2012 Liepos 29

Raudoni sandaliukai

veidas.lt


Prisiminimai – viso gyvenimo, iki smulkiausių daiktų, kvapų, žmonių – gyvena savo laisvą gyvenimą ir sklando kažkokių tau nepavaldžių pasaulių erdvėse, ir nori tu ar nenori – ateis, užklups, įsiskverbs, prisiglaus, palies kada nori, kur nori.

Štai kas yra išsilaisvinęs tavo praėjęs gyvenimas. Jis bet kada gali grįžti. Ir jis grįžta naujoje D.Kazragytės knygoje “Raudoni sandaliukai”. “Veide” pristatome ištrauką iš šio kūrinio.

Prabudau. Tamsu. Kiek valandų? Dar tik keturios. Ne, jokiu būdu nebegersiu antros tabletės. Esu išsigandusi – jau darausi priklausoma, kaip narkomanė. Ką daryti? Kaip pasipriešinti?
“O ko priešintis? – išgirstu Jos tylų ramų balsą. Nesišaipo. Nepuola. – Argi ne vis tiek? Geri ar ne? Žinai, tavo Kamiu pasakė apie geriančius: žmonės geria iš bejėgiškumo ir todėl, kad yra pasmerkti. O čia tik tabletė – baisus dalykas! Vis tiek kitaip neištversi. Joga ir visokie kvėpavimai – ne mudviejų prigimčiai. Nerimas prasiverš pro viską. Nesipriešink.” Eik šalin. Galvosiu apie… Kada buvau laimingiausia? Kada ta vienintelė akimirka? Žinau. Tada… Vėl matau raudonus sandaliukus. Tada ir buvo pati tikroji, laimingiausia akimirka. Gulėjau netoli krosnies. Prabudusi matydavau ugnies šokį ant sienos. Matyt, buvo vasara. Ne. Ruduo. Rugsėjis. Man – ketveri. Aš to nežinau, gal žinau, bet nerūpi. Atsimerkiu. Šviesu. Už mano galvos langas. Saulės spinduliai linksmina grindis, visą kambarį. Kas čia? Kas čia prie lovos? Ant taburetės, šalia mano galvos (akių!) tupi raudoni sandaliukai! Negaliu susivokti. Džiaugsmo drugeliai susirenka būreliu mažoje širdelėje ir plazdena, ir virpa, ir sukasi. Sandaliukai! Raudoni! Vėl atsimerkiu, užsimerkiu, atsimerkiu… ištiesiu atsargiai ranką, paliečiu vieną, kitą – tik pirštų galiukais, tik vos vos, kad tik neišnyktų. Tikri. Čia jie! Sandaliukai. Pakeliu galvą, atsisėdu, dar paliečiu ir… paimu į rankas: o, laime! Prieš mane dvi raudonos aguonos, raudonos brangenybės. Oda blizganti, truputį rauplėta, padukai rudi, sagtelės, ak! Sagtelės sidabrinės. Pauostau, priglaudžiu vieną prie vieno, kitą prie kito skruosto – švelnūs… mano, mano, mano. O, laime! Šoku iš lovos! “Mama! Mama!”
Tyla. Mama ar išėjusi į turgų, ar kiaulę šeria. Nieko man nereikia. Matuotis reikia. Apsiaunu nuo žemės pakėlusi kojinytes, vakarykščias – ne, negerai, jos nešvarios. Ištraukiu iš komodos naujas, baltas – apsimaunu ir bandau autis sandaliukus. Vieną… atsargiai, bijau suplėšyti, kitą, širdelė daužosi. Tinka! Pro langą saulės spinduliai irgi šoka laimės šokį su manim. Vos vos įstengiau užsegti sagteles. Sunku pataikyti į skylutę, ir dar naują. Užsegu. Stojuosi. Rodos, viskas išnyko – tik raudoni sandaliukai, baltos kojinytės. O! Greičiau kėdę, užlipu, žiūriu į veidrodį. Žinoma, dar naktiniai marškinėliai, bet… dvi pėdukės raudonuoja, džiugina, juokiasi, švyti: kaip gražu, kaip gražu. Bėgsiu į lauką, bėgsiu pas Rūtą, Saulę, bėgsiu į miestelį, bėgsiu visur. Aš su naujais sandaliukais! Reikia parodyti, reikia pasakyti, reikia pasigirti: mama man nupirko. Greičiau rengtis. Negaliu nulipti. Tos kojelės prikalė mano žvilgsnį, tos kojelės mano grožybė, mano laimė, mano vienintelė visam gyvenimui užstrigusi augančios, senstančios esybės laimė. Vienintelė tokia. Nepakartojama. Amžina. Lėksiu lėksiu į kiemą, lėksiu lėksiu striksėdama šokinėdama su raudonais sandaliukais per visas gatves, per visas drauges. Dar nespėjusi apsirengti jau šaukiu, dainuoju: “Rūta, pažiūrėk! Saule, ar matai! Birūta, žiūrėk – aš turiu, aš apsiaviau, aš gavau, man nupirko… aš turiu naujus, matai? Matot? Nenunešioti.
Visai nauji! Nebejutau nieko, kaip įėjo mama, kaip puoliau ant kaklo, kaip ji pasakė: “Su gimimo diena sveikinu, Risele. Tau jau ketveri metukai.” “Aš bėgu, mamyt, aš bėgu pas drauges. Aš jau didelė, a noje?” “Noje, noje”, – sako mama, ir nematau nei jos liūdnos šypsenos, nei rūpesčio: po dviejų dienų turės vėl išvažiuoti į tuberkuliozės ligoninę.
O aš lekiu. Jau prabėgau paštą, jau čia pat draugės namai, sandaliukai nešte neša, skraidina, visa gatvė kaukši, taukši nuo mažų žingsnelių. Saulė. Šiltas rugsėjis. (…)
Ir kaip taip gali būti, kad tą dieną patyriau ir patį ryškiausią sielvartą. Neįtikėtina, bet žinau: tada, prieš 64 metus, patyriau per vieną dieną, ketvirtus metus užbaigusi, gyvenimo laimės ir skausmo prisilietimą.
Susiradusi drauges, prisigyrusi, pademonstravusi savo kojeles, laimės kupina, saulėtos dienos apšviesta nubėgau prie ežero, kur mūsų numylėtas, nutupėtas gluosnis merkė dar lapuotas šakas į vandenį. Laipiojom, žaidėm, krykštavom, bėgiojom pakrante, mėtėm akmenukus, tuoj atsirado ir Broniukas, šešerių metų, gyvenantis čia pat paežerėje. Visi laipiojo storu gluosnio kamienu ir spjaudė į vandenį. Aš bijojau. Niekada dar nebuvau užlipusi aukštai. Broniukas erzino: “Mažė, mažė, bailė, – bėje į miedį lėpti… Risa-krisa-barbarisa!”
“Vot er nebejau.”
“No tad lėpk! Akščiau. Lig gala!”
“Lipk! Su naujais sandaliukais nepaslysi!” – ragina ir Birūta su Rūta.
Bijau. Širdelė virpa. Lipu.
Lipu. Lipu. Jau virš vandens. Jau pririnkau seilių į burną – spjausiu. Ir… kažkaip pakrypo koja už šakos, smuktelėjo, šaka užkibo už dirželio, dar smuktelėjau, sagtelė nutrūko, sandaliukas pliumptelėjo į vandenį.
Negaliu apsakyti to siaubo. Jo neįmanoma aprašyti. Nusliuogiau žemyn. Ašaros ašaros…
“Ištrauk, Broniuk, ištrauk…” – verkšlenu, šaukiu.
Sandaliukas raudonuoja po vandeniu. Negilu. Bet, girdėjau, yra siurbėlių – baisiai šlykštėjausi (iki dabar), tačiau puoliau į vandenį, užmiršusi nusiauti antrą sandaliuką. Suknelės palankos permirko, grabalioju, ištraukiau, išlipau, varva nuo suknelės, sandaliukas pilnas vandens, o tas, kurį ištraukiau, – be sagtelės. Nugrimzdo smėlin. Draugės nuščiuvo, Broniukas vėpso ir nubėga į savo sodą už vartelių. Verkiu, vos kvapą atgaudama. Nemačiau, kaip draugės nuėjo, kaip likau viena, šlapia ir… amžinai praradusi brangiausią dovaną. Ėjau namo mediniu šaligatviu į kalną, verkti nebebuvo jėgų, tik gūkčiojau, viena koja su raudonu sandaliuku ir vandenyje šliurpsinčia pėduke, kita – tik su kojinyte, rankoje sandaliukas su nutrūkusia sagtele. Nė vieno žmogaus. Tuščia gatvė. Netoli namų, ant kampo, alyvomis apaugusiame sode gyveno batsiuvys Grikštas. Tą žinojau. Mama buvo kartą atsivedusi. Kas mane stumtelėjo eiti pas jį? Patiko Grikštas man. Visada kieme ar gatvėje pašnekindavo ir sakydavo: “Kai būsi panelė, padarysiu tau šilkines kurpeles ant aukšto kulniuko. Jau ir šilką turiu. Blizgantį kaip auksas. Būsi graži Riselė-panelė!” Pakeldavo ant rankų ir apsukdavo.
Paklibinau Grikšto duris – tyla. Atsisėdau ant kilimėlio prie durų ir sėdžiu. Rodės, gyvenimas baigtas. Kaip vaikas gali jausti tokią tuštumą, neviltį? Gali.
Purto mane kažkas.
“Risele, kon če dėrbi? Kas yra?”
Ir pradedu vėl raudoti, rodyti, aiškinti kaip sugadinau sandaliuką, nėra sagtelės, ir kitas sugadintas, šlapias, ištįs, mama padovanojo, šiandien, bijau eiti namo… Ir verkiu verkiu prisispaudusi prie Grikšto švarko skverno, gūkčioju ir vis kartoju – nebėr sandaliukų, nebėr…
Dėdė Grikštas pritupia prie manęs: “Vakali, to vėsa šlapi, ekiau į trobą, ožkorsio plytą, sosergsi, vėskas bus gera, ekiau.. Pataisyso ton tavą sandalioką, maža bieda…”
Įvedė į trobą, tvarkingą virtuvę (gyveno vienas, Grikštienė – visada garbanotais plaukais ir naujais blizgančiais batais su kulneliu – jau buvo mirusi prieš metus), užkūrė krosnį, nuavė kojinėles, padžiovė, sandaliuką padėjo džiūti ant kažkokio puodo, o tą be sagelės iššluostė skuduru, nuėjo į kitą kambarį (mane pasodino prie stalo ir liepė gerti karštą arbatą), kažką ten stumdė, krapštėsi, o aš nei gyva, nei mirusi siurbčiojau arbatą su uogiene ir jau kažkokia viltis plazdėjo širdelėje. Laukiau, kaip man atrodė, amžinybę. Porą kartų priėjau prie atvirų durų, mačiau jo palinkusią galvą prie žemo stalo, apdėto nesuprantamais man daiktais: krūvos odos atraižų, geležėlių, plaktukų, kurpalių (tada nežinojau, kas tai per daiktai), o Grikštas nepakeldamas galvos dukart pasakė: “Vėskas bus gera. Pakentiek.” Ir: “Jau tujau baigso. Bus tvarka.”
Ir… ta akimirka: išeina dėdė Grikštas, ant delno laikydamas sandaliuką su… su sidabrine sagtele! Šypsosi ir sako: “Nu vot, vakali, vėskas gera. Imk.”
Paima tą sandaliuką, džiūstantį ant krosnies, ir, pasodinęs ant mažo krėsliuko, apauna man kojeles. Kojinytės dar drėgnos, bet sandaliukai blizga kaip blizgėję.
O, laime! Vėl apkabinu dėdę Grikštą, vėl prisispaudžiu prie jo nutrinto švarko skvernų – kvepia suodžiais ir oda.
“Einam, Risele, parveso į namus. Mama, musiet, jau eiška tavės.”
Laikydamasi už dėdės Grikšto didelio tvirto delno, straksėdama šaligatviu, drožiu pas mamą. Gerai nepamenu, kaip mama sutiko, ar ieškojo, ar ne, tik pamenu vakarą – šiltą, tylų, švelnų rudenio apkabinimą, dvelkiantį ramybe, palaima; mama su Grikštu sėdi po langu ant suolelio, dar žydi nasturtos, medetkos, jie kalbasi, o aš su raudonais sandaliukais vaikštau takeliu nuo verandos prie šaligatvio, nuo šaligatvio prie verandos ir dairausi, gal kas praeis ir pamatys mano raudonus sandaliukus. Laimingiausia gimimo diena per visą gyvenimą. Vienintelė tokia. Akimirkos amžinybė…

Doloresa Kazragytė

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Apie autorę ir knygą

“Raudoni sandaliukai” – septinta Doloresos Kazragytės autobiografinės eseistikos knyga. Tai atvirumu kerintis aktorės žvilgsnis į save, dviejų esybių – senstančio kūno ir senatvę neigiančios sielos, gyvenimo patirties įsitvėrusio proto ir vilties ieškančios širdies – dialogas. Apie ką autorė kalba su savimi ir skaitytoju? Apie mažus kasdienybės stebuklus, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, grįžimą į teatrą – repeticijas naujame spektaklyje, vienatvės liūdesį ir palaimą, abejones ir tikėjimą, padedantį nepalūžti pasirinkimo kryžkelėje. Apie tai, kad susitaikyti nereiškia pasiduoti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...