2012 Gegužės 06

Trumpų amžinų meilių knyga

veidas.lt


Pasak prancūzų literatūros kritikų, Andreï Makine‘o „Trumpų amžinų meilių knyga“ – tikras jausmų ir inteligencijos kondensatas, sukurtas santūriu, tačiau nepaprastai jaudinamu stiliumi. Ši knyga ką tik atkeliavo į Lietuvos knygynus, o „Veide“ siūlome ištrauką iš jos.

Nustebau išvydęs, kaip su upe lygiagrečia alėja iš lėto tolsta būrelis vaikų, kiekvienas ant peties nešasi po kastuvą. Atpažinau draugus ir net tą mokinę, kurią dėl kepurės pravardžiavom Raudonkepure, mergaitę, kuri visada maištavo prieš drausmę, ir dabar ji ėjo nuošaliau nuo kitų, atrodė, kartais strykčiodama šokio žingsneliu… Taigi mano nebuvimas liko nepastebėtas, o begaliniai ilgas įkalinimas plieno narvuose iš tikrųjų tetruko kelias minutes!
Ėmiau leistis nuo pakylų, sutrikęs dėl laiko susidvejinimo, paskatinusio abejoti ir savo paties realumu. Ir lyg įtvirtindama naują dalykų padėtį staiga pasirodė ta jauna moteris.
Ji atėjo prie tribūnų, tikriausiai sekė mūsų pėdomis sniego vėpūtiniuose, nubraukė sniegą nuo pakopos galo ir dabar sėdėjo prisimerkusi prieš saulės srautą. Ant kelių laikė atverstą knygą.
Nustojau leidęsis, sustingau, suvokęs, kad reginys nepriklauso pasauliui, kuriame gyvenu.
Tai buvo pirmas kartas, kai man taip akivaizdžiai atsivėrė moteriškumo esmė. Iki tol matydavau moteris kaip darbininkes, kurias sutikdavom gamyklose ir statybose, stiprias moteriškes, dažnai paženklintas fizinio darbo ir alkoholio, gyvenimo užgrūdintas taip, kad atsilaikytų prieš vyrus. Vaikų namuose moteriškumas dar mažiau matomas, visų, berniukų ir mergaičių, tapatybė suvienodinta: kartą per mėnesį skutamos galvos, tos pačios storos flanelės drabužiai, ta pati kalba – jos vyriško šiurkštumo nė nepastebėdavom. Žinoma, dar buvo moterys šeiminiuose tribūnų aptvaruose, aukštų pareigūnų ir valdininkų žmonos, bet jos buvo tokios pat netikroviškos kaip simbolinės figūros propagandos plakatuose.
Tad jaunoji moteris, kurią tąsyk išvydau, man tapo pirma tikrąja moterimi. Jos laikysena buvo moteriška: sėdėjo kiek išrietusi nugarą. Ir tas kelis po plona juodų pėdkelnių vilnele, kyšantis iš po nekaltai ir bauginamai atsilapojusio palto skverno. Ir tas veidas užmerktomis akimis, regis, laukiantis glamonės.
Jos dėka staiga supratau, ką reiškia būti įsimylėjusiam: pamiršti ankstesnį gyvenimą ir gyventi vien tam, kad jaustum mylimosios kvėpavimą, blakstienų virpesį, kaklo po pilku šaliku švelnumą. Bet labiausiai – jaustis palaimingai negebančiam matyti moteryje vien ją pačią. Nes ji buvo ir mus supanti sniego gausa, ir tarp medžių tvyrąs saulės švytėjimas, ir ta akimirka, kurioje jau galėjai nujausti nedrąsų pavasario dvelktelėjimą. Ji buvo visa tai, ir kiekvienoje jos paprastos silueto linijos dalelėje glūdėjo šviesių platybių atspindys.
Po mano koja girgžtelėjo sniegas, moteris atsimerkė; pamačiau, kad ant jos blakstienų spindi ašaros. Bet veido bruožai išliko ramūs, beveik švytėjo.
Kuo atsargiausiai nusileidau, sumišęs, kad nutraukiau jos vienumą. Ji palenkė galvą prie knygos. Ten vietoj skirtuko buvo įdėtas vokas. Skubriu judesiu užvertė tomelį, lyg būčiau galėjęs pavogti to laiško paslaptį. Tikriausiai išsyk suprato, kad vaikas, kaip ir ji, sutrikdytas netikėto susitikimo, negali kelti jokio pavojaus. Ilgai į mane žiūrėjo, šįkart vos šypsodama. Atsistojęs ant paskutinio laiptelio pamačiau jos akyse tokį geliančio skausmo šešėlį, kad nusigręžiau ir puoliau už tribūnų.
Ten radau mįslingųjų spąstų paaiškinimą: vienas plieninis strypas laikėsi prisuktas tik vienu varžtu, jį buvo galima patraukti į šalį ir taip patekti į labirintą…
Išeidamas iš parko, sutikau dvi pagyvenusias moteriškes, sodų apželdinimo darbininkes, jos atsainiai gremžė įšalusią žemę aplink didelius akmeninius fontanus. Viena iš jų linktelėjo galva į tą pusę, kur stūksojo tribūnos, ir atsiduso:
– Ką tu sau manai… Jos vaikinas buvo jūreivis povandeniniame laive. O kai jūroje atsitinka nelaimė, nelieka nei kapo, nei kryžiaus…
Kita nustojo gremžti, atsirėmė į kastuvo kotą ir taip pat atsiduso:
– Oi, žinai, tie kryžiai… Gal ir geriau, kad kapo nėra. Ji greičiau atsigaus…
Praeidamas įsidėmėjau šiuos žodžius ir pasileidau bėgte paskui draugų būrelį. Nesąmoningai tikėjausi pratęsti mūsų žaidimus ir užmiršti ką tik patirtų dalykų grožį ir gėlą.
Užmiršti taip niekada ir nepavyko. Jaunoji moteris, sėdinti ant apsnigtos tribūnos, virto daugiau negu prisiminimu. Matymo, supratimo būdu, jautrumu, tonu, be kurių mano gyvenimas nebūtų buvęs toks, koks tapo vėliau. Po šio trumpučio susitikimo visai kitaip žvelgiau į slegiančius mesianistišką tėvynę šlovinančius simbolius. Visi tie paradai, iškilmės, suvažiavimai, paminklai… Keista, bet man mažiau knietėjo juos pašiepti, kritikuoti ant pakylų kopiančių valdininkų dviveidystę, demaskuoti savanaudžius, kuriems svajonė apie naują visuomenę tebuvo sena naudinga melagystė.
Numaniau, kad tiesos nebuvo nei jų, nei priešingoje, disidentų, stovykloje. Tiesa man atrodė paprasta ir šviesi, kaip ta vasario diena po sniego prislėgtais medžiais. Prieš nuolankų moters nuleistais vokais veido grožį visos tribūnos, stovintieji jose ir žmonių siekis pranašauti Istorijos vardu atrodė apgailėtini. Tiesą atskleidė tos moters tyla, vienatvė ir meilė – aprėpianti tiek, kad ir nepažįstamas laiptais besileidžiantis berniūkštis liko visiems laikams jos apstulbintas.
Ėmiau galvoti, kad ta įsimylėjusi moteris gyveno laike, nė kiek nesusijusiame su mūsų kasdienybe, kurios ritmą diktavo grandioziniai masiniai reginiai. O gal ji gyveno tokiame pasaulyje, koks jis galėjo būti be valdingo vyrų įtūžio, be tribūnų ir plieno strypų voratinklių.
Ši viltis atgaivino mano svajonę apie baltą miestą, naujos sąmonės žmones, kurie, pasak mūsų mokytojos, gyvens ateities visuomenėje. Taip, tie gražūs, taikūs žmonės nekaups gėrybių ir aistringai darbuosis „ateities statybose“…
O tada suglumęs suvokiau, kad šiam nuostabiausiam sumanymui trūksta vieno dalyko.
„Meilės…“ – sumurmėjo manyje nepatiklus balselis. Idealioje visuomenėje viskas buvo numatyta: entuziastingas liaudies masių darbas, stebinama mokslo ir technikos pažanga, kosmoso užkariavimas, leisiantis žmogui nukeliauti į nepažįstamas galaktikas, materialinė gerovė ir protingas vartojimas, atsirasiantis, kai iš esmės pasikeis mentalitetas. Viskas, visiškai viskas! Išskyrus…
Užuot dar kartą pagalvojęs „meilė“, vėl išvydau jauną moterį, apsuptą didžios saulėtos sniegynų ramybės. Moterį užmerktomis akimis, atsukusią veidą į tą, kurį myli.
Po keturiasdešimties metų, kai buvo viešai paskelbtos karinės paslaptys, sužinojau pavadinimą povandeninio laivo, sugedusio jūroje ir nusinešusio tą vyrą, kurio mylimą šešėlį mačiau prabėgant jaunos moters, sėdinčios ant parado tribūnos, veidu. Įvykiai sutapo: susitikome tame parke, kai po laivo katastrofos buvo praėję kiek daugiau negu metai…
Dabar istorija atrodo aiški nuo pradžios iki pabaigos. Liko paslaptis, jaunosios moters veide matytas skausmo ir ramybės atspindys. Prietaringa baimė kliudė man įvardyti šį prieštaravimą, bijojau, kad per daug protaudamas nesugriaučiau trapaus tribūnų viršūnėje vaiko išgyventos akimirkos grožio. Laikui bėgant nesupratimas galų gale virto viena iš miglotų reminiscencijų, kurių nenorim išsiaiškinti, nes jos tokios švelnios tik todėl, kad prisiminimas liko neapibrėžtas. Norint jį atgaivinti, pakakdavo lyg užkalbėjimą, kaip vaikystėje, ištarti šiuos žodžius: „Ji buvo pirmoji moteris, kurią įsimylėjau.“
Būčiau išsaugojęs tik šį švelnų praeities aidą, jei po daugelio metų kitos moters žvilgsnyje nebūčiau pamatęs tokios pačios švytinčios sužeistos meilės atspindžio.
Belaukdamas kito traukinio, vaikštinėju, kur akys veda, po Varo miestą. Žiemos diena akina saule ir mistraliu. (…) Apžilpintomis akimis, markstydamasis nuo dulkių, pasislepiu už sienos, einu beveik apgraibomis, kol pamatau antkapius ir kryžius. Baltos kaip namų fasadai, bet pasislėpusios už kiparisų eilės kapinaitės užuovėjoje, čia galima atsipeikėti, kvėpuoti ir, atsukus nugarą saulės papliūpai, nebeskubėti…
Ketinu vėl leistis į kelią, pulti į vėjo ir ugnies srautą. Staiga prie vieno antkapio pamatau sustingusią tamsią dėmę. Dėmė suvirpa, virsta moters siluetu, atsisuka ir eina išilgai kiparisų gyvatvorės. Jaunas veidas, ašaromis paplūdusios akys… Priėjusi moteris šypteli ir patraukia išėjimo link. Kai pradingsta, nueinu prie kapo, nuo kurio ji pasitraukė, perskaitau vardą, greit suskaičiuoju: nugyventa aštuoniolika metų iki dutūkstantųjų ir paskui dar dešimt. Dvidešimt aštuoneri metai. Vyras? Sužadėtinis? Brolis? Pernai miręs…

Andreï Makine

Apie knygą ir autorių

Andreï Makine‘as – prancūzų rašytojas, gimęs Sibire. Prancūzės emigrantės anūkas jau dvidešimt penkerius metus gyvena Paryžiuje, rašo prancūziškai ir yra pirmas rusas, gavęs solidžiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt‘ų premiją už romaną „Prancūziškas testamentas“. Autoriaus, kuris vadinamas neoklasiku, knygos išverstos į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų.
A.Makine‘as visuomet saugojo savo jaunystės paslaptis, tad „Trumpų amžinų meilių knyga“ skaitytojams galbūt praskleis jo paslapčių skraistę. Šiame romane rašytojas pasakoja iš pirmo žvilgsnio nesusijusias aštuonias jaudinančias meilės istorijas.
Romano pradžioje dešimtmetis našlaitis įsimyli jauną jūreivio našlę, ir ši meilė nuskaidrina varganą berniuko būtį. Knygos pabaigoje ne kartą nudegęs pasakotojas jau išmokęs be paaugliškos egzaltacijos pasiduoti lakiam amžinos meilės dvelksmui.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...