2012 Balandžio 18

Ką išsirinks prancūzai: gerą kandidatą ar gerą prezidentą?

veidas.lt


2007-ųjų prezidento rinkimai Prancūzijoje su kandidatus palaikančiomis įžymybėmis buvo panašūs į mugę. Šiemet viskas daug rimčiau: tauta nusivylusi, nepatikli ir reiklesnė.

Prancūzai šalies prezidentą rinks jau šį sekmadienį, balandžio 22-ąją. Problemos šalyje nenaujos: nedarbas, kainų kilimas, socialinių būstų stygius. Tačiau šiandien jos daug skaudžiau išgyvenamos dėl svarbios aplinkybės – krizės.
Kandidatai į prezidentus itin įsijautę į gelbėtojų vaidmenį: toliau kaišioja įgrisusius faktus, žadėdami išvaduoti iš visų mizerijų, arba atvirkščiai – tikina, kad pasaulinė krizė niekados neegzistavo, ir gundo utopinėmis programomis. O baisiausia, kad dėl visų bėdų jie kaltina pačius prancūzus: esą šie leidosi apgaunami dabartinio šalies vadovo.
„Tuščios politikų šnekos šiemet gali lemti masinį rinkėjų neaktyvumą“, – sako 41 metų Philippe’as Vergat, dirbantis siuntų vežėju vienoje transporto įmonėje.
„Prancūzams nereikia vadovo, kuris nuolat kelia stresą traukdamas antikrizinius planus. Taigi laimės tas, kuris bus mažiausiai panašus į 2007 m. išrinktą prezidentą“, – prognozuoja socialinės apklausos. Prieš penkerius metus sociologai tikino, kad prancūzai nori prezidento, artimo liaudžiai. Bėda ta, kad Nicolas Sarkozy tuo naiviai pasikliovė.
Pretendentų į prezidentus šiemet dešimt. Ir nors pasirinkimas gausus, net 75 proc. prancūzų mano, kad intriguojančių asmenybių tarp jų nėra, rinkimų kampanija neįdomi, per ilga ir pernelyg intensyvi. Žmonės pavargę nuo nesibaigiančių mitingų, įkyraus kvietimo mobilizuotis. Vis dėlto du kandidatai apylygiai dalijasi rinkėjų dėmesį. Nors vienas jų, dabartinis prezidentas N.Sarkozy, prancūzams jau pabodęs, o antrasis, socialistas Francois Hollande’as, – nepakankamai įtaigus.

N.Sarkozy – kritikos strėlių lietus

Iki šiol N.Sarkozy išsiskyrė talentu burti ir jį palaikančiuosius, ir priešininkus. Puiki iliustracija – dabartinis ministrų kabinetas, sudarytas iš skirtingų partijų narių. Štai F.Hollande’as, besipuikuojantis gebėjimu vienyti, žada, kad jei bus išrinktas, nušluos viską, kas padaryta „išeinančio“ vado.
Iš N.Sarkozy šiemet reikalaujama kur kas daugiau nei iš kitų pretendentų. Jo valdžia pastaruoju metu itin kritikuojama. Prezidento nepagailėta ir po kovo mėnesį Prancūziją sukrėtusios dramos – žudynių Montobane ir Tulūzoje. Nors N.Sarkozy mobilizavo saugumo pajėgas taip, tarsi šaliai grėstų didžiausias teroristinis išpuolis, oponentai F.Hollande’as ir Francois Bayrou be skrupulų įvardijo kaltuosius – esamą valdžią.
N.Sarkozy prikišama prezidentinės laikysenos stoka. Kliūva ir jo ambicingumas: profesinių sąjungų vadas Bernard’as Thibault smerkia prezidentą už tai, kad šis „asmeninę jėgą pavertė valdžios metodu“. N.Sarkozy, pagrasinęs imtis šalį reguliariai paralyžiuojančio streikų reikalo, užsitraukė sindikalistų nemalonę. Šie prezidentą laiko atsakingu už didėjančią bedarbių savigraužą, lyčių nelygybę, pensininkų skurdą, imigrantų stigmatizaciją. O centro kandidatas į prezidentus F.Bayrou kaltina N.Sarkozy aktualiausių problemų – skolų ir skurdo maskavimu.
„Lengva kalbėti tiems, kurie neišrinkti ir kurie neprisiima atsakomybės“, – teisinasi N.Sarkozy, apsisprendęs balotiruotis antrai kadencijai. Vis dėlto jis nekuklus: didžiausia savo klaida sako laikąs tai, kad prezidento darbą pavertė normaliu, o ne simboliniu, kaip neva buvę iki tol.
Dauguma kandidatų virkauja, esą jei būtų išrinkti, darbą tektų pradėti ant nuniokotų valstybės pagrindų. Pasirodo, ne vienas N.Sarkozy dėl to kaltas. Ekonomistai pastarąjį trisdešimtmetį Prancūzijoje vadina funkcionierių auginimo epocha. Prie viso to pridėję dabartinę krizę, matome, kad situacija išties komplikuota.
Šiandien Prancūzija yra praradusi AAA kreditavimo reitingą, ekonominis augimas šalyje stagnuoja, nedarbas siekia 9,7 proc. Nuo 2010-ųjų vien pramonė prarado 350 tūkst. darbuotojų. Legendinis N.Sarkozy pažadas „dirbti ir uždirbti daugiau“ patyrė fiasko. Profesinio persikvalifikavimo reforma, kainavusi 30 mlrd. eurų per metus, irgi pasirodė neefektyvi, nors prezidentas ja tebetiki iki šiol. Sprendimas pajamų mokestį sumažinti nuo 60 iki 50 proc. iš valstybės biudžeto atėmė 1,3 mln. eurų (jų teisėtai nesumokėjo daugiausiai uždirbantys prancūzai), ir N.Sarkozy visam laikui tituluotas „turtuolių prezidentu“. Prancūzai jam neatleidžia ir už paspartintą pensijų reformą, kuri iki 2018-ųjų esą stabilizuos biudžetinę sistemą.
Idėja mažinti valstybės tarnautojų (pavyzdžiui, išeinant pensininkui į jo vietą kito darbuotojo nebepriimama) taip pat nepasiteisino. Išeitinių išmokų suma pasirodė didesnė už tą, kuri sutaupyta naikinant etatus. Apsijuokta ir visų kritikuotą profesinės veiklos mokestį pakeitus kitu, be to, mažiau pelningu valstybės kišenei. Dar viena nesėkmė – pridėtinės vertės mokesčio (PVM) restoranuose parduodamam maistui sumažinimas nuo 19,6 iki 5,5 proc. Tikslo būta kilnaus: numušti kainas ir išsaugoti darbo vietas. Tačiau nei viena, nei kita neįvyko – praturtėjo tik restoranų savininkai.
„N.Sarkozy nėra visiškai netikęs. Jis turi patirties, yra puikus tarptautinės politikos scenoje. Tai gali jam išsaugoti vadovo postą. Dauguma prancūzų tikėjo N.Sarkozy žadamais pokyčiais, tačiau jis staiga pavirto „mažuoju Nicolas“, visiems pamokslaujančiu, visuomenę skaldančiu į dvi klases: naikinančiu viduriniąją ir ginančiu turtuolius. Tai gryno kapitalizmo politika, todėl mums nelieka nieko kita, kaip visa tai pažaboti, balsuojant už Nacionalinį frontą“, – savo nuomonę dėstė prancūzas Ph.Vergat.

Kaip balsuos prancūzai

Panašiai manančiųjų vis daugėja, todėl ekstremalios dešinės kandidatė Marine Le Pen pagrįstai viliasi, kad ją ištiks toks pat likimas, kaip ir jos tėvą Jeaną Marie Le Peną, kuris 2002-aisiais sutriuškino socialistą Lionelį Jospiną ir įsiveržė į antrąjį rinkimų turą priešais Jacques’ą Chiracą.
N.Sarkozy rinkėjus tikina, kad jam Europa – „ne veidrodis, į kurį pasižiūrima ir nebereikia judėti priekin, bet humanistinis ateities modelis“, o ekstremalios dešinės kandidatei M.Le Pen svarbesnės Prancūzijos vertybės, tad ji pasisako už grįžimą prie franko, eurą paliekant tarptautinių mainų valiuta. Ji neigiamai vertina imigrantų invaziją, o tapusi prezidente atvykstančiųjų skaičių sumažintų nuo 200 tūkst. iki 10 tūkst. kasmet. Tai neva išspręstų dalį problemų: atlaisvėtų darbo vietų, nebebūtų klaidinama šalies demografinės padėties statistika (M.Le Pen įsitikinimu, gimdo ne prancūzės, o imigrantės).
Na, o jei šie du dešinės kandidatai – N.Sarkozy ir M.Le Pen tautai atrodo per griežti, atsvaros galima paieškoti kairėje. Kaip įprasta socialistams, jų kandidatas F.Hollande’as pataikauja afroprancūzams ir žada nesąmonę – iš konstitucijos išbraukti žodį „rasė“. Jis taip pat apeliuoja į Prancūzijos užjūrio teritorijos gyventojus. Šiems jis žada pigius skrydžius ir telefono pokalbius su metropoliu, palankesnes studijų galimybes. Nenuostabu, kodėl F.Hollande’as vengia atsakyti į klausimą, ar atėjęs į valdžią sumažintų imigrantų skaičių. Beje, kai socialistų kandidatas po ypač šaltos šių metų žiemos pranešė, kad uždarys bene pusę šalies atominių jėgainių (patiriančių 5 mlrd. eurų nuostolio kasmet), buvo apkaltintas sveikos nuovokos stoka, mat dabar elektros energija Prancūzijoje yra apie 35 proc. pigesnė nei kitur.
„Esu labiau socialistas, tačiau šiandien ši partija manęs nebeįtikina nei savo programa, nei atstovais, nei kalbomis liaudžiai. Man nepriimtina F.Hollande’o politinė aplinka, be to, jis pats neturi jokios charizmos“, – tvirtina prancūzas Ph.Vergat.
Prancūzai vis dėlto turi ir savo oratorių favoritą – tai „Kairės fronto“ kandidatas Jeanas Lucas Melenchonas, save vadinantis „tuo, kuris kalba už liaudį“ ir kuriam už antikapitalizmo idėją pirmajame rinkimų ture prognozuojama 15 proc. balsų. Jis populistas, pasisakantis už pilietinį karą, ateizmą, tikinantis liaudį, kad jokios krizės nėra, ir žadantis dvigubai didesnį minimalų atlyginimą. „Dauguma prancūzų, tarp jų ir aš, J.L.Melenchono idėjose atrandame save. Jis geras kandidatas, pagarbiai kalbantis tautai. Bet problema ta, kad istorija jau parodė, jog ekstremali kairė, komunizmas, mūsų šalyje tiesiog neveikia“, – tęsia savo politinius samprotavimus Ph.Vergat.
Prancūzai, prisiklausę pažadų apie tai, kaip bus išvesti iš krizės, drąsiai teiraujasi, o kas laukia kitų laikmečio aktualijų – tarkime, homoseksualų santuokos ir eutanazijos. Pasirodo, kandidatai šiomis temomis ne itin domisi. Dabartinis prezidentas elegantiškai teisinasi, esą jis ne prieš meilę, kuri pati savaime yra nuostabi, bet prieš teisę homoseksualų poroms įsivaikinti. O štai F.Hollande’as neva pasisako už eutanaziją.
Vis mažiau laiko liekant iki rinkimų abiem kandidatams būtinas planas B: kaip patekus į antrąjį turą patraukti pralaimėjusių pretendentų šalininkus: F.Hollande’ui – J.L.Melenchono, o N.Sarkozy – M.Le Pen. Už sėkmingą rinkimų kampanijos sklaidą atsakingos ekipos pluša iš peties.
„Pavargę, pasiklydę, bet ar budrūs?“ – apibūdinimo šių dienų rinkėjams ieško politologai. Jie baiminasi, kad iš neapykantos pasidavę iracionalumui prancūzai balsuos bet kaip: ne už tą, kuris palaikomas, o prieš tą, kurio nekenčiama. Jeigu taip nutiktų, galimas daiktas, kad po pirmojo rinkimų turo tauta susivoks pati prisišaukusi bėdą, tačiau bus jau per vėlu. Taip jau buvo nutikę 2002-aisiais.

Pretendentų į prezidentus dešimt, bet net 75 proc. prancūzų nemato tarp jų intriguojančių asmenybių, o rinkimų kampaniją laiko neįdomia.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...