2016 Birželio 28

Karas Ukrainoje

Prie atskyrimo linijos ties Kriakovka nieko naujo

Veidas.lt

"Scanpix" nuotr.

Iki karo Kriakovkos, Orechovo Doneco ir Kalauso kaimai priklausė Slavjanoserbsko rajono Triochizbenkos apylinkei. Dabar per šiuos kaimus eina atskyrimo linija. Slavjanoserbskas yra okupuotas nepripažintų respublikų kariuomenės, artimiausi kaimai priskirti Ukrainos valdžios kontroliuojamam Novoaidaro rajonui, o kaimo taryba virto karine-civiline administracija.

Romanas Nazarenko, (Ukraina) geopolitika.lt

Į Kriakovką atvažiavau kartu su Maskvos patriarchatui priklausančios Ukrainos stačiatikių bažnyčios jerėjumi Aleksandru Djačuku. Išvyką į priešakines pozicijas organizavo Karinio-civilinio bendradarbiavimo tarnyba, visą tą laiką mus lydėjo jos karininkai. Ši tarnyba antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje stengiasi palaikyti pasitikėjimą tarp civilių ir kariškių.

Dabar čia beliko 2 karvės, o ir tas pačias rengiasi parduoti mėsai, nes priėjimai prie ganyklų ir pievų užminuoti. Užaugintas daržoves nėra kur vežti.

Kriakovka – tipiškas centrinės Ukrainos kaimas, kamuojamas tokių pačių socialinių-ekonominių problemų. Ir prieš karą čia buvo sunku rasti darbą, vietiniai gyventojai vasaromis augindavo daržoves ir parduodavo jas Alčevske, Slavjanoserbske arba Novoaidare. Uždarbis iš to buvo menkas, tačiau leido neturinčiam darbo žmogui bent fiziškai išgyventi. Kai kurie kaimiečiai, nepaisydami mažų pieno supirkimo kainų, net laikė karves, kai kas susirado pamaininį darbą rajono centre ir važinėdavo autobusais. Taip buvo iki karo.

Karas pablogino ir taip varganą socialinę-ekonominę Kriakovkos situaciją. Dabar čia beliko 2 karvės, o ir tas pačias rengiasi parduoti mėsai, nes priėjimai prie ganyklų ir pievų užminuoti. Užaugintas daržoves nėra kur vežti: siekdami išvengti separatistų diversijų, Ukrainos kariai įrengė kontrolės postus ir įvedė leidimų režimą. Per apšaudymus dujotiekio vamzdynas buvo pažeistas, krosnis gyventojai kūrena atvežtinėmis anglimis arba malkomis. Dėl grivinos nuvertėjimo tris kartus pensijos, palyginti su prieškarinėmis 2013 m., smarkiai sumažėjo.

O ką daryti tiems, kuriuos dėl infarkto grėsmės reikia skubiai vežti į medicinos punktą? Artimiausias punktas – Triochizbenkoje, už 6 kilometrų, senukams tenka samdyti privačią mašiną už 100 grivinų. Prasidėjus karui dauguma darbingų gyventojų iš Kriakovkos išvažiavo. Kas padės seniems ir neįgaliems? Apie tai politikai Minsko derybose nekalba.

Kaip sako Kriakovkos gatvės komiteto pirmininkas Leonidas Bajevas, šiuo metu kaime gyvena apie 150 žmonių. Jam 63 metai, 20 iš jų jis dirbo vairuotoju Slavjanoserbsko milicijos skyriuje. Gauna 1 200 grivinų pensiją, tai lygu 46 doleriams (prieš karą jo pensija buvo verta 150 dolerių). Apie šiandieninę Ukrainos valdžią atsiliepia labai nepalankiai. Jį labai pykdo, kad per neoficialų kontrolės punktą prie Lopaskino Ukrainos kareiviai neleidžia vietos gyventojams laisvai eiti į okupuotą teritoriją. Jis netiki kariškiais, kurie perspėja, kad naujo punkto atidarymas gali sukelti apšaudymus iš separatistų pusės, kaip tai nuolat vyksta Stanyčno Luhanskėje. Bajevas pasakoja, kad siekiant supaprastinti neoficialios sienos kirtimą buvo sudaryti vietinių gyventojų sąrašai ir perduoti laikinai einančiai Triochizbenkos karinės-civilinės administracijos pirmininkės pareigas Oksanai Anodinai. Tačiau klausimas taip ir nebuvo išspręstas.

Visai neprotinga būtų iš jų reikalauti meilės Ukrainai. Šie žmonės, užmiršti valstybės, nuo dešimto dešimtmečio buvo palikti patys vieni su savo problemomis.

Yra ukrainiečių, kurie nori prisikasti iki tikrųjų karo kilimo priežasčių ir tokius kaip Bajevas vadina „separais“. Iš tikrųjų Leonidas Fiodorovičius vargu ar supranta žodžio „separatistas“ reikšmę, o savo simpatijas 2014-ųjų „referendumui“, kuriame jis tikriausiai dalyvavo, aiškina geresnio gyvenimo siekiu. Žadėjo gi Regionų partijos politikai, kad po referendumo visas Donbasas gyvens kitaip. Politikai pažadėjo, žmonės patikėjo, o Rusija pasinaudojo žmonių nuotaikomis ir įžiebė karą.

Kalbant objektyviai, tokių bajevų galima sutikti ir Centrinėje bei Vakarų Ukrainoje. Jų požiūris į gyvenimą mažai skirsis nuo šio. Ir visai neprotinga būtų iš jų reikalauti meilės Ukrainai. Šie žmonės, užmiršti valstybės, nuo dešimto dešimtmečio buvo palikti patys vieni su savo problemomis. Jų kredo buvo fiziškai išgyventi. Ukrainos TV kanalų, kurie ištisai transliavo serialus ar pramogines laidas, sukurtas informacinis laukas visiškai neskatino šių žmonių dvasinio vystymosi. Taip metai po metų formavosi vartotojai, užstrigę savo problemų rate. Nė trupučio nekeista, kad daugelis iš jų iki šiol nesuprato, kas su kuo kariauja.

Pensininkė Valentina, su kuria susipažinau tos dienos vakarą, svajoja pamatyti du savo sūnus, dirbančius okupuotame Slavjanoserbske. Vienas jos sūnus dėsto fiziką technikume, kitas dirba užimtumo centre. Ji su jais nesimatė pusę metų. Valentina nuoširdžiai nesupranta, kad vietinių žmonių neprincipingumas, aiškios pilietinės pozicijos, kurioje šalyje jie norėtų gyventi – Rusijoje ar Ukrainoje, neturėjimas suteikė Kremliui pretekstą „ginti“ rusakalbius.

Dalis vietinių gyventojų netapatina savęs su ukrainiečiais ir į karą žiūri pragmatiškai, užsidirbdami pragyvenimui rusų okupuotose teritorijose.

Jos sūnūs gauna atlyginimą rubliais iš Rusijos biudžeto. Jei Kremlius būtų įgyvendinęs Krymo scenarijų visame Donbase, kaip planavo Putinas, Valentina su savo vaikais mielu noru būtų iškeitusi Ukrainą į kitą šalį. Tad nieko keisto, kad vietiniai žmonės, praradę pasididžiavimą savo šalimi, nieko smerktino tame nematytų. Valentinos sūnų atvejis rodo, kad dalis vietinių gyventojų netapatina savęs su ukrainiečiais ir į karą žiūri pragmatiškai, užsidirbdami pragyvenimui rusų okupuotose teritorijose. O karas gali trukti ilgus metus.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie jerėjų Aleksandrą. Jis baigė Počajivo dvasinę seminariją ir Religijos-filosofijos fakultetą nacionaliniame universitete Ostroho akademija. Visuomeninės organizacijos „Taikos byla“ aktyvistai pasiūlė jam padirbėti ATO zonoje. Komandiruotė buvo suderinta su patriarchijos Rovno valdyba. Birželį sukaks pusmetis, kai jerėjus Aleksandras su dvasine misija važinėja po Ukrainos kareivių pozicijas. Netrukus jis pagal rotaciją grįš namo į Rovno sritį, o į jo vietą atvyks vyresnysis jerėjus Rostislavas Vlasiukas.

Kaip žinome, Maskvos patriarchatas suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų įžiebiant karą Donbase.

Visuomenininkų siekis Dievo žodžiu palaikyti karius būtų lyg ir visai geras, jeigu ne dvasios tėvų priklausymas Maskvos patriarchatui. Kaip žinome, Maskvos patriarchatas suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų įžiebiant karą Donbase. Pakanka prisiminti, kad Igoris Girkinas kartu su savo ginkluotais galvažudžiais slėpėsi Slavjansko stačiatikių kultūros centre. Apie tai žurnalistams papasakojo Slavjansko merė Nelia Štepa.

Kad vietos valdžia leido naudotis Centro teritorija Prisikėlimo cerkvei, priklausančiai Maskvos patriarchatas, dar 2011 m. pranešė leidinys „TV plius“. Šioje cerkvėje Girkinas šventino savo smogikus. Baigėsi tuo, kad po „Trigubos vienybės (didžiarusių, ukrainiečių ir baltarusių – vert. past.) Rusijos“, apie kurią šventikai centre pasakodavo vaikams, vėliava Girkinas sukūrė karinį dalinį – Rusų stačiatikių armiją. Kad nekiltų abejonių, kieno pusėje veikė Maskvos patriarchato, pakanka pasiskaityti Maskvos patriarcho Kirilo išsakytas mintis. Pasisakydamas viešai jis visuomet rusus ir ukrainiečius vadina „viena tauta“. Užsitikrinęs Stačiatikių bažnyčios paramą, Putinas ne kartą skelbė Rusijai palankią istorijos versiją, ukrainiečius ir rusus vadindamas „vienu etnosu“.

Ar verta stebėtis, kad savo pamoksluose Ukrainos kariams jerėjus Aleksandras cituoja žodžius iš Naujojo Testamento, jog „brolis stos prieš brolį“, vartoja sąvoką „brolžudiškas karas“. Kad tą „brolžudišką karą“ pradėjo ir toliau remia Rusija, jerėjus nutyli.

Per spaudos konferenciją Sjeverodonecko medijų centre, surengtą prie atskyrimo linijos vykusių karininkų iniciatyva, Oksana Anodina patvirtino, kad Lopaskino rajone veikia neoficialus perėjimo punktas. Tačiau padėti vietiniams gyventojams persikelti per Šiaurės Doneco upę, kuri yra sąlyginė riba tarp Ukrainos ir nepripažintų respublikų, vietos valdžia negali, nes tokie klausimai sprendžiami derybose Minske.

Oksana Nikolajevna sako, kad realių ekonominių pokyčių tikisi tik tuomet, kai bus išlaisvintas Slavjanoserbskas ir atkurta ikikarinė infrastruktūra. Kada tai bus – niekas nežino. Kriakovkos gyventojams, tapusiems situacijos įkaitais, reikalinga konkreti pagalba, o ne tušti politikų susitarimai Minske.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 24 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...