2011 Birželio 07

Šeimoje – nervingas vaikas!

veidas.lt

 

"Veido" archyvas

Kai girdžiu mamą kalbant apie savo nervingą vaiką visada paklausiu, ką ji turi omeny?
Kadangi nėra griežto apibrėžimo, kas tas nervingumas, po juo lyg po skėčiu gali slėptis daugelis nemalonių dalykėlių.

Gal vaikas pernelyg jaudinasi dėl smulkmenų, gal greit supyksta ar susigraudina? O gal visko bijo ar tiesiog yra užsispyręs kaip ožiukas?

Dažniausiai būna vieno ar kito, o ne taip jau retai – ir visų išvardytų “blogybių” derinys. Nors, aišku, visos labai norėtume, kad mūsų vaikai būtų ramūs, drąsūs ir paslaugūs, bet dažniausiai jie būna… labai panašūs į mus vaikystėje.
Pagrindinės vaikų nervingumo priežastys yra dvi, ir per eilę metų dar niekas neatrado nieko naujo – tai genetinis polinkis (paprasčiau tariant, nervingų tėvų nervingi vaikai) ir nepalanki aplinka.

Nervingi tėvai

Kaip matome, priežasčių ieškoti toli nereikia: jos visos apsiriboja namų slenksčiu, todėl didelė dalis atsakomybės krinta ir ant mūsų pečių. Aišku, nėra malonu prisipažinti, kad pačios esame nervingos, todėl dažna mama net bando teisintis: “Na taip, aš gal irgi nervinga, bet tikrai ne iki tokio lygio!” Turiu su jomis sutikti, nes tikrai nemačiau nė vienos griūvančios ar trepsinčios, jei tėčiai nenuperka joms naujos suknelės. Bet turbūt ne viena iš mūsų esame trinktelėjusios durimis, kai mums prieštarauja, ar pakėlusios balsą, kai mūsų neklauso. Daugelis bijome lygiai taip, kaip ir mūsų vaikai, tik ne raganų, tamsos ir baubų, o viršininkų, ligų ir sąskaitų už šildymą. Tik bijome tyliai, kunkuliuojančias emocijas gniauždamos viduje… Dažniausiai pamirštame, kad mes ir vaikai esame skirtingų amžiaus grupių, ir tai, kad už mūsų pečių jau slypi gili patirtis ir mokėjimas (ar bent jau bandymas) suvaldyti emocijas. Be to, nervingos mamos tikriausiai irgi yra savo nervingų tėvų vaikai…

Pavyzdžiai “įkvepia”

Labai svarbi ir aplinka, kurioje vaikas auga. Augdamas mažylis stebi tėvus ir mokosi iš jų ne tik kalbėti, valgyti ir judėti, bet taip pat ir to, kaip elgtis esant stresinei situacijai. Jei tėvai nesivaldo – nesivaldys ir vaikai. O jei pagrindiniai vaiko “auklėjimo” metodai yra kaltinimai, rėkimas ar net mušimas, aišku, kad vaikas ir pats taip elgsis su aplinkiniais. Vaikai dar nemoka atsirinkti, kas gerai, kas blogai. Kol vaikas mažas – tėvai jam yra didžiausias autoritetas, ir visa tai, ką jie daro, yra “verta ir teisinga!” Todėl, kai mūsų ūgtelėjęs mažylis išrėkia mamai į akis: “Tu kvaila ir nieko nesupranti!”, visai galimas dalykas, kad šituos “perlus” į besivystantį vaiko žodyną kadaise įdėjome patys. Aišku, pasaulis pilnas ir kitų mokytojų, bet pagrindiniai visada lieka tėvai.

Yra ir tokių pavyzdžių, kai norėdami priversti vaiką paklusti, tėvai uždaro jį į tamsų sandėliuką ir (arba) pagrasina, kad “ateis ragana!”, o paskui stebisi, kodėl po kelių tokių “auklėjimo” seansų vaikas pradeda šlapintis į lovą. Arba veda vaiką pas gydytoją, nes jis “pradėjo bijoti visokių nesąmonių!”

Ir genai , ir aplinka…

Blogiausiai, kad iš savo tėvų paveldėjęs polinkį nervintis mažylis tuo pat metu yra veikiamas ir nervingos aplinkos. Stresas šeimoje, tėvų skyrybos, bendraamžių patyčios prisideda prie vaiko emocijų nestabilumo ir skatina augti jo nerimą ir baimę.

Kai kurie specialistai teigia, kad nemažą vaidmenį vaidina ir mityba. Pasak jų, vaikai, turintys virškinimo sutrikimų, negaunantys pakankamai kokybiško ir valgantys daug sintetinio maisto, gali būti nervingesni.

Nervingumo požymiai

Nervingi vaikai gali būti puikiai fiziškai ir protiškai išsivystę, tiesiog greit įsižeidžiantys ir dirglūs. Vieni bijo daiktų ar situacijų (vorų, lifto), dar kiti nuolat skundžiasi įvairiais skausmais ir sutrikimais (hipochondrija), nors jokie tyrimai nerodo ligos. Dažnai nervingi vaikai turi nevalingus raumenų susitraukimus (tikus), gali turėti blogų įpročių: kramto nagus, čiulpia pirštą ir pan. Daugeliui pasireiškia miego sutrikimai: problemos užmigti, košmarai, prabudimai naktimis.

Neretai sutrinka valgymo įpročiai. Dažniau nervingi vaikai būna nevalgūs, bet kai kuriems pasireiškia ir nepaaiškinamo alkio priepuoliai, kurie, matyt, tam tikrose situacijose suteikia nusiraminimą. Nervingi vaikai dažnai gali turėti temperatūros, nepaaiškinamos jokiomis kitomis priežastimis ar kvėpavimo sutrikimų, pvz., sunku įkvėpti, “trūksta oro”, giliai dūsauja. Kai kuriems gali atsirasti naktinis šlapinimasis, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, vėmimas.

O gal tai nerimo sutrikimas?

Gali būti, kad mūsų nervingas vaikas tiesiog bando susidoroti su vadinamuoju nerimo sutrikimu, kuris dažniau vargina suaugusiuosius, bet gali pasireikšti ir vaikystėje. Nerimas gali būti labai įvairus ir pasireikšti bet kurioje vaiko gyvenimo srityje. Blogiausia, kai pasireiškia visose iš karto. Tada nerimas vadinamas generalizuotu.

  • Generalizuotas nerimas. Jis diagnozuojamas, jei užsitęsia ilgiau kaip 6 mėn. Vaikas jaučia įkyrų nerimą ir baimę, kuriuos lydi stresas. Jis gali skųstis galvos skausmais ir pykinimu, gausiai prakaituoti, drebėti. Jis jaučia plakančią širdį, jį vargina skrandžio ar pilvo skausmai. Užsitęsus ligai gali atsirasti skrandžio opos. Vaikas nuolat įsitempęs, dirglus, verksmingas, gali sapnuoti košmarus, demonstruoti pykčio priepuolius. Jis nerimauja, ruošdamasis eiti į kokį nors renginį ar įstaigą, skundžiasi nuovargiu ar bloga savijauta. Gali atsirasti elgesio problemų mokykloje.
  • Atskyrimo nerimas. Šis nerimas paprastai pasireiškia apie 7 gyvenimo metus, kai vaikui reikia eiti į mokyklą. Tada jį apima didžiulė ir nepaaiškinama baimė būti atskirtam nuo namų aplinkos ir tėvų. Vaikas verkia ir maldauja nevesti jo į mokyklą. Jam gali pasireikšti krūva negalavimų (pykinimas, pilvo skausmai), kurie galėtų būti priežastimi neiti į mokyklą. Namų aplinkoje ir esant tėvams vaiko elgesys būna normalus.
  • Socialinis nerimas. Pastarasis pasireiškia vaiko troškimu būti namie. Jis trokšta būti vienas arba su tėvais. Vengia būti tarp bendraamžių, bijodamas patyčių arba dėl to, kad jaučiasi neturįs reikalingų grupėje bendravimo įgūdžių. Kiti paniškai bijo bendros sportinės veiklos, varžybų, vasaros stovyklų.
  • Atsilikimo nerimas. Toks nerimas gali pasireikšti vaikui, kuris nemoka gerai skaityti ar skaičiuoti. Bijodamas patyčių jis gali supanikuoti ar net susirgti, jei, pvz., pakviečiamas prie lentos. Nepasižymintis sportiniais gabumais, net ir gerai besimokantis, vaikas gali bijoti fiziškai stiprios klasės. Išryškėja vengimas dalyvauti klasės veikloje.

Kaip padėti mažyliui

Pagrindinė pagalbos priemonė – ramybė. Ramybė namie, šeimoje, stabilūs tėvų santykiai. Kita svarbi priemonė – kantrybė. Vaikas netaps angelu nei per savaitę, nei per mėnesį. Reikia apsišarvuoti kantrybe ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje rodyti vaikui pavyzdį, kaip ramiai ir nepanikuojant išspręsti visas problemas. Ką tik paminėjau ir trečią “vaistą” – tėvų pavyzdys, nors tėvai ir prieštarauja: ” Mes po darbo grįžtam pavargę, todėl mažiausiai trokštam elgtis pavyzdingai!” Deja, tai būtina, ir turime apie tai prisiminti jau prieš rakindami namų duris. Tai labai greitai duoda vaisių ir neilgai trukus džiaugsimės, išmokę valdyti savo emocijas. Blogiausiu atveju, kai kurie specialistai siūlo netgi laikinai atskirti vaiką nuo nervingos mamos (jeigu ji tokia), kad jį kurį laiką prižiūrėtų ramesni giminaičiai. Nežinau, ar toks variantas mūsų visuomenėje yra realus ir ar nepažeidžia žmogaus teisių (na, nebent tėvai asocialūs), bet negaliu nesutikti, kad rami auklė, kontroliuojanti savo emocijas, būtų visai nebloga terapijos priemonė. Dar geresnis variantas, kai tėvai supranta vaiko būklės priežastį ir stengiasi keistis patys. Ketvirta gydymo priemonė – dėmesys. Į kiekvieną vaiko nervingumo apraišką (nerimą,baimę, pyktį) reikia žiūrėti įsijautus, su simpatija ir taktu. Būtina palaikyti vaiką jam nerimą keliančiose situacijose, pvz.: uždegti naktį lemputę, jei vaikas bijo tamsos. Kai kuriems vaikams “pasveikti” padeda dienotvarkė ir disciplina, reguliarūs miego ir valgymo įpročiai, kitiems – lengvas humoras. Jei įmanoma, galima nors trumpam pakeisti aplinką ir kažkur išvažiuoti, kad ir į užmiestį, kur daugiau saulės, gryno oro ir gamtos. Aišku, tokios išvykos turėtų būti reguliarios ir geriausia, kad jose dalyvautų visa šeima.  Rekomenduojamas sveikas maistas, daug vaisių, daržovių ir skaidulų.

Iš dienotvarkės – išbraukti

Draudžiama rėkti, įžeidinėti ir kritikuoti. Vaikai kitaip supranta pasaulį nei suaugusieji. Išjuokiant neramų vaiką ar pykstant dėl jo baimių galima tik pabloginti situaciją. Vaikų mąstymas dar tik formuojasi, todėl jiems reikia meilės ir paramos.

Nepatariama girdint vaikams kalbėti apie tai, kokie jie nervingi.

Reikėtų peržiūrėti ir mitybą. Nervingiems reikėtų vengti kakavos ir šokolado, vartoti mažiau cukraus ir cheminių maisto priedų.

Gal gydyti?

Tik įsigilinus į vaiko gyvenimo istoriją galima pradėti kalbėti apie gydymą. Jei, išklausęs tėvų nusiskundimus gydytojas neįtaria jokios rimtos ligos, keliančios grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei, jis greičiausiai neskirs jokio gydymo ar rekomenduos tik raminamąsias arbatas ar vaistažolių preparatus.

Rimti vaistai (benzodiazepinai ar antidepresantai) tokiais atvejais skiriami labai atsargiai, nes nėra pakankamai įrodymų, kad jie veiksmingi nervingiems vaikams, o apie jų poveikį besivystančioms smegenims nėra labai daug žinoma. Geriau rekomenduojama apsilankyti pas vaikų psichologą ar šeimos santykių specialistą, kuriuo vaikas pasitikėtų ir išmoktų nusiraminimo strategijų. Puikiai padeda relaksacinės priemonės, meditacija, kai kuriems – elgesio ar žaidimų terapija.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...