2015 Lapkričio 16

Pigesnė šiluma – tyrėjų rankose – PR

veidas.lt

„Jaučiuosi savas“, – prisipažįsta doktorantas Nerijus Rinkevičius, po 15 metų vėl pravėręs 2000-aisiais su šilumos ir atomo energetikos specialisto magistro diplomu rankose uždarytas Kauno technologijos universiteto (KTU) duris. Prie šio grįžimo į Alma mater itin prisidėjo neįprasta paskata – darbdavių įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje pramonės finansuojama doktorantūros vieta.

Inga Jarmalaitė

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje tik kas šešioliktas verslo įmonėse mokslo tiriamąja veikla užsiimantis darbuotojas turi mokslo laipsnį: 2014 m. iš 4,4 tūkst. tyrėjų mokslo laipsnį turėjo tik 279 (210 vyrų ir 69 moterys). Aukštojo mokslo ir valdžios institucijose šis santykis tolygesnis: iš 18,8 tūkst. mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje dirbančių žmonių 7,9 tūkst. tyrėjų turėjo mokslo laipsnį.

Ar verslui nereikia atitinkamą mokslo laipsnį turinčių darbuotojų? Kažin. Galbūt mokslas per lėtai reaguoja į verslo lūkesčius bei rinkos pokyčius ir laiku nepasiūlo reikiamų studijų? Arba mūsų įmonėms, palyginti su Vakarų šalių, mokslo reikia mažiau ar visai nereikia, nes sėkmingai veiklai pakanka tokių gebėjimų, kaip verslumas, sumanumas?

„O tie žmonės, kurie gali kurti, galbūt neturi tokių savybių kaip verslumas“, – svarsto bendros KTU ir Lietuvos energetikos instituto energetikos ir termoinžinerijos mokslo krypties studijų doktorantas Nerijus Rinkevičius.

 

Brandesnės studijos

Ne paslaptis, kad po bakalauro ir magistro studijų nemažai jaunų žmonių dar nežino, kur eis ir kokių konkrečių žinių jiems labiau reikės. Įgytas žinias pritaikius praktikoje atsakyti į šiuos klausimus tampa paprasčiau. KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) dekanas Andrius Vilkauskas neabejoja, kad tie, kurie padirbę nusprendžia toliau žengti mokslo keliu, geriau žino, ko nori, todėl jų tolesnės studijos būna kur kas brandesnės ir naudingesnės tolesnei jų karjerai.

N.Rinkevičius neslepia, kad po magistrantūros net nesvarstęs toliau mokytis, nes nenorėjęs teorinio darbo. Pertrauka buvo naudinga suvokti, ar tinkamą sritį pasirinko ir ko iš tiesų norėtų. „Padirbęs supratau du pagrindinius dalykus. Pirma, kad tai tikrai mano sritis. Antra, kad papildomos mokslo žinios nepamaišytų“, – prasitaria doktorantas, kurį į šias studijas pastūmėjo darbdaviai.

Žinių prireikia dėl to, kad mokslas nestovi vietoje. Kaip sparčiai kinta inžineriniai sprendimai, rodo toks pavyzdys. Prieš 15 metų N.Rinkevičius universitete apie kondensacinį ekonomaizerį, suteikiantį nemokamą papildomą šilumą ir iš dūmų išvalantį kietąsias daleles, buvo girdėjęs. Bet tik kaip apie bandomąjį projektą, o ne realų įrenginį, prie kurio sukūrimo ir įdiegimo jis ir pats prisidėjo.

Kodėl dar ne taip seniai ši sritis nebuvo išplėtota? Todėl, kad sovietmečiu energetikos kaina nebuvo svarbi, todėl nei kokios medžiagos naudojamos, nei kiek tai kainuoja taip pat niekam nebuvo įdomu. O prisitaikyti prie naujos situacijos ir šilumą taupyti padedantiems įrenginiams sukurti prireikė laiko. Sukūrus ekonomaizerius ir juos pritaikius biokuro katilams, minimaliomis sąnaudomis energijos gamyba padidėjo 20–30 proc.

„Tai jau apčiuopiama nauda“, – sako šiluminių procesų specialistas N.Rinkevičius, prisipažindamas, kad jei mokslas būtų tik teorinis ir iš jo nieko realaus nebūtų galima sukurti, jis net nebūtų svarstęs galimybės tęsti studijų.

Iš inžinerinės pusės projektuojant tam tikrus įrenginius, prireikia įvairiapusių žinių: reikia daryti prielaidas, priimti supaprastintus variantus, o ne tik skaičiuoti taip, kaip teoriškai būtų teisinga.

„Skaičiuojant sudėtingiau, labiau iš mokslinės pusės, galima sukurti skaičiavimo modelį, kuris padėtų tiksliau optimizuoti pramoninio biokuro ir buitinio kuro katilams skirtus ekonomaizerius. O ėmus efektyviai dirbti tokioms grandims, kaip šilumos gavyba ir jos tiekimas, tai yra energetiką padarius efektyvesnę, tobulesnę, kaip galutinis mokslo ir tyrimų rezultatas ateityje būtų mažesnės šilumos kainos vartotojams“, – loginę seką nuo mokslinių skaičių iki kiekvieno piniginės turinio brėžia N.Rin­ke­vi­čius, prasitardamas, kad toks ir yra jo, kaip inžinieriaus kūrėjo, tikslas.

 

Bendrauti ir bendradarbiauti

Tam, kad mokslas nenueitų į vieną pusę, o gyvenimas ir verslas – į kitą, abi šios sritys turi bendrauti ir bendradarbiauti. Nors apie tai seniai kalbama, bendravimo dar trūksta – ne visada bendrą kalbą randa ne tik mokslas su verslu, bet ir mokslo įstaigos tarpusavyje.

Kai verslas ateina į mokslo įstaigą ir pasako, ko jam konkrečiai reikia, aukštosioms mokykloms tai viena didžiausių įmanomų pagalbų. Žinodamos nūdienos rinkos padėtį, verslo lūkesčius ir poreikius, kokios veriasi perspektyvios sritys, jos gali kur kas greičiau reaguoti, ruošti paklausius specialistus ir atlikti rinkai reikalingus tyrimus.

„Abipusis bendradarbiavimas suteikia konkurencinio pranašumo ir verslui, ir mums, kaip organizacijai, nes palyginti su kitomis aukštosiomis mokyklomis galime greičiau reaguoti ir su­taupyti patį brangiausią dalyką – laiką“, – pabrėžia KTU MIDF dekanas A.Vilkauskas.

Tad jei verslo įmonė turi perspektyvų žmogų ir negali laukti, kada atsiras tinkamas tos srities mokslininkas, jai daug paprasčiau įkurti pramoninės doktorantūros vietą ir taip pat sutaupyti neįkainojamą dalyką – laiką. Beje, šį modelį ketinama panaudoti ne tik doktorantūros, bet ir magistrantūros studijose.

Kai studijuoti nusprendžia gausų žinių bagažą sukaupęs, įdirbį jau turintis ir konkrečių žinių pasisemti ateinantis specialistas, aukštoji mokykla susiduria su iššūkiu – turi per trumpą laiką susiorientuoti ir rasti trūkstamos kompetencijos specialistų, galinčių suteikti specifinių žinių. Vėl atsiranda akstinas bendradarbiauti, pasižvalgyti į kitus universitetus.

„Universitetas nėra parduotuvė, kurioje sudėliotos prekės ir belieka užsukti bei pasiimti tai, ko reikia. Verslas ateina su savo specifiniais poreikiais, bet mums tai stimulas judėti į priekį, išsiaiškinti savo galimybių ribas ir jas praplėsti“, – sako KTU MIDF dekanas.

 

Atsivežti ar užsiauginti?

Šiuo metu verslas, ypač orientuotas į inovacijų kūrimą, susiduria su ne vienu iššūkiu, iš kurių bene aktualiausias – reikiamos kvalifikacijos specialistų trūkumas. Užduotis tokį rasti dar labiau pasunkėja, jeigu pats esi tos srities novatorius. Vienas galimų šio klausimo sprendimo būdų – trūkstamo specialisto ieškoti užsienyje. Juk kaip verslas veikia pasaulinėje rinkoje, taip ir darbo rinka darosi globali. Tai ypač akivaizdžiai matyti IT sektoriuje, kai pasaulinės bendrovės atėjo plėtoti verslo į Lietuvą. Taigi, kaip įmonei spręsti dilemą – nusipirkti ar užsiauginti reikiamą specialistą?

Ieškoti užsienyje – logiškas, grįstas noru turėti čia ir dabar kelias. Bet užsieniečiui greičiausiai teks taikytis ir prie bendrovės, ir prie vietos rinkos specifikos. O gal trūkstamas darbuotojas jau dirba įmonėje, o darbdaviams tiesiog reikia atidžiai apsižvalgyti? Užsiauginti specialistą – ne toks greitas, bet perspektyvus ir atsakingas kilusios dilemos sprendimo būdas. O žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, ateityje ne tik įmonei, bet ir valstybei leisiantis įgyti konkurencinį pranašumą.

Tą patį galima pasakyti ir apie trūkstamas žinias: jų galima įgyti kartu keliant ne tik darbuotojo, savo įmonės, bet ir visos dominančios srities mokslo ir tyrimų bazių lygį bei specialistų kvalifikaciją.

„Toks atvejis, kad studijas finansuotų verslas – bene pirmasis Lietuvoje“, – apie biomasės deginimo technologijas kuriančios ir diegiančios įmonės UAB „Enerstena“ generalinio direktoriaus Virginijaus Ramanausko sprendimą KTU MIDF Šilumos ir atomo energetikos katedroje įsteigti inovacijų doktorantūros vietą sako šio fakulteto dekanas A.Vilkauskas.

KTU rektorius Petras Baršauskas taip pat džiaugiasi nauja tendencija, kad ne tik valstybė, bet ir mūsų verslas ima remti mokslą. Investuodamas į žmogų Lietuvoje ir pasirinkdamas mokymo įstaigą verslas kartu kuria dabartinės dinamiškos darbo rinkos ir verslo lūkesčius atitinkančią specialybę ir bazę, kuria naudojantis ugdoma daugiau gebančių kurti specialistų.

„Verslas tampa pajėgus kurti pridėtinę naudą, kartu tobulindamas ir savo produktą, o ne, tarkime, jį gamindamas pagal užsienio kūrėjų brėžinius. Ne paslaptis, kad pas mus vyrauja gana įprasta apdirbamoji pramonė, mums trūksta stiprių savų produktų, arba, kaip dabar populiaru sakyti, „brendų“, kurie duoda daugiausia naudos. Todėl kai atsiranda žmonių, gebančių tokius dalykus kurti, kartu kuriama ir aplinka, palanki naujiems protams atsirasti. Vadinasi, investuodamas į žmogų Lietuvoje iš tiesų investuoji ir į būsimą aplinką, ir į naujus produktus. Įdėdami kelis eurus, kartu su verslu užkuriame didelį energinį variklį“, – dėsto A.Vilkauskas.

Kodėl šį energinį variklį KTU pirmoji užkūrė būtent energetikos bendrovė, MIDF dekanas turi savų įžvalgų. „Energetikos sritis – tam tikra prasme kaip vanduo ir oras. Nė vienas mūsų negyvena be energijos – vienokiu ar kitokiu pavidalu visi esame jos vartotojai, jai išleidžiantys labai daug pinigų. Jeigu suskaičiuotume, kokia atlyginimo dalis tenka susimokėti už energiją, pamatytume, kad mes esame jos vergai“, – atkreipia dėmesį A.Vilkauskas.

Mažinti vartojimą sudėtinga, todėl belieka ieškoti sprendimų, kaip sutaupyti. Jeigu energijai išleistume mažiau, daugiau galėtume skirti papildomiems naujiems produktams kurti ar įvairesnėms verslo įmonėms atsirasti. Todėl žinios tampa ypač vertingos.

Užs. Nr. AJG 8122

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...