2011 Vasario 16

Vytautas Landsbergis

Du dvidešimtmečiai

veidas.lt

Vasario 16-oji, kai ją švenčiame dabar, nesyk prašosi palyginti. Aną laikotarpį, Pirmąją respubliką, su dabartiniu – Kovo 11-osios Lietuva, arba Antrąja respublika.

Pirmiausia pati šventės reikšmė, kaip suvokiame ir susivokiame turį savo valstybę, ir kad tai yra nepaprastas dalykas. Mūsų laikotarpis čia atrodo prasčiau už aną. Senose kronikose matome laikinąją sostinę fantastiškai iliuminuotą; tikriausiai visur, visoj Lietuvoj plevėsavo trispalvės. Paradai karių ir šaulių, regis, ir jaunimo bei visuomeninių patriotinių organizacijų. Jaunųjų ūkininkų sąjūdis. Knygnešių ir Nepriklausomybės karų atmintis, šventės reikšmė mokykloms ir mokyklose – gal reikia kokių mokslinių tyrimų, bet šis tas atminty dar šviestų ir nevarginant istorikų, užsiėmusių veikiau senovės politika, ne tautos kultūra.

Antrasis išsivadavimas ir pirmieji Kovo 11-osios Lietuvos metai turi ne mažesnio entuziazmo ir patriotizmo polėkių švenčiant Vasario 16-ąją. Tai pati mūsų būtis, o mes štai esam, pakilom, nesitraukiam ir būsim! Bet…

Buvusių komunistų ir visos jų nomenklatūros grįžimas į valdžią 1992–1993 metais pakirto tą laisvės dvasią, ir Vasario 16-osios gėlės ant Jono Basanavičiaus kapo liko veikiau rutina. Daug dalykų kartojasi vienodai kasmet. Nors kartais jauti lyg laukimą, žmonių pasiilgimą didelio džiaugsmo. Jaunimas neabejingas Nepriklausomybės kovoms. Gal ateis ta Vasario 16-oji, kai visa Lietuva pasipuoš vėliavomis, o mokytojai nebijodami ves vaikus pagerbti savanorių ir partizanų kapų. Dabar dvasia dar neatsigavus. Kodėl? Štai prieš pirmąją Vasario šešioliktąją carų valdžia buvo visai svetima, nebent iš rekrūtų grįžę saldotai kaimuose šnipavo ir keikė lietuvių kalbą; o pavaldžius iš naujo sovietams, infiltracija liko gilesnė, apgaulės apie didžiąją geradarę motiną trėmėją ir tėvynės menkumą prisėta daugiau. Jau buvo per dešimt metų atkurtos valstybės, kai Kauno (!) mokytojai ir direktoriai svarstė: ar būtina švęsti Vasario 16-ąją? Ir nutarė, visai rimtais posovietiniais veidais, kad nebūtina. Veltui Liudvikas Simutis mėgino juos protinti.

Laisvės vertybė, jei apie ją nekalbama mokyklose ir šeimose, spingsi kažkokia apmūsojus, net blėsta užversta suktybėmis ir neteisybėmis.

Ką dar lyginti?

Tarptautinė padėtis, daugelis sako, nė nepalyginama. Lietuva saugi “kaip niekad” Šiaurės Atlanto sąjungoj ir Europos Sąjungoj. O kada ji buvo saugesnė nuo prasigėrimo – po ano dvidešimtmečio ar dabar? Jokia paslaptis, kad šis priešas ne snaudžia, bet ėda ir suės. Nepadės jokie tarptautiniai sąjungininkai, jei patys išduodam savo dabartį ir ateitį.

Galbūt anas dvidešimtmetis – gražiai nutolęs, o kad buvo smurtu sunaikintas, nelyginant nužudytas, tai ateinam užjausdami prie kapo su gėlėmis ir pasiskaitome, kokių svarbių žodžių parašyta paminkluose.

Bet kas gi ir su kokiomis gėlėmis ateis prie Antrosios respublikos kapo, jei neužsidegsim noru gyventi? Žinoma, gyventi Lietuvoje.

Palyginkime ir Europą, juk esame jos dalis.

Po Pirmojo pasaulinio gana daug kas, ypač laimėjusiose Vakarų valstybėse, norėjo, kad Pirmasis liktų ir paskutinis. Gimė Tautų Sąjunga, radosi įvairūs paktai su politine karų prevencija, viltingomis tautų bendradarbiavimo, net Europos vienybės perspektyvomis, ginklų ribojimais ir panašiai. “Pan-Europa” skambėjo kaip simfonija. Tačiau dvi imperiškos šalys, kurios kare (ir dėl tautų apsisprendimo) neteko žemių, puoselėjo revanšą. Tai buvo Vokietija ir Rusija, šioji gangreit persivadinanti SSRS. Abi keikė jas “pažeminusią” Versalio taiką, Rusija net ligi šiol (V.Putinas Vesterplatėje). Žinoma, tylūs keiksmai ir kumštis kišenėje netrukdė dalyvauti amžinos taikos paieškose visuotinio nusiginklavimo konferencijose. Prisimenu anų laikų anekdotą būtent apie nusiginklavimo konferenciją. Daug ko siūlyta, svarstyta apie atskiras ginklo rūšis, o pabaigoj Sovietų Rusijos ambasadorius L.Krasinas pateikęs tikrą visuotinio nusiginklavimo pasiūlymą, neva nugirstą žvėrių konferencijoje: “Visi atsisakome ragų, nagų ir ilčių. Teliks tik meškos glėbys.”

Savo ruožtu tai netrukdė linksmai ginkluotis vardan taikos, ypač kai didžiųjų gynybinių programų ėmėsi Stalinas ir Hitleris. Kadangi geriausia gynyba yra priešo sunaikinimas, o tezė – aplink priešai! – skambėjo mobilizuojamai (sovietijoje dainuota: “Jeigu karas rytoj”), galutinis laikotarpio rezultatas nė negalėjo būti kitoks. Susikalė. Mėginimai sukurti tarptautinę taikos priemonę – autoritetingą Tautų Sąjungą, pasitvirtinti bent jau humaniškesnio kariavimo konvencijų nuėjo šuniui po uodega.

Dabartinis laikotarpis – po to, kai tariamai pasibaigė Šaltasis, o su juo ir Antrasis pasaulinis karas, – turi ir skirtingų, ir panašių bruožų.

Anuomet dirbtinai sudarytos valstybės – Čekoslovakija, Jugoslavija iširo; Rusijos transformacija į priverstinai “savarankišką” metropolijos ir kolonijų sąjungą arba pajungą vis dar vienoje valstybėje – taipgi žlugo. Bejėgę Tautų Sąjungą pakeitė didelių ambicijų turėjusi Suvienytų Tautų Organizacija, o demokratinėje Europoje, į kurią įsispraudėme kaip paribio valstybė, susiformavo jau kur kas realesnė bendrija, su didesnės apčiuopiamos naudos vėliava išties panaikinusi vidaus karus.

Panašumas tas, kad ir vėl aršėja nuskriaustoji (žemių netekusi, tad “pažeminta”) revanšistinė Rusija, šalių bendradarbiavimo idealizmą vėl graužia senas egoistinis godulys (demokratijose – ir per korporacijas), o tarptautinės politinės struktūros vėl tampa neveiksmingos. Nusikalsti jų taisyklėms, kad ir užpuolant Europos pakrašty kokį mažesnį kaimyną, visai nebaisu. Svarbu, kad užpuolikas būtų didelis, tada visi principai iš principo kinta.

Panašumas ir pažanga gerai matomi konformizmo srityje. Anuomet Europos demokratinė tradicija buvo branginama bent popieriuje. Nediktatūros nemylėjo diktatūrų. Agresorės Vokietija ir SSRS buvo net pašalintos iš Tautų Sąjungos. Šiandien tai būtų už vaizduotės ribų. Įsiviešpatauja gerinimasis (Miuncheno dvasia), tapatybės, bent jau moralinės, atsisakymas. Posteuropizmas. Kalėjimas kaip procesas.

Be abejo, pasaulis dabar didesnis. Agresyvių lošėjų, hegemonijos fanatikų vis daugiau. Karų, kariavimo būdų pasirinkimas vyte vejasi pralenkdamas paklausą. Priemonių sunaikinti savo artimą, o ir visą pasaulį, darosi per akis.
Pirmiausia sunaikinta artimo sąvoka. Pagarba gamtai ir prigimčiai lygi nuliui, gal netoli to. Sėkmės ideologija – lėkti naujausiu, brangiausiu, moderniausiu automobiliu, kol trenksies į sieną.

“Kai nulėksime į Marsą – bus rekordas!” – kadaise narsiai dainavo iš “Keturių vėjų” pagairės Juozas Tysliava. Kokia žavi buvo naujosios radijo lakštingalų Europos ir iš girių duburių kylančios Lietuvos vaikystė!

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Vytautas Landsbergis:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. jaunikis jaunikis rašo:

    Kokie esam bukagalviai ir begam balsuoti uz esamus ir busimus vagis. Ar nors vienas situ vagiu uzsimine apie ALGOS didinima, nors kainos kyla ir jus dunduliai tylite.Jo, suįžūlėję darbdaviai Lietuvoje save laiko vos ne dievais. Sugrobę valstybės turtą dabar nori vergų su universitetiniu išsilavinimu, kurie dirbtų už 800 ar 1000 litų. Tegul mažina savo apetitus ir žmonėms moka po 3000 ar 5000 litų, tada pakankamai bus ir savų darbininkų. Apskritai, visa dabartinė valdžios politika yra žmonių dusinimo politika, bedarbių gamybos politika, ūkio žlugdymo politika. Kuo mažesni atlyginimai, tuo mažiau surenkama ir mokesčių, prarandama savi žmonės, smunka gamyba. Ši besitęsianti valstybinė nihilistinė politika greitai prives visą valstybę prie absoliutaus bankoroto ir lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės merdėjimo. Blogai, kai vyriausybė ir Seimo dauguma nesupranta elementarių dalykų, kad tik darbas, darbas ir dar kartą darbas bei tinkamas už jį atlyginimą gali sukurti vertę, BVP, valstybės pajamas ir tvirtą, savimi pasitikinčią, moralę visuomenę. Kai valstybė visą ūkį paleidžia į godžias oligarchų ir smulkiesnių ryklių rankas, ji pati tampa jų įkaitu, kurią tada gali paspirti eilinė laisvos rinkos propagandos bobelė. kiska tonka.

  2. Vitas Vitas rašo:

    Reikėtų nuodugniai pasidomėti kaip ta nomenklatūra atėjo valdžion jau laisvoje Lietuvoje. Rinkimus prognozavo kažkokia tarptautinė organizacija, kurios prognozės iki tol pasitvirtindavo apie 98 proc. Kuomet laimėjo AMB, kaip į vandenį dingo nepakeičiamas vyriausios rinkimų komisijos pirmininkas Litvinas. Gal žinote, kur jis yra dabar? Galėtų daug papasakoti… Kitas klausimas – vėliavos. Dabartinis švietimo ministras(?!) Steponavičius, valdant tai pačiai nomenklatūrai, “nekaltai” seime pasiūlo, kad Trispalvę kelti per šventes nebūtina (?). Buvusiems tik to ir reikėjo – pritarė. Bet-gi dabartinė valdžia ir prezidetė kita, o absurdas liko! Tokios tokelės…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...