2012 Gruodžio 08

Prahos kapinės

veidas.lt


Lietuvos knygynuose netrukus pasirodys naujausia Umberto Eco knyga “Prahos kapinės”, kurioje autorius meistriškai pasakoja niūrią ir avantiūristišką XIX a. šnipinėjimo, falsifikacijų ir sąmokslų istoriją. O “Veide” siūlome ištrauką iš šio romano.

Vakar, maniau, kad tai buvo antradienis, kovo dvidešimt antroji, pabudau puikiai žinodamas, kas esu: kapitonas Simoninis, šešiasdešimt septynerių metų, bet dar nenusenęs (esu gana storas, kad būčiau laikomas, kaip sakoma, išvaizdžiu vyru), titulą įsitaisiau Prancūzijoje senelio atminimui už miglotus karinius žygius Garibaldžio Tūkstantinės gretose, o tai šioje šalyje, kur Garibaldis gerbiamas labiau nei Italijoje, man suteikia tam tikrą prestižą. (…)
Dar nepakilęs iš lovos užsisvajojau… Dėl keblumų su rusais (rusais?) pamėgtuose restoranuose verčiau nesirodyti. Galėčiau ką nors pasigaminti. Keletą valandų padirbėjęs gamindamas kokį skanėstą atsipalaiduoju. Tarkim, côtes de veau Foyot: bent keturių centimetrų storio mėsos gabalas, žinoma, porcija dviem, du vidutinio dydžio svogūnai, penkiasdešimt gramų duonos džiūvėsėlių, septyniasdešimt penki gramai tarkuoto griujero sūrio, penkiasdešimt gramų sviesto… (…) Pašauti į krosnį maždaug pusvalandžiui, kartkartėmis apšlakstyti baltuoju vynu su sultiniu. Patiekti su sūdytais žiediniais kopūstais.
Sugaišti laiko, bet virtuvės malonumai prasideda prieš gomurio malonumus, o gaminti reiškia iš anksto mėgautis, kaip dariau dar gulėdamas lovoje. Kvailiai, kad nesijaustų vieniši, trokšta po užklotu turėti moterį ar berniuką. Jie nežino, kad burnoje besikaupiančios seilės geriau už erekciją.
Namuose turėjau beveik visko, išskyrus griujero sūrį ir mėsą. Dėl mėsos, tai jei būtų buvusi kuri kita diena, Mobero aikštėje dirbtų mėsininkas, bet antradieniais nežinia kodėl jo mėsinė būdavo uždaryta. Pažinojau kitą už dviejų šimtų metrų Sen Žermeno bulvare – trumpas pasivaikščiojimas man tikrai nepakenks. Apsirengiau, prieš išeidamas priešais veidrodį virš praustuvės prisiklijavau įprastus juodus ūsus ir savo gražiąją barzdą. Paskui užsitraukiau peruką ir pamerkęs šukas į vandenį sušukavau jį perskyręs per vidurį plaukus. Apsivilkau redingotą, į liemenės kišenę įsmukdžiau sidabrinį laikrodį taip, kad jo grandinėlė būtų gerai matyti. Kad atrodyčiau panašus į atsargos kapitoną, kalbėdamas mėgstu žaisti vėžlio kiauto dėžute su saldymedžio pastilėmis ir moters portretu vidinėje dangtelio pusėje: ne gražuolės, bet gražiai apsitaisiusios, be abejonės, kokios mirusios meilės. Kartkartėmis įsidedu į burną pastilę ir volioju liežuviu iš vieno krašto į kitą, taip kalbu lėčiau, o klausantysis seka lūpų judesius ir nelabai paiso, ką sakai. Svarbiausia atrodyti lyg būtum apdovanotas neeiliniu intelektu.
Išėjau į lauką ir pasukau Sotono gatve, stengdamasis nestabtelėti prie smuklės, iš kurios jau nuo pat ryto sklido šiurkštūs puolusių moterų balsai.
Mobero aikštė dabar jau ne tas stebuklų laukas, kaip prieš trisdešimt penkerius metus, kai atvykau, čia knibždėjo iš nuorūkų iškrapštyto tabako, stambaus – cigarų ir iš pypkių iškratytų likučių, smulkaus – iš cigarečių, prekeiviai, stambų pardavinėję po franką ir dvidešimt santimų už svarą, smulkų – nuo franko ir penkiasdešimt santimų iki franko ir šešiasdešimt santimų, suteneriai, kurie, prakirmiję lovose bent iki antros valandos dienos, likusią dienos dalį leisdavo atsirėmę į sieną rūkydami it kokie dar nepasiligoję pensininkai, kad sutemus pultų į darbą tarsi aviganiai, vagys, priversti apvaginėti vienas kitą, nes joks miestietis (nebent koks iš kaimo atvykęs dykūnas) nebūtų drįsęs kirsti šią aikštę, ir aš būčiau buvęs puikus grobis, jei nebūčiau žingsniavęs kariškai sukdamas savo lazdelę, bet vietos kišenvagiai mane pažinojo, vienas kitas netgi pasisveikindavo, vadindamas mane kapitonu, gal numanė, jog kažkaip esu susijęs su jų pasluoksniu, o varnas varnui akies nekerta. Ir suvytusios kekšės, kurios būdamos patrauklesnės dar dirbtų brasseries à femmes, o dabar tesisiūlydavo skudurininkams, sukčiams ir atgrasiems panaudoto tabako prekeiviams… (…)
Ten sukiodavosi ir policijos prefektūros šnipai, verbuojantys savo mouchards (skundikus), arba patikėtinius, ar tiesiog šniukštinėjantys kokios svarbios informacijos apie rengiamas suktybes, apie kurias kas nors per garsiai šnabždėdavo kam kitam manydamas, kad visuotiniame šurmulyje jo balso nebus girdėti. Tačiau juos atpažindavo iš pirmo žvilgsnio dėl perdėtai grėsmingos išvaizdos. Tikras sukčius nepanašus į sukčių. O jie būdavo panašūs.
Dabar per aikštę kursuoja tramvajus ir nebesijauti lyg namuose, bet jei moki atskirti, dar gali rasti reikalingų tipelių, parimusių prie kampo netoli Maître-Albert kavinės durų ar kuriame nors gretimame skersgatvyje. Žodžiu, Paryžius jau ne toks kaip kadaise, kai iš visų pusių galėdavai matyti tolumoje styrantį Eifelio bokšto drožtuką.
Gana, nesu sentimentalus, yra ir kitų vietų, kur visada galiu rasti reikiamą dalyką. Vakar man reikėjo mėsos ir sūrio, ir Mobero aikštėje jų vis dar galima buvo gauti.
Nusipirkęs sūrio, ėjau pro įprastą mėsinę ir pamačiau, kad ji atidaryta.
– Kodėl dirbat antradienį? – paklausiau užėjęs.
– Kapitone, šiandien trečiadienis, – nusijuokęs atsakė mėsininkas.
Sutrikęs atsiprašiau, pasakiau, kad sendami prarandame atmintį, jis atitarė, jog tebesu jaunuolis, be to, visiems nutinka pamesti galvą per anksti atsikėlus, aš išsirinkau mėsos gabalėlį ir susimokėjau nė neužsiminęs apie nuolaidą – tai vienintelis būdas priversti prekeivius save gerbti.
Grįžau namo svarstydamas, kokia gi šiandien diena. Nusiklijavau ūsus ir barzdą, taip darau visada būdamas vienas, ir įžengiau į miegamąjį. Tik tuomet pastebėjau kažką, kas čia buvo svetima: prie komodos ant pakabos kabojo drabužis, be jokių abejonių, kunigo sutana. Prisiartinęs pamačiau ant komodos padėtą kaštoninių, veik rausvų plaukų peruką.
Svarstydamas, kokį persirengėlį įsileidau į namus praeitą dieną, susivokiau, kad ir pats dėviu kaukę, nes juk ūsai ir barzda buvo ne mano. Ar buvau tas, kuris kartais persirengia garbiu ponu, o kartais – dvasininku? Bet kodėl apie šią antrąją savo prigimtį nieko neprisimenu? O gal dėl kokios nors priežasties (gal norėdamas išvengti suėmimo) prisiklijuodavau ūsus su barzda, ir tuo pat metu įsileisdavau į savo namus tą, kuris persirengdavo abatu? O jeigu tas apsimetėlis abatas (juk tikras abatas nebūtų dėvėjęs peruko) gyveno su manimi, tai kur miegodavo, juk namuose tėra viena lova? Arba jis su manim negyveno, tačiau vakar kažkodėl čia pasislėpė ir paliko drabužius, kad išėjęs Dievas žino kur darytų Dievas žino ką?
Galvoje spengė tuštuma, tarsi žinočiau ką nors, ką turėjau atsiminti, bet neatsiminiau, noriu pasakyti – ką nors, ką turėjo prisiminti kitas. Manau, kalbėti apie kitų atsiminimus yra gerai. Tą akimirką jaučiausi lyg kažkas kitas, stebintis save iš šalies. Kažkas stebėjo Simoninį, kuris netikėtai pasijuto nežinantis kas esąs.
Ramiai pasvarstykim, tariau sau. Galimybė, kad individas, kuris prisidengęs bric-à-brac (niekniekių) krautuvėle klastoja dokumentus ir gyvena mažiausiai rekomenduotiname Paryžiaus kvartale, suteiktų prieglobstį kam nors įsivėlusiam į machinacijas, buvo visai tikėtina. Bet kad galėčiau užmiršti, kam suteikiau prieglobstį, man atrodė nenormalu.
Jaučiausi, lyg turėčiau nuolat gręžiotis, ir mano paties namai staiga tapo svetima vieta, pilna kitokių slėpinių. Leidausi apžiūrėti savo namų lyg kieno nors kito būsto. Išėjus iš virtuvės dešinėje matyti miegamasis, o kairėje – svetainė su įprastais baldais. Ištraukiau rašomojo stalo stalčius su savo darbo įnagiais: plunksnomis, įvairaus rašalo buteliukais, baltais (ar pageltusiais) įvairių laikotarpių ir dydžių popieriaus lapais. Lentynose sustatytos knygos ir mano dokumentų dėžutės bei senovinis riešutmedžio tabernakulis. Kaip tik mėginau atsiminti, kam gi jo reikia, kai išgirdau skambinant į laukujes duris. Nulipau ketindamas nuvyti įsibrovėlį, bet pamačiau senę, kurią, kaip man dingojosi, pažinojau. Už durų stiklo ji pasakė atsiųsta Tisó, tad turėjau įsileisti – kodėl pasirinkau tokį slaptažodį?
Jį įėjo ir praskleidusi drobulę prie krūtinės parodė dvi dešimtis ostijų.
– Abatas Dala Pikola man sakė, kad jūs domitės.
Nustebau atsakęs „žinoma“ ir paklausiau kiek. Dešimt frankų viena, atsakė senolė.
– Jūs pamišusi, – pasipiktinau kaip tikras prekeivis.
– Patys jūs pamišę, kad rengiat juodąsias mišias. Manot, lengva per tris dienas apeiti dvidešimt bažnyčių, priimti Komuniją sausa burna, priklaupti užsidengus delnais veidą ir išspjauti iš burnos ostijas, kol nesudrėko, surinkti į kapšelį prie krūtinės taip, kad nei kunigas, nei greta esantys nieko nepastebėtų? Ką jau kalbėti apie šventvagystę ir manęs laukiantį pragarą. Taigi jei norit – du šimtai frankų, arba einu pas abatą Bulaną…

Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė

Apie autorių ir knygą

Umberto Eco (g. 1932 m. Italijoje) – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas. “Prahos kapinės“ – naujausias autoriaus romanas.
Paryžius, 1897 m. kovas. Avantiūristas, falsifikatorius, slaptasis agentas kapitonas Simonas Simoninis savo dienoraštyje prisimena, kaip buvo įtrauktas į politines intrigas, visam laikui pakeitusias Europos ateitį. Tamsius istorijos užkulisius Simoninis stebi iš visai arti: per jo rankas pereina slapti popieriai, kuriuos žydų karininkas Dreifusas esą pardavė vokiečių atstovybei.
Viskas šioje knygoje – tiesa, paremta faktais. Vienintelis išgalvotas herojus „Prahos kapinėse“ – blogio įsikūnijimas Simonas Simoninis.
U.Eco meistriškai pasakoja niūrią ir avantiūristišką XIX a. istoriją, atverdamas skaitytojui dvokiančias Paryžiaus kloakas ir banditų landynes. Tačiau po nuotykių romano priedanga autorius, vienas didžiausių Europos intelektualų, slepia milžinišką idėjų ir erudicijos užtaisą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. izabele izabele rašo:

    Knygą radau po eglute… Jau perskaičiau du iš dvidešimt septynių skyrių ir susidariau nuomonę apie pagrindinio veikėjo S.S. požiūrį į žydus, vokiečius, prancūzus, italus, kunigus, moteris ir į vis kita, ką tik įmanoma apšnekėti… Apie žydus, tai, neduok Dieve, – bijau ir prasižioti; apie vokiečius taip pat nelabai skanu; apie kunigus nesinori, apie moteris t.p. Pamėginsiu trumputę ištraukėlę apie prancūzus ar italus. Geriau prancūzus – jie man kai ką primena. Taigi: “prancūzas gerai nežino, ko nori, užtat puikiai žino, kad nenori to ką turi…” Čia, žinoma, tik aguonos grūdelis, likęs nuo sodraus kūčių aguonpienio…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...