2011 Kovo 18

Konfliktai

Ar įmanoma demokratija Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose

veidas.lt

Diktatoriaus nuvertimas yra tik pirmas žingsnis siekiant sukurti demokratinį režimą. Antrasis žingsnis bus kur kas sunkesnis.

Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų paveikslas neatpažįstamai keičiasi. Daugelį metų šalis valdę ir bet kokias opozicijos apraiškas brutaliai malšinę tironai nebegali jaustis saugūs. Tuniso ir Egipto lyderiai jau nuversti, Libijoje tęsiasi kovos, o nemaža dalis Vidurio Rytų valstybių autokratų stengiasi išlikti poste žadėdami įvairiausias reformas.

Dalis specialistų jau prakalbo apie Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose brėkštančią demokratijos aušrą, tačiau kiti apdairiai perspėja, kad vien diktatorių pašalinimo demokratijai sukurti nepakanka.

Dviguba užduotis

“Tegul negreit atomazga ir galas, / Ir Vandome ilgai stovės kapralas, / Bet laikas eis. Pasėliai užderės, / Ir kraujas ims giedot, ir širdys – plakti, / Ir dar užgims išpranašautos naktys, / Kolonos grius, ir mitai subyrės”, – taip skamba fragmentas iš poeto Tomo Venclovos eilėraščio “Delacroix”, kuriame kalbama apie diktatorių kulto žlugimą ir žmogaus širdyje neblėstantį laisvės siekį.

Būtent tą dabar matome Šiaurės Afrikoje, kur jau krito Tuniso lyderis Zine’as al Abidine’as bin Ali ir gipto diktatorius Hosni Mubarakas. Tolesnė įvykių eiga šiose valstybėse gali padėti atsakyti į klausimą, ar arabų šalyse yra įmanoma demokratija.

Buvęs Izraelio užsienio reikalų ministras, o dabar Toledo tarptautinio taikos centro viceprezidentas Shlomo Ben-Ami perspėja apie antrąją revoliucijos bangą, kurią įvykdo arba daug konservatyvesnės, arba daug radikalesnės jėgos, iškraipančios pirminius revoliucijos tikslus. Ne paslaptis, kad Prancūzijos revoliucija baigėsi Napoleono diktatūra, Irano revoliucija – teokratine visos šalies priespauda.

Pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau, tačiau pagrindinis visiems dabar rūpimas klausimas, kur pasuks Egiptas. Sh.Ben-Ami klausia, ar Egiptas priims jaunimo, kuris buvo pagrindinė jėga per Kairo Tahriro aikštėje vykusius protestus, idėjas apie pliuralistinę demokratiją, ar bus paklusta visuomenėje vis dar vyraujančioms konservatyvioms idėjoms.

Neseniai “Pew Research Center” atlikta apklausa parodė, jog 95 proc. egiptiečių nori, kad islamo religija vaidintų lemiamą vaidmenį politikoje, 80 proc. pritarė idėjai, kad svetimautojai turėtų būti užmėtomi akmenimis, 45 proc. šalies gyventojų yra neraštingi, o 40 proc. gyvena iš mažesnių nei dviejų dolerių per dieną pajamų. Šie žmonės gali būti itin paveikūs įvairiausių radikalų, siekiančių pakeisti nuverstą lyderį ir tapti naujais autokratais, vilionėms ir pažadams. Trumpai tariant, “Facebook” ir “Twitter” karta, stovėjusi revoliucijos avangarde, toli gražu nėra gausiausia ir įtakingiausia šalyje.

Sh.Ben-Ami teigimu, tikros revoliucijos įvyksta tik tuomet, kai visiškai išardoma senoji represinė sistema. Tačiau, pasak jo, Egipte taip neįvyko, nes didžiulę įtaką išsaugojo bene pagrindinė represinė institucija – kariuomenė, įkaite laikanti visą visuomenę. Kol kas kariuomenė įvykdė tik vieną protestuotojų reikalavimą – atsikratė H.Mubarako. Tačiau Sh.Ben-Ami pabrėžia, kad pačioje kariuomenėje jokio kadrų valymo nebuvo. Kad Egiptas galėtų žengti demokratijos keliu, jo nuomone, būtina smarkiai apriboti kariuomenės vaidmenį politikoje.

Nuo įvykių eigos Egipte daugiausia priklausys ir tai, ar bus paneigta teorija, kad arabų šalims galimi tik du pasirinkimo variantai – tarp sekuliarios ir represinės autokratijos ir tamsuoliškos bei represinės teokratijos. CNN korespondentas Johnas L.Esposito teigia, jog arabų valstybių diktatoriai savo represijas ilgą laiką teisino tuo, kad alternatyva jiems tėra chaosas ir islamistų įsigalėjimas. Egiptas gali įrodyti, kad įmanomas ir trečias kelias – demokratija, kai nuvertus diktatorių įtvirtinama pliuralizmu grįstai visuomenei atskaitinga valdžia. Pirmoji užduotis nuversti “kapralą” jau įvykdyta, lieka antroji, tačiau sunkiausia dalis.

“Visi stebi situaciją ir viliasi, kad šis judėjimas, kuris atrodė lyg nekaltas, spontaniškas daugiausia jaunų žmonių, siekiančių laisvės, socialinės lygybės ir pamatinių teisių, judėjimas Tunise ir Egipte neišsigims į naują represinį režimą”, – sako Libano arkivyskupas Paulis Sayah.

Bruzda ir kitos šalys

Įvykiai Egipte, Tunise ir Libijoje privertė sunerimti ir kitų arabų valstybių lyderius. Didelis nedarbas, skurdas, plačiai išsikerojusi korupcija, represinė politika – būtent šios priežastys dažniausiai kursto nepasitenkinimą arabų šalyse.

Omanas, Jordanija, Bahreinas, Alžyras, Kuveitas – visos šios šalys pastaruoju metu susidūrė su didesnio ar mažesnio masto protestais. Tiesa, daugumą šių protestų išprovokavo ne siekis pakeisti režimą, o tik noras atkreipti dėmesį į visuomenės skaudulius. Valdžios atsakas skirtingose valstybėse taip pat buvo skirtingas. Vienur apsiribota papildomomis išmokomis, kitur žadama ir politinių reformų.

Štai Omane sultonas pažadėjo kiekvienam užsiregistravusiam bedarbiui skirti 150 rialų (390 JAV dolerių) mėnesinę išmoką. Apie politines reformas čia kol kas nekalbama. O Jemene, kurį kamuoja ne tik šiitų sukilimas, kova su “Al Qaedos” teroristais, bet ir vandens trūkumas, per protestus žuvo ne mažiau kaip 30 žmonių. Protestuotojai reikalauja, kad trauktųsi nuo 1978 m. šalį valdantis Ali Abdullah Salehas. Šis savo ruožtu žada trauktis tik po 2013-aisiais vyksiančių rinkimų. Alžyre protestuotojams pavyko pasiekti, kad būtų panaikinta 19 metų galiojusi nepaprastoji padėtis, o Jordanijoje karalius Abdullah II po protestų prisaikdino naują vyriausybę.

Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris teigia, kad arabų pasaulyje vyksta epochinės permainos, ir laikai, kai kiti regionai modernizavosi, o Vidurio Rytai miegojo prispausti tironų, jau baigiasi. Jo teigimu, esminių permainų neišvengs nė viena regiono valstybė, tarp jų ir Sirija bei Saudo Arabija. “Nėra jokios priežastis manyti, kad Saudo Arabija atspari revoliucijai”, – tvirtina politikos apžvalgininkas Madawi al-Rasheedas.

Šalies ekonominė plėtra prisidėjo prie tam tikrų visuomenės sluoksnių, ypač susijusių su valdančiuoju elitu, gerovės kilimo, tačiau pilna neišspręstų socialinių problemų, tokių kaip išsilavinusio jaunimo nedarbas. Šiandien beveik 40 proc. jaunuolių, kurių amžius svyruoja nuo 20 iki 24 metų, yra bedarbiai. Šalies kalėjimuose daugybė politinių kalinių, išdrįsusių raginti režimą imtis reformų. Problemų netrūksta ir Sirijoje, kurioje nuo pat 1963 m. galioja nepaprastoji padėtis, smarkiai ribojanti piliečių laisves.

“Tai, kas šiandien vyksta arabų pasaulyje, yra revoliucija, kuri Vidurio Rytams gali tapti tuo, kuo Europai tapo 1789 m. Prancūzijos revoliucija: giliais ir radikaliais pokyčiais, radikaliai pakeičiančiais iki tol buvusią padėtį. Kiek dar bastilijų kris šiame regione ir kokia kaina, niekas negali pasakyti. Vienintelė pastarųjų laikų analogija yra sovietinio bloko žlugimas 1989–1991 m., atvedęs ir prie pačios Sovietų Sąjungos žlugimo”, – teigia knygos “Emocijos geopolitika” autorius Dominique’as Moisi.

Diktatorių mokytojo galas?

Bene svarbiausia “Bastilija”, į kurią dabar krypsta viso pasaulio akys, yra Libija. Muammaro Gaddafi’o nuvertimas itin svarbus ne tik dėl to, kad taip būtų iš posto pašalintas daug metų šalį brutaliai valdęs tironas, tačiau ir dėl to, kad būtent šis lyderis ilgą laiką rėmė įvairius diktatorių režimus tiek Afrikoje, tiek kituose žemynuose. Be to, M.Gaddafi’o paramos ne kartą sulaukė ir teroristinės organizacijos, tokios kaip Kolumbijos FARC.

2001 m. pasirodžiusioje knygoje “Anarchijos kaukė” Stephenas Ellisas teigia, kad netoli Bengazio miesto įkurtas Pasaulio revoliucinis centras tapo tikru “Harvardu ir Jeiliu ištisai Afrikos revoliucionierių kartai”. Libijos diktatorius M.Gaddafi buvo vienas veiksnių, lėmusių padėties Afrikoje destabilizavimą.

Juk M.Gaddafi rėmė kraugerišką Roberto Mugabe’s režimą Zimbabvėje, karo nusikaltimais kaltinamą Liberijos pilietinio karo antiherojų Charlesą Taylorą, Siera Leonės jungtinio revoliucinio fronto lyderį Foday Sonkoh, kuris netrukus  bus teisiamas už karo nusikaltimus. Tad M.Gaddafi’o nuvertimas svarbus laukiant pokyčių ne tik naftos turtingoje Libijoje, bet ir visoje Afrikoje, kurioje šis Libijos diktatorius žaidė savo kruvinus žaidimus kovodamas dėl įtakos.

Ekseterio universiteto Vidurio Rytų studijų programos vadovas Omaras Ashouras teigia, kad diktatoriniai šio regiono režimai nesugeba reformuotis, jie tik yra įvaldę taktiką, kaip vykdyti įvairiausius kosmetinius pokyčius, siekiant kaip galima ilgiau pratęsti savo gyvavimą. Belieka tikėtis, kad šįkart tokia taktika neišdegs ir Vidurio Rytai pagaliau sulauks reikšmingų permainų demokratizavimosi link.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...