2010 Spalio 09

Vytautas Landsbergis

Raudnosiukų valdžia Riestainiukiškėse

veidas.lt

Kai kada sau pagalvoji: nejau vis dar ne laikas vartoti tiesius žodžius ir vadinti daiktus jų vardais?

Antai kadaise sutartinis (nors ir primestinis) žodis “tarybinis”. Tai tarybinis žodis, tikrai taip. Ką jis vis dėlto reiškia?
Tarybų valdžia Tarybų Sąjungoje; tarybinio laikotarpio Tarybinė armija… Kur čia žmogui dėti kabutes (“sąjungoje”), kol naujosios kartos dar neprašo žodyno arba vertimo? Verta pamąstyti, kokios ten tąsyk ir kieno “tarybos” susijungė į tą sąjungą, kad atsirastų net jų istorinis laikotarpis. O ar pasakytume suprantamai apie to laikotarpio kokį nors tarybinį vagį, tarybinius budelius? Juk tokių sąvokų nebuvo net visuotinio sutarybėjimo laikais. Tarybinės kekšės – ne, jokiu būdu! Dešrelės – taip. Tarybinis genocidas? – jei tik patinka.

Labai daug žodžių ir pavadinimų yra susitarimo dalykas. Laikotarpis, kai valdžią poimperinėje Rusijos erdvėje uzurpavo komunistų bolševikų klanas, o kai kur kitur – net svetimas, iš užsienio, kai buvo sumintos į raudoną purvą žmogaus ir tautų teisės, o išsiprievartaujančių tautų likučiai kišami į maišą su užrašu “Tarybų Tauta”, – tą laikotarpį valia vadinti ir sovietiniu, ir tarybiniu, jei kas velija, jeigu esama tokio susitarimo. “Tarybų” valdžia – OK, bet galima susitarti ir kitaip. Paieškokime, ar keičiasi esmė.

Gali juk sakyti “riestainiukų valdžia” (kuriai užgriuvus riestainiais lyja), o piramidės viršuje vis tiek riogso Stalino genijus su kraujuje permirkusiais auliniais batais. Tai aišku, tai žinoma; galime vadinti bet kaip, jei tik suvokiame, ką vadiname (riestainiukais arba raudnosiukais), ir bežaisdami žodynais neprarandame komunikacijos.

“Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR!” – skelbė liaudies poetas, nors nežinau, ar jis liaudies, ir nuo tos dienos – ar dar poetas.

Vis dėlto mes jau turim išsikovotą pasirinkimo teisę. Galima nūnai sakyti: buvusi Lietuvos tarybų socialistinė respublika, o galima ir Lietuvos raudnosiukų socialistinė respublika. Kakoj skirtum? Bet “socialistinė” irgi raudnosiukiška, ne tikroviška, nes tai buvo centralizuotas valstybinis kapitalizmas ir komunistų klano jėgos vadyba.

Sociumo, arba liaudies, valdžia tada nė nekvepėjo. Respublika tame pavadinimo dariny taipgi raudnosiukiška, nes valdžia nebuvo piliečių rinkta, o jiems primesta, tiesiog pati jėga ir teroru prisimetusi; tad ne visų žmonių, bet gana gausios valdytojų chebrytės, dar ir drebančios prieš savo viršūnėlę, dalykas (Res).

Žodis “respublika”, arba viešas dalykas, – čia kaip karvei balnas, bet geras akims dumti. Kai kurios dūmijamos ligi šiol. Jei vadintume tą būvį ir tarpsnį Sovietų okupuota ir aneksuota Lietuva, būtume realistai. Ir santrumpa būtų ne LTSR, bet SOAL. Kam šis būvis vis dar sapnuojas kaip laimė, tesivadina sovokais (rusiškas trumpinys) arba tarsajais (nuo “tarybų sąjungos”). Sąvoka “Lietuvos piliečiai” turi mat kitą semantinę ir normalią reikšmę.

Ko reikėtų išsilaisvinančiai Lietuvai? Žinoma, galutinai išlaisvinti savo smegenis.

Jeigu jų produkcija bent iš dalies tebėra riestainiukai su skyle viduryje, pilkųjų ląstelių darbas nebaigtas. Tik laipsniškai ir kietai nuriestainiukinant viešąsias bei slaptąsias smegenis, galimas jaunimo žygis į visos šalies deraudnosiukizaciją, o ne traukimasis šalin iš jos.

Po smegenų tąsyk eitų raumenys – manipuliacinių vadybinių, (kol)ūkinių, suvienytųjų teisinių jėgų svertai. Kol jie tebėra raudnosiukiški, pažangos nematysim. Deraudnosiukizacija – štai visokeriopos pažangos sąlyga ir garantija! O gal žodis “detarybizacija” būtų suprantamesnis?

Tikėjimas protu ir kritiškas protas (priešingybė Cz.Miloszo išnagrinėtam “Pavergtam protui”) buvo tikra antitarybinė-antiraudnosiukiška nuostata. Raudnosiukai būtinai turėjo su ja kovoti. Tačiau kodėl ir dabar tiek daug pastangų slopinti protą, pakeičiant jį nelyginant dainą šūkavimais ritminiame fone, – teatsako raudnosiukų ideologai.

Kur biurokratas engia klientą išsipūsdamas nebaudžiamumo didybėje ir gerdamas jo kraują – ten tęsiasi raudnosiukų valdžia.

Kur engėjai remia vieni kitus, kad tik nesirastų plyšių jų surikiuotoje sistemoje, –  ten veikia raudnosiukų solidarumas, jų slaptoji partija.

Kur atsiranda plyšys ir išdygsta retas antiraudnosiukas, bet netrukus ima pats raudnosiukėti, – ten tęsiasi ir tęsiasi nemarus lietuviškas raudnosiukizmas. Amžinoji, kaip jau M.Engelmano buvo išpranašauta, Istorijos pašaukta ir vis besimainanti, visaip mutuojanti raudnosiukų valdžia.

Būtent mutavusio komunizmo (komunistinio klaninio totalitarizmo arba autoritarizmo) atmainos turi būti ryškinamos ir atpažįstamos. Jos mėgsta nukišti komunistus kur nors į kampą ir sakyti: matote, jie opozicijoje, tad mes – tikrai ne komunistai! Taip ateina pamaina, nauji beribės valdžios adeptai ir ešelonai, sugebą manipuliuoti ir įsiskverbti, o galų gale imantys viską.

Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje žmogaus teisių gerbėja “Jedinaja Rosija” prasibrovė net į konservatorių frakciją. Užvaldė, siekė užvaldyti pačią Asamblėją. Lietuvoje prieš kurį laiką įsteigta ir vieno žmogaus autoritariškai vadovaujama populistinė Darbo partija prisišliejo prie Europos liberalų. Paradoksų paradoksai. Rusijos demokratai – tie paskutiniai bananais mušamoje opozicijoje – prieš gerą dešimtmečio gabalą lankėsi Gudijoj, kalbėjosi su tenykšte mušama opozicija ir įtikinėjo, kad putinizmas – tai gerasis demokratinis kelias atsikratyti lukašizmo. Europinio, demokratinio kelio nesiūlė! Artėja dabar galbūt tų pastangų derliaus metas, kad A.Lukašenkai nebūtų leista net apgaulingai artėti prie Europos, o jo vietą užimtų paklusnesnis Kremliui.

Nu – ką, nu – ką, riestainiuką. Su lazdele arba dujų nagaika tvirtoje (= beatodairiškoje) rankoje valia ir šalį atsiridenti. Mūsų egzaminas dar ateis.

Dainelėje apie ežio vaikus yra sakoma: kai jiems akys uždulkėjo, akinius jie užsidėjo. Verčiau būtų užsidėję iš anksto. Verčiau kiekvienam išsaugoti skaidrų žvilgsnį, neleisti, kad tau akis uždulkintų, nors ir tuntai dulkintojų būtų nusamdyti. Bet laikai nūn ir žvilgsniui, ir išdulkintam protui pasitaikė sunkūs, tad ir tam raudnosiukizmui nėra galo.

Baikim, broliai, šitą naktį, – rašiau ir dainavau labai seniai. Baigdamas dabar dar kartą sakau jums, kad esmė svarbiauuž pavadinimą. Kad Vilnius, verčiamas Naujosiomis Riestainiukiškėmis, dar išlaiko senąjį vardą – gerai, bet žiū, ko gera, tiek ir turėsim džiaugsmo. Jau krinta Ryga. O mes tebelaukiam Godo ir saulės pro Aušros vartus.

– Beje, kodėl kalbi apie kažkokius riestainiukus?

– Tiesiog tas žodis pirmas atėjo į galvą.

Paskui pakeičiau raudnosiukais. Vytautas Cinauskas juokaudavo, kad jų nosys raudonos nuo marksizmo.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vytautas Landsbergis:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Kestas Kestas rašo:

    Visi zinome kad ziniasklaidoje neliko svariu zurnalistu…jie visi atidirbineja pinigelius ir formuoja kazkam reikalinga nuomone.
    Aisku tik viena kad tik visuomenes reformacija gali keisti ja.Reformacija kriskcionybei.Zmogus suprantantis kad uz savo darbus ir zodzius tures atsakyti po mirties-gyvena ir elgiasi visiskai kitaip nei tas kuris to nesupranta nes ji suklaidino Komunistai, Fasistai ar dar kokie socialistai.O dar jeigu toks zmogus patenka i valdzia…Pasekmes tokiu valdymo visi matome…
    Iseitis viena i valdiza norincius patekti zmones privalome patikryti del krikscionisku vertybiu …Ar jie jas tik deklaruoja ar ir patvirtina savo darbais ir gyvenuimu…Tai puikia atliko latvijos kriskcionys.Kadangi ten daugiau protestantu, o jei gyvena pagal bilija- visos kriscionybes pamata , ne paga katakizma.Jie pasikviete visus busimus politikus i viesa pokalbi apie deklaruojama kriskcionybe ir jos vertybes.Vien po keleto klausimu niekam nekilo abejoniu kas is tiruju gyvena taip ir elgiasi o kas tik tuo prisidengia noredamas pakliuti kaip sakant ärciau lovio”.Tokias aklausas butina daryti ir Lietuvoje ir per tv ar radiaj , tirmituojant per visas ziniasklaidos priemones…Tada zmones matys kiek pretendentas vertas savo zodziu is jo atsakymu darbu ir gyvenimo pavyzdziu.

  2. Aurimas Aurimas rašo:

    Pirmiausiai – bent jau žargonus galėjo dėti į kabutes kaip barbarizmus.

    Antra – gerbiamam Vytautui Landzbergiui jau reikėtų apsiraminti. Komunistais čia jau senai nebekvepia, o Rusija, kad ir kaip būtų gaila (arba ne) mūsų neatsiprašys, o ir už ką turėtų, jei ji pati vykdė savus interesus?

    Trečia, visuomenę reikia keisti pirmiausia iš pamatų. Tėvai turi (ir privalo) skiepyti moralines, etines ir religines vertybes savo vaikams. Atsisakyti šovinistinių pažiūrų (kurios, kaip perskaičiau straipsnį, dar tebepriklauso ponui Landzbergiui). Be to, norint, kad kas nors realiai pasikeistų – ir valdžiai reikia būti ne oligarchiškai, o demokratiškai, kad šioji įsiklausytų į žmonių kalbą. Nors, paradoksas, tie patys žmonės dažnai nesupranta, ko po velniais nori.

    Ketvirta – išsitaisykit klaidas straipsnio!

  3. Taigi... Taigi... rašo:

    Pabėgome iš TSRS. Įstojome į ES. Ir kokios gi pasekmės?
    1.Visko jau prisivogusieji milijonieriai dar labiau pralobo;
    2.Šimtai tūkstančių lietuvių emigravo;
    3. Neregėta bedarbystė;
    4. Mirtingumas – didžiausias nuo 1950 m.:
    5.Lietuvoje Lietuvos teisė prarado viršenybę – nuolat girdime ,jog PRIVALOME šokti pagal ES dūdą, ir dar esame TOTALIAI sekami, dangstantis kovos su terorizmu demagogija;
    6. Mus privertė daug anksčiau laiko uždaryti Ignalinos atominę, dėl ko patirsime 80-100 milijardų lt. nuostolių;
    7.Savo laivus supjaustę jūrininkai ir pieną liovęsi pardavinėti valstiečiai už tai gavo ES pinigų;
    8. Pinigų negavusiems smulkiems ūkininkams pranašaujamas greitas galas, nes tik kolūkių, atsiprašau, bendrovių ir stambių dvarponių karvės duoda „europietišką“ pieną;
    9. Lietuviškus gerus maisto produktus išvežame į Vakarus, sau iš ten atsivežame apgedusius ir pasenusius…
    10. Kainos pasiekė nuo Vagnoriaus laikų neregėtas aukštumas…
    Dar turime būrį labai brangiai apmokamų europarlamentarų, kurie dar ir nemokamai kas savaitę skraido Vilnius – Briuselis, gauna tūkstančius trintukams ir pieštukams, ir t. t.
    Na, o, kaip buvo skelbiama reklamoje per radiją, 1/5 žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, 1/3 kaimiečių – skurdžiai, 140.000 vaikų – nuolatiniuose nepritekliuose, 50.000 vaikų auga be tėvų, nes tie emigravę, 20.000 vaikų – tėvų visiškai palikti našlaičiai…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...