2015 Lapkričio 23

Dovydo kovos pasiuntinė

veidas.lt

„Kad manęs niekas nepastebėtų“, – tokį norą savo laiške (1970-03-30) bičiuliui filosofui Antanui Maceinai yra reiškęs Juozas Brazaitis. Kitam draugui istorikui Zenonui Ivinskiui rašė dar kiečiau: „Žiūrėk, mielas Zenonai, į mane kaip į „kovotoją“ – „dingusį be žinios“. Tegul gyvenimas eina toliau, o kas su juo nepaspėjo, turi iš kelio pasitraukti.“ (1963-03-04).

Vidmantas VALIUŠAITIS
Tokiems norams Juozas Brazaitis turėjo priežasčių. Ir juos diktavo visų pirma jo moralinė sankloda. 1963 m. J.Brazaitis liko vienas. Jo sutuoktinei, socialinio statuso pa­­sikeitimas – nuo populiarios ir įtakingos vi­suomenės figūros, kokia buvo J.Brazaitis karo metais Lietuvoje ir pokary Vokietijoje, žmonos, literatūrinių žurnalų autorės ir saloninių vakarėlių skaitovės iki fabriko darbininkės ir jo­kio laisvalaikio neturinčio laikraštininko su­tuok­tinės Amerikoje – buvo nepakeliamas. Su­­­­tikusi turtingesnį, daugiau laiko turintį, žmo­­­na vyrą paliko.

J.Brazaitis dėl to labai išgyveno, pasielgė „brazaitiškai“. Nebūdingai lietuvių praktikuojamai viešajai raiškai. Nepaisant įkalbinėjimų, iš visuomeninio gyvenimo faktiškai pasitraukė. Manė, kad žmogus, kuris turi sunkumų asmeniniame gyvenime ir negali būti pavyzdys vi­suomenei, negali stovėti tos visuomenės priešakyje.

Šis straipsnis – ne apie J.Brazaitį. Bet paminėjau jį neatsitiktinai. Ir ne vien dėl to, kad J.Brazaičio ištarmė „kad niekas manęs nepastebėtų“ lygia dalimi tinka asmenybei, kurią čia noriu pristatyti. Ji susijusi su J.Brazaičiu galbūt labiau negu bet kas kitas po to, kai jis liko gyventi be šeimos. Tačiau rašau apie šį žmo­gų ne todėl, kad jis susijęs su J.Brazaičiu. Rašau todėl, kad ši asmenybė yra atlikusi unikalių darbų, apie kuriuos Lietuva maža ką ar net ir visai nieko nežino.

Tai Rožė Šomkaitė, Jungtinėse Valstijose gyvenanti chemijos mokslų daktarė, išvykusi iš Lietuvos 1944-aisiais, bet visuomeniniais darbais pasitarnavusi Lietuvai kiek retas kuris ki­tas. Šiemet vasario 11-ąją ji pažymėjo savo 90-metį. Sukaktis Lietuvoje praėjo nepastebėta, kaip jubiliatei, įpratusiai laikytis nepastebėtai, spė­čiau, „galėjo patikti“. Tačiau galima tad trokš­ti, „kad niekas nepastebėtų“ asmeniškai, bet, to paties Antano Maceinos įžvalga, „negalima būti nepastebimam prasmeniškai“.

A.Maceina, rašydamas apie šv. Pranciškaus Asyžiečio tarnybą ligoniams, yra tvirtinęs, kad „ligos ištiktas žmogus trokšta būti tarp kitų; liga esanti nesugriaunamas įrodymas, kad žmo­gus yra apspręstas būti drauge“. Tačiau čia kaip tik ir kylanti egzistencinė drama: „Kiek ligonis ieško kitų, tiek šie kiti vengia ligonio. Mat visuomenei žmogus yra įdomus tik tol, kol yra našus: visuomenė yra nepasotinama. Todėl kai liga žmogaus našumą sumenkina ar net sustabdo, visuomenė greitai jį palieka ir net pamiršta.“

O tam tikrus dalykus atsiminti dažnusyk rei­kia ne vien iš pagarbos asmenims, svarbius dar­bus atlikusiems. Prancūzai turi posakį „noblesse oblige“ – kilnumas įpareigoja. Todėl at­minti tai reikia ir dėl pačios visuomenės, kad ji neužsimirštų kasdienybėje, kad suvoktų save ne vien šiandienos parametrų rėmuose, bet ir ugdytųsi gebėjimą matyti istorijos proceso raidą, įžvelgti ateities galimybes.

Vienas nuostabiausių dr. R.Šomkaitės vi­suomeninių darbų – jos drąsus pasitarnavimas lais­vo žodžio sklaidai sovietų okupacijos me­tais. Ne taip daug lietuvių inteligentų, juo la­biau – su moksliniais laipsniais, ryžosi rizikuoti savo statusu ir veltis į Lietuvos pogrindžio veiklą. Tai buvo pavojinga net ir Vakaruose gyvenantiems žmonėms. Todėl tik nedaugeliui iš tų, kuriems būdavo suteikiami leidimai trum­pam atvykti į „tarybinę Lietuvą“, užtekdavo drąsos, apdairumo ir apsukrumo nepastebimai susisiekti su pogrindžio žmonėmis, užsiimti faktiškai nelegalia, pagal sovietinius įstatymus baudžiama veikla. Daktarė Rožė buvo viena iš jų.

Apie tai pasakoja Virginijaus Savukyno dokumentinis filmas „Dovydas prieš Galijotą“ (2013 m.), pristatantis „LKB kronikos“ gyvavimo ir išlikimo istoriją. R.Šomkaitė ten kalba: „Atvykau į Suomiją, Helsinkį, kur vyko tarptautinis chemikų suvažiavimas. Iš ten paskiau vykau į Lietuvą. Mane suvedė tuomet su kunigu Sigitu Tamkevičium viena vienuolė. Buvo išsiaiškinta, kas užsienyje veikia, kokie yra informacijos centrai, kas galėtų „LKB kroniką“ platinti.“

„O pirmąjį „Kronikos“ numerį jūs perdavėte į Vakarus?“ – klausia filmo autorius. R.Šom­­­kaitė: „Taip, per mane. Kiekvieną kar­tą, kai sutikdavau kunigą Tamkevičių, būdavo paduodamas kitas ženklas, kad neišaiškintų. Būdavo taip. Sakydavo, skaityk atvirlaiškį. O atvirlaiškiai tikrai praeidavo, jų nesulaikydavo. Ir, žiūrėk, viena raidė bus parašyta atbulai. Ta raidė reiškia, kad jau naujas „Kronikos“ nu­meris parengtas. Ir būdavo taip. Gauni knygą. Atplėši ją. Knygos nugarėlėje fotojuosta su per­fotografuotos „LKB kronikos“ numeriu įk­lijuota. Išsiimi, ir viskas.“

Įveikti „geležinę uždangą“, nors buvo ne­leng­vas, tačiau tik vienas iš sudėtingo „LKB kronikos“ informacinės sklaidos uždavinio etapų. Periodiškai leisti tokį leidinį Lietuvoje ir ilgesnį laiką neįkliūti, efektyviai išplatinti jį Vakaruose, kad pasiektų atitinkamas auditorijas, formuojančias viešąją opiniją, ir paskui ra­dijo bangomis informacija grįžtų į Lietuvą, bu­vo didelis iššūkis ir didelis projektas.

Jungtinėse Valstijose veikė Lietuvių katalikų religinės šalpos fondas, kurio informacijos tarnybai Niujorke vadovavo Gintė Damušytė, dabartinė Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja, ambasadorė. Vienas fondo vadovų ku­­­­nigas Kazimieras Pugevičius rūpinosi „LKB kronikos“ vertimu į užsienio kalbas, jos sklaida Vakaruose.

V.Savukynui jis pasakojo: „Paskambindavo kažkas. Sakydavo, turim dovanėlių iš Lietuvos. Atveža dėžę saldainių. Atidarom – saldainiai. Ieškom to, kur popieriukyje ne saldainis, o fil­ma. Arba dantų pastoje būdavo paslėpta. Arba moteriškoje pudroje. Per savo informacijos tar­­­nybą išplatindavome „Laisvės“ radijui, Va­ti­kano radijui, „Amerikos balsui“, laisvosios Lie­­­tuvos atstovybėms. Anglų kalba platinom nuo Australijos iki Austrijos. Po visą pasaulį.“

R.Šomkaitė man yra pasakojusi, kaip ji su­sitikinėjo su pogrindžio žmonėmis Vilniuje, ne­atpažįstamai pakeitusi savo išvaizdą – užsidėjusi peruką ir persirengusi jai nebūdingais dra­bužiais. Kad nebūtų atpažinta, jeigu seklių iš tolo būtų fotografuojama. Vilniuje jai pasise­kė – niekad nebuvo pričiupta. O štai Mask­voje sykį buvo įkliuvusi. Muitinėje buvo nuodug­niai patikrinta ir iš jos buvo atimta dantų pas­tos tūbelė su paslėptu naujausio „Kro­ni­kos“ numerio mikrofilmu.

Atsitikimą aprašė „Izvestijų“ laikraštis. Nuo didesnių pasekmių išgelbėjo jos mokslininkės statusas ir tai, kad sovietai negalėjo įrodyti, jog nelegalus daiktas per sieną buvo vežamas sąmoningai, o ne „atsitiktinai“ patekęs į jos bagažą.

Dėsningumas ar sutapimas, kad būtent R.Šom­kaitei teko dalia priglausti J.Brazaitį sa­vo namuose, kai jis, netekęs šeimos, paskutinia­­me savo gyvenimo etape sunkiai susirgo ir jau buvo reikalingas globos? Dr. Rožės namai virto J.Brazaičio „ligonine“.

Kiek pagerėjus sveikatai J.Brazaitis ėmėsi faktiškai jau paskutinio savo darbo, kurį užbaigė prieš pat mirtį. Jis parašė įvadinį straipsnį pir­­majam „LKB kronikos“ tomui. 1974 m. ba­lan­d­žio 4 d. laiške Kaziui Ambrozaičiui rašė: „Per­nai netikėtai pakliuvau į bėdą – sutikau pa­­rašyti įvadą Čikagos vyrų leidžiamų „Kro­ni­kų“ knygai. O kai patikrinau „Kronikų“ teks­tą, teko jo iškraipymus atstatinėti pagal originalą. Ir rezultatas: vietoj poros savaičių įvadui dirbu jau pusę metų visai knygai. Ir dar nesu baigęs.“

Paskutiniu savo tekstu J.Brazaitis įprasmino ir R.Šomkaitės visuomeninio darbo reikšmę. Kai pasaulio įtakingieji tylėjo, nedrįsdami parodyti balso priespaudos akivaizdoje, kuk­li mergina, chemijos mokslų daktarė iš Nau­jojo Džersio, veikė drąsiai, prisiimdama Do­vydo kovos prieš Galijotą pasiuntinės misiją ir ti­kėdama savo žygio prasme. Straipsnyje „LKB Kronika tautos istorijoje“ Brazaitis rašė:

„Kova su religiją, Bažnyčia ėjo kartu su kova prieš tautinę sąmonę. Religinė ir tautinė są­monė visuomet buvo glaudžiai sutapusios Lie­tuvoje, o ypačiai išorinio pavojaus metu. Tai Maskva žinojo. Tą jos rūpestį viešai skelbė ir Vakarų spauda. O kai Brežnevo politika nuo 1965 sustiprino tautybių asimiliacijos pastangas, sustiprino drauge ir kovą prieš tikėjimą jau atvirai policinėm priemonėm. Šiai bendrai ko­vai prieš tautinę ir religinę sąmonę įpareigo­jo 1971 kompartijos XXIV kongresas. <…> Ši­tokiose nuotaikose ir gimė LKB Kronika. <…>

LBK Kronika nėra pirmas dokumentas, iš pavergtos Lietuvos pasiekęs Vakarus. Pir­muo­ju tektų laikyti partizanų atneštą Lietuvos ka­talikų laišką Šv. Tėvui Pijui XII ir įteiktą 1948 m. per apaštališkąjį delegatą kan. F.Kapočių.

Atsakymo į laišką iš Vatikano nesulaukta. Dokumentas nebuvo pateiktas nė 1953 m. Kers­teno komisijos tyrinėjimų dokumentacijai. Bet laiško kopijos plačiai buvo pagarsintos vokiškai kalbančioje Šveicarijoje ir Vo­kie­tijoje. Išverstas taip pat angliškai ir prancūziškai. <…>

Kodėl neatsiliepta? Neatsiliepta, turbūt, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ne visi ir Lietuvoje kelia balsą prieš persekiojimus ir tik tyliai kenčia: tyli dėl baimės, kad gali būti blogiau.

Vakarų oficialių institucijų tyla kyla iš to­kios pat baimės, kad savo balsu nepakenktų per­sekiojamiem ar kad nepakenktų saviem in­teresam. <…>

J[ungtinės] Tautos šiuo pragmatizmo keliu yra nuėjusios iki cinizmo. Jos imasi kelti balsą dėl persekiojimų Čilėje, nes Čilė maža valstybė ir antikomunistinis yra jos režimas. Bet jos tyli dėl Lietuvos tikinčiųjų skundo, nes jis nu­kreiptas prieš Žmogaus persekiojimą, vykdomą galingos komunistinės vyriausybės. Jung­ti­nės Tautos atsisako kelti tokius klausimus, dėl kurių galėtų susilaukti nemalonumo. Dėl tokio JT charakterio Vakaruose kai kurie publicistai davė jom patronu Poncijų Pilotą. <…>

Pragmatizmas sveria ir Vatikano tylą. Va­ti­ka­no monsinjoro A.Casaroli, vadinamo kartais Vatikano užsienių reikalų ministeriu, politika ta pati, kai dabar J. Valstybių: negotiation, not confrontation: išgauti komunistų valdomuose kraštuose Bažnyčiai šiek tiek laisvės de­rybų keliu. <…>

Kronikos dokumentinė reikšmė šiam istoriniam laikotarpiui tokia pat, kaip J.Daumanto Partizanų ankstesniem laikam – penktam-šeštam dešimtmečiui, kada ėjo kova dėl krašto lais­vės ir dėl lietuviškos gyvenimo sistemos.

Kronikos laikotarpis organiškai išplaukė iš Partizanų laikotarpio ir jį pratęsė. <…>

Ir kiekvienas, kas Kronikas rimtai paskaito ir susimąsto; kas ima jos informacijas skleisti, netiesiogiai yra tos kovos dalyvis.“

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...