2013 Liepos 20

Prancūzų aristokratijos žavesys – sugebėjimas spindėti šešėlyje

veidas.lt


Beveik pusė Prancūzijos pilių, dvarų ir vienuolynų šiandien yra privačios rezidencijos, tačiau tik penktadalis šeimininkų – senųjų savininkų dinastijų atstovai.

Privačių interjerų tyrinėtojas Eugenijus Skerstonas, neseniai pristatęs jau trečią šiai temai skirtą albumą („Privatus Vilnius. Namų puošyba“), nutarė praplėsti tautiečių akiratį ir parodyti jiems, kaip savo autentiškas pilis tvarko prancūzai. Per savaitę trunkančią kelionę aplankomos devynios pilys, susitinkama su jas valdančių šeimų nariais. Pasak neseniai iš tokios kelionės grįžusio E.Skerstono, panašiai pakeliauti itin naudinga būtų Lietuvos dvarus prikelti užsimojusiems jų savininkams, nes iš prancūzų tikrai yra ko pasimokyti.
Vien Akvitanijos regione, kuriame lankėsi grupė lietuvių, yra apie 40 vertų pamatyti pilių. Tačiau Dordonės upės slėnį ir dalį Gaskonės apimanti Akvitanija – stambiausias Prancūzijos administracinis regionas, teritorijos plotu gerokai pranokstantis Lietuvą, todėl keliaujant nuo vienos pilies iki kitos paprastai tenka įveikti bent pusšimtį kilometrų. Nors esama ir vietovių, kuriose iš vienos ant kalnelio įsikūrusios pilies terasos galima grožėtis trimis ar penkiomis kaimyninėmis pilimis.
Teigiama, kad šiandien Prancūzijoje 49,8 proc. istorinių statinių (pilių, dvarų, vienuolynų) yra privačios rezidencijos. Tiesa, į privačių savininkų sampratą šiuo atveju patenka ne tik konkrečios šeimos valdos, bet ir bendrovės bei investiciniai fondai. Skaičiuojama, kad tos pačios šeimos dinastijoms savo rankose iki šių dienų pavyko išsaugoti vos 20 proc. tokių privačių objektų.
„Tačiau ir tokiu atveju privatumas nesuvokiamas siaurai: savininkai supranta, kad istorinis paveldas priklauso ne tik jiems, bet ir Prancūzijai, visiems jos piliečiams. Dažnai tokia nuosavybė netgi labiau siejama su emociniu atsidavimu, nei su noru išlaikyti materialinį objektą. Prancūzai šiuo atveju sentimentalūs ir neretai pasirenka savanorišką vergystę šeimos palikimui, vardan jo atsisakydami daugelio gyvenimo malonumų. Nusisukti nuo šeimos paveldo būtų tolygu nekilniam poelgiui, nusipelnančiam paniekos“, – pabrėžia E.Skerstonas.
Vis dėlto šiuolaikiniam jaunimui dažnai sunkoka perprasti tėvų prieraišumą prie kaime stūksančių pilių ar miškuose pasimetusių dvarų. Užaugę jie palieka gimtuosius namus, tačiau jei tik finansinės galimybės leidžia, istorines šeimos valdas pasilieka kaip antrąją rezidenciją.

Kaip atskirti aristokratus

Didelį įspūdį lietuviams paprastai palieka pilių savininkų titulai. Šiandieninei prancūzų visuomenei jie nieko nereiškia, išskyrus tam tikrą pagarbą titulą turinčiam ar galėjusiam turėti asmeniui. Apie tai, kad žmogus kilęs iš kilmingos giminės, aplinkiniams paprastai būna žinoma, tačiau atvykėliams tai dažnai imponuoja labiau negu prie titulų įpratusiems prancūzams.
Vis dėlto pastebėta, kad kilmingieji dažnai pasižymi savitu požiūriu į valstybę ir siekiu dalyvauti jei ne valstybės valdyme, tai bent savivaldoje. Tarkim, šiandien nieko nestebina, jei nedidelio miestelio meras kilęs iš kilmingos šeimos.
Ar įmanoma vizualiai atpažinti užaugusiuosius pilyse ar dvaruose? E.Skerstonas įsitikinęs, kad taip: „Esama daug požymių, leidžiančių tai įtarti. Visų pirma – manieros, nes auklėjimas tokioje ypatingoje aplinkoje būna visiškai kitoks nei materialinės gerovės siekiančiose eilinėse šeimose. Tai ypatingas sugebėjimas išlikti šešėlyje ir tuo pačiu metu jame spindėti. Jų aprangos stilius paprastai nebūna kuo nors ypatingas ir pasižymi kuklumu, nebent esama vieno kito ženklo, bylojančio apie aukštą kilmę. Beje, kilmingas moteris paprastai lengviau atpažinti negu vyrus, ir tikrai ne iš brangakmenių. Jas išskiria tai, kad segi ne auskarus, o vadinamuosius klipsus.“
Pašnekovas priduria, kad skyrybos kilmingųjų socialiniame sluoksnyje ir šiandien nėra paplitęs reiškinys, be to, gyvenimo draugus paprastai stengiamasi pasirinkti iš sau artimos aplinkos.

Pilis, kaip nerealus pasaulis

Žinoma, tarp istorinių objektų savininkų esama ir naujų, su ilgaamže pastatų praeitimi nesusijusių asmenų. Aplinkinių požiūris į senąsias valdytojų dinastijas ir naujuosius savininkus skiriasi, nes pirmieji pasižymi protėvių nuopelnais suponuotu autoritetu, o antrieji yra tiesiog turtingi ir jiems patiems teks užsitarnauti aplinkinių pagarbą gerais darbais. Jei tokie atvykėliai apsitvers aukšta tvora ir niekam neatidarys pilies vartų, tai bus ilgas ir sudėtingas procesas. Tačiau jei jų elgesys diskretiškas, jei jie nesipuikuoja savo rolsroisais ar ferariais, išvažiuojančiais pro pilies vartus, – ilgainiui pelnys savo kaimynų simpatijas.
„Apskritai poza ir savęs demonstravimas Prancūzijoje laikoma nepriimtinomis savybėmis. Ten sakoma, kad norint sėkmingai gyventi pilyje, būtina ją mylėti. Toks gyvenimas ypatingas tuo, kad būdamas nuosavoje pilyje jautiesi tarsi nerealiame pasaulyje, o už jos sienų verda visiškai kitokia realybė“, – pabrėžia E.Skerstonas.
Žinoma, modernus gyvenimas neaplenkia ir pilių. Pačios pilys stilistiniu atžvilgiu dažniausiai būna kelių epochų junginys, todėl jų interjerai nebūtinai griežtai istoriniai. Tradicijų išlaikymas nereiškia naujovių atmetimo ir nesidomėjimo tuo, kas vyksta aplinkui: žvilgsniai kliūva ir už kompiuterių, ir už mobiliųjų telefonų, besimėtančių ant stalų. Jei naujovės griežtai dera su senove, pasak Eugenijaus, reikėtų tik sveikinti tokį gebėjimą sieti praeitį su dabartimi.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. AD AD rašo:

    Gražu ! Turime iš ko mokytis .Tik reikia turėti ne už pinigus įgyjamos savigarbos. Jei gimei be jos , – teks labai pasistengti.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...