2016 Kovo 21

Rusijos protu (ne)suvoksi

Rusijos imitacija: trečioji Putino kadencija

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Šalis, kurią mums rodo per televizorių, neegzistuoja. Tačiau rusai kol kas nenori to pastebėti.

Dmitrijus Travinas (Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius), geopolitika.lt

Prieš ketverius metus (2012 m. kovo 4 d.) Vladimiras Putinas dar kartą laimėjo prezidento rinkimus. Nuo to laiko jam pavyko daug ko pasiekti, tačiau tik ne tai, kas galėtų Rusiją išgelbėti nuo krizės.

Prieš save mato dvi viena į kitą nepanašias Rusijas, nes viena gyventojų dalis žiūri į ją per televizoriaus ekraną, o kita – per interneto prizmę.

Šiandien dažnai kalbama, kad Rusija yra pasidalinusi į imperinę daugumą, palaikančią Kremliaus politiką, ir demokratinę mažumą, esančią opozicijoje. Tačiau iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Dvi viena prieš kitą nusistačiusios visuomenės dalys ne tik turi tiesiog skirtingus požiūrius į vykstančius įvykius, bet ir gyvena iš esmės dviejose skirtingose šalyse. Arba, tiksliau sakant, prieš save mato dvi viena į kitą nepanašias Rusijas, nes viena gyventojų dalis žiūri į ją per televizoriaus ekraną, o kita – per interneto prizmę.

Televizinė Rusija atrodo maždaug tokia… Tai šalis, kuri dešimto dešimtmečio pabaigoje buvo ant subyrėjimo ribos, nes buvo išorinių ir vidaus priešų įtakoje. Oligarchai ir jų pasamdyti „liberastai“ stengėsi Rusiją suskaldyti, mat tokią ją būtų lengviau užgrobti sėlinančiam prie mūsų sienų Šiaurės Atlanto aljansui, kuris iš esmės yra ne karinis-politinis blokas, o tik grupė Europos valstybių – JAV marionečių.

Rusija liovėsi klūpoti, sustiprino savo kariuomenę ir pradėjo susigrąžinti sau tai, kas jai iš tikrųjų priklauso.

Laimė, atsirado Vladimiras Putinas ir gyvenimas ėmė sparčiai gerėti. Padidėjo atlyginimai ir pensijos, daugėjo gerai mokamų darbų. Visa tai – pasekmė to, kad Putinas sutramdė oligarchus. Šie nustojo vogti ir mokėti „liberastams“ už jų veiklą, vadinasi, liaudžiai likdavo daugiau pinigų. Rusija liovėsi klūpoti, sustiprino savo kariuomenę ir pradėjo susigrąžinti sau tai, kas jai iš tikrųjų priklauso: iš pradžių – Šiaurės Kaukazą, įskaitant Abchaziją ir Šiaurės Osetiją, o vėliau – Krymą. Amerika mūsų išsigando, bet toliau mezga intrigas, todėl dabar parduotuvėse nėra daugelio įprastų produktų. Naftos kaina nukrito dėl JAV sąmokslo su arabais (ir galbūt turkais). Dabar amerikiečiai nori mus įveikti ne padedama nacionališdavikų, o ekonominėmis sankcijomis. Tačiau su mumis Kinija, BRIKS šalys, ir tai reiškia, kad mes esame ne silpnesni nei Amerika – tiek kariniu, tiek ir ūkiniu požiūriu.

Interneto formuojamas pasaulio vaizdas – visiškai kitoks. Kai pradedi gretinti informaciją iš daugelio tinkle esančių nepriklausomų šaltinių, paaiškėja, kad realybėje Rusijos televizinis pasaulis neegzistuoja – jis yra profesionaliai sukonstruotas specialiai žiūrovams, kurie kartkartėmis virsta rinkėjais.

Realybėje Rusijos televizinis pasaulis neegzistuoja – jis yra profesionaliai sukonstruotas specialiai žiūrovams, kurie kartkartėmis virsta rinkėjais.

Pirma, dešimto dešimtmečio pabaigoje iš Rusijos sudėties buvo pasirengusi pasitraukti tik Čečėnija. Baškirijai ir Tatarstanui Kremlius leido neperduoti federaliniam centrui dalies pajamų iš naftos, todėl separatizmas ten visiškai sunyko. Šiandien tokiu pat būdu federacijos sudėtyje išlaikoma jau ir Čečėnija, skirtumas tik toks, kad nuolankiosios respublikos tiesiog pasilikdavo sau dalį to, ką pačios uždirbo, o Čečėnijai Maskva skiria pinigus, paimamus iš regionų – donorų. Bet kai Maskvos pinigai pasibaigs…

Antra, jokio susidorojimo su oligarchais nebuvo. Pridariusios daug triukšmo istorijos su Berezovskiu ir Chodorkovskiu sudarė įspūdį, kad stiprinama valstybė. Tačiau beveik visi oligarchų dešimtame dešimtmetyje turėti turtai liko pas šeimininkus ir netgi padidėjo. Be to, iš Putinui artimų ar jo sistemoje tarnavusių žmonių tarpo atsirado naujų turtuolių. Ir kiekvienas oligarchas turi suprasti, kad vos Kremliui pareikalavus privalo valdžiai pervesti pinigų, skirtų įvairiems jos poreikiams. Tokie pervedimai garantuoja jų turtų neliečiamumą.

Trečia, gyvenimas gerėjo visai ne dėl to, kad Putinas atėmė pinigus iš oligarchų, o dėl to, kad ėmė kilti naftos kainos. Dėl tos pačios priežasties, tarp kitko, didėjo ir oligarchų kapitalai. Ir dėl tos pačios priežasties gyvenimas dabar blogėja. Mūsų prezidentas vis dar tas pats Putinas, bet iš buvusio ekonominio stebuklo neliko nė pėdsako. Dėl didelės infliacijos mūsų pajamos nuvertėja, o valstybė neturi jokių galimybių kompensuoti vartojamųjų prekių kainų didėjimo rinkoje. Jeigu dėl kokių nors priežasčių naftos kainos nepradės kilti, ateityje situacija tik blogės.

Ketvirta, Šiaurės Atlanto aljansas artėja prie Rusijos sienų, nes to paprašė šalys, kurios nepasitiki Rusija. Į jų skaičių įeina Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, Baltijos respublikos, bet ne Ukraina ir ne Gruzija. Nepasitikėjo Rusija tos šalys, kurios anksčiau susidūrė su sovietinės (o dar anksčiau – carinės) kariuomenės įsiveržimais į savo teritoriją. Pasitikėjo tos, su kuriomis nuo senovės buvo draugiški santykiai su mumis. Po istorijos su Krymu ir Pietų Osetija nuotaikos Ukrainoje iš esmės keičiasi: atramos ieškoma Vakarų galioje. Ir nors kol kas į NATO jų nepriims, mąstysena šios šalys jau tapo mūsų priešininkėmis.

Kremlius priešinasi Vakarams vadovaudamasis principu „Mušk savus, kad svetimi bijotų“.

Penkta, įprastiniai produktai iš parduotuvių dingo visai ne dėl sankcijų, Vakarų šalių taikomų Rusijai, o dėl sankcijų, kurias mūsų šalis taiko Vakarams. Kremlius priešinasi Vakarams vadovaudamasis principu „Mušk savus, kad svetimi bijotų“. Prieš Rusiją nukreiptos sankcijos – tai priemonės, kurių eilinis pilietis iš esmės net nejaučia: juodasis valdininkų ir politikų, norinčių važinėti į Europą ir JAV, sąrašas, Rusijos kompanijų kreditavimo apribojimai, Rusijos ir Vakarų verslo bendradarbiavimo karinėje srityje nutraukimas…

Koks gi yra realus, o ne televizinis pasaulio vaizdas?

Ne tik turistai, bet ir policijos tyrėjai bijo į Čečėniją kišti nosį, nes saugumas ten niekam nėra garantuotas.

Dešimtame dešimtmetyje Rusija buvo vieninga valstybė, tokia ji ir liko. Oriolo ar Briansko kraštai jokio separatizmo nežino. Čečėnija kaip gyveno pati savimi, taip ir dabar pati savimi tebegyvena, aktyviai siurbdama Rusijos resursus. Rusai iš jos pabėgo ir nesirengia ten grįžti. Ne tik turistai, bet ir policijos tyrėjai bijo į Čečėniją kišti nosį, nes saugumas ten niekam nėra garantuotas.

Dutūkstantaisiais metais dėl brangios naftos ekonomika pakilo, o paskui žlugo. Šiandien mes turime tokią pat nekonkurencingą ekonomikos sistemą kaip ir tais metais, kai Putinas pasirodė Kremliuje. Šalies gyvenimo lygis, žinoma, yra aukštesnis nei dešimto dešimtmečio pabaigoje, bet per 16 metų jis pakilo visose normaliose pasaulio valstybėse, išskyrus pačias beviltiškiausias. Rusija galbūt ir liovėsi klūpėti, tačiau tuojau pat pritūpė. Ši poza, kaip žinome, yra labai nepatogi. Jeigu nieko nedarysime – greitai žnektelsime ant užpakalio.

Pajamų diferenciacija Rusijoje buvo labai didelė, tokia ji liko ir šiandien. Tačiau problemos priežastis yra visiškai ne oligarchai (jie – tik pasekmė), o biurokratijos visavaldystė, kuri televizijos žiūrovų sąmonėje tampa įmantria sąvoka „valstybinis reguliavimas“. Biurokratija iš tikrųjų viską reguliuoja, bet su kyšių ir „otkatų“ pagalba. Ir kuo labiau biurokratinė valstybė „rūpinasi“ savo liaudimi, tuo didesni tampa korupcijos mastai.

Esant šiandieniniam jėgų santykiui mes arba pralaimėtume NATO atstovams karą, arba kartu su jais sunaikintume žmoniją.

Vienintelis džiaugsmas šiame liūdname fone: Šiaurės Atlanto aljansas kaip mums negrasino, taip ir negrasina. Padėję ranką ant širdies, mes visa tai suprantame. Net ir tie, kurie nuolat tvirtina apie grėsmes. Nes esant šiandieniniam jėgų santykiui mes arba pralaimėtume NATO atstovams karą, arba kartu su jais sunaikintume žmoniją. Ir viena, ir kita baigtis būtų siaubinga. Ir tas, kas tiki panašaus karo realumu, turėtų iš siaubo jau būti patekęs į psichiatrijos ligoninę.

Tačiau mūsų smegenys kol kas dar laikosi, nes „NATO grėsmė“ – tai imitacija, kuri labai patinka didžiajai daliai gyventojų. Juk jeigu NATO nori užpulti, bet nesiryžta, vadinasi, mes esame labai stiprūs, nepaisant krizės, gyvenimo lygio smukimo ir ribų nežinančios korupcijos. Televizijos žiūrovui tai – gera naujiena. Tiksliau, ne naujiena, o iliuzija, imitacija. „Ak, apgauti mane nesunku, aš pats džiaugiuosi apgaunamas“, – kadaise tiksliai pasakė Puškinas.

Vis dėlto Putinas– didis imitatorius. Todėl ir laimi vienus rinkimus po kitų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 18 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. babyte vgv babyte vgv rašo:

    Svariausios ir sekmingiausios pasaulio vietos yra ten,kur ruskio net smarves nera.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...