2016 Gegužės 06

Arūnas MILAŠIUS

Kalafioras – kaip druska ant atminties žaizdų

veidas.lt

Kukli lietuviška daržovė žiedinis kopūstas, arba kalafioras, muzikanto Marijaus Mikutavičiaus lūpomis visuomenėje sukėlė audrą ir įliejo naujų garsų į jau šiek tiek pabodusią melodiją pavadinimu „kodėl kyla kainos“.

Arūnas MILAŠIUS

Nors iš pirmo žvilgsnio melodija ta pati: netoliaregiai vartotojai skundžiasi, kad kainos kyla, nors aukšti valdininkai, turtingi prekybininkai ir atsakingi politikai su Statistikos departamentu priešakyje tikina, kad ne. Viskas kainuoja tiek pat, kiek iki euro, o jei kas ir atpigo ar pabrango, tai ne realybė, o tik atskirai paimto vartotojo atminties trumpumo pasekmė. O jei ir brango, tai tik dėl to, kad Lietuvoje įvesti ir patvirtinti laisvosios rinkos dėsniai, kurių visi šventai laikosi.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje.

Įdomioji šios istorijos dalis ta, kad ši vieninga daina buvo gana trumpa, nes paaiškėjo, jog atmintis trumpa ne tik politikų, kas nestebina ir jau senokai nebepiktina, bet ir pačių prekybininkų. Mat šie besiteisindami ir beporindami apie laisvosios rinkos ekonomiką bei laisvę nustatyti kokias tik nori kainas ir tai, kad jokių antkainių jie nedidina ir niekuo nepiktnaudžiauja, patys jau buvo prisipažinę, jog savo dalį kainoje didina.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, VŽ pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje. To negalima tiesiogiai vadinti antkainiu, nes ši dalis paslepiama po įvairiais mokesčiais nuoskaitomis ir kitomis rinkos ekonomikoje naudojamomis kainodaros formomis.

Dar blogiau, tame pat tekste, išspausdintame VŽ, Dainius Dundulis, UAB „Norfos mažmena“ savininkas, atvirai teigia, kad per penkerius metus prekybininkų dalis padidėjo apie 2 proc.

O dar blogiau, kad visi kažkaip pamiršo apie lygiai prieš metus garsiai skelbtą kainapjūtę, turėjusią nutikti prekybininkų pelno sąskaita.

Trumpa šios istorijos dalis. Prekybos tinklas „Maxima“ paskelbė mažinantis daugiau kaip tūkstančio maisto produktų ir kitų prekių, kurios sudaro kasdienį lietuvių pirkinių krepšelį, kainas. Apie mažėjančias kainas paskelbė ir „Iki“.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo. Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

„Maximoje“ pigiau kainuoja net 1015 populiariausių prekių: pienas, duona, mėsa, vaisiai ir daržovės, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, gėrimai, taip pat nemaža dalis pramoninių prekių. Vidutiniškai jų kaina „Maximos“ parduotuvėse, kaip skelbia bendrovė, visoje Lietuvoje sumažėjo 13 proc.

Prasidėjus „kalafioro skandalui“ Sta­tis­ti­kos departamento paskelbtuose skaičiuose kainapjūtė neatsispindėjo.

Visos šios istorijos buvo sėkmingai užmirštos, tačiau jas teko prisiminti, kai analitikai, kurie mato truputį daugiau nei žodžių junginį „laisvoji rinka“, pradėjo analizuoti statistinius duomenis. Tiesa, šiek tiek kitokius, nei skelbė Statistikos departamentas, pagrįsdamas, kad kainos nekito ir viskas yra gerai, tik keistieji vartotojai nesuvokia, ko nori.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, penkių didžiųjų prekybos tinklų apyvarta (apmokestinama PVM) augo 10,6 proc., o mokėtinas PVM, kuris priklauso nuo kainų pokyčio, – 31,4 proc.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo (už kiek prekybininkai nusipirko prekių iš tiekėjų ir už kiek pardavė). Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai, dauguma tiekėjų tampa įkaitais.

VMI duomenimis, pernai pirmąjį ketvirtį penki didieji prekybos centai sumokėjo 44,8 mln. eurų mokesčių (be įmokų „Sodrai“). Šiemet per tą patį laikotarpį – 52,7 mln. eurų. Šiuos duomenis surinko analitikas Gitanas Nausėda.

Įdomioji dalis, kad šiame fone taip ir nepasigirdo tiekėjų balso. Kodėl – atsakymo ilgai ieškoti nereikia: įmonės bijo, ir bijo ne be pagrindo.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai (Lietuvoje dainas užsako Nyderlanduose registruotas didžiausias prekybos tinklas), dauguma tiekėjų tampa įkaitais. Tik kelios tarptautinės korporacijos, pavyzdžiui, „Coca-Cola“, „Procter & Gamb­le“, kurios į reklamą vien Lietuvoje investuoja šimtus milijonų eurų, diktuoja kainas ir prekybininkai priversti nusileisti jų reikalavimams.

Jei parduotuvėje nebus sauskelnių, kurios tinka mylimam kūdikiui, ir skalbimo miltelių, kurie nekelia alergijos mažyliui, tėvai tiesiog eis į parduotuvę, kurioje sauskelnių yra. Su keliais tokiais tiekėjais mėgino kovoti „Norfa“. Po audringų diskusijų ir rinkodaros bangų prekybininkai tyliai atidavė geriausias vietas išskirtiniams tiekėjams, nes šie sugebėjo sukurti tokius prekių ženklus, paskui ku­riuos eina pirkėjai.

Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada.

Lietuvos gamintojai buvo keletą kartų užsimiršę ir pamėgino eiti šiuo keliu, tačiau kelias buvo trumpas. Jei prisiminsime bendrovių „Švyturys-Utenos alus“ ir „Maxima LT“ kovas, kai milžinai susikibdavo dėl kainos (pastarasis susidūrimas – šiemet, kai kilo klausimas, ant kieno pečių guls išlaidos dėl taros depozito), nusileisti turėdavo gamintojas. Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada. Tiesa, oficialiai tai skam­ba „rastas kompromisas“. Koks tas kompromisas, nekomentuoja nė viena pusė – komercinė paslaptis.

Tuo labiau kad į mūsų prekybos centrų lentynas vis sparčiau braunasi užsieniečiai – daugėja lenkiškų, vokiškų, baltarusiškų, ukrainietiškų maisto produktų. Tai tik dar viena priežastis spustelėti vietinį tiekėją. Net lietuviški pieno produktai, kurie dar neseniai buvo tarsi mūsų perdirbėjų vizitinė kortelė, po truputį lentynose slenkami tolyn.

Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Tiesa, tai dar vienas pavyzdys, kad ne viskas juoda ir balta. Šį kartą priežastis – ne tik prekybininkų galia: perdirbėjai mėgino praradimus dingus Rusijos rinkai perkelti ant Lietuvos vartotojų pečių. Tai buvo patogu, nes, kaip rodo tie patys Statistikos departamento duomenys, nors pieno supirkimo kaina krito keliolika procentų, produktų kaina lentynose liko stabili kaip prie tvoros prikaltas plakatas. Statistiškai sumenko tik keliais procentais, nors pienas pigo keliolika. Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Bėda tik ta, kad į mūsų daržą atėjo lenkai, kurie produkto kainą skaičiuoja ne pagal tai, „kiek norėtųsi“, o pagal tai, už kiek perkamas pienas. Jogurtas, kuris netoli Varšuvos gaminamas iš Lietuvoje pirkto pieno, kainuoja iki trečdalio pigiau nei toks pat jogurtas, pagamintas Lietuvoje iš lietuviško pieno. Kodėl – kol kas atsakinėti nesivargina nei perdirbėjai, nei prekybininkai.

„Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

Tačiau kuklus kalafioras galbūt privers praverti paslapties uždangą, gaubiančią prekybininkų ir tiekėjų santykius, už kuriuos vis brangiau moka pirkėjai. Vis dar lieka tikimybė, kad užsienio tiekėjų, visuomenės ir galbūt (yra ir tokia tikimybė) politikų bei atsakingų institucijų spaudimas pagaliau grąžins į prekybą skaidrius rinkos santykius. „Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Arūnas MILAŠIUS:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...