"Veido" archyvas

Namie kilimo nepalaistysi ir neužuosi šlapios žemės kvapo

Lauko erdvė leidžia mažiesiems patenkinti tokius paprastus, tačiau labai svarbius poreikius: lipti, šokti, bėgti, suptis, rėkti, voliotis, slėptis ir dar daug daug kitų. Žinia, uždaroje patalpoje viso to (beveik) arba negalima daryti, arba tai esti ribojama. O štai lauke jie pajunta laisvės, nuotykių, rizikos, eksperimentų ir… tiesiog vaikystės skonį!

Lauko žaidimų nauda vaikams yra didžiulė, todėl svarbu, kad jie reguliariai leistų laiką gryname ore. Deja, lauko žaidimai, kurie anksčiau buvo savaime suprantama mažų vaikų gyvenimo dalis, šiandien vis dažniau yra pakeičiami tupėjimu prie televizoriaus… Pavargę tėvai neturi laiko išeiti su vaiku, o vieno išleisti nedrįsta – nesaugu. Darželiuose (ir ypač lopšeliuose) pedagogai irgi vaikus vis rečiau veda į lauką teigdami, kad jiems gan sudėtinga išruošti daug vaikų į lauką ir (arba) prastas oras ir pan. Žodžiu, vis mažiau praleidžiama laiko gryname ore – ypač šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku. O štai tyrimai rodo, kad būti lauke esti gyvybiškai svarbu, jei norima, kad vaiko raida būtų visavertė:

• Tyrimas, atliktas Švedijoje (Bondestam, 1994), parodė, kad vaikai, kurie bent 6 val. per savaitę būdavo lauke, daug rečiau nelankydavo darželio dėl ligos.

• Vaikai, kurie daug laiko būna gryname ore, pasižymi geresne psichine sveikata.

• Vaikų, leidžiančių laiką ne tik žaidimų aikštelėse, bet ir natūralioje gamtinėje aplinkoje, stambiosios motorikos raida yra spartesnė, nei vaikų, būnančių patalpoje ir (arba) tik žaidimų aikštelėse. Nustatyta ir tai, jog lauko žaidimus vaikams smagiausia žaisti tiesiog gamtoje, o ne specialiai įrengtose vietose.

• Mitu laikytina tai, kad jei vaikas nemėgsta dėlionių, mažiau piešia, veria ir pan., tai jo smulkioji motorika prasčiau vystosi. Vaikai, imdami mažus pagaliukus, kaišiodami virveles, rinkdami už kotelių lapus, kapstydamiesi darželio darže, lavina smulkiąją motoriką nė kiek nemažiau.

• Daug tyrimų rodo, kad stambioji motorika susijusi su kalbos raida, o lauko darželiuose veiklos, skirtos stambiajai motorikai, apstu. Taigi, lavėja ir kalba.

• Vaikai, kurie leidžia laiką gamtoje, geba geriau koncentruotis ir yra kūrybiškesni (nes niekas jiems neatneša žaisti jau “paruoštų” žaislų, jiems patiems reikia susigalvoti veiklos.

• Tyrimai (Herrington ir Studtmann, 1998) taip pat rodo, kad natūrali gamta skatina socialinę, emocinę ir kognityvinę raidą.

• Prasmingas žaidimas lauke lemia tai, kad grupėse yra mažiau patyčių, kivirčų ir sužeidimų, kurių  pasitaiko vaikams konfliktuojant.

• 2005 m. atlikus darželių aplinkos tyrimus, paaiškėjo, kad daugumos pa
• talpų triukšmo lygis yra ganėtinai aukštas, o štai lauke retai kada smarkių garsų būna per daug, todėl vaikas esti ramesnėje aplinkoje.

• Lauke vaikai mokosi apie juos supantį pasaulį: kas bus, jei palaižysiu ledą? Ar šį pagalį įsmeigsiu į žemę? Kaip auga ši gėlė? Ar gili ši bala? Ar pagausiu skrendantį drugelį? Ar užlipsiu šioms kopėčiomis? Užduodamas begalę klausimų, vaikas sprendžia matematines problemas, gauna gamtos mokslų pradmenis, pradeda suprasti apie ekologiją, sodininkystę (daržininkystę) bei suvokia metų laikų kaitą. Be to, vaikas ne tik išmoks, bet ir tikriausiai prisimins, nes visa bus konkretu ir asmeniškai patirta.

• Lauke vaikas atranda savo vietą gamtoje bei santykį su ja: jis mokosi suptis, čiuožti, lipti, voliojasi ant žolės, liečia augalus ir pan.

• Žaidimai lauke sudaro vaikui sąlygas atsipalaiduoti, “išsikrauti”, todėl, vėl grįžus į patalpą, jam lengviau susikaupti ir lavinti kitus gebėjimus.

• Jei vaikystėje buvo daug laiko leidžiama lauke, užaugus labiau linkstama sportuoti ir užsiimti kita veikla gryname ore.

• Geriausios žaidimų aikštelės yra tos, kuriose yra kuo mažiau… konkretumo. Juk elementari pastogė gali būti ir karalaitės pilis, ir drakono rūmai, ir namai, ir ligoninė, o štai raketa bus tik raketa.

Idėjos žaidžiant lauke

Jei skaitys tėvai – šias idėjas jie galės ir panaudoti, tačiau jos tiks ir pedagogams. Kaip tėveliai galėtų šias mintis “nunešti iki darželio” – vis dar iššūkis jiems patiems, nes Lietuvoje dar nėra priimta “mokyti” pedagogų… Kita vertus, nepamirškime, jog yra ir tokių pedagogų, kurie visada mielai pasimokytų ko nors naujo!

• Patieskite ant žolės didelį popieriaus lapą ir duokite vaikams guašo ir teptukų. Piešimo temos gali būti įvairiausios – vieną dieną pieškite “vaikščiodami”, kitąsyk tai, apie ką skaitėte su vaiku knygelėje arba jis mokėsi darželyje. Pavyzdžiui, varles.

• Turite dviratukų, pasispiriamų mašinyčių, paspirtukų? Karštą dieną duokite vaikams kempinaites ir negilius dubenis su vandeniu. Tegul vaikai įsivaizduoja plauną mašinas. Puikus būdas išmokti vaikams dalytis ir bendradarbiauti (juk visiems mašinyčių neužteks!).

• Yra neįtikėtina daugybė žaidimų su kamuoliu!

• Turite senų paklodžių? Pripildykite purkštukus vandeniu, skiestu dažais, ir leiskite vaikams nupurkšti jas.

• Duokite vaikams lankų: iš pradžių tegul žaidžia taip, kaip nori, o po to parodykite, kaip galima juos sukti aplink juosmenį bei žaisti įvairius žaidimus.

• Lobio paieškos moko drauge siekti tikslo, spręsti problemas, sekti nurodymus (žemėlapis!), mąstyti ir pan.

• Jei nėra vėjo, su senomis raketėmis “muškite” balionus.

• Jeigu grupėje kalbate apie vorus (drugelius, vabaliukus ir pan.), eikite jų ieškoti ir stebėti.

• Pažymėkite vaikams taškus A ir B. Atstumą jie turi įveikti: šokinėdami kaip triušiai, šliauždami it gyvatės, liuoksėdami it stirnos ir pan.

• Sugalvoję temą “Miškas”, lauke galite surinkti daug medžiagos ir sukurti koliažą (žievė, gėlės, lapai, žolė, akmenėliai, riešutėliai ir pan.).

• Eidami į žaidimų aikštelę, stebėkite aplinką. Grįžę nubraižykite žemėlapį, kaip reikia nueiti iš grupės (ar namų) į žaidimų aikštelę – taip realybė perkeliama į abstraktų žemėlapį, be to, vaikai mąsto kūrybingai, sprendžia problemas ir tobulėja jų erdvinis mąstymas.

• Miške rinkite įvairius akmenukus.  Namie (grupėje) juos rūšiuokite pagal spalvą, dydį, tuomet nudažykite ir pan.

• Išneškite smėlio ir vandens – vaikams bus tas pats, tarsi atostogautų prie jūros!

Tai – tik keletas pavyzdžių! Kiekvieną temą galima praturtinti daug laiko leidžiant lauke ir susipažįstant su pasauliu. Taip kiekvienas vaikas pajus, kad tai, apie ką kalbama mokyklėlėje, yra neatsiejama nuo jį supančios aplinkos. Be to, juk visi lengviau ir geriau suvokiame tai, kas mums aktualu ir ką mes galime pajusti patys!

Lauke – ugdymas, o ne šalimas!

Veikla lauke yra tąsa to, kas vyksta grupėje. Planuodami veiklą lauke, pedagogai atsižvelgia į vaiko raidą bei amžiaus ypatumus – lygiai taip pat, kaip planuodami laiką patalpoje. Tam tikrą veiklą pedagogai parengia pagal temą arba stebėdami vaikus ir atsižvelgdami į jų susidomėjimą. Taigi, ugdymo programa yra įgyvendinama veiksmingiau, tobulinama ir turtinama, jei pedagogas nuolat stebi vaikus, klausosi, apie ką šie kalba, ir atkreipia dėmesį į jų užduodamus klausimus. Taip pat svarbu, kad užsiėmimai gryname ore būtų orientuoti į vietos klimatą, augalus, gyvūniją, papročius, o pedagogai turi nepamiršti, kad veikla lauke gali būti ir matematinė, ir muzikinė, ir mokslinė, ir kalbinė, ir meninė. Ir telieka tikėtis, kad jau nebėra tokių auklėtojų, kurios vaikams žaidžiant lauke skaito žurnalą…

Žinoma, tėvams yra lengviau išeiti su vaiku į lauką. Ugdymo įstaiga taip lengvai to padaryti negali, nes ją varžo vaikų saugumo reikalavimai. Ir – be jokios abejonės – vaikai išties turi būti prižiūrėti ir saugūs. Tačiau tai, jog tai nėra lengva, neturėtų būti priežastis atsisakyti prasmingo žaidimo lauke. Ypač šiais laikais, kai tų žaidimų lauke vis mažėja…