2016 Balandžio 11

Arūnas MILAŠIUS

Propagandinės kovos laukas – istorija

veidas.lt

Lietuvos politikai, žurnalistai, istorikai ir žmonės, save vadinantys patriotais, choru sako, kad mūsų istorinė savastis puolama. Nuolat mėginama perrašyti istoriją nuo seniausių laikų iki nepriklausomybės atkūrimo. Viešojoje erdvėje paprastai aiški valstybė, kuri mėgina perrašyti mūsų istoriją, tačiau pamirštama, kad šiandien pakeisti kai kurių faktų interpretavimą, o ateityje galbūt ir perrašyti vadovėlius, mėgina bent kelios jėgos.

Arūnas MILAŠIUS

Netempkime gumos. Kas gi kėsinasi į tiesas, kurios jau 25 metus tarsi granitu rašomos lietuviškuose istorijos vadovėliuose. Tai bent kelių valstybių atstovai – Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos.

Baltarusija

Baltarusija – šalis, kuri pati ieško identiteto. Nors per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus mėginta kurti nepriklausomą valstybę, šie bandymai buvo nesėkmingi. Šalis tapo nepriklausoma tik po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Šiandien baltarusiai ieško istorinių šaknų, kad galėtų formuoti savo identitetą, tam naudoja LDK simbolius (Baltarusija neatsiejama nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos) ir kuria istoriją taip, lyg ten dominuotų baltarusiškos žemės ir gudų kalba.

Šiam tikslui skiriamos gana didelės lėšos, tačiau, priešingai nei Rusijoje, kol kas istorijos perrašymas naudojamas šalies viduje ir mūsų bendra istorija tampa nacionalinio pasididžiavimo simboliu.

Lenkija

Nuolat primenama Vilniaus krašto istorija ir ginčai dėl valdovų bei tautų vaidmens Respublikoje. Lenkijos istorinė žinia siunčiama lenkiškai kalbantiems Lietuvos piliečiams. Palaikoma nuolatinė įtampa, tačiau tai nėra tiesioginis bandymas perrašyti istoriją. Eska­luojama sava įvykių versija ir tuo grindžiama lenkiškai kalbančių žmonių „priespauda“.

Rusija

Valstybės finansuojama propaganda, kai mėginama keisti ir „laisvai“ interpretuoti istorinius faktus. Bandoma pakeisti identitetą ir sudaryti įspūdį, kad Rusija Lietuvai visada buvo draugiška, istorinių lūžių metais gelbėjo ir rėmė. Tikslas – pakeisti istoriją taip, kad tuo patikėtų ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos piliečiai.

Rusijos pastangas galima aiškiai įvardinti ir klasifikuoti:

Vieši ambasados veiksmai;

Darbas socialiniuose tinkluose;

Komentatoriai didžiuosiuose portaluose;

Išlaikomi nišiniai portalai;

Žinios savo televizijoje ir interneto portaluose.

Vieši ambasados veiksmai

Tai tokie veiksmai, kai ambasada dalyvauja įvykiuose arba juos kuria. Pavyzdžiui, pernai metų pabaigoje mūsų ir Rusijos spauda bei televizijos gana plačiai parodė, kaip Rusijos ambasados lėšomis Vilkaviškyje perlaidoti 75 per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių kareivių palaikai, rasti masinėje kapavietėje.

Bandoma pakeisti identitetą ir sudaryti įspūdį, kad Rusija Lietuvai visada buvo draugiška, istorinių lūžių metais gelbėjo ir rėmė.

Jie buvo palaidoti kaip žuvę rusų kareiviai. Praktiškai visi mūsų šalies portalai šią istoriją aprašė taip, kaip ją pateikė Rusijos ambasada, kuri teigė, kad ten Sovietų Sąjungos kariai. Išimtis – tik „15min.lt“, kuris 2016 m. sausio 11 d. nurodė, kad taip ir nebuvo nustatyta, kokios tautybės perlaidoti žmonės. Netgi neaišku, ar jie tarnavo sovietinėje kariuomenėje.

Darbas socialiniuose tinkluose

Vienas pavojingiausių metodų, su kuriuo kovoti gana sunku.

Netgi atviras melas ir šmeižtas čia lieka nenubausti, nes turint minimalių techninių žinių palyginti lengva išsaugoti privatumą ir išvengti atsakomybės – visada galima išlikti anonimu.

Žvelgiant iš Rusijos, kaip užsakovės, pozicijos, tai patrauklu, nes kurti naujus sklaidos kanalus kainuoja tik darbo užmokestį komentatoriams. Gana didelė tikimybė, kad prisijungs gyvenimu ar valstybe nusivylę žmonės ir propagandą platins nemokamai.

l Socialiniuose tinkluose, kaip ir komentaruose didžiuosiuose portaluose, keliami keli tikslai:

l Iškreipti carinės okupacijos vaidmenį ir jį pateisinti;

l Mesti šešėlį ant tarpukario Lietuvos valstybės;

l Sumenkinti pokario partizanines kovas ir kovotojams prilipdyti žudikų bei nusikaltėlių etiketes;

l Sumenkinti Lietuvos valstybingumą;

l Įnešti sumaišties netgi į gana nesenų istorinių įvykių vertinimą.

Propagandos socialiniuose tinkluose pavojus tas, kad ji pasiekia jaunus žmones, kurių dauguma jau nebėra rusiškos žiniasklaidos vartotojai, nes nebesupranta kalbos. Be to, jaunimas negyveno okupacijos sąlygomis ir negali objektyviai vertinti pateiktos informacijos, kuri balansuoja ties tikroviškumo riba. Formaliai faktai neiškreipiami, tačiau komentuojami tik sau naudinga linkme.

Išplaukusios interpretacijos

Kaip veikia ši sistema, galima pamatyti iš Sausio 13-osios įvykių interpretacijos. Politikas Algirdas Paleckis 2012 m. buvo nuteistas, nes tvirtino, kad tuo metu prieš sovietinę okupaciją kovoję lietuviai šaudė į savus. Ši versija nuolat iškeliama ir Rusijos žiniasklaidoje. Netgi kai šie įvykiai pateikiami „objektyviai“, susidaryti nuomonės, kas ir dėl ko iš tikrųjų įvyko, praktiškai neįmanoma. Šios žinios skiriamos ne tik lietuviams ar rusams, bet ir keliems šimtams milijonų kitų buvusios Sovietų Sąjungos valstybių gyventojų.

Tam, kad būtų lengviau suprasti, kaip tai daroma, – portalo „lenta.ru“ Sausio 13-osios įvykių aprašymas: „1991 m. sausio 12–13 dienomis Vilniuje pirmą kartą susidūrė Lietuvos nepriklausomybės šalininkai ir kariškiai. Šių įvykių metu buvo mėginama šturmuoti televizijos bokštą ir tada žuvo 15 žmonių.“

Neaišku, kas puolė, kodėl puolė ir kas žuvo.

Taikinys – nekalbantys rusiškai

Kitas pavojus – įvairūs lietuviški nišiniai interneto portalai, kuriuos, kaip teigia mūsų specialiosios tarnybos, visiškai arba iš dalies finansuoja Rusijos specialiosios tarnybos. LRT laidos „Savaitė“ duomenimis (2016 m. sausio 16 d.), informacija, kuri visiškai nepalanki Lietuvai, bet labai panaši į tą, kurią skelbia oficialioji rusiška žiniasklaida, cirkuliuoja lietuviškuose interneto portaluose „Ldiena“, „Šauksmas“, „Ekspertai“, „Sarmatas“, „Versijos“, „Revoliucija“, „Laisvas laikraštis“, „Socialistinis liaudies frontas“, „Karštas komentaras“. Šios interneto svetainės kasdien sulaukia 17 tūkst. vartotojų. Jos visiškai priklausomos nuo rėmėjų.

Patriotiniai skundai

Norint atsispirti propagandai galimi du keliai. Kovoje gali dalyvauti bet kuris patriotiškai nusiteikęs pilietis.

Pirmas kelias – teisinis, kai šmeižikiškos ir melagingos informacijos skleidėjai traukiami administracinėn atsakomybėn. Tokių precedentų yra. Pavyzdžiui, nuobaudos propagandiniams rusiškiems kanalams. Šis kelias gan veiksmingas, tačiau turi ir trūkumų.

Pavyzdžiui, administracinėmis priemonėmis nepavyks kontroliuoti socialinio tinklo „Facebook“.

Kitas kelias – visuomenės nuomonės formavimas, kad ji būtų nepakanti priešiškai propagandai. Kartu su administracinėmis priemonėmis tai vienas efektyviausių būdų.

„Facebook“ grupes, dėl kurių rašoma daug skundų, socialinio tinklo administracija gana dažnai naikina arba ilgam laikui blokuoja. Skųsti tikrovės neatitinkančius puslapius ir grupes gali bet kuris pilietis.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Arūnas MILAŠIUS:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...