2013 Spalio 24

Po M.Lukšienės naujų švietimo lyderių neatsirado

veidas.lt


Lietuvos švietimą ir aukštąjį mokslą į Europos Sąjungos užribį nuvairavo senoji mokyklų direktorių ir universitetų rektorių nomenklatūra, o naujosios kartos vidurinė Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkijos grandis buvo pernelyg baili pasipriešinti neprotingiems politikų užmojams.

Šie metai Lietuvoje paskelbti prof. Meilės Lukšienės metais. Tačiau per 23-ejus nepriklausomos mūsų valstybės metus nuo profesorės idėjų buvo nutolta šviesmečiais. Šiandieninė mūsų mokykla netapo nei kūrybiška, nei tautiška, o ir mokslo nebeliko. Kodėl?

Aukštąsias mokyklas valdė valstietiško mentaliteto vadovai

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, M.Lukšienės mokinys dr. Darius Kuolys sako, kad profesorės kelta tautinės mokyklos, kuri kuria tautą ir stiprina valstybės galias, idėja nebuvo priimtina į valdžią 1992 m. grįžusiai senajai partinei nomenklatūrai. Todėl nuo 1988 m. kurta švietimo koncepcija (OECD ekspertų įvertinta kaip pažangiausia pasaulyje) 1992 m. kairiųjų buvo atmesta.
Pažvelkime atidžiau, kas iš tiesų tuo metu vyko Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse.
Vieną jauniausių Europoje ir pasaulyje kultūros ir švietimo ministrų D.Kuolį (į ministrus buvo paskirtas 28-erių), entuziastingai pradėjusį reformuoti nekūrybingą, kalimu grįstą švietimo sistemą, 1992 m. pakeitė senoji karta. Į valdžią grįžusi LDDP į kultūros ir švietimo ministro kėdę vėl grąžino paskutinį sovietinės Lietuvos kultūros ministrą Dainių Trinkūną (61 m.). Vėliau jį keitė Vladislavas Domarkas (55 m.), Zigmas Zinkevičius (71 m.)… Lygiai taip sulig kiekviena nauja Seimo kadencija arba Vyriausybės pasikeitimu didėjo ir viso Ministrų kabineto vidutinis amžius.
O štai kaimyninėje Estijoje (su kuria nuolatos mėgstame lygintis ir kurios švietimo bei aukštojo mokslo sistema kopijuoja pačią pažangiausią Europoje ir pasaulyje Suomijos švietimo sistemą) nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tiek švietimo, tiek apskritai visos vyriausybės narių amžius buvo vienas palankiausių reformoms. Štai vidutinis atkurtos nepriklausomos Estijos valstybės premjero Marto Laaro vyriausybės ministrų amžius buvo 35 metai. Prie buvusių vidurinių mokyklų bei aukštųjų mokyklų vairo taip pat stojo nauja karta.
„Pamenu, apie 1997-uosius važiavau į konferenciją Tartu. Sekmadienį mus pakvietė apsilankyti Tartu universitete, ir nors buvo savaitgalis, mus pasitiko pats rektorius. Jaunas, kiek per trisdešimtmetį perkopęs vyras, po Estijos nepriklausomybės atkūrimo išvykęs į JAV, ten apsigynęs daktaro laipsnį ir grįžęs į gimtinę, – prisimena istorikas, žurnalistas Kęstutis Petrauskis. – Jis iš karto skyrėsi ne tik jaunu amžiumi, plačiomis pažiūromis, erudicija, pasaulio suvokimu, bet ir vizija: kaip atrodys jo vadovaujamas Tartu universitetas po penkerių, dešimties, penkiolikos metų. Jis kalbėjo kaip šeimininkas.“
Lietuvos aukštosiose mokyklose nieko panašaus nebuvo. Tie, kurie laikė save aukštojo mokslo elitu, iš esmės buvo trumparegiai savanaudžiai. Sovietmečiu susiformavęs aukštojo mokslo elitas neturėjo jokios vizijos, kaip aukštoji mokykla turi atrodyti po penkerių, dešimties, penkiolikos, dvidešimties metų. Vienintelis tariamo aukštojo mokslo elito tikslas buvo išsireikalauti autonomijos. Ir šitai, padedami senosios nomenklatūros parlamente, jie to pasiekė. O jau vėliau universitetų administratoriai tapo visiškai neliečiami. Jiems jokios įtakos nebegalėjo turėti nei švietimo ir mokslo ministras, nei studijuojanti jaunuomenė.
O ir jokių rimtų mokslo laimėjimų (išskyrus tiksliuosius ir gamtos mokslus) mes neturime. Ypač kritinė socialinių ir humanitarinių mokslų padėtis. „Parašytų mokslo darbų daugybė, bet jų vertė abejotina: kalba paini, nesuprantama. Bet ne todėl, kad ten daug moksliškumo, o todėl, kad mūsų socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai neformuluoja jokių naujų idėjų, tik vieni kitus kopijuoja, o kad šito nesimatytų, rašo suveltai, neįmanoma nieko suprasti, – konstatuoja K.Petrauskis. – Užtai paimi skaityti bet kurį britų istoriko Niallo Fergusono knygą, ir atrodo, kad skaitai ne mokslo veikalą, o detektyvą. Rašoma taip, kad būtų suprantama plačiajai visuomenei. Kitaip sakant, jis ne tik formuluoja idėjas, bet ir populiarina mokslo kryptį.“
Galiausiai, istoriko žodžiais, mes iš esmės neturime mokslo atstovų (išskyrus prof. Egidijų Kūrį ir dar porą mokslo atstovų), kurie dalyvautų viešajame diskurse. Dar prastesnė padėtis atsiskleistų, jei panagrinėtume, kiek mokytojų ir mokyklų direktorių dalyvauja tame viešajame diskurse: vos du – Saulius Jurkevičius (Vilniaus licėjaus vadovas) ir Bronislovas Burgis (KTU gimnazijos direktorius), o kiti tyli. O kai tarp mokytojų, mokslininkų nėra diskusijų, tai iš kur gims idėjos, vizijos?
Estijoje tokių intelektualų – daugybė. Šiandien Estija turi du universitetus, vienas kurių nuolat patenka į geriausių pasaulio universitetų reitingus. Be to, jie pirmieji subūrė aštuonių pasaulio universitetų konsorciumą ir įsteigė atvirąjį universitetą (Estijos elektroninis universitetas), skirtą norintiesiems studijuoti nuotoliniu būdu.
Lietuvos mokesčių mokėtojai išlaiko keturiolika valstybinių universitetų, be to, įsteigti dar devyni nevalstybiniai universitetai, tačiau neturime nė vienos pasaulyje konkurencingos aukštosios mokyklos, kuri patektų bent į geriausių pasaulio universitetų penkišimtuką.

Daugelis ministrų įkvėpimo sėmėsi stebėdami išdaviko L.Giros paminklą

Vizionieriškumo stigo ir absoliučiai daugumai mūsų švietimo bei mokslo ministrų. Tikrąjį mūsų švietimo ir mokslo ministrų akiplotį parodo faktas, kad nė vienam iš buvusių devynių konservatorių, socialdemokratų, krikščionių demokratų, liberalų ministrų neužkliuvo priešais ministerijos (ŠMM) langus stovintis Lietuvos išdaviko Liudo Giros paminklas. Kad ir kaip būtų keista, šį paminklą nurodė iškeldinti ne sisteminių partijų ministrai, o šiandien ministeriją valdančios Darbo partijos atstovas.
D.Kuolys pastebi, kad ir Estija, ir kitos per pastarąjį dvidešimtmetį iš autsaiderių tiek švietimo, tiek aukštojo mokslo srityje išsiveržusios valstybės pirmiausia identifikavo savo trūkumus, tada formulavo siekinius ir numatė priemones bei būdus, kaip ir iki kada tų tikslų jos pasieks. Lietuva, 1992 m. nuneigusi M.Lukšienės su komanda rengtą švietimo koncepciją, rėmėsi iš esmės asmeniniais kiekvieno paskiro ministro susižavėjimais. Nuvažiuoja naujas ministras į Daniją – puolame rengti daniškos koncepcijos, nuvažiuoja kitas ministras į Prancūziją – darome taip, kaip prancūzai, grįžta naujas ministras iš Jungtinės Karalystės – viską keičiame pagal britus…
Nepriklausomybės pradžioje į ŠMM dirbti atėję naujosios kartos valdininkai buvo per dideli kinkadrebiai ir neužtikrino darnaus sistemos darbo, perimamumo, pasiduodami ministrų sapalionėms. Patys valdininkai užvis labiau rūpinosi, kaip gauti mokslo laipsnius ir pedagoginius vardus. Taigi šiandien kiekviename ŠMM skyriuje yra nuo vieno iki keleto humanitarinių ar socialinių mokslų daktarų.
„Iš tikrųjų po M.Lukšienės, su kuria man teko labai trumpai dirbti, buvo gal pora asmenybių – tai Žibartas Jackūnas ir Pranas Gudynas, kurie dar turėjo švietimo ir aukštojo mokslo krypties viziją. Bet šiandien tokių žmonių nebėra, – tvirtina istorikas, švietimo tinklaraščio autorius Evaldas Bakonis ir paaiškina: – O naujas idėjas formuluoti turintis buvęs M.Lukšienės Pedagogikos institutas, šiandien pervadintas Ugdymo plėtotės centru, daugelio švietimo ir aukštojo mokslo srityse dirbančių žmonių lūpomis vadinamas tiesiog ministerijos taksistu, nes nebeformuluoja jokių uždavinių, jokių tikslų, tik dokumentus vežioja pirmyn atgal.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...