2010 Rugpjūčio 26

Alžyras

Per Šiaurės Afriką – su ginkluota palyda

veidas.lt

"Veido" archyvas

Alžyre gausu istorijos, kultūros ir gamtos paminklų, o žmonės draugiški ir paslaugūs

“Alžyras užlieja begale įspūdžių ir kontrastų”, – sako televizijos žurnalistė Aušra Vercinkevičiūtė, kartu su dviem draugėmis ir draugu keliavusi po šią lietuviams beveik nepažįstamą Šiaurės Afrikos šalį.

Nors ši valstybė turi net 965 km sieną su Tunisu, kuriame poilsiauja tūkstančiai lietuvių, tačiau į Alžyrą užsuka tik vienas kitas turistas iš Lietuvos. Taip pat ir iš kitų šalių. O ir tie reti svečiai čia negali žengti nė žingsnio be civiliniais drabužiais vilkinčių policijos pareigūnų palydos (ne tik vaikščiodami po kurortus, bet net ir eidami į tualetą). Mat čia neramu: sklinda kalbos, kad kažkur šios šalies teritorijoje, Sacharos viduryje, glaudžiasi “Al Qaedos” grupelės, ypač mėgstančios pakutenti nervus europiečiams. Gal dėl to mūsiškė Užsienio reikalų ministerija primygtinai siūlo keliskart pagalvoti prieš ten vykstant. “Keistas jausmas apima dėl tos palydos, – sako Aušra. – Tačiau ir “Al Qaedai” pakliūti į nagus nesinori”.

Iš Lietuvos kelionės į Alžyrą rengiamos itin retai. Vis dėlto galimybių ten patekti yra – lengviausia perTunisą. Galima įsigyti kelių dienų kelionę iš tenykščių verslininkų arba prisišlieti prie Varšuvoje renkamų lenkų grupių. Dar vienas kelias – per Libiją, tačiau kaina tokia, kad noras net turtingiems vakariečiams greitai išgaruoja.

Kaip keliaujama po Alžyrą? Labai neįprastai. Keliautojai dažniausiai sėdi turizmo firmos autobusiuke ir darda nesuskaičiuojamus kilometrus po žalią ir pasakiškai gražią šalį. Priekyje visuomet ginkluotas policijos eskortas, o jos ekipažai kas keliasdešimt kilometrų keičiasi.

Valdžia turistams būtinai parūpina ir prielipą gidą, kuris atvykėlius lydi, saugo ir kontroliuoja visą kelionę: kartu miega viešbutyje, drauge pusryčiauja ir vakarieniauja, jo tenka atsiklausti, ar galima išlipti iš automobilio ir nufotografuoti kokį nors objektą. Gidas dirba pagal instrukcijas ir iš anksto suplanuotą programą. Na, o turistai po kiek laiko su palyda apsipranta ir jų dėmesys nukrypsta kitur.

Grožis gniaužia kvapą

"Veido" archyvas

“Alžyras – gražiausia Šiaurės Afrikos šalis. Tokia, kad net kvapą gniaužia”, – tikina pašnekovė, pervažiavusi kone visas Magribo šalis, ir papasakoja apie Konstantinos miestą, kurį rašytojas Alexandre’as Dumas pavadino skraidančia Guliverio sala. Na jau tikrai, nė kiek neapsiriko: net patiems drąsiausiems susisuka galva žvelgiant nuo vieno iš keturių Konstantinos miesto tiltų – vienintelio kelio, jungiančio miestą su išoriniu pasauliu.

Konstantiną ant aukštos uolos II amžiuje pastatė romėnai. Senovėje jis vadintas Cirta ir tai buvęs Alžyro politikos, ekonomikos bei kultūros centras. Dabar tai ketvirtas pagal dydį šalies miestas, kuriame veikia islamo universitetas bei aukštoji medicinos mokykla.

Be jokių abejonių, jei turistams būtų lengviau patekti į šalį, miestas akimirksniu taptų ne mažiau žymus nei, pavyzdžiui, Meteoros vienuolynai Graikijoje. O kol kas pusės milijono gyventojų mieste tėra dešimt kuklių viešbutukų.

Beje, nepaisant pasakiško grožio, Konstantina kažkodėl nepateko į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, nors jame yra keletas kitų miestų, menančių romėnų laikus: Džemila su įspūdingais amfiteatrais, puikiai išlikęs imperatoriaus Trajano statytas Timgadas ir Tipaza, kurioje yra ne tik romėnų, bet ir finikiečių, pirmųjų krikščionių, bizantiečių pastatų liekanų.

Kiti penki Alžyro objektai UNESCO sąraše irgi intriguoja. Štai Beni Hamado al Kalaa – pirmoji hamadidų emyrų sostinė, įkurta 1007 m., arba X amžiaus M’Zabo slėnio unikalios įtvirtintos musulmonų gyvenvietės. Žavi ir Tasili Adžero plynaukštės – gamtos ir pirmykščių dailininkų sukurtas stebuklas: tarp europiečio akiai neįprasto mėnulio peizažo – viena didžiausių pasaulyje piešinių ant uolų kolekcija. Daugiau kaip 15 tūkst. piešinių ir graviūrų – įrodymas, kad prieš 8 tūkst. metų dabartinės Sacharos vietoje tyvuliavo ežerai, juose plaukiojo žuvys, pakrantėse ganėsi stirnos, o jas medžiojo meškos.

"Veido" archyvas

Žadą atima ir senasis Alžyro sostinės Alžyro centras: citadelė, senos mečetės ir turkiško stiliaus rūmai. Tiems, kurie yra buvęs kitapus sienos – Kartaginoje, bus labai įdomu, nes Alžyras kartu su Kartagina IV a. pr. m. e. sudarė didžiulį jungtinį prekybos uostą.

Sutikite, net jei nebūtų šių grožybių, į Alžyrą verta traukti vien dėl Sacharos. Beje, arabai ten gyvena tik oazėse, dar apie 1,5 mln. berberų ir tuaregų klajoja. O 31 milijonas alžyriečių telkiasi šalies šiaurėje, o ypač tankiai gyvenama žaliuose, derlinguose plotuose palei Viduržemio jūrą.

Gailestingumas religijų nepaiso

Retiems turistams nemažą įspūdį paprastai daro ir Viduržemio jūros kurortas Anaba. Be bangų skalaujamų uolėtų krantų, kvapą gniaužiančios gamtos, čia yra ir katalikų bažnyčia. Tikrų tikriausia, XIX amžiuje statyta veikianti Šv.Augustino katedra. “Vietinis kunigas labai apsidžiaugia kiekvieną kartą sutikęs katalikų, mielai kviečia pasižvalgyti, bet čia labiausiai laukiami ne turistai, o vietiniai gyventojai”, – pasakoja Aušra.

Beje, nors oficialiose šalies interneto svetainėse skelbiama, kad 100 proc. Alžyro gyventojų – musulmonai, iš tiesų šalyje kas dešimtas yra netikintis. Dar manoma, kad Alžyre gyvena apie 50 tūkst. krikščionių, ir nepaisant to, kad šalis ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija, net iki 30 tūkst. jų yra protestantai. Beje, oficialių duomenų nėra, nes Alžyre įstatymai draudžia surašymus pagal etninius, religinius ar lingvistinius kriterijus.

Bet grįžkime prie katedros. Pasirodo, per metus jos apžiūrėti ateina apie 1700 vietinių gyventojų. “Mums kunigas pasakojo, kad šalia katedros daug dešimtmečių veikia krikščioniška senų, vienišų žmonių prieglauda. Bet įdomiausia, kad šiandien joje gyvena šešiasdešimt musulmonų, – taigi gailestingumas religijų nepaiso”, – pasakoja keliautoja.

Moterims – daugiau teisių

"Veido" archyvas

80 proc. šalies teritorijos užima Sachara

Nors Alžyras ir labai uždara šalis, palyginti su kitomis arabų šalimis, ji skiriasi pagal požiūrį į moteris. Pasirodo, 70 proc. Alžyro teisininkų yra moterys, dauguma medikų – irgi moterys, 60 proc. universiteto studentų – merginos. Vis dėlto šalyje galioja įstatymas, draudžiantis moteriai ištekėti be giminaičio sutikimo.

Beje, alžyriečiai gana raštingi: tik trečdalis nemoka skaityti ir rašyti, o vidutine gyvenimo trukme jie netgi lenkia mus – gyvena iki 74 metų. Ir dar vienas skaičius kelia pavydą: net 69,5 proc. gyventojų šalyje sudaro 15–64 metų žmonės.

Nors darbingų piliečių daug, didžiausias pajamas šalis vis dėlto gauna iš milžiniškų naftos ir dujų atsargų, kurias noriai siurbia buvusios kolonistės Prancūzijos kompanijos. Tarp 60-ies Afrikos valstybių Alžyras užima pirmą vietą pagal dujų gavybą, antrą pagal naftos gavybą (pajamos už iškasamas energijos žaliavas sudaro net 30 proc. šalies BVP ir net 95 proc. viso eksporto). Pirmą vietą Alžyras užima ir pagal pagaminamo vyno kiekį, antrą – pagal kviečių, citrusų derlių bei alyvų aliejaus gamybą.

Taigi Alžyras atsiduria turtingiausių Afrikos valstybių trejetuke, dėl to net 68 proc. kelių čia asfaltuoti, o bendras geležinkelių ilgis viršija 4 tūkst. km. Tačiau sotų kąsnį nuo gamtos turtų kanda ne visi: šalyje gausu ir labai neturtingų žmonių, žinoma, dauguma jų – klajokliai berberai.

Pilvo malonumai

Ne pro šalį į Alžyrą užsukti ir gurmanams. Šiaip ar taip, šios šalies maisto ruošimo tradicijoms – per 2 tūkst. metų. Suprantama, kad per tokį laiką šalies, kuri stovėjo kelių sankryžoje, kulinarijai didelę įtaką turėjo keliautojai, pirkliai, užkariautojai, emigrantai ir imigrantai.

Su finikiniečiais į Alžyrą atkeliavo dešra, su kartaginiečiais – kviečiai ir manų kruopos, o kuskusą alžyriečiai išmoko gaminti iš berberų. Arabai atgabeno prieskonių. Su turkais šalyje pasirodė saldumynai, o naujasis pasaulis pasiūlė bulvių, pomidorų, cukinijų ir aitriųjų paprikų. Taigi dabar čia galima ragauti gardžių mėsos ir daržovių patiekalų.

Vienas tradiciškiausių – chorba, ėrienos ar vištienos kepsnys su daržovėmis, gausiai pagardintas prieskoniais.

Kuskusas gali būti patiekiamas su vištiena bei daržovėmis. Populiarūs ir kebabai, mėsos kukuliai, duona iš manų kruopų.

Tradicinis troškinys iš avienos ar vištienos gaminamas specialiame moliniame puode tadžine. Gaminamos ir avienos dešrelės, o stojus ramadanui verdama sriuba iš pomidorų, lęšių, svogūnų, ryžių, česnakų ir įvairių prieskonių.

Alžyriečiai mėgsta užkandžiauti alyvuogėmis, svogūnais įdarytais pyragėliais, kiaušiniais. Desertui gaminami medaus pyragėliai arba cukriniai sausainiai. Ir, žinoma, niekaip išsisuksite nuo puodelio juodos, labai stiprios kavos.

Beje, derėtų žinoti, kad Alžyre valgoma prie žemų stalų, o maistas imamas tik dešinės rankos nykščiu, smiliumi bei viduriniu pirštu. Jei maistą imsite visais pirštais, šeimininkai pamanys, kad esate ėdrūnas. Kairiąja ranka maisto liesti negalima – ji laikoma nešvaria.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (4)

  1. meriam meriam rašo:

    laba diena mano pagyros uz grzu straipsi tik jame ne viskas teisinga.As ir pati gyvenu sioje nuostabioje salyje ir galiu pasakyti kad ka jus cia parasete apie maista tai yra neteisybe nes chorba tai sriuba pirmiausia o vynas cia aplamai negaminamas :)

  2. bybiskiausai bybiskiausai rašo:

    pusk nx zalupa tu

  3. Anonimas rašo:

    butent vynas negaminamas

  4. Rima Rima rašo:

    Neteisybe
    Pati turiu 2 vyno butelius atveztus man i Alzyro :) Beje vynas labai puikus ir skanus!


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...