2011 Liepos 11

Meilė Lietuvos prezidentams – akla

veidas.lt

BFL

A.Brazauską pakeitęs Valdas Adamkus, vadovavęs šaliai pusę pirmojo dvidešimtmečio, savo amplua pasirinko užsienio politiką ir nacionalinį saugumą, beje, tai, kas labiausiai ir priskirta prezidentui pagal Konstituciją. Tačiau iš jo didžiojo pasididžiavimo – Lietuvos paramos Ukrainai ir Gruzijai šiandien greičiau liko prisiminimai apie reitingines populistines kalbas mitinguose, nei tvarus indėlis į šių šalių demokratijos pamatus.
Nušalintojo prezidento Rolando Pakso metų ir keliolikos dienų Prezidentūroje amplua – keli mėnesiai eklektiškų idėjų apie tvarką kitų atžvilgiu ir teisingumą savųjų naudai, ir dar keli aiškinimųsi bei apkaltos mėnesiai. Vienintelis teigiamas R.Pakso indėlis į šalies raidą galėjo būti, bet nebuvo, pamoka kitoms politinėms jėgoms veikti skaidriai ir ne savo aplinkos, o valstybės naudai.
D.Grybauskaitės tapatybė dar kristalizuojasi, bet, atrodo, ji apsisprendė koncentruotis į teisėsaugą, kovą su korupcija. Tauta aikčioja iš susižavėjimo žaibais besisvaidančia šalies vadove (kaip kiti ironiškai sako – valdove). Tačiau koks palikimas liks po jos valdymo?

Šalies ūkis:
A.Brazauskas – mikroekonomika
V.Adamkus – “Williams”, bet ne strateginiai objektai
D.Grybauskaitė – retorika
Paradoksas, bet Lietuvos žmonės daugiausiai iš prezidento tikisi ten, kur jis turi mažiausiai galių, – darant įtaką šalies ūkiui, žmonių materialinei ir socialinei gerovei. Šiuo požiūriu D.Grybauskaitė turi daug privalumų: pagal išsilavinimą ji ekonomistė, jos darbas Užsienio reikalų, Finansų ministerijose ir Europos Komisijoje buvo susijęs su ekonomika. Ateidama į šį postą ji deklaravo: jei reikės, naudosis ne tik visomis įstatymais jai suteiktomis teisėmis, bet ir autoritetu.
Ir tikrai D.Grybauskaitė kartais ima ir ką pažada už premjerą, pavyzdžiui, kompensuoti pensijas. Bet klausimas, ar taip ir bus, nes, pavyzdžiui, vienas pirmų jos priesakų Vyriausybei pateikti visa apimančią socialinės apsaugos reformą, o ne jos fragmentus, kurių ji nė neskaitysianti. Bet ir po dvejų metų tėra reformos epizodai – pavėlintas pensinis amžius ir keliskart kaitaliota motinystės išmokų tvarka.

D.Grybauskaitė seniai reiškia nepasitenkinimą aplinkos ministru Gediminu Kazlausku, tačiau atstatydinti tik tie ministrai, kuriuos sutiko aukoti partijos. Vis dėlto dabartinė valdančioji dauguma, išskyrus kokius Arūno Valinsko apsižodžiavimus, prezidentę pavadinant boba, D.Grybauskaitę remia. Kiek ji turės paramos po kitų metų Seimo rinkimų, didelis klausimas, bet kol kas galėtų per Vyriausybę daryti žadėtą įtaką šalies ūkiui.
Ekonomistas prof. dr. Jonas Čičinskas pabrėžia, jog ir po dvejų D.Grybauskaitės metų Prezidentūroje sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti, ar ji turi strateginę liniją rūpindamasi ekonomikos ugdymu ir kuo konkrečiai pasireiškė tas kadencijos pradžioje akcentuotas prioritetas. Kad ir dujų kaina, sutartys su “Gazpromu” – strateginės reikšmės, tačiau prezidentės veiklos čia nematyti. Prezidentė retsykiais gnybteli Vyriausybei, bet, J.Čičinsko įsitikinimu, “tik populistiškai, kiek atsiribodama, kad jai nepakenktų menki Vyriausybės reitingai”.
Prezidentė nesustabdė nė prieštaringų rezultatų davusios naktinės mokesčių reformos. Visi seniai užmiršo jos garsiąją frazę, kad klaidos turi būti taip pat greitai taisomos, kaip ir padaromos. Ji nepateikė ir savo ilgamete patirtimi paremtų siūlymų, kaip bristi iš krizės. Tiesa, ji pasakė daug žodžių apie pagalbą verslui, ypač smulkiajam. “Tačiau tai žodžiai ir linkėjimai plačiajai visuomenei, o ne rinkos ir ekonomikos dalyviams. Per ankstesnes kadencijas matydavau prezidentų indėlį, norą dirbti su verslu, verslo skatinimą daryti vienokius ar kitokius gerus darbus visuomenės labui. Dabar to nematau”, – apgailestauja “Microsoft Lietuva” generalinis direktorius Mindaugas Glodas.
Kitas autoritetingas verslo atstovas, “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis, sako: “Matau distanciją – sąmoningą ar ne, tarp to, kas vyksta versle, ir to, ką daro valdžios institucijos, o turėtume kartu ieškoti, kaip įgyvendinti idėjas. Tai ne mažiau svarbu nei vienas ar kitas pareiškimas. Bet valdžios ir verslo kooperacijos, kad surėmę pečius ką padarytų kartu, Lietuvoje apskritai niekada nebuvo.”

Tačiau ir D.Grybauskaitės pirmtakai neįėjo į istoriją kaip valstybės ekonominės gerovės strategai. A.Brazauskas, nors buvo ekonomistas, J.Čičinsko vertinimu, veikė materialiosios, mikroekonomikos lygiu. Jam rūpėjo einamieji kasdieniai ekonomikos reikalai, materialinė gerovė, to pagrindu jis plėtojo savo, kaip prezidento, veiklą stojant į ES, jo užsienio politika taip pat turėjo pragmatinį atspalvį. Tarptautinis konkurencingumas ar inovacijos jam buvo nesavi, jam stigo visumos matymo. Pagrindų strateginiams ūkio projektams prezidentas – ūkininkas ir statybininkas – nepadėjo.
Po jo šaliai vadovavusį V.Adamkų ekonomikos gairės domino dar mažiau. Bet jis į verslo istoriją įėjo ne pačia šviesiausia “Williams” protegavimo istorija. Vis dėlto apmaudu, kad V.Adamkus sugebėjo kištis į “Mažeikių naftos” privatizavimo istoriją, tačiau, būdamas aukščiausio lygio aplinkosaugos specialistas ir sugebėjęs išvalyti Didžiuosius ežerus JAV, per dešimt savo prezidentavimo metų nevaliojo pastūmėti ekologinių ir energetinės nepriklausomybės projektų – alternatyviosios energetikos, naujos atominės, energetinių jungčių su Vakarų Europa.
Paradoksas, bet tik D.Grybauskaitės, valstybės vairą perėmusios dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais, kadencijos laikotarpiu realiai pradėti “RailBaltica” – pirmojo geležinkelio į Vakarus tiesimo darbai, pajudėjo energetiniai projektai. Nuopelnų ar atsakomybės už tai priskirti prezidentui negalima. Tačiau tai strateginiai, tikrąją nepriklausomybę garantuojantys projektai, ir dėl jų vilkinimo kaltės tenka ir A.Brazauskui, ir V.Adamkui.
Kaip primena J.Čičinskas, 1993 m. (prezidentaujant A.Brazauskui) Lietuva pasirašė su ES sutartį, įsipareigodama uždaryti Ignalinos AE, ir tam gavo šimtus milijonų eurų. Jei prezidentai būtų savo įtaką sutelkę sutarčiai vykdyti, o ne leidę puoselėti iliuzijas, kad pažadas bus užmirštas, šiandien Lietuva nebūtų patekusi į tokią apgailėtiną situaciją.

Teisėsauga ir kova su korupcija:
A.Brazauskas – bendrapartiečių lobimas
V.Adamkus – asmeninis pavyzdys, bet ne daugiau
D.Grybauskaitė – prioritetas, tačiau prieštaringomis priemonėmis
Kur kas daugiau galių nei ekonomikos srityje Lietuvos prezidentas per skiriamus kadrus turi teismams, prokuratūrai, Valstybės saugumo departamentui. Čia prezidentė D.Grybauskaitė ypač aktyvi, nušlavusi ankstesnius pirmuosius šių institucijų asmenis. Tačiau Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriaus prof. dr. Algio Krupavičiaus manymu, ne tik teisėsaugos institucijų, bet ir kiti kadriniai pakeitimai, pavyzdžiui, Lietuvos banko vadovo, ko gero, rėmėsi ne profesine kompetencija, o labiau asmeniniu ryšiu, lojalumu, nepriklausomumu sistemai. Kai Lietuvos banko galva parenkamas žmogus, vadovavęs jos rinkimų kampanijai, kuris pagal profesiją nėra banko specialistas, yra pavojaus, kad jam gali pritrūkti žinių ir gebėjimų.
Kelia abejonių ir pačios reformos. A.Krupavičius pabrėžia, kad reformos Generalinėje prokuratūroje vertinamos labai prieštaringai ir nesulaukia ne tik pačios prokuratūros, bet ir žiniasklaidos ar visuomenės pritarimo. Kas vyksta VSD ar FNTT – visai nėra informacijos. Vadovai pakeisti, bet ar pasikeitė darbo turinys? Teismuose pokyčių yra, pagaliau principingiau imti vertinti susikompromitavę teisėjai. Bet iš prezidentės pusės būta ir prieštaringų dalykų, tarkim, dviprasmiškas jos įsikišimas į Teisėjų tarybos veiklą svarstant teisėją Neringą Venckienę.
Garsus teisininkas Kęstutis Lipeika girtų D.Grybauskaitę už ryškų norą pagerinti padėtį, tačiau taip pat abejoja, ar principai, kuriuos ji naudoja, gali duoti tokių rezultatų. “Bus keistas dalykas: teismai – apylinkės, apygardos, o prokuratūros – tik apygardos. Aktyvumas skatintinas, bet jis neturi būti skubotas, ypač teisės srityje, vienas ar du asmenys vieni, be diskusijos, negali sugalvoti, ką reikia padaryti”, – įsitikinęs K.Lipeika.
O kovą su korupcija A.Grybauskaitė įvardijo net savo veiklos prioritetu. “Tačiau prezidentė daug kalba apie korupciją, apie tvirtą ranką. Ji smarkiai linkusi į populizmą, nes kalba, ką visuomenė nori girdėti. Retorika ganėtinai kategoriška. Bet ar iš jos seka apibrėžiami ir apčiuopiami rezultatai?” – abejonių girdėti politologo A.Krupavičiaus balse.
Su korupcija kovojančio “Transparency International” Lietuvos skyriaus buvusio vadovo Ryčio Juozapavičiaus manymu, prezidentė nežino, ką daryti kovojant su korupcija: “Jos pagrindinės priemonės – bausmių griežtinimas, tačiau iš tiesų bausmės neišvengiamumas, o ne bausmės dydis yra pagrindinė atgrasymo nuo korupcijos priemonė.”
Ekspertas, išnagrinėjęs prezidentės dvejų metų veiklos ataskaitoje minimas kovos su korupcija priemones, atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, asmeninė atsakomybė už kartelinius susitarimus labiau susijusi su sąžininga konkurencija, nepartinių kandidatų rėmimas – su demokratijos plėtra, o alkoholio ribojimas – su sveika gyvensena nei su antikorupcinėmis priemonėmis. “Atrodo, kad prezidentės indėlis į kovą su korupcija – pasakyti, kad bus žiauru. Bet, regis, nelabai kas bijo”, – mano R.Juozapavičius.
Eksperto įsitikinimu, kur kas efektyviau būtų diegti gero valdymo, tai yra rodiklių, atspindinčių į žmones, visuomenę orientuotus rezultatus, sistemą, nes korupcija prasideda ten, kur žmonėms be kyšio neišeina sutvarkyti reikalų. Štai Kolumbijos politikas Antanas Mockus pasakojo, kad jam ėmus vadovauti Bogotai stambus laikraštis, verslo organizacija ir įtakinga nevyriausybinė organizacija jam padėjo sugalvoti 180-ies pamatuojamų rodiklių sistemą ir stebėti pokyčius. R.Juozapavičiaus įsitikinimu, prezidentė D.Grybauskaitė galėtų kitoms valstybės institucijoms parodyti pavyzdį ir paprašyti sugalvoti jai rodiklių sistemą, kuri padėtų įvertinti jos veiklą. Pavyzdžiui, jei ji apsiimtų gerinti santykius su Lenkija, rodiklis galėtų būti sociologinės apklausos, kaip pokyčius vertina lenkai ir lietuviai.
Subjektyvumo dozė yra, bet tai vis tiek geriau, nei kai pats prezidentas vertina savo darbą. Juo labiau taip nesavikritiškai kaip šiųmečiame pranešime.
Vis dėlto, R.Juozapavičiaus nuomone, gerai, kad D.Grybauskaitė sako, jog kova su korupcija svarbu. “D.Grybauskaitė daro neapkaltinamos lyderės įspūdį, ji gali trenkti kaip žaibas, ir tai kuria drausminančią atmosferą. Su kitais prezidentais, atrodė, galima išsiaiškinti, susitarti. Apie A.Brazauską – kol teismas nepasakė kitaip, asmens kaltu įvardyti negalima, bet ugnies be dūmų nebūna. Mano pasitikėjimas A.Brazausku, kaip lyderiu, nebuvo didelis”, – tokia kovos su korupcija eksperto R.Juozapavičaus nuomonė.

Užsienio politika:
A.Brazauskas – su visais draugiškai, bet be iššūkių
V.Adamkus – regiono lyderystės siekis, bet kartais tik plakatinis
D.Grybauskaitė – žodžiais pragmatiška, darbais eklektiška
“D.Grybauskaitės stilius – vis pirmyn ir atsitraukti. Kad ir su Baltarusija: ryžtingai keičiam požiūrį, o paskui vėl tyla. Arba su JAV: tai kažkur nedalyvaujam, tai dabar su Hillary Clinton jau bičiulės”, – prestižinės KTU gimnazijos direktoriui Bronislovui Burgiui neaiški D.Grybauskaitės užsienio politika.
Apie A.Brazausko užsienio politiką jis teigia nieko negalintis pasakyti, kaip ir apie V.Adamkaus vidaus politiką. V.Adamkus, priešingai nei pirmtakas, gerai mokėjo angliškai ir akcentavo užsienio politiką. “Bet su Gruzija dirbome, ir sunkiausiu jiems momentu viskas užgeso. Jei prezidentui pasikeitus nelieka įdirbio, jei tai gali priklausyti nuo vieno žmogaus, esame gana rizikinga valstybė”, – vertina B.Burgis.
Europos Parlamento nario Leonido Donskio manymu, “nors D.Grybauskaitė apibrėžusi savo užsienio politiką kaip alternatyvą savo pirmtakui, kol kas sunku suvokti, kokia ji. V.Adamkaus užsienio politika buvo pagrįsta aktyviu Lietuvos vaidmeniu regione, strategine partneryste su Lenkija, iš ko dabar liko tik geri prisiminimai, be galo aktyvus Lietuvos vaidmuo buvo komentuojant ir galbūt darant įtaką įvykiams Gruzijoje ir visame Kaukaze, Ukrainoje”.
D.Grybauskaitė bando kryptelėti valstybės užsienio politiką pragmatizmo, ES, Šiaurės Europos link, kad būtume labai aktyvūs žaidėjai Europoje, ir tokią iniciatyvą L.Donskis sako sveikinantis. “Tačiau kokie yra to praktiniai darbai ir rezultatai, sunku pasakyti, nes kažkokios kokybiškai naujos politikos Baltijos, Šiaurės regione nematyti. Neaiškumas Baltarusijos atžvilgiu: suprantu intenciją neatiduoti Aleksandro Lukašenkos Maskvai ir laikyti jį kontrolės sumetimais arčiau savęs, kad darytume įtaką. Bet jis – gudrus diktatorius ir moka visus apkvailinti. Didelių proveržių čia nematau, užtat matau susilpnėjusius euroatlantinius ryšius, santykiai su JAV nėra stiprioji pusė, kas V.Adamkaus laikais buvo neabejotina. Dabar gal bandoma juos klijuoti – H.Clinton vizitas buvo svarbus įvykis”, – vertina L.Donskis.
Jo manymu, D.Grybauskaitės užsienio politika kol kas nepasistūmėjo toliau ryžtingų deklaracijų. Prezidentė padarytų didelį darbą tiesiogiai prisidėdama prie to, kad būtų atkurti pašliję santykiai su Lenkija, palaikomi glaudesni ryšiai su Ukraina, kuri tampa rimta žaidėja Europoje, ir būtų didelė klaida Lietuvai paleisti savo kozirius iš rankų, žinant, jog čia turėjome aktyvų ir produktyvų vaidmenį.
A.Brazausko užsienio politika, europarlamentaro vertinimu, buvo “pagrįsta subalansuotu ramiu požiūriu, gera kaimynyste ir bendravimu su visais, bet jai niekada nebuvo būdinga V.Adamkaus ambicija. Galima įvairiai vertinti V.Adamkaus užsienio politiką, būta problemų, stiprios retorikos, kuri prasilenkdavo su realybe, bet ji buvo intensyvi, neabejotinai aktyvi ir ambicinga, išsiskyrė Baltijos regione. O dabar – gana sutrikusi ir šiek tiek beveidė”.
Antra vertus, žvelgiant iš laiko distancijos, gal ir toji mūsų lyderystė regione buvo labiau menama nei tikra. Viena – patiems manyti, kad esame lyderiai, kita – konkretūs faktai: nors ES narėmis visos trys Baltijos šalys tapo “vienu paketu”, Estija pirmoji buvo gavusi kvietimą, pirmoji tapo euro zonos nare, vienintelė iš Baltijos šalių pakviesta į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. O skandalas dėl CŽV kalėjimų sukėlė abejonių, ar Lietuva, palaikydama santykius su JAV, sugebėjo išlaikyti savarankiškai sprendimus priimančios partnerės poziciją.

Visuomenės vienijimas:
A.Brazauskas – amžina priešprieša su V.Landsbergiu
V.Adamkus – pastangos diegti vakarietiškas vertybes
D.Grybauskaitė – didžiulis pasitikėjimas, tačiau populizmo dėka
Vertinant prezidentų santykius su visuomene, L.Donskio nuomonė tokia: “D.Grybauskaitė ryžtingesnė, labiau reformatorės figūra, turi daugiau šansų pakeisti visuomenės gyvenimą. V.Adamkaus stiprybė – asmenybės šiltumas ir bendravimas, jis meistriškai moka megzti bičiulystę ir su valstybių vadovais, ir su paprastais žmonėmis. Tiesa, per antrąją kadenciją jam didelę įtaką darė aplinka, o informaciją jis gaudavo stipriai perkoštą per tam tikrą tinklą.”
Ekonomistas J.Čičinskas primena ir V.Adamkaus bandymus paskatinti Lietuvos politikus, visus žmones skirti dėmesio vertybėms, ypač vakarietiškoms, moraliai politikai.
L.Donskio vertinimu, nepartiniai V.Adamkus ir D.Grybauskaitė artimesni konstituciniam prezidento vaidmeniui – jie labiau vienytojai, nei galėjo būti A.Brazauskas, vienos partijos narys. “Savo politinę karjerą jis kūrė poliarinėje sistemoje su Vytautu Landsbergiu. Jie buvo du beveik šekspyriniai kovotojai, vienas be kito neįmanomi. Gerai, kad metams bėgant tai virto kažkokiu labiau išmintingu bendravimu, bet daug metų jų bendravimas buvo labai konfrontacinis ir formavo visos Lietuvos klimatą. Nors A.Brazauskas neabejotinai buvo nekonfrontacinė asmenybė, taikingas ir gana šiltas žmogus, mokėjo bendrauti, neatstūmė vyresnės kartos žmonių – jis negalėjo būti tautos taikytojas”, – mano L.Donskis.
D.Grybauskaitė, tik išrinkta prezidente, “Veidui” taip pat kalbėjo apie siekį telkti. Tačiau telkti – nereiškia pataikauti dėl reitingų. Beje, visi nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentai buvo nusipelnę ir išskirtinės visuomenės meilės. Kai kurių sociologinių apklausų duomenimis, V.Adamkus per pirmąją kadenciją buvo perkopęs net 90 proc. “Tačiau reitingai apie prezidento veiklą nelabai daug sako, nes prezidentas – ta institucija, kuria didesnė dalis žmonių visuomet pasitiki. Net R.Paksas prasidėjusio skandalo laikotarpiu tebebuvo vienas populiariausių politinių vadovų Lietuvoje. Lietuvių mentalitetas orientuotas į vienasmenį valdymą, o prezidentas tai geriausiai įkūnija. Jis simbolinė, ceremoninė figūra – tai ir kelia reitingus. Iš prezidento reikalaujama ne tiek konkrečių darbų, kiek pozicijos, o iš Vyriausybės ar Seimo – darbų ir sprendimų, kurie kurtų gerovę bei stabilumą”, – aiškina A.Krupavičius.
Taigi, galima sakyti, meilė prezidentams akla. “Tačiau populiarumas nėra tik indikacija, leidžianti galvoti vien apie būsimus rinkimus, – tai politiko galimybė daug ką nuveikti, daryti įtaką šaliai. Ir šiandien ją reikia daryti, ypač jaunimui. Manyčiau, prezidentei reikėtų dažniau bendrauti su moksleiviais, studentais, taip pat ir kitais visuomenės atstovais – kultūros, žiniasklaidos, kitų profesijų žmonėmis. Bet tie susitikimai turėtų būti ne reprezentaciniai, ritualiniai, o nuolatinė darbotvarkės dalis, kad prezidentė išgirstų kritikos ir patarimų”, – neabejoja L.Donskis.
Europarlamentaro įsitikinimu, verkiant reikia grąžinti bent minimalų pasitikėjimą parlamentu, Vyriausybe, pačia politika, padėti žmonėms atgauti orų santykį su valstybe, ir čia jis matytų aktyvų prezidentės vaidmenį. “Veiksmų užuominų yra, bet to turėtų būti daugiau. Manau, Lietuvos prezidentas – nebūtinai ryžtingo reformatoriaus figūra, pagal Konstituciją – tai tarpininkas tarp visuomenės ir Vyriausybės bei parlamento. Prezidentui derėtų kaip galima labiau suartinti šiuos segmentus, Vyriausybę ir Seimą priversti atsigręžti į visuomenę. Tai būtų pati prasmingiausia ir prezidentės D.Grybauskaitės misija”, – mano L.Donskis.
O A.Zabulis prezidentei linkėtų daugiau dirbti komandoje: “Matau prezidentės individualizmo bruožų, kas nėra labai gerai. Pavyzdžiui, verslas gali gyvuoti, kai yra komandinis žaidimas. Vienas, nors ir genijus, nieko negali padaryti. Manau, turėtų būti komandinis Vyriausybės, Seimo, Prezidentūros darbas, kaip ir yra tose šalyse, kurios daugiausiai pasiekusios.”
“Microsoft Lietuva” vadovas M.Glodas priduria, kad buvo įpratęs matyti Prezidentūrą kaip integruojantį valstybės valdymo dėmenį. “Dabar baigiu atprasti nuo to jausmo”, – apgailestauja jis.
Politologo A.Krupavičius manymu, dabar D.Grybauskaitė priėjusi savotišką kryžkelę, ypač vidaus politikos srityje, jai trūksta orientyrų, ir geriausia to iliustracija – šių metų metinis pranešimas.
O pedagogas B.Burgis pasigenda prezidentės pozicijos aktualiausiais visuomenei klausimais, nes dabar sako nelabai ir pastebėtų, jei tokios institucijos Lietuvoje visai neliktų.

Įkirta
Europarlamentaras L.Donskis: “Populiarumas nėra tik indikacija, leidžianti galvoti apie būsimus rinkimus, – tai politiko galimybė daug ką nuveikti.”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...