjį prašymą neseniai Jonas gavo neigiamą atsakymą. Kiti du jo draugai, to­kio pat išsilavinimo ir panašios patirties, kar­tu su juo tuo pat reikalu padavę prašymus Vidaus reikalų ministerijai, policijon buvę priimti. Bronius tęsia: „Žinodamas, kokios didelės svar­bos pastojant kurion nors tarnybon turi re­komendacija visuomenėje žinomų asmenų, nutariau kreiptis į Tamstą ir prašyti šiame reikale paramos: ar negalėtumei Tamsta rekomenduoti jį, mano brolį Joną, ponui Piliečių apsaugos departamento direktoriui priėmimui po­licijon nuovados viršininko padėjėjo pareigoms eiti. Manau, kad Tamstai rekomenduojant, p. Piliečių apsaugos departamento direktorius išklausytų mano brolio prašymą. Nors man jį, kaip brolį, ginti nepatogu, vienok galiu tvirtinti, kad jam pavestas pareigas jis stengtųsi išpildyti kosąžiningiausiai.“

Rašydamas šį laišką Bronius nežinojo tikrosios priežasties, kodėl Jonui buvo atsakyta neigiamai. Visose ankstesnėse tarnybose Jonas Va­liu­šaitis vertintas palankiai: jam pavestas pareigas „visuomet atlikdavo gerai ir sąžiningai. Teis­mu bei drausmės būdu baustas nebuvo. Pa­liuo­suotas iš kariuomenės kaipo ištarnavęs nustatytą laiką“, – rašoma 7-ojo pėstininkų Žemaičių ku­nigaikščio Butegeidžio pulko vado (pavardė ne­įskaitoma) 1924 m. spalio 1 d. atestacijoje. Pa­nevėžio mokesčių inspektoriaus 1928 m. gruo­džio 22 d. išduotame liudijime sa­ko­ma, kad „Jonas Valiušaitis nuo 1925 metų bir­­želio mė­nesio 1 dienos iki šiam laikui tarnauja man pa­ves­toje Inspekcijoje, jaunesniojo mokesčių techniko pareigas eidamas. Tar­na­vimo metu pasižymėjo blaivumu, punktualumu ir sąžiningumu“.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, menkas dalykas: kalbama apie žemo rango policininko pa­reigas. Joms atitikti svarbu visų pirma patikimu­mas, iš­tikimybė šaliai, fizinės ir moralinės savybės, įgalinančios vykdyti policininkui pavedamą misiją. Ankstesnė kario savanorio, policijos ir mokesčių inspekcijos tarnautojo patirtis liu­dijo, kad jis tas sąlygas puikiai atitiko. O to­kios ar kitokios nepartinio žmogaus politinės sim­patijos – antraeilis dalykas. Juk policija – sta­­tutinė organizacija, politikavimui vietos nė­ra. O pasirodo – ne, būta ryžtingų „pokiliminių“ veiksmų.

„Vyrukas nedaug tenusimano“

Reikia prisiminti, kad 1928-aisiais buvo praėję dar tik geri metai nuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai su kariuomenės pagalba iš pareigų buvo pašalintas teisėtas prezidentas Kazys Grinius ir valdžią į savo rankas suėmė Antanas Smetona. Ministru pirmininku buvo paskirtas Augustinas Voldemaras. Tai buvo de­šiniųjų, valdžią perėmusių ne konstituciniu ke­liu, pozicijų konsolidavimo ir stiprinimosi valstybės aparate metas.

Būtent tuo metu iškilo ir sustiprėjo naujosios valdžios netiesiogiai proteguojama sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“, kurios organizatorius ir štabo narys karininkas Al­gir­das Sliesoraitis, A.Voldemaro tvirtinimu, buvo Lietuvos saugumo pareigūnas. Organizacija buvo įregistruota kaip sporto klubas, bet pamažu ginklavosi. Naujoji valdžia valstybės jėgos struktūromis nelabai pasitikėjo, protegavo atsiradimą naujų, paralelinių, jos pačios visiškai kontroliuojamų.

„Geležinio vilko“ pirmasis tikslas buvo stabilizuoti politinę padėtį po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, užtikrinti susidariusios valdžios funkcionalumą. Statute pasakyta, kad „Gele­ži­nis vilkas“ „nėra partija ar sąjunga su tam tikra parengta ir vykdoma programa, bet yra aktyvi sar­gyba, vidaus kariuomenė. <…> Ji skirta ko­vai su antitautiškumu ir svetimu priešvalstybiniu gaivalu“. Jos vadas buvo A.Smetona, tiesiogiai patronavęs ir Lietuvos specialiąsias tarnybas.

Atrodytų, viskas gražu: „aktyvi sargyba“ nėra labai smerktinas dalykas, kiekvienas pozityvus kūrybos darbas reikalingas apsaugos, kad nebūtų ardomas, griaunamas, sužlugdytas. Įskaitant valstybės kūrimo darbą. Tačiau neaiškumų kyla iškart, kai pradedi aiškintis, kas yra „svetimas priešvalstybinis gaivalas“. Ar šiuo nekonkrečiu, be aiškaus turinio apibrėžimu ne­ga­li būti naudojamasi kaip politiniu vėzdu ne­būtinai „priešvalstybiškai“ nusiteikusiems, bet tik kritiškai valdančiųjų politiką vertinantiems žmonėms talžyti?

Ko gero, taip ir buvo. Labai stebėtis netenka. Dabartinės Lietuvos politikai irgi primetinėja vieni kitiems tikrus ar tariamus „an­tivalstybinius“ veiksmus. O tada juk buvo griežtas autoritarinis režimas!

Taigi, ko nežinojo Bronius ir Jonas Va­liu­šaičiai anuomet, dabar žinome mes. Pa­nevėžio miesto ir apskrities viršininkas Bronius Sto­siūnas 1928 m. spalio 16 d. VRM Piliečių ap­saugos departamento direktoriui siunčia trumpą pranešimą su grifu „slaptai, asmeniškai“, kuriame raportuoja: „Turiu garbės Tamstai pranešti, kad pil. Jonas Valiušaitis yra skaitomas nenusistovėjusio būdo ir neaiškaus politinio nusistatymo. Vyrukas nedaug tenusimano, bet mėgsta kartais paniurnėti. Tegu tuo tarpu dar patarnauja pas Mokesnių inspektorių, paskui gal pavyks apie jį surinkti nuodugnesnių žinių.“

Apskrities viršininkas apie eilinį mokesčių inspekcijos tarnautoją, suprantama, negalėjo nieko žinoti, turėjo remtis kažkokiais šaltiniais. Tuos „šaltinius“ atskleidžia VRM Kriminalinės policijos valdybos taip pat slapta 1928 m. liepos mėn 17 d. pažyma. Augustinas P?vilaitis, būsimasis Lietuvos saugumo vadas, kurį Smetonos valdžia, priėmusi 1940-aisiais birželio 14-osios ultimatumą, sutiko atiduoti sovietams, kad vėliau Maskvoje būtų nužudytas, tuo metu laikinai ėjo Kriminalinės policijos Operatyvinės-Žinių sekcijos vedėjo pareigas. Jis pranešė, kad „surinktomis žiniomis pil. Valiušaitis Jonas yra kairiųjų pažiūrų žmogus ir griežtai nusistatęs prieš dabartinę valdžią“. Kitoje pažymos pusėje užrašyta rezoliucija: „Prašymo nepatenkinti. VII/12. B.R.“

Siuntė gandą

Iškalbinga slaptųjų pažymų praktikavimo detalė! Į tokias pažymas gali sudėti, ką nori. Tiksliau sakant, ko reikia valdantiesiems. Duodi užsakymą – gauni rezultatą. Niekas ne­patikrins, nesužinos, neapskųs, neužprotestuos! Ir niekaip niekam nepasiteisinsi! Kai stoti į kariuomenę, ginti neturtingą šalį jos kūrimosi pradžioje ir drauge su ja vargą kęsti, leistis į rizikingą žygį atgauti Klaipėdos krašto – tada pažiūros tinkamos! Bet gauti menką valdišką tarnybėlę beturčiam jaunam žmogui iš daugiavaikės šeimos – jau nebe!

Ši apgailėtina pažyma daugiau pasako apie to meto kriminalinę policiją negu apie Joną Valiušaitį. Įstaiga užsiiminėjo aiškiai ne savo darbu – užuot rūpinusis kriminalinių nusikaltimų užkardymu, ji bandė vykdyti politinį žmonių sekimą, eikvojo žmogiškuosius ir finansinius išteklius beprasmiams darbams – gandeliams rankioti ir jokiais rimtais duomenimis nepagrįstoms slaptoms pažymoms siuntinėti.

Kokio lygio „analitikai“ sėdėjo toje kontoroje, gerai parodo kita kriminalinės policijos pažyma Panevėžio miesto ir apskrities viršininkui (1928 m. liepos mėn., diena nenurodyta) su grifu „visai slaptai“. Joje tvirtinama: „Esa­mo­mis žiniomis Mokesnių inspekcijos tarnautojas Valiušaitis Jonas yra kairiųjų pažiūrų žmogus ir griežtai nusistatęs prieš dabartinę vyriausybę. Valiušaitis pasakojo vienam asmeniui, jog jis padavė prašymą ir gaus vietą nuovados viršininko padėjėju, tai tada kiek leis aplinkybės trauksiąs į policijos tarnautojus savo – kairiųjų pažiūrų žmones. Be to, pridūrė, jog tokia tvarka ilgai negali būti ir anksčiau ar vėliau fašizmas turi būti nuverstas.“ Pasirašo du valdininkai, parašai neįskaitomi.

Sakė taip Jonas Valiušaitis ar nesakė, šiandien, žinoma, nei patvirtinsime, nei paneigsime, bet kad kriminalistai tokias kvailystes rašė savo pažymose – faktas. Bent vidutinių protinių sugebėjimų žmonės turėtų būti pajėgūs suprasti, kad policininkai to rango, į kurį pretendavo Jonas, jokios kompetencijos spręsti personalo klausimus neturėjo ir negalėjo turėti, nepaisant kas ką apie tai kalbėtų. Kita vertus, kvalifikuoti tyrėjai apie žmones sprendžia ne iš gandų ar atsitiktinai nugirstų frazių, bet iš žmogaus veiklos, jo anksčiau atliktų darbų kokybės, pagaliau jo šeimos, artimosios aplinkos. Šiuo požiūriu priekaištų Jonui pareikšti nebuvo galima.

Tačiau to meto Lietuvos valstybės personalo politikos praktika, matyti, buvo grindžiama ki­tais „dėsniais“. O jie buvo štai tokie.

„Vilkui“ – keliai atviri

„Geležinį vilką“ paminėjau neatsitiktinai. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma daug medžiagos apie šią mįslingą organizaciją, daug dalykų dar nė istorikai nėra iki galo išsiaiškinę. Kiekvienu atveju neabejotina tai, kad „Geležinis vilkas“ buvo aktyviai ir kietai naudojamas vidaus politinio gyvenimo procesuose, ir Jono Valiušaičio istorija tai patvirtina.

Vienoje iš „Geležinio vilko“ dokumentų bylų radau netikėtą dokumentą – „vilko“ Jono Va­liušaičio 1928 m. gruodžio 16 d. raportą Lie­tu­vių tautinės apsaugos (LTA) „Geležinis vilkas“ Pa­nevėžio miesto kuopos vadui. Jame skaitome: „Turiu garbės prašyti Pono Vado malonės padaryti žygius, kad aš galėčiau pastoti aukštesniojon policijos mokyklon.“ Įspūdį daro šio dokumento rezoliucijos: viskas nuasmeninta, nurodomos tik pareigos, nėra personalijų, asmenys atpažįstami tik iš braižo: „Dėl paduoto raporto J.Va­liušaičio pastojimui į aukštesn[ąją] policijos mo­kyklą, prašyčiau Tamstos tarpininkavimo. Kuo­pos Vadas. 20/II-29 m.“ Kita: „Vy­riausiajam Štabui. Tarpininkauju. Panevėžio grupės Vadas. 1929.II.20 d.“ Trečia: „In­fo­rm[ormacijos] sk[yriaus] V[iršinin]kui. Sudaryti. 25/II-29 P.S. Goš­tautas telefonu pranešė, kad jau pasiųstas Polic[ijos] Mokyklon.“ Pastaroji pasirašyta, ta­čiau parašas neįskaitomas.

Štai taip. Kur paslaptis? Įminimas – LTA „Ge­ležinis vilkas“ Panevėžio grupės narių knygoje. Storoje, kelių tūkstančių narių knygoje ran­dame ir Jono Valiušaičio pavardę. Ten pa­žymėta, kad Jonas yra davęs organizacijai prie­saiką ir į narius priimtas 1928 m. gruodžio 2 d. Anketoje yra šiokių tokių žinių apie asmenį. Priklausė ar priklauso politinėms partijoms? Ne. Ar buvo teistas? Ne. Pragyvenimo šaltiniai? Alga.

Reikia manyti, Jonui buvo iškelta sąlyga: nori tapti policininku? Pirmiau tapk „Geležinio vilko“ nariu. O žmogaus, kurio vienintelis pragyvenimo šaltinis – alga, spėčiau, ilgai įkalbinėti nereikia. Bet įdomiausia matyti, kaip toliau veikia tie patys valdininkai.

Dar tik spalio viduryje taip aikštingai nuomonę reiškęs apie nedaug tenusimanantį „ne­nusistovėjusio būdo ir neaiškaus politinio nusistatymo“ vyruką, Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas B.Stosiūnas jau gruodžio 28 d. VRM Piliečių apsaugos departamento direktoriui raportuoja ką kita (taip pat su žyma „slaptai, asmeniškai“): „Turiu garbės patiekti pil. Valiušaičio Jono prašymą nuovados viršininko padėjėjo vietai gauti. Nuodugniai patikrinus žinias, darau išvadą, kad pil. Valiušaičio prašymas galima patenkinti.“

Toliau reikalai klostosi lyg sviestu patepus. 1929 m. vasario 27 d. VRM policijos referentas Goštautas Joną Valiušaitį informuoja, „kad Tamsta esi nuo š.m. kovo mėn. 5 d. priimtas tarnybon, laikinai paskirtas pasienio policijos Seinų baro eilin[iu] sargybin[iu] ir nuo dienos priėmimo tarnybon komandiruojamas į aukšt[esniąją] polic[ijos] mokyklą, nuovadų viršininkų padėjėjų kursus. Baigęs kursus Tamsta būsi užskaitytas kandidatu į viešosios policijos valdininkus ir, susipažinęs su policijos tarnyba ir atsiradus liuosai vietai, pirmoje eilėje paaukštintas“. Ten pat nurodoma, kad privalu ne vėliau kaip 1929 m. kovo 5 d. 9 val. ryto atvykti į policijos mokyklą Kaune, Links­mad­varyje, su savimi „reikia atsigabenti pagalvę, paklodes, antklodę, maišą šienikui, ne ma­žiau trijų porų baltinių, rankšluoščius ir kitus reikalingus daiktus. Mokykla kursantus aprūpins butu, kuru, šviesa ir valgių gaminimu“.

Išviešina pasekmės

Štai tokiu sudėtingu, o tiksliau – iškreiptu keliu, kai valstybė nesugeba ir nemoka susiorganizuoti priemonių, leidžiančių atpažinti ir iškelti į pareigas jai lojalius ir įsipareigojusius piliečius, bet naudoja atgrasius pajungimo metodus, Jonas Valiušaitis tapo statutiniu policijos pareigūnu. Baigė policijos mokyklą, tarnavo Panevėžio, Biržų, vėliau Vabalninko policijos nuovadų viršininko padėjėju.

Policininko uniforma, o ypač – „savanoriškai priverstinė“ narystė „Geležiniame vilke“, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, žinoma, jam būtų atsirūgę. Tačiau pašlijo sveikata. Iš tarnybos policijoje turėjo pasitraukti dar iki okupacijos. Ir sveikatos būklė buvo tokia, kad sovietai jau nebelaikė jo priešu – paliko ramybėje represijų nepaliestą. Mirė palyginti jaunas – 55-erių.

Koks šitos istorijos moralas? Manipuliacijų slaptosiomis pažymomis srityje šiuolaikinėje Lietuvoje matyti proveržis. Eiliniais policininkais vargu jau užsiiminėjama. Tokios „nereikšmingos“ istorijos į viešumą bent jau neiškyla. Nebent tie policininkai visiškai „basi“. Domina reikšmingesnės figūros: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadai, viceministrai, kandidatai į ministrus. Kai tampa „nereikalingi“ ar „išsišoka“ ne vietoje, ne laiku.

Viena tokia pažyma prieš dvylika metų iš­vertė iš posto ir prezidentą. Nors vėliau paaiškėjo, kad pažymoje pateikti faktai nepasitvirtino – juos paneigė teismas, bet liko pasekmės. Didelis nusivylimas politiniu procesu. Politiko profesijos infliacija. Visuomenės susipriešinimas, susvetimėjimas. Netikėjimas ateitimi. Cinizmas. Nevaldoma emigracija.

Net ir slaptų pažymų slaptumas tampa sąlygiškas, kai jomis manipuliuojama. Manipu­liuojama savanaudiškai – proteguojamų politinių grupių ar konkrečių pareigūnų populiarumui didinti, jų oponentams kompromituoti ir triuškinti. Jas neišvengiamai išviešina visuomenei pražūtingos pasekmės. Kadangi visi žmonės, anot lordo Chesterfieldo, iki tam tikro laipsnio tampa tokiais, su kokiais bendrauja.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...