2012 Vasario 23

Paryžiaus ir Berlyno “santuoka” – iš meilės ar desperacijos?

veidas.lt


A.Merkel prancūzus prezidento rinkimuose ragins balsuoti už N.Sarkozy. Jis jai – vienintelis šansas išsaugoti naująją ES sutartį, ji jam – vienintelė galimybė būti perrinktam antrai kadencijai.

“Nicolas Sarkozy parėmė mane per mano rinkimų kampaniją. Dabar mano eilė jam atsilyginti tuo pačiu”, – tokiais precedento neturinčiais žodžiais Vokietijos kanclerė Angela Merkel padėkojo Prancūzijos prezidentui N.Sarkozy už jo paramą siekiant naujos Europos Sąjungos sutarties, mainais pasižadėdama remti N.Sarkozy kandidatūrą per Prancūzijos prezidento rinkimus.
Turint omenyje ištisus dešimtmečius trunkančius Vokietijos ir Prancūzijos ginčus dėl smulkmenų ir rimtus nesutarimus dėl įvairių užsienio politikos ar ekonomikos klausimų bei prisimenant šimtmečius trunkančią frankų ir germanų trinties istoriją, A.Merkel sprendimas atrodo išties stulbinantis. Tačiau analitikai tuoj pat priduria – lygiai tokia pat stulbinanti atrodo ir Europą ištikusi krizė.
Vieni politologai A.Merkel sprendimą pavasarį kartu su N.Sarkozy dalyvauti jo rinkimų kampanijos renginiuose vadina desperacija. Kiti – labai pragmatišku požiūriu, mat jei Prancūzijos prezidentu bus išrinktas kairiųjų atstovas, jis greičiausiai pakeis šalies kursą ir nepalaikys “Merkozy” sugalvoto ES sutarties teksto. O tada – vėl visa daina iš naujo.
“A.Merkel tiesiog purto siaubas pagalvojus apie tai, kad nauju Prancūzijos prezidentu gali tapti socialistas Francois Hollande’as. Visų pirma jis palaiko A.Merkel labai kritikuojamą idėją išleisti euroobligacijas ir tokiu būdu išspręsti euro zonos skolų krizę. Be to, jis nepritaria idėjai įtvirtinti skolinimosi ribų Prancūzijos konstitucijoje, kaip to iš ES šalių tikisi A.Merkel ir N.Sarkozy.
“N.Sarkozy ir F.Hollande’o nesutarimai – tai ideologinis konfliktas tarp dviejų fundamentalių koncepcijų: dešiniųjų požiūrio, kad reikia stiprinti konkurencinį pranašumą, ir kairiųjų noro perskirstyti bendrąsias gėrybes”, – apibendrina Vokietijos krikščionių demokratų generalinis sekretorius Hermannas Gröhe.
Tad A.Merkel ne veltui taip nemėgsta kairiųjų pažiūrų F.Hollande’o. Na, o N.Sarkozy irgi neišpasakytai džiaugiasi A.Merkel parama, nes vienas pats jis šį kartą, ko gero, lauke ne karys: prancūzų apklausos rodo, kad N.Sarkozy per rinkimus gresia triuškinantis pralaimėjimas, o A.Merkel prancūzams yra neabejotinas autoritetas ir gali pakoreguoti jų nuomonę apie kandidatus.
Pavyzdžiui, Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” skaičiuoja, kad N.Sarkozy per vieną savaitę savo pasisakymuose Vokietiją pamini vidutiniškai 15 kartų – jis žino, kad prancūzams tiesiog žandikaulis atvimpa girdint apie Vokietijos socialines reformas, gamybos apimtį, nedarbo lygį. Net N.Sarkozy partiečiai jau užsimena, kad dabartinio prezidento simpatijos Vokietijai tampa savotiška obsesija.

Lemtingas tandemas

Dar prieš keletą metų tokios simpatijos būtų buvusios sunkiai įsivaizduojamos. Prisiminkime, kaip kadencijos pradžioje hiperaktyvus ir nervingas N.Sarkozy niekaip nerasdavo kalbos su santūria, racionalia ir į kompromisus nelinkusia Vokietijos kanclere. Ją be galo erzino Prancūzijos prezidento pomėgis būtinai patapšnoti per petį ar net įžnybti savo pašnekovei.
Dabar jie į visus ES forumus atvyksta drauge, sėdasi į gretimus krėslus, pozuoja žurnalistams ir yra lyginami su įsimylėjusiais jaunavedžiais. Tik klausimas, ar ši santuoka tikrai iš meilės, ar tik iš išskaičiavimo kovojant su bendru priešu – socialistų kandidatu.
Kad ir kokie būtų Paryžiaus ir Berlyno draugystės motyvai, “Merkozy” ryšys šiuo metu nepajudinamas. O istorija rodo, kad jei vokiečiai ir prancūzai kažkuriuo metu vis dėlto randa bendrą kalbą, gimsta koks nors unikalus projektas, vėliau darantis įtaką kelių kartų gyvenimui.
Štai Konradas Adenaueris ir Charles’is de Gaulle’is nukaldino Eliziejaus sutartį, dar žinomą Draugystės sutarties vardu. Verdene (Prancūzijoje), praėjus 68 metams po Pirmojo pasaulinio karo, pagerbdami aukas už rankų susikibo Helmutas Kohlis ir Francois Mitterand’as.
Dabar laikas atėjo “Merkozy” projektui – sutarčiai, kuri pirmą kartą ES istorijoje numato bendrą fiskalinę politiką ir iš esmės naikina sienas tarp atskirų ES narių, bet sulaukia ir gausios kritikos dėl to, kad iš esmės visus sprendimus perleidžia dviem supervalstybėms, kitoms, mažesnėms, palikdama antraeilį vaidmenį sprendžiant savo pačių reikalus.
Bet kuriuo atveju tai istorinė sutartis, kurią, jei pavyks, visiems kitiems europiečiams “prakiš” istorinis Vokietijos ir Prancūzijos lyderių tandemas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...