2016 Sausio 18

Vidmantas VALIUŠAITIS

Politinė kultūra – Achilo kulnas

veidas.lt

Nors laisvės deklaraciją Lietuva paskelbė 1990 m. kovo 11-ąją, kovos dėl nepriklausomybės atkū­rimo kulminacija, be abejo, įvyko 1991 m. sausį. Tai buvo neeilinis lietuvių atsparumo ir jų pasiryžimo ginti savo apsisprendimo teisę išbandymas, kurį pasaulis sekė sulaikęs kvapą. Kadangi matė nelygią Dovydo ir Galijoto kovą, kurios baigtį, racionaliai vertinant jėgų santykį, nuspėti nebuvo sunku.

Tūkstantinės minios, suplūdusios iš visos Lie­tuvos prie parlamento, giedojo, meldė­si ir laukė stebuklo. Tarsi prašydamos šilk­­medžio: „Išsirauk ir pasisodink jūroje“ (Lk, 17,5). Ir stebuklas įvyko – tankai sustojo, Lie­tu­va laimėjo. Galėčiau liudyti: mačiau, kaip šilk­­­me­di­s pakilo ir bloškėsi į bekraščius vandenis.

Stebuklas įvyko todėl, kad Lietuva buvo nai­vi kaip vaikas. Ir kaip tik dėl tos priežasties – sa­vo nepatirties ir nelygstamo pasitikėjimo vi­sais, ku­rie tarė jos vardą – turėjo tą išganingą ti­kė­ji­mą. Mažą, nelyginant garstyčios grū­dą, tačiau ne­pa­lau­žiamą ir viltingą, esmingai pakeitusį jos li­ki­mą. Prieš visa tai turėtų nublankti mūsų pa­žiū­rų skir­tumai, politinės simpatijos ar antipatijos, as­meninių santykių emocijos.

Praėjo 25-eri metai. Šiandien galime savęs klausti: ar tas mažas garstyčios grūdelis, teikęs pras­­mės anam pasiryžimui ir įkvėpęs drąsos ne­sitraukti atgręžtų vamzdžių akivaizdoje, iš­augo į didingą Tiberiados ežero pakrančių me­dį – sim­bolį žmogaus tikėjimo galios, pa­verčiančios fiziškai neįmanomus dalykus tikrais?

Į tą klausimą iš dalies atsako iškalbingas fak­tas: Laisvės premija, simbolizuojanti ano ti­­kė­ji­mo išsipildymą, šiemet nebuvo teikiama. To var­­do žymens prasmę nustelbė daug metų trun­­­kan­čios neatlaidžios ir kerštingos politinės ko­vos pa­sekmės – ilgai nešiotos asmeninės nuo­skau­dos, po­litikų asmenybinis susmulkėjimas, pa­­gie­žin­gam revanšui atsivėrusi pro­ga. Tai po­tė­pis Lie­tu­vą vairuojančio elito charakteristi­kai apie jo iš­min­ties ir politinio sąžiningumo išteklius.

Neįrodinėsiu, vertas V.Landsbergis Laisvės pre­­mijos ar ne. Būtų kvaila. Lygiai kaip kvaila yra aiš­kinti, kad tuo metu jis nebuvo valstybės va­dovas. Svarbiau pažvelgti į priežastis, kodėl vi­­­suomenės susipriešinimas Lietuvoje neatslūgsta nė po 25-erių nepriklausomybės metų, o po­litinis elitas, plaudamasis rankas dėl precedento Eu­ro­poje neturinčios emigracijos bei vi­suomenės nu­si­vylimo neteisingos valstybės kū­ri­mo procesu, vis dažniau kartoja Poncijaus Pi­lo­to klausimą: „Kas yra tiesa?“ Tarsi tiesų bū­tų daug. Tarsi būtų rink­tis lyg nuo švediško stalo.

O tiesa yra paprasta. 1990-aisiais Lietuvos ir Es­­­tijos socialiniai bei ekonominiai parametrai bu­vo panašūs: planinės ekonomikos ir ne­efek­ty­vaus sovietinio ūkininkavimo abi vienodai nu­ste­kentos, be Maskvos globos nepajėgios užtikrin­ti rinkų nei savo pramonės, nei že­mės ūkio pro­dukcijai. Abi turėjo pertvarkyti savo politines ir ekonomines sistemas taip, kad būtų pajėgios kon­­­kuruoti pasaulyje ir už­tikrinti deramą pra­gyvenimo lygį savo piliečiams. Tam tie piliečiai ir pasisakė už atsiskyri­mą nuo sovietinės im­pe­rijos ir balsavo už ne­priklausomybės sąjūdžius.

Kokį balansą randame po 25-erių metų? Pa­žvel­kime į Statistikos departamento 2015 m. duo­­­­menis. 1990 m. Lietuva turėjo 3,7 mln., Es­­tija – 1,5 mln. gyventojų. 2015 m. Lietuva – 2,921 mln., Estija – 1,313 mln. Nedarbo lygis Lie­­­tuvoje bu­vo 9,4 proc., Estijoje – 6,5 proc., vi­du­tinis dar­bo už­mo­kestis atitinkamai – 714 ir 1010 eurų, mi­ni­mali al­ga – 325 eurai ir 390 eu­­rų, vidutinė se­nat­vės pen­sija – 242 ir 372 eurai, tie­s­ioginės už­sie­nio in­vesticijos – 12,46 mlrd. ir 16,39 mlrd. eu­rų, vienam gyventojui tenkančios in­vesticijos – 4279 ir 12 479 eurai, valstybės sko­­la – 14,91 mlrd. ir 2,05 mlrd. eurų, vienam gy­ven­tojui tenkanti sko­los dalis – 5121 euras ir 1564 eurai. Protingam – pakaks.

Pridurti galima nebent tai, kad Lietuvos po­ten­cialas 1990 m. buvo didesnis už Estijos, tu­rint galvoje gyventojų ir teritorijos dydžius bei su tuo susijusias ūkio galimybes. Šiandien Lie­tu­va kenčia nuo antrojo sodybų tuštėjimo me­to, o Estija emigracijos net neįvardija kaip problemos.

Ką tai turi bendra su nepaskirta Laisvės pre­mija? Ryšys – tiesioginis. Jis atspindi Lie­tu­vos va­­­dovaujančio elito politinės kultūros lygį. Po­litinė kultūra nurodo priežastinį ryšį tarp pilietinės visuomenės kokybės ir politinio elgesio bei valstybinės santvarkos pobūdžio. Ji lemia politinių sprendimų kokybę. Ir tie spren­dimai paaiškina Lietuvos atsilikimo nuo Estijos priežastis.

Lietuvos politinė kultūra pradėjo vystytis tarpu­­kariu. Lenkijai 1920 m. atplėšus Vilniaus kraš­­­­tą, formavosi agresyvus istorinis tautiškumas (tautininkai). Stipresnis Katalikų Baž­ny­čios veiks­nys turėjo įtakos visuomeninei sąrangai, po­litinio autoriteto sampratai, individualiems įsitikinimams (krikščionys demokratai). Po­­litinę kul­tūrą taip pat veikė per rusiškas mo­kyk­las atė­ju­sios socialistinės bei revoliucinės pa­žiū­­ros, persmelkusios dalį inteligentijos. Šios pa­­žiūros, vie­na vertus, brandino antikatalikiškus nusistatymus (valstiečiai liaudininkai, socialis­tai), kita vertus, fanatizmą (ko­mu­nistai).

Pasaulėžiūra grįsta politinė diferenciacija truk­­­dė kompromisinį politinį procesą. Ypač dėl griežto priešinimosi valstybės ir Bažnyčios santykių klausimais. Iš Vakarų perimta demokratijos samprata praktikuota labiau Rusijos pavyzdžiu – be kompromiso ir pakantumo tradicijos. 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas kaip tik dėl tos priežasties Lietuvoje rado palankią dir­vą. Įsipilietino stipraus valdžios autoriteto tradicija, laisvę tapatinanti su anarchija, teisinį autoritetą – su silpnumu ir neefektyvumu, gal net gra­­­­sančiu nepriklausomybei.

Sovietinis režimas praktiškai sunaikino šiuos veiksnius, primetė naujų faktorių visuomenės są­­mo­­nės ir politinės kultūros formavimosi raidai. Tur­­to nacionalizavimu, deportacijomis ir fiziniu nai­­­kinimu buvo naujai persluoksniuota vi­suo­me­nė, sudaryta politinė bazė vienpartiniam ideologiniam valdymui. Pilietinė visuomenė sunaikinta to­ta­liai.

Tarpukario autoritarinė tradicija stalininio te­roro ir brežnevinės stagnacijos sąlygomis at­ro­dė kaip politinės santvarkos ir valstybinio gy­ve­nimo idealas. O demokratinio ir parlamentinio gyvenimo laikotarpis (1920–1926) dėmesį pa­­­trau­kian­čiais politinės raiškos pavyzdžiais vi­suomenės są­mo­nėje neįsirėžė. Todėl Lietuvos po­­litinė kultūra susiklostė komplikuotai, iš „dau­­­gelio sluoksnių“. Įskaitant simpatijas autori­tarinėms praktikoms, ateinančioms iš tarpu­ka­­rio perversminės Lie­tuvos, taip pat sovietinio ūkininkavimo tradicija grindžiamus refleksus, kai pasijuntama, kad kas nors „trukdo dirbti“.

Tos dvi galvosenos tradicijos slepia savyje gi­lu­minį konfliktą, nuolatinį atsiskaitymo ir re­van­­šizmo politiniams oponentams troškulį. La­biau plaukiantį, manyčiau, iš pasąmonės negu iš blogos valios. Tą procesą stebime nuo pat 1990-ųjų. Nepriklausomai nuo rinkimų laimėtojų.

Neatlaidi, dažnai kerštinga kova su oponentais turi savo kainą. Visuomenės susvetimėjimas politikai, valdžios autoritetui, apatija, atsisakymas dalyvauti procese, įsitikinimas, kad politikų elgesys yra lemtas pasipelnymo, iš dalies yra šios beatodairiškos tarpusavio ko­vos pasekmė.

„Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net klanus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš bū­čiau niekas“ (1 Kor 13, 2), – sako apaštalas Pau­lius. Ir atsako į klausimą, kodėl tas mažytis tikėji­mo grūdas, įprasminęs 1991-ųjų sausio dienas, ne­išaugo į garstyčios medį – kasdienę meilę savo ar­timui. Taip pat – ir politikos darbais.

Ir tai paaiškina, kodėl mūsų visuomenė – tiek kartų apvilta – nebe naivi, kaip tada, bet ciniška.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vidmantas VALIUŠAITIS:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. Ryšard Maceikianec Ryšard Maceikianec rašo:

    Autorius nepastebėjo pora esminių dalykų – Estija ir Latvija pradėjo eiti į Nepriklausomynę kitokiu, savo keliu. Lietuvos liderai vedė Lietuva Lenkijos keliu, ką puikiai įrodo faktas, kad iki šiol šaliei vadovauja riškiaisėji atstovai sovietinės nomeklatūros. Jei tarpukario prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis i Kazys Grinius turėjo rimtą pasiruošimą ir universitetinį įsilavinimą – tai dabar turime tik marksizmo – leninizmo, priešiškio žmonijai mokslo, žinonė.

  2. Deja Deja rašo:

    Valiušaitis nenori matyti tikrosios padėties. Estija atsikratė komunistų, o Lietuvoje jie visi liko kuo buvo. O dėl vienybės tai nemeluokit. Brazauskas su Ferensu konjaką gurkšnojo, jūsų mylimas jo mokinys ir tesėjas iš Vilniaus spruko į Vilkaviškį. Kur nors filmuotoj meddžiagoj nors vieną komunistą matėt.? Gynė ir savo sveikatą prarado tremtinių , nukentėjusieji nuo komunistų ir jų vaikai ir giminės ir kiti protingi išsilavinę neparsidavę Lietuvos piliečiai. Aišku ne tokie Sąjūdžio išdavikai kaip Andrikaitis. O dabar jie sėdi seime ir sprendžia kas kovojo, kas vedė į tą kovą Lietuvą. Patys išgalvoja kaltinimus V. Landsbergiui ir patys po to transliuoja jau 25 metai. O žmonės bėga iš jos, nes tokios neteisybės nepakelia. Štai senas komunistas propagandistas Juršėnas vėt LRT Taryboj. Tai ką jis gali siūlyti ar keisti ten, persmelktas sovietizmo. O ir visur sukaišioti komunistai buvę. Pažiūrėkit ministrai dabartiniai socdemai– tai visi komunistų partijos nariai buvę, gal tik Oleko ten nebuvo.
    Spauda jų. Pav. “Lit. rytas” net ir po jūsų straipsnių neleido komentuoti. Mano ir daugelio draugų IP- užblokavo tas portalas. Ir vaidinam demokrtaiją? Gal bus kada kaip Lenkijoj ir čia. Reikia tikėtis.

  3. kas žlugdo Lietuvą ? kas žlugdo Lietuvą ? rašo:

    landsbergizmas !

  4. A. I. A. I. rašo:

    Ačiū.Gerbiu Jūsų nuomonę ir tiesą.Laukių naujų pamąstymų…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...