2013 Spalio 27

Privalomos deklaracijos baltų chalatų švariau neišbalins

veidas.lt

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko nuomone, geriausiai mūsų medicinos paslaugų kokybę apibūdina gydytis sugrįžtančių emigrantų srautas.

Kodėl prof. Liutauras Labanauskas pateko į „Veido“ įtakingiausiųjų sąrašą? Nuspėti nesunku: už jo nugaros – trys dešimtmečiai darbo vaikų ligoninėje ir penkiolika metų – Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidento poste. O juk gydytojai, kaip visi nutuokiame, – reiklūs, ambicingi ir pedantiški žmonės. Jeigu ši septynis tūkstančius narių skaičiuojanti profesinė bendruomenė atstovauti savo interesams jau penktą kadenciją patiki tam pačiam asmeniui, tai veikiausiai nėra atsitiktinumas.

Padirbėjo ir slaugytoju, ir felčeriu

Kaune užaugęs Liutauras pasakoja, kad pirmiausia buvo užsigeidęs tapti veterinarijos gydytoju. Mat moksleiviškas vasaras leisdavo pas senelį eigulį Radviliškio rajone, jo sodyboje prisižiūrėdavo įvairiausių gyvūnėlių. Ir tik abiturientu būdamas persigalvojo ir apsisprendė gydyti žmones.
Ką tais laikais, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, neturint artimų giminių medikų ar įtakingų tėvų reiškė įstoti į Kauno medicinos institutą studijuoti gydomosios medicinos, jaunesni lietuviai žino nebent iš tėvų pasakojimų. Šiandien pats šiame institute, tapusiame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dalimi, profesoriaujantis L.Labanauskas spėja, kad jam iškart pavyko įstoti todėl, jog būtent tais 1978-aisiais komjaunuolių signalų neapsikentusi valdžia pirmąkart nusprendė griebtis „antikorupcinių priemonių“: egzaminų komisijoje dėstytojus kauniečius paskutinę akimirką pakeitė jų kolegos vilniečiai (analogišką sąmyšį tą vasarą išgyveno ir Vilniaus universitetas). Taip didžioji dalis kyšių ir užkulisinių protekcijų neteko savo stebuklingos galios.
„Pamenu, per stojamąjį fizikos egzaminą, kuris buvo laikomas pačiu sunkiausiu, ant lentos jau buvo surašyti uždaviniai, kai staiga auditorijon įsiveržė grupė žmonių, liepė tiems, kurie buvo pradėję kažką žymėtis, grąžinti lapus ir pateikė visai naujas užduotis. Per kitus egzaminus dalis komisijos narių taip pat buvo iš kitų šalies aukštųjų mokyklų“, – prisimena L.Labanauskas.
O štai gydytoju pediatru Liutauras tapti pasirinko tik iš arčiau pažinęs įvairių profilių medikų darbo kasdienybę. „Praktiškai visą studijų laikotarpį dirbau įvairiose Kauno medicinos įstaigose: iš pradžių eiliniu slaugytoju, vėliau – „medicinos sesute“, nes tuomet tai buvo leidžiama vyresniųjų kursų medicinos studentams. Kaip felčeris vykdavau į iškvietimus su greitosios pagalbos gydytojų komandomis. Teko padirbėti ir chirurgijos, ir akušerijos skyriuose, netgi gimdymus gimdykloje priiminėjau, tačiau nei viena, nei kita specializacija manęs itin nesužavėjo. O paskutinioji darbo vieta prieš apsisprendžiant buvo vaikų reanimacijos skyrius. Štai ten pajutau, kad galėčiau ir norėčiau nuolat gydyti vaikus. Tapau vaikų ligų gydytoju ir niekuomet nesigailėjau“, – apibendrina pasakojimą apie medicininio profilio pasirinkimą L.Labanauskas.
Todėl šiandien profesorius įsitikinęs, kad suteikti studentams galimybę praktiškai išbandyti save bent keliose skirtingose medicinos pozicijose būtų labai prasminga. Nes šiaip studentai, lankydamiesi medicinos įstaigose, temato tai, ką dėstytojai jiems parodo. Padirbėti pačiam ir pažinti konkretaus ligoninės skyriaus darbą iš vidaus – visai kas kita.

Pediatrija baigia persikelti į ligonines

Kas Lietuvos pediatro kasdienybėje pasikeitė per prabėgusias tris dešimtis metų? „Ryškiausias posūkis, sakyčiau, buvo į blogąją pusę: kai perėjome prie šeimos gydytojo institucijos, buvo įvardyta, kad visi kiti pirmo lygio pagalbos gydytojai dirbs kaip šeimos gydytojo komanda, tačiau iš tikrųjų jokių komandų sudaryta nebuvo. Rezultatas – vaikų sveikata šiandien dažniausiai rūpinasi buvę pediatrai, išsiėmę šeimos gydytojų licencijas. Jei patyrinėtumėte, kas realiai prisiregistravę jų apylinkėse, pamatytumėte absoliučią daugumą mažųjų pacientų. Taigi reforma nuėjo sau, o praktika – sau“, – konstatuoja pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad tėvai, turėdami teisę pasirinkti, kam gydyti jų vaikus – šeimos gydytojams ar pediatrams, dažniau rinktųsi pediatrus, turinčius daugiau vaikų gydymo praktikos. Nes gydytojai pediatrai vaikų „nebijo“, o šeimos gydytojui, studijavusiam pediatriją vos vieną semestrą, apsispręsti dėl konkrečios mažojo paciento diagnozės būna keblu. Nenorėdamas rizikuoti, toks gydytojas paprastai siunčia tėvus su vaikais pasikonsultuoti į artimiausią vaikų kliniką.
Tėvai savo ruožtu su negaluojančiais vaikais irgi vis dažniau linkę pagalbos ieškoti vaikų ligoninėse. Taigi pirmo lygio pediatrinė pagalba šiandien baigia persikelti į vaikų ligoninių priėmimo skyrius. Štai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Vaikų klinikos, kurioje dirba L.Labanauskas, priėmimo skyriuje per parą neretai užregistruojama aštuoniasdešimt jaunųjų pacientų. Pasak profesoriaus, pro ligoninės medikus nenutrūkstamu srautu plaukia ištisas mažųjų ligoniukų „konvejeris“. Pašnekovas priduria, kad Sveikatos apsaugos ministerija supranta šią problemą ir žada padėtį taisyti.
Paties Liutauro specializacija – vaikų gastroenterologija. O kadangi maži skrandžiukai dažnai sustreikuoja dėl netinkamo maisto, gydytojui neišvengiamai tenka būti ir vaikų dietologu.
Deja, vaikų mitybos pokyčius, stebėtus per tris darbo dešimtmečius, L.Labanauskas taip pat vertina neigiamai: „Kadangi vaikų virškinimo sistema jautresnė nei suaugusiųjų, ji dažniau reaguoja į neaiškius šiuolaikinių maisto produktų ingredientus: tėvams suvalgius – nieko, o vaikams jau blogai. Kita problema – nesuvokimas, kad iš kūdikiško amžiaus išaugęs mažylis, pradėjęs vaikščioti, mitybos atžvilgiu iškart netampa suaugusiuoju. Todėl vaikų iki penkerių metų amžiaus negalima maitinti taip pat, kaip kitų šeimos narių. Produktai – mėsa, daržovės – gali būti tie patys, tačiau jų paruošimas (susmulkinimas ir apdorojimas) turi skirtis. Šeimoms ignoruojant šią paprastą taisyklę, užprogramuojamos vaikų virškinimo sistemos ligos.“
Gydytojai pediatrai daugybę metų kovojo prieš kokakolas, pepsikolas ir traškučius mokyklų valgyklose. „Iš jų žalingus produktus mums pavyko išguiti, bet kas iš to, jei šalia mokyklos tvoros atsistoja kioskas, dosniai siūlantis tas pačias „gėrybes“. Įstatymas tokios kaimynystės nedraudžia“, – konstatuoja L.Labanauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...