2012 Liepos 11

Regina Narušienė

Regina Narušienė: “Individualistai lietuviai pamiršo, kad mūsų stiprybė – vieningumas”

veidas.lt


JAV teisės daktarė, advokatė, Ilinojaus valstijos prokurorė, o nuo 2006-ųjų – ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė į Lietuvą geba pažvelgti ir iš šalies, ir iš vidaus: pusę laiko ji praleidžia Lietuvoje, pusę – bendraudama su emigrantais iš Lietuvos, išsibarsčiusiais po visą pasaulį.

Tačiau R.Narušienė neabejoja, kad atstumai ir laikas nereiškia nieko, – vienybė yra lietuvio kraujyje. Tik šią akimirką esame tai primiršę, o kaip tik dėl to ir stringa tiek politinis, tiek visuomeninis šalies gyvenimas.

VEIDAS: Kokias spragas, žvelgiant iš šalies, Lietuvai reikėtų užkamšyti pirmiausia?
R.N.: Kaip advokatei, man atrodo, kad viena svarbiausių problemų Lietuvoje yra teisingumas. Konstitucija buvo priimta prieš 20 metų, bet ar spalio 25 dieną minėdami šį jubiliejų galėsime tvirtai pasakyti, kad mes ja visuomet vadovaujamės?
Manau, kad teisingumo sistemoje vis dar egzistuoja sovietinis palikimas, teisėjai dažnai priima politinius sprendimus. Pavyzdys – byla dėl mergaitės grąžinimo motinai. Mane, kaip teisininkę, labiausiai stebina keli dalykai: vienas – kad mergaitė neturėjo savo advokato, kad jai atstovavo tarnyba, kuri iš esmės atstovauja visiems Lietuvos vaikams. Juk akivaizdu, kad jei žmogus yra per silpnas, per senas ar per jaunas pats atstovauti savo interesams, jam skiriamas advokatas.
Kitas dalykas – ekspertų neprofesionalumas. Juk pateikdami informaciją teismui jie su mergaite net nesikalbėjo. Jie vadovavosi tik tuo, ką nugirdo ar sužinojo iš kitų. Demokratinėje, teisinėje visuomenėje tai būtų nesuprantama, o Lietuvoje priimama kaip normalus dalykas.
Tokių demokratinėms valstybėms nebūdingų požymių matau ne tik teisingumo sistemoje, bet ir politikoje.
VEIDAS: Palyginkite Lietuvos ir Amerikos politinių partijų elgesį.
R.N.: Lietuvoje labai neaiškūs ir migloti politinių partijų principai. Amerikoje viskas paprasta ir aišku: vienoje pusėje – demokratai, palaikantys socializmą, kai pačiam niekuo nereikia rūpintis, nes valdžia pasirūpins visais tautos poreikiais, kitoje – respublikonai, pabrėžiantys, kad kiekvienas yra atsakingas už save ir tik paties sprendimai gali pakeisti gyvenimą. O Lietuvoje vis dar gajus sovietinis palikimas: žmonės lūkuriuoja, kad valdžia ir nuspręstų už juos, ko jiems reikia, ir viską už juos padarytų. Bet visai pamirštama, kad svarbiausi sprendimai turi būti priimti tautos, pačių žmonių.
Čia kyla svarbiausias klausimas – ar toji tauta žino pakankamai, kad galėtų imtis sprendimų. Tai mano kritika Lietuvos žurnalistams, kurie turėtų dažniau užsiimti tyrimais, analizuoti, gilintis ir siekti ne perpasakoti, o išsiaiškinti tiesą.
Dėl nežinojimo žmonės ir per rinkimus balsuoja ne dėl to, kad supranta, kas vyksta ir ką bei kaip jie nori keisti, o iš paprasčiausio, neargumentuoto pasipiktinimo esama valdžia. Tad jie balsuoja už kitus, apie kuriuos ir vėlgi nieko nenusimano.
Pavyzdžiui, aš negalėjau patikėti, kad lietuviai balsuotų už Viktorą Uspaskichą. Kažkodėl Lietuvos piliečiai, kurie išvažiuoja iš šalies, yra nubaudžiami atimant iš jų Lietuvos pilietybę, jei jiems dėl darbo ar kitų priežasčių prireikia kitos šalies pilietybės. O šitas žmogus, kuris lyg ir nusikalsta, paskui bėga į Maskvą, kad jį ten apsaugotų, ir paskui ramiausiai grįžta, dabar yra Europos Parlamente. Man tai nesuvokiama.
VEIDAS: Ką rodo tokie nepaaiškinami balsavimo rezultatai?
R.N.: Nusivylimą ir susiskaldymą. Žmonės turi teisę balsuoti, bet nebalsuoja. Ir kai kažkas pradeda kalbėti apie kokį nors referendumą, galiu pasakyti: joks referendumas neįvyks, kol tauta nesukils. Tiesa, šiokį tokį sukilimą jau galima matyti, bet jis dar susiskaldęs.
Mes, lietuviai, labai dideli individualistai ir kartais pamirštame, kad tik vieningumas yra mūsų stiprybė ir tik jame slypi visos galimybės.
VEIDAS: O kaip sustiprinti tą vieningumo jausmą?
R.N.: Lietuva – keistas kraštas. Kai šaliai kyla pavojus, tada atsiranda ir vieningumo jausmas, kaip buvo 1989–1990 m. Bet kol nėra labai blogai, tvyro didžiulis susiskaldymas ir vien savo interesų paisymas. O juk kai kada būtina pasiaukoti, atiduoti tautai savo išsilavinimą, gabumus, laiką. Visuomeninis darbas, kuris Lietuvoje dar nėra pakankamai vertinamas, galėtų tapti tuo vienijančiu elementu, iškelti gerąsias žmogaus savybes.
Žinoma, aš žiūriu iš Amerikos pozicijų. Pas mus pasiaukojimo ir rūpinimosi kitu, šalia esančiu buvo visuomet. Jei vienas kaimynas tavo gatvėje ar name yra senas ir negali savimi pasirūpinti, tai kiti net nesitarę ir neprašomi nuneš jam maisto, padės. Visi jaučia atsakomybę vienas kitam, o tai yra tikroji laisvė ir tikroji demokratinė visuomenė.
VEIDAS: O kaip įvertintumėte demokratinės visuomenės pažangą Lietuvoje?
R.N.: Svarbu atsiminti, kad laisvės kaina – tai amžinas “dabojimas”. Negali pasakyti, kad esi demokratas, ir manyti, jog daugiau daryti nieko nereikia. Jei taip mąstysime, demokratija žlugs. Ją reikia saugoti, prižiūrėti, puoselėti. Tai niekada nesibaigiantis procesas. Lietuvoje tai dažnai pamirštama.
Svarbu, kad demokratinės vertybės būtų skiepijamos Lietuvos mokyklose, universitetuose. Bet kol kas kai kurie profesoriai dar yra sovietinio mąstymo, nors ir daugėja žmonių, galvojančių kitaip.
Taigi Lietuvoje be galo daug potencialo – daug žmonių yra labai gerai išsilavinę, gabūs, bet ne taip greitai viskas gali pasikeisti. Ir tai ne kritika, tai labiau nekantrumas, nusivylimas, kad viskas vyksta ne taip greitai, kaip man norėtųsi.
VEIDAS: Ar tokią pačią nuomonę apie per lėtai į priekį žingsniuojančią Lietuvą į kitas šalis atsiveža ir emigrantai?
R.N.: Labiausiai jaučiu naujųjų emigrantų nusivylimą. Jie jaučiasi taip, lyg Lietuvoje negalėjo savęs išreikšti, atskleisti savo gabumų, potencialo.
Beje, įdomu, kad emigrantai, kurie Lietuvoje nebuvo patriotai, išvažiavę tokiais tampa. Ir dėl to kai kurie jau pradeda grįžti, ir jų grįš dar daugiau.
Štai Amerikoje kai kurie lietuviai pasakoja, kad niekada anksčiau nešvęsdavo Vasario 16-osios ar kitų valstybinių švenčių kaip nors kitaip, nei iškeldami vėliavą, o Amerikoje švenčia iš visos širdies.
Kitaip tariant, ne viskas keičiasi taip greitai – net ir patriotu nebūtinai gali tapti per vieną dieną. Bet kad Lietuva gali labai daug, nė kiek neabejoju ir matau daug pavyzdžių, kai ji sugebėjo susitvarkyti net geriau nei kitos valstybės.
VEIDAS: Na, ir už ką pagirtumėte Lietuvą?
R.N.: Viena sričių – finansai. Mes nesame Graikija, nesame Italija. Girdžiu daug kritikos: Kubilius kažkam sumažino, kažką atėmė. Bet užtat mes nebankrutavome, ir dabar Lietuva labai gražiai vystosi ekonominiu požiūriu. Tikiu, jog žmonės, nors ir nebuvo patenkinti taupymu per sunkmetį, vis tiek suprato, kad tai neišvengiama. Nes lietuviai – ne graikai, kurie nori tik savo išmokų ir atostogų, ir tegul tai kažkas kitas finansuoja. O už tai, kad lietuviai tokie nėra, jiems juntama pagarba visame pasaulyje – ir Amerikoje, ir Europoje.
VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos vaidmenį, padėtį ir galimybes Europoje?
R.N.: Jaučiu nerimą dėl stiprėjančios Europos Sąjungos, nes nenorėčiau, kad Lietuva prarastų savo suverenitetą. Juk laikui bėgant Vokietija nustos visus finansuoti ir ims pateikti savo reikalavimų. O mums duoti būtų labai sunku. Tiesiog nenoriu, kad iš vienos sąjungos šoktume į kitą, lyg nemokėtume patys savęs valdyti. Gal mums ir trūksta lyderių, autoritetų, bet galimybių puikiai tvarkytis tikrai turime.
VEIDAS: Kokie lyderiai dabar reikalingiausi Lietuvai?
R.N.: Žmonės visuomet žemėje ieško Kristaus. Bet pagrindas turi būti tauta. Žinoma, gerų lyderių gal ir turi būti daugiau, ir svarbiausia, kad jie būtų optimistai ir mylėtų žmones. Lyderis turi jausti, ko nori tauta, suprasti jos poreikius. Na, o jei tauta kartais nežino, ko ir kodėl nori, lyderio darbas – jai paaiškinti, suteikti informacijos. Reikia šiltos meilės, pagarbos kiekvienam žmogui. O tautai – aklai netikėti tuo, kas sakoma, mėginti išsiaiškinti ir analizuoti kiekvieną reiškinį, atsakingai pasirinkti lyderius.
VEIDAS: Manote, kad lietuviams trūksta kritiškumo?
R.N.: Trūksta kritinio mąstymo, bet ne kritikavimo. Kritikuoti mes mokame, ir tai darome labai dažnai. Bet kritikavimas – mūsų tautos silpnybė, nes svarbu ne piktintis, o aiškintis, kelti klausimus, domėtis, siūlyti sprendimus. Kritiškumas turi būti konstruktyvus, nes tik tada dalykai gali pradėti keistis. O būdamas tik negatyvus, kritiškumas neturi jokios prasmės – tai tik nepasitenkinimas, skaldymas.
Žinoma, tauta tiek daug nukentėjo, kad dabar pozityviai mąstyti labai sunku. Bet man nemalonu klausytis, kai žmonės ima kalbėti tokiomis frazėmis, kaip “į kalėjimą juos visus” ar “uždarykime Landsbergį”. Toks kalbėjimas niekur neveda. Už ką uždaryti, už ką bausti? Už tai, kad žmogus padarė vieną ar kitą klaidą? Tai jei bijai daryti klaidų, nesikelk iš lovos.
Užuot taip postringavus, derėtų siūlyti sprendimus, rinkti naujus, gabius lyderius, o ne kažkam grūmoti. Kita vertus, gal tai ne tiek kritiškumas, kiek noras pasirodyti, gauti dėmesio. Bet tokiu atveju tai tuštybė. Jei esi vertingas – dirbk, o ne vaikykis kitų pripažinimo ar medalių bei ordinų.
VEIDAS: Laikote lietuvius tuščiagarbiais?
R.N.: Tokių yra visur, net tarp emigrantų. Beje, kai kurie jų po nepriklausomybės atkūrimo grįžo į Lietuvą ir ėmė siūlytis pamokyti vietos lietuvius, kaip tvarkytis. O šie neturėjo patirties atsirinkti, kurie vedliai tikrai vertingi, o kurie – tik apsišaukėliai. Noriu pabrėžti, kad tarp užsienio lietuvių yra be galo protingų, patyrusių ir galinčių savo patirtimi dalytis žmonių, bet tikras ekspertas nebėgs ir nesisiūlys – tikrasis ekspertas yra pakviečiamas. Tad reikia išmokti tokius žmones susirasti, užmegzti su jais kontaktą, juos pakviesti. Ne tam, kad jie kažko mokytų, o kad dalytųsi patirtimi, kurios patys yra sukaupę.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. izabele izabele rašo:

    Nedrįstu ginčytis su ganėtinai išprususia advokate, bet, vis tik noriu jai šiek tiek paprieštarauti: būdama aukštos kategorijos teisininkė ji turėtų žinoti, kad konkrečioje byloje ką nors teigiant arba neigiant būtina vadovautis tik byloje esančia medžiaga – šiuo atveju kaltinant ekspertus neprofesionalumu, jos žinios aiškiai prasilenkia su byloje esančia medžiaga: su mergaite kompetentingi žmonės kalbėjo ir ne kartą /kalbu apie vaiko gyvenamosios vietos nustatymą/. Visa tai labai yra aiškiai išdėstyta Kėdainių raj. teismo Nutartyje… Galėčiau pasiginčyti ir dėl to ar visi žmonės privalo ir sugeba išgyventi be valstybės vienokios ar kitokios pagalbos, bet tiek jau to… Šiaip visais likusiais klausimais su Gerb. Advokate netik kad sutinku, bet netgi gėriuosi jos išmintimi.

  2. vytas vytas rašo:

    Yra juokinga skaityti Amerikos advokates teigini lyginant JAV politiniu partiju uzduotis narusiene sako, kad demokratai yra socialisyai ir jie kelia priteksta, kad ju partija propoguoja , – viskuo pasirupins valdzia ir tau nereikia nieko daryti. respublikonai viskuo rupinasi patys, TAI YRA BULL IT
    Demokratai yra tuikrai placiau isitikine uz demokratija, respublikonai ur biznieriu valdyma kapitalo, krasto turto ir zmoniu laisves varzyma. MacArturo kariskiai saude i streikuojancia minia…
    Pritariu narusienei, kad ji atstovauja respublikonus kaiop ir visa musu JAV lietuviu vadovybe. Gaila, kad mums yra svarbiau asmeniska politika nei lietuviskaka gerove. GAILA, LABAI GAILA…

  3. Диана Диана rašo:

    Kaip J8s laikotes grojant himnui oi oi oi jojojoj


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...