2015 Rugsėjo 28

Pabėgėliai Lietuvoje: integruoti ar izoliuoti

veidas.lt

BFL

Keliems jauniems afganistaniečiams Vilnius dabar – namai. Tačiau kalbėti, kaip jiems, pabėgėliams, čia pavyko įsikurti, pradėti verslą, jie nesutinka. Kodėl? Mat kai jie save identifikuoja kaip užsieniečius Lietuvoje, priimami su pagarba – kad pasirinko Lietuvą, čia investavo. Bet vos prisipažįsta, kad yra pabėgėliai, požiūris iškart pasikeičia, net sulaukia klausimų, ko jiems čia reikia.

Aušra LĖKA

Stereotipai gajūs. Žodis „pabėgėlis“ Lietuvoje asocijuojasi ne su taikiais, darbščiais žmonėmis, kuriuos iš namų išvijo karas, o su per televizorių matytais kalnais šiukšlių pasienio su Europos Sąjunga geležinkelio stotyse, miniomis agresyviai atrodančių tamsesnio nei mes gymio žmonėmis ar vėl suliepsnojančiais automobiliais Paryžiaus priemiesčiuose. Gajus mitas, kad atvykėliai amžiais sėdės ant mūsų sprando, o jei jie – musulmonai, tai kai kam atrodo jau savaime ir teroristai.

Pabėgėliai nemažai daliai mūsų visuomenės jau dabar skatina priešiškumą, nors lig šiol prieglobsčio prašytojų į mūsų šalį per metus atvykdavo vos keliasdešimt. O kas bus, kai po Naujųjų metų iki Lietuvos atsiris dalelė didžiausios po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių į Europą bangos? 2016–2017 m. į Lietuvą pagal Europos Komisijos (EK) siūlomą planą turėtų būti perkelti 1105 pabėgėliai, ir dar iš visiško chaoso, Europai nesugebant suvaldyti ją užplūdusių minių.

Ar esame pasirengę juos priimti taip, kad ir jie Lietuvoje nepasijustų patekę vos ne į getą, ir vietos gyventojams jie nesukeltų įtampos?

Patys iš tėvynės bėga, bet kitų pabėgėlių kratosi

Reikia pripažinti: Europa susimovė. Sirijoje, Eritrėjoje ar Irake pastaraisiais mėnesiais, kai iš šių šalių į Europą plūstelėjo nebesuvaldomas pabėgėlių srautas, situacija bloga, bet kažkaip dramatiškai staiga ji nepablogėjo. Tačiau pernelyg liberali ES politika pabėgėlių (ar tiesiog pigios darbo jėgos?) atžvilgiu, o dar ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pažadas – atvažiuokite, esate laukiami – sukėlė nepagrįstų lūkesčių šimtams tūkstančių ne tik karo pabėgėlių, bet ir ekonominių migrantų.

Suklestėjo nelegalaus žmonių gabenimo ir dokumentų klastojimo (juk „laimingas bilietas“ – Sirijos pasas) verslai. O Europa pasirodė nesugebanti galiojančiais teisės aktais ir tarptautiniais susitarimais apsaugoti savo valstybių sienų, nebent tik, kaip Vengrija, pastatydama keturių metrų aukščio spygliuotą tvorą.

Ar dabar tarp minių jau pavargusių, alkanų, piktų, žeminamų, įskaudintų, artimuosius jūros dugne palikusių žmonių pavyks atskirti, kurie yra tikrieji karo pabėgėliai, o kurie – ekonominiai migrantai ar dar blogiau – galbūt pavojingi europiečių saugumui asmenys? Lakmuso popierėlis galėtų būti paprastas: žmogus, kuris bėga nuo karo, turėtų ieškoti saugios šalies, bet nebūtinai turtingos Vokietijos ar Švedijos. Priešingu atveju jie – ekonominiai migrantai ir turi būti grąžinti ten, iš kur atvyko. Šengeno erdvės principas turėtų galioti tik sutartį pasirašiusių šalių gyventojams.

Tačiau, nors tai nepadoru, nori rinktis pabėgėliai, o mes – pabėgėlius. „Lietuvoje nuskambėję vieši pareiškimai, neva pasirinksime pabėgėlius, kad būtų į mus panašesni oda ar religija, skamba ksenofobiškai ir kelia nerimą, jog daug valstybės pareigūnų nesupranta, kad kiekvienas bėgantis iš karo zonos turi teisę prašytis prieglobsčio ir privalome jį suteikti, jei asmuo atitinka reikalavimus“, – pabrėžia Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė.

Trumpiau tariant, nei mes norime bet kokių pabėgėlių, nei mūsų nori, nes tose miniose daug kas turbūt ne ką girdėję apie tokios valstybės kaip Lietuva egzistavimą. Bet į Lietuvą dalis jų vis tiek bus perkelti, nes pabėgėlių svajonių šalys nebepajėgios visų norinčiųjų priimti. Tad dabartinė situacija Lietuvai skiriasi nuo ligšiolinės ne tik nepalyginti didesniu pabėgėlių mastu, bet ir tuo, kad lig šiol į Lietuvą pabėgėliai atvykdavo patys (ir tai dažnai tik kaip į tranzito valstybę), o dabar bus perkelti iš kitų Europos šalių.

Beje, daugiausia pabėgėlių priėmimui prieštarauja ne senųjų Vakarų demokratijų, o Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurių pačių anksčiau politiniai pabėgėliai, o dabar ekonominiai migrantai užplūdę turtingesnes Vakarų valstybes. Jei nejaučiame humaniško poreikio padėti, tai turėtume jausti bent pareigą grąžinti ir palengvinti vakariečiams naštą priimant šių dienų pabėgėlius.

Bet mes saviškių antplūdį į turtingas šalis laikome geresniu. Tik vakariečiams mes – tokie pat, gal net blogesni už musulmonus. Štai Vokietijoje Duisburgo meras prisipažino, kad mielai keistų čia privažiavusius rytų europiečius į sirus.

Dar vienas niuansas: ar pabėgėlių priešininkų Lietuvoje netrikdo, kad vakariečiai daug palankiau vertina galimybę priimti pabėgėlius nei labiau prorusiškai nusiteikusios Vidurio Europos ar posovietinio bloko valstybės, taip pat ir mes? O juk taip įsižeidžiame, kai kas pasako, kad mūsų mentalitetas skiriasi nuo vakariečių.

Iš karo zonos – prie karinio dalinio

Didesniam srautui nei lig šiol ir ne tiesiai į Lietuvą atvykusių, o čia iš kitų ES valstybių perkeltų pabėgėlių netiks ir lig šiol veikusi schema. Pirmiausia prašantieji prieglobsčio 3–6 mėnesiams patekdavo į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje (beje, priklausantį Valstybės sienos apsaugos tarnybai, nes Lietuva pabėgėlius traktavo visų pirma kaip valstybės sienos pažeidėjus). Paskui, jau gavę leidimus pasilikti Lietuvoje dar kokius aštuonis mėnesiu, būdavo perkeliami į Pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje.

Didele atjauta nepavadinsi, kai nuo karo bėgančius žmones vežiojame po Lietuvos užkampius ir apgyvendiname šalia karinės bazės, viename pastate su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Sunku savotiškos izoliacijos (kai kas sako dar griežčiau – vos ne geto) sąlygomis kalbėti ne tik apie integraciją ir darbo paieškas, bet ir pabėgėlių, patyrusių karo siaubą ir artimųjų netektį, psichologinių žaizdų gijimą.

„Belaukdami sprendimo dėl statuso suteikimo ir jau gavę jį pabėgėliai Pabradės ir Ruklos centruose patiria ilgą institucinį režimą, o kartu ir izoliaciją nuo visuomenės, materialinį nepriteklių, nedarbą, ekonominį nestabilumą, sumenksta jų profesiniai įgūdžiai. Taip prieglobsčio prašytojai ir prieglobstį gavę užsieniečiai Lietuvoje tampa nenaudingais ir nepageidaujamais žmonėmis“, – problemą įvardija Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Pabėgėlių programos projektų vadovė Aistė Gerikaitė-Šukienė.

Užsitęsęs nedarbingumo laikotarpis gali turėti žalingą poveikį pabėgėlių pasitikėjimui ir savigarbai, jie gali prarasti ir jau turimus įgūdžius, o visa tai tikrai neskatina integracijos, net ją stabdo.

Pabėgėlius reikėtų traktuoti jau kaip nuolatinius valstybės gyventojus. Štai Jungtinių Tautų (JT) vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje Renata Kuleš pasakoja neseniai bendravusi su viena čečėne: moteris sakė, kad norėtų grįžti į gimtinę, bet vaikai jau augo Lietuvoje, čia mokėsi ir jie nebenori grįžti.

Su pabėgėliais dirbančios nevyriausybinės institucijos daug metų ragino trumpinti buvimo šiuose centruose laiką, bet nebuvo išgirstos, kol, artėjant didžiajam pabėgėlių srautui, to nenurodė Prezidentė.

R.Kuleš žiniomis, bent jau Pabradė iš perkeliamų pabėgėlių schemos iškris, nes jų prieglobsčio prašymų svarstymo procedūra turėtų būti atlikta, iki jiems atvykstant į Lietuvą. O jei pabėgėliui bus suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje, jis iš karto galės pradėti integracijos procesus ir ieškotis darbo. Toks ir yra tikslas – kuo greičiau šiuos žmones integruoti, kad jie ne lauktų pašalpų, o galėtų dirbti.

Integracijos priemonių Lietuvoje lyg ir yra daug, tačiau, kaip paaiškėjo per JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovybės Lietuvoje 2013 m. atliktą tyrimą, jos nederinamos tarpusavyje, nėra jų sistemos, todėl ir efektyvumas nepakankamas. Tad dabar, sprendžiant didžiausią pabėgėlių krizę po Antrojo pasaulinio karo, reikėtų ir Lietuvai pasirengti, kad integracija būtų tikrai sklandi ir įgalintų žmogų tolesniam savarankiškam gyvenimui.

Kaip keisis integracijos procesas, kol kas neaišku. Premjeras šią savaitę įsteigė komisiją, koordinuosiančią dabar atskirų institucijų vykdomus veiksmus. Jos pirmininkas Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus guodžiasi, kad pabėgėlių srautą priimti reikės dar ne ryt, o europinės institucijos dar tik priiminėja galutinius sprendimus. Bet laiko likę ne tiek daug.

Kodėl Didžiasalis netinka pabėgėlių sostinei

Viešojoje erdvėje nuomonių, kur apgyvendinti pabėgėlius, diapazonas – nuo retorinių klausimų „Ar norėtum savo namuose priimti pabėgėlių šeimą?“ iki didžiausių Lietuvos dykrų sąrašo su garsiuoju Didžiasaliu priešaky.

Taip, Suomijos premjeras Juha Sipila parodė asmeninį pavyzdį, pasiūlydamas pabėgėlius apgyvendinti ir savo namuose užmiestyje. Bet jei jau klausimą keliame taip, kodėl neklausiama, ar norime pasidalyti savo būstu su savais skurstančiaisiais, arba ar esame geri katalikai ir bent apygeriai žmonės, jei nepriglaudžiame po savo stogu apie 4 tūkst. vaikų, gyvenančių valdiškuose vaikų namuose?

Tad kažin ar tinkama tokį klausimą laikyti pritarimo pabėgėlių priėmimui testu. Ir iš tiesų nereikės pasislinkti savo namuose, kad būtų kur apnakvindinti pabėgėlius, – iš pradžių tuo pasirūpins valstybė. Dalis jų pateks į Ruklos centrą, iš kurio jau iškeliamas neįgaliųjų skyrius. Tačiau dar geriau būtų pabėgėliams padėti iš karto kurtis savivaldybėse, nes juk jie iš karto turės ir leidimą dirbti.

Tik vargu ar Didžiasalis ir panašūs miesteliai tam tinkamiausi. Jie todėl ir miršta, kad ten nėra darbo vietų. Jei jų ten neranda vietiniai, kaip ras atvykėliai? O jei jie neturės darbo, juos išlaikyti teks mums, mokesčių mokėtojams.

Beje, kaip pabrėžia „Caritas“ atstovė I.Skuodienė, ir pagalbos pabėgėliams integruoti sistema taip pat koncentruojasi dideliuose miestuose, nes poreikio ją plėsti po visą Lietuvą nebuvo reikalo, kai prieglobsčio prašytojų tebūdavo, pavyzdžiui, pernai – 22 žmonės, iš jų 15 suaugusiųjų.

R.Kuleš neabejoja: jei pabėgėliai būtų apgyvendinti, kur yra laisvo būsto, bet visai nėra darbo, tai nebūtų labai gera išeitis. Reikia įvertinti įdarbinimo galimybes, nepaisant to, kad ir būstas, ir pragyvenimas didesniuose miestuose brangesni. Svarbiausia – galimybė rasti darbą.

„Mitas, kad pabėgėliai nenori dirbti, kad atvažiuoja ir gyvena iš pašalpų. Moterims su vaikais sunkiau be jų apsieiti, bet nepažįstu nė vieno vyro, kuris norėtų sėdėti ir gauti pašalpas. Jie dirba čia arba, kaip ir lietuviai, važiuoja užsidirbti į užsienį, paskui vėl grįžta“, – pasakoja Raudonojo Kryžiaus atstovė  A.Gerikaitė-Šukienė. Bet kad gautų darbo, juos reikia apgyvendinti savivaldybėse, kuriose yra galimybė dirbti, o ne ten, kur jie tik papildytų esamų bedarbių gretas.

Pabėgėliams ir taip nelengva susirasti darbą. „Kai kurie, net turėdami profesiją, susiduria su problemomis dėl dokumentų vertimo ir įteisinimo, o kai kurie pabėgo iš karo zonos nespėję jų pasiimti. Net vairavimo egzaminą perlaikyti – problema, ir dar brangiai kainuoja“, – pasakoja A.Gerikaitė-Šukienė.

Dar vienas mitas, kad Lietuva visiems pabėgėliams – tik tranzito stotelė. Minėtas JT tyrimas atskleidė pabėgėlių nuostatas: jei jie kitose Europos šalyse turi draugų, giminių, jei ten yra didesnės tautiečių bendruomenės, jie, žinoma, stengiasi keliauti ten. Bet kiekvienas pasitraukimas į svetimą šalį sudėtingas, nes kiekvienąkart atvykus reikia pradėti nuo nulio. Tad atvykę į vieną šalį, į kitą pabėgėliai linkę kraustytis tik tuo atveju, jei negali išgyventi.

Lietuvoje nemažai pabėgėlių kuria savo gyvenimą. Štai devynerius metus čia gyvenanti etiopė Eskedar Tiluhan yra atidariusi drabužių parduotuvėlę. Siras Pierre‘as Naoumas pasirinko Lietuvą, nors nemažai jo giminaičių gyvena Vokietijoje ir Švedijoje. Nors pagal turimą aukštąjį išsilavinimą nepavyko įsidarbinti, vyras ėmėsi savo verslo – atidarė piceriją. Tiesa, jos išlaikyti nepavyko.

Kitas siras – Azizas jau 10 metų Lietuvoje, dirba, gerai kalba lietuviškai, turi planų gauti Lietuvos pilietybę, jau ir tam reikalingus egzaminus yra išlaikęs. Neseniai Katalikų bažnyčios priglaustos trys irakiečių krikščionių šeimos uoliai mokosi lietuvių kalbos ir giriasi pirmais pasiekimais – jauniausia pabėgėlė lanko mokyklą, o šeimos galva jau sugeba turguje lietuviškai pasiderėti.

„Ne uždaruose centruose, o tarp žmonių, savivaldybėse, einant į darbą, suvokiant, kad jie gali dirbti, prisidėti prie šalies, kuri juos priėmė, gerovės, kuriami žmogiškieji ryšiai ir gyvenimas naujuose namuose“, – neabejoja JT pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje R.Kuleš.

Kol kas Vyriausybė savivaldybių tik teiravosi, ar jos priimtų lietuvių kilmės asmenų iš Rytų Ukrainos ir Krymo. Viena šeima jau įsikūrė Druskininkuose, vaikai pradėjo lankyti mokyklą. Kaišiadorys irgi tam rengiasi. Rajono meras Vytenis Tomkus  pasakoja, kad iš sutaupytų socialinės paramos lėšų savivaldybė planuoja pirkti vieną būstą ir jį išnuomoti atvykėliams, tiesa, nuompinigius laikinai, kelis mėnesius, kol jie susiras darbą ir įsikurs, mokės Vyriausybė. O kai jiems to buto nebereikės, savivaldybė galės jį pasiūlyti specialistams, kurių į rajoną prisivilioti nėra lengva.

Žinoma, Ukrainos lietuvių šeimai integruotis bus lengviau nei pabėgėliams iš Sirijos, nes nebus kalbos barjero. Problemų dėl darbo irgi neturėtų kilti: atvykstantis iš Ukrainos vyras yra elektrikas, o geras elektrikas – aukso kainos. Meras įžvelgia tik privalumų: rajono gyventojų, kaip ir visoje Lietuvoje, mažėja, tad bus naujų darbo rankų ir mokesčių mokėtojų.

Pabėgėliams iš Sirijos priimti Kaišiadorių meras V.Tomkus sakosi taip pat ieškotų galimybių. „Jei išmoktų lietuviškai, rastų darbą, tokie žmonės galėtų integruotis, o mūsų visuomenė taptų, kaip kad anksčiau Lietuvoje, kai buvo didelės žydų ir kitų tautų bendruomenės, labiau daugiatautė. Galų gale mišrios santuokos su įvairių tautų, rasių, tikėjimų žmonėmis, jose gimstantys vaikai ir taip yra šios dienos kasdienybė. Jei pabėgėlių masiškai atvyktų į vieną vietovę, gal būtų sunkiau integruoti, bet viena kita šeima neturėtų didelės įtakos.“

Iš tiesų, tas tūkstantis per dvejus metus į Lietuvą persikelsiančių pabėgėlių kažin ar daugiau, nei lietuvės iš anglijų parveža kitataučių ar kitarasių žentų.

Beje, minėtame JT tyrime pabėgėliai įvardijo dar vieną priežastį, kodėl norėtų kurtis didesniuose miestuose: žmonės juose tolerantiškesni, labiau supranta atvykėlius, todėl čia lengviau integruotis ir, žinoma, rasti darbo.

Kainuos. O gal duos pelno?

Belaukiant pabėgėlių bangos imtasi prognozuoti, kiek tai kainuos. Lėšų poreikio aritmetika tokia: vieno asmens apgyvendinimui ir integracijai bus skiriama apie 600 Eur per mėnesį. Numatyta, kad į Lietuvą 2016–2017 m. turi būti perkelti 1105 užsieniečiai: 1035 asmenys iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos bei 70 asmenų iš trečiųjų šalių. 1035 asmenų perkėlimui iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos EK planuoja skirti 6,2 mln. Eur. EK mokėjimai planuoja būti už atliktus darbus, o ne avansiniai, tad Lietuvos 2016 m. biudžete lėšų tam turi būti skirta.

Taigi virkavimai, kad atvykėliai bus išlaikomi iš mūsų kišenės, – be didelio pagrindo. Nors, teisybės dėlei, ir ES piniginė – mūsų, tad tie milijonai galėjo būti panaudoti kitoms Europos gyvenimo kokybės gerinimo sritims, bet, žinoma, klausimas, ar būtume konkrečiai Lietuvoje tai pajutę.

Be abejo, valstybės biudžetui kainuoja Ruklos ir Pabradės centrai, kitos pabėgėlių integracijos priemonės. Pabėgėliai gauna vienkartinę įsikūrimo pašalpą, apie 800 Eur, būtiniesiems daiktams – patalynei, šaldytuvui. Valstybė prieglobstį gavusiems užsieniečiams  apmoka 90 val. lietuvių kalbos mokymus, jie turi galimybę persikvalifikuoti (tiesa, tai dažniausiai apmokama iš ES fondų). Per metus pabėgėliai turi išmokti lietuvių kalbą, įsidarbinti ir gyventi be paramos, išimtis – jei šeima daugiavaikė ar kas turi sveikatos problemų.

Vis dėlto šios išlaidos turėtų atsipirkti. Pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą poveikio vertinimą Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikę Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkai padarė išvadą, kad ekonomikos augimas kompensuos nenumatytas išlaidas, o jei bent pusė perkeltų asmenų įsidarbins, dėl padidėjusio ekonominio aktyvumo jie padengs integracijai skirtas išlaidas (vienam asmeniui – apie 10,8 tūkst. Eur) per 4,6 metų.

Tačiau tai optimistinis scenarijus – pagal pesimistinį pabėgėlių priėmimas atsipirktų per 8,8 metų. Bet, kaip pabrėžia tyrėjai, nauda matuojama ne tik pinigais: Lietuva galėtų tikėtis kitų šalių solidarumo, jei pati susidurtų su pabėgėlių antplūdžiu.

„Integracija, be abejo, kainuoja. Bet visų pirma tai bus ES pinigai. O atskirų institucijų apskaičiavimai, kiek reikėtų sveikatos apsaugai ar socialinei apsaugai, kol kas labai ankstyvi. Pirmiausia reikia užtikrinti pabėgėliams būstą, padėti įsidarbinti. Orientuojamės, kad maksimaliai po kelių mėnesių pagalbos jie patys save išlaikytų“, – sako Vyriausybės komisijos pabėgėlių klausimais pirmininkas R.Vaitkus.

Vis dėlto kai kurių verslo atstovų entuziazmas, kad pabėgėliai užkaišios menkstančios lietuvių darbo jėgos spragas ir mokesčiais papildys valstybės ir savivaldybių biudžetus, pagrįstas tik iš dalies. Kaip rodo kitų šalių patirtis, atvykėliai, ypač iš musulmoniškų šalių, kartu atsiveža ir didelę šeimą ar net visą giminę, kurioje daug nedirbančių moterų ir vaikų, tad socialinei sistemai krūvis taip pat padidėja.

Antra vertus, vertėtų mokytis iš svetimų klaidų, kai atvykėliai laikomi menkesniais nei vietos gyventojai ir žmonėms, turintiems diplomą, tenka dirbti nekvalifikuotą darbą. Tai grįžta valstybei ne didesne mokesčių suma, o nepasitenkinimo kibirkštimis.

Didžiausias darbas – rengti visuomenę

Daugiau nei tūkstantis pabėgėlių per dvejus metus – tikrai nėra kažkas neįmanoma, juolab 2003 m. esame priėmę 488 žmones, o kitąmet planuojama perkelti ne ką daugiau – 505. „Bet reikia rengtis jų atvykimui, o ypač rengti visuomenę, nes ko nepažįstame, to labai bijome“, – pabrėžia A.Gerikaitė-Šukienė.

Jos įsitikinimu, svarbiausias dalykas, stabdantis pabėgėlių integraciją, yra Lietuvos visuomenėje vyraujantis neigiamas požiūris į pabėgėlius ir kitataučius, ksenofobiško ir diskriminuojamo pobūdžio pasisakymai žiniasklaidoje, politiniame gyvenime ir privačioje erdvėje.

Raudonojo Kryžiaus atstovė pasakoja, kad pabėgėliams, ypač jei jie atrodo ar kalba kitaip, nei mes įpratę, be tarpininko (dažniausiai socialinio darbuotojo) pagalbos būtų labai sunku susirasti būstą ir darbą, jie ilgiau laukia eilėje pas gydytoją, ir tokį sąrašą, deja, galima tęsti. „Norint efektyvios integracijos, šiame procese turi dalyvauti ir priimančioji visuomenė“, – pabrėžia A.Gerikaitė-Šukienė.

R.Kuleš priduria: labai svarbu, kad žmonės suvoktų, dėl kokių priežasčių pabėgėliai atvažiuoja, kad nemanytų, jog tai ekonominiai migrantai, o ne žmonės, kurie dabar negali grįžti į savo valstybę.

Taip, pabrėžia Vyriausybės komisijos pirmininkas R.Vaitkus, turime paisyti nacionalinio saugumo interesų, bet tiesiog iš tuščio pučiamas burbulas, kad atvažiuos islamistai ir pradės kariauti.

„Ksenofobija paremta baime to, ko žmonės nežino. Kuriami mitai, kad pabėgėlių reikia bijoti, nes jie musulmonai, teroristai ar bedarbiai. Bet dauguma jų dirba, kiek galėdami stengiasi integruotis. Tad reikia ne gąsdintis, o galvoti, kaip padėti jiems integruotis, rasti darbą“, – sako „Caritas“ atstovė I.Skuodienė.

Beje, apie 90 proc. pabėgėlių, kuriems padėjo katališkasis „Caritas“, buvo musulmonai – čečėnai, afganistaniečiai. Nuo 1996 m., kai Lietuva prisijungė prie pabėgėlių programos, prieglobstis ar apsaugos priemonės suteiktos vos 1007 asmenims, bet taip pat daugiausia čečėnams, vadinasi, musulmonams.

Žinoma, bendra istorinė patirtis gyvenant Sovietų Sąjungos teritorijoje, galų gale – galimybė susikalbėti rusiškai čečėnus darė „savesniais“ musulmonais nei kokius sirus. Bet būtent sirai garsėja kaip labai išsilavinę žmonės. Beje, priešingai nei kai kurios musulmoniškos tautos, jų šeimos nėra gausios, nes norima vaikus išmokslinti. Jie ir labai geri žemdirbiai, tad Lietuvoje lengvai rastų savo nišą.

Nemaža dalis mūsų visuomenės piktinasi, neva jie veržiasi į Europą, o ne gretimas musulmoniškas šalis (nors iš tikrųjų Turkijoje, Jordanijoje ir kitose – arti 4 mln. sirų pabėgėlių), nenori nei girdėti apie pabėgėlių atnešamą naudą juos priimančiai valstybei, nei mokytis iš kitų šalių klaidų juos integruojant.

Štai Švedija, plačiausiai atvėrusi duris pabėgėliams, džiaugiasi, kad jie kelia šalies gerovę. Švedijoje net nėra kokių specialių pabėgėlių integracijos institucijų, nes visų šalies gyventojų problemos sprendžiamos bendrai. O Paryžiaus priemiesčiai, kur savotiškoje komunoje gyvena pabėgėliai ir emigrantai, dažnai pajunta degėsių kvapą, nes bedarbiai ar tik nekvalifikuotam, menkai atlyginamam darbui samdomi žmonės jaučiasi diskriminuojami. Maža to, valstybė dar turi išlaidų ir jiems mokėdama socialines išmokas.

„Pabėgėlių atvykimas į Lietuvą turėtų būti mums pliusas, nes tai ir naujos patirtys, ir mūsų senstančios visuomenės su nedideliu gimstamumu papildymas. Lietuva per savo istoriją buvo svetinga kitataučiams. Štai Vilniuje buvo įvairiausių tautų tautelių ir jos puikiausiai sugyveno. Kviesčiau Lietuvos gyventojus į pabėgėlius žiūrėti kitomis akimis: juk tie žmonės bėga nuo smurto, nuo karo. Pamirštame, kaip lietuviai bėgo nuo sovietų okupacijos ir visos šalys juos priėmė. O kai kitoms šalims bėda, mums trūksta solidarumo. Ir nemanau, kad reikės steigti darželius ar mokyklas arabų kalba – vaikai pramoks lietuviškai greičiau nei jų tėvai“, – mano Vyriausybės vicekancleris R.Vaitkus, vadovaujantis Vyriausybės komisijai pabėgėlių klausimu.

Bet mes – prieš pabėgėlius. Nors Užsienio reikalų ministerijos ir Mykolo Romerio universiteto užsakymu atliekant tyrimą bendrovei RAIT net 51 proc. respondentų atsakė pritariantys, kad Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, dalyvautų pabėgėlių perkėlimo programoje, per „Veido“ užsakymu „Prime Consulting“ bendrovės atliktą apklausą šį birželį, kai pabėgėlių „norma“ tebuvo 710, tam pritarė vos 8,4 proc.

Dėl tokio požiūrio, kaip pasakoja „Caritas“ atstovė I.Skuodienė, jei Lietuvoje gyvenantys afganistaniečiai prisistato užsieniečiais verslininkais, visi jais žavisi ir dėkoja, kad išsirinko Lietuvą, o jei jie prisipažįsta esantys pabėgėliai, pajunta priešiškumą. Bet juk tai tie patys žmonės.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Integruoti Integruoti rašo:

    Musu salyje gyventoju sparciai mazejo, o migrantai nauji atnestu nauju veju, nauju tradiciju, tik tiesa, lietuviams reiketu tapti tolerantiskesniems kitiems zmonems, ko, deja, mes tarp savu net nesugebam. Tuomet tai bus sekmes istorija, bet jeigu tik izoliuosim, tai nieko nebus

  2. ccvbnm ccvbnm rašo:

    “Integruoti rašo:
    2015 09 28 ” Baig skleist propaganda proto invalide!!!!

  3. M. M. rašo:

    Mielas Integruoti, perskaicius Jūsų komentarą, issigandau,Tai norite kad pabėgeliai atnestų naujų tradicijų.Matosi,kad Jūsų zinios itin ribotos apie jų tradicijas.nebent Jums priimtinas moterų apipjaustymas,teisių ribojimas,jų teismas..Pasiskaitykikite, gal isgaruos rozines iliuzijos,arba tada kaip jie prievartaut jūsų dukras, seseris,tada imsite manyti placiau.Jau beje tai vyksta Vokietijoje.Seksualiniai ispuoliai per naujuosius metus pries moteris..Na bet bukim tolerantiski argi ne:)?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...